Žyma: liga

  • Vaikščiokite – ir nugarą skaudės mažiau

    Vaikščiokite – ir nugarą skaudės mažiau

    Tiesa, yra vienas reikšmingas „bet“: svarbu vaikščioti konkretų minučių skaičių kiekvieną mielą dieną.

    Mažiausiai 10 000 žingsnių per dieną yra daugelio mūsų, dienas praleidžiančių automobiliuose, biuruose prie kompiuterių ir namuose ant sofų, tikslas. Tačiau paaiškėjo, kad kur kas svarbesnis gali būti kitas skaičius – minučių, kurias kasdien praleidžiame ant kojų.

    22 minučių skirtumas

    Norvegijos ir Danijos mokslininkai įsitikinę, jog užtenka kasdien pajudėti daugiau kaip pusantros valandos, ir tai gerokai sumažins apatinės nugaros dalies lėtinio skausmo riziką.

    Tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurie perdien vaikščioja daugiau nei 100 minučių, tokio skausmo grėsmę sumažina beveik ketvirtadaliu, palyginti su tais, kurie vaikščioja tik 78 minutes per parą ar mažiau.

    Jie taip pat pastebėjo, kad sparčiau vaikštantys žmonės irgi rečiau kenčia nuo lėtinio nugaros skausmo, nors šiuo atveju efektas nebūna toks ryškus kaip po ilgų pasivaikščiojimų.

    Gali tapti negalia

    Daugeliu atvejų juosmeninės nugaros dalies skausmai prasideda staiga ir praeina per kelias dienas ar, blogiausiu atveju, savaites.

    Tačiau jeigu trunka ilgiau nei tris mėnesius, oficialiai gauna medicininį lėtinio skausmo „titulą“. Ir kartais, deja, tokio alinamo, kad pripažįstamo negalia.

    Ryšio tarp nugaros skausmų ir vaikščiojimo trukmės ieškojusiame tyrime dalyvavo 11 194 norvegai – ir vyrai, ir moterys, – kurių vidutinis amžius siekė 55 metus. Mokslininkai pasinaudojo jų apklausų apie sveikatos būklę ir savaitinį fizinį aktyvumą rezultatais.

    Beveik šeštadalis – 14,8 proc. savanorių prisipažino nuolat kenčiantys dėl apatinės nugaros dalies skausmo: į klausimą, ar per pastaruosius metus patyrė tokį skausmą bent tris mėnesius iš eilės, jie atsakė teigiamai.

    Bet kokiam amžiui, bet kuriai lyčiai

    Išanalizavę tyrimo dalyvių fizinį aktyvumą, mokslininkai padarė išvadą, kad, palyginti su tais žmonėmis, kurie vaikščiojo mažiau nei 78 minutes per dieną, tiems, kas vaikščiojo daugiau nei 100 minučių per dieną, lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo rizika buvo 23 proc. mažesnė.

    Ši, optimali vaikščiojimo trukmė – 100 minučių per dieną – buvo pripažinta vienodai naudinga visoms amžiaus grupėms ir abiem lytims.

    Taigi tyrimo rezultatai parodė, kad bent jau šiuo atžvilgiu kasdienio vaikščiojimo trukmė yra svarbesnė nei vaikščiojimo intensyvumas.

    Nors būtina atsižvelgti į tam tikras paklaidas. Pavyzdžiui, į tai, kad tie tyrimo dalyviai, kurie daugiau vaikščiojo, dažniau užsiimdavo ir kita fizine veikla bei dirbo fiziškai sunkesnius darbus, tad jau nuo pat pradžių galėjo turėti fizinį pranašumą.

        Faktai

    Dažniausias skausmo tipas, su kuriuo susiduriama Lietuvoje – nugaros. Jį yra patyręs daugiau nei kas antras šalies gyventojas.
    Tokį dažną nugaros skausmų pasireiškimą, medikų teigimu, lemia šiuolaikinis gyvenimo būdas: sėdimas darbas, netaisyklinga laikysena, antsvoris, mažas fizinis aktyvumas. Visa tai lemia nugaros ir pilvo raumenų silpimą, disbalansą, mažėja juosmens mobilumas. Tokie pokyčiai sukelia netolygią apkrovą įvairioms stuburo struktūroms taip didindami traumų, degeneracinių stuburo pakitimų bei jų sukeliamo skausmo riziką.
    Nugaros skausmas gali būti susijęs ir su įvairiomis stuburo ir jo aplinkinių audinių problemomis, stuburo slankstelių pažeidimais ar deformacija.
    Lėtinio nugaros skausmo gydymas dažnai pareikalauja ir gyvenimo būdo pokyčių: svorio kontrolės, fizinio aktyvumo didinimo, darbo aplinkos pritaikymo, kitų.

  • Miegas kaip streso barometras

    Miegas kaip streso barometras

    Tai, kokia poza miegate, gali pasakyti apie jūsų psichikos būklę daugiau nei įsivaizduojate.

    Visi kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. O kai kuriems iš mūsų tas stresas lieka ir nakvoti – kam sukeldamas nemigą, kam – košmarus, kitiems paveikdamas net pozą, kuria šie miega.

    Patys neatkreipiame į tai dėmesio, nors tai, kaip gulime, gali išsamiai papasakoti apie kasdienės įtampos lygį mūsų gyvenime ir net tapti sveikatos problemų indikatoriumi.

    Kuo čia dėtas stresas?

    Stresas – pripažintas didžiausias gero nakties miego priešas. O poza, kurią nesąmoningai priimame užmigę, gali atspindėti tai, kaip mūsų nervų sistema su visa ta įtampa susidoroja.

    Esmė ta, kad esant streso būsenos mūsų organizmas aktyvuoja kovos arba pasitraukimo atsaką (tai – simpatinė nervų sistema). Jis smegenyse ir kūne sukelia audrą įvairių fizinių bei cheminių reakcijų, turinčių paruošti mus sutikti pavojų: padažnėja širdies plakimas, kvėpavimas, kyla kraujospūdis, įsitempia raumenys ir pan.

    Dėl to – ir dėl padidėjusio streso hormono kortizolio išsiskyrimo organizme – kūnui pasidaro sunku atsipalaiduoti. Bandydamas nusiraminti, jis gali miegui pasirinkti kurią nors iš apsauginių pozų. Tarkime, „priversti“ jus apsikabinti pagalvę arba susigūžti.

    Pasak specialistų, toks elgesys patiriant stresą būdingas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ir kūnas tą prisimena net miegodamas.

    Kovos arba pasitraukimo atsakas paveikia ir miego kokybę – šis tampa neramus. Dar daugiau: suaktyvėjęs smegenų darbas ir veiksmui bet kurią akimirką pasiruošę raumenys gali lemti paviršutiniškesnį miegą. Todėl net miegodami vis tiek jaučiame įtampą ir pradedame vartytis ieškodami patogesnės pozos.

    Įtampos suraityti

    Ar iš tiesų tai, kaip mes miegame, gali suteikti įžvalgų apie streso, kurį patiriame kasdien, lygį?

    Specialistai tuo neabejoja. Tik pabrėžia: nors miego pozos ne visada byloja apie įtampą gyvenime, nes jos gali būti tiesiog įpročio ar patogumo reikalas, bet dažnai gali būti kone vienintelė užuomina apie užslėptą didelį stresą.

    Štai keli pavyzdžiai.

    Embriono poza

    Miegojimas ant šono su prie krūtinės prispaustomis rankomis ir keliais – dažniausia poza patiriantiesiems didelį stresą.

    Tai savęs nuraminimo būdas, padiktuotas savisaugos instinkto, – panašiai mes susigūžiame grėsmės akivaizdoje. Todėl, sako specialistai, žmonės, kurie šitaip miega, gali būti emociškai jautrios asmenybės arba kamuotis dėl nerimo. Ir kuo smarkiau jie susiriečia, tuo apie didesnį saugumo arba komforto poreikį signalizuoja jų kūnas.

    Veidu žemyn

    Mėgėjai miegoti ant pilvo – ypač išskėstomis rankomis ar apsikabinę pagalvę – gali atrodyti visiškai atsipalaidavę. Bet iš tikrųjų gniaužti savyje didelio streso padarinius.

    Šią pozą, dar pavadintą „laisvu kritimu“, specialistai vertina kaip pažeidžiamą ir sieja su vidiniu stresu arba kontrolės poreikiu.

    Sugniaužtais kumščiais

    Jeigu miegate sugniaužę kumščius, yra nemenka tikimybė, kad ir miegate stipriai surakintu žandikauliu ir (arba) griežiate dantimis. O nubudę ryte jaučiate nepaaiškinamą maudimą plaštakose ir žandikaulio skausmą.

    Pasak gydytojų, fizinė įtampa miegant labai dažnai yra patiriamo streso pavyzdys. Ir ypač jeigu jus dar kamuoja ir nerimastingi sapnai, kuriuos nebūtinai prisimenate.

    Nuolat keičiant pozą

    Kai kurie žmonės neturi įprastos miego pozos, nes kiekvieną naktį praleidžia sukiodamiesi, vartydamiesi ir ieškodami patogesnės padėties.

    Tam yra paaiškinimas.

    Paprastai, kai žmogus stresuoja arba smarkiai nerimauja, jis prasčiau miega. O sutrikęs arba fragmentiškas miegas savo ruožtu gali lemti nuolatinį judėjimą.

    Nors, svarbu prisiminti, toks blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Kaip miegoti sveikiau

    Norint pagerinti miegą – o sykiu ir savijautą, – žinoma, būtina išsiaiškinti streso šaltinį ar nerimo priežastis. Bet pradėti šį kelią galima ir nuo elementariausio dalyko: sveikesnės miegojimo pozos paieškų. Pasistengti rasti patogiausią ir būtent jums geriausią būdą įsitaisyti lovoje, kad užsitikrintumėte gilų nakties miegą, pageidautina, be jokių trikdžių arba su kuo mažiau jų.

    Pabandykite štai ką.

    Atsigulkite ant šono

    Įsitikinkite, kad jūsų stuburas tiesus, galvai patogu ant pagalvės.

    Daugelis atsigulę ant šono pastebi, kad įsispraudus pagalvėlę tarp kelių apatinė nugaros dalis patiria mažesnį krūvį.

    Specialistai tvirtina, kad miegant tokia poza, kai nugara tiesi, savaime atsipalaiduoja raumenys – priešingai nei tada, kai miegame susisukę į kamuoliuką. O miegojimas atsipalaidavus užtikrina geresnį poilsį.

    Blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Jeigu mėgstate miegoti ant pilvo ir jums sunku net pagalvoti apie kitą pozą, specialistai pataria įsigyti viso kūno pagalvę – ji padės pamažu pereiti prie miegojimo ant šono.

    Atsigulkite ant nugaros, ištiestas rankas priglauskite prie šonų

    Tokia poza bus ne pati geriausia tiems, kurie knarkia arba kenčia dėl miego apnėjos. Tačiau visiems kitiems ji užtikrins tiesią nugarą, taigi ir geresnį poilsį kūnui.

    Ilgainiui įpratus taip miegoti kartais palengvėja ir fizinių negalavimų, pavyzdžiui, riešo kanalo sindromo simptomai, nes kūnas patiria mažesnę įtampą.

    Beje, miegodami ant nugaros irgi pasikiškite po keliais pagalvėlę, kad sumažintumėte juosmeniui tenkantį krūvį ir padėtumėte raumenims visiškai atsipalaiduoti.

    Susirietę… atsitieskite

    Pastebėjote, kad dažniausiai miegate taip stipriai susirietę, kad primenate sraigę? Pasistenkite bent truputėlį atpalaiduoti „suktuką“ ir atsigulti poza, kurią specialistai vadina pusiau embriono. Lengvai ištieskite kojas, paskui rankas, kad sumažintumėte įtampą. Tokie subtilūs pokyčiai signalizuoja kūnui, kad jis yra saugus, ir organizmo atsakas į stresą pradeda silpnėti.

    Miegokite po sunkia antklode

    Kai kuriems žmonėms sunkesnės antklodės padeda nuraminti nervų sistemą. O dar jos apsaugo nuo streso sukelto blaškymosi per miegus.

    Tik pirmas žingsnis

    Suprantama, kovai su nakties stresu vien pakeisti pozą nepakaks. Nors miegas taps sveikesnis, daug veiksmingiau bus pradėti ieškoti, kas tą stresą kelia. Ir ką galima padaryti, pakeisti, kad įtampa, nepaleidžianti jūsų net tuomet, kai miegate, atsitrauktų.

    Taip pat nepakenks išbandyti vieną kitą dieninį streso atpalaidavimo būdą: jogą, meditaciją, kvėpavimo pratimus ar kitką.

        Kur gyvenate, taip ir miegate

    Kiek jums reikia miego, gali priklausyti nuo to, kur gyvenate, rodo naujausių tyrimų rezultatai.
    Juos atlikę kanadiečiai mokslininkai iš Britų Kolumbijos universiteto pastebėjo, kad miego trukmė varijuoja priklausomai nuo regiono. O vietos kultūros įtaka jai daug didesnė, nei buvo galima pamanyti.
    Tad jeigu nusibodo kamuotis bandant išmiegoti tas rekomenduojamas 8 valandas per parą, gali būti, kad jūsų nesėkmei yra paprastas paaiškinimas: gyvenamoji vieta.
    Specialistai, išanalizavę 5 000 žmonių iš 20 valstybių duomenis apie miegą, ir patys buvo nustebinti. Pasirodo, idealus nakties miego kiekis skirtingose šalyse yra nevienodas. Ir labai smarkiai priklauso nuo geografinės vietovės bei kultūrinių ypatumų.
    Ar tai reiškia, kad daugybę metų mums į galvas kalta taisyklė, jog tam tikros amžiaus grupės asmenys visi privalo gauti tą patį kiekį miego, tėra tik mitas?
    Kanados tyrėjai mano, kad taip.
    Jų teigimu, nėra konkrečios apibrėžtos miego trukmės, kuri tiktų absoliučiai visiems žmonėms.
    Pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinis miego ciklas yra 7 valandos 52 minutės. Japonijoje – 6 valandos 18 minučių. Pačioje Kanadoje gyventojams užtenka vidutiniškai 7 valandų 27 minučių miego. Greta gyvenantiems amerikiečiams – maždaug 7 valandų.
    Ir čia dar labai svarbi kultūrinė potekstė. Tokie veiksniai, kaip profesija, pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, kasdienis tvarkaraštis, irgi prisideda formuojant idealią miego trukmę. O ši, teigia mokslininkai, tiesiogiai veikia savijautą: kuo artimesnė asmens naktinio miego trukmė jo šalies kultūrinei normai, tuo dažniausiai geresnė ir jo bendra sveikata.
    Kitas įdomus dalykas, pastebėtas tyrėjų: dėl kažkokios nežinomos priežasties visų tų 20 valstybių gyventojai miega mažiausiai viena valanda trumpiau nei optimalus laikas. Nepaisant to, nėra jokių ženklų, kad tie, kas mažiau miega nei, manoma, yra idealu, būtų ne tokie sveiki kaip išmiegantieji „normą“.
    Taigi jei norite pagerinti savo miego režimą, pasidomėkite, kiek vidutiniškai valandų miegama mūsų krašte, o tada pritaikykite šį skaičių pagal savo asmeninius poreikius.

  • Viengungių ligos? Yra ir tokių!

    Viengungių ligos? Yra ir tokių!

    Tikrai taip. Viengungiai gyvena trumpiau nei vedę vyrai, be to, dar ir dažniau serga.

    Nejaugi vienišiams šitokią meškos paslaugą daro neramus gyvenimo būdas, nevisavertė mityba ir nežinojimas, kas yra sutvarkyta buitis?

    Edinburgo universiteto ir Šeimos ir santykių tyrimų centro mokslininkai prieš keletą metų atliko tyrimą ir priėjo prie išvados: viengungiai nesugeba visavertiškai mėgautis gyvenimu.

    Jie ne tik kenčia dėl vienatvės, yra linkę į depresiją ir ligas, bet ir pajamos jų mažesnės, palyginti su vedusiais vyrais.

    Ir škotai ne vieninteliai, paskelbę tokią liūdną žinią.

    Mokslininkai iš Izraelio, išanalizavę tūkstančių vyrų ligos istorijas, nustatė, jog pavojingiausiomis ligomis serga šeimos neturintys arba nesėkmingai vedę stipriosios lyties atstovai.

    Žinoma, galima ginčytis dėl to, kas geriau vyrui – visiška laisvė ar šeima, bet su faktais nepasiginčysi, kai dar ir britų medikų tyrimų rezultatai parodė, kad vedę mūsų giminės atstovai gyvena vidutiniškai septyneriais metais ilgiau už vienišius.

    Kodėl nevedę vyrai serga dažniau ir sunkiau už vedusius, daugiau jų miršta jauname amžiuje, o likusieji neretai baigia savo dienas senelių namuose?

    Psichologinis komfortas prieš laisvę

    Kaip sakoma, visos ligos būna nuo nervų, ir viengungiai, kad ir kaip būtų keista, dažniau nei vedusieji rizikuoja pakirsti savo nervų sistemą.

    Daugybe tyrimų įrodyta, kad vyrų psichika labiau pažeidžiama ir ne tokia stabili kaip moterų. Moterys turi galimybę neigiamas emocijas permesti ant aplinkinių. Berniukai auklėjami taip, kad užaugę visą negatyvą kaupia, slepia nuo aplinkinių, todėl dažnai kenčia nuo streso ir psichosomatinių ligų.

    Laiminga šeima tampa vyrui psichologinio komforto zona, kur galima atsipalaiduoti, pailsėti. Šeimoje visi nemalonumai tarp sutuoktinių pasidalijami po lygiai, įskaitant ir stresą. Bet vėlgi – tik tuo atveju, jeigu santuoka tikrai sėkminga.

    Vienišiai tokio šeimos palaikymo neturi, užtat jų gyvenimas kupinas vedusiems vyrams nesuvokiamų problemų – kaip pasirodyti šauniau už kitus vyriškos giminės atstovus, kaip suvilioti dar vieną gražuolę, daryti karjerą darbe ir spręsti buities problemas.

    Lėtinis stresas visu svoriu užgula vyro pečius ardydamas psichiką ir lemdamas visokiausias ligas. Tačiau atsipalaiduoti jokiu būdu negalima! Negalima užleisti pozicijų – juk vyrų pasaulyje tokia konkurencija. Taigi mokame už tai pačią aukščiausią kainą: infarktais, insultais ir depresijomis, nes dabar tai dar pusė bėdos, bet kas senatvėje stiklinę vandens paduos?!

    Žmona kaip sveikatos garantas

    Vienatvė – pagrindinė priežastis, priverčianti jau brandesnio amžiaus vyrus susisaistyti santuokos saitais. Kitaip neišvengti depresijos ir tokių koją kojon su ja žengiančių ligų, kaip hipertenzija, skrandžio opa, lėtinis cholecistitas, pankreatitas.

    Aišku, vedę vyrai irgi jomis serga, ir ne ką rečiau, tačiau yra vienas skirtumas – žmona. Žmogus, kuris laiku nuvaro pas gydytoją, kontroliuoja, kaip geriami vaistai, ir slaugo, kol pasveikstate. Todėl viengungiams diagnozuojama daug daugiau lėtinių ligų, ir dažniausiai tada, kai jos jau būna kaip reikiant užleistos.

    Suprantama, tvirtinti, jog santuoka saugo vyrus nuo ligų, būtų neteisinga. Kiekvieno vyro sveikata pirmiausia priklauso nuo jo paties. Jeigu planuojate prasimušti darbe, prakusti, užauginti vaikus ir dar pamatyti anūkus, padarysite viską, kad išsaugotumėte sveikatą. Žmona tik padės.

    Infantiliems vyrams santuoka – išvis būtinybė. Jiems žmona pakeičia motiną: maitina, rengia, prižiūri, nukreipia tinkama linkme. Tokiems vyrijos atstovams be moteriškos globos neišgyventi.

    Jaunų ir pagyvenusių „senbernių“ ligos

    Na, gerai jau – ne kiekvienas viengungis yra senbernis. Tačiau atmetus ginčus dėl terminologijos, vis tiek lieka nelinksmi faktai. Tiksliau, ligos, kuriomis, anot statistikos, rizikuoja susirgti – ir, deja, dažniausia suserga nevedę vyrai.

    20–40 metų vyrai. Šiame amžiuje kadaise primygtinai stipriąja vadintos lyties atstovai būna aktyviausi – visais atžvilgiais. Jie negalvodami gali net rizikuoti savo gyvybe, vėjavaikiškai vairuoja automobilį, pamiršta poilsį, žavisi ekstremaliomis sporto šakomis, eksperimentuoja su alkoholiu ir kitais svaigalais, didžiuojasi žygiais meilės fronte. Net ir tie jauni vyrai, kurie propaguoja sveiką gyvenseną bei stengiasi žūtbūt palaikyti gerą fizinę formą, kelia grėsmę savo sveikatai – nesaikingomis treniruotėmis ar vartodami visokiausius sportininkams skirtus maisto papildus.

    Išvada: 20–40 metų viengungiams gresia įvairiausios traumos, miego stygius, lėtinis stresas, alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo azartinių lošimų, gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, virusiniai hepatitai, pankreatitas, lytiškai plintančios ligos.

    Santuokos liudijimą turintys jų bendraamžiai daug rečiau skundžiasi virškinimo problemomis. Venerinės ligos šeimos vyrams diagnozuojamos ganėtinai retai, net jei sutuoktiniai ir nėra ištikimi vienas kitam. Taip, streso darbe ir kasdienėje buityje neišvengia nei vieni, nei kiti, tačiau vedusieji paprastai greičiau ir lengviau randa išeitį iš keblios situacijos – paprastai dėl to, kad visos problemos aptariamos su antrąja puse.

    Įrodyta, kad vyrų psichika labiau pažeidžiama ir ne tokia stabili kaip moterų.

    Šeimynykščių dėmesys ir moralinė parama padeda sušvelninti psichologinių traumų smūgį, todėl laimingai vedę vyrai retai kada griebiasi svaigalų kaip priemonės įtampai nuslopinti.

    40–60 metų vyrai. Šis amžius vyrams pats pavojingiausias, mat organizmą krečia keisčiausios permainos, susijusios su hormoniniais pakitimais ir sumažėjusiu testosterono lygiu.

    Vidutinio amžiaus krizę išgyvena tiek vieniši, tiek ir vedę vyrai. Jiems tenka iš naujo įvertinti savo reikšmingumą visuomenėje (šis rodiklis arba pakyla iki astronominių aukštumų – deja, dažnai nepagrįstų, arba sminga į depresyvų minusą), o juk streso darbe ir asmeniniame gyvenime taip pat nemažėja.

    Tačiau nors vienodai kenčia visi vyrai, viengungiai daug dažniau jaučiasi esą niekam nereikalingi, vieniši, todėl puola depresiją. O dar jiems ant kulnų lipa aterosklerozė, hipertenzija, stenokardija. Dėl to, kad per mažai judame, kamuojamės dėl nemigos, rūkome ir piktnaudžiaujame alkoholiu, dažną mūsų pakerta infarktai ir insultai.

    Prisideda, žinoma, ir potencijos problemos.

    Kol galiausiai – lyg visko ir taip nebūtų gana, – tampame dar ir hipochondrikais.

    Šeimas turintys vyrai linkę nutukti. Bėdų dėl potencijos jie irgi neišvengia. Bet geros sutuoktinės padeda jiems nepulti panikon, bet spręsti kiekvieną naują problemą, kai toji tik iškyla.

    Net moksliškai yra įrodyta, jog namuose laukianti žmona ir vaikai didina vyro atsparumą stresui, vadinasi, gerokai mažina infarkto ir insulto riziką.

    Vyresni kaip 60-ies vyrai. Dauguma vyrų apie savo sveikatą susimąsto sulaukę būtent šio amžiaus. To padaryti anksčiau jie tiesiog neturi progos – jais rūpinasi motinos, žmonos. Tuo metu patys vyrai vaidina stiprius ir ištvermingus, juk reikia palaikyti giminės garbę – sopuliais skundžiasi tik „mazgotės“.

    Jeigu vyrui pasisekė gauti gerą žmoną, jo namuose tvyro taika, ramybė ir meilė, palaikymas ir tarpusavio supratimas, sulaukęs 60-ies jis iš tiesų turi mažiau kuo skųstis. Na, o dauguma viengungių, įžengusių į septintą dešimtį, susigriebia ne tik praradę išorinį žavesį, bet ir įgiję kelias lėtines ligas.

    Stresai, nenormali mityba, alkoholio vartojimas, rūkymas, chaotiškas gyvenimo būdas lemia lėtines plaučių ligas, pankreatitą ir opaligę, hipertoniją ir stenokardiją, cukrinį diabetą, osteoporozę, lėtinį prostatitą, adenomą arba prostatos vėžį. Neaplenkia šios ligos ir vedusių vyrų, tačiau jų būklė, kaip rodo atlikti tyrimai, būna daug stabilesnė.

    Taigi negailestinga išvada: viengungiai greičiau sensta, sukriošta ir miršta nuo ligų, kurių galėjo išvis išvengti, jei tik būtų pašonėje turėję mylinčią gyvenimo palydovę.

    Aišku, noras išsaugoti sveikatą – ne vienintelis motyvas patraukti prie altoriaus. Mokslininkai tikina, jog kiekvieno vyro gerovės pagrindas yra meilė ir laimė: jeigu jų netrūksta, tai ir gyvename mes ilgai ir sveikai.

     

  •  Kiaulpienių arbata: nauda, žala ir vartojimo gudrybės

     Kiaulpienių arbata: nauda, žala ir vartojimo gudrybės

    Kuo naudingas ir kuo kartais pavojingas kiaulpienių gėrimas? Kaip jį tinkamai ruošti, vartoti ir kokias sveikatos bėdas taisyti?

    Daugeliui kiaulpienės yra pirmos tikrojo pavasario pranašės, tačiau šiaip – įkyrios ir sunkiai sunaikinamos piktžolės.

    Visgi medicinoje – ir liaudies, ir oficialiojoje, – šis augalas ir iš jo gaunami komponentai sveikatinimosi tikslais naudojami jau seniai. Neatsitiktinai lotyniško kiaulpienės pavadinimo Taraxacum officinale antroji dalis reiškia, kad tai vaistinis augalas.

    Kiaulpienės turtingos baltymų, vitaminų, mineralų, polifenolių, eterinių aliejų. Didžiausias kiekis biologiškai aktyvių medžiagų būna jų ekstrakte, kitaip vadinamame kiaulpienių ištrauka. Tačiau net paprasta kiaulpienių arbata, užplikyta namuose, reguliariai vartojant gali tapti puikia sveikatą stiprinančia priemone.

    Panašios, bet skirtingos

    Kuo kiaulpienių arbata naudinga žmogaus organizmui?

    Tai priklauso nuo to, iš kokių augalo dalių – žiedų, lapų ar šaknies – gėrimas ruošiamas.

    Žiedų arbata

    0,5 litro gėrimo reikės 10–15 kiaulpienių žiedų. Jeigu naudosite tik žiedlapius, arbata bus salsva, su medaus prieskoniu; jeigu užplikysite žiedus su visais žiedynsosčiais, jie gėrimui suteiks pikantiško kartumo.

    Arbatos receptas labai paprastas.

    Kiaulpienių žiedus nuskalaukite (jei naudosite tik žiedlapius, pirmiau sudėkite juos į tankų sietelį), sudėkite į arbatinį arba prancūzišką presą kavai, užpilkite verdančiu vandeniu ir prieš gerdami palikite pastovėti 7–10 minučių.

    Kad kiaulpienių žiedų arbata būtų dar naudingesnė, taip pat įgytų daugiau skonio atspalvių, plikydami galite pridėti kitų vaistinių augalų. Pavyzdžiui, ramunėlių, čiobrelių, mėtų. Ir pasaldinti gėrimą šaukšteliu medaus.

    Lapų arbata

    Arbata iš žalių kiaulpienės augalo dalių – taigi ir lapų – bet kuriuo atveju bus karstelėjusi. Tačiau ar smarkiai, priklausys nuo lapų „amžiaus“. Mat kuo kiaulpienių lapai brandesni, tuo ryškesnis jiems būdingas kartumas.

    Jeigu norite švelnesnio skonio arbatos, kiaulpienių lapus šiek tiek padžiovinkite saulėje arba orkaitėje.

    Gaminti gėrimą galima ir iš nesmulkintų, ir iš smulkintų lapų.

    Vienam puodeliui arbatos reikės apytikriai 5 jaunų kiaulpienės lapų arba 2–3 didelių. Jeigu jie žali, užpilkite verdančiu vandeniu ir palaikykite 5–10 minučių, kad užsiplikytų.

    Tokią arbatą irgi galima pagerinti kitomis vaistingosiomis žolelėmis, paskaninti citrina, apelsinu, cukrumi, medumi, kitais saldikliais.

    Šaknų arbata

    Gėrimas iš kiaulpienių šaknų spalva ir skoniu labiau primins kavą nei arbatą, tad nenustebkite.

    Kaip ir cikorijos šaknis – bene populiariausias kavos pakaitalas – kiaulpienių šaknys turtingos inulino, yra maloniai karstelėjusios ir turi daugybę sveikatai naudingų junginių.

    Skirtingai nei augalo žiedai ir lapai, kurių per sezoną prisirinkti vieni niekai, pusmetrį siekiančios šaknys privers paprakaituoti.

    Prisikasę kiaulpienių šaknų, jas gerai nuplaukite, supjaustykite ne didesniais kaip 1 cm gabalėliais, išdžiovinkite orkaitėje ir susmulkinkite elektriniu smulkintuvu. Arba pasielkite paprasčiau – nusipirkite jau išdžiovintų ir susmulkintų šaknų vaistinėje.

    Kiaulpienių šaknų arbatą galima ruošti keliais skirtingais būdais: berti miltelius į verdantį vandenį arba pieną (0,5 litro skysčio – 3–5 šaukšteliai šaknų) ir 5–7 minutes virti ant stiprios ugnies; 15–20 minučių virinti ant silpnos ugnies; 20–30 minučių kaitinti vandens vonelėje.

    Trumpai tariant, teks paeksperimentuoti, kol išsiaiškinsite, kuris gėrimo receptas jums tinkamiausias.

    Ir moterims, ir vyrams

    Skaisčiai geltoni kiaulpienių žiedai turi labai daug beta karoteno – veiksmingo antioksidanto, padedančio kovoti su oksidaciniu stresu ir ilgiau išsaugoti jaunystę.

    Taip pat beta karotenas gerina regą, palaiko skaisčią odą. Todėl kiaulpienių žiedų arbata labiausiai mėgstama moterų – kaip grožio gėrimas, lėtinantis senėjimą, padedantis atsikratyti raukšlių, spartinantis organizmo regeneracinius procesus.

    Kiaulpienių lapuose yra daugiau chlorofilo – žalio pigmento, taip pat padedančio organizmui pasipriešinti žalingam laisvųjų radikalų poveikiui. Dar jis saugo nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, gerina smegenų veiklą.

    Kiaulpienių lapų arbatos naudą didina ir didelis joje esančio magnio kiekis – kaip žinome, šis mineralas ramina nervus ir atpalaiduoja kraujagysles. Todėl šis gėrimas itin reikalinga vyrams organizmui stiprinti: padeda įveikti stresą, gerina lytinių organų aprūpinimą krauju, palaiko seksualinę sveikatą.

    Na, o kiaulpienių šaknų arbatos naudingiausia dalis – jau minėtas inulinas. Ši skaidulinė medžiaga gerina žarnyno veiklą, palaiko sveiką virškinimo trakto mikrobiotą, mažina cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

    Šį gėrimą patariama gerti ir vyrams, ir moterims, bet ypač tiems, kurie siekia numesti svorio, arba kai yra aterosklerozės ir cukrinio diabeto išsivystymo rizika (bei juos jau diagnozavus).

    Kiaulpienės – savitai unikalūs augalai, daugybės naudingų junginių esama visose jų dalyse. Ten yra vitaminų, mineralų, bioflavonoidų, organizmui naudingo gaižumo, glikozidų (taraksacino, taraksacerino, taraksantino), pasižyminčių antiuždegiminiu, imunitetą stiprinančiu poveikiu – juos naudoja gaminant vaistus kremzlės audiniui atkurti, artrozėms ir artritams gydyti.

    Dėl to nesvarbu, kurią kiaulpienių arbatą plikysite, – žiedų, lapų, šaknų, ji vis tiek bus visapusiškai naudinga sveikatai.

    Dešimt pliusų

    Naudingas kiaulpienių arbatos savybes įrodė mokslas:

    • Ji padeda išjudinti tingų žarnyną. Kiaulpienių lapuose, žieduose esanti ląsteliena ir inulinas šaknyse gerina žarnų motoriką, palaiko virškinimo procesuose dalyvaujančią mikrobiotą sveiką.

    • Stimuliuoja tulžies nutekėjimą, padeda geriau suskaidyti su maistu gaunamus riebalus.

    • Pasižymi antiuždegiminiu, karščiavimą mažinančiu, atsikosėti padedančiu poveikiu. Dėl tokių gydomųjų savybių kiaulpienių arbatas naudinga gerti persišaldžius.

    • Tinka detoksikacijoms, teigiamai veikia kepenų darbą, nervų sistemos veiklą, skaistina odą.

    Kiaulpienės – gerai žinomas diuretikas, išsiskiriantis tuo, kad pats kompensuoja su šlapimu pasišalinusio kalio deficitą organizme.

    • Dėl didelio antioksidantų kiekio (tarp jų ir vitamino C) kiaulpienių arbata stiprina imunitetą.

    • Turi silpną šlapimą varantį poveikį, padeda slopinti infekcijas ir uždegiminius procesus šlapimtakiuose.

    • Palaiko kraujagyslių sveikatą, padeda suvaldyti cholesterolį. Didelis kalio kiekis arbatose naudingas širdžiai.

    • Gerina apytakos procesus, skatina svorio kritimą.

    • Mažina cukraus kiekį kraujyje, didina ląstelių jautrumą insulinui, todėl gerti kiaulpienių arbatas rekomenduojama tiems, kam nustatytas atsparumas insulinui, diagnozuotas prediabetas ar cukrinis diabetas.

    • Kiaulpienių arbatos naudingos sąnariams ir kaulams.

    Kaip gerti kiaulpienių arbatą

    Kada gerti žiedų, kada – lapų, o kada šaknų arbatą, kad nauda organizmui būtų kuo didesnė?

    • Jeigu norite pagerinti virškinimą, stimuliuoti tulžies išsiskyrimą, optimalus laikas išgerti kiaulpienių arbatos – 25–30 minučių prieš valgį. Rekomenduojamas kiekis – 0,5 stiklinės per kartą.

    • Kai reikia sumažinti cholesterolio, cukraus kiekį kraujyje, numesti svorio, arbatą galima gerti valgio metu ir valandą po valgio. Pradėti galima nuo 0,5 stiklinės ir didinti kiekį iki 1,5 stiklinės per kartą.

    • Šlapimą varančiam poveikiui kiaulpienių arbatas galima gerti bet kuriuo metu 3 kartus per dieną po 0,5 stiklinės per kartą.

    • Kad nebūtų neigiamų pasekmių, kiaulpienių arbatų geriau negerti rytais tuščiu skrandžiu, jeigu neketinate artimiausią pusvalandį papusryčiauti. Išgėrus prasideda aktyvus skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimas, jeigu po to nevalgoma, gali sukelti pilvo skausmus ir spazmus.

    Tačiau kiaulpienių žiedus galima panaudoti kaip pagrindą glotnučiams: taip pasinaudosite visais jų privalumais nesibaimindami šalutinių poveikių.

    Vieniems naudinga – kitiems žalinga

    Deja, be akivaizdžios naudos sveikatai, gali kiaulpienių arbatos padaryti ir žalos.

    Pirmiausia vartoti jas atsargiai derėtų žmonėms, turintiems virškinimo trakto ligų: kaip minėta, tokie gėrimai skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, taigi gali išprovokuoti gastrito, gastroduodenito, opaligės paūmėjimą.

    Tiesa, esant gastritui, kai skrandžio sulčių išsiskyrimas sumažėjęs (hipoacidiniam, atropiniam), kiaulpienių arbatos kaip tik rekomenduotinos.

    Dėl tulžį varančių savybių kiaulpienių arbatų nepatartina vartoti ir tiems, kas serga tulžies akmenlige, tulžies latakų susiaurėjimu dėl įvairių priežasčių.

    Prie arbatas vartoti draudžiančių būklių taip pat priskiriamas ūmus ir lėtinis pankreatitai (kasos uždegimai), nėštumas, laktacija.

    Prieš pradedant vartoti gėrimus su kiaulpienėmis pasikonsultuoti su gydytoju derėtų žmonėms, alergiškiems ambrozijų žiedadulkėms, ramunėlėms, chrizantemoms: arbata gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

    Net ir sveikiems žmonėms kiaulpienių žiedų, lapų ar šaknų arbatą, kaip ir visas kitas žolelių arbatas, dera vartoti atsargiai, išmanant, kaip tinkamai tą daryti.

    Pradėti reikėtų nuo 0,5, daugiausia 1 stiklinės per dieną ir atidžiai stebėti savo organizmą. Jeigu savijauta neblogėja, galima palaipsniui išgerti arbatos daugiau.

    Svarbu atminti, jog kiaulpienių žiedlapiuose yra gerokai mažiau biologiškai aktyvių medžiagų, nei jų lapuose ir tuo labiau šaknyse. Todėl, nesant neigiamos reakcijos į žiedų arbatą, jos galima išgerti iki 3–5 stiklinių per dieną. Vartojant lapų ir šaknų arbatą, jokiomis aplinkybėmis nereikėtų viršyti 2–3 stiklinių per dieną.

     

  • Gydomoji kačių galia: mitas ar mokslu pagrįsta tiesa?

    Gydomoji kačių galia: mitas ar mokslu pagrįsta tiesa?

    Jos neišrašo receptų ir nedėvi baltų chalatų. Tačiau kai katė įsitaiso jums ant kelių ir pradeda murkti, atrodo, kad kažkas mūsų viduje ima taisytis.

    Šiandien tai pripažįsta ne tik kačių augintojai, bet ir mokslininkai: šie pūkuoti kompanionai iš tiesų gali pagerinti sveikatą – tiek psichinę, tiek fizinę.

    Tyrimai rodo, kad katės mažina streso lygį, gerina savijautą, padeda kovoti su vienišumu ir netgi mažina širdies ligų riziką.

    Pažvelkime, kaip veikia ši „murkimo terapija“ ir kodėl jos poveikis yra moksliškai pagrįstas.

    Katės ir širdis: kaip augintiniai saugo mus nuo infarkto

    Kačių augintojai gyvena ilgiau – tai ne metafora.

    Minesotos universiteto tyrimas, trukęs 10 metų ir apėmęs daugiau nei 4400 žmonių, parodė: tie, kurie turėjo katę, 30 proc. rečiau mirė nuo širdies ir kraujagyslių ligų, o infarkto rizika buvo net 40 proc. mažesnė, palyginti su tais, kurie niekada neturėjo katės.

    Mokslininkai mano, kad tai susiję su bendra streso mažinimo tendencija ir kraujospūdžio normalizacija.

    Katės kuria ramybės ir saugumo pojūtį – ypač kai atsigula šalia ir ima murkti. O tas murkimas – tai ne tik malonus garsas.

    Kai kurie mokslininkai taip pat pastebi, kad kačių laikymas prisideda prie sveikesnių gyvenimo įpročių – kačių savininkai dažniau ilsisi namuose, turi aiškesnį dienos ritmą, o tai teigiamai veikia širdies veiklą.

    Kodėl kačių murkimas naudingas sveikatai

    Katės murkia 20–140 Hz dažniu – būtent tokio dažnio garsai medicinoje naudojami kaulų augimo stimuliavimui, audinių regeneracijai ir skausmo mažinimui.

    Manoma, kad katės murkia norėdamos pagreitinti savo pačių gijimo procesus.

    Tačiau šis poveikis veikia ir žmogų.

    Glostant murkiančią katę mažėja kortizolio – streso hormono – lygis ir didėja serotonino kiekis, kuris atsakingas už laimės pojūtį.

    Todėl kontaktas su kate gali tiesiogine prasme ištraukti žmogų iš nerimo ar depresijos epizodo.

    Kaip katės padeda įveikti depresiją, stresą ir vienišumą

    Australijos tyrimas parodė, kad kačių augintojų psichologinė sveikata yra žymiai geresnė nei tų, kurie gyvena be gyvūnų. Jiems rečiau diagnozuojama depresija, jie ramiau reaguoja į gyvenimo sunkumus ir geriau miega.

    Katės geba nujausti ligas ir net mirtį – ne dėl mistinių galių, o dėl itin jautrios uoslės ir gebėjimo pastebėti subtilius žmogaus elgesio pokyčius. Jos mato daugiau nei mes, ir vėlgi – ne dėl magijos, o dėl specifinės regos struktūros.

    Be to, žinoma daugybė istorijų, kai katės pajuto artėjančią nelaimę anksčiau nei žmonės. Viena garsiausių – apie katiną Oskarą, gyvenusį Rodo salos hospise. Jis tiksliai nuspėdavo, kurie pacientai artėja prie gyvenimo pabaigos, ir likdavo šalia jų paskutinėmis valandomis. Jo fenomenas aprašytas mokslinėse publikacijose ir net knygoje.

    Katės taip pat padeda vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų – kontaktas su gyvūnu gali sumažinti sensorinį stresą ir padidinti socialinį atsaką. Kai kuriuose terapijos centruose pasaulyje jau taikoma specializuota „felinoterapija“ – gydymas su kačių pagalba.

    Išvada: Kačių terapinis poveikis – tai ne tik širdį glostanti pasaka, bet ir mokslu pagrįsta realybė. Todėl kitą kartą, kai katė įsitaisys šalia ir ims murkti, prisiminkite: ji ne tik rodo meilę – ji gali gydyti.

    Nors tyrimų dar nėra tiek daug kaip apie šunis, kačių teigiamas poveikis vis dažniau įtraukiamas į psichologinės sveikatos rekomendacijas – ypač vyresnio amžiaus ar vienišiems žmonėms.

  • Kai termometras rodo žemiau normos

    Kai termometras rodo žemiau normos

    Vos keliais laipsniais sumažėjusi kūno temperatūra kartais gali pridaryti net daugiau žalos organizmui nei karščiavimas.

    Kiekvieną žmogų retkarčiais užplūsta karštis, ir priežasčių tam gali būti daugybė, pradedant įsimylėjimu ir baigiant sloga. Tai visiškai normalu, mes tą žinome, todėl į paniką nepuolame – imame termometrą, pasimatuojame temperatūrą ir tik jei ši viršija 38 laipsnius, išgeriame karščiavimą mažinančių vaistų.

    Tačiau būna ir priešingų situacijų, kai pasimatuojame temperatūrą, o ji žemesnė net už tą, kuri turėtų būti. Nors savijauta tokia pat prasta, kaip ir susirgus: kamuoja bendras silpnumas, mieguistumas – nėra jėgų net iš lovos atsikelti, kartais net šiek tiek svaigsta galva.

    Kas yra norma?

    Nors kritusi kūno temperatūra daug retesnė diagnozė nei karščiavimas, tokio simptomo jokiu būdu negalima ignoruoti.

    Sumažėjusi temperatūra gali sutrikdyti vidaus organų darbą ir pridaryti žalos visam organizmo funkcionavimui. Labai retais specifiniais atvejais tai gali baigtis net mirtimi.

    Pavyzdžiui, kai nuolatinė kūno temperatūra neviršija 35 laipsnių, tai vienareikšmiškai byloja apie rimtą lėtinę ligą.

    Kai temperatūra nukrenta iki 29,5 laipsnio, jau netenkama sąmonės.

    „Atšalusį“ iki 27 laipsnių žmogų gali ištikti koma, o 25 laipsnių temperatūra jau laikoma nesuderinama su gyvybinėmis funkcijomis.

    Vidutine normalia kūno temperatūra laikomas intervalas nuo 36,1 iki 37,1 laipsnio.

    Tiesa, kiekvieno organizmas yra individualus ir funkcionuoja taip, kaip reikia būtent jam. Todėl nedideli nukrypimai nuo bendrai priimtų kūno temperatūros rodiklių irgi yra laikomi norma. Jeigu nejaučiate jokių nemalonių simptomų, nesiskundžiate silpnumu, esate žvalūs ir darbingi, o gydytojas, atlikdamas sveikatos patikrinimą, neranda jokių sutrikimų, nėra labai svarbu, kad jūsų temperatūra šiek tiek mažesnė nei oficiali norma.

    Vidutine statistine normalia kūno temperatūra vis dar įprasta laikyti intervalą nuo 35,5 iki 37 laipsnių (nors oficialus vidurkis dabar – nuo 36,1 iki 37,2 laipsnio). Bet reikia turėti omenyje, kad skirtingu paros metu mūsų temperatūra gali svyruoti vieno laipsnio ribose, o piką ji pasiekia maždaug 16 valandą.

    Tarp kitko, moterims, be paros temperatūros svyravimų, kūno temperatūra dar keičiasi ir priklausomai nuo menstruacijų ciklo.

    Kodėl krenta temperatūra

    Kūno temperatūra gali sumažėti ir dėl rimtos ligos (tad tokiomis aplinkybėmis primygtinai rekomenduojama kruopščiai pasitikrinti sveikatą), ir dėl daug paprastesnių bei aiškesnių priežasčių: nusilpusio imuniteto, vitaminų deficito, persirgtos infekcinės ligos, chirurginės operacijos, streso, fizinio išsekimo.

    Paprastai žmonės, pastebėję, kad sumažėjo jų temperatūra, numoja ranka ir nesiima jokių priemonių vėl ją normalizuoti. Ir daro didžiulę klaidą – ypač tada, kai temperatūra nukrenta dienai ar dviem be jokios logiškai paaiškinamos priežasties.

    Būtina prisiminti, kad nustatyti hipotermijos (taip vadinama tokia būklė) priežastis, kaip ir tikslią diagnozę, gali tik gydytojas. Taigi į jį pirmiausia ir reikia kreiptis.

    Kadangi pažemėjusi temperatūra tėra išorinis užslėptų organizmo problemų pasireiškimas, būtina kruopščiai ištirti visus kitus simptomus. Ir, žinoma, pasidaryti reikiamus tyrimus: elektrokardiogramą, biocheminį kraujo tyrimą.

    Jų rezultatai padės atmesti rimtas ligas ir aptikti laikiną negalavimą – greičiausia kilusį dėl nusilpusio imuniteto.

    Tokiu atveju pakaks pakoreguoti mitybą, pradėti vartoti daugiau vitaminų bei imunitetą stiprinančių preparatų, pakeisti dienos režimą į palankesnį savo organizmui, ir viskas bus gerai.

    Jeigu gydytojui tyrimų rezultatai vis dėlto pasirodys įtartini, teks apsilankyti pas siauresnio profilio specialistus – endokrinologą, gastroenterologą, neurologą ir gal net onkologą. Deja, kūno temperatūrą pažeminti gali ir kai kurios vėžio formos, pavyzdžiui, smegenų navikai. Tai dar viena svari priežastis apsilankyti pas gydytoją ir, kilus bent menkiausiam įtarimui, išsitirti tomografu.

    Žema kūno temperatūra taip pat gali įspėti apie lėtinį uždegimą, įvairius endokrininius sutrikimus, anoreksiją, intoksikaciją, net AIDS. Tad nereikia nė aiškinti, kodėl tokiais atvejais nederėtų užsiimti savigyda: jeigu be saiko ir be gydytojo žinios gersi susigalvotus vaistus, organizmas gali nesusidoroti su tikrąja negalavimo priežastimi, ir sveikata galutinai sutriks.

    Neskubėkite panikuoti

    Laimė, kad dažniausia nukritusios kūno temperatūros priežastis būna nuovargis, kurį mums visiems užtikrina beprotiškas šiuolaikinio gyvenimo ritmas. Net jeigu darbo dieną praleidžiate sėdėdami biure prie stalo, lėtinis nuovargis ras jus ir čia.

    Sėslus gyvenimo būdas, nuolatinė protinė įtampa, ilgas sėdėjimas nekeičiant pozos sukelia pervargimą. O kartu tokias patologijas kaip varikozė, osteochondrozė, stuburo iškrypimai. Ir, žinoma, sumažėjusi temperatūra.

    Išsiveržti iš šio uždaro rato gana paprasta – užtenka dažniau pakilti iš vietos, pasimankštinti, atlikti kelis paprastus fizinius pratimus, atsigerti arbatos arba kavos. Ir net, pamiršus visas sveikos mitybos taisykles, suvalgyti visai nedietinį šokoladuką. Mat šiuo atveju svarbesnis ne šokolado kaloringumas, o kitos jo savybės, suteikiančios žvalumo, gerinančios nuotaiką ir grąžinančios darbingumą.

    Nepaprastai naudingas masažas – jis padeda atsipalaiduoti ir net atsikratyti streso. Be to, reguliarus masažas gerina kraujotaką.

    Gydytojai rekomenduoja įprasti kasryt maudytis po kontrastiniu dušu, nes tokios vandens procedūros aktyviai stimuliuoja ir normalizuoja organizmo termoreguliarciją.

    Na, o moterims nederėtų pamiršti dar vienos priežasties, galinčios sukelti hipotermiją, beje, vienintelės teigiamos iš visų anksčiau išvardytų.

    Jeigu, be nukritusios temperatūros, pradeda šalti kojos, pradingsta apetitas, ima pykinti ir kamuoti pasikartojantys galvos skausmai, didelė tikimybė, kad netrukus teks priimti sveikinimus – jūs laukiatės. Vis dėlto net ir tokiomis džiaugsmingomis aplinkybėmis kūno temperatūrą būtina kuo greičiau normalizuoti, antraip gali prasidėti netikėti alpimai, o jie ne į naudą nei pačioms būsimoms mamytėms, nei jų mažyliui.

     

  • Gardus sąjungininkas kovoje su širdies ir kraujagyslių ligomis

    Gardus sąjungininkas kovoje su širdies ir kraujagyslių ligomis

    Mokslinių tyrimų duomenys vis dažniau atskleidžia, kad juodasis šokoladas gali turėti teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Australijos mokslininkų studijos rodo, jog ilgalaikis ir nuoseklus šio produkto vartojimas gali ne tik sumažinti kraujospūdį bei reguliuoti kraujo lipidus, bet ir tapti strategiškai svarbia priemone siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką, ypač tarp žmonių, turinčių metabolinį sindromą.

    Biologiškai aktyvūs junginiai – širdies sąjungininkai

    Juodasis šokoladas, gaminamas iš kakavos pupelių, yra turtingas polifenoliais – ypač flavonoidais, kurie pasižymi antihipertenziniu, priešuždegiminiu, antioksidaciniu ir netgi antitromboziniu poveikiu. Vienas iš pagrindinių veikimo mechanizmų – azoto oksido (NO) sintezės skatinimas, kuris plečia kraujagysles, mažina trombocitų agregaciją bei teigiamai veikia jautrumą insulinui ir lipidų apykaitą.

    Reguliarus juodojo šokolado vartojimas siejamas su mažesniu „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekiu ir didesniu „gerojo“ cholesterolio (DTL) lygiu. Be to, ne mažiau svarbus ir psichoemocinį foną gerinantis šokolado vartojimo aspektas – valgymo malonumas gali papildyti jo bendrą poveikį sveikatai.

    Rizika mažėja, ypač vartojant reguliariai

    Ankstesnės britų studijos atskleidė, kad asmenys, dažniau valgantys šokoladą, turi iki 37 proc. mažesnę riziką sirgti ŠKL ir 29 proc. mažesnę riziką patirti insultą. Švedijoje atlikti tyrimai papildė šiuos duomenis – nustatyta, kad vartojant bent dvi plyteles šokolado per savaitę, insulto rizika sumažėja apie 20 proc. Vis dėlto, pastebėta, jog kraujospūdį mažinantis poveikis yra laikinas ir trunka maždaug iki 18 savaičių – tai reiškia, kad naudingas efektas pasiekiamas tik reguliariai vartojant.

    Ekonomiškai pagrįsta profilaktika

    Australų mokslininkų tyrimo tikslas buvo įvertinti ilgalaikio juodojo šokolado vartojimo efektyvumą žmonėms, turintiems metabolinį sindromą, bet dar nesergantiems ŠKL ar diabetu. Tyrimas taip pat apėmė ekonominę analizę, siekiant įvertinti tokios intervencijos kaštų ir naudos santykį.

    Naudojant Markovo modeliavimo metodą, buvo išanalizuoti 2013 asmenų duomenys. Vidutinis tyrimo dalyvių amžius siekė 53,6 metų, jų vidutinis sistolinis kraujospūdis buvo 141,1 mmHg, bendras cholesterolis – 6,1 mmol/l, o vidutinė liemens apimtis – 100,4 cm. Nė vienas iš jų nevartojo antihipertenzinių vaistų ir dar nesirgo ŠKL.

    Modeliavimo rezultatai parodė, kad kasdien suvartojant polifenolių kiekį, atitinkantį 100 g juodojo šokolado, per 10 metų galima būtų išvengti 85 ŠKL atvejų ir 15 mirčių (skaičiuojant 10 tūkst. populiacijos). Jei kiekvienas asmuo kasmet juodajam šokoladui išleistų po 42 JAV dolerius, viena išgelbėta gyvybė „kainuotų“ 52 500 dolerių – tai yra ekonomiškai pagrįsta, palyginti su daugeliu kitų intervencijų.

    Šokoladas – ne vaistas, bet naudinga alternatyva

    Pagal visuotinai priimtus sveikatos ekonomikos kriterijus, intervencija laikoma labai rentabilia, jei jos kaina neviršija 25 000 JAV dolerių už vieną laimėtą gyvenimo metus, o jei viršija 100 000 dolerių – ji laikoma ekonomiškai nepagrįsta. Nors juodojo šokolado intervencija kainuoja šiek tiek daugiau nei „aukso standartas“, ji vis dar patenka į rentabilumo ribas, ypač jei būtų pasiektas bent 80 proc. laikymosi režimas.

    Mokslininkai daro išvadą, kad juodasis šokoladas – jei vartojamas reguliariai ir tinkamomis dozėmis – gali būti veiksminga ir ekonomiškai pagrįsta prevencinė priemonė žmonėms, turintiems metabolinį sindromą. Vis dėlto, jie pripažįsta, kad visuomenėje gali prireikti papildomų pastangų, siekiant pakeisti požiūrį į šią netradicinę, bet potencialiai veiksmingą priemonę.

  • Kai galvoti pavojinga sveikatai

    Kai galvoti pavojinga sveikatai

    Jaučiate nuoskaudą – gadinate plaučius, audžiate piktas mintis – provokuojate opaligę, o jeigu būsite tuščiagarbiai, kentės jūsų inkstai

    Kad visos ligos nuo nervų, jau seniai tapo priežodžiu. Bet mūsų dienų medicina tą iš tiesų patvirtina moksliškai.

    Pasirodo, bemaž 60 proc. lėtinių ligų išsivysto dėl psichologinio pobūdžio priežasčių – „kenksmingų“ minčių, emocijų, išgyvenimų. Bet ir tai dar ne viskas. Teigiama, kad daugelio ligų eiga tik 15 proc. priklauso nuo gydytojo ir gydymo, o likusius 85 proc. neva lemia mūsų pačių požiūris ir psichologinis nusiteikimas.

    Nejaugi išties visos kasdienės mūsų mintys ir išgyvenami jausmai kerta per vieną ar kitą organą?

    Už jautrumą orams dėkokite įtaigumui

    Jeigu ir ne jūs patys, tai veikiausiai kas nors iš jūsų šeimos narių, giminaičių ar kolegų kenčia dėl vadinamojo meteojautrumo. Kai vėsius orus keičia šilti arba atvirkščiai, ar pranešama apie magnetines audras, šie nelaimėliai priversti griebtis vaistų, o kartais net išvis sunegaluoja.

    Tačiau psichiatrai sako, kad jeigu pažvelgtume į orams jautrius žmones atidžiau, visi jie turi bendrų bruožų. Tai nerimo kamuojamos, lengvai įtaigai pasiduodančios asmenybės, kurios dažnai jaudinasi be priežasties arba sielojasi dėl smulkmenų, yra linkusios iš musės daryti dramblį. Nuolat pasiduodant panašioms mintims bei emocijoms, sutriks vegetacinės nervų sistemos darbas, tai dažnai pasireiškia būtent tokiais sveikatos sutrikimais kaip meteojautrumas.

    Patarimas. Sureguliuoti nervus pagelbės prieš miegą vartojami raminamieji preparatai – 25 lašai sukatžolės ar valerijonų arba pusė stiklinės jonažolių nuoviro.

    Rytą greičiau išsijudinti padės ir žvalumo suteiks erškėtuogių nuoviras, ženšenio antpilas arba kininis citrinvytis.

    Nedrįskite savęs gailėti!

    Kam iš mūsų nėra tekę išgyventi sunkių akimirkų, kai atrodo, jog visas pasaulis sugriuvo.

    Be to, jeigu pats savęs bent retkarčiais nepagailėsi, kas kitas pagailės?

    O kaip tik šito daryti ir negalima.

    Psichologai neneigia – gailestis sau tikrai šiek tiek apmaldo stresą. Tačiau per dažnai naudotis šia priemone nevertėtų, nes gailestis ne mažina, o priešingai – dar labiau didina įtampą ir nukreipia visus negatyvius jausmus į vidų. Dėl to ima kauptis kenksmingas stresas.

    Fiziologine prasme gailestis priskiriamas asteninėms reakcijoms, kurių metu organizme išsiskiria neuromediatorius acetilcholinas. Pernelyg dažni jo pliūpsniai gali išbalansuoti psichiką, ir tuomet, be jau ir taip nemalonios užsitęsusios sielvartingos būklės, išsivystys dar nemalonesnės komplikacijos:

    – virškinimo trakto ligos (dažniausia gastritas ir skrandžio opa),

    – apatinė depresija,

    – hipotonija (sumažėjęs arterinis kraujo spaudimas),

    – vegetacinė kraujagyslių distonija,

    – bendras imuniteto susilpnėjimas ir sumažėjęs atsparumas infekcijoms.

    Patarimas. Gailestį sau geriausiai gydo rūpinimasis kitais – šeimos nariais, artimesniais ar tolimesniais giminaičiais, augintiniais.

    Agresija žudo širdį

    Jau seniai pastebėta, kad agresyvios, diktatoriškų bruožų turinčios asmenybės dažnai būna labai prieštaringos: tokie žmonės nepamatuotai griežti, reiklūs, bet sykiu ir sentimentalūs. Jie gali terorizuoti aplinkinius, iškankina net savo artimuosius, tačiau patys atsisako priimti meilę, palaikymą ir kenčia dėl nesupratimo bei vidinės vienatvės.

    Pripratę į viską, reikia ar nereikia, reaguoti puolimu, šie žmonės neretai būna jautrios sielos ir itin priklausomi nuo aplinkinių nuomonės. Jiems labai sunku rasti gyvenime ramybę, pažinti paprastą žmogišką laimę. O dar jie visiškai nesugeba atsipalaiduoti.

    Tokia nesibaigianti įtampa, nuolatinė kovinė parengtis brangiai kainuoja. Ir pirmiausia pakerta širdies kraujagyslių sistemą, ypač pačią širdį. Rezultatas – didėja miokardo infarkto rizika.

    Taip pat pastebėta, kad bėdų dėl širdies turi iš pažiūros visiškai priešingo būdo žmonės: geraširdžiai, silpni, neveiklūs. Skirtingai nei agresoriai, jie sielojasi dėl viso pasaulio, tačiau nebando ničnieko daryti, kad ką nors pakeistų. Ta nerealizuotos meilės viskam, kas gyva, jūra juos nepaprastai slegia, tačiau pasitikėjimo savimi trūkumas trukdo panaudoti gausius sielos išteklius pagal paskirtį. Ir sielvartingi išgyvenimai perauga į širdies ligas.

    Patarimas. Tiek agresyviems žmonėms, tiek imantiesiems kiekvieną smulkmeną į širdį palengvės pabendravus su psichologu, pasisėmus patarimų iš tinkamų psichologijos knygų.

    Kapstymasis savyje sukelia astmą

    Refleksijos, savo paties veiksmų ir poelgių analizė, gėrio ir blogio juose apmąstymas, dvejonės dėl jų teisingumo… Žmonėms, kuriems tas būdinga, retai įsivelia į atvirus konfliktus, gyvena „kas būtų, jeigu būtų“ ir „kaip gerai tuomet būtų“ nuotaikomis visiškai nebandydami siekti to, ko trokšta, – mieliau guodžiasi fantazijomis.

    Dažniausiai tai nervingos ir kaprizingos asmenybės, nemokančios išsivaduoti iš streso ir įtraukiančios jį kuo giliau vidun. Taip gimsta dusulio priepuoliai, kai atrodo, kad trūksta oro normaliai kvėpuoti.

    Patarimas. Aktyvus gyvenimo būdas nepalieka laiko kapstytis savyje. Susiraskite pomėgį, kurio imtumėtės aistringai. Idealu, jeigu tai būtų mylimas darbas, teikiantis ir naudą, ir kasdienį pasitenkinimą.

    Jeigu santykiai šeimoje įtempti, kreipkitės psichologo pagalbos.

    Santūrumas kenkia inkstams

    Sveikatą žaloja ne tik pyktis ir agresija – kardinaliai priešingos emocijos irgi yra ne ką mažiau pavojingos. Pavyzdžiui, perdėtas santūrumas.

    Austrų kilmės psichosomatikos specialistas Valteris Pioldingeris net akmenų susidarymą inkstuose ir visokius kitokius užsistovėjimus žmogaus organizme aiškino tuo, kad mes slopiname savo emocijas, neleidžiame joms prasiveržti į išorę – ir ne tik pykčiui, bet ir džiaugsmui. O nuolatinė kova tarp įgimto ūmaus būdo ir visuomenėje taip vertinamo bei propaguojamo šalto proto net gali sukelti intoksikaciją. Todėl itin santūrius žmones dar kamuoja ir nuolatiniai galvos skausmai bei migrenos.

    Tas pat sakoma ir apie žmones, viską susiverčiančius ant savo pečių, priimančius sprendimus ir už kitus. Jie kelia sau aukštus reikalavimus, tačiau skirtingai nei karštakošiai būsimieji širdininkai, ne puola į konfliktą stačia galva, bet bando gudriai prasibrauti iki jo labirintais pakeliui stengdamiesi nekliudyti ir nesugriauti kitų žmonių gyvenimų.

    Patarimas. Atsipalaiduoti ir pagaliau atsikratyti nuolatinio streso padės fiziniai krūviai, jėgos treniruotės sporto salėje (jeigu sveikatos būklė tą leidžia, psichologai primygtinai rekomenduoja).

    Nerimas gimdo hipertenziją

    Kai mes išgyvename stresą, organizmą užplūsta galingas hormono adrenalino srautas. Jis paspartina širdies darbą, priverčia susitraukti kraujagysles, dėl to šokteli kraujospūdis. Kito būdo aprūpinti raumenis krauju nėra, o raumenys mums labai reikalingi jau minėtai „kovinei parengčiai“ palaikyti – juk stresą mūsų kūnas suvokia kaip pavojų.

    Bet jeigu tokie adrenalino pliūpsniai tampa reguliariu reiškiniu, smarkiai padidėja hipertenzijos išsivystymo rizika.

    Dažniausiai padidėjęs kraujo spaudimas kamuoja žmones, linkusius jaudintis, rūpintis ir audringai reaguoti į stresą. Jeigu gyvenate nuolatinėje baimėje, nerimaujate ir nesate tikri dėl rytojaus, tai labai kenkia kraujagyslių tonusui. Galiausiai iš pusiausvyros išmuštas organizmas į bet kokią nemalonią situaciją, ne tik rimtą stresą, ima reaguoti šokdindamas kraujospūdį.

    Ir kraujospūdis, beje, su laiku kyla vis aukščiau ir aukščiau.

    Patarimas. Susidoroti su vadinamąja nervine hipertenzija padeda ir raminamosios priemonės (tie patys valerijonai ar sukatžolės), ir savitaigos treniruotės. Tačiau tikru gelbėjimosi ratu gali tapti kardinalus aplinkos pakeitimas, kai susirandamas naujas darbas, išvykstama gyventi į kitą miestą ar net šalį, išsikraustoma iš tėvų namų į nuosavą būstą ir panašiai.

        Kenksmingų emocijų „žinynas“

    Kokie jausmai, manoma, kenkia kuriems organams.
    Galva. Liguistas gailestis sau sukelia depresiją, perdėtas santūrumas – galvos skausmus ir migreną.
    Plaučiai. Refleksija, atgailavimas, nuolatinės dvejonės gilina patiriama stresą, provokuoja dusulio priepuolius ir didina astmos bei kitų bronchų bei plaučių ligų riziką.
    Kaklas. Minkštakūniškumas, kitų žmonių problemų užsikrovimas, nemokėjimas pasakyti „ne“, nepasitikėjimas aplinkiniais ir nuolatinis dūrio į nugarą laukimas verčia mus nejučiomis įtraukti galvą į pečius, dėl to didėja kaklui tenkanti įtampa.
    Nugara. Nereikalingumo jausmas, palaikymo neturėjimas, visiška vienatvė ir neviltis – tai našta, sulenkianti mūsų stuburą. Pradedame kūprintis, sutrinka mūsų laikysena, paūmėja osteochondrozė.
    Širdis. Pyktis, agresija sukelia įtampą, kuri galiausiai net gali išprovokuoti infarktą. Taip pat širdį ėda savo paties silpnumo suvokimas, kai degate noru pakeisti esamą situaciją, tačiau ničnieko nedarote – toliau sėdite sudėję rankas, nes nepasitikite savimi.
    Inkstai. Ambicingumas, noras prisiimti viską sau, bet nepakenkti aplinkiniams, nuolatinė kova tarp aistringos prigimties ir racionalaus proto lemia organizme užsistovėjimo procesus, taigi didina akmenligės riziką.
    Kraujagyslės. Nerimas, nerimastingumas, audringas reagavimas į stresą išderina kraujagyslių tonusą – dėl pernelyg dažnų streso hormono adrenalino pliūpsnių jos nebesusitraukinėja taip, kaip reikia, ir tada, kada reikia. Todėl kraujospūdis ima šokinėti dažniau ir vis aukščiau, išsivysto hipertenzija.
    Skrandis. Agresyvumas ir piktumas pagreitina maisto kelionę virškinimo traktu, o baimė ir depresyvumas – priešingai, sulėtina virškinimą išprovokuodami spazmus. Liguistas pareigingumas ir įniršio priepuoliai gali sukelti skrandžio opaligę.

        Ką myli infekcijos

    Medicinos profesorius iš Danijos Johanas Bekmanas atliko labai įdomų tyrimą, palygino žmogaus asmenybės bruožus su tuo, kaip dažnai jis serga labiausiai paplitusiomis infekcinėmis ligomis. Taip paaiškėjo, jog užsikrėsti ir susirgti labiausiai rizikuoja žmonės, kuriems „nepasisekė“ turėti tam tikrų charakterio bruožų, profesoriaus vadinamų padidėjusio jautrumo infekcijoms šaltiniu. Štai jie:
    1) užsispyrimas ir nelankstus būdas,
    2) savigrauža ir nuolatinis kaltės jausmas,
    3) negatyvus požiūris į save ir aplinkinius,
    4) įtarumas,
    5) negebėjimas atleisti ir pykčio laikymas,
    6) pažeidžiamumas ir įtaigumas,
    7) nuolatinis susirūpinimas ir nepasitikėjimas savimi,
    8) nemokėjimas suvaldyti jausmų,
    9) nestabilumas ir agresyvumas,
    10) liguistas patiklumas ir negebėjimas savarankiškai priimti sprendimus.

  • Kodėl tinsta pėdos

    Kodėl tinsta pėdos

    Pagrindinės priežastys, dėl kurių, gydytojų teigimu, gali tinti kojos.

    Jeigu aulinukų užtrauktukas atsisako užsitraukti, o ką tik visiškai normaliai atrodžiusios čiurnos ir blauzdos išsipučia it balionai, gali būti, kad per daug laiko praleidote ant kojų. Greičiausiai dar ir nepatogiais batais.

    Deja, lygiai taip tinstančios pėdos gali būti įspėjimas apie organizme vykstančius rimtus procesus.

    Kas normalu, o kas ne

    Gydytojų angiochirurgų vertinimu, egzistuoja apie penkias dešimtis skirtingų priežasčių, kodėl gali tinti ne tik pėdos, čiurnos, bet ir visa koja.

    Kojos linkusios tinti dažniau, nei rankos, plaštakos, pirštai. Tą lemia elementari Žemės traukos jėga, sutelkianti didžiąją dalį skysčių apatinėse galūnėse.

    Suprantama, gamta yra mums parūpinusi ir drenažo sistemą – netgi dvi: venas, nutekinančias kraują iš kojų, ir limfagysles, kuriomis skysčiai juda po visą kūną.

    Šios dvi sistemos pluša tandemu, kad galūnėse nesikauptų tai, ko nereikia. Tačiau ne visada sėkmingai. Ir kai skysčiai vis dėlto užsilaiko pėdose, čiurnose ar blauzdose, šios kojos dalys ištinsta – medicinoje tai vadinama edema.

    Bet tinimas tinimui nelygus. Jeigu vakare pastebite, kad pėdos šiek tiek pabrinkusios, jaudintis greičiausiai nėra dėl ko – tai labai dažnas nuovargio simptomas.

    Jeigu edema ima progresuoti, jei po kelių savaičių ar mėnesių pastebite, kad ji apėmusi daugiau ploto arba tinsta tik viena pėda ar koja ir dar pradeda kamuoti dusulys, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

    O dabar apie visas galimas edemos priežastis.

    Per daug arba per mažai varginate kojas

    Maudžiančios sutinusios kojos – dažna ir visiškai normali stovimo darbo pasekmė. To paties galite tikėtis ir visą dieną pralakstę tvarkydami reikalus.

    Bet galima ir atvirkštinė priežastis. Jei pradėjote naują darbą, kuriame esate priversti sėdėti visas aštuonias valandas, arba dėl kokios nors judėti trukdančios traumos kiaurą dieną praleidžiate ant sofos, nenustebkite, jeigu kojos irgi sutins. Gydytojai tai vadina gravitacine edema: ilgai sėdint nuleistomis kojomis pėdose ima kauptis skysčiai.

    Tokie tinimai – išsprendžiama problema. Pakanka užkelti kojas ant pagalvės, kad pėdos vėl taptų normalaus dydžio.

    Kraujagyslių specialistai kovai su edema rekomenduoja ir kompresines kojines: gan smarkiai aptempiančios pėdas ir čiurnas, jos neleidžia ten kauptis skysčiams.

    Vartojate per daug druskos

    Kas nemėgsta keptų bulvyčių ar skrudintos duonos su česnakais ir dosniu žiupsniu druskos?

    Tačiau pernelyg daug natrio organizme verčia jį kaupti skysčius, nuo kurių pabrinksta ir tinsta audiniai.

    Gydytojai primena ne tik mažiau sūdyti pačių gaminamą valgį, bet ir atidžiau įsižiūrėti į produktų ir ypač pusgaminių etiketes, kad tiksliai žinotumėte, kiek suvartojate druskos. Leistinas kiekis neturėtų viršyti 2–2,4 g.

    Patyrėte traumą

    Organizme susilaikantys skysčiai ir kraujagyslių problemos yra dažniausios kojų tinimo priežastys, bet ne vienintelės. Ištinti galima ir dėl uždegimo, sukelto skilus kaului ar išsivysčius tendinitui – sausgyslių uždegimui. Atskirti vieną nuo kito tikrai nebūna sunku, nes pastaruosius tinimus paprastai lydi ir stiprus skausmas.

    Deja, traumos atveju tinimas neišvengiamas, nes visas tas į pėdą suplūdęs kraujas ir skysčiai padeda jai gyti.

    Bet galite palengvinti savo kančias stengdamiesi nepriminti sužalotos pėdos ir, gydytojui patarus, vartodami vaistus nuo uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofeną.

    Gal jus reikėtų sveikinti?

    Daugelis besilaukiančių moterų skundžiasi tinstančiomis pėdomis – tai klasikinis simptomas.

    Nėštumo metu organizmas irgi sulaiko daugiau skysčių, o dar prisideda augantis pilvukas: jis spaudžia dubens dugną, todėl didesnį spaudimą patiria kojų kraujagyslės.

    Be to, nėštumo hormonas relaksinas, atpalaiduojantis ir išplečiantis dubens kaulus, kad padarytų kelią mažyliui, kartais atpalaiduoja ir šį tą daugiau, pavyzdžiui, pėdų raiščius.

    Tačiau neapsigaukite: normaliu laikomas tik nedidelis tinimas, kuris praeina daugiau pavaikščiojus, vartojant pakankamai skysčių ir avint patogią avalynę. Jeigu prie ištinusių čiurnų prisideda galvos skausmai, pykinimas, sutrikusi rega, nedelskite kreiptis į gydytoją. Tai gali būti preeklampsijos – pavojingos būklės, kai susiaurėjus kraujagyslėms pakyla kraujospūdis ir sutrinka organizmo kraujotaka, požymiai.

    Dar vienas PMS simptomas

    Priešmenstruacinis sindromas moters kūnui gali iškrėsti visokiausių eibių.

    Be dirglumo ir skausmingų spazmų, hormoniniai pokyčiai per menstruacinį ciklą gali paskatinti organizmą pradėti sulaikyti skysčius, nors iki mėnesinių dar būna likusi gera savaitė. Dėl to dažnai tinsta ir plaštakos, ir pėdos.

    Pasistenkite daugiau judėti, vartokite pakankamai skysčių ir venkite sūraus maisto – netrukus vėl viskas bus, kaip buvę.

    Turite antsvorio

    Kūdikis – ne vienintelis svoris, galintis spausti jūsų kraujagysles. Jeigu neseniai priaugote kilogramą kitą, greičiausiai pastebėjote ir tai, kad jūsų pėdos tapo didesnės.

    Blogiausia žmonėms, kurie daugiausia laiko perdien praleidžia sėdėdami. Tada padidėjęs pilvo svoris tenka kaip tik kirkšnies sričiai, tad gali sutrikdyti limfos, išskirstančios kojose besikaupiančius skysčius, tekėjimą.

    Ką tokiu atveju daryti? Numeskite 4–9 kg, pataria gydytojai, ir pajusite didžiulį skirtumą.

    Šalutinis vaistų poveikis

    Kai kurie preparatai, pavyzdžiui, kontraceptikai, steroidai, kalcio kanalų blokatorių grupei priskiriamos tabletės nuo kraujospūdžio, kai kurie antidepresantai (įskaitant triciklius ir monoamino oksidazės inhibitorius), vaistai nuo diabeto, gali visiškai atsitiktinai tapti pėdų tinimo priežastimi.

    Jeigu įtariate, kad taip nutiko ir jums, pasikonsultuokite su gydytoju.

    Venų varikozė

    Ja gali susirgti net jauni – į trečią, ketvirtą dešimtį vos įkopę žmonės.

    Venų varikozė itin dažna liga. Ja susergama, kai kojų venos susilpnėja ir praranda savo elastingumą.

    Blauzdų raumenims dirbant, veninis kraujas pasišalina iš kojų venų ir negrįžta atgal, nes trukdo venų vožtuvai. Tačiau dėl varikozės jie nebefunkcionuoja, kaip pridera, ir kraujas pradeda kauptis venose. Dėl to šios iššoka mėlynomis vingiuotomis poodinėmis „virvėmis“, o pėdos ir čiurnos pradeda tinti.

    Pirmoji pagalba tokiems ligoniams – kompresinės kojinės, svorio metimas, kojų iškėlimas 15 minučių keliskart per dieną ir reguliari mankšta.

    Tai gali būti trombas

    Staiga ištinusi tik viena koja gali būti nepaprastai rimtos ir pavojingos būklės – giliųjų venų trombozės – ženklas. Tai reiškia, kad giliai audiniuose susidarė kraujo krešulys.

    Tokia krizė gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų ir tipiškai pasireiškia po traumos arba hospitalizacijos, kartais – ilgai keliaujant automobiliu ar lėktuvu.

    Giliųjų venų trombozė diagnozuojama atlikus tyrimą ultragarsu ir gydoma kraują skystinančiais vaistais, kad trombas nenukeliautų į smegenis, širdį ar plaučius.

        Svarbu!

    Jeigu tinimas pastebimai didėja ir prisideda naujų simptomų, tokių kaip dusulys, krūtinės skausmai arba spaudimas krūtinės, pilvo srityje, iškart kreipkitės į gydytoją arba kvieskite greitąją pagalbą. Tai gali būti širdies, inkstų arba kepenų ligos ženklas.

  • Kai čiaudime ne į sveikatą

    Kai čiaudime ne į sveikatą

    Visus kartais užklumpa serijinis čiaudulys, bet ne visada jis būna toks nekaltas, kaip atrodo.

    Pasitaiko ir tikrų čiaudėjimo priepuolių – sunkiai sustabdomų ir dėl to labai nemalonių. Aplinkiniams tai, žinoma, atrodo labai juokinga, nors tokią būklę lemiančios priežastys gali būti visai nelinksmos.

    Alerginis rinitas

    Tai dažniausia čiaudulio priepuolių priežastis. Nosies gleivinė – pirmasis barjeras, su kuriuo susiduria į organizmą bandantys patekti svetimkūniai. Todėl būtent jai tenka patirti ir pirmuosius, stipriausius, alergijos pasireiškimus.

    Provokuojančiais agentais tampa namų dulkės su jose gyvenančiomis erkutėmis, augalų žiedadulkės, aerozoliai, augintinių kailis ir daugybė kitų dalykų.

    Vos sukontaktavusi su alergenu nosies gleivinė paburksta, smarkiai pagausėja gleivių ir visa tai sukelia apsauginę organizmo reakciją – čiaudulį.

    Alerginis čiaudulys paprastai užsitęsia. Jis gali kamuoti, kol kontaktuojama su alergenu arba kol suveikia tokiais atvejais gelbstintys antihistamininiai vaistai.

    Ką daryti? Užsiregistruokite vizitui pas alergologą, pasidarykite alergijos testą. Išsiaiškinę alergeną kaltininką, ateityje lengviau išvengsite kontaktų su juo ir turėsite vartoti mažiau vaistų.

    Lėtinis nealerginis rinitas

    Ši liga neretai būna susijusi su nosies pertvaros sandaros anatominiais ypatumais, pertvaros iškrypimu, nosies gleivinės hipertrofija (sustorėjimu).

    Dėl šių priežasčių nosis būna nuolat užgulta, bet ypač – rytais. Natūralu, kad ji turi reguliariai apsivalyti, – dėl to ir užeina čiaudulio priepuoliai.

    Deja, per juos pasišalina ne tik susikaupusios skystos gleivės, bet ir sudžiūvusios jų luobelės. Kadangi pastarosios papildomai dirgina gleivinę, rinitas gali užsitęsti be galo…

    Ką daryti? Apsilankykite pas gydytoją otolaringologą. Gali prireikti nosies ertmės ir sinusų endoskopijos ar net kompiuterinės tomografijos.

    Gydymo variantų esama įvairių: pašalinamas gleivinės perteklius ją prideginant, atliekama nosies pertvaros korekcija – pagal poreikį.

    Nosies polipai

    Tokios gleivinės išaugos neretai atsiranda ilgai sergant lėtiniu rinitu – tiek alerginiu, tiek ir nealerginiu. Polipai trukdo kvėpuoti, skatina išskyrų susidarymą, papildomai dirgina gleivinę. Ir, žinoma, provokuoja čiaudulį: daugelį kartų per dieną arba retai, tačiau įspūdingomis serijomis.

    Ką daryti? Nosies polipus šalina ausų, nosies, gerklės ligų specialistai. Atliekama tokia procedūra keliais būdais – galima naudoti lazerį, krioterapiją, elektrokoaguliaciją arba paprastą skalpelį.

    Paprastai tokiai operacijai visiškai pakanka vietinės nejautros, bet jeigu polipai įsitaisę itin giliai – pavyzdžiui, prienosiniuose arba kaktiniuose ančiuose, gali prireikti bendrosios nejautros.

    Beprasidedanti virusinė kvėpavimo takų liga

    Kaip jau minėta, nosies gleivinė – pirmasis užkardas į organizmą patekti bandančių mikrobų kelyje.

    Žinoma, kad gripo bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijas sukeliantys virusai pirmąsias kelias valandas po užsikrėtimo prisitvirtina ant nosies gleivinės ir ten pradeda aktyviai daugintis.

    (Ne-atsitiktinai gydytojai infektologai pataria per gripo epidemijas vos grįžus namo išsiskalauti nosies ertmę.)

    Daugindamiesi virusai ardo nosies gleivinės epitelio ląsteles taip sukeldami atsakomąją organizmo reakciją į dirginimą – čiaudulį.

    Ką daryti? Kruopščiai plauti rankas, stengtis nesiliesti jomis prie veido ir akių, apsilankius didesnio žmonių susibūrimo vietose – skalauti nosį. Vartoti gydytojo skirtus antivirusinius vaistus.

    Nosies gleivinės sudirginimas cheminėmis medžiagomis

    Pasitaiko, kad čiaudulio priepuoliais ima skųstis ištisos daugiabučių laiptinės. Taip nutikus vertėtų paskambinti į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vietos departamentą, kreiptis į epidemiologus ir higienistus.

    Yra buvę atvejų, kai šitaip gyventojai reagavo į toksinių medžiagų patekimą į aplinką, cheminių medžiagų nuotėkį ir panašius pavojų sveikatai galinčius sukelti incidentus.

    Ką daryti? Įsitikinę, kad neįprastas čiaudulys kamuoja ne jus vienus, pradėkite ieškoti, kas galėjo pakenkti jūsų aplinkos ekologijai. Cheminių medžiagų nuotėkiai gali būti labai pavojingi sveikatai.

    Ezofagitas

    Pernelyg aktyvi druskos rūgšties gamyba skrandyje ir stemplės angos diafragmos išvarža – derinys, lemiantis rūgštinio skrandžio turinio patekimą į stemplę.

    Didžiajai daugumai žmonių tai pasireiškia deginančiu rėmeniu. Bet kitiems dar prisideda ir reflektorinis čiaudulys. O retais atvejais žmogus rėmens gali išvis nejusti – ezofagitas jam pasireiškia tik čiaudėjimu.

    Išskirtinis tokio čiaudulio bruožas – kad jis prasideda praėjus maždaug valandai po valgio arba net naktį, jeigu prieš miegą sočiai užkandote.

    Ką daryti? Jeigu čiaudulio priežasties ilgai nepavyksta nustatyti, tikslinga būtų pasidaryti gastroskopiją.

    Per tyrimą pastebėjus stemplės angos diafragmos išvaržos ir stemplės uždegimo požymių, bus galima beveik garantuoti, jog čiaudulys kyla dėl skrandžio problemų.

    Kad priepuoliai praeitų, gali tekti nebevalgyti 2 valandas prieš miegą ir vartoti rūgštingumą mažinančius preparatus. Itin sunkiais atvejais prireikia endoskopinio chirurginio įsikišimo stemplės išvaržai pašalinti.

    Nėštumas

    Visiems žinomas faktas, kad pastojus moters hormonai smarkiai pasikeičia.

    Ir neretai tie šėlstantys hormonai išprovokuoja net nosies gleivinės hipertrofiją. To pasekmės – periodiškai užgulama nosis ir nebūdingi čiaudulio priepuoliai.

    Kadangi nėštumas – laikina būklė, po gimdymo nosies gleivinės būklė vėl tampa normali ir čiaudulys praeina.

    Ką daryti? Jei čiaudulys nėščiajai kelia didelį diskomfortą, galima išbandyti liaudišką kovos su juo priemonę – rodomuoju pirštu užspausti panosėje, virš viršutinės lūpos esantį tašką ir palaikyti.

    Per sausas oras

    Taip nutinka, kai kambaryje burzgia kondicionierius arba žiemą pernelyg kaista radiatoriai. Praleidus dieną patalpoje su itin sausu oru nosies ertmėje susidaro storos sausos gleivių plutelės. Jos dirgina gleivinę ir provokuoja čiaudulį (bandant pluteles pašalinti – dar stipresnį).

    Ką daryti? Drėkinti patalpos orą. Tam galima įsigyti specialų prietaisą – oro drėkintuvą, o galima drėkinti pačią nosies gleivinę specialiais aliejais.

    Čiaudulys nuo šviesos

    Medicinoje šis paradoksalus reiškinys vadinamas šviesiniu čiauduliniu refleksu. Jį provokuoja ryški saulės šviesa veikdama akies tinklainę, o realizuoja nosies krumplyno nervas.

    Čiaudima serijomis, po kelis kartus. Mokslininkai teigia, kad reagavimas čiauduliu į ryškią šviesą – gana paplitusi genų mutacija. Kai kurių šaltinių duomenimis, tai būdinga iki 25 proc. žmonių.

    Ką daryti? Jeigu sinoptikai žada saulėtą dieną, nepamirškite pasiimti nosinės ir akinių nuo saulės.

        Įdomūs faktai

    Mokslininkų skaičiavimais, žmogus per gyvenimą nusičiaudi 20 000 kartų.
    Čiaudėdami mes automatiškai užsimerkiame. Tai smegenų kontroliuojamas apsauginis mechanizmas. Čiaudulio metu iškvepiamo oro greitis siekia 50–100 m per sekundę, slėgis – 100 mm Hg, tad akių obuoliai gali tiesiog iššokti iš akiduobių. Kad taip nenutiktų, čiaudint susidarantis spazmas apima ne tik nosiaryklės, bet ir akių raumenis ir vokai automatiškai nusileidžia.
    Mokslininkai nustatė, kad tarp čiaudulio ir orgazmo yra labai daug bendro: abiem būdingi tam tikrą iškrovą užtikrinantys raumenų susitraukimai ir abiem atvejais patiriamas analogų neturintis malonumas.
    Čiaudėjimas labai susijęs su lytimi. Vyrai dažniau čiaudi stipriau, bet po vieną kartą, moterys – dažniau serijomis.