Žyma: liga

  • Funkcinis galvos svaigimas: koks jis ir kodėl mus kamuoja?

    Funkcinis galvos svaigimas: koks jis ir kodėl mus kamuoja?

    Galvos svaigimas – trečias pagal dažnumą nusiskundimas, kurį girdi gydytojai. Dažniau į medikus kreipiamasi tik dėl galvos ir nugaros skausmų.

    Labiausiai paplitusi galvos sukimosi priežastis – sutrikusi vestibulinio aparato veikla. Tačiau antrąją vietą jų sąraše stabiliai užima funkcinis galvos svaigimas, dar vadinamas psichogeniniu.

    Kai kurų šaltinių duomenimis, tikrinant sveikatą jis diagnozuojamas maždaug kas penktam pacientui. Bet specialistai mano, jog realūs skaičiai dar didesni, kadangi daliai funkcinio galvos svaigimo kamuojamų žmonių nustatomos klaidingos diagnozės, kiti visai nesikreipia medicinos pagalbos.

    Eini sau tiltu ir staiga…

    Bene dažniausiai su funkciniu svaigimu susiduria aktyvūs darbingo amžiaus žmonės – paprastai 40-mečiai.

    Laimė, tai būklė, kurią įmanoma išgydyti tiek vaistais, tiek nemedikamentiniais būdais.

    Funkcinis galvos svaigimas nesusijęs nei su vestibulinio aparato patologijomis, nei su kitomis fizinėmis ligomis. Jį sukelia sutrikusi centrinės nervų sistemos zonų, atsakingų už orientavimąsi erdvėje, pusiausvyros pojūtį ir regos funkciją, sąveika.

    Dėl to ši būklė turi ir daugiau pavadinimų, kaip kad lėtinis ar pozicinis galvos svaigimas.

    Iš esmės tai subjektyvių simptomų kompleksas, kuriam, be galvos svaigimo, dar būdingas alpimo pojūtis, nestabilumo jausmas ir tam tikrose stereotipinės situacijose – einant tiltu, vairuojant automobilį – pasireiškiantis pusiausvyros sutrikimas.

    Gyvenimas ant skardžio

    Esant vestibulinio aparato pažeidimams, žmogui atrodo, kad sukasi jis pats arba jį supantys daiktai.

    Funkciniu galvos svaigimu besiskundžiantys pacientai sako lengvai prarandantys pusiausvyrą, kūno stabilumo jausmą, jų eisena tampanti netvirta. Neretam būdingas ir „tarsi galva būtų vatos prikimšta“ pojūtis arba sukimasis galvos viduje, kai aplinkiniai daiktai ir pačių kūnas nejuda. Nenuostabu, jog tokius žmones persekioja baimė griūti, taip pat diskomforto jausmas, kurį dažnas patiriame žvelgdami nuo aukšto skardžio krašto arba po pasiplaukiojimo laivu.

    Funkcinio galvos svaigimo simptomai sustiprėja po apsilankymo vietose, kur daug žmonių ir gausu prieš akis šmėžuojančių objektų: parduotuvėse, metro stotyse, teatruose, restoranuose, judriose gatvėse.

    Priepuolius taip pat sukelia aktyvus arba pasyvus judėjimas (t. y. kai žmogus juda pats arba važiuoja transportu).

    Dažniausiai svaigulys kyla vertikalioje padėtyje – stovint arba einant.

    Izoliuojanti liga

    Daugumą aukų funkcinis galvos svaigimas kamuoja kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną.

    Klinikiniai ligos pasireiškimai, kaip kad baimė pargriūti ir panašūs, su laiku tik stiprėja ir tampa pastebimesni. Žmogus ima vengti situacijų, kuriose simptomai būna stipriausi, taigi pradeda šalintis gausesnių susibūrimų arba ryžtasi viešumon išeiti tik kitų asmenų lydimas.

    Kraštutiniais atvejais pacientai su funkciniu galvos svaigimu išvis nekelia kojos iš namų. Nes mažiausiai negalavimas įkyri, kai sergantysis būna vienas, tai pat – kai sportuoja, užsiima mėgstama, taigi didelio susitelkimo nereikalaujančia veikla.

    Judesiai, kuriuos jaučia ne visi

    Kol kas tiksliai nežinoma priežastis, kodėl išsivysto toks galvos svaigimas. Mokslininkai svarsto, jog tą veikiausiai lemia įvairūs veiksniai, bet viena priežasčių gali būti depresija, nerimo bei panikos sutrikimai. Mat žmonėms, kuriems nustatytos tokios būklės, funkcinis galvos svaigimas diagnozuojamas dažniau. Ir prasideda jis paprastai po kokio nors provokuojančio įvykio: panikos priepuolio, smegenų sukrėtimo, vestibulinio aparato sutrikimo (Menjero ligos, vestibulinės migrenos arba gerybinio paroksizminio pozicinio galvos svaigimo).

    O štai apie funkcinio galvos svaigimo mechanizmą specialistai sako numanantys šiek tiek daugiau.

    Kad išlaikytų pusiausvyrą, mūsų kūnas turi nuolat judėti. Normaliomis aplinkybėmis mes tų lengvučių svyruojančių judesių nė nepastebime – savo kūną suvokiame kaip visiškai nejudrų. Bet štai funkcinio svaigimo kamuojami žmonės tą jaučia ir jiems atrodo, kad kūnas prarado stabilumą.

    Be kita ko, jiems sutrinka signalų perdavimas tarp regos sistemos, lytėjimo pojūčio ir vestibulinio aparato. Dėl to pakrinka kūno padėties erdvėje suvokimas, laikysena ir sustiprėja galvos svaigimas.

    Individualus reikalas

    Kaip minėta, funkcinis galvos svaigimas gydomas medikamentiniais ir nemedikamentiniais būdais – vestibuline reabilitacija bei kognityvine elgesio terapija.

    Medikamentiniam gydymui pasitelkiami kelių grupių vaistai:

    • Selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių ir serotonino noradrenalino reabsorbcijos inhibitorių grupių antidepresantai. Jie neskirti tiesiogiai galvos svaigimui gydyti, tačiau gali nuslopinti nerimo ir depresijos apraiškas, dažnai kamuojančias tokius pacientus.

    Gydymo antidepresantais kursas paprastai būna ilgas, o ir nutraukti jį rekomenduojama palaipsniui, kad neišsivystytų abstinencijos sindromas.

    • Preparatai su betahistinu (betaserkas, tagistas) tradiciškai naudojami vestibuliniam galvos svaigimui gydyti. Jie normalizuoja kraujotaką vidinėje ausyje bei gerina nervinių impulsų perdavimą vestibuliniame aparate. Tačiau ir jie nėra skirti funkciniam galvos svaigimui, kurio vystymosi mechanizmas visiškai kitoks nei vestibulinio.

    • Anksiolitiniai arba migdomieji preparatai, o konkrečiai buspironas (pailginto atpalaidavimo forma). Pastarasis vaistas naudojamas būtent funkcinio galvos svaigimo terapijai ir veikia tas centrinės nervų sistemos sritis, kurios reguliuoja pusiausvyros ir koordinacijos jausmą. Taip pat jis slopina nerimą.

    • Pagalbinei terapijai gali būti naudojami smegenų kraujotaką gerinantys preparatai (tokie kaip cinarizinas ar tanakanas), dimenhidrinato derinys su cinarizinu (arlevertas), histamino receptorių blokatoriai (pavyzdžiui, draminas), kurie, veikdami vidinės ausies struktūras, papildomai stimuliuoja vestibulinį aparatą.

    Diagnozuoti funkcinį galvos svaigimą ir skirti vaistus jam gydyti gali ne tik neurologas, bet ir bendrosios praktikos gydytojas bei psichoterapeutas. Dozės ir gydymo trukmė kiekvienu atveju būna individualios, tačiau apsilankyti pas mediką būtina, nes skiriant gydymą reikia atsižvelgti į paciento jau turimas lėtines ligas ir vartojamus vaistus.

    Nemedikamentiniai gydymo būdai:

    • Vestibulinė reabilitacija – tai kompleksas gydomųjų pratimų, padedančių išsiugdyti vestibulinio aparato atsparumą ir, vaizdžiai tariant, susigrąžinti tvirtą žemę po kojomis. Tai ir speciali gimnastika, ir pratimai ant balansavimo platformos.

    • Kognityvinė elgesio terapija padeda atsikratyti klaidingų nusistatymų bei mąstymo, sukeliančių nerimą ir depresiją. Per gydymo seansus įdiegiami nauji elgesio scenarijai, padedantys palaikyti saugumo jausmą.

    Veiksmingiausia ši terapija būna pradinėse ligos stadijose.

         Naudinga žinoti

    Visiems be išimties funkcinio galvos svaigimo kamuojamiems pacientams naudinga laikytis bendrų sveikos gyvensenos rekomendacijų: taisyklingai maitintis, palaikyti darbo ir poilsio ir būti fiziškai aktyviems.

  • Vaistas su sūrymėliu

    Vaistas su sūrymėliu

    Net toks paprastas patiekalas kaip rauginti kopūstai gali būti ne tik puiki užkanda, bet ir solidus ramstis sveikatai.

    Kiekviena šeimininkė turi savo kopūstų rauginimo paslaptį. Kai kas juos raugia su obuoliais, kai kas – su vynuogėmis, bet dauguma apsiriboja morkomis ir spanguolėmis.

    Daugelis tvirtina, kad geriausia kopūstus raugti penktą ar šeštą dieną stojus jaunam Mėnuliui.

    Visa tai, aišku, yra skonio ir tradicijos reikalas. Bet raugintų kopūstų nauda sveikatai niekada neabejota – tai labai senas produktas.

    Tai kaipgi veikia ši išrūgusi daržovė ir kokias ligas ja geriausia gydyti?

    Žarnyno sanitarai

    Taip rauginti kopūstai vadinami dėl to, kad juose yra ir pieno, ir acto rūgščių, slopinančių puvimą sukeliančių bakterijų dauginimąsi.

    Be to, sūrymas, išlaikantis visas vertingąsias kopūstų savybes, neturi stambių maistinių skaidulų, kartais sukeliančių skrandžio skausmus ir pilvo pūtimą.

    Raugintų kopūstų sultys naudojamos apetitui gerinti ir virškinimo procesams suaktyvinti pacientams, kurių skrandžio rūgštingumas sumažėjęs, pasireiškus žarnyno parezei po chirurginių operacijų, neurologiniams ligoniams, ilgai gulėjusiems ligos patale, dirbantiesiems sėdimą darbą ir gyvenantiesiems sėslų gyvenimą.

    Kokteilis iš pusės stiklinės kopūstų sūrymo ir tokio pat kiekio šviežių pomidorų sulčių pagelbės sergantiesiems kepenų ligomis (suprantama, prieš tai būtina pasitarti su gydytoju). Gerti jį reikia 3–4 kartus per dieną po valgio – ir kuo ilgiau, tuo geriau.

    Reguliariai įtraukiamos į valgiaraštį raugintų kopūstų, svogūnų ir česnakų salotos sušvelnina bronchų astmos priepuolius.

    Tokios pat salotos rekomenduojamos ir esant avitaminozei.

    Ypač sveika rytą tuščiu skrandžiu išgerti raugintų kopūstų sulčių (vėlgi – pasikonsultuoti su savo gydytoju).

    Jei jau valgysite raugintus kopūstus dėl vitaminų, kad vitaminas C nepražūtų, kopūstus iš sūrymo dera išgriebti prieš pat valgį ir apšlakstyti aliejumi.

    Ir dar: retai kas raugina kopūstus gūžėmis, tačiau būtent taip vitaminas C juose išsilaiko geriausiai.

    Smarkiai karščiuojant irgi patariama gerti kopūstų sūrymą – jis padės atkurti skysčių balansą, papildys vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargas.

    Sergant hemorojumi naudinga per dieną išgerti po 0,5–2 stiklines šilto kopūstų sūrymo.

    Pravers ir kompresams

    Atsikratyti galvos skausmo padės raugintų kopūstų kompresai: įvyniokite į marlę, pridėkite už ausų ir ant smilkinių, galvą apsukite rankšluosčiu. Skausmas nuslops, jeigu dėsite prie kaktos raugintus kopūsto lapus 20–30 minučių po 3 kartus per dieną arba 3–4 kartus per dieną gersite po pusę stiklinės kopūstų sūrymo.

    Liaudies medicinos žinovai kadaise patardavo kopūstų sūrymo kompresus dėti net vaikams, turintiems bambos išvaržą. Sūryme suvilgyta marlė dedama ant išvaržos, prispaudžiama šviežios bulvės griežinėliu, o tada tvarsčiu. Kompresą rekomenduota laikyti 2–3 valandas, minimali „gydymo“ trukmė buvo mėnuo.

    Kamuojant viduriavimui, perdien patariama išgerti 1–2 stiklines kokteilio iš raugintų kopūstų ir pomidorų sulčių, sumaišytų lygiomis dalimis.

    Sergant tulžies pūslės akmenlige, dera raugintų kopūstų sūrymą gerti kasdien po 0,5–1 stiklinę tris kartus likus 30 minučių iki valgio. Kursas – 1,5–2 mėnesiai.

    Įdomu tai, kad anksčiau tikėta, jog kopūstai gali išgydyti tulžies akmenligę.

    Esą jei akmenys dar ne didesni už kukurūzo grūdą, jiems pašalinti siūlytas toks liaudiškas receptas: sumaišyti 1 litrą raugintų kopūstų sūrymo, 400 g aliejaus ir 4 citrinų sultis. Parą iki gydymo kurso pradžios reikėjo visiškai nieko nevalgyti, paskui kas 30 minučių gerti po 100 g skysčio. Iš pradžių galimi skausmo priepuoliai, viduriavimas, užtat po 4–5 valandų akmenys neva pasišalindavo.

    Paskui dvi savaites reikia pagerti ramunėlių ir pankolių arbatos.

    Turbūt nė nereikia priminti, kad šiais laikais imtis tokios savigydos nepasitarus su gydytoju būtų mažų mažiausiai neprotinga.

    Netinka grynas? Skieskite

    Raugintų kopūstų sūrymas su mielėmis padės įveikti vidurių užkietėjimą. Tiesa, vietoj mielių į sūrymą galima įmaišyti 4 g smulkintos šaltekšnio žievės.

    Veiksminga ir tokia procedūra: 2 šaukštelius valgomosios druskos ištirpinkite stiklinėje kopūstų sūrymo ir išgerkite tuščiu skrandžiu. Prireikus pakartokite ir kitą dieną.

    Kenčiantiesiems nuo refliukso rekomenduojama prieš valgį sukramsnoti 2–3 šaukštus raugintų kopūstų.

    Nuo dedervinės ant pažeistos odos vietos reikėtų dėti rauginto kopūsto lapą, suteptą grietine. Kai kopūstlapis pradžius, pakeisti nauju.

    Taip gydymą tęsti iki visiško pasveikimo.

    O nuo parazitų kepenyse alternatyvioji medicina pataria gerti po pusę stiklinės kopūstų sūrymo 30 minučių prieš valgį.

    Nusideginus, įsipjovus, gydant vabzdžių įgėlimus ant žaizdelės galima uždėti ploną sluoksnį raugintų kopūstų ir uždengti skepeta, suvilgyta kopūstų sūryme, arba apvynioti sūryme išmirkytu tvarsčiu.

    Kompresą reikia laikyti 30–60 minučių ir keisti 3–4 kartus per dieną. Jei sūrymas pradeda deginti, būtina jį atskiesti šaltu virintu vandeniu santykiu 1:1 arba 1:2.

    Jeigu peršalus krūtinę varsto skausmingi diegliai, irgi padės kopūstų sūrymas, atskiestas šiltu virintu vandeniu (1:1). Reikia gerti po 2–3 stiklines per dieną iki visiško išgijimo.

    Rauginti kopūstai ypač naudingi atgaunant jėgas po ilgos ir sunkios ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimo.

    Smarkiai vemiant, kamuojant nėščiųjų toksikozei naudinga ir valgyti raugintus kopūstus, ir gerti jų sūrymą.

    Raugintų kopūstų tabu

    Raugintų kopūstų sultys su trupučių citrinų sulčių rekomenduojamos sergantiesiems cukriniu diabetu. Tokios sultys naudingos diabetikams, nes jose gausu pieno rūgšties, o raugintuose kopūstuose esančios maistinės skaidulos paspartina angliavandenių pasišalinimą iš organizmo.

    Raugintų kopūstų sultis sveika gerti ir epileptikams. Jos – labai veiksminga profilaktikos priemonė nuo „tyliosios“ skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės.

    Gerti reikia po 1/4–1/3 stiklinės 3 kartus per dieną valanda iki valgio. Profilaktinis kursas – 2–3 savaitės.

    Tačiau labai svarbu atsiminti, kad raugintų kopūstų negalima valgyti sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, pankreatitu, kepenų ir inkstų ligomis.

    Dėl gana didelio druskos kiekio valgyti daug raugintų kopūstų nesveika ir hipertenzikams, turintiesiems bėdų dėl inkstų, kamuojamiems tinimų.

    Tokiems žmonėms prieš valgant kopūstus reikėtų pirmiausia juos išgriebti iš sūrymo ir nuplauti arba raugiant berti kuo mažiau druskos.

    Jeigu virškinimo sistema vangi, skrandžio rūgštingumas – mažas, prieš valgant raugintus kopūstus reikėtų kruopščiai susmulkinti, paskui dar ir labai gerai sukramtyti (tada jie mažiau pūs pilvą, nors ir tai ne visada). Tokiais atvejais sveikatinimo tikslais geriau vartoti ne pačius kopūstus, o jų sūrymą.

        Įdomus faktas

    Garsusis keliautojas ir atradėjas Džeimsas Kukas sakė, kad „rauginti kopūstai išvaro iš kūno visas ligas, jie gelbsti mano jūrininkų gyvybes“. Omenyje jis turėjo šio produkto galią apsaugoti nuo anuomet baisiausios jūreivių ligos skorbuto. Net jei tais laikais apie vitaminą C raugintuose kopūstuose niekas nebuvo girdėjęs, puikiai suprato jų vertę.

          Receptas

    Būna, kad širdis prašo raugintų kopūstų, o jų lyg tyčia nėra. Tokiais atvejais galima pabandyti pasinaudoti senoviniu receptu – supjaustytus kopūstus užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti kelias minutes ir, nupylus vandenį, sudėti į nedidelį indą. Užlieti nuoviru, kuriame virė skustos bulvės, ir uždengti bei lengvai prispausti. Po kokių trijų dienų galėsite valgyti.
    Greitai paraugti kopūstus gūžėmis galima taip: pašalinkite žalius, apgadintus, netvirtai besilaikančius viršutinius lapus, sudėkite galvas į gilų indą, užpilkite verdančiu sūdytu vandeniu, statykite ant ugnies ir vėl užvirinkite. Tada išjunkite ugnį, o dar po pusvalandžio išgriebkite kopūstų gūžes ir nuskalaukite šaltu vandeniu. Kai kopūstai visiškai atauš, sudėkite juos laisvai, negrūsdami, ir užpilkite sūrymu (geriau raugintų agurkų). Išrūgs greičiau nei per mėnesį.

  • Kai po nakties burnoj it Sacharoje

    Kai po nakties burnoj it Sacharoje

    Kartais nubusti perdžiūvusia burna visai normalu – seilių gaminimas naktimis natūraliai sumažėja.

    Tačiau žmones, susiduriančius su tokia problema nuolat, panašūs paaiškinimai menkai guodžia.

    Prabusti iš miego su prie gomurio prilipusiu liežuviu nėra labai malonu, o kartais ir reiškia užslėptą sveikatos bėdą.

    Kartais kaltos ir cigaretės

    Gali būti visokių priežasčių, kodėl naktimis džiūsta burna. Dėl to tokiai būklei pablogėjus arba net tapus lėtine medikams labai sunkiai sekasi ieškoti tikrojo kaltininko.

    Pirmu įtariamuoju paprastai tampa akivaizdžiausias – kvėpavimas per burną. Dar miego apnėja, dehidratacija. Kalti gali būti ir vartojami vaistai – pavyzdžiui, kai kurie antihistamininiai.

    Tačiau nemalonaus simptomo šaltiniu kartais tampa ir tam tikros medicininės būklės, kaip kad Sjorgeno sindromas. Tai autoimuninė liga, kuria susirgus imuninė sistema ima pulti savo pačios organizmo egzokrinines liaukas. Tuomet labiausiai sutrinka būtent seilių ir ašarų išskyrimo funkcija.

    Prisidėti gali ir alkoholio vartojimas, rūkymas. Būna, sausumą sukelia prieš miegą naudojami produktai, kaip kad burnos skalavimo skystis (ypač jeigu jo sudėtyje yra alkoholio).

    Bėdos po vieną nevaikšto

    Sausumas burnoje, dėl kurio, atrodo, net liežuvis sustingsta, retai kada būna vienintelis simptomas rytais.

    Daugelis žmonių dar skundžiasi dažnu troškuliu, kai kuriems burnoje net atsiveria opelės, suskeldėja lūpos, tampa sunku ryti, o tik nubudus – net kalbėti, balsas būna kimus.

    Kiti būdingi simptomai – blogas kvapas iš burnos ir nemalonus skonis joje, tirštos seilės.

    Nenuostabu, kad visa tai ilgainiui gali paveikti ir bendrą burnos, bet ypač dantų ir dantenų sveikatą.

    Kaip visi žinome, mūsų seilės pasižymi antibakterinėmis savybėmis, padeda virškinti maistą. Tad kai jų ima smarkiai trūkti, didėja dantų ėduonies rizika, kyla grėsmė dantenų sveikatai.

    Nuolatinis – lėtinis burnos sausumas, jei nesiimsime priemonių, gali kaip reikiant sutrikdyti miegą ir taip pridėti nemalonių pasekmių sveikatai.

    Kada reikia kreiptis į gydytoją

    Atsikratyti sausumo burnoje po nakties galima ir netgi reikia, tačiau nusiteikite, jog tai veikiausiai bus ne vienos priemonės, o veikiau kelių etapų kelionė.

    Paprasčiausi būdai išvengti burnos gleivinės išsausėjimo – visą dieną gerti pakankamai skysčių ir nevartoti alkoholio (taip pat ir burnos skalavimo skysčių, kitų priemonių su alkoholiu), nerūkyti. Galima pabandyti čiulpti specialias pastiles sausai burnai, kurios ramina burnos gleivinę bei skatina seilėtekį (esama ir analogiškų purškalų, gelių, naudojamų prieš miegą).

    Nepakenks miegamajame pasistatyti oro drėkintuvą ir kreiptis į specialistus, padėsiančius pratimais arba prietaisais atprasti miegant kvėpuoti burna.

    Jeigu savarankiškai išspręsti sausumo burnoje problemos nesiseka, reikėtų pasikalbėti su savo gydytoju. Tokia būklė gali būti susijusi su kuriais nors jūsų vartojamais vaistais arba su užslėpta sveikatos problema – tokie spėjimai dažniau pasitvirtina, kai, be sausumo, yra ir kitų simptomų.

    O jeigu sausumas niekaip nepraeina arba darosi dar blogiau, pasiruoškite vizitui pas specialistą. Ypač susirūpinti reikėtų, jeigu dar ir skauda gerklę, sunku ryti, balsas tapo kimus, dienomis jaučiamas didelis mieguistumas, garsiai knarkiate, dažnai nubundate vidury nakties ar pasireiškia bet kokie sisteminiai simptomai – sąnarių skausmai ar akių sausumas, dar kitokie.

  • 8 vitaminai, jų deficitas ir oda

    8 vitaminai, jų deficitas ir oda

    Kai kurių vitaminų trūkumas organizme aiškiausiai ir anksčiausiai pasimato ant odos.

    Yra odos defektų, kurių jokiu būdu negalima praleisti pro akis, nes jie gali signalizuoti apie rimtus pokyčius organizme – tokius kaip svarbiausiųjų vitaminų stygius.

    Tačiau pastebėję juos, neskubėkite į vaistinę: bet kokį maisto medžiagų trūkumą geriau kompensuoti maistu. O prieš pradedant vartoti papildus – visada pasitarti su gydytoju, kad tie iš pažiūros nekalti preparatai nesureaguotų su jau vartojamais vaistais ar nekomplikuotų turimų sveikatos problemų.

    Pleiskanos ir besilupančios odos plotai

    Pleiskanos ir seborėjinis dermatitas abu susiję su sutrikusia odos riebalų gamyba, dėl kurios mūsų didžiausias organas ima pleiskanoti, luptis ir niežėti.

    Nors pleiskanos įprastai tampa skalpo problema, seborėjinis dermatitas gali pažeisti veidą, pažastis, kirkšnis, viršutinę krūtinės dalį.

    Tai labai paplitusios problemos, nors būdingiausios kūdikiams, paaugliams brendimo metu ir vidutinio amžiaus suaugusiesiems.

    Sukelti tokias būkles gali daugybė veiksnių, vienas jų – netinkama mityba (nors jos sąsajos su pleiskanojančia oda ir seborėjiniu dermatitu dar nėra iki galo ištirtos).

    Jeigu susidūrėte su panašiomis odos bėdomis, pabandykite į savo valgiaraštį įtraukti daugiau maisto, turinčio:

    • Niacino (vitamino B3).

    • Riboflavino (vitamino B2).

    • Piridoksino (vitamino B6).

    • Cinko.

    Trapūs, lūžinėjantys, nesveiko atspalvio nagai

    Aišku, jie ne oda, tačiau glaudžiai susiję su jos sveikata.

    Be to, nagai gali labai daug papasakoti apie tai, kas vyksta mūsų kūne.

    Trapūs nagai – tai pirmiausia geležies trūkumas organizme. Žydintys nagai – išmarginti baltais brūkšneliais ar dėmėmis – gali būti cinko deficito požymis.

    Jeigu nagai rudai pilko atspalvio, išvagoti vertikalių rievių ir suapvalėję, tikėtina, jog trūksta vitamino B12.

    Blyški oda

    Jeigu atrodote nesveikai išblyškę, gali būti, jog stinga kelių svarbių maisto medžiagų.

    Bet kitos tikėtinos kaltininkės – anemija ir prasta kraujotaka. Todėl patartina pirmiau išsitirti dėl vitaminų ir mikroelementų trūkumo prieš pradedant ką nors iš jų vartoti.

    Tarp galimai reikalingų jums medžiagų gali būti:

    • Geležis.

    • Folio rūgštis.

    • Cinkas.

    • Piridoksinas (vitaminas B6).

    • Vitaminas B12.

    Greitai atsirandančios mėlynės ir lėtai gyjančios žaizdos

    Tokie simptomai – beveik užtikrintas ženklas, kad trūksta vitamino C ir cinko. „Beveik“, nes juos sukelti gali ir tam tikros ligos.

    Tad pastebėję įtarimų keliančius simptomus pirmiausia kreipkitės į gydytoją. Jeigu tyrimai nepatvirtins vitaminų ir mineralų stygiaus, priežasčių teks ieškoti kitur.

    Enteropatinis akrodermatitas

    Liga, be kita ko, pasireiškianti odos uždegimu ir spuogeliais aplink burną ir (arba) išangę, viduriavimu, pakitusiais nagais.

    Enteropatinį akrodermatitą sukelia cinko deficitas, tačiau ligos formų būna įvairių. Viena iš jų – retas genetinis sutrikimas, dėl kurio žarnynas negali pasisavinti cinko.

    Gali enteropatinis akrodermatitas išsivystyti ir dėl kitų ligų, sukeliančių maisto medžiagų pasisavinimo sutrikimą. Tarp dažniausiai pasitaikančiųjų – celiakija, Krono liga, priklausomybė nuo alkoholio. Taip pat prasta mityba.

    Galiausiai akrodermatitas kartais diagnozuojamas per mažo svorio anksčiau laiko gimusiems kūdikiams arba tiems, kurie negauna pakankamai cinko su motinos pienu.

    Pelagra

    Šią būklę sukelia vitamino B3, kitaip vadinamo niacinu, deficitas.

    Kaip ir enteropatinis akrodermatitas, negydoma pelagra gali sukelti rimtų komplikacijų. O ir jos pačios simptomai baugūs: viduriavimas, dermatitas (veido, rankų, pėdų arba lūpų odos uždegimas), net demencija. Opelių gali atsirasti ir burnoje.

    Pelagra šiais laikais – nedažnai pasitaikanti liga. Ja sergama nebent skurstančiuose pasaulio kraštuose, nors pasitaiko pacientų, kurių organizmas negeba tinkamai pasisavinti vitamino B3 (turinčiųjų priklausomybę nuo alkoholio, mitybos sutrikimų, virškinimo trakto ligų arba vartojančiųjų tam tikrus vaistus – antikonvulsantus, imunosupresantus).

    Sausa oda, suskeldėjusios lūpos, burnos opelės

    Vitamino B2, arba riboflavino, deficitas dažniausiai išsivysto žmonėms, kurie arba prastai maitinasi, arba negali šio vitamino tinkamai pasisavinti.

    Tačiau pritrūkti riboflavino organizmui gali ir dar dėl vienos priežasties: vitamino B2 mūsų kūnas nekaupia – bet kokį perteklių iškart pašalina.

    Dėl to skurdi mityba yra ypač pavojinga. Nevalgant vitamino B2 turinčių produktų, neilgai trukus gali pasireikšti nemalonūs simptomai – suskilusios, paraudusios lūpos, išsausėjusi oda, žaizdelės burnoje.

    Sausa, pleiskanojanti ir niežtinti oda

    Vitaminas A gyvybiškai svarbus daugeliui organizmo funkcijų, tarp jų – gerai regai, medžiagų apykaitai, imunitetui. Reikalingas jis ir ląstelėms vystytis. Todėl kai vitamino A pritrūksta, pirmiausia sureaguoja oda – tampa sausa, ima pleiskanoti, niežtėti.

    Kiti vitamino A deficito simptomai – akių sausumas ir regos problemos.

    Didžiąją dalį organizme esančio vitamino A sandėliuoja kepenys. Tad visos ligos ir būklės, kurios pažeidžia šį organą ir žarnyną, gali sukelti vitamino A deficitą.

    Yra ir dar viena įdomi vitamino A trūkumo sąlyga – cinko arba geležies stygius.

        Maistas vietoj vitaminų

    Jeigu įtariate, kad jūsų organizmui trūksta kurių nors vitaminų, pasikonsultuokite su specialistu, pasidarykite kraujo tyrimus. Nors visada rekomenduojama teikti pirmenybę maistui, ne tabletėms, žmonės, kuriems didesnė deficitų rizika – nėščiosios, senjorai, besilaikantieji griežtų, kai kurias maistines medžiagas ribojančių dietų, – be multivitaminų komplekso paprastai neišsiverčia.

    Visiems kitiems subalansuota ir maistinga mitybė turėtų padėti apsisaugoti nuo bet kokių trūkumų arba juos kompensuoti.

    Riboflavinas (vitaminas B2). Avokadai, artišokai, smidrai, kopūstinės daržovės, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, jautiena, vištiena, kepenys, visadalių grūdų produktai, riešutai, grybai, moliūgai.

    Niacinas (vitaminas B3). Raudona mėsa, žuvis, paukštiena, riešutai, sėklos, ankštinės daržovės, rudieji ryžiai, bananai.

    Piridoksinas (vitaminas B6). Galvijų kepenys, lašiša, avinžirniai, paukštiena, tunas, tamsiai žalios lapinės daržovės, melionai, apelsinai, bananai, papajos.

    Vitaminas B12. Žuvis, vištiena, pienas, jogurtas, sausi pusryčiai su vitaminais, augalinis pienas su vitaminais.

    Vitaminas A. Jautiena, kiaušiniai, lašiša, kepenys, vištiena, lapinės daržovės, brokoliai, morkos, moliūgai, apelsinai, melionai, vitaminizuoti pieno produktai arba sausi pusryčiai.

    Cinkas. Austrės, krabų mėsa, jautiena, kiauliena, omarų mėsa, ankštinės daržovės, riešutai, avižos, sėklos, sojų mėsa.

    Folio rūgštis. Pupelės, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, saulėgrąžų sėklos, visadalių grūdų produktai, sausi pusryčiai su folio rūgštimi.

    Geležis. Špinatai, lęšiai, pupelės, jautiena, austrės, sausi pusryčiai su geležimi.

  • Skirtingas psichotipas – kitokia ir depresija

    Skirtingas psichotipas – kitokia ir depresija

    Sangvinikai pradeda viską pamiršti, flegmatikai tampa mieguisti… Skirtingo būdo žmonės net depresiją išgyvena skirtingai.

    Pavasaris, kaip ir ruduo, – nuotaikų kaitos metas. Dienomis, kai jaučiamės prislėgti labiau nei paprastai, dažnas net pasiskundžiame: „Man depresija.“

    Bet gydytojai įspėja tokiais žodžiais taip lengvai nesišvaistyti – tikra liga smarkiai skiriasi nuo sezoninės prastos nuotaikos.

    Kai nelieka prasmės

    Tikrąja depresija sergantiems asmenims, anot specialistų, būdinga vadinamoji depresinė logika. Tai pabrėžtinai negatyvus mąstymo būdas – visada pesimistiškas, kad ir kas nutiktų.

    Pavyzdžiui, radau gatvėje pinigų. Ir tai labai blogai, nes gyvenimas – kaip zebras, po balto ruožo visada eina juodas. Vadinasi, jeigu šiandien man pasisekė, ryt būtinai turi nutikti kas nors blogo.

    Arba: šviečia saulė, puikus oras, bet kas gi gero, juk tiek daug ultravioletinių spindulių – jie būtinai sukels odos vėžį.

    Kitaip tariant, depresijos užkluptiems žmonėms viskas gyvenime nebetenka prasmės – pastarosios nelieka netgi jų skunduose. Dėl to jie nesikreipia pagalbos, dargi stengiasi jos vengti. Svarbiausia tampa atsiribojimas ir vienatvė.

    Kuo čia dėtas charakteris?

    Anot psichiatrų, tam, kaip reiškiasi depresiją, įtakos turi ir žmogaus charakteris. Arba, tiksliau, jo psichotipas.

    Sangvinikai – visada ramūs ir santūrūs, pasižymintys racionalumu, – susirgę greičiausiai kaltins save pačius dėl to, kad nėra nei jėgų, nei noro ką nors daryti. Jiems depresija dažniausiai pasireiškia savigrauža, refleksija ir pažintinių sutrikimų gausa.

    Cholerikai – ekspresyvios, impulsyvios, „sprogstamojo“ charakterio asmenybės, užklupus depresijai tampa kone visų įmanomų nerimo sutrikimų aukomis.

    Sirgdami depresija tokie žmonės visko bijo, patiria nuolatinę įtampą bei daugybę somatinių ir fiziologinių išgyvenimų.

    Depresyvūs cholerikai tampa itin judrūs, nerimastingi, nenustygsta vietoje, jų veiksmai pasidaro chaotiški.

    Melancholikai ir taip gyvena tarytum su depresija. Todėl prasidėjus ligai juos užgula tikrų tikriausias slogutis. Ligonis tampa klasikinio depresijos stereotipo, kaip ji įsivaizduojama, įsikūnijimu: juodos nevilties praraja.

    Kaip sako gydytojai psichoterapeutai, melancholikai depresiją išgyvena ne mintimis, ne kūnu, bet siela.

    Flegmatikai, kurie ir šiaip iš prigimties nėra labai fiziškai aktyvūs, apimti depresijos tampa letargiški ir labai daug miega. Apatija juos guldo į lovą, ant sofos – bet kur, kur galima atsiriboti nuo pasaulio. Trumpai tariant, flegmatikams pagrindinis depresijos simptomas – visiškas fizinis pasyvumas.

    Kaip atpažinti depresiją?

    Kad suprastume, kieno simptomai jums neduoda ramybės – ligos ar pavasarinio liūdesio, – būtina padalyti savo savijautą į keturias esmines sritis ir kiekvieną jų įvertinti.

    1. Pažintinės galimybės. Tai viskas, kas susiję su galva ir ateina iš jos: mintys, dėmesingumas, susitelkimas, gebėjimas analizuoti.

    2. Afektas. Visos emocijos ir jausmai, nuotaikos ir išgyvenimai. Kitaip tariant, kas slegia širdį.

    3. Valia. Arba energija, jeigu jis žodis jums artimesnis. Ta mūsų psichikos dalis, verčianti mus judėti į priekį.

    4. Psichosomatika. Savojo kūno pajautimas ir supratimas.

    Sergant tikrąja depresija liga paliečia faktiškai visas šias sritis ir jų komponentus. Tai yra prarandame gebėjimą blaiviai analizuoti aplinką, visos teigiamos emocijos išnyksta arba nueina į antrąjį planą – pasaulį pradedame regėti tarsi per apdulkėjusį veidrodį. Jėgų nėra niekam – net tam, kad rytą išliptume iš lovos. Menkiausiems buities darbeliams atlikti reikia daugybės energijos, kurios ir taip trūksta.

    Beje, tokia būklė labai gerai pažįstama žmonėms, persirgusiems sunkiu kovidu. Mat koronavirusas smegenis veikia beveik taip pat, kaip ir depresija.

    Įdomu ir tai, kad po pandemijos sergančių depresija žmonių skaičius visame pasaulyje smarkiai išaugo.