Žyma: liga

  • Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Vieniems žiemą pakanka plonų pirštinių, o kiti net šiltuose namuose vaikšto su vilnonėmis kojinėmis ir skundžiasi lediniais pirštais. Pažįstama situacija?

    Dažniausiai tai tėra natūrali organizmo reakcija į šaltį. Tačiau kartais šąlančios galūnės gali įspėti apie kraujotakos sutrikimus, mažakraujystę, skydliaukės ligas ar net autoimuninius susirgimus.

    Ypač verta sunerimti, jei pirštai ne tik šąla, bet ir pabąla, pamėlynuoja, nutirpsta ar pradeda skaudėti. Tokie simptomai gali būti būdingi Reino fenomenui – kraujagyslių reakcijai, apie kurią daugelis žmonių nė nėra girdėję.

    Kaip atskirti paprastą jautrumą šalčiui nuo organizmo siunčiamo įspėjimo? Ir kodėl kartais net karšta arbata bei storiausios kojinės nepadeda sušilti?

    Kodėl pirmiausia sušąla pirštai?

    Žmogaus organizmas veikia kaip gana išmani šildymo sistema. Kai aplinkos temperatūra nukrinta, jis pirmiausia stengiasi apsaugoti svarbiausius organus – smegenis, širdį, plaučius.

    Tam pasitelkiamas paprastas, bet veiksmingas mechanizmas: smulkiosios odos kraujagyslės susiaurėja, todėl į kūno paviršių priteka mažiau šilto kraujo.

    Šis procesas vadinamas vazokonstrikcija.

    Rankos ir kojos, ypač pirštai, yra toli nuo kūno centro. Jų paviršiaus plotas palyginti didelis, todėl jos lengviau netenka šilumos.

    Dėl to visiškai normalu, kad žvarbią dieną pirmiausia sušąla būtent pirštai, o ne pilvas ar nugara.

    Įdomu tai, kad rankos ir kojos gali atvėsti net tada, kai žmogus dar nejaučia bendro šalčio.

    Organizmas tiesiog nusprendžia, jog šilumą svarbiau išsaugoti gyvybiškai svarbiems organams.

    Tačiau sugrįžus į šiltą patalpą kraujagyslės turėtų pamažu išsiplėsti, kraujotaka pagerėti, o galūnės – sušilti.

    Jeigu taip neatsitinka, verta ieškoti priežasties.

    Kada šaltos rankos yra visiškai normalu?

    Kai kurie žmonės iš prigimties jautresni žemai temperatūrai. Jų smulkiosios kraujagyslės į šaltį reaguoja stipriau, todėl pirštai atvėsta greičiau.

    Tam įtakos gali turėti kūno sudėjimas, individualūs kraujotakos reguliavimo ypatumai, fizinis aktyvumas ir aplinkos sąlygos.

    Šalčio pojūtį sustiprina ir ilgas sėdėjimas nejudant. Pavyzdžiui, kelias valandas dirbant kompiuteriu, pėdos gali atvėsti net ir gana šiltame kambaryje.

    Tokiais atvejais padeda trumpas pasivaikščiojimas, lengva mankšta, šiltos kojinės ar puodelis karšto gėrimo.

    Jeigu galūnės sušyla, nėra skausmo, tirpimo ar neįprastų odos spalvos pokyčių, paprastai nerimauti nereikia.

    Vis dėlto nuolat šąlančios rankos ir kojos, ypač atsiradus naujiems simptomams, kartais rodo visai kitą problemą.

    Reino fenomenas: kai pirštai pakeičia net tris spalvas

    Įsivaizduokite: žiemą išeinate į lauką, vos kelias minutes pabūnate šaltyje, ir vienas ar keli pirštai staiga tampa balti, tarsi iš jų būtų dingęs kraujas.

    Po kurio laiko jie gali pamėlynuoti, o grįžus į šilumą – ryškiai parausti, pradėti dilgčioti ar net skaudėti.

    Tai vieni būdingiausių Reino fenomeno požymių.

    Reino fenomenas – būklė, kai smulkiosios kraujagyslės pernelyg stipriai reaguoja į šaltį ar emocinį stresą.

    Dėl staigaus kraujagyslių susiaurėjimo į pirštus kuriam laikui patenka mažiau kraujo.

    Dažniausiai nukenčia rankų pirštai, tačiau panašūs priepuoliai gali paveikti ir kojų pirštus, rečiau – nosį ar ausis.

    Būdinga spalvų kaita: pirmiausia pirštai pabąla, vėliau gali pamėlynuoti, o kraujotakai atsikuriant – parausta.

    Tiesa, ne visiems žmonėms pasireiškia visos trys spalvos.

    Kartais pirštai tik pabąla ir nutirpsta, o priepuoliui pasibaigus juntamas nemalonus dilgčiojimas.

    JAV Nacionalinio artrito, raumenų, kaulų ir odos ligų instituto (NIAMS) duomenimis, tokie priepuoliai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

    Ir štai kas įdomiausia: jiems sukelti kartais pakanka net menko temperatūros pokyčio.

    Pavyzdžiui, iš šilto kambario įėjus į vėsesnę patalpą arba iš šaldiklio išėmus šaldytų produktų pakuotę.

    Kodėl vieniems Reino fenomenas nepavojingas, o kitiems – rimtas signalas?

    Gydytojai skiria dvi Reino fenomeno formas.

    Pirminis Reino fenomenas dažniausiai prasideda jaunesniame amžiuje, neretai iki trisdešimties metų. Jis nėra susijęs su kita nustatyta liga.

    Tokiais atvejais simptomai paprastai būna lengvesni ir nekelia rimtų komplikacijų.

    Antrinis Reino fenomenas yra kitoks.

    Jis gali atsirasti dėl kitų sveikatos sutrikimų, ypač autoimuninių ligų.

    Tarp jų – sisteminė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas ir kai kurios kitos jungiamojo audinio ligos.

    Antrinio Reino fenomeno priepuoliai gali būti stipresni, skausmingesni, o sunkiais atvejais dėl ilgalaikio kraujotakos sutrikimo ant pirštų gali atsirasti sunkiai gyjančių žaizdelių.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei panašūs simptomai pirmą kartą pasireiškia vyresniam nei 30 metų žmogui.

    Tai nebūtinai reiškia sunkią ligą, tačiau yra priežastis pasitarti su gydytoju.

    Nuolat šalta? Kaltas gali būti ne oras, o kraujas

    Šąlančios rankos ir kojos kartais tampa vienu iš mažakraujystės, dar vadinamos anemija, požymių.

    Anemija išsivysto, kai kraujyje sumažėja hemoglobino arba sveikų raudonųjų kraujo kūnelių, todėl organizmo audinius pasiekia mažiau deguonies.

    Viena dažniausių jos priežasčių – geležies trūkumas.

    Geležis būtina hemoglobinui gaminti, o šis baltymas perneša deguonį iš plaučių į kitus organus.

    Kai hemoglobino nepakanka, žmogus gali jausti nuolatinį nuovargį, silpnumą, galvos svaigimą, dusulį fizinio krūvio metu.

    Kartais prie šių simptomų prisideda ir nuolat šąlančios galūnės.

    JAV Nacionalinis širdies, plaučių ir kraujo institutas šaltas rankas bei kojas įvardija tarp galimų geležies stokos anemijos požymių.

    Svarbu tai, kad mažakraujystė nebūtinai išsivysto vien dėl netinkamos mitybos.

    Geležies trūkumą gali sukelti gausios menstruacijos, virškinamojo trakto kraujavimas, sutrikęs geležies pasisavinimas ar kitos ligos.

    Todėl pajutus nuolatinį silpnumą ir šaltį nereikėtų savarankiškai pradėti gerti geležies papildų.

    Pirmiausia verta atlikti kraujo tyrimus ir išsiaiškinti tikrąją priežastį.

    Skydliaukė – dar vienas galimas kaltininkas

    Jeigu žmogus nuolat šąla net tada, kai aplinkiniams visiškai šilta, gydytojas gali įtarti skydliaukės veiklos sulėtėjimą.

    Skydliaukė gamina hormonus, reguliuojančius daugelį organizmo procesų, tarp jų ir medžiagų apykaitą.

    Kai šių hormonų trūksta, organizmas energiją naudoja lėčiau, o žmogus gali tapti jautresnis šalčiui.

    Ši būklė vadinama hipotiroze.

    Jai būdingi ir kiti simptomai: nuovargis, mieguistumas, sausa oda, vidurių užkietėjimas, svorio didėjimas ar sulėtėjęs pulsas.

    Tačiau vien šaltų rankų ar kojų nepakanka diagnozei nustatyti.

    Skydliaukės veikla paprastai vertinama atliekant kraujo tyrimą, pirmiausia nustatant tirotropinio hormono (TSH) kiekį.

    Kai šąla kojos, verta pagalvoti apie arterijas

    Vyresnio amžiaus žmonėms, ypač rūkantiems, sergantiems diabetu, turintiems padidėjusį cholesterolio kiekį ar aukštą kraujospūdį, šąlančios kojos kartais gali būti susijusios su periferinių arterijų liga.

    Tai būklė, kai kojų arterijos susiaurėja, dažniausiai dėl aterosklerozės, todėl į audinius patenka mažiau kraujo.

    Vienas būdingų požymių – blauzdų ar kitų kojų raumenų skausmas vaikštant, kuris palengvėja sustojus pailsėti.

    Tačiau gali pasireikšti ir šaltesnė viena pėda, odos spalvos pokyčiai, silpniau juntamas pulsas ar sunkiau gyjančios žaizdos.

    Svarbu žinoti, kad ši liga ne visada sukelia ryškų skausmą.

    Ypač sergant diabetu, dėl nervų pažeidimų žmogus gali ne taip stipriai jausti nemalonius pojūčius.

    Todėl nuolat šalta viena pėda, ypač jei kartu atsiranda spalvos pokyčių ar žaizdelių, nėra simptomas, kurį reikėtų ignoruoti.

    Ar kaltas gali būti stresas?

    Taip, ir tai nėra vien vaizdingas posakis apie „atšalusį kraują“.

    Patiriant stresą suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Organizmas išskiria signalines medžiagas, kurios gali paskatinti kraujagyslių susiaurėjimą.

    Dėl to delnai ir pirštai gali tapti šaltesni net šiltame kambaryje.

    Žmonėms, turintiems Reino fenomeną, emocinė įtampa kartais sukelia tokius pačius priepuolius kaip ir žema temperatūra.

    Prie problemos gali prisidėti rūkymas, nes nikotinas siaurina kraujagysles.

    Kai kuriems žmonėms simptomus sustiprina ir didelis kofeino kiekis.

    Be to, kraujotaką gali paveikti tam tikri vaistai, pavyzdžiui, kai kurie beta adrenoblokatoriai ar nosies užgulimą mažinantys preparatai.

    Tačiau paskirtų vaistų savarankiškai nutraukti negalima. Jeigu įtariamas šalutinis poveikis, būtina pasitarti su gydytoju.

    Penki signalai, kurių nereikėtų nurašyti šalčiui

    Šaltos galūnės pačios savaime dažniausiai nėra pavojingos. Tačiau svarbu pastebėti, kokie papildomi simptomai jas lydi.

    Pirmasis signalas – ryškus pirštų spalvos pasikeitimas. Jeigu jie pabąla, pamėlynuoja ar parausta, ypač kartu su tirpimu ir skausmu, verta išsiaiškinti, ar tai nėra Reino fenomenas.

    Antrasis – nuolatinis vienos rankos ar kojos šaltumas. Ypač jei viena galūnė aiškiai šaltesnė už kitą.

    Trečiasis – dilgčiojimas, tirpimas arba silpnumas. Tokie simptomai gali būti susiję ne tik su kraujotaka, bet ir su nervų sistemos sutrikimais.

    Ketvirtasis – sunkiai gyjančios žaizdelės ant pirštų ar pėdų. Tai gali būti sutrikusios kraujotakos ženklas.

    Penktasis – šaltos galūnės kartu su dideliu nuovargiu, dusuliu, blyškumu ar neįprastu silpnumu. Tokiu atveju reikėtų įvertinti galimą mažakraujystę ir kitas ligas.

    Ypač svarbu atskirti planinio ištyrimo reikalaujančius požymius nuo skubios būklės.

    Jei ranka ar koja staiga tampa labai šalta, išblykšta, stipriai skauda, nutirpsta arba sutrinka jos judesiai, būtina nedelsiant kreiptis skubios medicininės pagalbos, prireikus skambinti 112.

    Tai gali būti ūminio kraujotakos sutrikimo požymiai, kuriems delsti pavojinga.

    Kokius tyrimus gali paskirti gydytojas?

    Jeigu šaltos rankos ir kojos tampa kasdiene problema, pirmasis žingsnis – šeimos gydytojo konsultacija.

    Tyrimai priklauso nuo simptomų, jų trukmės ir bendros sveikatos būklės.

    Įtariant mažakraujystę gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas, vertinamas hemoglobino kiekis, prireikus nustatomas feritinas – organizmo geležies atsargų rodiklis.

    Jei įtariama skydliaukės liga, gali būti tiriamas TSH ir laisvasis tiroksinas (FT4).

    Įtarus diabetą, gydytojas gali paskirti gliukozės ar glikuoto hemoglobino tyrimą.

    Kai simptomai būdingi Reino fenomenui, svarbus jų pobūdis: ar jie pasireiškia abiejose rankose, ar pirštai keičia spalvą, kiek trunka priepuoliai.

    Kartais atliekama kapiliaroskopija – specialus tyrimas, leidžiantis apžiūrėti smulkiąsias kraujagysles prie nagų.

    Jeigu kyla įtarimų dėl autoimuninės ligos, gali būti reikalingi ir papildomi kraujo tyrimai.

    Įtarus kojų arterijų ligą, gydytojas gali įvertinti pulsą pėdose, palyginti kraujospūdį kulkšnyse ir rankose arba paskirti kraujagyslių tyrimus.

    Svarbu suprasti, kad visų šių tyrimų iš eilės atlikti nereikia. Jų poreikį lemia konkreti situacija.

    Kaip sušildyti rankas ir kojas nepakenkiant sau?

    Pirmasis patarimas gali nustebinti: norint sušildyti pirštus, verta pasirūpinti ne tik pirštinėmis, bet ir visu kūnu.

    Jeigu šąla liemuo, organizmas ir toliau siaurina galūnių kraujagysles, kad išsaugotų šilumą.

    Todėl šiltas megztinis, tinkama striukė ir kepurė kartais padeda daugiau nei papildoma kojinių pora.

    Svarbu ir reguliariai judėti.

    Trumpas pasivaikščiojimas, lengvi rankų bei kojų pratimai gali pagerinti kraujotaką ir padėti sušilti.

    Žmonėms, patiriantiems Reino fenomeno priepuolius, rekomenduojama vengti staigių temperatūros pokyčių.

    Net atidarant šaldiklį ar liečiant šaltus produktus gali praversti pirštinės.

    Jeigu pirštai jau pabalo, juos reikėtų šildyti palaipsniui – laikyti šiltoje aplinkoje, pakišti po pažastimis arba naudoti šiltą, bet ne karštą vandenį.

    Labai karštas vanduo ar šildytuvas nėra geras sprendimas, ypač jei pirštai nutirpę ir žmogus prasčiau jaučia temperatūrą.

    O jeigu galūnės nuolat šąla dėl nustatytos ligos, vien šiltesnės kojinės problemos neišspręs – svarbu gydyti pagrindinę priežastį.

    Kada šaltos rankos jau nebe smulkmena?

    Žvarbų lapkričio rytą sušalę pirštai dar nereiškia, kad organizme kažkas negerai.

    Tai natūralus būdas taupyti šilumą.

    Tačiau žmogaus kūnas gana tiksliai praneša, kai įprasta reakcija tampa nebeįprasta.

    Jeigu rankos ar kojos šąla nuolat, net šiltame kambaryje, jei pirštai keičia spalvą, tirpsta, skauda arba šaltį lydi nepaaiškinamas nuovargis, šių pojūčių nereikėtų laikyti vien asmeniniu jautrumu žiemai.

    Kartais pakanka pakeisti kasdienius įpročius, daugiau judėti ir šilčiau apsirengti.

    O kartais keli paprasti tyrimai padeda nustatyti sveikatos sutrikimą, apie kurį žmogus nė neįtarė.

    Todėl svarbiausias klausimas nėra, kodėl vieni mėgsta vilnones kojines, o kiti gali vaikščioti basi.

    Svarbiausia – ar sušalusios rankos ir kojos sušyla, kai joms suteikiame šilumos, ir ar kartu neatsiranda kitų nerimą keliančių simptomų.

    Jeigu atsakymas neigiamas, metas ne ieškoti dar storesnių kojinių, o pasikalbėti su gydytoju.

  • Kraujospūdis po 50-ies: kokie skaičiai jau turėtų neraminti?

    Kraujospūdis po 50-ies: kokie skaičiai jau turėtų neraminti?

    Penkiasdešimtmetį perkopę žmonės neretai pastebi, kad kraujospūdis jau nebe toks, koks buvo jaunystėje. Vieną rytą matuoklis rodo 135, kitą – 145 ar net 155.

    Ar tai natūralus senėjimo požymis, ar jau rimtas įspėjimas apie gresiančias širdies ir kraujagyslių ligas?

    Gydytojai pabrėžia: amžius nėra priežastis susitaikyti su padidėjusiu kraujospūdžiu.

    Be to, naujausios Europos kardiologų rekomendacijos rodo, kad atidžiau vertinti reikėtų net tuos skaičius, kuriuos daugelis iki šiol laikė visiškai normaliais.

    Kodėl po 50-ies kraujospūdis pradeda kilti?

    Senstant žmogaus organizme vyksta pokyčiai, kurie tiesiogiai veikia kraujotaką. Kraujagyslių sienelės palaipsniui praranda elastingumą, didžiosios arterijos tampa standesnės, todėl širdžiai tenka dirbti didesnio pasipriešinimo sąlygomis.

    Būtent dėl šios priežasties vyresniame amžiuje dažniau didėja viršutinis, arba sistolinis, kraujospūdis.

    Jeigu žmogui 30 metų kraujospūdis dažniausiai būdavo 115/75, sulaukus 55-erių jis gali pakilti iki 140/80. Nors toks pokytis gana dažnas, tai nereiškia, kad jį galima ignoruoti.

    Padidėjusį kraujospūdį skatina ir kiti veiksniai: antsvoris, mažas fizinis aktyvumas, gausus druskos vartojimas, alkoholis, rūkymas, miego sutrikimai, paveldimumas.

    Svarbi ir inkstų veikla. Inkstai dalyvauja reguliuojant skysčių bei druskų pusiausvyrą, todėl sutrikusi jų funkcija gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo.

    Amerikos širdies asociacija atkreipia dėmesį, kad vyresniems nei 50 metų žmonėms sistolinis kraujospūdis yra ypač svarbus vertinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Tai nereiškia, kad apatinis skaičius tampa nesvarbus. Padidėjęs bet kuris iš jų gali rodyti arterinę hipertenziją.

    Kokie skaičiai laikomi normaliais?

    Kraujospūdis matuojamas gyvsidabrio stulpelio milimetrais (mm Hg). Pirmasis skaičius rodo spaudimą arterijose širdžiai susitraukiant, antrasis – jai atsipalaiduojant tarp susitraukimų.

    2024 metais Europos kardiologų draugija atnaujino kraujospūdžio vertinimo rekomendacijas ir išskyrė tris pagrindines kategorijas.

    Ne padidėjusiu kraujospūdžiu laikomas mažesnis nei 120/70 mm Hg rodmuo, padidėjusiu – kai sistolinis spaudimas siekia 120–139 arba diastolinis 70–89 mm Hg. Arterinė hipertenzija diagnozuojama, kai gydymo įstaigoje patvirtinami 140/90 mm Hg ar didesni rodmenys.

    Svarbu suprasti, kad padidėjęs kraujospūdis dar nebūtinai reiškia ligą, kuriai gydyti reikės vaistų. Tačiau tai jau gali būti ženklas, kad verta įvertinti bendrą širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Pavyzdžiui, 130/80 rodmuo nebūtinai kelia didelę grėsmę sveikam, fiziškai aktyviam žmogui, tačiau sergančiajam diabetu, inkstų liga ar jau patyrusiam infarktą jis gali būti gerokai svarbesnis.

    Specialistai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių ligų rizika didėja palaipsniui, o ne staiga peržengus vieną konkrečią ribą.

    Kada jau verta sunerimti?

    Vertinant kraujospūdį svarbu ne tik konkretūs skaičiai, bet ir tai, ar jie kartojasi.

    120–129/70–79 mm Hg. Pagal naująją Europos klasifikaciją šie rodmenys jau patenka į padidėjusio kraujospūdžio kategoriją. Tačiau vien dėl jų nerimauti ar pradėti vartoti vaistus paprastai nereikia.

    130–139/80–89 mm Hg. Tai signalas atidžiau stebėti kraujospūdį, ypač jei yra antsvorio, padidėjęs cholesterolis, diabetas ar šeimoje pasitaikė ankstyvų širdies ligų. Gali būti naudinga pasitarti su šeimos gydytoju dėl bendros rizikos įvertinimo.

    140–159/90–99 mm Hg. Jei tokie rodmenys kartojasi gydymo įstaigoje, įtariama arterinė hipertenzija. Diagnozei patvirtinti paprastai rekomenduojami matavimai namuose arba visos paros kraujospūdžio stebėjimas.

    160–179/100–109 mm Hg. Tai jau aiškiai padidėjęs kraujospūdis, kurio nereikėtų ignoruoti. Net jei žmogus jaučiasi gerai, būtina nedelsti ir susisiekti su gydytoju, kad būtų atliktas pakartotinis įvertinimas ir nuspręsta dėl gydymo.

    180/110 mm Hg ar daugiau. Tokie rodmenys reikalauja skubaus medicininio įvertinimo, nes gali būti susiję su pavojingu kraujospūdžio padidėjimu. Jei kartu atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, staigus regėjimo sutrikimas, vienos kūno pusės silpnumas ar kalbos sutrikimas, būtina nedelsiant skambinti 112.

    Šie orientyrai pirmiausia taikomi matuojant kraujospūdį gydymo įstaigoje. Namuose hipertenzijos diagnostinė riba yra mažesnė: vidutinis 135/85 mm Hg ar didesnis kraujospūdis.

    Ir dar viena svarbi detalė: pakanka, kad nustatytą ribą viršytų vienas iš dviejų rodmenų. Pavyzdžiui, 150/78 taip pat gali reikšti hipertenziją, nors apatinis spaudimas nėra padidėjęs.

    Pavojingas derinys: 160/70

    Vyresniame amžiuje gana dažnai pasitaiko situacija, kai viršutinis kraujospūdis yra didelis, o apatinis išlieka normalus arba net sumažėjęs.

    Pavyzdžiui, matuoklis rodo 160/70.

    Kai kurie žmonės mano, kad toks kraujospūdis nėra labai pavojingas, nes apatinis skaičius geras. Tačiau toks vertinimas klaidingas.

    Ši būklė vadinama izoliuota sistoline hipertenzija. Ji ypač būdinga vyresniems žmonėms ir dažnai susijusi su didžiųjų arterijų standėjimu.

    Didelis skirtumas tarp viršutinio ir apatinio kraujospūdžio vadinamas pulsiniu spaudimu. Minėtu atveju jis siekia net 90 mm Hg.

    Padidėjęs pulsinis spaudimas gali būti susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Vis dėlto vien pagal jo dydį diagnozė nenustatoma – būtina įvertinti bendrą sveikatos būklę.

    Todėl 160/70 nėra „beveik normalus“ kraujospūdis. Tokie pasikartojantys rodmenys yra pakankama priežastis kreiptis į gydytoją.

    Ar 140/90 po šešiasdešimties yra normalu?

    Vis dar galima išgirsti teiginį, kad vyresniam žmogui 140 ar net 150 siekiantis viršutinis kraujospūdis yra visiškai normalus.

    Šiuolaikinė medicina tokio požiūrio nepalaiko.

    2024 metų Europos kardiologų rekomendacijose daugumai gydomų suaugusiųjų, įskaitant ir geros bendros sveikatos vyresnius žmones, rekomenduojama siekti 120–129 mm Hg sistolinio kraujospūdžio, jeigu toks sumažinimas gerai toleruojamas.

    Tačiau šis tikslas nėra universalus.

    Labai garbaus amžiaus, silpniems, dažnai svaigulį ar staigų kraujospūdžio kritimą atsistojus patiriantiems žmonėms gydymo tikslai gali būti švelnesni.

    Svarbiausia išvengti dviejų kraštutinumų: nelaikyti pavojingai aukšto kraujospūdžio normaliu vien dėl amžiaus, bet ir nesistengti jo mažinti bet kokia kaina.

    Kraujospūdžio gydymas turi būti individualus, atsižvelgiant į paciento amžių, kitus susirgimus, vartojamus vaistus ir savijautą.

    Kodėl aukštas kraujospūdis dažnai nieko neišduoda?

    Viena pavojingiausių arterinės hipertenzijos savybių – ji gali metų metus nesukelti jokių aiškių simptomų.

    Žmogus gali dirbti, sportuoti, keliauti ir jaustis visiškai sveikas, nors jo kraujospūdis nuolat siekia 150/95 ar net daugiau.

    Būtent todėl hipertenzija dažnai vadinama tyliąja žudike.

    Pasaulio sveikatos organizacijos 2025 metų duomenimis, 2024-aisiais pasaulyje arterine hipertenzija sirgo apie 1,4 mlrd. 30–79 metų žmonių. Maždaug 600 mln. jų net nežinojo turintys šią problemą.

    Dar iškalbingesnis kitas skaičius – tinkamai kontroliuojamą kraujospūdį turėjo vos 23 proc. hipertenzija sergančių žmonių.

    Ilgainiui padidėjęs kraujospūdis žaloja kraujagysles, didina insulto, miokardo infarkto, širdies nepakankamumo ir lėtinės inkstų ligos tikimybę. Jis taip pat siejamas su didesne pažinimo funkcijų silpnėjimo ir demencijos rizika.

    Todėl laukti galvos skausmo, svaigimo ar kitų negalavimų nėra tinkama strategija.

    Kaip teisingai matuoti kraujospūdį namuose?

    Net ir geras kraujospūdžio matuoklis gali parodyti klaidinančius skaičius, jeigu matuojama netinkamai.

    Kraujospūdis natūraliai svyruoja visą dieną. Jį trumpam padidinti gali fizinis krūvis, stipri kava, rūkymas, susijaudinimas, skausmas ar net pokalbis matavimo metu.

    Europos kardiologų draugija rekomenduoja namuose naudoti patikrinto tikslumo automatinį žastinį matuoklį su tinkamo dydžio manžete.

    Prieš matavimą bent 30 minučių reikėtų nerūkyti, negerti kavos ir nesportuoti. Tada ramiai pasėdėti mažiausiai penkias minutes.

    Matuojant nugara turi remtis į kėdės atlošą, pėdos – stovėti ant grindų, o ranka būti padėta taip, kad manžetė būtų širdies aukštyje. Kojų kryžiuoti ir kalbėti nereikėtų.

    Kiekvieną kartą rekomenduojama atlikti du matavimus, tarp jų padarant vienos ar dviejų minučių pertrauką.

    Jeigu norima išsiaiškinti, ar kraujospūdis iš tiesų padidėjęs, matuoti reikėtų ryte ir vakare bent tris, o geriausia – septynias dienas.

    Ryte matuojama prieš pusryčius ir, jei vartojami kraujospūdį mažinantys vaistai, prieš įprastą jų dozę, nebent gydytojas nurodė kitaip.

    Svarbiausia vertinti ne vieną atsitiktinį rodmenį, bet kelių dienų matavimų vidurkį.

    Jeigu namuose jis siekia 135/85 mm Hg ar daugiau, tai jau atitinka hipertenzijos diagnostinę ribą ir reikia gydytojo įvertinimo.

    Kartais gydytojas gali paskirti ir 24 valandų kraujospūdžio stebėjimą specialiu prietaisu. Šis tyrimas padeda nustatyti, kaip spaudimas kinta dieną ir naktį, taip pat atskirti tikrąją hipertenziją nuo vadinamojo baltojo chalato efekto, kai gydymo įstaigoje rodmenys padidėja dėl įtampos.

    Ar galima sumažinti kraujospūdį be vaistų?

    Gyvensenos pokyčiai yra svarbi hipertenzijos prevencijos ir gydymo dalis. Kai kuriais atvejais jų pakanka kraujospūdžiui sumažinti, tačiau diagnozavus hipertenziją dažnai prireikia ir vaistų.

    Vienas svarbiausių pokyčių – sumažinti druskos kiekį maiste.

    Europos kardiologai rekomenduoja per parą suvartoti mažiau nei 2 gramus natrio. Tai atitinka maždaug 5 gramus valgomosios druskos – apie vieną arbatinį šaukštelį, įskaitant druską, jau esančią maisto produktuose.

    Didelę jos dalį gauname net nepastebėdami: valgydami dešras, rūkytus mėsos gaminius, sūrius, konservus, užkandžius ir pusgaminius.

    Naudinga dažniau rinktis daržoves, vaisius, ankštinius augalus, viso grūdo produktus, žuvį, riešutus ir augalinius aliejus.

    Ypač rekomenduojama DASH mityba, pagrįsta mažesniu druskos, sočiųjų riebalų ir stipriai perdirbto maisto vartojimu.

    Svarbus ir judėjimas. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę. Tam tinka spartus vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, plaukimas ar kita mėgstama veikla.

    Naudingi ir jėgos pratimai, padedantys išsaugoti raumenų masę.

    Turint antsvorio, net ir palyginti nedidelis svorio sumažinimas gali palankiai paveikti kraujospūdį.

    Taip pat svarbu nerūkyti, riboti alkoholį ir rūpintis kokybišku miegu.

    Tačiau sergantieji inkstų ligomis ar vartojantieji tam tikrus kraujospūdžio vaistus neturėtų savarankiškai pradėti vartoti kalio papildų arba kalio turinčių druskos pakaitalų. Tokiais atvejais per didelis kalio kiekis gali būti pavojingas.

    Kada vien sveikesnio gyvenimo būdo nebepakanka?

    Žmonės kartais baiminasi pradėti vartoti kraujospūdį mažinančius vaistus, manydami, kad prie jų pripras arba pradėjus gydymą teks vartoti juos visą likusį gyvenimą.

    Tačiau arterinė hipertenzija dažniausiai yra lėtinė būklė, o vaistų paskirtis – ne vien sumažinti skaičius matuoklio ekrane, bet ir apsaugoti širdį, smegenis bei inkstus.

    Kai kraujospūdis nuolat siekia 140/90 mm Hg ar daugiau, Europos rekomendacijose numatomas medikamentinis gydymas kartu su gyvensenos korekcija, atsižvelgiant į diagnozės patvirtinimą ir individualias aplinkybes.

    Kai kuriems didelės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos pacientams vaistų gali prireikti ir esant mažesniam kraujospūdžiui.

    Neretai gydytojas paskiria dviejų nedidelėmis dozėmis vartojamų vaistų derinį. Tai gali padėti veiksmingiau kontroliuoti kraujospūdį.

    Svarbu nepamiršti, kad normalūs rodmenys vartojant vaistus dažniausiai reiškia, jog gydymas veikia, o ne tai, kad liga išnyko.

    Todėl savavališkai nutraukti gydymo ar keisti dozių nereikėtų.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Ne kiekvienas padidėjęs kraujospūdis reiškia pavojų gyvybei, tačiau kai kurios situacijos reikalauja itin greitos reakcijos.

    Jeigu kraujospūdis pasiekia 180 mm Hg sistolinį arba 110 mm Hg diastolinį rodmenį, pagal Europos rekomendacijas būtina skubiai įvertinti, ar nėra ūmaus organų pažeidimo.

    Jeigu žmogus jaučiasi gerai, reikėtų ramiai pasėdėti ir pakartoti matavimą. Išliekant tokiems rodmenims, būtina skubiai kreiptis medicininio įvertinimo, net jeigu simptomų nėra.

    Ypač pavojinga, jeigu kartu atsiranda stiprus krūtinės skausmas, dusulys, staigus regėjimo pablogėjimas, neįprastai stiprus galvos skausmas, sutrikusi kalba, veido asimetrija ar vienos kūno pusės silpnumas.

    Tokiu atveju reikia nedelsiant skambinti 112. Jeigu pasireiškia insulto ar infarkto požymiai, skubios pagalbos reikia nepriklausomai nuo to, kokį kraujospūdį rodo matuoklis.

    Svarbu nebandyti staigiai sumažinti labai aukšto kraujospūdžio savavališkai išgeriant papildomų vaistų dozių. Per greitas spaudimo kritimas taip pat gali būti pavojingas.

    Nemokama patikra Lietuvoje: galimybe verta pasinaudoti

    Lietuvoje 40–60 metų vyrams ir moterims, nesergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, skirta Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis finansuojama šių ligų prevencinė programa.

    Tai ypač aktualu penkiasdešimtmečiams, kurie jaučiasi gerai ir galbūt nė neįtaria turintys padidėjusį kraujospūdį ar kitų rizikos veiksnių.

    Programos metu šeimos gydytojas įvertina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Prireikus atliekami cholesterolio, gliukozės, inkstų funkcijos tyrimai, elektrokardiograma ir kiti tyrimai.

    Atsižvelgiant į nustatytą rizikos lygį, sudaromas prevencijos planas, o kai kuriais atvejais pacientas siunčiamas išsamesniam ištyrimui.

    Patikros dažnumas priklauso nuo rizikos: labai didelės rizikos žmonės tikrinami kas metus, didelės – kas dvejus, mažos ar vidutinės – kas ketverius metus.

    Dėl dalyvavimo programoje reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Net ir nepatenkantys į nustatytą amžiaus grupę žmonės, kuriems nustatomas padidėjęs kraujospūdis, turi kreiptis dėl reikalingų tyrimų ir gydymo įprasta tvarka.

    Svarbiausia taisyklė po 50-ies

    Sulaukus penkiasdešimties kraujospūdžio matuoklis turėtų tapti įprastu sveikatos stebėjimo pagalbininku, o ne prietaisu, ištraukiamu tik tada, kai pradeda skaudėti galvą.

    Jeigu kraujospūdis dažnai siekia 130–139/80–89 mm Hg, verta atidžiau įvertinti savo gyvenimo būdą ir širdies ligų rizikos veiksnius.

    Jeigu namuose kelių dienų matavimų vidurkis pasiekia 135/85 mm Hg, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

    O nuolat pasikartojančių 150 ar 160 mm Hg sistolinio kraujospūdžio rodmenų nereikėtų aiškinti vien amžiumi.

    Širdžiai ir kraujagyslėms svarbu ne tai, kiek žmogui metų, o kokį krūvį jos patiria kasdien.

    Svarbiausia žinia – net ir po 50-ies laiku pastebėtas ir tinkamai kontroliuojamas kraujospūdis gali reikšmingai sumažinti sunkių širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

  • Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Kiek obuolių atstoja geležies paros normą

    Obuoliai nuo seno laikomi vienais sveikiausių vaisių. Lietuvoje jie ypač mėgstami – valgomi švieži, kepami, džiovinami, iš jų spaudžiamos sultys.

    Tačiau ar tiesa, kad obuoliai yra geras geležies šaltinis ir gali padėti išvengti mažakraujystės?

    Pasirodo, norint vien obuoliais patenkinti organizmo geležies poreikį, jų tektų suvalgyti ne kelis ir net ne keliolika. Skaičiai gali nustebinti.

    Viename obuolyje – vos lašelis geležies

    Viename vidutinio dydžio obuolyje, kurio valgomoji dalis sveria apie 150–180 gramų, yra vos 0,18–0,22 miligramo geležies. Tai gerokai mažiau, nei daugelis įsivaizduoja.

    JAV žemės ūkio departamento (USDA) maisto sudėties duomenimis, 100 gramų šviežių obuolių su odele yra apie 0,12 miligramo geležies.

    Palyginkime šį kiekį su žmogaus organizmo poreikiais. JAV nacionalinių sveikatos institutų (NIH) rekomendacijose nurodoma, kad suaugusiam vyrui per dieną reikia maždaug 8 miligramų geležies, 19–50 metų moteriai – 18 miligramų, o nėščiajai – 27 miligramų.

    Tai reiškia, kad norint vien obuoliais gauti rekomenduojamą geležies kiekį, suaugusiam vyrui tektų suvalgyti maždaug 40 vidutinių obuolių, o vaisingo amžiaus moteriai – apie 90.

    Ir tai tik teorinis skaičiavimas. Geležis iš augalinės kilmės produktų pasisavinama prasčiau nei iš mėsos, todėl obuoliai nėra tinkamas būdas geležies trūkumui kompensuoti.

    Ar rūgštūs obuoliai turi daugiau geležies?

    Lietuvoje nuo seno paplitęs įsitikinimas, kad rūgštūs obuoliai, ypač antaniniai, yra naudingesni kraujui. Kartais manoma, kad kuo obuolys rūgštesnis, tuo daugiau jame geležies.

    Tačiau moksliniai duomenys tokio ryšio nepatvirtina.

    Obuolių rūgštumą daugiausia lemia organinės rūgštys, o ne geležies kiekis. Raudona odelės spalva priklauso nuo augalinių pigmentų.

    Dar vienas paplitęs mitas – greitai parudavęs perpjautas obuolys esą turi daugiau geležies.

    Iš tiesų obuolio minkštimas tamsėja dėl fermentinių reakcijų, vykstančių pažeistoms vaisiaus ląstelėms susilietus su deguonimi. Šis procesas nėra patikimas geležies kiekio rodiklis.

    Todėl nėra pagrindo specialiai rinktis rūgščius ar greitai tamsėjančius obuolius tikintis padidinti hemoglobino kiekį kraujyje.

    O gal geriau džiovinti obuoliai?

    Džiovinant obuolius iš jų pašalinama didžioji dalis vandens, todėl mineralinių medžiagų koncentracija 100 gramų produkto padidėja.

    Priklausomai nuo produkto sudėties, 100 gramų džiovintų obuolių gali būti apie 1–1,5 miligramo geležies.

    Tačiau įprastoje 30 gramų džiovintų obuolių porcijoje jos būtų tik apie 0,3–0,45 miligramo.

    Be to, džiovinti vaisiai yra gerokai kaloringesni už šviežius, jeigu lyginame vienodą jų svorį. Juose taip pat daugiau natūralių cukrų 100 gramų produkto.

    Todėl džiovinti obuoliai gali būti skanus užkandis, tačiau jie taip pat neturėtų būti laikomi svarbiu geležies šaltiniu.

    Kokie produktai geležies turi daugiau?

    Norint organizmą aprūpinti geležimi, kur kas naudingiau rinktis produktus, kuriuose šio mineralo yra daugiau.

    Vienas geriausių lengvai pasisavinamos geležies šaltinių – mėsa. Jos taip pat yra žuvyje ir jūrų gėrybėse.

    Geležies galima gauti ir iš augalinių produktų: lęšių, pupelių, avinžirnių, moliūgų sėklų, grikių bei kai kurių žalialapių daržovių.

    Tačiau svarbu ne tik geležies kiekis maiste, bet ir tai, kaip gerai organizmas ją pasisavina.

    Gyvūninės kilmės produktuose dalis geležies yra heminės formos, kuri paprastai pasisavinama lengviau. Augaliniuose produktuose esanti neheminė geležis organizmui prieinama prasčiau.

    Pasisavinimą galima pagerinti kartu valgant vitamino C turinčių produktų.

    Pavyzdžiui, lęšių ar pupelių patiekalą verta papildyti šviežia paprika, pomidorais, raugintais kopūstais ar kitomis daržovėmis.

    Tuo metu stipri arbata ir kava, geriamos valgant, gali mažinti neheminės geležies pasisavinimą.

    Kodėl obuoliai vis tiek naudingi?

    Nors obuoliai nėra geras geležies šaltinis, tai nereiškia, kad jų reikėtų valgyti mažiau.

    Juose yra maistinių skaidulų, įvairių augalinių junginių ir nedidelis kiekis vitamino C.

    Ypač vertingos tirpiosios skaidulos, tarp jų – pektinai, kurie padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Obuoliai taip pat gali būti patogus pasirinkimas norint pakeisti kaloringesnius užkandžius. Vidutiniame obuolyje paprastai yra apie 80–100 kilokalorijų, priklausomai nuo jo dydžio.

    Vaisius geriausia valgyti su odele, nes joje ir šalia jos yra nemažai skaidulų bei augalinių junginių. Žinoma, prieš valgant obuolį būtina kruopščiai nuplauti.

    Lietuvoje auginami obuoliai gali būti puiki kasdienės mitybos dalis, tačiau jų nauda neturėtų būti siejama su gebėjimu gydyti geležies trūkumą.

    Kada vien mitybos nepakanka?

    Geležies trūkumas gali pasireikšti nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, blyškumu, galvos svaigimu ar dusuliu fizinio krūvio metu.

    Tačiau šie simptomai nėra būdingi vien geležies stokai, todėl savarankiškai nustatyti diagnozės nereikėtų.

    Įtarus geležies trūkumą, gydytojas gali paskirti bendrą kraujo tyrimą ir feritino tyrimą, kuris padeda įvertinti organizmo geležies atsargas.

    Svarbu nustatyti ir trūkumo priežastį. Ji gali būti susijusi su nepakankamu geležies gavimu, kraujo netekimu, gausiomis menstruacijomis ar sutrikusiu maistinių medžiagų pasisavinimu.

    Jeigu geležies trūkumas patvirtinamas, vien pakeisti mitybą ne visada pakanka. Gali prireikti gydytojo paskirtų geležies preparatų.

    Savavališkai jų vartoti nerekomenduojama, nes per didelis geležies kiekis taip pat gali pakenkti sveikatai.

    Taigi senas patarimas valgyti daugiau obuolių „dėl kraujo“ turi mažai mokslinio pagrindo. Obuoliai yra vertingas vaisius, tačiau norint aprūpinti organizmą geležimi svarbiausia įvairi ir subalansuota mityba.

     

  • Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Rudenį daugelis pastebi pažįstamą pokytį: vasarą pakakdavo lengvos vakarienės, o dabar, vos sutemus, ranka pati tiesiasi prie šokolado, sausainių ar pyrago. Ypač tada, kai diena buvo sunki, o už lango – šalta ir niūru.

    Ar tai tik įprotis, ar organizmas iš tiesų kitaip reaguoja į trumpėjančias dienas?

    Spalio 25-osios naktį Lietuvoje laikrodžiai buvo pasukti valanda atgal – 4 valandą ryto vėl tapo 3 valanda. Pagal laikrodį saulė nuo šiol leisis maždaug valanda anksčiau, todėl vakarinė tamsa mus pasitiks dar greičiau.

    Daugeliui tai reiškia įprastą rudens kasdienybę: iš darbo grįžtama prieblandoje, pasivaikščiojimus pakeičia vakarai namuose, o šalia arbatos puodelio dažniau norisi ko nors saldaus. Tačiau kaltinti vien blogą nuotaiką būtų pernelyg paprasta.

    Kodėl sutemus taip norisi šokolado?

    Žmogaus organizmas gyvena pagal vidinį biologinį laikrodį, vadinamą cirkadiniu ritmu. Jis reguliuoja miego ir būdravimo ciklą, hormonų išsiskyrimą bei medžiagų apykaitos procesus. Vienas svarbiausių šio laikrodžio reguliatorių – dienos šviesa.

    Trumpėjant dienoms kai kurie žmonės jaučia didesnį mieguistumą, energijos stoką, nuotaikos pokyčius. Tačiau tai nereiškia, kad tamsa automatiškai įjungia norą valgyti saldumynus. Įtakos turi ir miegas, patiriamas stresas, įpročiai bei tai, kaip valgėme visą dieną.

    Neišsimiegojus saldumynai vilioja labiau

    Vienas geriausiai moksliniais tyrimais pagrįstų didesnio užkandžiavimo paaiškinimų – miego trūkumas. Tyrimai rodo, kad neišsimiegoję žmonės vidutiniškai gali suvartoti daugiau energijos, ypač iš patrauklaus, kaloringo maisto.

    Nuovargis veikia ne tik alkio pojūtį. Jis gali sustiprinti smegenų reakciją į malonumą teikiantį maistą ir apsunkinti savikontrolę. Todėl vakare pyrago gabalėlis kartais atrodo itin viliojantis net tada, kai vakarienė buvo soti.

    Tačiau tai nėra taisyklė kiekvienam žmogui: vieniems miego stoka didina apetitą, kitiems šis poveikis mažiau pastebimas.

    Ar dėl visko kalti alkio hormonai?

    Internete dažnai teigiama, kad miego trūkumas padidina grelino – su alkiu susijusio hormono – kiekį ir sumažina leptino, dalyvaujančio reguliuojant sotumą, koncentraciją. Kai kuriuose eksperimentuose tokių pokyčių pastebėta, bet kitų tyrimų rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai.

    Hormonų reakcijos priklauso nuo žmogaus, tyrimo sąlygų ir miego trukmės. Todėl aiškinimas, esą vakarinį saldumynų troškimą sukelia vien du „išsiderinę hormonai“, yra mitas. Ne mažiau svarbūs mūsų smegenų atlygio mechanizmai, nuovargis ir valgymo aplinka.

    Kai valgome ne todėl, kad esame alkani

    Įsivaizduokite įprastą rudens vakarą. Darbo diena buvo įtempta, už lango lyja, o namuose laukia daugybė rūpesčių. Pavakarieniavote, tačiau netrukus užsinorėjote šokolado. Ar tikrai vėl išalkote?

    Nebūtinai. Psichologai tokį elgesį vadina emociniu valgymu – kai maistas pasirenkamas ne vien dėl fiziologinio alkio, bet ir siekiant sumažinti įtampą, išsklaidyti nuobodulį ar trumpam pagerinti savijautą.

    Mėgstamas desertas gali suteikti malonumą, tačiau ne visiems stresas didina apetitą: kai kuriems žmonėms jis kaip tik sumažėja. Be to, daugiau valgome ne tik liūdėdami, bet ir švęsdami ar bendraudami su draugais.

    Ar šokoladas tikrai pakelia nuotaiką?

    Populiarus teiginys, kad saldumynai iškart pakelia serotonino – su nuotaikos reguliavimu susijusios medžiagos – lygį smegenyse, yra pernelyg supaprastintas. Mėgstamas maistas išties gali suteikti trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau tai nereiškia, kad šokolado plytelė patikimai pašalina stresą ar ilgalaikį liūdesį.

    Kartais desertui suteikiame ir papildomą reikšmę: tai būna atlygis po sunkios dienos, vaikystės prisiminimas ar jaukaus vakaro ritualas. Tokie jausmai visiškai natūralūs, tik svarbu, kad maistas netaptų vieninteliu būdu nusiraminti.

    Rudeninis liūdesys – ne visada tik nuotaika

    Kai kuriems žmonėms trumpėjant dienoms suprastėja nuotaika, padidėja mieguistumas ir noras valgyti angliavandenių turintį maistą. Jei tokie pokyčiai ryškūs, kartojasi tuo pačiu metų laiku ir trikdo kasdienį gyvenimą, jie gali būti susiję su sezonine depresija.

    Vis dėlto vien noras suvalgyti saldumyną nereiškia jokios diagnozės. Jeigu prasta nuotaika ar energijos stoka užsitęsia, verta pasikalbėti su šeimos gydytoju arba psichikos sveikatos specialistu.

    Kartais priežastis – tiesiog praleisti pietūs

    Daugelis dieną skuba, praleidžia pusryčius, per pietus užkanda tik sumuštinį, o vakare pagaliau turi laiko pavalgyti. Tuomet stipresnis apetitas nėra paslaptis – organizmui paprasčiausiai trūko energijos.

    Įtakos turi ir įpročiai. Jei kiekvieną vakarą žiūrėdami serialą valgome sausainius, ilgainiui pats televizoriaus įjungimas gali sužadinti norą užkandžiauti. Tai nereiškia, kad kiekvieną tokį įprotį būtina naikinti, tačiau naudinga pastebėti, kada valgome iš alkio, o kada automatiškai.

    Kas iš tiesų padeda?

    Pirmiausia verta pasirūpinti pakankamu miegu. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama miegoti bent septynias valandas per parą. Taip pat naudinga reguliariai valgyti, į racioną įtraukti baltymų ir skaidulų turinčio maisto bei kuo daugiau laiko praleisti dienos šviesoje.

    Jei po vakarienės užsinorite saldumyno, paklauskite savęs, ko šiuo metu reikia labiausiai: maisto, poilsio, pertraukos ar bendravimo. Kartais padeda trumpas pasivaikščiojimas, pokalbis ar ankstesnis miegas.

    Tačiau griežtai drausti sau desertus taip pat nebūtina. Nedidelė mėgstamo skanėsto porcija gali būti įvairios ir subalansuotos mitybos dalis.

    Kaltinti vien tamsą būtų klaida

    Persukus laikrodžius tamsūs vakarai prasideda anksčiau, tačiau saldumynų potraukis nėra paprasta organizmo reakcija į tamsą. Jį gali veikti miego stoka, emocijos, valgymo ritmas, įpročiai ir biologinis laikrodis.

    Be to, ne kiekvienas noras suvalgyti pyrago gabalėlį turi slaptą biologinę priežastį. Kartais jo norisi tiesiog todėl, kad jis skanus.

    Tad kitą kartą, kai rudens vakarą ranka tiesis prie šokolado, nebūtina savęs kaltinti dėl valios stokos. Galbūt organizmui reikia ne dar vieno saldainio, o gero miego, poilsio ar malonesnio vakaro.

  • Kodėl atšalus orams pakyla kraujospūdis

    Kodėl atšalus orams pakyla kraujospūdis

    Rudenį ir žiemą kai kurie žmonės pastebi nemalonų pokytį – kraujospūdis tampa aukštesnis, nors mitybos įpročiai ar vartojami vaistai nepasikeitė.

    Pasirodo, tai nebūtinai atsitiktinumas. Atšalus orams mūsų kraujagyslės reaguoja į temperatūrą, todėl širdžiai gali tekti dirbti sunkiau. Ypač atidūs turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės ir sergantieji hipertenzija.

    Vasarą kraujospūdis būna vienoks, o atėjus rudeniui ar žiemai – jau kitoks. Tokią situaciją gydytojai pastebi gana dažnai.

    Medicinos specialistai patvirtina, kad kraujospūdis šaltuoju metų laiku paprastai būna aukštesnis nei vasarą. Tam įtakos turi ne tik temperatūra, bet ir pasikeitęs gyvenimo būdas, mažesnis fizinis aktyvumas bei mitybos įpročiai.

    Kraujagyslės susiaurėja, spaudimas padidėja

    Kai žmogus išeina į šaltą orą, organizmas stengiasi išsaugoti šilumą. Vienas svarbiausių apsauginių mechanizmų – smulkiųjų kraujagyslių susiaurėjimas.

    Taip sumažinamas šilumos praradimas per odą, o daugiau kraujo nukreipiama gyvybiškai svarbiems vidaus organams.

    Tačiau toks organizmo sprendimas turi ir kitą pusę. Susiaurėjus kraujagyslėms, padidėja pasipriešinimas kraujo tėkmei, todėl pakyla arterinis kraujospūdis.

    Sveikam žmogui toks pokytis dažniausiai būna laikinas. Tačiau sergant hipertenzija net papildomas kraujospūdžio padidėjimas gali būti nepageidaujamas.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad stiprus šaltis taip pat gali padidinti širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovą. Dėl to žmonėms, kurie jau serga širdies ligomis, šaltasis sezonas reikalauja daugiau atsargumo.

    Pavojingesni staigūs temperatūros pokyčiai

    Įsivaizduokime įprastą lietuvišką žiemos rytą. Namuose – 22 laipsniai šilumos, o už durų spaudžia dešimties laipsnių šaltis.

    Vos išėjus į lauką kraujagyslės pradeda reaguoti į pasikeitusias sąlygas. Kai kuriems žmonėms kraujospūdis dėl to gali pastebimai padidėti.

    Ypač didelis krūvis organizmui tenka tada, kai iš šiltos patalpos staiga patenkama į šaltį ir iš karto imamasi sunkaus fizinio darbo.

    Pavyzdžiui, intensyviai kasant sniegą širdžiai tenka susidoroti su dviem iššūkiais: fiziniu krūviu ir šalčio sukeltu kraujagyslių susiaurėjimu.

    Todėl vyresniems ar širdies ligomis sergantiems žmonėms rekomenduojama prieš aktyvius darbus lauke apsiprasti su temperatūra, tinkamai apsirengti ir vengti staigaus, neįprastai didelio krūvio.

    Kodėl didesnė rizika vyresniems žmonėms?

    Bėgant metams kraujagyslės tampa mažiau elastingos. Dėl to organizmui gali būti sunkiau prisitaikyti prie staigių temperatūros svyravimų.

    Sezoniniai kraujospūdžio pokyčiai dažniau pastebimi tarp 65 metų ir vyresnių žmonių.

    Vyresniame amžiuje taip pat dažniau pasitaiko aterosklerozė, hipertenzija, cukrinis diabetas ir kitos lėtinės ligos, didinančios širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką.

    Svarbu ir tai, kad padidėjęs kraujospūdis dažniausiai nesukelia aiškių simptomų. Žmogus gali jaustis visiškai gerai, nors matuoklis rodo gerokai didesnius skaičius nei įprastai.

    Todėl vien gera savijauta dar negarantuoja, kad kraujospūdis yra normalus.

    Kaltas ne vien šaltis

    Rudenį ir žiemą pasikeičia ne tik oro temperatūra.

    Dėl trumpesnių dienų ir prastesnių orų žmonės dažnai mažiau vaikšto, rečiau važinėja dviračiu, daugiau laiko praleidžia namuose.

    Sumažėjęs fizinis aktyvumas gali prisidėti prie svorio augimo ir kraujospūdžio didėjimo.

    Šaltuoju sezonu neretai keičiasi ir mityba. Valgoma daugiau riebių, sūrių patiekalų, rūkytų gaminių, konservuotų produktų.

    Didelis druskos kiekis gali didinti kraujospūdį, ypač druskai jautriems žmonėms.

    Prie to prisideda ir šventinis laikotarpis, kai dažniau vartojamas alkoholis, valgoma gausiau, sutrinka įprastas miego režimas.

    Taigi žieminis kraujospūdžio padidėjimas gali būti kelių veiksnių rezultatas, o ne vien tiesioginė šalčio pasekmė.

    Kaip suprasti, kad kraujospūdis per aukštas?

    Europos kardiologų draugijos 2024 metų rekomendacijose nurodoma, kad arterinė hipertenzija gydytojo kabinete paprastai nustatoma, kai pakartotinai matuojamas kraujospūdis siekia 140/90 mmHg arba daugiau.

    Matuojant namuose, svarbi kiek kitokia riba – hipertenziją rodo kelių dienų matavimų vidurkis, siekiantis 135/85 mmHg arba daugiau.

    Tačiau vienas didesnis matavimo rezultatas dar nereiškia, kad žmogus serga hipertenzija.

    Kraujospūdį laikinai gali padidinti fizinis krūvis, jaudulys, skausmas, kava ar net neteisinga matavimo padėtis.

    Norint gauti patikimesnius duomenis, patariama matuoti kraujospūdį ryte ir vakare, kiekvieną kartą atlikti po du matavimus su vienos ar dviejų minučių pertrauka.

    Prieš matuojant reikėtų bent penkias minutes ramiai pasėdėti, nekalbėti, laikyti nugarą atremtą, o ranką – širdies aukštyje.

    Taip pat svarbu naudoti tinkamo dydžio žastinę manžetę.

    Jeigu namuose kelias dienas iš eilės kraujospūdžio vidurkis viršija rekomenduojamas ribas, verta kreiptis į šeimos gydytoją.

    Ar žiemą reikia didinti vaistų dozę?

    Žmonėms, jau vartojantiems kraujospūdį mažinančius vaistus, šis klausimas ypač aktualus.

    Kartais gydytojas, įvertinęs kelių savaičių matavimų rezultatus, gali nuspręsti, kad gydymą reikia koreguoti. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną žiemą vaistų dozę būtina didinti.

    Savarankiškai keisti vaistų dozių nereikėtų.

    Kraujospūdis gali svyruoti dėl daugybės priežasčių, todėl gydytojas vertina ne vien pavienius rodmenis, bet ir bendrą sveikatos būklę, kitus vartojamus vaistus bei galimą šalutinį poveikį.

    Svarbu ir tai, kad atšilus orams kraujospūdis gali sumažėti. Todėl be gydytojo priežiūros padidintos vaistų dozės vėliau gali sukelti pernelyg žemą kraujospūdį, silpnumą ar svaigimą.

    Kaip apsaugoti širdį šaltuoju sezonu?

    Specialistai rekomenduoja neatsisakyti fizinio aktyvumo vien todėl, kad lauke atvėso. Pasivaikščiojimai, lengva mankšta namuose ar kitas pagal sveikatą pasirinktas judėjimas padeda palaikyti gerą širdies ir kraujagyslių sistemos būklę.

    Svarbiausia vengti staigaus perėjimo nuo visiško poilsio prie didelio fizinio krūvio šaltyje.

    Einant į lauką naudinga apsirengti keliais sluoksniais, apsaugoti galvą ir rankas nuo šalčio. Ypač šaltomis dienomis ilgas treniruotes lauke galima pakeisti mankšta šiltoje patalpoje.

    Taip pat verta riboti druskos kiekį, nepamiršti daržovių, pakankamai miegoti ir reguliariai tikrinti kraujospūdį.

    Jeigu žmogus serga hipertenzija, pravartu kelias savaites stebėti, ar atvėsus orams rodmenys iš tiesų padidėjo, ir juos aptarti su gydytoju.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Nors nedideli sezoniniai kraujospūdžio svyravimai gana dažni, labai didelis kraujospūdis gali būti pavojingas.

    Jei matuoklis rodo 180/120 mmHg ar daugiau, reikia ramiai pasėdėti ir pakartoti matavimą. Jei rodmenys išlieka tokie aukšti, būtina skubiai kreiptis medicininės konsultacijos.

    Jeigu kartu atsiranda stiprus krūtinės skausmas, dusulys, staigus silpnumas, kalbos, regėjimo ar judesių sutrikimas, reikia nedelsiant skambinti numeriu 112.

    Tokie simptomai gali reikšti ūmią širdies ar smegenų kraujotakos problemą.

    Šaltis – priminimas pasirūpinti savimi

    Žiemą kraujospūdis gali pakilti net ir tiems, kurie vasarą tokios problemos nepastebėjo. Vis dėlto šis pokytis nėra nei neišvengiamas, nei visiems vienodas.

    Svarbiausia suprasti, kad kraujospūdis reaguoja į aplinkos sąlygas, fizinį aktyvumą ir kasdienius įpročius.

    Todėl prasidėjęs šaltasis sezonas – tinkamas metas išsitraukti kraujospūdžio matuoklį, įvertinti savo įpročius ir, jei reikia, pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Vaikas mažai kalba: penki ženklai, kada jau verta sunerimti

    Vaikas mažai kalba: penki ženklai, kada jau verta sunerimti

    Vienų vaikų pirmieji žodžiai pasigirsta dar nesulaukus pirmojo gimtadienio, o kiti ir dvejų metų kalba vos keliais žodžiais. Tėvai dažnai išgirsta raminantį patarimą: „Palaukite, pradės kalbėti, kai ateis laikas.“

    Tačiau specialistai įspėja, kad ne visada verta pasikliauti vien laukimu.

    Kiekvieno vaiko kalba vystosi individualiai. Vieni mažyliai greičiau išmoksta tarti žodžius, kiti pirmiau įvaldo judesius ar kitus gebėjimus. Vis dėlto egzistuoja tam tikri kalbos raidos etapai, padedantys pastebėti, kada vaikui gali prireikti pagalbos.

    Svarbu suprasti, kad kalbos raida – tai ne vien gebėjimas aiškiai ištarti žodžius. Ne mažiau reikšminga, ar vaikas supranta aplinkinių kalbą, reaguoja į kreipimąsi, rodo daiktus, bando bendrauti gestais ir domisi kitais žmonėmis.

    Kada vaikas turėtų pradėti kalbėti?

    Pirmieji bendravimo įgūdžiai atsiranda gerokai anksčiau nei pirmieji žodžiai. Kūdikiai reaguoja į balsą, šypsosi, guguoja, vėliau pradeda čiauškėti ir kartoti skiemenis.

    Maždaug vienų metų mažyliai jau dažnai geba parodyti norimą daiktą, mojuoti atsisveikindami, suprasti kai kuriuos kasdienius žodžius. Dalis jų taria pirmuosius prasmingus žodžius.

    Sulaukę pusantrų metų vaikai paprastai supranta vis daugiau paprastų nurodymų, atpažįsta pažįstamus daiktus ir pradeda aktyviau vartoti žodžius.

    Apie antrąjį gimtadienį dauguma vaikų jau jungia bent du žodžius, pavyzdžiui, „mama, duok“, „noriu vandens“ ar „tėtis išėjo“.

    Trejų metų vaikai dažniausiai gali palaikyti paprastą pokalbį, užduoti klausimus, trumpai papasakoti apie savo veiklą. Jų kalba tampa vis suprantamesnė ne tik artimiesiems, bet ir kitiems žmonėms.

    Šie amžiaus tarpsniai yra orientaciniai, o ne griežtas kiekvienam vaikui privalomas tvarkaraštis. Vis dėlto ryškus atsilikimas nuo kelių raidos etapų yra priežastis pasitarti su specialistu.

    Penki ženklai, kad nereikėtų laukti

    Specialistai pataria atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek žodžių vaikas moka, bet ir į jo bendravimą bei kalbos supratimą.

    1. Sulaukęs metų mažylis beveik nečiauška. Jeigu kūdikis retai kartoja skiemenis, tokius kaip „ma-ma“ ar „ba-ba“, menkai reaguoja į kalbinimą, nerodo daiktų ar nenaudoja paprastų gestų, verta aptarti jo raidą su gydytoju.

    2. Pusantrų metų vaikas sunkiai supranta paprastus prašymus. Nerimą gali kelti tai, kad mažylis nereaguoja į vardą, neatpažįsta įprastų daiktų pavadinimų ar nesupranta paprastų nurodymų, kai suaugusysis nepadeda gestais.

    3. Dvejų metų vaikas vartoja vos kelis žodžius. Šio amžiaus mažyliai paprastai jau pradeda jungti žodžius. Jeigu vaikas sako tik „mama“ ar „tėtė“, beveik nesimoko naujų žodžių ir nesudaro paprastų junginių, reikalingas raidos įvertinimas.

    4. Dvejų su puse metų vaikas vis dar nebando kalbėti trumpomis frazėmis. Jeigu jis negali žodžiais išreikšti paprastų poreikių, sunkiai supranta klausimus arba jo žodynas beveik negausėja, nereikėtų laukti trečiojo gimtadienio.

    5. Trejų metų vaikui sunku palaikyti paprastą pokalbį. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau geba trumpai papasakoti, ką veikė, užduoti klausimų ir atsakyti į paprastus klausimus. Jeigu vaiko kalbą sunkiai supranta net artimieji arba jis beveik nekalba sakiniais, verta kreiptis pagalbos.

    Vienas nepastebėtas raidos etapas dar nereiškia sutrikimo. Tačiau kelių įgūdžių stoka, labai lėta pažanga ar anksčiau turėtų gebėjimų praradimas yra svarbūs signalai.

    Vaikas viską supranta, bet nekalba

    Tėvai neretai pastebi, kad jų dvejų ar trejų metų vaikas puikiai supranta, ko jo prašoma, tačiau pats beveik nekalba. Mažylis atneša nurodytą žaislą, parodo norimą maistą, supranta kasdienius pokalbius, bet savo poreikius dažniausiai išreiškia gestais.

    Tokia situacija gali būti susijusi su vėluojančia kalbos raiška. Kai kurių vaikų kalba ilgainiui pasiveja bendraamžių, tačiau iš anksto patikimai nustatyti, kuriems taip nutiks, nėra paprasta.

    Todėl net ir gerai suprantančiam kalbą vaikui gali būti naudinga logopedo konsultacija. Specialistas įvertins ne tik tariamus žodžius, bet ir bendravimo įgūdžius, žodyną, kalbos supratimą bei kitus raidos požymius.

    Svarbu nepainioti kalbos raidos vėlavimo su netaisyklingu atskirų garsų tarimu. Mažam vaikui dar gali būti sunku ištarti kai kuriuos garsus, tačiau tai nėra tas pats, kas labai skurdus žodynas ar negebėjimas sudaryti sakinių.

    Kodėl būtina patikrinti klausą?

    Viena svarbiausių priežasčių, kodėl vaikui gali būti sunku mokytis kalbėti, yra klausos sutrikimai.

    Tėvai kartais nustemba išgirdę, kad vaikui reikalingas klausos tyrimas. Juk mažylis girdi televizorių, atsisuka išgirdęs garsų triukšmą ir reaguoja į muziką.

    Tačiau tai dar nereiškia, kad jis vienodai gerai girdi visus kalbos garsus. Net ir dalinis klausos susilpnėjimas gali apsunkinti žodžių mokymąsi.

    Klausą kartais paveikia ir vidurinės ausies problemos, pavyzdžiui, už būgnelio besikaupiantis skystis. Tokiu atveju vaikas gali girdėti garsus dusliau, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo klausa normali.

    Todėl vertinant uždelstą kalbos raidą svarbu neatmesti klausos sutrikimo galimybės. Prireikus gydytojas nukreips vaiką klausos tyrimams.

    Ne visada priežastis – tik lėtesnė raida

    Kalbos vystymąsi gali veikti įvairūs veiksniai: klausos sutrikimai, bendrosios raidos sunkumai, kalbos supratimo ar raiškos sutrikimai ir kai kurios neurologinės būklės.

    Kartais kalbos sunkumai pasireiškia kartu su kitais bendravimo ar elgesio ypatumais. Pavyzdžiui, vaikas mažai domisi bendravimu, retai rodo daiktus norėdamas pasidalyti įspūdžiais, sunkiai įsitraukia į bendrus žaidimus.

    Tokie požymiai gali būti susiję su platesniais raidos sunkumais, įskaitant autizmo spektro sutrikimą. Tačiau vien vėluojanti kalba autizmo diagnozės nereiškia.

    Ypač svarbu nelaukti, jeigu vaikas praranda anksčiau turėtus gebėjimus. Pavyzdžiui, anksčiau tarė kelis žodžius, o vėliau nustojo juos vartoti, arba pastebimai sumažėjo jo noras bendrauti.

    Tokiais atvejais reikalingas gydytojo įvertinimas, o ne bandymas savarankiškai nustatyti priežastį pagal internete rastus simptomų sąrašus.

    Kur kreiptis Lietuvos tėvams?

    Lietuvoje pirmasis žingsnis paprastai yra šeimos gydytojo konsultacija. Tėvai gali papasakoti, kokius žodžius vaikas taria, ar supranta paprastus prašymus, kaip bendrauja su artimaisiais ir kokie pokyčiai kelia nerimą.

    Prireikus šeimos gydytojas gali išduoti siuntimą klinikinio logopedo paslaugoms, gydytojo socialinio pediatro konsultacijai ar kitiems tyrimams.

    Lietuvoje vaikams iki septynerių metų teikiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojamos vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugos. Vaikams iki ketverių metų jos teikiamos prioriteto tvarka.

    Pagalbą gali teikti specialistų komanda, kurioje dirba gydytojas socialinis pediatras, klinikinis logopedas, psichologas, ergoterapeutas ir kiti specialistai. Kokia pagalba reikalinga, sprendžiama individualiai, įvertinus vaiko raidą.

    Tokios paslaugos teikiamos ir Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kuri yra vienas iš penkių šalies regioninių centrų, teikiančių išplėstines vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos konsultacijas.

    Kaip padėti vaikui namuose?

    Vaiko kalbos raidai itin svarbus kasdienis bendravimas. Tam nereikia brangių žaislų ar sudėtingų lavinimo priemonių.

    Pavyzdžiui, rengiant vaiką galima įvardyti drabužius, spalvas ir veiksmus: „Maunamės kojines“, „Štai tavo mėlynas megztinis“, „Dabar apsiausime batus“.

    Žaidžiant su mašinėlėmis galima sakyti: „Mašina važiuoja“, „Sustojo“, „Didelis sunkvežimis“. Jei mažylis pasako „mašina“, suaugusysis gali natūraliai papildyti: „Taip, raudona mašina važiuoja.“

    Naudinga kartu vartyti knygeles, aptarti paveikslėlius, dainuoti, mėgdžioti gyvūnų garsus. Svarbu palikti vaikui laiko atsakyti, net jeigu iš pradžių jis atsako tik gestu ar vienu žodžiu.

    Specialistai taip pat pataria vengti nuolatinio spaudimo. Reikalavimas „pasakyk teisingai“, dažnas taisymas ar lyginimas su kitais vaikais gali sumažinti norą bendrauti.

    Ne mažiau svarbu riboti pasyvų laiką prie ekranų. Televizorius ar telefonas nepakeičia gyvo pokalbio, kuriame suaugusysis reaguoja į vaiko žvilgsnį, gestus, garsus ir žodžius.

    Kodėl geriau nelaukti?

    Ankstyvoji vaikystė yra itin svarbus kalbos ir bendravimo įgūdžių formavimosi laikotarpis. Laiku pastebėti sunkumai ir suteikta pagalba gali padėti vaikui lengviau mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir pasirengti mokyklai.

    Tačiau ankstyvas kreipimasis į specialistus nebūtinai reiškia, kad vaikui bus nustatytas sutrikimas. Kartais įvertinimas parodo, kad raida vyksta tinkamai, o tėvams tereikia rekomendacijų, kaip skatinti kalbą namuose.

    Svarbiausia – nesivadovauti vien aplinkinių patarimais, kad vaikas būtinai pradės kalbėti savaime.

    Jeigu dvejų metų mažylis taria vos kelis žodžius, trejų metų vaikas nesudaro paprastų sakinių arba tėvams kelia nerimą jo kalbos supratimas, geriau pasikonsultuoti anksčiau.

    Laiku suteikta pagalba gali būti gerokai naudingesnė nei dar vieni laukimo metai.

  • Ar pelėsis namuose gali paveikti psichiką?

    Ar pelėsis namuose gali paveikti psichiką?

    Pelėsis namuose dažniausiai laikomas buitine problema: atsirado tamsi dėmė ant sienos, nuvalėme, išvėdinome ir pamiršome. Tačiau drėgmė ir pelėsis gali turėti daugiau pasekmių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Vis dėlto teiginiai, kad įprastas pelėsis namuose gali tiesiogiai „išvesti iš proto“, yra smarkiai perdėti.

    Patikimiausiai įrodyta, kad pelėsis ir drėgnos patalpos dažniau susiję su kvėpavimo takų problemomis, alergijomis, astmos paūmėjimu, akių bei odos dirginimu. Tiesioginis pelėsio toksinų poveikis smegenims įprastomis namų sąlygomis nėra patikimai įrodytas.

    Dažniau kenčia kvėpavimo sistema, ne smegenys

    Internete dažnai galima rasti pasakojimų apie vadinamąją „juodąją pelėsį“, esą sukeliančią atminties sutrikimus, depresiją, „smegenų rūką“ ar net psichozę.

    Kai kurie pelėsiniai grybai tikrai gali gaminti mikotoksinus. Tačiau vien tai, kad ant sienos atsirado pelėsis, dar nereiškia, kad žmogus įkvepia tokį toksinų kiekį, kuris galėtų pažeisti nervų sistemą.

    Šiuolaikinės klinikinės gairės pabrėžia, kad duomenys apie vadinamąjį „toksinio pelėsio sindromą“ yra silpni, o tyrimai, sieję įprastą gyvenamųjų patalpų pelėsį su neurotoksiniu poveikiu, turi daug metodologinių trūkumų.

    Drėgnas būstas gali veikti savijautą netiesiogiai

    Tai nereiškia, kad gyvenimas pelėsio pažeistame būste psichikai visiškai nereikšmingas.

    2024–2025 metais publikuotos mokslinių tyrimų apžvalgos parodė gana nuoseklų ryšį tarp drėgnų, pelėsio paveiktų namų ir prastesnės psichologinės savijautos. Suaugusiesiems dažniau nustatytas stresas, nerimas ir depresijos simptomai, vaikams – emociniai sunkumai. Tačiau svarbiausia detalė ta, kad šie tyrimai neįrodo, jog pelėsis pats tiesiogiai sukelia psichikos sutrikimus.

    Ryšį gali paaiškinti daug paprastesni dalykai: prastas miegas, nuolatinis nemalonus kvapas, kvėpavimo simptomai, susirūpinimas sveikata, būsto remonto išlaidos ir jausmas, kad žmogus negali kontroliuoti savo gyvenamosios aplinkos.

    Kitaip tariant, žmogus gali jaustis prasčiau ne todėl, kad „pelėsis nuodija smegenis“, o todėl, kad nuolatinė drėgmė ir pelėsis tampa ilgalaikiu fiziniu ir psichologiniu stresoriumi.

    Kada grybelis iš tiesų gali pasiekti smegenis?

    Yra ir daug rimtesnis, tačiau labai retas scenarijus.

    Aspergillus genties grybai gali sukelti aspergiliozę. Dauguma sveikų žmonių jų sporų įkvepia nuolat ir jokių pasekmių nepatiria. Tačiau žmonėms, kurių imuninė sistema smarkiai nusilpusi, grybelinė infekcija gali išplisti iš plaučių į kitus organus, įskaitant smegenis.

    Tokiu atveju gali atsirasti sumišimas, stiprus mieguistumas, kalbos ar judesių sutrikimai, traukuliai ar sąmonės netekimas. Tai jau ne „pelėsio poveikis nuotaikai“, o sunki infekcinė liga.

    Didžiausia rizika kyla žmonėms po organų ar kaulų čiulpų transplantacijos, sergantiems kai kuriomis onkologinėmis ligomis ar vartojantiems stiprius imunitetą slopinančius vaistus.

    Pelėsis maiste – atskira istorija

    Daug stipriau įrodytas kitas kelias – mikotoksinų patekimas su maistu.

    Tam tikri grybai gali gaminti aflatoksinus, ochratoksiną ir kitus toksinus, kurie atsiranda netinkamai laikomuose grūduose, riešutuose, prieskoniuose, džiovintuose vaisiuose ar kituose produktuose.

    Skirtingi mikotoksinai veikia skirtingus organus: vieni labiau pažeidžia kepenis, kiti inkstus, imuninę ar nervų sistemą.

    Tai labai skiriasi nuo situacijos, kai ant vonios ar miegamojo sienos atsiranda pelėsio dėmė.

    Skalsės kadaise tikrai sukeldavo haliucinacijas

    Istorijoje yra gerai žinomas atvejis, kai grybelis iš tiesų galėjo sukelti ryškius psichikos ir neurologinius simptomus.

    Skalsėmis užkrėsti rugiai ir kiti javai gali turėti stipriai veikiančių alkaloidų. Sunkiai apsinuodijus gali atsirasti haliucinacijos, kliedesiai, traukuliai ir kiti neurologiniai simptomai.

    Viduramžiais tokie apsinuodijimai buvo vadinami „šv. Antano ugnimi“.

    Tačiau ir čia kalbama ne apie pelėsį ant sienos, o apie stiprų apsinuodijimą užterštu maistu.

    „Juoda“ nereiškia pavojingiausia

    Pelėsio spalva neleidžia patikimai nustatyti, kiek jis pavojingas.

    Dažnai minima Stachybotrys chartarum rūšis gali gaminti mikotoksinus, tačiau juodos spalvos gali būti ir daugybė kitų grybų. Lygiai taip pat potencialiai problematiškas pelėsis nebūtinai bus juodas.

    Todėl daug prasmingiau ne bandyti atspėti rūšį pagal spalvą, o pašalinti patį pelėsį ir, svarbiausia, drėgmės šaltinį.

    Ką daryti radus pelėsį?

    Svarbiausia taisyklė paprasta – pelėsį reikia šalinti kartu su jo atsiradimo priežastimi.

    Jei tiesiog nuvalysite dėmę, bet liks prastas vėdinimas, kondensatas, nesandarus stogas ar vamzdžiai, pelėsis greičiausiai sugrįš.

    Ypač atsargūs turėtų būti sergantieji astma, alergiški žmonės, taip pat tie, kurių imuninė sistema stipriai nusilpusi.

    Taigi įprastas pelėsis namuose greičiausiai jūsų „neišves iš proto“, tačiau ignoruoti jo taip pat nereikėtų. Drėgnas ir pelėsinis būstas gali bloginti miegą, fizinę savijautą ir nuotaiką, o kai kuriems žmonėms kelti rimtesnį pavojų sveikatai.

     

  • Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Apie cholesterolį kalbame tiek daug, kad kartais ima atrodyti, jog pats žodis jau reiškia problemą. Kraujo tyrime skaičius didesnis – vadinasi, reikia jį mažinti. Tačiau žmogaus organizme viskas nėra taip paprasta.

    Cholesterolis nėra atlieka. Jo mums reikia ląstelėms, hormonams, vitaminui D ir tulžies rūgštims gaminti. Kita vertus, mokslas gana aiškiai rodo, kad ilgą laiką kraujyje cirkuliuojantis per didelis aterogeninių lipoproteinų, ypač LDL, kiekis didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Taigi kur tiesa? Kaip dažnai būna medicinoje – ne viename skaičiuje.

    Cholesterolis organizmui būtinas

    Didžiąją dalį cholesterolio organizmas pasigamina pats, daugiausia kepenyse. Jis yra svarbi ląstelių membranų dalis, naudojamas steroidinių hormonų ir tulžies rūgščių sintezei.

    Tai reiškia, kad cholesterolis nėra medžiaga, kurią organizmas stengiasi bet kokia kaina pašalinti.

    Kartu svarbu atskirti du dalykus: cholesterolį kaip organizmui reikalingą medžiagą ir jo pernešimą kraujyje.

    Cholesterolis kraujyje keliauja lipoproteinų dalelėse. Būtent jų, ypač LDL ir kitų aterogeninių dalelių, perteklius ir ilgalaikis poveikis kraujagyslėms yra svarbus vertinant širdies ligų riziką.

    Kiaušiniai nėra tas pats, kas LDL

    Ilgą laiką mitybos rekomendacijose daug dėmesio buvo skiriama cholesterolio kiekiui maiste.

    2015 metais JAV mitybos rekomendacijose atsisakyta ankstesnės konkrečios 300 mg per dieną cholesterolio ribos. Tai buvo svarbus pokytis – paaiškėjo, kad su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio koncentracijos kraujyje ryšys nėra toks tiesioginis, kaip manyta anksčiau.

    Tačiau tai nereiškia, kad galima visiškai nekreipti dėmesio į mitybą.

    Daug svarbiau, kiek racione yra sočiųjų ir nesočiųjų riebalų, kiek valgoma daržovių, vaisių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų, žuvies ir kiek – stipriai perdirbto maisto.

    Todėl vienas kiaušinis ir riebi dešra nėra lygiaverčiai vien todėl, kad abiejuose yra cholesterolio.

    Cukraus pramonės istorija – tikra, bet jos nereikėtų pervertinti

    2016 metais žurnale „JAMA Internal Medicine“ paskelbta istorinių dokumentų analizė parodė, kad XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV cukraus pramonė finansavo mokslininkus, kurie apžvalgose daugiausia akcentavo riebalų ir cholesterolio vaidmenį širdies ligose, o cukraus reikšmę sumenkino.

    Tai svarbi mokslo istorijos pamoka – finansiniai interesai gali paveikti tai, kokie klausimai keliami ir kaip interpretuojami duomenys.

    Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad LDL ir aterosklerozės ryšys yra išgalvotas.

    Per kelis dešimtmečius sukaupti genetiniai, epidemiologiniai ir klinikiniai duomenys nuosekliai rodo: kuo ilgiau žmogaus kraujagysles veikia didesnis aterogeninių lipoproteinų kiekis, tuo didesnė aterosklerozinių ligų rizika.

    Kas vyksta kraujagyslėje?

    Aterosklerozė nėra tiesiog „cholesterolis užkimšo vamzdį“.

    Procesas daug sudėtingesnis.

    LDL dalelės patenka į arterijos sienelę ir joje sulaikomos. Jos gali būti modifikuojamos, į procesą įsitraukia imuninės ląstelės, prasideda uždegiminė reakcija ir palaipsniui formuojasi aterosklerozinė plokštelė.

    Čia svarbūs ir oksidaciniai procesai, kraujagyslės sienelės būklė, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, genetika bei daugybė kitų veiksnių.

    Tačiau šis sudėtingumas LDL vaidmens nepanaikina. Priešingai – jo dalelių sulaikymas arterijos sienelėje laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės proceso etapų.

    Kur cholesterolį panaudoja kepenys?

    Viena iš svarbių cholesterolio „kelionių“ prasideda kepenyse.

    Iš cholesterolio gaminamos tulžies rūgštys. Jos reikalingos tam, kad galėtume virškinti ir pasisavinti riebalus bei riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K.

    Tulžies rūgštys veikia tarsi emulsiklis – padeda suskaidyti didelius riebalų lašus į smulkesnes daleles, kurias lengviau pasiekia virškinimo fermentai.

    Tulžis taip pat yra vienas iš kelių, kuriuo organizmas pašalina cholesterolio perteklių, bilirubiną ir kai kuriuos kitus junginius.

    Tulžies pūslė nėra tulžies gamykla

    Dar vienas dažnas nesusipratimas – manymas, kad pašalinus tulžies pūslę žmogus nebeturi tulžies.

    Tulžį gamina kepenys.

    Tulžies pūslė ją tik kaupia ir koncentruoja, o pavalgius išleidžia į žarnyną.

    Pašalinus pūslę kepenys tulžį gamina ir toliau, tik ji į žarnyną teka nuolat, mažesniais kiekiais.

    Kai kuriems žmonėms po operacijos gali atsirasti laisvesnės išmatos ar sunkesnis riebaus maisto toleravimas, tačiau dauguma ilgainiui maitinasi normaliai.

    Internete kartais siūlomi jaučio tulžies papildai, tačiau jie nėra standartinė rekomendacija kiekvienam žmogui po tulžies pūslės pašalinimo.

    Varis tikrai svarbus, bet ne stebuklingas sprendimas

    Pastaruoju metu populiaru cholesterolio, geležies ir kraujagyslių problemas aiškinti vario trūkumu.

    Dalis šių teiginių remiasi tikra biochemija.

    Varis reikalingas ceruloplazminui – baltymui, dalyvaujančiam geležies apykaitoje. Jis taip pat būtinas liziloksidazei, arba LOX – fermentui, padedančiam formuoti tvirtas kolageno ir elastino struktūras.

    Varis dalyvauja ir energijos gamyboje bei antioksidacinėse sistemose.

    Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad vario trūkumas yra pagrindinė aukšto cholesterolio, venų varikozės, aterosklerozės ar mažakraujystės priežastis.

    Tai būtų pernelyg didelis sudėtingos žmogaus biologijos supaprastinimas.

    Geležį organizmas taupo stebėtinai efektyviai

    Dar viena įdomi žmogaus fiziologijos detalė – geležies perdirbimas.

    Eritrocitai gyvena maždaug 120 dienų. Pasenę jie išardomi, o juose buvusi geležis nėra tiesiog išmetama.

    Organizmas ją susigrąžina ir vėl panaudoja naujam hemoglobinui gaminti.

    Per parą taip gali būti perdirbama apie 20–25 mg geležies, o iš maisto paprastai reikia pasisavinti tik apie 1–2 mg, kad būtų kompensuojami nuostoliai.

    Tačiau tai nereiškia, kad geležies trūkumas beveik neįmanomas.

    Jį gali sukelti kraujavimas, menstruacijos, nėštumas, nepakankama mityba, virškinimo sistemos ligos ir sutrikęs geležies pasisavinimas.

    Todėl mažas feritinas nėra rodiklis, kurį reikėtų automatiškai nurašyti kaip vien „blogą geležies reguliavimą“.

    Vienas skaičius visos istorijos nepapasakoja

    Šioje vietoje galima sutikti su viena populiariosios kritikos mintimi: žmogaus sveikatos tikrai nereikėtų vertinti pagal vieną laboratorinį skaičių.

    Tas pats LDL kiekis gali turėti visiškai skirtingą reikšmę dviem žmonėms.

    Svarbu amžius, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, inkstų funkcija, šeimos istorija, buvę infarktai ar insultai bei kiti rizikos veiksniai.

    Dėl to šiuolaikinėje medicinoje vertinama ne vien cholesterolio koncentracija, bet ir bendra širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Ar statinai tik „gydo skaičių“?

    Tai viena dažniausių diskusijų apie cholesterolį.

    Jei statinas būtų skiriamas vien tam, kad laboratoriniame lape būtų gražesnis skaičius, tokia kritika turėtų pagrindo.

    Tačiau gydymo tikslas yra ne pats LDL skaičius.

    Tikslas – sumažinti infarkto, insulto ir kitų aterosklerozinių ligų tikimybę tiems žmonėms, kurių rizika pakankamai didelė.

    Dideli atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad LDL mažinimas statinais ir kitais vaistais mažina šių įvykių riziką. Kuo žmogaus pradinė rizika didesnė, tuo didesnė ir galima gydymo nauda.

    Todėl vaistų poreikis vertinamas individualiai.

    Cholesterolis nėra nei geras, nei blogas

    Galbūt didžiausia klaida yra bandymas visą cholesterolio istoriją sutalpinti į dvi etiketes – „geras“ ir „blogas“.

    Pats cholesterolis nėra blogas.

    Be jo negalėtume gyventi.

    Tačiau žmogui būtina medžiaga gali tapti problemos dalimi, kai jos transportavimas ir kiekis tam tikrose organizmo vietose tampa netinkamas.

    Panašiai yra su gliukoze, geležimi ar kalciu – mums jų reikia, tačiau daugiau nebūtinai reiškia geriau.

    Todėl, pamačius padidėjusį cholesterolį, verta klausti ne tik „kaip jį sumažinti?“, bet ir platesnių dalykų: kokia mano bendra širdies ir kraujagyslių rizika, koks LDL ir kitų lipoproteinų kiekis, koks kraujospūdis, kaip maitinuosi, kiek judu, ar rūkau, ar turiu kitų rizikos veiksnių?

    Būtent toks požiūris leidžia ne „gydyti skaičių“, o vertinti žmogų.

    Šaltiniai

    Straipsnis parengtas remiantis Europos aterosklerozės draugijos ekspertų išvada apie LDL ir aterosklerozės priežastinį ryšį, JAV bei Europos lipidų ir mitybos rekomendacijomis, Nacionalinės medicinos bibliotekos (NCBI) medžiaga apie tulžies rūgščių, geležies ir vario apykaitą bei „JAMA Internal Medicine“ publikuota cukraus pramonės dokumentų analize.

    Europos aterosklerozės draugija – LDL ir aterosklerozė

    NCBI – tulžies rūgščių fiziologija

    JAMA – cholesterolio kiekis maiste ir širdies bei kraujagyslių rizika

    NCBI – vario ir geležies apykaita

    Pastaba: straipsnis yra pažintinis. Individualų cholesterolio rodiklių vertinimą ir gydymo poreikį reikėtų aptarti su gydytoju, ypač jei jau sergama širdies ar kraujagyslių liga, diabetu ar yra kitų didelės rizikos veiksnių.

  • Mamos ligos: ar jos gresia ir jums?

    Mamos ligos: ar jos gresia ir jums?

    Kokia bus mūsų sveikata, didele dalimi lemia genai. Tad vien stebint, kaip su metais keičiasi mūsų mamų išvaizda ir savijauta, galima numanyti, ko tikėtis ateityje.

    Tai ypač aktualu moterims – gerokai labiau nei vyrams – ir „moteriškomis“ vadinamoms ligoms bei būklėms.

    Neatsitiktinai gydytojai pataria jau jaunystėje pasidomėti, kaip ir nuo ko mirė mamos mama ir senelė. Šitaip lengviau įvertinti savo pačių riziką susirgti ligomis, įprastai motinų perduodamomis dukroms. O jų nėra mažai – šįkart pavyks aptarti tik pirmąją pusę.

    Trapus skeletas

    Tyrėjai atrado pas kai kuriuos žmones genų variantus, lemiančius polinkį į osteoporozę. Tačiau statistika jau daugelį metų akivaizdi: kaulus silpninanti liga dažniausiai taikosi į moteris.

    Šaltinių duomenimis, osteoporozė užklumpa 25 proc. vyresnių kaip 65 metų moterų, bet tik 6 proc. vyrų. Tad jeigu mamai buvo nustatyta tokia diagnozė, vaikams susirgti ja rizika tampa didesnė.

    Daugeliu atvejų osteoporozę lemia paveldėtas sudėjimas, arba, tiksliau, mažas kūno svoris. Jeigu suaugusi moteris sveria iki 58 kg ir jos kūno masės indeksas mažesnis nei 22, tai gali padidinti osteoporozės grėsmę.

    Kitas rizikos faktorius – jeigu kažkuris iš tėvų buvo susilaužęs klubą.

    Susiraukšlėjusi oda

    Spėliojate, ar senatvėje turėsite daug raukšlių ir kitų odos defektų? Pažvelkite į savo mamos veidą.

    Amžių, kuomet ima irti kolagenas ir pradeda raukšlėtis oda, motinos perduoda dukroms. Kaip ir proceso eigą: ar raukšlelės ima rastis aplink akis, ar pirmiau išryškės burnos kampučiuose.

    Paprastai kasdien naudojamas kremas nuo saulės, senėjimą stabdantys serumai su retinoliu, vitaminas C, ferulo rūgštis ir vitaminas E padeda veiksmingai kovoti su genų nulemtais senėjimo požymiais.

    Beje, odos tipas, kurį paveldime iš motinos ir iš tėvo, gali nulemti, kokią žalą jai padarys saulė ir ar susirgsime odos vėžiu, ar ne.

    Depresija

    Moterims ji diagnozuojama dukart dažniau nei vyrams.

    Dar vienas tyrimais nustatytas skirtumas moterų nenaudai – joms būdingesnė lėtinė depresijos eiga.

    Visa tai reiškia, jog mes patiriame depresiją dažniau ir ilgesnius jos epizodus nei vyrai.

    O dar yra genai: tam tikros su depresija siejamos jų mutacijos būdingos tik moterims.

    Tad jeigu jūsų mama sirgo depresija, turėtumėte atidžiau stebėti savijautą dėl galimų simptomų.

    Akių problemos

    Glaukoma – dar viena liga, moterims diagnozuojama dažniau nei vyrams. Taip pat moterims ji dažniau baigiasi regos negalia arba visišku aklumu.

    Dėl menopauzės moterims didesnė ir sausų akių sindromo dažnai besidubliuojančio su glaukoma, tikimybė.

    Be to, glaukoma šeimose keliauja iš kartos į kartą. Tad jeigu jūsų mamai arba tėvui diagnozuota ši liga, informuokite savo gydytoją ir reguliariai tikrinkitės regą. Tai be galo svarbu, nes, jei serga mama, dukroms gresia ir glaukoma, ir geltonosios dėmės degeneracija.

    Migrena

    Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių gali kamuoti migrena. Paveldimumas – viena iš jų.

    Moterims rizika patirti migreną ir taip yra tris kartus didesnė nei vyrams (tikėtina, dėl hormonų svyravimų). Tačiau ligos istorija šeimoje – vienas pagrindinių faktorių, kai kalbama apie migreną. Amerikiečiai specialistai yra nustatę, kad 70–80 proc. jos kamuojamų žmonių turi giminaitį, patiriantį tokius pat priepuolius.

    Alcheimerio liga

    Bemaž du trečdaliai sergančiųjų Alcheimerio liga yra moterys. Vadinasi, jei sirgo mama, grėsmė automatiškai didėja ir dukrai.

    Be to, yra nustatyti aleliniai genai, didinantys riziką susirgti Alcheimeriu. Ir jeigu jūsų mama arba tėvas turi genetinę mutaciją, lemiančią ankstyvą Alcheimerio ligą (pasireiškiančią nuo 4-osios dešimties iki 7-ojo dešimtmečio vidurio), šansas, kad paveldėsite ją, yra 50 proc. O paveldėjus genų mutaciją galimybė susirgti yra labai didelė.

    Svoris ir kūno tipas

    Kaip ir daugelis kitų sveikatos aspektų, jūsų kūno būklė – iš dalies genetikos, iš dalies aplinkos įtakos rezultatas.

    Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog paveldėsite konkretų savo motinos kūno tipą arba svorį. Bet nebūtinai. Kartais šitai gali nulemti ir išmoktas elgesys.

    Daugybe atvejų mes perimame savo motinų gyvenimo būdą – išmokstame valgyti kaip ji, mankštintis (arba nesimankštinti) kaip ji.

    Tiesa, yra atlikta solidžių mokslinių tyrimų, patvirtinusių motinos kūno formos ir svorio įtaką vaikams. Tad neverta graužtis, jei neatrodote kaip modelis iš žurnalo, – su gamta nepakovosi.

    Tačiau jeigu jūsų mama turi antsvorio, galite išvengti to paties likimo maitindamiesi sveikai ir sportuodami.

    Atletiniai gabumai ir sportiškumas

    Šios savybės irgi yra pusiau paveldimos, pusiau priklausančios nuo gyvenimo stiliaus.

    Iš tėvų mes perimame raumenų ir kaulų struktūrą, o kartu – ir geresnį tinkamumą tam tikroms sporto šakoms (ryškiausias pavyzdys – aukštas ūgis ir krepšinis).

    Tyrėjai yra nustatę net penkių rimtų psichikos ligų genetinius žymenis.

    Genai šiuo atveju be galo svarbūs: galime treniruotis iki nukritimo, tačiau niekada nepasieksime Rūtos Meilutytės ar Mykolo Aleknos lygio, nes fizinis pasirengimas – dar ne viskas.

    Ir atvirkščiai: net iš tobuliausio genų rinkinio nebus naudos, jeigu nesitreniruosite ir nelavinsite savo kūno.

    Bipolinis sutrikimas ir šizofrenija

    Depresija – ne vienintelis psichikos sutrikimas, kurį lemia genetinės priežastys. Tyrėjai yra nustatę net penkių rimtų psichikos ligų genetinius žymenis. Tarp jų – ir bipolinio sutrikimo bei šizofrenijos.

    Šeimose apie tai retai kalbamasi: net mūsų laikais psichikos sveikatos sutrikimai vis dar tebėra stigmatizuojami, nors žinoti šiuos dalykus be galo svarbu, kadangi jie gali paveikti ir jūsų sveikatą bei gyvenimo kokybę.

    Širdies ligos ir insultas

    Daugybei moterų atrodo, kad joms nėra priežasčių nerimauti dėl paveldimumo taip, kaip vyrams. Bet tai netiesa. Genetinius širdies ligų faktorius būtina žinoti visiems.

    Atsižvelgiant į genetikos nulemtus jūsų mamos ir jūsų panašumus, kaip svoris ir figūros tipas, judviejų rizika sirgti širdies ligomis gali irgi būti panaši. Ir tai be galo reikšminga informacija, nes širdies ligos – pagrindinis mūsų laikų žudikas, tikrai nesirenkantis tik vyrų.

    Diabetas

    Kita liga, dažniau diagnozuojama moterims, o rizika ja susirgti iš dalies yra paveldima.

    Moteriška linija paveldimi geno variantai, lemiantys tai, kaip moters kūnas saugo riebalus, gali turėti įtakos rizikai susirgti II tipo diabetu.

    Bet vėlgi: niekas nėra griežtai apibrėžta – svarbus ir jūsų gyvenimo būdas.

    Nėštumas

    Jei norite sužinoti, kokia ši patirtis bus jums – ypač kabant apie sveikatos grėsmes, – paprašykite mamos papasakoti, kaip jautėsi laukdamasi jūsų.

    Pavyzdžiui, nėščiųjų diabetas dažniau pasitaiko moterims, kurioms yra grėsmė susirgti „tikru“ II tipo diabetu. O šis perduodamas iš kartos į kartą.

    Todėl jei šeimos istorijoje būta ne vieno cukrinio diabeto atvejo, nėščiųjų diabeto rizika jums irgi yra didesnė.

    Panašiai ir dėl preeklampsijos: ji labiau būdinga moterims, dar iki nėštumo turėjusioms bėdų dėl hipertenzijos. Nes aukštas kraujospūdis gali būti paveldimas.

    Taip pat negalima nepaminėti nėštumui būdingo pykinimo ir vėmimo – juos irgi įmanoma paveldėti. Užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, arba Hyperemesis gravidarum, labiau gresia moterims, kurių motinos patyrė tą patį.

    Vaisingumo problemos

    Iš mamų galime paveldėti ne tik komplikacijas nėštumo metu – genai taip pat gali lemti tai, kaip lengvai pastoja moteris ir ar sunkiai išnešioja kūdikį.

    Medikai teigia pastebėję didesnę endometriozės riziką ja sergančių moterų pirmos eilės giminaitėms. Taip pat labai retai, bet kai kurios moterys, patyrusios ne vieną persileidimą, būna paveldėjusios chromosomą, lemiančią dažnesnius persileidimus.

    Pogimdyminė depresija

    Vienas iš klausimų, kurį būtina užduoti mamai, – ar ji po gimdymo yra patyrusi depresiją. Nes kaip ir daugelis kitų psichikos problemų, ši gali persiduoti iš motinos dukrai.

    Pogimdyminės depresijos sąsaja su genetika patvirtinta moksliniais tyrimais. Tai reiškia, kad jūsų rizika ją patirti didėja, jeigu su tokia bėda buvo susidūrusi jūsų motina arba kita šeimos narė – sesuo, teta.

    Tyrėjai, atradę specifinių cheminių pokyčių dviejuose genuose, teigia, kad jeigu tie pokyčiai įvyksta nėštumo metu, galima 85 proc. tikslumu nuspėti, ar nėščiajai gresia pogimdyminė depresija.

    Mokslininkai viliasi, kad jų atradimo pagrindu galiausiai bus sukurtas kraujo tyrimas, leisiantis tiksliau įvertinti depresijos riziką. O kol kas galima vadovautis tik šeimos istorija.

    Krūties ir kiaušidžių vėžys

    Prieš keletą metų apie krūtų bei kiaušidžių vėžio paveldimumą sužinojo kone visos pasaulio moterys. Ir už šios labai svarbios informacijos pasklidimą jos turėtų būti dėkingos aktorei Andželinai Džoli.

    Holivudo žvaigždė, kurios mama mirė nuo krūties vėžio, atradusi, jog ir pati yra geno BRCA1 nešiotoja, ryžosi prevencinei mastektomijai ir taip sumažino savo riziką susirgti nuo 87 proc. iki mažiau kaip 5 proc.

    Jeigu jūsų giminėje daug vienos ar kitos onkologinės ligos atvejų, jeigu krūtų vėžys išsivysto jauname amžiuje arba jei ta pati šeimos narė sirgo abiejų formų vėžiu, turėtų kilti įtarimų, jog ir jūs turite genetinį polinkį. Būtinai pasikalbėkite su savo gydytoju.

    Menopauzė

    Amžius, kuomet jūsų mamai prasidėjo menopauzė, iš dalies lems ir jūsų pokyčių laiką.

    Ypač jeigu jūsų motinai menopauzė prasidėjo anksti, turėtumėte apie tai informuoti savo gydytoją. Pirminį kiaušidžių nepakankamumą, pasireiškiantį moteriai dar neturint nė 40-ies, gali sukelti bet kuri iš visos puokštės priežasčių, ir kai kurios jų – paveldimos būklės. Pavyzdžiui, kai moteris yra lūžios X chromosomos nešiotoja. Pastaroji genų mutacija gali išprovokuoti nerimą, hiperaktyvumą ir protinę negalią.

     

     

  • Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Daugelis sveikatą ir ilgaamžiškumą sieja su brangiais maisto papildais, egzotiškais produktais ar intensyviomis treniruotėmis sporto klube.

    Tačiau moksliniai tyrimai rodo kur kas paprastesnę tiesą: didžiausią naudą dažniausiai duoda ne stebuklingos priemonės, o kasdieniai įpročiai.

    Reguliarus judėjimas, visavertė mityba, kokybiškas miegas, nerūkymas, kuo mažesnis alkoholio vartojimas ir laiku atliekami sveikatos tyrimai gali reikšmingai sumažinti širdies bei kraujagyslių ligų, antrojo tipo diabeto, kai kurių vėžio formų ir ankstyvos mirties riziką.

    Tuo metu vitaminų ir mineralų papildai nėra universali apsauga nuo ligų.

    Didelės apimties JAV nacionalinių sveikatos institutų tyrimas, kuriame daugiau kaip du dešimtmečius stebėta beveik 400 tūkst. žmonių, neparodė, kad kasdien vartojami multivitaminai sumažintų sveikų suaugusiųjų mirtingumą. Vis dėlto papildai gali būti būtini nustačius konkrečių medžiagų trūkumą, nėštumo metu ar gydytojui rekomendavus dėl ligos, mitybos arba vartojamų vaistų.

    Judėjimas svarbiau už retas sunkias treniruotes

    Norint stiprinti sveikatą nebūtina kasdien vargti sporto salėje. Kur kas svarbiau judėti reguliariai ir pasirinkti veiklą, kurią galima tęsti ilgą laiką.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Bent du kartus per savaitę patariama atlikti ir pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Tinka spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai, darbas sode ar aktyvesnė namų ruoša. Sėdimą darbą dirbantiems žmonėms verta reguliariai atsistoti, pasivaikščioti ar atlikti kelis lengvus pratimus. Net ir nedidelis aktyvumas yra geriau nei jokio, tačiau vien trumpa mankštos pertraukėlė nepakeičia bendro savaitės fizinio aktyvumo.

    Miegas – ne prabanga, o sveikatos pagrindas

    Miegant organizmas atkuria energijos atsargas, reguliuoja hormonų veiklą, stiprina imuninę sistemą ir apdoroja per dieną gautą informaciją. Nuolatinis miego trūkumas siejamas su prastesne atmintimi, dirglumu, aukštesniu kraujospūdžiu, svorio didėjimu ir didesne įvairių lėtinių ligų rizika.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia maždaug 7–9 valandų miego per parą, nors individualus poreikis gali skirtis. Svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei gana pastovus režimas.

    Padėti gali reguliarus kėlimosi laikas, vėsesnis ir tamsesnis miegamasis, mažiau kofeino antroje dienos pusėje ir bent trumpa pertrauka nuo telefono ar kompiuterio prieš miegą. Jei žmogus miega pakankamai ilgai, tačiau nuolat jaučiasi išsekęs, garsiai knarkia ar prabunda dusdamas, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Svarbu ne „stebuklingas“ produktas, o visa mityba

    Nėra vieno maisto produkto, galinčio apsaugoti nuo visų ligų. Kur kas reikšmingesnė bendra kasdienės mitybos kokybė.

    Raciono pagrindą turėtų sudaryti daržovės, vaisiai ir uogos, viso grūdo produktai, ankštiniai augalai, riešutai ir sėklos. Baltymų galima gauti iš žuvies, kiaušinių, liesesnės mėsos, pieno produktų ir ankštinių kultūrų.

    Lietuvoje nebūtina ieškoti brangių egzotiškų vadinamųjų supermaisto produktų. Puikiai tinka kopūstai, morkos, burokėliai, obuoliai, šaldytos uogos, avižos, grikiai, pupelės, žirniai, lęšiai, silkė ir kita žuvis.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus, saldžius gėrimus, daug druskos turinčius užkandžius, dažnai valgomą greitąjį maistą ir mėsos gaminius. Sveika mityba nereiškia, kad tam tikras maistas turi būti visiškai uždraustas – svarbiausia, kad mažiau vertingi produktai netaptų kasdienio raciono pagrindu.

    Vandens poreikis kiekvienam skirtingas

    Vanduo būtinas normaliai kraujotakai, kūno temperatūros reguliavimui, virškinimui ir kitoms organizmo funkcijoms. Tačiau visiems žmonėms tinkamos vienodos privalomos vandens normos nėra.

    Skysčių poreikis priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, mitybos, sveikatos būklės ir vartojamų vaistų. Dalį vandens gauname su sriubomis, vaisiais, daržovėmis ir kitais produktais.

    Daugumai sveikų žmonių patikimas orientyras yra troškulys ir šviesiai gelsvos spalvos šlapimas. Karštą dieną, sportuojant, karščiuojant ar gausiai prakaituojant skysčių reikia daugiau. Tačiau žmonėms, sergantiems širdies ar inkstų ligomis, gydytojas gali rekomenduoti skysčių kiekį riboti, todėl universaliais patarimais remtis nederėtų.

    Teiginys, kad vos pritrūkus vandens kraujas būtinai „sutirštėja“ ir staiga sulėtėja deguonies pernešimas, yra pernelyg supaprastintas. Ryški dehidratacija iš tiesų gali sutrikdyti kraujotaką ir savijautą, tačiau nedidelis troškulys dar nereiškia pavojingo kraujo sutirštėjimo.

    Nerūkymas duoda daugiau naudos nei papildų lentyna

    Tabako vartojimas yra vienas svarbiausių išvengiamų ankstyvos mirties rizikos veiksnių. Rūkymas didina infarkto, insulto, plaučių ligų ir daugelio vėžio rūšių tikimybę.

    Mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje. Teigiami pokyčiai prasideda gana greitai, o ilgainiui širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos ligų rizika mažėja. Tai vienas veiksmingiausių sveikatos sprendimų, gerokai svarbesnis už profilaktiškai vartojamus vitaminus.

    Alkoholio atveju taisyklė taip pat paprasta: kuo jo mažiau, tuo saugiau. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad nėra tokio alkoholio kiekio, kuris būtų visiškai nerizikingas sveikatai, ypač vertinant vėžio riziką. Alkoholis priskiriamas pirmos grupės kancerogenams ir yra siejamas mažiausiai su septyniomis vėžio rūšimis.

    Lėtinis stresas taip pat palieka pėdsaką

    Trumpalaikis stresas gali padėti susitelkti ir greičiau reaguoti, tačiau ilgai trunkanti įtampa gali bloginti miegą, didinti kraujospūdį, skatinti persivalgymą ir silpninti emocinę savijautą.

    Ne visų streso priežasčių įmanoma išvengti, tačiau galima mokytis geriau jas valdyti. Padeda kasdienis judėjimas, pasivaikščiojimai, bendravimas su artimaisiais, pakankamas poilsis ir aiškios darbo bei laisvalaikio ribos.

    Jeigu nerimas, prislėgta nuotaika, nemiga ar išsekimas užsitęsia ir trukdo kasdieniam gyvenimui, vien kvėpavimo pratimų gali nepakakti. Tokiu atveju verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą ar kitą psichikos sveikatos specialistą.

    Profilaktiniai tyrimai turi būti parenkami pagal amžių ir riziką

    Reguliarus sveikatos tikrinimas nereiškia, kad kiekvienais metais būtina savo nuožiūra atlikti kuo daugiau laboratorinių tyrimų. Nereikalingi tyrimai gali parodyti atsitiktinių nukrypimų, sukelti nerimą ir paskatinti tolesnius tyrimus, kurie žmogui iš tiesų nebuvo būtini.

    Tikslingiau su šeimos gydytoju įvertinti kraujospūdį, kūno svorį, rūkymą, fizinį aktyvumą, šeimos ligų istoriją ir pagal amžių bei rizikos veiksnius parinkti reikalingus tyrimus.

    Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai gali nemokamai dalyvauti valstybės finansuojamose ligų prevencijos programose. Šiuo metu vykdomos gimdos kaklelio, krūties, prostatos, storosios žarnos ir širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos programos. Dėl dalyvavimo pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

    Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programa Lietuvoje skirta 40–60 metų imtinai vyrams ir moterims, o krūties vėžio programa – 45–74 metų imtinai moterims. Tikslinės amžiaus ribos ir tyrimų periodiškumas skirtingose programose nėra vienodi.

    Ilgaamžiškumas prasideda nuo kasdienybės

    Sveikata retai priklauso nuo vieno pirkinio, vieno produkto ar trumpalaikio iššūkio. Ją kuria daugybė nedidelių sprendimų: daugiau judėti, nerūkyti, rečiau vartoti alkoholį, rinktis įvairų maistą, pakankamai miegoti ir neignoruoti profilaktikos.

    Vitaminai nėra savaime blogi, tačiau sveikam, visavertiškai besimaitinančiam žmogui jie nepakeičia miego, judėjimo ar subalansuotos mitybos. Maisto papildus geriausia rinktis ne pagal reklamą ar pažįstamų patarimus, o nustačius konkretų poreikį ir pasitarus su gydytoju ar vaistininku.