Žyma: liga

  • Skauda akis nuo kompiuterio? Priežastis gali būti visai ne ekrane

    Skauda akis nuo kompiuterio? Priežastis gali būti visai ne ekrane

    Po darbo dienos prie kompiuterio akys peršti, sausėja, lyg būtų pripiltos smėlio? Dažnas iškart kaltina monitorių, „mėlyną šviesą“ ar silpnėjantį regėjimą.

    Tačiau daugeliu atvejų problema slypi ne pačiame ekrane, o mūsų įpročiuose: kaip sėdime, kokiu atstumu laikome monitorių, kaip apšviesta patalpa ir ar leidžiame akims pailsėti.

    Vadinamasis skaitmeninis akių nuovargis paprastai nėra ilgalaikis akių pažeidimas.

    Tai laikinas diskomfortas, atsirandantis ilgai žiūrint į arti esantį objektą.

    Akys rečiau mirksi, ašarų plėvelė greičiau išdžiūsta, o akies raumenys nuolat dirba fokusuodami vaizdą.

    Gera žinia ta, kad dažniausiai padeda ne naujas monitorius ar brangūs akiniai, o keli paprasti pakeitimai.

    Monitoriaus aukštis svarbesnis, nei atrodo

    Netinkamas monitoriaus aukštis dažniausiai siejamas su kaklo ar pečių skausmu, tačiau jis veikia ir akis.

    Jeigu ekranas pastatytas per aukštai, žmogus priverstas žiūrėti į jį plačiau atmerktomis akimis. Dėl to akys greičiau sausėja.

    Patogiausia, kai viršutinė monitoriaus dalis yra maždaug akių lygyje arba šiek tiek žemiau, o į ekrano centrą žiūrima truputį žemyn.

    Tokia padėtis natūralesnė ir kaklui, ir akims.

    Jeigu monitorius per aukštai, pakanka nuleisti jo stovą.

    Jei reguliavimo nėra, galima naudoti kitą stovą ar monitoriaus laikiklį.

    Svarbu ne tik „gražiai pastatyti“ ekraną ant stalo, bet ir pritaikyti jį prie savo sėdėsenos.

    Koks atstumas iki ekrano tinkamiausias?

    Per arti laikomas ekranas taip pat vargina akis. Tuomet akims tenka nuolat įtemptai fokusuoti vaizdą iš labai mažo atstumo.

    Patogus atstumas iki monitoriaus dažniausiai yra maždaug ištiestos rankos ilgis – apie 50–70 centimetrų.

    Dideliam ekranui gali reikėti ir didesnio atstumo.

    Jeigu sėdint tenka lenktis į priekį, prisimerkti ar skaityti labai smulkų tekstą, geriau ne artinti veidą prie monitoriaus, o padidinti šriftą ar pakeisti ekrano mastelį.

    Dirbant su nešiojamuoju kompiuteriu verta pagalvoti apie išorinę klaviatūrą ir pelę. Tada ekraną galima pastatyti patogesniame aukštyje, o rankas laikyti taisyklingiau.

    Didelis monitorius ne visada reiškia daugiau komforto

    Didelis ekranas patogus darbui su keliomis programomis, lentelėmis ar nuotraukomis, tačiau akims jis ne visada lengvesnis.

    Kuo didesnis ekranas ir kuo arčiau jis stovi, tuo daugiau akys turi „keliauti“ nuo vieno krašto prie kito.

    Be to, žiūrėdami į didelį ekraną žmonės kartais plačiau atmerkia akis ir rečiau mirksi.

    Dėl to dienos pabaigoje gali atsirasti sausumas, perštėjimas ar neryškus vaizdas.

    Tai nereiškia, kad didelio monitoriaus reikia atsisakyti.

    Tiesiog svarbu jį pastatyti toliau, sureguliuoti ryškumą, šrifto dydį ir darbo langus išdėstyti taip, kad nereikėtų nuolat įtemptai dairytis po visą ekraną.

    Ar svarbi ekrano atnaujinimo dažnio reikšmė?

    Šiuolaikiniai monitoriai dažniausiai veikia bent 60 Hz dažniu, todėl matomas mirgėjimas daugeliui vartotojų nebėra tokia didelė problema kaip senesnių ekranų laikais.

    Vis dėlto dalis žmonių jautriai reaguoja į ekrano apšvietimo mirgėjimą, ypač jei monitoriaus ryškumas mažinamas ne itin kokybišku būdu.

    Renkantis naują monitorių verta atkreipti dėmesį į žymą „flicker-free“ arba panašų gamintojo nurodymą, kad ekranas turi apsaugą nuo mirgėjimo.

    Tai gali būti svarbiau nei vien didelis hercų skaičius, ypač jei monitorius bus naudojamas ne žaidimams, o ilgam kasdieniam darbui.

    Mėlyna šviesa – ne pagrindinis priešas

    Apie mėlyną šviesą pastaraisiais metais kalbama labai daug. Reklamose neretai teigiama, kad būtent ji yra pagrindinė akių nuovargio priežastis.

    Tačiau moksliniai duomenys tokio teiginio nepagrindžia.

    Ekranų skleidžiama mėlyna šviesa nėra laikoma pagrindine akių pažeidimų priežastimi.

    Daug svarbesni veiksniai – ilgas žiūrėjimas iš arti, retas mirksėjimas, netinkamas apšvietimas, atspindžiai ir per mažos pertraukos.

    Vis dėlto vakare ekranai gali trukdyti miegui, nes ryški šviesa, ypač melsvo atspalvio, gali veikti paros ritmą. Todėl prieš miegą verta sumažinti ekrano ryškumą, įjungti šiltesnes spalvas arba paprasčiausiai trumpiau naudotis telefonu ir kompiuteriu.

    Ryškumas ir atspindžiai – dažna akių nuovargio priežastis

    Akis vargina ne tik pats ekranas, bet ir jo santykis su aplinka. Per ryškus monitorius tamsiame kambaryje arba ant ekrano krintantys lango, lempos ar saulės atspindžiai verčia akis nuolat prisitaikyti.

    Tokiu atveju gali padėti labai paprasti sprendimai: sumažinti ekrano ryškumą, pasukti monitorių taip, kad jame neatsispindėtų langas, nuleisti roletus arba pakeisti stalinės lempos padėtį.

    Darbo vietoje geriausia vengti situacijos, kai už monitoriaus yra labai ryškus langas arba kai šviesa tiesiogiai atsispindi ekrane. Matinis ekranas ar matinė apsauginė plėvelė taip pat gali sumažinti atspindžius.

    Ar išlenktas monitorius gali būti patogesnis?

    Išlenkti monitoriai dažnai pristatomi kaip patogesni akims, nes jų forma labiau atitinka žmogaus matymo lauką.

    Kai kuriems vartotojams tai iš tiesų gali būti patogu, ypač naudojant platų ekraną.

    Tačiau išlenktas monitorius nėra stebuklingas sprendimas.

    Jis gali padėti sumažinti akių „lakstymą“ po labai platų ekraną, bet nepakeis pertraukų, tinkamo atstumo, gero apšvietimo ir taisyklingos darbo vietos.

    Jeigu monitorius naudojamas daugiausia tekstams, naršymui ar biuro darbui, svarbiau ne tai, ar jis išlenktas, o ar ekranas neakina, nemirga, yra tinkamo dydžio ir pastatytas patogiu atstumu.

    Paprasta taisyklė akims pailsinti

    Viena žinomiausių rekomendacijų – vadinamoji 20–20–20 taisyklė. Kas 20 minučių reikėtų bent 20 sekundžių pažiūrėti į objektą, esantį maždaug už 20 pėdų, tai yra apie 6 metrų atstumu.

    Nebūtina šios formulės laikytis matematiškai tiksliai.

    Svarbiausia – reguliariai atitraukti žvilgsnį nuo ekrano ir pažiūrėti į tolį: pro langą, į kitą kambario galą ar tiesiog į toliau esantį objektą.

    Tokios trumpos pertraukos leidžia atsipalaiduoti akies fokusavimo raumenims.

    Taip pat verta sąmoningai dažniau mirksėti. Dirbdami prie ekrano žmonės mirksi rečiau, todėl akys greičiau sausėja.

    Jei sausumas kartojasi, gali padėti dirbtinės ašaros be konservantų, tačiau dėl nuolatinio diskomforto geriau pasitarti su akių gydytoju ar optometristu.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis monitorių?

    Jeigu planuojate pirkti naują monitorių ir norite, kad jis būtų kuo patogesnis ilgam darbui, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

    Pirmiausia rinkitės matinį ekraną arba tokį, kuris gerai slopina atspindžius.

    Antra, ieškokite apsaugos nuo mirgėjimo – „flicker-free“ ar panašios technologijos.

    Trečia, ne visada verta rinktis didžiausią įmanomą ekraną: biuro darbui kartais patogesnis vidutinio dydžio, bet kokybiškas monitorius.

    Taip pat naudinga, kad monitoriaus stovas leistų reguliuoti aukštį, pasvirimą ir pasukimą. Jeigu ekranas techniškai geras, bet stovi nepatogiai, akys ir kaklas vis tiek pavargs.

    Kada reikėtų kreiptis į specialistą?

    Jeigu akių nuovargis praeina pailsėjus, pakeitus apšvietimą, sumažinus ryškumą ar pradėjus daryti pertraukas, dažniausiai tai susiję su darbo įpročiais. Tačiau yra atvejų, kai delsti nereikėtų.

    Į akių gydytoją verta kreiptis, jeigu akių skausmas, sausumas, dvejinimasis, neryškus matymas ar galvos skausmai kartojasi nuolat, nepraeina kelias savaites, stiprėja arba trukdo dirbti.

    Kartais problema gali būti ne monitoriuje, o netinkamuose akiniuose, astigmatizme, sausų akių sindrome ar kitose regos problemose.

    Svarbiausia išvada paprasta: ekranas dažniausiai „negadina akių“ visam laikui. Tačiau ilgas darbas be pertraukų, bloga darbo vieta ir per mažas dėmesys apšvietimui gali sukelti labai nemalonų diskomfortą.

    Dažnai pakanka monitorių pastatyti šiek tiek žemiau, atsitraukti per ištiestos rankos atstumą, sumažinti ryškumą, pašalinti atspindžius ir nepamiršti pertraukų.

  • Erkę ant augintinio kailio padės aptikti… telefonas

    Erkę ant augintinio kailio padės aptikti… telefonas

    Erkių sezonu po pasivaikščiojimo gamtoje svarbu kruopščiai apžiūrėti save, vaikus ir augintinius. Erkės dažnai įsikimba į sunkiau pastebimas vietas – pakinklius, kirkšnis, pažastis, kaklo sritį, už ausų ar galvos odą.

    Ant augintinių kailio jas taip pat gali būti nelengva pamatyti, ypač jei gyvūnas tamsaus ar tankaus kailio.

    Vienas paprastas būdas, galintis palengvinti apžiūrą, – išmaniojo telefono spalvų inversijos funkcija. Ji pakeičia ekrane matomas spalvas priešingomis: šviesios vietos tampa tamsesnės, tamsios – šviesesnės.

    Dėl tokio kontrasto mažas tamsus taškas ant odos ar kailio gali tapti labiau pastebimas.

    Svarbu suprasti: telefonas pats nenustato, ar tai tikrai erkė. Tai nėra medicininis diagnostikos įrankis.

    Tačiau spalvų inversija, kartu su kamera, priartinimu ir žibintuvėliu, gali padėti atidžiau apžiūrėti kūną ar augintinį.

    Kaip veikia spalvų inversijos metodas?

    Spalvų inversija telefone pakeičia vaizdo spalvas. Įprastai tamsi erkė ant odos, plaukų ar kailio gali susilieti su fonu.

    Įjungus inversiją, vaizdas tampa neįprastas, bet kontrastingesnis – kai kurie maži objektai ekrane išryškėja labiau nei žiūrint įprastai.

    Šis metodas gali būti naudingas ieškant labai mažų erkių, kurios dar nėra įsisiurbusios arba tik pradeda ropoti oda ar kailiu.

    Ypač jis gali praversti apžiūrint sunkiau matomas vietas, kai reikia papildomo kontrasto.

    Vis dėlto šis būdas nėra šimtaprocentinis. Ant margos odos, tamsaus kailio ar prasto apšvietimo sąlygomis inversija gali nepadėti arba net klaidinti.

    Todėl ją reikėtų naudoti kaip papildomą, o ne vienintelį apžiūros būdą.

    Kaip įjungti spalvų inversiją telefone?

    Skirtinguose telefonuose nustatymai gali skirtis, bet dažniausiai ši funkcija randama pritaikymo neįgaliesiems arba ekrano nustatymuose.

    „iPhone“ telefone reikėtų eiti į Settings → Accessibility → Display & Text Size ir pasirinkti Classic Invert arba Smart Invert. Lietuviškoje telefono aplinkoje tai gali būti vadinama Nustatymai → Pritaikymas neįgaliesiems → Ekranas ir teksto dydis → Klasikinė inversija arba Išmanioji inversija.

    „Android“ telefonuose kelias gali skirtis pagal gamintoją, tačiau dažniausiai funkciją galima rasti taip: Settings → Accessibility → Color inversion. Lietuviškai tai gali būti Nustatymai → Pritaikymas neįgaliesiems → Spalvų inversija.

    Kai kuriuose telefonuose galima susikurti spartųjį klavišą, kad spalvų inversiją būtų galima įjungti greičiau – pavyzdžiui, tris kartus paspaudus šoninį mygtuką arba per greitųjų nustatymų meniu.

    Kaip naudoti telefoną ieškant erkės?

    Pirmiausia įjunkite telefono kamerą. Jei vieta prastai apšviesta, įjunkite žibintuvėlį arba naudokite gerą išorinį apšvietimą.

    Tada priartinkite įtartiną vietą ekrane ir įjunkite spalvų inversiją.

    Apžiūrėkite odą lėtai, neskubėdami.

    Jei matote mažą tašką, kuris įprastame vaizde atrodo neaiškus, inversijos režimas gali padėti jį geriau atskirti nuo aplinkos. Įtartiną vietą galima apžiūrėti ir abiem režimais – pirmiausia įprastu, paskui su įjungta inversija.

    Dar patogiau naudoti telefono didinimo funkciją. „iPhone“ turi integruotą programą „Magnifier“, lietuviškai – „Didintuvas“.

    Kai kuriuose „Android“ telefonuose panaši funkcija yra pritaikymo neįgaliesiems nustatymuose arba ją galima pakeisti kameros priartinimu.

    Kurias kūno vietas tikrinti atidžiausiai?

    Grįžus iš miško, parko, sodo, pievos ar kitos vietos, kur yra aukšta žolė ir krūmai, reikėtų nusiprausti, persirengti ir gerai apžiūrėti kūną.

    Erkė įsisiurbia ne visada iš karto, todėl kruopšti apžiūra gali padėti ją pastebėti dar prieš jai įsitvirtinant odoje.

    Ypač atidžiai reikėtų tikrinti vietas, kur oda plonesnė, šiltesnė ir sunkiau matoma: už ausų, kaklą, pažastis, alkūnių linkius, kirkšnis, pakinklius, liemens sritį, bambą, galvos odą.

    Vaikus reikėtų apžiūrėti dar atidžiau, nes jie patys gali nepastebėti mažos erkės arba nepasakyti, kad kažką jaučia. Mažiems vaikams erkės dažnai aptinkamos galvos, kaklo ir užausių srityse.

    Kaip apžiūrėti augintinį?

    Spalvų inversijos metodas gali praversti ir apžiūrint šunis ar kates, ypač jei gyvūnas lakstė aukštoje žolėje, miške ar krūmynuose.

    Ant tankaus kailio erkę pastebėti sunkiau, todėl verta naudoti kelias priemones: pirštais ar šukomis praskirti kailį, įjungti telefono žibintuvėlį, priartinti vaizdą ir pabandyti spalvų inversiją.

    Augintiniams reikėtų apžiūrėti ausis, snukį, kaklą, pažastis, papilvę, kirkšnis, vietas tarp pirštų ir po antkakliu.

    Vis dėlto augintinių apsaugai vien apžiūros nepakanka. Veterinarai rekomenduoja naudoti specialias apsaugos priemones nuo erkių – lašus, antkaklius, tabletes ar purškalus, parinktus pagal gyvūno rūšį, amžių, svorį ir sveikatos būklę.

    Ką daryti radus įsisiurbusią erkę?

    Radus įsisiurbusią erkę, jos nereikėtų tepti aliejumi, kremu, spiritu ar kitomis priemonėmis. Taip pat nereikėtų jos deginti ar spausti pirštais.

    Tokie metodai gali tik pabloginti situaciją.

    Erkę reikia kuo greičiau pašalinti pincetu arba specialiu erkių traukikliu. Ji suimama kuo arčiau odos ir traukiama lėtai, tolygiai, nespaudžiant kūnelio.

    Po pašalinimo įkandimo vietą reikia dezinfekuoti arba bent nuplauti vandeniu su muilu.

    Jeigu nedidelė erkės dalis liko odoje, panikuoti nereikėtų – dažnai ji pasišalina savaime. Tačiau vietą būtina stebėti.

    Jeigu atsiranda stiprus paraudimas, patinimas, pūliavimas ar kiti neįprasti požymiai, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Pašalinus erkę verta pasižymėti įkandimo datą. Tai gali būti svarbu, jei vėliau atsirastų simptomų.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Po erkės įsisiurbimo kelias savaites reikėtų stebėti savijautą. Į gydytoją būtina kreiptis, jei atsiranda didėjantis paraudimas įkandimo vietoje, karščiavimas, galvos, raumenų ar sąnarių skausmai, silpnumas, šaltkrėtis, pykinimas ar kiti neįprasti simptomai.

    Viena iš erkių platinamų ligų yra Laimo liga.

    Jai būdingas požymis gali būti plintantis, žiedo formos paraudimas, tačiau jis pasireiškia ne visada. Kita pavojinga liga – erkinis encefalitas. Jis gali prasidėti į gripą panašiais simptomais: karščiavimu, galvos skausmu, silpnumu, raumenų skausmais.

    Nuo erkinio encefalito galima pasiskiepyti. Tai ypač aktualu žmonėms, dažnai leidžiantiems laiką gamtoje, gyvenantiems miškingose vietovėse, dirbantiems lauke ar turintiems sodybas.

    Spalvų inversija padeda, bet neatstoja kruopščios apžiūros

    Telefono spalvų inversija gali būti paprastas ir greitas būdas padidinti kontrastą bei lengviau pastebėti mažą tamsų tašką ant odos ar augintinio kailio. Dar veiksmingiau ją naudoti kartu su kameros priartinimu, žibintuvėliu ir didinimo funkcija.

    Tačiau tai tik pagalbinė priemonė. Patikimiausia apsauga – tinkama apranga gamtoje, repelentai, kruopšti kūno apžiūra grįžus namo ir greitas, taisyklingas erkės pašalinimas.

    Išvada

    Spalvų inversijos funkcija telefone gali padėti greičiau pastebėti erkę, nes pakeitus spalvas mažas tamsus objektas kartais išryškėja labiau nei įprastame vaizde. Tai naudinga tiek apžiūrint žmogaus odą, tiek augintinio kailį.

    Vis dėlto radus įsisiurbusią erkę svarbiausia ne eksperimentuoti, o kuo greičiau ir taisyklingai ją pašalinti, dezinfekuoti įkandimo vietą ir stebėti sveikatą.

    Jei atsiranda įtartinų simptomų, reikėtų kreiptis į gydytoją.

  • Nieko neskauda šiaip sau

    Nieko neskauda šiaip sau

    Skausmai ir kiti nemalonūs pojūčiai, kurių jokiu būdu negalima ignoruoti.

    Milijonai žmonių visame pasaulyje jaučia lėtinius skausmus. „Ko norėti – senatvė“, – dažniausiai atsidūstame ir mes. Ir kartais net būname teisūs! Kai kurie skausmai tikrai yra senėjimo proceso pasekmė. Išskyrus tuos atvejus, kai visiškai niekuo neypatingas skausmas tampa rimtos ligos signalu.

    Todėl bendrosios praktikos gydytojai, fizioterapeutai, kiti sveikatos apsaugos ekspertai sudarė sąrašą elementariausių skausmų, į kuriuos prašo nemoti ranka, o iškart užsirašyti vizitui pas savo gydytoją.

    Apatinės nugaros dalies skausmas

    Neurologai sako, kad apie 80 proc. suaugusiųjų per savo gyvenimą patiria vienokios ar kitokios formos nugaros skausmą apatinėje jos dalyje. Gera žinia ta, jog daugeliui tai tiek ir tebūna – maudimas ties juosmeniu. Blogoji – kartais toks maudimas reiškia baisią diagnozę.

    Gydytoju įspėjimu, staigus ir stiprus apatinės nugaros dalies skausmas, kurį papildo sunkumai šlapinantis arba tuštinantis, gali būti arklio uodegos sindromo ženklas.

    Nors ši stuburo liga reta – pasitaiko 1 iš 33 000, bet labai pavojinga.

    Širdies problemos ne visada pasireiškia krūtinės skausmais.

    Sindromą gali sukelti juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvarža arba auglys. Kai jie užspaudžia juosmeninio rezginio nervus, atsiranda skausmas, silpnumas kojose, sutrinka šlapinimosi ir tuštinimosi funkcija, aptirpsta sėdmenys ir audiniai aplink išangę.

    Negydoma liga gali lemti netgi apatinės kūno dalies paralyžių.

    Viršutinės nugaros dalies skausmas

    Labai stiprus skausmas šioje kūno dalyje gali kilti atsisluoksniavus aortai – kai įplyšta stambiausios žmogaus organizmo arterijos vidinis sluoksnis. Tokie atvejai labai nedažni, tačiau negydomi beveik visada baigiasi mirtimi.

    Aortos plyšimus ekspertai vadina chameleoninėmis būklėmis, nes jos mėgsta imituoti kitus negalavimus, ir nustatyti diagnozę iškart ir greitai retai pavyksta.

    Taigi nors skausmas viršutinėje nugaros dalyje jokiu būdu nereiškia aortos atsisluoksniavimo, visada geriau apsidrausti ir pasitikrinti. Ankstyva diagnozė ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.

    Kojų maudimas ir silpnumas

    Jeigu kojas maudžia ilgiau pabėgiojus ar intensyviau pasimankštinus, nieko baisaus. Jeigu raumenų silpnumas ir skausmas nuolatiniai jūsų palydovai vaikštant, tai gali būti stuburo naviko požymis.

    Augdamas jis ima spausti stuburo kanalą, nervų šakneles, kraujagysles ir kaulus. Todėl, be kojų maudimo ir tirpimo, dar pasireiškia nugaros skausmai, kurie sustiprėja atsigulus. Tampa sunku stovėti, kontroliuoti šlapinimosi ir šalinimo funkcijas, sumažėja jautrumas karščiui ir šalčiui.

    Blauzdų skausmai

    Jeigu nei iš šio, nei iš to ėmė kamuoti keistas blauzdos skausmas, jį gali kelti ir tokia rimta liga, kaip giliųjų venų trombozė.

    Trombai tokiu atveju dažniausiai susidaro ilgiau pasėdėjus ar šiaip nejudant, pavyzdžiui, po tolimos kelionės lėktuvu ar automobiliu.

    Kiti giliųjų venų trombozės simptomai – paraudusios karštos odos dėmė ant kojos.

    Akių skausmai

    Šiame skaitmeniniame amžiuje jie, deja, tapo kasdienybe. Kompiuterinis regos sutrikimo sindromas, kaip jį vadina gydytojai oftalmologai, būdingas kone 90 proc. visų kompiuterių vartotojų. Nuo stebeilijimosi į monitorių jiems diegia akis, pasireiškia jautrumas šviesai, išnyksta regos aštrumas.

    Laimė, šis sindromas sąlyginai nepavojingas – dažnas jo atsikrato sureguliavęs savo kompiuterio ekraną.

    Bet akis gali skaudėti dėl visai kitų priežasčių, ir daug rimtesnių. Pavyzdžiui, optinės neuropatijos, kurią sukelia optinį nervą supančių audinių uždegimas. Tada gresia netekti regos. Tačiau jeigu į gydytoją kreipiamasi nedelsiant, liga sėkmingai gydoma steroidais ir daugiausia per 12 mėnesių atgaunama visiškai normali rega.

    Kairiojo apatinio žandikaulio skausmas

    Širdies problemos ne visada pasireiškia krūtinės skausmais. Kartais skauda kitur, pavyzdžiui, žandikaulį.

    Toks skausmas, ypač kairėje pusėje, dažniau būdingas moterims.

    Tad nors maudžiantis žandikaulis dažniausiai būna griežimo dantimis ir per stipraus jų sukandimo rezultatas, pravartu prisiminti apie infarkto tikimybę.

    Kaulų skausmai

    Senstant tokie skausmai tampa natūraliu mūsų kūno atsaku į susidėvėjimą ir patirtus krūvius. Vis dėlto medikai įspėja, jog kaulus gali skaudėti ir dėl dauginės mielomos – kraujo vėžio, kuris puola kaulų čiulpuose aptinkamas plazmines ląsteles.

    Be kaulų skausmų stuburo arba krūtinės srityje, mielomą tipiškai sukelia pykinimą, vidurių užkietėjimą ir atima apetitą.

    Aštrūs pilvo skausmai dešiniojo šono apačioje

    Diagnozuoti tikslią pilvo skausmų priežastį – iššūkis net specialistams, nes visiems žmonėms kada nors dėl ko nors jį suskausta. Tačiau žvėriškas skausmas, kuris nė kiek neatlėgsta ir leidžiasi dešiniuoju šonu žemyn – arba iškart yra ten susitelkęs, – gali reikšti ūmų apendicitą.

    Nevirškinimo skausmai

    Gastrointestiniai skausmai, kaip juos vadina specialistai, gali apsilankyti išgėrus per daug kavos. O kartais gali būti įspėjimu apie vėžį.

    Deja, žmonės labai dažnai pražiūri šį simptomą, nes yra pratę dėl nevirškinimo kaltinti, jei ne stresą, tai netinkamą maistą.

    Lėtinis nevirškinimas – visai kas kita. Jeigu jis neapleidžia du mėnesius ar net ilgiau, galima įtarti stemplės vėžį.

    Kiti šios onkologinės ligos požymiai būna žagsėjimas, krūtinės skausmai, svorio netekimas, sunkumas ryjant.

    Sąnarių skausmai

    Kartais sąnarius skauda dėl to, kad, ilgus dešimtmečius eksploatuojama, susidėvėjo kremzlė. Kitais kartais jų skausmas reiškia autoimuninę ligą – reumatoidinį artritą.

    Šis negalavimas puola sąnarius sukeldamas juos supančių audinių uždegimą ir net paties sąnario eroziją. Blogiausia, kad įsigalėjęs uždegimas gali pažeisti kelis organus, ne tik sąnarius: odą, akis, plaučius, širdį.

    Šiuo metu vaistų nuo reumatoidinio artrito vis dar nėra – tik padedančių suvaldyti ligą.

    Vidinės riešo pusės skausmas

    Daugumą tokių sopulių galima nurašyti natūraliam susidėvėjimui. Jeigu aštrus skausmas veria riešą ties nykščio pagrindu, gali būti, kad jums radialinis stiloiditas.

    Priežastys, sukeliančios šią labai skausmingą uždegiminę ligą, vis dar nėra žinomos. Negydant radialinio stiloidito, skausmas gali išplisti į nykštį ir pakilti net iki dilbio, todėl tampa sunku sugriebti daiktus. Tačiau „pagavus“ ligą gana anksti – per pirmuosius šešis mėnesius, ją galima išgydyti standartinėmis fizioterapinėmis procedūromis.

    Kulnų skausmas

    Jeigu jį sukelia ne naujų batų pora, priežastimi gali būti plantarinis fascitas, žmonės dažnai jį vadina „kulno pentinu“.

    Ši uždegiminė būklė yra dažniausia kulnų skausmo kaltininkė, mėgstanti maskuotis normaliu pėdų nuovargiu, pavyzdžiui, ilgiau pastovėjus.

    Nors gana sudėtinga atskirti plantarinio fascito keliamus skausmus nuo įprasto pėdų skausmo, be galo svarbu jų nepražiūrėti. Negydomas plantarinis fascitas gali lemti lėtinius skausmus, pakeisiančius eiseną. Pakitusi eisena žalos kitas kūno dalis – kelius, klubus, visą pėdą, nes užgrius papildomi krūviai.

    Klubo skausmas

    Jeigu jis niekaip nepraeina ir yra gana stiprus, kad negalėtumėte nekreipti dėmesio, gali būti, jog tai bursitas.

    Uždegimui apėmus sąnario tepalinį maišelį, juntamas veriantis skausmas, kartais net trukdantis judinti sąnarį.

    Kadangi bursitą sukelia sąnariui tenkantys pakartotiniai krūviai, negalavimo tikimybę didina amžius ir fizinės veiklos intensyvumas. Gerai, kad jam išgydyti tereikia laiko: bursitas įveikiamas vaistais nuo skausmo ir fizioterapija.

    Nepakeliamas galvos skausmas

    Visi žinome, kad galvą gali skaudėti dėl daugybės įvairiausių priežasčių – pradedant stresu ir baigiant dehidracija ar alkiu. Bet skausmas taip pat gali įspėti apie smegenų aneurizmą, o ji jau kelia pavojų gyvybei: gali įvykti insultas ir ištikti mirtis.

    Specialistų teigimu, aneurizmų keliamus galvos skausmus jų pacientai apibūdina kaip baisiausius, kokius kada nors teko patirti.

    Deja, tai ne vienintelė rimta priežastis galvos skausmams – ja gali būti ir smegenų navikas. Todėl gydytojai primygtinai rekomenduoja: pakitus galvos skausmų dažnumui arba intensyvumui, skubiai kreiptis į neurologą.

    Gerklės skausmas ir užkimimas

    Kai skausmo nepavyksta nuslopinti specialiomis pastilėmis, nedelsdami užsiregistruokite vizitui pas gydytoją. Turėkite omenyje: kimumas – vienas plaučių vėžio simptomų.

    Kiti šios onkologinės ligos požymiai, kurių negalima praleisti, – nepraeinantis kosulys, krūtinės skausmai, sustiprėjantys giliau įkvėpus arba juokiantis, taip pat apetito praradimas, nuovargis.

    Skausmas kvėpuojant ar juokiantis

    Vilkligė – tai autoimuninė liga, išsivystanti organizmui pradėjus naikinti savo paties audinius ir organus.

    Yra daugybė vilkligės simptomų, tačiau, kaip rodo medikų patirtis, lengviausiai pražiūrimas skausmas kvėpuojant.

    Kadangi vilkligė gali išprovokuoti uždegiminius procesus plaučiuose, jai gana dažnai būdingas stiprus, aštrus, persmelkiantis skausmas tam tikroje krūtinės vietoje arba vietose. Ir tas skausmas giliai kvėpuojant arba juokiantis dar sustiprėja.

    Skausmas šlapinantis

    Paprastai tai būna lengvai išgydoma šlapimo takų infekcija. Bet gydytojai urologai jaučia pareigą įspėti, kad skausmas šlapinantis būdingas ir šlapimo pūslės vėžiui.

    Kiti nerimą keliantys požymiai esant tokiai diagnozei – kraujas šlapime, šlapimo nelaikymas, nuolatinis noras šlapintis, nepaaiškinamas nuovargis, apetito praradimas.

    Peties skausmas

    Didžiausia tikimybė, kad petį suskaus persisportavus ar partempus namo sunkų krepšį su pirkiniais. Bet blogiausias scenarijus – pečių skausmą sukelia krūtinės angos sindromas.

    Tai visuma simptomų, kuriuos sukelia petinio nervų rezginio, poraktinės arterijos ir (arba) venos suspaudimas, sudirginimas arba pažeidimas apatinėje kaklo ir viršutinėje krūtinės dalyje. Krūtinės angos sindromas būdingiausias rankomis „dirbantiems“ atletams ir miego sutrikimų turintiems žmonėms. Kiti jo simptomai priklauso nuo tikslios pažeidimo vietos.

    Parengė Asta JANUŠONYTĖ

    Išskirtukas:

     

  • Rėmuo: kodėl jis atsiranda ir kaip jo išvengti

    Rėmuo: kodėl jis atsiranda ir kaip jo išvengti

    Rėmuo – nemalonus deginimo pojūtis už krūtinkaulio, dažnai lydimas rūgštaus skonio burnoje. Kartais jis pasireiškia po gausesnio ar vėlyvo valgymo, išgėrus kavos, arbatos, alkoholio ar suvalgius riebaus, aštraus maisto.

    Nors vienkartinis epizodas dažniausiai nėra pavojingas, dažnai pasikartojantis rėmuo gali būti rimtesnės problemos ženklas.

    Rėmens paprastai galima išvengti arba jį sumažinti pakeitus kelis įpročius.

    Kodėl atsiranda rėmuo

    Vienas dažnas klaidingas įsitikinimas – kad rėmuo atsiranda vien dėl per didelio rūgšties kiekio skrandyje.

    Iš tiesų skrandžio rūgštis yra būtina: ji padeda virškinti maistą ir saugo nuo dalies su maistu patenkančių mikroorganizmų.

    Problema prasideda tada, kai skrandžio turinys pakyla atgal į stemplę. Tai vadinama gastroezofaginiu refliuksu.

    Tarp stemplės ir skrandžio yra raumeninis žiedas – apatinis stemplės sfinkteris. Jis veikia tarsi vožtuvas: atsiveria, kai maistas slenka į skrandį, ir vėl užsidaro.

    Tačiau jei šis sfinkteris nusilpęs arba atsipalaiduoja netinkamu metu, rūgštus skrandžio turinys gali patekti atgal į stemplę.

    Skirtingai nei skrandis, stemplė nėra pritaikyta nuolatiniam kontaktui su rūgštimi.

    Dėl to jaučiamas deginimas, rūgštus skonis burnoje, kartais – krūtinės skausmas, pykinimas, kosulys ar užkimimas.

    Jeigu tokie epizodai pasitaiko retai, tai gali būti paprastas refliuksas.

    Jeigu simptomai kartojasi dažnai arba sukelia komplikacijų, galima įtarti gastroezofaginio refliukso ligą – GERL.

    Dažniausios rėmens priežastys

    Rėmenį gali provokuoti skirtingi veiksniai.

    Vieniems simptomus sukelia kava, kitiems – riebus maistas, šokoladas, citrusiniai vaisiai ar arbata tuščiu skrandžiu.

    Dažniausi rėmens provokatoriai:

    • rūgštūs produktai, pavyzdžiui, citrusiniai vaisiai ir pomidorai;
    • alkoholis;
    • šokoladas;
    • kava ir kiti kofeino šaltiniai;
    • riebus maistas;
    • mėta;
    • aštrūs patiekalai.

    Tačiau kaltas gali būti ne tik maistas.

    Rėmenį gali skatinti didelės porcijos, vėlyva vakarienė, antsvoris, rūkymas, nėštumas, diafragmos stemplinės angos išvarža.

    Kai kuriais atvejais rėmenį gali sukelti ir vaistai – apie tai paprastai nurodoma informaciniame lapelyje, šalutinio poveikio skiltyje.

    Kuo pavojingas dažnas rėmuo

    Vienkartinis rėmens epizodas po gausaus valgio dažniausiai nėra katastrofa.

    Tačiau jeigu rėmuo kartojasi reguliariai ir žmogus prie jo pripranta, tai jau signalas sunerimti.

    Negydomas dažnas refliuksas gali sukelti rimtesnių pasekmių:

    • stemplės uždegimą;
    • opas ir kraujavimą;
    • stemplės susiaurėjimą ir rijimo sutrikimus;
    • Bareto stemplę – stemplės gleivinės pakitimus, kurie nedidelei daliai pacientų gali padidinti stemplės adenokarcinomos riziką.

    Yra ir dar viena svarbi rizika: rėmuo kartais gali būti painiojamas su širdies skausmu, o širdies ligos – su rėmeniu.

    Rėmuo, krūtinės angina ar net infarktas kartais jaučiami panašiai.

    Jeigu krūtinės skausmą lydi dusulys, silpnumas, šaltas prakaitas arba skausmas plinta į ranką, nugarą, kaklą ar žandikaulį, nereikėtų gydytis savarankiškai – tokiais atvejais būtina skubi medicinos pagalba.

    Ką daryti, kad rėmuo nevargintų

    Geriausia rėmens apskritai išvengti. Tam gali padėti keli paprasti, bet veiksmingi įpročiai.

    Nevalgyti likus 3–4 valandoms iki miego.
    Jeigu rėmuo dažniausiai prasideda naktį arba vos atsigulus, pirmiausia verta keisti vakarienės laiką.

    Mažinti porcijas.
    Perpildytas skrandis išsitempia, jame padidėja spaudimas, todėl rūgščiam turiniui lengviau kilti į viršų.

    Pakilinti lovos galvūgalį 10–20 cm.
    Svarbu kelti ne vien galvą papildomomis pagalvėmis, o visą viršutinę kūno dalį. Papildomos pagalvės kai kuriems žmonėms gali padidinti spaudimą pilvui ir simptomus net sustiprinti.

    Atpažinti savo maisto provokatorius.
    Kelioms savaitėms galima atsisakyti dažniausių įtariamųjų: riebaus maisto, alkoholio, kavos, šokolado, mėtų, aštrių patiekalų, citrusinių vaisių ir pomidorų. Vėliau produktus galima grąžinti po vieną ir stebėti, kas iš tiesų sukelia simptomus.

    Mažinti svorį, jei yra antsvorio.
    Tai ne moralizavimas, o paprasta mechanika: mažesnis spaudimas pilvo srityje reiškia mažesnę tikimybę, kad skrandžio turinys kils į stemplę.

    Nevilkėti labai aptemptų drabužių ir neveržti diržo.
    Viskas, kas spaudžia juosmenį ir pilvą, gali sustiprinti refliuksą.

    Nerūkyti ir riboti alkoholį.
    Rūkymas gali silpninti apatinį stemplės sfinkterį ir prisidėti prie GERL simptomų. Alkoholis kai kuriems žmonėms taip pat sustiprina refliuksą.

    Kiekvienas iš šių patarimų skamba paprastai, bet geriausiai jie veikia kartu.

    Kaip greitai palengvinti rėmenį

    Jeigu rėmuo jau prasidėjo, kartais padeda paprastos priemonės.

    Atsisėsti arba atsistoti tiesiai.
    Nereikėtų gultis ar susilenkti. Vertikalioje padėtyje rūgščiam skrandžio turiniui sunkiau kilti atgal į stemplę.

    Atlaisvinti diržą ir aptemptus drabužius.
    Spaudimas pilvui gali sustiprinti rėmenį, todėl verta leisti pilvui „atsikvėpti“.

    Išgerti šiek tiek vandens mažais gurkšniais.
    Vanduo gali padėti nuplauti dalį rūgšties nuo stemplės sienelių ir sumažinti deginimą. Tačiau nereikėtų gerti labai daug – perpildytas skrandis gali pabloginti situaciją.

    Pakramtyti becukrę kramtomąją gumą 20–30 minučių.
    Kramtant išsiskiria daugiau seilių, dažniau ryjama, todėl rūgštis greičiau pašalinama iš stemplės. Geriau rinktis gumą be mėtų, nes kai kuriems žmonėms mėta gali sustiprinti refliuksą.

    Naktį pakelti viršutinę kūno dalį arba gulėti ant kairiojo šono.
    Pakėlus liemenį, skrandžio turiniui sunkiau kilti į viršų. Kai kuriems žmonėms padeda ir gulėjimas ant kairiojo šono.

    Kada dėl rėmens būtina kreiptis į gydytoją

    Ne kiekvienas rėmens epizodas reikalauja gydytojo konsultacijos. Tačiau yra situacijų, kai delsti nereikėtų.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei:

    • rėmuo kartojasi beveik kasdien;
    • gyvenimo būdo pokyčiai ir vaistinėje įsigyjamos priemonės nepadeda;
    • maistas stringa gerklėje arba skauda ryjant;
    • dažnai pykina ar vemiama;
    • be aiškios priežasties mažėja svoris ar apetitas;
    • vėmaluose yra kraujo arba išmatos tampa juodos;
    • vargina nuolatinis arba neaiškios kilmės krūtinės skausmas.

    Bet kuris iš šių požymių – priežastis išsitirti, o ne pasikliauti vien patarimais internete.

    Esmė

    Retkarčiais pasitaikantis rėmuo dažniausiai yra nemalonus, bet nepavojingas kasdienis sutrikimas. Dažnai jį galima sumažinti pakeitus kelis įpročius: nevalgyti prieš miegą, nepersivalgyti, atpažinti savo maisto provokatorius, riboti alkoholį, nerūkyti ir sumažinti spaudimą pilvo srityje.

    Tačiau dažnas rėmuo gali būti gastroezofaginio refliukso ligos požymis.

    Tokiu atveju reikalinga gydytojo konsultacija ir tinkamas gydymas.

    Gydymasis soda, kantrybe ir viltimi, kad „praeis savaime“, nėra gera strategija – ypač jei simptomai kartojasi, stiprėja arba atsiranda pavojingų požymių.

  • Hantavirusas: ar perduodamas nuo žmogaus žmogui, kuo pavojingas ir kaip apsisaugoti

    Hantavirusas: ar perduodamas nuo žmogaus žmogui, kuo pavojingas ir kaip apsisaugoti

    Trys mirtys kruiziniame laive atvirame vandenyne, maždaug pusantro šimto keleivių ir įgulos narių izoliavimas bei medicininė evakuacija keliose šalyse.

    Hantavirusas, dažnai vadinamas pelių karštlige, apie kurį dauguma žmonių iki šiol beveik nebuvo girdėję, per kelias dienas tapo viena svarbiausių pasaulio medicinos naujienų.

    Šiuo atveju kalbama apie Andų virusą – hantavirusų grupės atmainą, kuri, skirtingai nei dauguma kitų hantavirusų, retais atvejais gali būti perduodama ir nuo žmogaus žmogui.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia: toks perdavimas paprastai įvyksta tik esant labai artimam ir ilgalaikiam kontaktui.

    Kas tai per infekcija, kuo ji pavojinga ir ar reikia bijoti naujos pandemijos?

    Hantavirusas: ką suaugusiam žmogui svarbu žinoti apie pavojingą virusą

    Hantavirusai – tai virusų grupė, kuri natūraliai cirkuliuoja tarp graužikų.

    Žmogus dažniausiai užsikrečia ne nuo kito žmogaus, o įkvėpęs dulkių, kuriose yra užkrėstų graužikų šlapimo, išmatų ar seilių dalelių.

    Retesniais atvejais infekcija gali patekti per užterštus paviršius ar graužikų įkandimus.

    Dauguma hantavirusų nuo žmogaus žmogui neplinta.

    Išimtis – Andų virusas, paplitęs Pietų Amerikoje.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad Andų virusas yra vienintelis žinomas hantavirusas, galintis plisti tarp žmonių, tačiau toks perdavimas paprastai apsiriboja artimais kontaktais su sergančiu asmeniu.

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive MV „Hondius“

    2026 m. balandį hantaviruso protrūkis buvo nustatytas kruiziniame laive MV „Hondius“, plaukiojusiame Atlanto vandenyne ir vėliau buvusiame prie Žaliojo Kyšulio krantų. PSO duomenimis, gegužės 8 d. buvo registruoti 8 atvejai, įskaitant 3 mirtis.

    Šeši atvejai buvo laboratoriškai patvirtinti kaip hantavirusinė infekcija, ir visi jie identifikuoti kaip Andų virusas.

    Kruizas prasidėjo balandžio 1 d. Ušuajoje, pietų Argentinoje. Maršrutas apėmė Antarktidą ir atokias Pietų Atlanto salas.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad rankų higiena tokioje kelionėje nėra svarbiausia problema, tačiau būtent bazinės higienos taisyklės keliaujant dažnai padeda sumažinti zoonozinių infekcijų riziką.

    Pirmasis susirgo suaugęs vyras, kuris į laivą įlipo balandžio 1 d., prieš tai daugiau kaip tris mėnesius keliavęs po Argentiną, Čilę ir Urugvajų.

    Balandžio 6 d. jam pasireiškė karščiavimas, galvos skausmas ir viduriavimas, o balandžio 11 d. jo būklė staiga pablogėjo ir jis mirė laive. Kadangi mikrobiologiniai tyrimai jam nebuvo atlikti, PSO šį atvejį priskyrė tikėtinam, o ne laboratoriškai patvirtintam atvejui.

    Jo žmona, artimas pirmojo paciento kontaktas, balandžio 24 d. išlipo Šv. Elenos saloje jau turėdama virškinamojo trakto simptomų.

    Skrydžio į Johanesburgą metu jos būklė pablogėjo, o balandžio 26 d. ji mirė ligoninės priimamajame.

    PGR tyrimu jai buvo patvirtinta hantavirusinė infekcija.

    Vėliau patvirtinta, kad šio protrūkio sukėlėjas – Andų virusas.

    Būtent ši hantaviruso atmaina yra žinoma dėl galimo, nors ir reto, perdavimo nuo žmogaus žmogui. PSO nurodo, kad turimi duomenys rodo vėlesnį perdavimą tarp žmonių laive, tačiau epidemiologiniai ir genetiniai tyrimai dar tęsiami.

    Kas yra hantavirusas ir kodėl jis pavojingas

    Hantavirusai yra zoonoziniai virusai, t. y. tokie, kurie žmogui perduodami iš gyvūnų. Natūralūs jų šeimininkai dažniausiai yra graužikai.

    Patys graužikai dažnai neserga arba ligos požymių nerodo, tačiau virusą gali platinti su šlapimu, išmatomis ar seilėmis.

    Žmonėms hantavirusai gali sukelti sunkias ligas.

    Klinikinis vaizdas priklauso nuo viruso tipo ir regiono.

    Amerikoje hantavirusai dažniausiai siejami su hantavirusiniu kardiopulmoniniu sindromu, dar vadinamu hantavirusiniu plaučių sindromu.

    Jis greitai pažeidžia plaučius ir širdies bei kraujagyslių sistemą.

    Europoje ir Azijoje hantavirusai dažniau sukelia hemoraginę karštligę su inkstų sindromu – ligą, kuri pažeidžia inkstus ir kraujagysles.

    Paprasčiau tariant, hantavirusas pažeidžia smulkiųjų kraujagyslių sieneles ir didina jų pralaidumą. Plaučių formos atveju skystis gali kauptis plaučiuose, trukdydamas kvėpuoti. Inkstų formos atveju pažeidžiami inkstai, sunkiais atvejais jie gali nustoti veikti.

    Pasauliniu mastu hantavirusinės infekcijos laikomos palyginti retomis, tačiau jų mirtingumas gali būti didelis.

    PSO nurodo, kad Azijoje ir Europoje mirštamumas gali svyruoti nuo mažiau nei 1 proc. iki 15 proc., o Amerikoje – siekti iki 50 proc.

    Kaip hantavirusas perduodamas nuo graužikų

    Pagrindinis žmogaus užsikrėtimo kelias – kontaktas su infekuotų graužikų šlapimu, išmatomis ar seilėmis.

    Ypač pavojinga įkvėpti dulkių, kuriose yra šių išskyrų dalelių. Tai gali nutikti valant sandėliukus, sodybas, garažus, tvartus, apleistas patalpas ar kitas vietas, kuriose galėjo būti pelių ar kitų graužikų.

    Rečiau užsikrečiama per graužikų įkandimus. Taip pat teoriškai įmanomas užsikrėtimas palietus užterštą paviršių ir paskui neplautomis rankomis palietus burną, nosį ar akis.

    Didesnę riziką patiria žmonės, kurie dirba žemės ūkyje, miškininkystėje, valo senas ar blogai vėdinamas patalpas, nakvoja gamtoje arba lankosi vietose, kuriose gausu graužikų.

    Andų viruso gamtinis rezervuaras Pietų Amerikoje dažniausiai siejamas su ilgauodege nykštukine ryžių žiurke – Oligoryzomys longicaudatus.

    Šis graužikas paplitęs kai kuriose Argentinos ir Čilės kaimo vietovėse.

    Užsikrėsti galima net tiesiogiai nepamačius graužiko.

    Pakanka įkvėpti dulkių su jų išskyrų dalelėmis, pavyzdžiui, valant seną pastatą, sandėlį ar lankantis vietoje, kurioje anksčiau buvo pelių.

    Būtent tokia galimybė nagrinėjama ir MV „Hondius“ protrūkio tyrime. PSO duomenimis, darbinė hipotezė yra tokia: pirmasis atvejis galėjo užsikrėsti dar prieš įlipdamas į laivą, per aplinkos poveikį Argentinoje arba Čilėje.

    Tyrimas dėl tikslaus užsikrėtimo šaltinio tęsiamas.

    Ar „pelių karštligė“ perduodama nuo žmogaus žmogui

    Būtent šis klausimas MV „Hondius“ protrūkio metu sukėlė daugiausia nerimo.

    Dauguma hantavirusų nuo žmogaus žmogui neperduodami.

    Tačiau Andų virusas yra išimtis.

    PSO nurodo, kad Andų virusas yra vienintelė hantaviruso rūšis, kuri gali ribotai plisti tarp žmonių. Toks perdavimas siejamas su artimu ir ilgalaikiu kontaktu.

    CDC taip pat pabrėžia, kad perdavimas nuo žmogaus žmogui paprastai apsiriboja artimais kontaktais su sergančiu asmeniu – pavyzdžiui, tiesioginiu fiziniu kontaktu, ilgu buvimu uždaroje erdvėje ar sąlyčiu su sergančiojo kūno skysčiais.

    Todėl teiginys „hantavirusas perduodamas nuo žmogaus žmogui“ turi būti suprantamas tiksliai: tai nėra taisyklė visiems hantavirusams.

    Tai taikoma Andų virusui, ir net šiuo atveju perdavimas laikomas retu.

    Regioninis PSO Europos direktorius Hansas Kluge yra pabrėžęs, kad šis protrūkis patvirtina Andų viruso gebėjimą plisti tarp žmonių, tačiau tam reikia labai artimo ir ilgalaikio kontakto.

    PSO vertinimu, rizika plačiajai visuomenei išlieka maža.

    Didžiausias žinomas ankstesnis protrūkis, kai Andų virusas plito tarp žmonių, įvyko 2018–2019 m. Argentinos Epuyéno miestelyje. PSO 2019 m. sausį pranešė apie 29 laboratoriškai patvirtintus atvejus ir 11 mirčių, o vėlesni moksliniai darbai nurodė 34 patvirtintas infekcijas ir 11 mirčių.

    Šis protrūkis parodė, kad Andų virusas gali plisti per artimus socialinius kontaktus, ypač kai sergantis žmogus dalyvauja susibūrimuose ankstyvoje ligos stadijoje.

    Vis dėlto tokie protrūkiai išlieka reti ir paprastai gali būti suvaldyti izoliacija, kontaktų atsekimu ir medicinine priežiūra.

    Kaip Andų virusas gali plisti tarp žmonių

    Tikslesnė formuluotė būtų tokia: Andų virusas gali būti perduodamas per labai artimą kontaktą su sergančiu asmeniu, įskaitant ilgą buvimą toje pačioje uždaroje erdvėje, tiesioginį fizinį kontaktą ar kontaktą su kūno skysčiais.

    Kai kuriuose šaltiniuose minimas ir perdavimas per kvėpavimo sekretus ar lašelius, tačiau sveikatos institucijos vengia šį virusą prilyginti lengvai ore plintantiems virusams, tokiems kaip gripas ar SARS-CoV-2.

    Esminis skirtumas – Andų virusui paprastai reikia daug artimesnio ir ilgesnio kontakto.

    MV „Hondius“ atveju tikėtina, kad perdavimas galėjo vykti tarp labai artimų kontaktų, pavyzdžiui, kajute besidalijusių žmonių arba žmonių, kurie ilgai ir arti bendravo su sergančiaisiais. PSO duomenimis, turimi epidemiologiniai ryšiai ir simptomų pradžios laikas rodo galimą perdavimą nuo žmogaus žmogui laive, tačiau tyrimai dar tęsiami.

    Svarbu pabrėžti: Andų virusas nėra toks užkrečiamas kaip COVID-19 ar gripas.

    Jis neplinta taip lengvai per atsitiktinį prasilenkimą, trumpą pokalbį ar buvimą tame pačiame pastate.

    Didžiausia rizika kyla tiems, kurie ilgai būna šalia sergančio žmogaus, ypač uždarose, prastai vėdinamose erdvėse.

    Prevencijos priemonės uždarose patalpose yra gana aiškios: vėdinti patalpas, vengti ilgo buvimo vienoje patalpoje su žmogumi, kuriam pasireiškė neaiškios kilmės karščiavimas ir kvėpavimo simptomai, o prižiūrint ligonį naudoti tinkamas apsaugos priemones.

    Medicinos darbuotojams rekomenduojamos asmens apsaugos priemonės – kaukės arba respiratoriai, pirštinės, akių apsauga ir kitos priemonės pagal riziką.

    Hantaviruso simptomai, gydymas ir galimybė pasveikti

    Hantavirusinės infekcijos simptomai dažniausiai pasireiškia po kelių dienų ar savaičių. CDC nurodo, kad Andų viruso simptomai paprastai atsiranda praėjus 4–42 dienoms po kontakto.

    Kitiems hantavirusams dažnai nurodomas platesnis 1–8 savaičių inkubacinis laikotarpis.

    Ankstyvieji simptomai gali priminti gripą ar kitą virusinę infekciją. Jie gali būti tokie:

    • karščiavimas,
    • galvos skausmas,
    • raumenų ar nugaros skausmai,
    • pykinimas,
    • vėmimas,
    • viduriavimas,
    • pilvo skausmai,
    • silpnumas,
    • kosulys,
    • krūtinės skausmas,
    • pasunkėjęs kvėpavimas.

    Būtent ankstyvoje stadijoje liga gali būti lengvai supainiota su gripu, žarnyno infekcija ar kita kvėpavimo takų liga. Tai apsunkina ankstyvą diagnostiką.

    MV „Hondius“ protrūkio metu kai kuriems pacientams pirmiausia pasireiškė karščiavimas ir virškinamojo trakto simptomai, o vėliau liga progresavo į pneumoniją, ūminį respiracinio distreso sindromą ir šoką. PSO atvejų aprašymuose minima ir pneumonija, ir intensyviosios terapijos poreikis.

    Hantavirusinio plaučių sindromo atveju skystis gali kauptis plaučių audinyje ir alveolėse.

    Dėl to žmogui tampa sunku kvėpuoti, mažėja deguonies kiekis kraujyje, gali sutrikti kraujotaka ir išsivystyti šokas.

    Gydymas daugiausia yra palaikomasis.

    Tai reiškia, kad gydytojai stebi paciento būklę, palaiko kvėpavimą, kraujotaką, skysčių balansą ir prireikus taiko intensyviosios terapijos priemones.

    Sunkiais atvejais gali reikėti deguonies terapijos, dirbtinės plaučių ventiliacijos ar kitų reanimacinių priemonių.

    Specifinio patvirtinto antivirusinio gydymo Andų virusui šiuo metu nėra.

    CDC nurodo, kad šiuo metu nėra nei specifinio antivirusinio gydymo, nei vakcinos nuo Andų viruso, todėl ankstyva medicininė pagalba yra kritiškai svarbi.

    PSO taip pat nurodo, kad licencijuoto gydymo ar vakcinos nuo hantavirusinių infekcijų nėra, tačiau ankstyva palaikomoji pagalba ir greitas nukreipimas į intensyviosios terapijos galimybes turinčią įstaigą gali pagerinti išgyvenamumą.

    Ribavirinas kai kuriuose tyrimuose buvo vertintas gydant hemoraginę karštligę su inkstų sindromu, tačiau hantavirusinio plaučių sindromo atveju jo veiksmingumas nėra patikimai įrodytas ir jis nėra laikomas standartiniu patvirtintu gydymu šiai ligos formai.

    Jeigu po kelionės, ypač į Pietų Amerikos kaimo vietoves, atsiranda neaiškios kilmės karščiavimas, stiprus silpnumas, kosulys ar dusulys, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją ir paminėti galimą kontaktą su graužikais arba buvimą protrūkio zonoje.

    Hantavirusinės infekcijos atveju ankstyvas gydymas gali lemti ligos baigtį.

    Ar hantavirusas gali sukelti naują pandemiją

    Naujienos apie mirtis kruiziniame laive neišvengiamai kelia asociacijų su COVID-19 pandemijos pradžia.

    Tačiau specialistai pabrėžia, kad hantaviruso plitimo mechanizmas yra kitoks.

    PSO vertina šio konkretaus protrūkio keliamą riziką pasaulio gyventojams kaip mažą.

    Tai nereiškia, kad liga nepavojinga pavieniams užsikrėtusiems asmenims – ji gali būti labai sunki ir mirtina.

    Tačiau jos gebėjimas plisti plačioje visuomenėje yra daug mažesnis nei virusų, kurie lengvai perduodami per kasdienius socialinius kontaktus.

    Andų virusas gali plisti tarp žmonių, bet tam paprastai reikia labai artimo, ilgalaikio kontakto. Tai skiriasi nuo gripo ar COVID-19, kai užsikrėtimui dažnai pakanka gerokai trumpesnio kontakto uždaroje patalpoje.

    Dėl šios priežasties specialistai nemano, kad hantavirusas realistiškai galėtų sukelti COVID-19 tipo pandemiją. Vis dėlto protrūkiai, ypač susiję su kelionėmis, kruiziniais laivais ar tarptautiniu keleivių judėjimu, reikalauja greito reagavimo: pacientų izoliavimo, kontaktų atsekimo, laboratorinių tyrimų ir tarptautinio bendradarbiavimo.

    PSO šiuo atveju koordinuoja atsaką per Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių mechanizmą, informuodama šalis ir organizuodama kontaktų atsekimą.

    Taip pat buvo pasirūpinta diagnostikos rinkinių siuntimu į kelias šalis, kad būtų sustiprinti tyrimų pajėgumai.

    Klimato kaita ir aplinkos pokyčiai gali daryti įtaką graužikų populiacijų paplitimui, todėl ateityje kai kuriuose regionuose hantavirusinių infekcijų rizika gali kisti.

    Dėl to keliaujant, ypač į kaimo ar laukinės gamtos vietoves Pietų Amerikoje, svarbu vengti kontakto su graužikais, nevalyti sausai graužikų išmatomis užterštų patalpų, naudoti apsaugos priemones ir laikytis higienos.

    Kaip apsisaugoti nuo hantaviruso

    Svarbiausia prevencijos priemonė – vengti kontakto su graužikais ir jų išskyromis.

    Namuose, sodyboje ar sandėliuke reikėtų užsandarinti plyšius, per kuriuos gali patekti pelės ar žiurkės, maistą laikyti uždarose talpose, reguliariai šalinti šiukšles ir neleisti graužikams veistis patalpose.

    Valant vietas, kuriose galėjo būti graužikų, nereikėtų sausai šluoti ar siurbti dulkių, nes taip į orą gali pakilti viruso dalelių.

    Saugiau patalpą išvėdinti, paviršius sudrėkinti dezinfekciniu tirpalu, mūvėti pirštines, o esant didesnei rizikai – naudoti respiratorių.

    Keliaujant po Pietų Ameriką verta vengti apleistų pastatų, graužikų užterštų vietų, nakvynės ten, kur matyti pelių ar jų išmatų.

    Maistą reikėtų laikyti sandariai, o rankas plauti reguliariai, ypač prieš valgį.

    Jeigu teko artimai bendrauti su žmogumi, kuriam įtariamas ar patvirtintas Andų virusas, reikėtų stebėti savo sveikatą, vengti artimo kontakto su kitais ir, atsiradus karščiavimui, virškinimo ar kvėpavimo simptomams, nedelsiant kreiptis į medikus.

  • Diagnozė iš kūno kvapo: aromatai, kurie nemeluoja

    Diagnozė iš kūno kvapo: aromatai, kurie nemeluoja

    Ką natūralus kūno kvapas gali atskleisti apie jūsų sveikatą? Gydytojų teigimu, labai daug svarbių dalykų. Štai į kokius „aromatus“ pirmiausia turėtumėte atkreipti dėmesį.

    Kūno kvapą dažnai laikome tiesiog nepatogumu – kažkuo, ką reikia paslėpti po dezodoranto sluoksniu ar greitai nuplauti duše.

    Tačiau mūsų skleidžiami kvapai iš tikrųjų gali pateikti stebėtinai daug informacijos apie bendrą sveikatos būklę.

    Iš kur atsiranda kvapai

    Pagrindinis kaltininkas yra prakaitas, tačiau ne visas prakaitas vienodas.

    Dažniausiai specifinis kvapas atsiranda bakterijoms sąveikaujant su apokrininių liaukų, esančių pažastyse ir kirkšnyse, išskyromis.

    Šios liaukos gamina tirštesnį, baltymų turtingą skystį, kuris pats savaime beveik neturi kvapo. Tačiau ant odos esančioms bakterijoms jį skaidant, atsiranda visiems pažįstamas aštrus pažastų tvaikas.

    Priešingai veikia ekrininės liaukos, paplitusios beveik po visą kūną, – jos išskiria labiau praskiestą vandens ir druskos mišinį. Šis skystis paprastai irgi neturi specifinio kvapo, nors taip pat gali prisidėti prie bendro aromato, jei ant odos pradeda daugintis bakterijos.

    Ką išduoda kūno kvapas

    Subtiliai pasikeitęs kūno kvapas kartais signalizuoja apie užsislėpusias medicinines problemas.

    Pavyzdžiui, blogai kontroliuojamas cukrinis diabetas gali suteikti kvėpavimui ar odai salstelėjusį, vaisinį kvapą, dažnai lyginamą su kriaušinių ledinukų arba acetoninio nagų lako valiklio.

    Toks kvapas gali būti diabetinės ketoacidozės ženklas – būklės, pavojingos gyvybei, kuri išsivysto dėl insulino trūkumo kraujyje pradėjus kauptis organinėms rūgštims ketonams.

    Panašiai ir kepenų ligos siejamos su specifiniu pelėsio ar išmatas primenančiu kvapu, o inkstų nepakankamumas gali lemti amoniako tvaiką, nes organizmui pasidaro sunku veiksmingai šalinti medžiagų apykaitos produktus.

    Kūno kvapą gali pakeisti ir infekcijos bei hormoniniai pokyčiai nėštumo, menstruacijų ar menopauzės metu.

    Mokslininkai šiuo metu tiria, kaip žmogaus kvapas galėtų padėti diagnozuoti ir daugiau ligų – kiek įmanoma anksčiau bei tiksliau. Jau nustatyta, kad sergantiesiems Parkinsono liga per odą išsiskiriantys specifiniai lakieji organiniai junginiai gali pasikeisti likus dar daug laiko iki akivaizdžių neurologinių simptomų atsiradimo.

    Įdomiausia, jog šią tyrimų sritį iš dalies įkvėpė žmonių, pasižyminčių itin jautria uosle, pastebėjimai. Viena moteris išgarsėjo tuo, jog pajuto nuo savo vyro sklindantį specifinį muskuso kvapą likus keleriems metams, iki jam diagnozuojant Parkinsono ligą.

    Gyvenimo būdas, mityba ir genetika

    Žinoma, ne visi kvapai turėtų kelti nerimą. Tokie produktai, kaip česnakai, svogūnai ar karis turi lakiųjų junginių, pasišalinančių per prakaitą – taigi ir suteikiančių jam „aromatą“.

    Alkoholis, kofeinas ir įvairūs vaistai taip pat gali pakeisti jūsų kūno kvapus.

    Net ir stresas daro įtaką tam, kaip kvepiame, nes jam veikiant keičiasi prakaito sudėtis.

    Be to, milžinišką įtaką tam daro natūralus odos mikrobiomas – ant jūsų odos gyvenančių bakterijų bendruomenės. Būtent todėl vienų žmonių kūno kvapas natūraliai yra stipresnis nei kitų.

    Ką daryti, jei kūno kvapas kelia nerimą?

    Svarbiausia yra tinkama higiena. Reguliarus prausimasis su muilu – ypač tose vietose, kur gausu apokrininių liaukų, – sumažina bakterijų, skaidančių prakaitą, kiekį.

    Antiperspirantai mažina patį prakaitavimą, o dezodorantai maskuoja kvapą.

    Taip pat bakterijų dauginimąsi – ypač sportuojant – gali padėti apriboti orui pralaidūs audiniai, tokie kaip medvilnė, arba drėgmę sugeriančios medžiagos.

    Padeda kvapą sušvelninti ir pakankamas vandens vartojimas bei subalansuota mityba.

    Jei kūno kvapo pokyčiai yra nuolatiniai, nepaaiškinami arba juos lydi kiti simptomai – ypač sergant diabetu, kepenų ar inkstų ligomis – verta pasitarti su gydytoju.

         Kuo „kvepia“ ligos

    Penkios ligos, turinčios išskirtinius kvapus, nors patys jų galite ir nepajusti.
    Parkinsono liga. Būdingas muskuso kvapas. Jis gali tapti aštrus dėl sebume besikaupiančių bakterijų ir mielių. Sebumas yra mūsų odos išskiriama riebalinė medžiaga, kurios gamyba sergant Parkinsono liga suintensyvėja.
    Alcheimerio liga. Šiai ligai būdingas švelnesnis muskuso aromatas, primenantis ruginę duoną. Oda skleidžia mielių kvapą, kuris ligai progresuojant gali stiprėti.
    Tuberkuliozė. Jos kvapas lyginamas su išsikvėpusio alaus. Jis sklinda iš burnos ir keičiasi ligai progresuojant. Teigiama, jog oda kvepia kaip šlapias kartonas ir sūrymas.
    Diabetas. Pasižymi saldžiu kvapu, kuriame susipina citrusų ir švelnus ananaso aromatas. Kvapas gali kisti visą parą atspindėdamas gliukozės kiekio kraujyje svyravimus ir priklauso nuo to, kaip gerai liga yra kontroliuojama.
    Vėžys. Šis kvapas primena mieles arba grybus, bet skirtingos vėžio rūšys turi savo specifinį aromatą. Taip pat gali būti įmanoma užuosti skirtumą, kai po gydymo pacientui prasideda remisija.

  • Krevečių mėgėjams naujas virusas gali pažeisti regėjimą

    Krevečių mėgėjams naujas virusas gali pažeisti regėjimą

    Virusas, iki šiol laikytas pavojingu tik krevetėms ir žuvims, pirmą kartą aptiktas žmonėms.

    Jis siejamas su sunkiu lėtiniu akių uždegimu, galinčiu baigtis net aklumu.

    Kinijos mokslininkai nustatė, kad paslaptingai daugėjančių akių ligų priežastis gali būti vadinamasis paslėpto mirtingumo nodavirusas, gerai žinomas akvakultūros sektoriuje.

    „Paslėpto mirtingumo nodavirusas“ (angl. Hidden Mortality Nodavirus arba labiau žinomas kaip Redspotted Grouper Nervous Necrosis Virus – RGNNV, priklausantis Betanodavirus genčiai) yra itin pavojingas virusas, sukeliantis nervinę nekrozę žuvims.

    Kas yra paslėpto mirtingumo nodavirusas?

    Paslėpto mirtingumo nodavirusas pirmą kartą aprašytas 2014 metais.

    Ilgą laiką jis buvo laikomas išskirtinai akvakultūros problema, nes masiškai naikino baltakojes krevetes.

    Jo pavadinimas nėra atsitiktinis – užsikrėtusios krevetės žūsta pamažu, grimzta į dugną, o ūkininkai nuostolius pastebi tik tada, kai jie jau būna dideli.

    Per pastarąjį dešimtmetį virusas padarė reikšmingą ekonominę žalą Kinijos ir Pietryčių Azijos krevečių ūkiams.

    Jo „šeimininkų“ ratas plėtėsi: nuo krevečių iki krabų, žuvų, moliuskų ir jūros agurkų. Tačiau iki šiol niekas nemanė, kad jis gali užkrėsti žmones.

    Neįprasta akių liga Kinijoje

    Nuo maždaug 2019 metų Kinijos gydytojai pradėjo fiksuoti augantį neįprastos akių ligos atvejų skaičių – tai nuolatinis virusinis priekinis uveitas, lydimas itin padidėjusio akispūdžio.

    Ši būklė primena glaukomą, tačiau turi ryškų uždegiminį ir virusinį komponentą.

    Įprastai tokius uždegimus sukelia herpeso, vėjaraupių ar citomegalo virusai, tačiau šiems pacientams visi tyrimai buvo neigiami.

    Tiriant akių audinius, aptiktos iki tol nežinomos viruso dalelės, savo forma ir dydžiu labai panašios į paslėpto mirtingumo nodavirusą.

    Liga pasirodė esanti itin atkakli: apie 83 proc. pacientų patyrė pasikartojančius epizodus, o pusei jų akispūdis viršijo kritinę ribą.

    Tokie pakartotiniai paūmėjimai gali negrįžtamai pažeisti regos nervą ir smarkiai pabloginti regėjimą.

    Moksliniai įrodymai

    Tyrime dalyvavo 70 pacientų, kuriems diagnozuota nuolatinė akių hipertenzija. Mokslininkai pateikė kelis svarbius įrodymus:

    • akių audiniuose aptiktos ~25 nm dydžio viruso dalelės (kontrolinėje grupėje jų nebuvo);
    • specialūs antikūnai patvirtino būtent šio nodaviruso buvimą;
    • genetinė analizė parodė net 98,96 proc. sutapimą su virusu, randamu jūrų gyvūnuose;
    • visi pacientai turėjo antikūnų prieš šį virusą.

    Eksperimentai su gyvūnais taip pat patvirtino ryšį – užkrėstos pelės patyrė panašius akių pažeidimus.

    Be to, virusas laboratorijoje gebėjo užkrėsti žmogaus ragenos ląsteles.

    Kaip užsikrečiama?

    Didžioji dalis pacientų (apie 71 proc.) turėjo kontaktą su žaliais jūros produktais:

    • pjaustė žalią žuvį ar krevetes be pirštinių;
    • arba vartojo neapdorotas jūros gėrybes.

    Tai rodo, kad pagrindiniai užsikrėtimo keliai yra tiesioginis kontaktas su žalia mėsa ir jos vartojimas be terminio apdorojimo.

    Kuo dažnesnis kontaktas, tuo didesnė rizika.

    Ar tai aktualu tik Kinijoje?

    Nors nustatyta atvejų kol kas nėra daug, virusas aptiktas net 49 rūšių jūrų gyvūnuose visame pasaulyje – Azijoje, Europoje, Afrikoje, Amerikoje ir net Antarktidoje.

    Jis rastas ir įprastuose turguose parduodamuose produktuose.

    Vis dėlto mokslininkai ragina nepanikuoti – ryšys dar tiriamas, o epideminio plitimo požymių kol kas nėra.

    Ką verta žinoti?

    Šis atradimas keičia požiūrį į zoonozines ligas – iki šiol manyta, kad didžiausią pavojų kelia sausumos gyvūnai. Dabar aiškėja, kad ir jūrų ekosistemos gali būti naujų infekcijų šaltinis.

    Praktinės rekomendacijos paprastos:

    • tvarkant žalias jūros gėrybes naudoti pirštines;
    • atsargiai vertinti žalių jūros produktų vartojimą.

    Tolesni tyrimai parodys, kiek ši problema iš tiesų paplitusi ir ar reikės keisti maisto saugos reikalavimus.

  • Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Pajutę pirmuosius peršalimo simptomus, dažnai automatiškai griebiamės askorbo rūgšties. Šnypščiančios tabletės, dražė, milteliai…

    Vitaminas C sergant ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis tapo kone ritualu, apie kurio veiksmingumą retas susimąsto.

    Tačiau mokslinių tyrimų apžvalgos pateikia gana netikėtą ir atvirą atsakymą: jis neveikia.

    Bent jau ne taip, kaip esame įpratę manyti.

    Mito apie vitaminą C peršalus ištakos

    Ši istorija prasideda ne nuo peršalimo, o nuo skorbuto – ligos, kuri šimtmečius pražudė jūrininkus, viduramžių miestų gyventojus ir poliarinių ekspedicijų dalyvius.

    Pats pavadinimas „askorbo rūgštis“ reiškia „prieš skorbutą“.

    Vitaminas C yra būtinas audinių atsistatymui, o jo trūkumas sukelia dantenų kraujavimą, dantų netekimą, negyjančias žaizdas ir galiausiai gali baigtis mirtimi.

    1747 metais škotų karo gydytojas James Lind atliko tai, kas laikoma pirmuoju dokumentuotu klinikiniu tyrimu medicinos istorijoje.

    Jis suskirstė skorbutu sergančius jūreivius į grupes ir nustatė, kad citrusinius vaisius (apelsinus ir citrinas) gavę pacientai pasveikdavo itin greitai.

    Atrodytų – mokslo triumfas. Tačiau XIX a. medicinos bendruomenė šių rezultatų nepripažino: dominavo teorija, kad skorbutą sukelia sugedęs maistas ir prasta higiena.

    Prireikė dar kelių dešimtmečių, kol citrinų sultys tapo privaloma britų laivyno raciono dalimi.

    Idėją, kad vitaminas C padeda peršalus, išpopuliarino ne gydytojas, o chemikas – ir dar Nobelio premijos laureatas Linus Pauling.

    1970 m. jis išleido knygą „Vitaminas C ir peršalimas“, kurioje teigė, kad didelės askorbo rūgšties dozės gali užkirsti kelią kvėpavimo takų infekcijoms ir jas gydyti.

    Pats mokslininkas kasdien vartojo dideles dozes.

    Jo autoritetas buvo toks didelis, kad šios idėjos greitai tapo plačiai paplitusiu įsitikinimu – ir tokiu išlieka iki šiol.

    Ar vitaminas C veiksmingas peršalus

    Problema ta, kad autoritetas nėra įrodymas.

    Kaip parodė skorbuto istorija, net ir logiškos prielaidos turi būti patikrintos. O tyrimų šia tema atlikta daug.

    Sisteminių apžvalgų (vadinamojo „aukso standarto“ medicinoje) duomenimis, vitamino C vartojimas jau atsiradus peršalimo simptomams neturi reikšmingo poveikio, palyginti su placebu – net ir vartojant daugiau nei 1 gramą per dieną.

    Kitaip tariant, jei jau čiaudite ir jaučiate gerklės perštėjimą, didelė askorbo rūgšties dozė greičiausiai nepadės pasveikti greičiau.

    Jos poveikis praktiškai nesiskiria nuo „tuščios“ tabletės.

    Vitaminas C profilaktikai

    Profilaktikos klausimas šiek tiek sudėtingesnis, bet rezultatai taip pat nuvilia.

    Ilgą laiką kasdien vartojamas vitaminas C neapsaugo nuo peršalimo – sirgsite tiek pat dažnai, kiek ir jo nevartodami.

    Vis dėlto yra nedidelis efektas: reguliariai vartojant, simptomai gali būti kiek lengvesni, o ligos trukmė – šiek tiek trumpesnė.

    Kiek trumpesnė?

    Maždaug puse dienos, jei peršalimas trunka apie savaitę. Tai reiškia, kad vietoj septynių dienų sirgsite apie šešias su puse.

    Efektas egzistuoja, tačiau vargu ar jį galima laikyti reikšmingu, ypač jei papildą reikia vartoti nuolat.

    Svarbu: kalbama apie nuolatinį vartojimą, o ne apie pradėjimą gerti vitaminą C jau susirgus. „Skubus“ vartojimas prasidėjus ligai, sprendžiant iš tyrimų, beveik neturi naudos.

    Ar saugios didelės vitamino C dozės

    Dažnas argumentas: „Gal ir nepadeda, bet juk tai tik vitaminas – nepakenks.“ Tai nėra visiškai tiesa. Yra duomenų, kad ilgalaikis didelių dozių vartojimas gali būti nesaugus.

    Dideli kiekiai askorbo rūgšties gali:

    • apkrauti inkstus,
    • sukelti virškinimo sutrikimų,
    • sąveikauti su kai kuriais vaistais.

    Organizmas nekaupia vitamino C atsargai – perteklius pašalinamas, tačiau tai sukelia papildomą apkrovą.

    Tuo tarpu pakankamą vitamino C kiekį nesunku gauti su maistu: citrusiniai vaisiai, paprikos, kiviai, brokoliai, braškės.

    Išsivysčiusiose šalyse jo trūkumas yra retas, todėl papildomas vartojimas dažniausiai nesuteikia papildomos naudos.

    Kodėl skorbutas nėra įrodymas, kad vitaminas C padeda peršalus

    Čia slypi dažna loginė klaida. Mąstymas atrodo taip:
    vitaminas C gydo skorbutą → skorbutas yra rimta liga → vadinasi, vitaminas C yra stiprus „vaistas“ → todėl jis turėtų padėti ir peršalus.

    Tačiau ši išvada neteisinga.

    Skorbutas – tai trūkumo liga. Vitaminas C ją gydo, nes liga kyla būtent dėl jo stokos. Peršalimas – virusinė infekcija, kurios priežastis visai kita. Tai panašu į teiginį: „vanduo padeda nuo dehidratacijos, vadinasi, turėtų padėti ir nuo kaulo lūžio.“

    Istorija pateikia pamoką: XIX a. pabaigoje britai citrinas pakeitė laimais ir pakeitė sulčių konservavimo būdą.

    Dėl to vitaminas C buvo sunaikintas, tačiau niekas to nepatikrino – manyta, kad svarbi tik „rūgštis“.

    Pasekmės buvo tragiškos: 1911 m. Roberto Skoto ekspedicijos į Pietų ašigalį dalyviai sirgo skorbutu, nors nuo pirmųjų Lind’o eksperimentų buvo praėję daugiau nei 150 metų.

    Kas iš tikrųjų padeda peršalus

    Jei vitaminas C nėra „stebuklinga tabletė“, ką daryti?

    Deja, peršalimas – tai virusinių infekcijų grupė, kuriai iki šiol nėra tikrai veiksmingo gydymo.

    Antibiotikai virusų neveikia, o daugelis populiarių „antivirusinių“ preparatų neturi tvirtos mokslinės įrodymų bazės.

    Kas iš tiesų padeda:

    • poilsis,
    • pakankamas skysčių vartojimas,
    • kokybiškas miegas,
    • simptomų lengvinimas (karščiavimą mažinantys vaistai, nosies užgulimą mažinančios priemonės).

    Organizmas su peršalimu susidoroja pats.

    Geriausia, ką galime padaryti – jam netrukdyti ir sudaryti palankias sąlygas sveikti.

    Esminė išvada

    Vitaminas C yra būtinas organizmui – be jo negalėtume normaliai funkcionuoti.

    Tačiau teiginiai „būtinas sveikatai“ ir „gydo peršalimą“ nėra tas pats.

    Pirmasis yra neabejotinai įrodytas.
    Antrasis – ne.

    Kol neišmoksime šių dalykų atskirti, ir toliau leisime pinigus papildams, kurie veikia ne geriau nei puodelis šiltos arbatos su citrina. Tiesa, arbata bent jau sušildo.

  • Receptas – į šiukšliadėžę

    Receptas – į šiukšliadėžę

    „Gydytojas išrašė vaistų, bet aš jų negersiu!“ Yra tekę girdėti?

    Kai kurių šaltinių duomenimis, net 50 procentų lėtinėmis ligomis sergančių žmonių nesilaiko specialistų nurodytų gydymosi gairių.

    „Gydytojas skyrė septynių dienų antibiotikų kursą, o man palengvėjo jau po trijų – kam toliau nuodytis tabletėmis?“

    „Išgėrus vaistų kraujospūdis sumažėjo, vadinasi, galima nustoti juos vartoti, kol vėl nepakilo.“

    „Kas čia tokio, kad cholesterolis aukštas! Man nieko neskauda, o statinai pakenks kepenims – negersiu jų.“

    Daugumai tai turbūt skamba pažįstamai.

    Atsisakymas laikytis gydytojų nurodymų – milžiniška problema visame pasaulyje. Ekspertai tai laiko viena pagrindinių kliūčių gyvenimo trukmei ilginti.

    Statistika baugina

    Specialistai teigia, kad maždaug pusė pacientų, sergančių išemine širdies liga, per metus po patirto infarkto liaunasi vartoję jiems paskirtus preparatus. Ir greičiausiai nustoja gerti tuos vaistus, kurie duoda ilgalaikį poveikį, o ne tiesiogiai veikia simptomus. Todėl nitratai, skirti krūtinės anginai, t. y. skausmui malšinti, vartojami kur kas noriau nei, tarkime, preparatai cholesteroliui mažinti. Nes dėl cholesterolio neskauda!

    Deja, nustoję gerti paskirtas tabletes, pacientai gana greitai sulaukia kito ligos priepuolio arba net stento užsikimšimo. Bet ir tada dažnas netiki, kad tabletės, kurių negėrė, skiriamos išvengti tokių pasikartojančių katastrofų ir gyvenimo trukmei pailginti.

    Vienos pakuotės sindromas

    Kai specialistai vykdo apklausas, kad sužinotų, kodėl jų pacientai nevartoja vaistų kraujospūdžiui mažinti, dažniausiai atsakoma: „Aš vartoju! Bet tik pagal poreikį.“ Taigi tik tada, kai kraujospūdis pakyla.

    Antroje vietoje, tai turbūt nestebina, būna atsakymas „Pamirštu.“

    Dar kiti pacientai tabletes kraujospūdžiui reguliuoti vartoti nustoja vos tik jos atlieka savo darbą ir kraujo spaudimas normalizuojasi. Tai vadinama vienos pakuotės sindromu – panašiai būna su vaistais nuo peršalimo simptomų: palengvėja ir mes liaunamės juos gerti.

    Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos kardiologų draugijos ir įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, galima net išskirti konkrečias vaistų grupes ir pacientų tipus, kuriems laikytis gydymo režimo yra sunkiausia.

    Vaistų grupės, kurių vartojimą linkę nutraukti savavališkai:

    1. Statinai – jau minėti cholesterolį mažinantys vaistai. Tai viena labiausiai demonizuojamų vaistų grupių. Tyrimai rodo, kad iki 50 proc. pacientų nustoja juos vartoti per pirmuosius metus. Pagrindinė priežastis – baimė dėl poveikio kepenims ir raumenų skausmų (nors tyrimai rodo, kad dažniausiai tai būna psichosomatinis reiškinys).

    2. Antidepresantai ir antipsichotikai. Pacientai dažnai nutraukia jų vartojimą vos pajutę pirmąjį pagerėjimą arba ankstyvuosius šalutinius poveikius (mieguistumą, svorio augimą), kurie pasireiškia greičiau nei gydomasis efektas.

    3. Inhaliatoriai (nuo astmos ar lėtinės obstrukcijos plaučių ligos). Teigiama, kad daugiau nei 60 proc. pacientų inhaliatoriumi naudojasi netinkamai arba tik tada, kai dusta, ir ignoruoja palaikomąjį – uždegimą mažinantį – gydymą.

    „Atostogos“ nuo vaistų

    Tyrimai rodo, kad išsivysčiusiose valstybėse gydymosi griežčiau laikosi tik apie 50 proc. lėtinėmis ligomis sergančių pacientų. Besivystančiose šalyse šis rodiklis dar žemesnis.

    Tiesa, ne visi pacientai vienodai savivaliauja.

    Ekspertai išskiria tris nepakankamo gydymo laikymosi lygius:

    Absoliutus. Tai visiškas atsisakymas visų diagnostinių tyrimų, medikamentinio ar chirurginio gydymo ir reabilitacijos.

    Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad apie 20–30 proc. gydytojų išrašytų receptų niekada nepasiekia vaistinės.

    Dalinis. Pacientas vykdo tik tam tikrus gydytojo nurodymus, o kitų atsisako. Tipinis pavyzdys – „atostogos“ nuo vaistų, t. y. preparatų vartojimo nutraukimas kelioms dienoms ar savaitėms.

    Objektyvus. Pacientas nesugeba laikytis gydytojų rekomendacijų dėl psichikos sutrikimų, užmaršumo sergant demencija ir pan.

    Kuo mažiau nepatogumų pacientui sukelia jo liga, tuo prasčiau laikomasi gydymo plano, sako medikai. Tai ypač būdinga sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze ar kitomis ligomis, kai pradinėse stadijose dar nėra sunkių simptomų. Nesant jų, žmogus ilgai nekreipia dėmesio į savo būklę, nors gydytojai įspėja, kad ji pavojinga. To pavyzdys – vaistai osteoporozei gydyti. Motyvacija juos vartoti jau kelerius metus iš eilės yra viena žemiausių medicinoje, nes kaulų retėjimo žmogus nejaučia.

    Nenoriu – ir nesigydysiu!

    Specialistai linkę išskirti tris esmines priežastis, kodėl sergantys žmonės ignoruoja medikų nurodymus.

    Pirma – nepakankamas informuotumas, savo ligos rimtumo, pavojaus ir progresavimo rizikos bei komplikacijų nesuvokimas.

    Europos Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad apie 47 proc. Europos gyventojų turi ribotą sveikatos raštingumą. Vadinasi, žmonės ne tik nesupranta sudėtingų medicininių terminų, bet ir nesugeba kritiškai įvertinti informacijos.

    O pacientai, kurie nesupranta, kaip veikia vaistas, yra linkę nutraukti gydymą vos pasijunta geriau.

    Antra – nepasitikėjimas gydytoju. Abejonės jo profesionalumu ir suinteresuotumu, kad pacientas pasveiktų.

    Trečia dažniausia priežastis – šalutinio vaistų poveikio baimė. Įsitikinimas, kad bus neigiamų preparatų vartojimo pasekmių.

    Negalima nepaminėti ir visuomenėje vis dar gajaus tikėjimo neva natūraliais gydymosi būdais, užuot „nuodijus organizmą chemija“.

    Išties, pacientai dažnai psichologiškai jaučiasi sveikesni, kai negeria tablečių, net jeigu jų sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, kraujospūdis ar cukraus lygis, yra pavojingi. Tai savotiškas gynybinis mechanizmas – „jei negeriu vaistų, vadinasi, nesu ligonis“.

    Viena sudėtingiausių grupių – tai pacientai, kurie tikisi visiško pasveikimo. Tačiau sergant lėtinėmis ligomis tai neįmanoma, tad jie nusivilia, nuleidžia rankas ir nustoja vartoti paskirtus vaistus.

    Nustebsite, bet finansų klausimas, kiek rodo apklausos, anaiptol nėra vyraujantis. Lemiami veiksniai, paskatinantys nesilaikyti gydymo, yra nesupratimas, kokia nauda bus iš vaistų vartojimo, ir dar baimė, ar tie vaistai neturės šalutinių poveikių. Tai net turi atskirą pavadinimą: nocebas.

    Drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys.

    Priešingas reiškinys gerai žinomam placebo efektui. Jei pacientas perskaito visą galimų šalutinių poveikių sąrašą pakuotės lapelyje ir iš anksto nusiteikia, kad vaistas jam pakenks, dažnai pradeda fiziškai jausti tuos simptomus, nors vaistas jų nesukėlė.

    Pavyzdžiui, daug pacientų nustoja gerti statinus dėl raumenų skausmų. Tačiau kontroliuojamų tyrimų metu skausmas pasireiškė net 90 proc. tų jo dalyvių, kurie gėrė ne statinus, o cukraus piliulę – t. y. placebą.

    Kodėl meluojame savo gydytojams

    Atskirai neklusniųjų pacientų grupei priskiriami patiriantieji „baltojo chalato efektą“. Tokie, atėję pas gydytoją, klusniai linksi galva, prisiekinėja, kad vaistus geria, nors iš tikrųjų to nedaro.

    Kartais tai dar vadinama „gero mokinio sindromu“: paciento elgesys gydytojo kabinete ar prieš pat vizitą kardinaliai pasikeičia nuo kasdienio, nes jis jaučia psichologinį spaudimą įtikti gydytojui arba bijo būti sugėdintas.

    Užsienyje buvo atlikta įdomių tyrimų naudojant elektroninius vaistų pakuočių dangtelius, fiksuojančius kiekvieną atidarymą. Paaiškėjo, kad likus 5 dienoms iki vizito pas gydytoją, pacientų drausmė gerti vaistus šokteli iki 80–90 proc. Vizitui praėjus, šis rodiklis vėl nukrenta iki įprastų 40–50 proc.

    Tokio ūmaus uolumo pasekmes nesunku nuspėti: gydytojas, matydamas neblogus tyrimų rezultatus vizito dieną, klaidingai mano, kad gydymas veikia, nors pacientas tiesiog „pasitempė“ paskutinę minutę.

    Specializuoto leidinio „Journal of General Internal Medicine“ paskelbtais duomenimis, apie 60–80 proc. pacientų nėra visiškai atviri su savo gydytojais dėl vaistų vartojimo ar gyvenimo būdo. Ir tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – tai nenoras pasirodyti „blogu ligoniu“, kuris pamiršo išgerti ar tyčia negėrė vaistų, nes bijo pamokslų ar neigiamos reakcijos, antroji – nenoras ginčytis: pacientas netiki vaistų nauda, bet jam lengviau pritarti gydytojui, o išėjus pro jo kabineto duris receptą tiesiog ignoruoti.

    Nuodija pramanai, ne vaistai

    Vienas elementariausių būdų padidinti pacientų klusnumą gydantis – vaistų vartojimo schemų supaprastinimas. Idealiu atveju tai „viena tabletė kartą per dieną“ režimas. Ir tą pasiekti jau padeda daugiakomponenčiai sudėtiniai preparatai, kurių vis daugėja (ypač skirtų hipertenzikams).

    Kuo daugiau tablečių ir skirtingų jų gėrimo laikų (viena prieš valgį, kita po valgio, trečia vakare ir pan.), tuo didesnė tikimybė, kad pacientas suklys arba pavargs nuo tokio sudėtingo režimo.

    Amerikiečių specialistų atlikti tyrimai rodo, kad jei vaistą reikia gerti 4 kartus per dieną, gydymosi laikymosi rodiklis nukrenta iki maždaug 50 proc., palyginti su 80 proc. kai vaistas geriamas tik kartą per dieną.

    Labai svarbi gydymo proceso dalis visada buvo ir bus artimųjų, šeimos narių įtraukimas. Tyrimai rodo, kad vyrai gydosi kur kas drausmingiau, kai juos kontroliuoja ir prižiūri žmonos.

    Svarbi ir kova su mitais, klaidinančiais pacientus: apie skiepų žalą, vaistų nuodingumą ar tariamą pripratimą.

    Kai kurie žmonės vengia gerti vaistus, nes bijo priprasti. Tokie pacientai klaidingai mano, kad jei jie pradės vartoti vaistus nuo kraujospūdžio ar cholesterolio, jų organizmas aptings ir nebegalės be jų funkcionuoti.

    Bet tai, ką jie įsivaizduoja, nėra nei pripratimas, nei aptingimas, bet lėtinės ligos kontrolė. Nutraukus vaistus, liga grįžta į savo pradinę, taigi pavojingąją būseną.

         Įdomus faktas

    Tyrimų duomenimis, drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys (palyginti su vyrais), pagyvenę asmenys, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės (paprastai geriau suvokiantys gydymo svarbą) bei asmenys, gaunantys didesnes pajamas (finansinis stabilumas leidžia užtikrinti reguliarų reikiamų vaistų įsigijimą).

    Kas rizikuoja labiausiai?

    Remiantis mokslinių stebėjimų rezultatais, pacientus pagal jų elgseną su vaistais galima priskirti šiems pagrindiniams tipams:
    SKEPTIKAI. Netiki tradicine medicina, bijo „chemijos“, dažnai keičia vaistus į papildus ar žoleles.
    SIMPTOMŲ VERGAI. Geria vaistus tik tada, kai skauda. Jei simptomų nėra – vaistų nereikia.
    ATSITIKTINIAI PRALEIDINĖTOJAI. Dažniausiai tai jauni, užsiėmę žmonės, kurie pamiršta išgerti vaistų dėl intensyvaus gyvenimo tempo.
    VIENIŠI SENJORAI. Dažnai painioja vaistus dėl didelio jų kiekio arba turi kognityvinių sutrikimų.

  • Padus kutena ir ligos

    Padus kutena ir ligos

    Įprastai dėl tokių niekų, kaip dilgčiojimas pėdose, rūpintis neverta. Kad padus ir pirštus liautųsi badę tūkstančiai nematomų adatėlių, pakanka pakeisti pozą, atpalaiduoti užspaustus nervus, ir viskas vėl būna gerai. Įprastai.

    Kai mes sakome, kad „per kojas tarsi skruzdės bėgioja“, medikai sako – parestezija.

    Anot jų, nesamų dirgiklių tariamas jutimas, pasireiškiantis, kai sutrinka nervų sistemos kraujotaka, – dažnas ir laikinas reiškinys. Kai tik kliūtis kraujo kelyje pašalinama – dažniausiai atsistojus arba ištiesinus sukryžiuotas kojas, – elektros impulsai, nervais siuntinėjami po visą kūną, ima sklisti itin sparčiai. Ir sukelia tą nemalonų, netgi skausmingą badymo adatomis pojūtį, reiškiantį, kad nervai „nubudo“.

    Bet jeigu ir pakeitus pozą pėdas dilgčioja, šis jausmas ilgą laiką nepraeina arba prisideda daugiau simptomų – pusiausvyros problemos, silpnumas, skausmas, pakitusi rega, – gali būti, jog organizme vyksta kažkas rimtesnio.

    Viena dažniausių diagnozių tokiais atvejais būna periferinė neuropatija. Nuo tokio nervų pažeidimo kenčia milijonai žmonių visame pasaulyje, tačiau šis terminas teapibūdina tai, kas fiziškai vyksta su pėdomis. Reikalingas paaiškinimas dar ir kodėl.

    O čia jau yra iš ko pasirinkti.

    Diabetas

    Pasak gydytojų neurologų, tai pagrindinė pėdų dilgčiojimo, tirpulio priežastis.

    Toks simptomas būdingas ir žmonėms, turintiems didesnę riziką susirgti cukriniu diabetu, ir tiems, kas su šia diagnoze gyvena jau ne vienerius metus.

    Taip yra dėl to, kad padidėjęs cukraus kiekis kraujyje lemia nervų pažeidimus.

    Kai kuriais skaičiavimais, iki pusės sergančiųjų abiejų tipų diabetu susiduria su periferine neuropatija.

    Kiti įprasti cukrinio diabeto simptomai – plaštakų (ne tik pėdų) aptirpimas ir dilgčiojimas, padidėjęs alkis, troškulys, dažnesnis šlapinimasis, nuovargis.

    Vaistai

    Kadangi dauguma receptinių vaistų turi šalutinių poveikių, visai įmanoma, kad pėdų dilgčiojimą kelia vartojami preparatai.

    Tokią reakciją pirmiausia gali sukelti vaistai vėžiui gydyti (konkrečiai – skirti chemoterapijai), taip pat preparatai, skiriami ŽIV, AIDS pacientams. Tačiau dažniau kaltininkais pasirodo esantys vaistai nuo aukšto kraujospūdžio, infekcijų, autoimuninių ligų, traukulių, priklausomybės nuo alkoholio.

    Nėštumas

    Vaisiui vystantis, gimda gali užspausti kojų nervus ir sukelti dilgčiojimą bei tirpimą iki pat pėdų pirštų.

    Beje, nėščiosioms tokie pat pojūčiai būdingi ir plaštakose – dėl pasikeitusios skysčių pusiausvyros organizme.

    Nors nemalonūs, šie simptomai yra visiškai normalūs ir pagimdžius praeina. Laukiantis galima lengva mankšta ar švelniu masažu pabandyti apmažinti tirpulį.

    Jeigu tirpimas, dilgčiojimas pėdose nepraeina ir net stiprėja, jeigu dar prisideda ir skausmas ar tinimas, būtina pasirodyti gydytojui.

    B grupės vitaminai

    Jeigu jų trūksta – ypač vitamino B1, B12, – gali pradėti tarsi adatėlėmis badyti pėdas. Paprastai – abi iškart.

    Nervams B grupės vitaminai būtini normaliai funkcionuoti. Tik štai įdomu: padauginus vitamino B6, pėdas irgi gali pradėti dilgčioti. Tad be kraujo tyrimo vitaminų deficitui pasitikrinti turbūt bus sunku pasakyti, kas tai lemia. Nebent prisidėtų kiti B grupės vitaminų deficito simptomai, kaip nuovargis, dusulys, svaigulys, sutrikęs širdies ritmas, raumenų silpnumas, užmaršumas.

    Tačiau ir tuo atveju pradėti vartoti vitaminų papildus savarankiškai nederėtų – kreipkitės į gydytoją, nes tik jis gali skirti tinkamą kiekį pusiausvyrai atkurti.

    Nepakenks, jei į savo valgiaraštį įtrauksite daugiau vitamino B12 turinčių produktų, iš kurių pagrindiniai – mėsa (galvijų, paukščių) ir žuvis.

    Užspaustas nervas

    Skauda nugarą, o kojomis tarsi skruzdės bėgiotų? Labai gali būti, jog kaltas užspaustas stuburo nervas. Taip nutinka ne tik patyrus traumą, bet ir dėl nėštumo, susirgus artritu ar dėl to, kad darbe arba sporto salėje nuolat kartojate tuos pačius judesius.

    Priklausomai nuo tikslios diagnozės, gali tekti numesti svorio ar pavartoti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, raumenis atpalaiduojančių preparatų.

    Senstantis stuburas

    Priežastis gali būti ir tokia.

    Stuburo stenozė, arba stuburo kanalo susiaurėjimas, kuomet stuburo smegenys ir nervai, einantys iš slankstelių, yra užspaudžiami, išsivysto vyresniems kaip 50 metų žmonėms. Bet gali pasitaikyti ir jaunesniems.

    Dauguma atvejų stenozė yra tiesiog senėjimo proceso dalis, kai dėl osteoartrito susidėvi stuburo slankstelius skiriančios kremzlės.

    Kiti senstančio stuburo požymiai gali būti skausmas apatinėje nugaros dalyje, sunkumas kojose arba vienos kojos ar pėdos silpnumas.

    Išsėtinė sklerozė

    Ši centrinės nervų sistemos lėtinė autoimuninė liga pažeidžia galvos ir stuburo smegenis. Ir kojų bei rankų dilgčiojimas ar aptirpimas laikomi vienais pirmųjų jos simptomų.

    Tačiau tai dar ne priežastis pulti į paniką. Išsėtinė sklerozė turi daugiau būdingų simptomų, tokių kaip raumenų spazmai ir silpnumas, sutrikusi eisena, tuštinimosi ir šlapinimosi bei regos ir (arba) kognityvinės problemos.

    Hipotireozė

    Tai klinikinis sindromas, išsivystantis dėl sumažėjusios skydliaukės hormonų gamybos.

    Skydliaukės hormonai organizmui reikalingi energijai naudoti, šilumai bei normaliai smegenų, širdies, raumenų ir kitų organų funkcijai palaikyti.

    Jeigu pėdas dilgčioja dėl hipotireozės, tikrai pastebėsite ir kitus jai būdingus simptomus: nuovargį, depresiją, vidurių užkietėjimą, užmaršumą, nuolatinį šaltį.

    Chemikalų poveikis

    Toksinai ir nuodai taip pat pajėgūs išprovokuoti periferinę neuropatiją.

    Tai gali būti taršalai aplinkoje (gamtiniai arba chemijos priemonėse pasitaikantis švinas, gyvsidabris, arsenas), narkotikų vartojimas.

    Be dilgčiojimo galūnėse, tokioms būklėms dar būdingas tirpimas, skausmas. Galimas ir silpnumas, sunkumai vaikščiojant.

    Priklausomybė nuo alkoholio

    Alkoholinė neuropatija – dažnas piktnaudžiavimo alkoholiu šalutinis poveikis. Kai kurie tyrimai rodo, kad ja serga iki 66 proc. nuo alkoholio priklausomų suaugusiųjų.

    Dilgčiojimas, aptirpimas ar skausmas pėdose, taip pat blauzdose gali būti centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimų pasekmė.

    Autoimuninė liga

    Retesniais atvejais dilgčiojimą pėdose gali lemti vilkligė bei kitos autoimuninės ligos: Sjogreno sindromas, Gijeno-Barė sindromas, reumatoidinis artritas, jau minėta išsėtinė sklerozė. Iš viso tokių negalavimų medikams žinoma bent aštuonios dešimtys.

    Simptomas atsiranda, nes imuninė sistema ima pulti kūno nervus. Arba, artrito atveju, nervai yra užspaudžiami.

    Čiurnos tunelinis sindromas

    Jis išsivysto pažeidus arba užspaudus blauzdos nervą, taigi kalta gali būti bet kokia liga ar būklė, dėl kurios taip atsitinka. Įskaitant plokščiapėdystę, patemptą ir ištinusią čiurną, artritą arba diabetą (abiejų tipų).

    Kiti čiurnos tunelinio sindromo požymiai – skausmas ir aptirpimas. O gydymas priklauso nuo būklės sudėtingumo: ne visada pavyksta išvengti operacijos, nes svarbu ne tik išlaisvinti blauzdinį nervą, bet ir atkurti normalią kraujotaką.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kai pėdas dilgčioja jau kurį laiką, kai nei jų judinimas, nei pozos keitimas nė kiek skausmo nepalengvina, protingiausia būtų pasirodyti gydytojui. Be jo įvertinimo, kraujo ir kitokių tyrimų tikrosios būklės nesužinosite – kaip galėjote įsitikinti, variantų pernelyg daug.