Žyma: liga

  • Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Apie įsisenėjusį įkyrų kosulį sklando daugiau mitų, nei būtų galima pamanyti.

    Apie jo pavojingumą, oficialius gydymo metodus ir alternatyvius būdus, tokius kaip kvėpavimas bulvių nuoviro garais, kurie, anot gydytojų, sveikatai gali ir pakenkti.

    Peršalimo ligų sezonui įsigalint, autobusuose ir kitose viešosiose vietose daugėja kosėjančių žmonių. Tai nemalonu ir patiems kosulio kamuojamiesiems, ir dar labiau tiems, kas atsiduriame greta – taip ir norisi nuo jų pasitrauki kuo atokiau.

    Bet ar visada kosulys toks pavojingas?

    Anot specialistų – pulmonologų, alergologų-imunologų, – bijoti svetimo kosulio tikrai yra dėl ko. Juk kosėjant gleivės su virusų ir bakterijų dalelėmis iš burnos išlekia 16 km per valandą greičiu ir nuskrieja nuo 1,5 iki net 9 metrų!

    Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvienas kosulys – dėl virusinės infekcijos.

    1-asis mitas: kosulys gali atsirasti tik dėl infekcijos

    Taip, iki 90 proc. suaugusiųjų ir vaikų ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų lydi kosulys, o tų infekcijų sukėlėjai – būtent virusai.

    Bet neretai pasitaiko, kad ligos sukėlėjų būna keletas, taigi prie virusinės infekcijos gali prisidėti ir bakterinė.

    Priežasčių, kodėl kyla kosulys, esama daugybės. Tai ir alergija, lėtinės viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, gastroezofaginis refliuksas, širdies ligos ir pan.

    Todėl nederėtų nustatinėti sau diagnozių patiems, nepasikonsultavus su gydytoju.

    2-asis mitas: iš pradžių kosulys visada sausas ir tik paskui tampa šlapias

    Dažniausiai ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos tikrai prasideda sausu kosuliu. Bet vėlgi: ne kaskart, be gydytojo pagalbos, įmanoma įvertinti kosulio pobūdį. Kai kurių ligų – pavyzdžiui, ūminio nazofaringito atveju, abiejų tipų kosulys kamuoja tuo pačiu metu. Sausasis pasireiškia dėl to, kad išbrinksta nosies gleivinė, sergantysis ima kvėpuoti burna – ypač naktimis, ir taip išdžiovina viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, jog ima peršėti gerklę ir kyla sausas kosulys.

    Bet kartu gleivėms tekant užpakaline gerklės sienele išsivysto ir drėgnas kosulys.

    Anot specialistų, egzistuoja gerokai daugiau kosulio rūšių nei tik sausas ir drėgnas. Būna sausas kosulys (be skreplių), drėgnas (produktyvus, su skrepliais), lojantis (sergant laringitu) arba pasikartojantis, tai yra su stipriais priepuoliais (dėl kokliušo, parakokliušo).

    Svarbiausia, sako gydytojai, nesivadovauti mitu, kad sausą kosulį žūtbūt reikia paversti drėgnu. Sergant įprastomis ūmiomis kvėpavimo takų ligomis visiškai normalu pereiti kelias skirtingo kosulio fazes.

    3-iasis mitas: baigus sirgti kosulys visada užsilieka, tad gydyti jo nebūtina

    Daugeliu atvejų ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys praeina per 1–2 savaites. Jeigu gydytojas neskiria kokių nors ypatingų preparatų, savigyda užsiimti nederėtų.

    Visgi kosuliui arba kitiems simptomams per dvi savaites nepraėjus, svarbu kreiptis į gydytoją – kad būtų galima atmesti rimtesnes ligos priežastis.

    Bet trukmės prasme kosulys kosuliui irgi nelygus.

    Gydytojai išskiria ūmų kosulį (dažniau pasitaikantį susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) – toks trunka mažiau nei 2 savaites. Dar yra užsitęsęs kosulys, kamuojantis nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Na, o lėtinis kosulys gali tęstis ir ilgiau kaip 3 mėnesius.

    Kodėl kosulys ilgai nepraeina, priežasčių gali būti ne viena. Bet gydytojai sako, jog dažniausiai užsibūna bakterinių infekcijų – mikoplazmų, pneumocistų, kokliušo, parakokliušo ir pan. – sukeltas kosulys. Taip pat kai yra LOR patologijos, kaip adenoidai, gastroezofaginis refliuksas arba svetimkūnis plaučiuose.

    Užsitęsusio lėtinio kosulio priežastimi gali būti ir užnosinis lašėjimas. Jį provokuoja gleivės, iš nosiaryklės tekančios į gerklę. Tuomet daugiausia kosima naktimis ir rytą, tik atsikėlus. Be to, būna sunku kvėpuoti per nosį – dėl limfoidinio audinio sankaupos nosiaryklėje.

    Tokius piktus pokštus mėgsta krėsti ūmūs virusiniai ir postvirusiniai rinosinusitai, polipozinis rinosinusitas, vazomotorinis ir alerginis rinitas.

    Vis dėlto, anot specialistų, negalima neigti, jog būna situacijų, kai kosulys tėra užsilikęs reiškinys persirgus virusine infekcija ar bronchitu.

    Tokio kosulio išties nereikia specialiai gydyti – jis praeina savaime per 3–4 savaites.

    Tačiau kosulys, kuris nepaleidžia 2–3 mėnesius ir dar ilgiau, jau svari priežastis kreiptis į specialistą. Taip ilgai užsitęsusio kosulio priežasčių paieškos be gydytojo neįmanomos.

    4-asis mitas: kosulį reikia skubėti gydyti kuo greičiau

    Kosulys gali kaip reikiant iškankinti, trikdyti miegą, vaikams – dar ir keisti elgesį. Todėl suprantama, kad su juo skubama susidoroti kaip įmanoma greičiau.

    Bet kosulys – natūralus reiškinys kvėpavimo takų infekcijai pasiekus sunkiausią stadiją. Jis būtinas tam, kad kvėpavimo takai apsivalytų nuo gleivių, mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių), alergenų, smulkių svetimkūnių.

    Neproduktyvų sausą dirglų kosulį, gydytojų patarimu, galima pradėti gydyti, kai ligonio būklė jau ganėtinai gera. Tai daroma koreguojant režimą ir mitybą. Reikia gerti daugiau skysčių, palaikyti oro drėgmę namuose (pageidautina 50 proc. bet ne daugiau) ir dažniau vėdinti kambarius.

    Jeigu nėra temperatūros ir normali savijauta, galima išeiti pasivaikščioti.

    Būtent vaikštynės gali paspartinti kosulio atsitraukimą.

    O štai gydymą vaistais turėtų skirti tik gydytojas.

    Optimalus variantas – kai pataikoma paskirti vaistą, veikiantį įvairias patogenezės grandis ir turintį minimalų šalutinį poveikį. Tinkamai parinkta kosulio terapija sumažina komplikacijų ir bronchų hiperreaktyvumo (pradedant periferiniu uždegimu, kuris gali peraugti į centrinį) riziką.

    5-asis mitas: pakvėpuosi bulvių nuoviru ir viskas praeis

    Esame pratę manyti, kad inhaliacijos – taip pat ir šiltos, – bei garų procedūros kosulį palengvina. Ir išties: šiltoje, garų pilnoje vonioje kosėjama daug račiau. Tačiau tiesa ta, kad netgi nebulaizerį tinka naudoti toli gražu ne visada.

    Sergant bronchitu nei šiltos, nei garų inhaliacijos netinka. O kvėpuoti bulvių nuoviru išvis pavojinga: karšti garai gali nudeginti gleivinę (ypač vaikams).

    Jei karščiuojama, tokia procedūra dargi gali ir pakelti temperatūrą (bet kokias šilumos procedūras išvis derėtų atidėti, iki temperatūra taps normali).

         Kada kosulys tampa pavojingas

    Skubiai kreiptis į gydytoją reikėtų, kai:
    • Kosulį lydį karščiavimas (temperatūra aukštesnė kaip 39 laipsniai), kuris sunkiai leidžiasi įveikiamas.
    • Aukšta temperatūra laikosi ilgiau kaip 5 dienas.
    • Temperatūros nepavyksta numušti arba ji kyla, sergantysis itin glebus, atsisako valgyti ir gerti.
    • Juntamas dusulys, kvėpavimas – švilpiantis.
    • Lojantį kosulį papildo sutrikęs kvėpavimas.
    • Kosėja naujagimis.

  • Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Pirmadienis jau seniai tapo blogos nuotaikos ir sunkios savaitės pradžios simboliu, tačiau mokslininkai sako, kad priežastis – ne vien mūsų neapykanta žadintuvui.

    Medicininė statistika rodo: būtent šią dieną dažniausiai fiksuojami nerimo, streso ir kitų sunkių būsenų protrūkiai.

    Be to, tyrimai įvairiose šalyse atskleidė, kad staigios mirties nuo širdies smūgio ar kitų širdies problemų tikimybė pirmadieniais padidėja beveik 20 procentų.

    Tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris, nepriklausomai nuo amžiaus.

    Kodėl pirmadienis toks sunkus

    Kiekvienas pirmadienis daugeliui mūsų prasideda vienodai – sunkiai, su nerimingu žvilgsniu į žadintuvą ir troškimu bent dar porai valandų pratęsti savaitgalį.

    Tačiau, kaip rašo „Scientific American“ autoriai, viskas kur kas rimčiau nei tiesiog bloga nuotaika.

    Statistika liudija: būtent pirmadieniais dažniausiai fiksuojami streso, nerimo ir net infarktų protrūkiai.

    Staigios širdies mirties rizika šią dieną yra beveik penktadaliu didesnė.

    Kitaip tariant, pirmadienis gali tiesiogine prasme kainuoti sveikatą.

    Streso pavojus sveikatai

    Mokslininkai pabandė išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, ir jų dėmesį iš karto patraukė hormonas kortizolis – pagrindinis streso rodiklis.

    Kai žmogus susiduria su sunkumais – ar tai būtų darbo terminai, ar šaltas rytas už lango – organizmas išskiria kortizolį, kad mobilizuotų jėgas.

    Trumpalaikėje perspektyvoje tai naudinga, tačiau jei šio hormono lygis išlieka aukštas per ilgai, prasideda rimti sutrikimai – nuo širdies ir imuninės sistemos problemų iki depresijos ar diabeto.

    Vieno tyrimo metu gauti netikėti rezultatai: žmonių, kurie ypač jautė nerimą pirmadieniais, kortizolio kiekis buvo vidutiniškai 23 procentais didesnis net ir po kelių mėnesių.

    Dar įdomiau tai, kad šis poveikis buvo stebimas ne tik dirbančiųjų, bet ir pensininkų grupėje, kuriems, rodos, nebereikėtų jaudintis dėl darbo savaitės pradžios.

    Vadinasi, „pirmadienio stresas“ tarsi įsirašo į organizmą ir gali lydėti žmogų visą gyvenimą.

    Kodėl patiriame stresą būtent pirmadieniais

    Mokslininkų teigimu, problema slypi perėjime nuo atsipalaidavusio savaitgalio prie struktūruotos darbo dienos.

    Vieniems ši „perkrauta pradžia“ praeina lengviau, o kitiems organizmas į ją reaguoja stipriau – ilgainiui tai tampa įpročiu.

    Be to, pirmadienio nerimas fiziologiškai veikia stipriau nei stresas bet kurią kitą savaitės dieną. Kitaip tariant, jei nervinatės antradienį, pasekmės bus švelnesnės nei esant tokiam pačiam nerimo lygiui pirmadienį.

    Išvada paprasta, nors ir neraminanti: „pirmadienio sindromas“ – tai ne juokas ir ne tik internetinių memų tema, o mediciniškai patvirtinta grėsmė sveikatai.

    Gydytojai netgi siūlo ligoninėms būti pasirengusioms didesniam pacientų srautui savaitės pradžioje.

    Kaip sumažinti pirmadienio poveikį

    Gera žinia ta, kad mūsų smegenys pasižymi plastiškumu, tad organizmą galima „perauklėti“. Padeda meditacija, fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir dėmesingas požiūris į save.

    Tad nors pirmadienis iš tiesų gali pakenkti savijautai, galutinį žodį vis tiek turime mes patys.

  • Psoriazė taikosi ir į akis

    Psoriazė taikosi ir į akis

    Kai išgirstame minint šią ligą, akių vokai paprastai nebūna ta vieta, kurią įsivaizduojame nuo jos nukenčiant.

    Psoriazė vargina milijonus žmonių visame pasaulyje.

    Uždegiminė odos liga įsiplieskia dėl pernelyg suaktyvėjusios imuninės sistemos, skatinančios perteklinę odos ląstelių gamybą. Tad užuot apmirusios ir nukritusios, kaip būna esant sveikai odai, šios ląstelės pradeda kauptis ir atsiranda kažkas panašaus į pūsleles, paraudusius odos mazgelius, kuriuos niežti ir degina. Kartais jie dar pasidengia ir sidabriškais žvyneliais, iš kur antrasis psoriazės pavadinimas – žvynelinė.

    Ji gali pažeisti bet kurią kūno vietą, tačiau labiausiai „mėgsta“ kelius, alkūnes ir skalpą.

    Vis dėlto tuo neapsiriboja.

    Nors priskiriama odos ligoms, psoriazė prasiskverbia daug giliau ir gali kelti grėsmę širdžiai, provokuoti diabetą, depresiją.

    Bet pirmiausia žvynelinė pažeidžia mūsų pasitikėjimą savimi. Ypač kai atsiranda gerai matomose vietose – pavyzdžiui, ant veido.

    Retas nemalonumas

    Medicininė statistika rodo, kad net 50 procentų – tai yra pusei visų susirgusiųjų psoriaze ligos simptomai gali pasireikšti ant veido. Dažniausiai antakiuose arba greta jų, po nosimi, kaktos viršutinėje dalyje ir ties plaukų augimo linija. Atvejai, kai žvynelinė pažeidžia akių vokus, dermatologų teigimu, yra reti ir laikomi išplitimais nuo skalpo, antakių arba ausų.

    Atpažinti psoriazės paveiktus akių vokus galima iš šių simptomų:

    • Paraudimo arba dėmių.

    • Odos išsausėjimo.

    • Pleiskanojimo.

    • „Plutelių“ susidarymo.

    Ilgainiui prie jų gali prisidėti sudirgimas, skausmas ir, žinoma, niežulys. Šioje stadijoje, įspėja specialistai, jau kyla blefarito – lėtinės uždegiminės vokų krašto ligos pavojus.

    Be to, kenčia ne tik oda: plaukų folikulai, dėl kurių turime blakstienas, taip pat paveikiami. Jiems užsikimšus, gresia baterinės infekcijos ir labai skausmingi miežiai.

    Tačiau yra ir gerų žinių. Skirtingai nei psoriazė, pažeidžianti plaštakas ir pėdas ar kitas itin nemalonias vietas, vokų žvynelinė paprastai nežengia koja kojon su psoriaziniu artritu.

    Diagnostika prilygsta loterijai

    Blogai tai, kad prasidėjusią psoriazę ant akių vokų labai lengva supainioti su daugybė kitų odos problemų – juolab kad ji išties nėra dažna. Panašiausiųjų sąraše, anot gydytojų dermatologų, – egzema, kontaktinis ir alerginis dermatitai, seborėjinis dermatitas ir net pūlinėlinė.

    Ypač klaidinantys yra dermatitai: bet kuris jų, pažeidęs akies voką, gali atrodyti kaip psoriazė. Netgi paviršinė odos infekcija gali būti palaikyta žvyneline – ir atvirkščiai. Todėl nustatinėti diagnozę dermatologams tenka atmetimo būdu, ypač kai daugiau ant kūno nėra jokių bėrimų ar pleiskanojančių vietų.

    Net 50 proc. visų susirgusiųjų psoriaze ligos simptomai gali pasireikšti ant veido.

    Priemonių vokų psoriazės simptomams palengvinti yra daug ir visokių, pradedant steroidais ir baigiant biologiniais vaistais. Jei ant vokų atsiranda nedidelis odos sudirgimas ir (arba) ji išsausėja, o jūs niekada nesate sirgę žvyneline, iš pradžių galite net gydytis namuose, patys. Tokioje situacijoje kartais padeda ir nestiprūs nereceptiniai steroidiniai tepalai. Tačiau jeigu per kelias dienas situacija nepradeda gerėti ar net pablogėja, būtina apsilankyti pas dermatologą – tiksliai diagnozei.

    Jeigu voką išties pažeidė žvynelinė, pas specialistą gali tekti apsilankyti dažniau. O jei liga dar paveikia ir regą – būna ir taip, – tai ir pas gydytoją oftalmologą.

    Steroidai – ne panacėja

    Kai psoriazės žymių atsiranda kur nors ant kūno, dermatologas gali skirti stipraus steroidinio tepalo ir jau per savaitę pajuntamas pagerėjimas. Su vokų žvyneline ne viskas taip paprasta. Steroidiniai tepalai išplonina odą, taigi gali susigerti į akies obuolį ir sukelti kataraktą, glaukomą – abiem atvejais kyla rizika netekti regos. Todėl jeigu steroidiniai tepalai ir skiriami, tai labai švelnaus poveikio.

    Kiti išoriniai vaistai nuo psoriazės – nesteroidiniai kremai su kalcineurino inhibitoriais – tiesiog slopina uždegimą ir niežulį. Tokius galima naudoti ilgesnį laiką ir nesibaiminti, kad pažeis akis. Vienintelis jų trūkumas – iš pradžių truputį erzina.

    Jeigu vis dėlto gydotės steroidais, jų poveikį sustiprinsite dukart per dieną ant vokų 10 minučių uždėdami šaltą kompresą. Taip, pasak dermatologų, pašalinami susikaupę žvyneliai ir luobelės, tad vaistai geriau prasiskverbia į odą ir gydo.

    Maistas irgi prisideda

    Gyventi su vokų žvyneline nėra labai malonu, bet įmanoma – reikia tik atsakingumo ir šiokių tokių gyvenimo būdo pokyčių.

    Pirmiausia būtina kruopščiai prižiūrėti odą, sveikai maitintis ir visomis išgalėmis vengti streso, provokuojančio ligos proveržius.

    Gera odos priežiūra sergantiesiems psoriaze itin svarbi, nes užtikrina ilgalaikes remisijas be paūmėjimų, o jų atveju apsaugo nuo stipraus uždegimo bei infekcijų. Todėl drėkinkite psoriazės paveiktą vokų odą – geriausia hipoalerginiu kremu (mažiausia tikimybė, kad toks sudirgins).

    Kita taisyklė – kuo mažiau liestis prie akių: netrinti, nesikasyti, nelupinėti – kad ir kaip knietėtų. Ilgainiui tai tik pablogins savijautą, o oda ims dar labiau pleiskanoti.

    Sveikai maitintis sergant psoriaze reiškia neprovokuoti paūmėjimų uždegimą skatinančiais produktais. Valgykite mažiau miltų, baltojo cukraus, pieno produktų ir daugiau vaisių bei daržovių. Verčiau sėklų nei grūdų.

    Ne vienintelė galimybė

    Faktas, vertas pakartojimo: vokų žvynelinė – ganėtinai reta liga. Todėl nereikia skubėti sau ją diagnozuoti kas kartą, kai oda aplink akis ima niežėti ir smarkiai pleiskanoti. Taip gali nutikti dėl fizinio ir psichologinio pervargimo, ilgo stebeilijimosi į kompiuterio ekraną, įpročio trinti akis.

    Kaip visi žinome, vokų oda labai plona, tad uždegimas gali prasidėti ir dėl sauso patalpų oro, dulkių ar tiesioginių saulės spindulių, vadinamojo sausos akies sindromo.

    Mažiau paplitusios nemalonių simptomų priežastys gali būti netinkamai parinkti kontaktiniai lęšiai arba jų dėvėjimas pasibaigus galiojimo laikui.

    Nedažnai, tačiau niežtėti ir pleiskanoti vokai gali pradėti dėl virškinimo arba endokrininės sistemos ligų, tokių, kaip cholecistitas, hepatozė, hepatitas, tulžies latakų diskinezija, II tipo diabetas… Arba šios netikėtos būklės.

    Hipovitaminozė. Vitamino A (retinolio) trūkumas organizme gali pasireikšti paraudusiais ir niežtinčiais, skaudančiais, pleiskanojančiais vokais. Kiti hipovitaminozės požymiai – konjunktyvitas, lėtai gyjančios žaizdos, lūžinėjantys nagai, slenkantys plaukai, nusilpusi rega ir imunitetas, jautrumas infekcinėms ligoms.

    Pagrindinės hipovitaminozės priežastys – nepakankamas su maistu gaunamų vitaminų kiekis (daug retinolio yra mėsoje, žuvyje ir kitose jūros gėrybėse), virškinimo trakto organų ligos.

    Vartojami medikamentai. Kai kurių farmakologinių grupių preparatai turi šalutinių poveikių akių vokams. Jų audiniai parausta, ima niežėti, pleiskanoti, tampa skausmingi ir patinsta. Simptomai gali pasireikšti tiek gydymo kurso pradžioje, tiek bet kuriuo metu.

    Dažniausiai taip nutinka vartojant antibiotikus ir hormoninius preparatus. Visais atvejais apie tai būtina informuoti vaistus skyrusį gydytoją – kad juos pakeistų analogiškais arba sumažintų dozę.

    Reakcija į vandenį. Vandenyje – ypač jeigu jis ne iš čiaupo – gali būti įvairių priemaišų, kurios, kontaktuodamos su oda, sukelia neigiamas reakcijas. Kartais ir po vieno nusiprausimo tokiu vandeniu vokai gali pradėti niežtėti ir pleiskanoti.

    Be odos išsausėjimo ir plutelių susidarymo, gali net iškristi blakstienos, parausti viso veido oda, anksčiau laiko pradėti rastis raukšlės.

    Liovusis praustis užterštu vandeniu situaciją galima pataisyti švelniais atkuriamaisiais kremais.

    Ateityje po tokios reakcijos rekomenduojama naudoti tik filtruotą arba distiliuotą vandenį.

    Hormonų disbalansas. Jį gali išprovokuoti stresas, fizinis ir psichologinis pervargimas, lėtinės endokrininės ligos, toksinai.

    Biologiškai aktyvių medžiagų koncentracijos organizme sutrikimas gali pasireikšti keliais simptomais, tarp jų – ir odos. Padidėjus hormonų lygiui, vokai pradeda pleiskanoti, niežėti, parausta ir net užtinsta.

     

  • Ar gali saulės audra sukelti širdies smūgį?

    Ar gali saulės audra sukelti širdies smūgį?

    Pasirodo, širdies sveikatai gali pakenkti ne tik stresas darbe ar dar viena kavos puodelio porcija.

    Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad saulės audros, vykstančios už milijonų kilometrų nuo mūsų, gali padidinti širdies smūgio riziką čia, Žemėje.

    Geomagnetiniai trikdžiai, kuriuos sukelia Saulės aktyvumas, tampa dar vienu netikėtu veiksniu, apie kurį vertėtų susimąstyti visiems, besirūpinantiems savo savijauta.

    Saulės audrų pasekmės

    Kai žiniose pranešama apie saulės audras, optimistai tikisi išvysti įspūdingus pašvaistės reginius. Pesimistai tuo tarpu baiminasi palydovų sutrikimų ar pablogėjusios savijautos.

    Ir nors pašvaistės šiandien jau nebe retenybė net Lietuvoje, pesimistai šįkart arčiau tiesos – saulės audros iš tiesų gali paveikti sveikatą, ir gana stipriai.

    Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad geomagnetiniai sutrikimai gali veikti širdies veiklą ir netgi padidinti infarkto riziką.

    Kaip saulės audros veikia širdį

    Vienas įdomiausių tyrimų buvo atliktas Brazilijoje.

    Mokslininkai išanalizavo daugiau nei tūkstančio pacientų, hospitalizuotų dėl infarkto San Žozė du Kampuso mieste per aštuonerius metus, duomenis ir palygino juos su saulės aktyvumo rodikliais.

    Paaiškėjo, kad geomagnetinių audrų metu infarktų skaičius iš tiesų išaugdavo.

    Vėlesni tyrimai atskleidė dar daugiau detalių.

    Pavyzdžiui, 2018 m. mokslininkai nustatė, kad magnetiniai trikdžiai veikia širdies ritmo kintamumą – vieną svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos rodiklių.

    Šio rodiklio sumažėjimas reiškia, kad organizmui tampa sunkiau susidoroti su stresu, o tai didina širdies problemų tikimybę.

    2023 m. tarptautinė mokslininkų komanda žengė dar toliau – jie išanalizavo duomenis iš 204 Žemės regionų.

    Rezultatai buvo panašūs: stiprios geomagnetinės nestabilumo fazės sutapo su padidėjusiu širdies ir kraujagyslių ligų skaičiumi.

    Žinoma, mokslininkai pabrėžia, kad dar anksti kalbėti apie tiesioginį ir vienareikšmį ryšį, tačiau tokių sutapimų vis daugėja, kad juos būtų galima tiesiog ignoruoti.

    Saulės audrų pavojus sveikatai

    Kol medicina dar tik bando išsiaiškinti tikslius mechanizmus, išvada peršasi savaime: kosminiai reiškiniai – tai ne tik gražūs pašvaisčių kadrai socialiniuose tinkluose.

    Saulės audros gali būti neregimas sveikatos rizikos veiksnys, ypač žmonėms, turintiems širdies problemų.

    Nors mes negalime kontroliuoti Saulės aktyvumo, gydytojai vis dažniau ragina atsižvelgti į šį neįprastą faktorių, kad ateityje galėtume geriau apsaugoti savo sveikatą.

  • Ką gali papasakoti mūsų rankos

    Ką gali papasakoti mūsų rankos

    Pasirodo, labai daug įdomaus – ypač apie rankos savininko fizinį bei protinį išsivystymą pradedant individualiais pomėgiais ir baigiant sveikatos problemomis.

    „Stebuklingasis“ santykis

    Tai, ką mokslininkai vadina santykiu 2L:4L, iš tiesų yra dviejų pirštų – smiliaus ir bevardžio – ilgių santykis.

    Vyrų bevardis pirštas paprastai būna ilgesnis už smilių (vidutinė proporcija 0,96–0,98). Moterų šis santykis apie 1,0, o dažnai ir didesnis nei vienetas, arba, kalbant žmonių kalba, dailiosios lyties atstovių bevardis pirštas ir smilius yra daugmaž apylygiai.

    Prieš porą metų amerikiečiai biologai iš Floridos universiteto išsiaiškino, jog tokie skirtumai tarp lyčių yra rezultatas lytinių hormonų poveikio, kurį visi mes patiriame dar gimdoje: vyriškasis hormonas testosteronas stimuliuoja bevardžio piršto augimą, moteriškasis hormonas estrogenas – smiliaus.

    Tačiau ką 2L:4L santykis gali pasakyti apie konkretaus žmogaus sveikatos būklę? Atsakymas į šį klausimą neseniai buvo rastas iškart dviejuose Didžiosios Britanijos universitetuose. Tiesa, jis vis dar laikomas labai ginčytinu, bet jį vis tiek palaiko daugybė specialistų.

    Vyriškasis hormonas testosteronas stimuliuoja bevardžio piršto augimą, moteriškasis hormonas estrogenas – smiliaus.

    Bato universitete 2010-aisiais atliktas tyrimas parodė, jog regbio žaidėjai, pelnantys daugiau įvarčių nei jų komandos draugai, turi itin menką 2L:4L. O Tisaido universiteto antropologai savo ruožtu nustatė, kad žmonės, kurių 2L:4L reikšmė maža, dažniau išsiskiria blaiviu protu, optimizmu ir agresyvumu – trumpai tariant, turi vienas svarbiausių savybių, reikalingų norint pasiekti sėkmę sporte. Juolab kad kitais tyrimais buvo įrodyta, kad žmonės su mažu 2L:4L gali pakelti didesnį svorį, greičiau bėgioti.

    Daugumos genialių muzikantų vyrų, palyginti su jų vidutinių gabumų kolegomis, smiliaus ir bevardžio piršto ilgių santykis taip pat mažas.

    Yra didelė tikimybė, jog pirštų ilgis taip pat susijęs su mūsų sugebėjimu užjausti bei pomėgiu išgerti. Pernai Olandijos Utrechto universitetas bei Kembridžo universitetas Didžiojoje Britanijoje paprašė 16 moterų įvertinti žmonių emocijas žvelgiant tik į jų fotografijas. Paaiškėjo, kad kuo mažesnis buvo eksperimento dalyvės 2L:4L santykis, tuo tiksliau ji atspėdavo nuotraukose pavaizduotų žmonių nuotaikas.

    Na, o Erlangeno-Niurnbergo universitete Vokietijoje 2011-ųjų pavasarį atlikti antropologiniai eksperimentai padėjo išsiaiškinti, kad nuo alkoholio priklausomi žmonės pasižymi mažesniu smiliaus ir bevardžio piršto ilgių santykiu nei blaivininkai.

    Bevardis pirštas

    2009-aisiais Kembridžo universitetas nepatingėjo išanalizuoti kelių prekybininkų pelną per pastaruosius dvejus metus, kad išsiaiškintų, ar rankų pirštų ilgis turi tam įtakos. Paaiškėjo, turi: komersantai, turintys ilgus bevardžius pirštus, uždirba iki vienuolikos kartų daugiau.

    Pirštų atspaudai

    Kadangi visų mūsų pirštų atspaudai yra genetiškai unikalūs, naudoti juos kokiems nors tipiniams asmenybės bruožams nustatyti nepaprastai sunku. Tačiau jie vis tiek gali labai daug apie mus papasakoti.

    2010 metais Rytų Anglijos universiteto mokslininkai sukūrė metodiką, galinčią padėti diagnozuoti vėžį bei širdies ligas. Į geležies oksido miltelius, skirtus pirštų atspaudams imti, jie pridėjo antikūnų ir padarė jų tirpalą. Jeigu žmogaus organizme yra cheminės medžiagos, į kurią orientuotas tirpalas, ant pirštų atspaudų lieka švytinčių molekulių.

    Beje, iš pradžių ši metodika buvo kuriame visiškai ne vėžio, o narkotikų – medžiagų, esančių marihuanoje, kokaine ir heroine, – taip pat sprogstamųjų mišinių ir parako likučių paieškoms.

    Nagai

    Jie, pasirodo, labai veiksminga priemonė mūsų sveikatos analizei atlikti.

    Trapūs, greitai lūžtantys nagai įspėja apie vitaminų trūkumą arba konkrečią ligą – tokią kaip anemija. Kai kada lūžinėjantys nagai gali rodyti daug rimtesnį negalavimą: pavyzdžiui, pernelyg aktyvią skydliaukės funkciją arba kepenų ligas.

    Jeigu nagas baltas ir dar laikosi savo guolyje, tai gali rodyti diabetą, kepenų cirozę ir gyvenimą pusbadžiu.

    Maždaug 40 procentų atvejų lėtinį inkstų nepakankamumą galima nustatyti iš nago, pusę kurio būna ruda, pusė – balta.

    Juodos dėmės ant nago gali byloti apie odos vėžį.

    Sąnariai

    Jeigu pirštų sąnariai sukaulėjo arba nenormaliai padidėjo, būtina apsilankyti pas gydytoją. Tai gali būti ankstyvieji osteoartrozės požymiai.

    Tik nemanykite, jog tokios ligos išsivysto dėl to, kad žmogus pernelyg dažnai traškina pirštus.

    Rankų sąnariai, kaip ir visi kiti, yra apsupti skysčio – sąnarinio tepalo. Sulenkite pirštą ir pajusite, kaip kaulai jame atsiskiria, o jungiamasis audinys išsitempia mažindamas spaudimą. Tuo metu skystyje susidaro dujų burbuliukai. Ir jeigu nesiliausite pirštą lenkę, tie burbuliukai ims sproginėti. Traškesį, girdimą judinant sąnarius, sukelia ne kaulai, o tie sproginėjantys dujų burbulai.

    Delno linijos

    2003 metais specialistai aptiko ryšį tarp delno linijų ir delno savininko polinkio sirgti fluoroze – lėtiniu apsinuodijimu fluoru.

    Apžiūrėję daugiau nei tūkstantį aliuminio fabrikų, kur itin didelė rizika susirgti fluoroze, darbininkų, mokslininkai rado genetinį ryšį tarp žmonių, jau sergančių šia liga, ir tų, kurie nesirgo, bet delnuose turėjo tokios pat formos linijų. Žmonių, neturinčių genetinio polinkio sirgti fluoroze, delno linijų raštas buvo visiškai kitoks.

        Žmogaus organizmas ir skaičiai

    Mūsų organizmas sudarytas iš daugiau nei 100 trilijonų ląstelių.
    60 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo. Likę 40 proc. pasiskirstę taip: 19 proc. sudaro baltymai, riebalai ir į riebalus panašios medžiagos – 15 proc., mineralinės medžiagos – 5 proc. ir angliavandeniai – 1 proc.
    Žmogaus griaučius sudaro truputį daugiau kaip 200 kaulų. Nurodyti tikslų jų skaičių neįmanoma, nes atskiri individai turi skirtingą kaulų skaičių. Pavyzdžiui, 20 proc. žmonių turi skirtingą skaičių stuburo slankstelių, vienas žmogus iš dvidešimties turi perteklinį šonkaulį (vyrai triskart dažniau negu moterys). Be to, kaulų skaičius keičiasi žmogui augant: kai kurie kaulai suauga vienas su kitu, sudarydami kietas siūles (kryžkaulis, pavyzdžiui, sudarytas iš 5 vienas su kitu suaugusių stuburo slankstelių). Pats ilgiausias žmogaus kaulas yra šlaunikaulis – jo ilgis paprastai sudaro 27,5 proc. žmogaus ūgio.
    Tiksliai nustatyti raumenų skaičių taip pat neįmanoma: specialistai teigia, jog jų yra nuo 400 iki 680. Bendras vyro raumenų svoris sudaro 40 proc. viso kūno svorio, moterų – apie 30 proc.
    Ramybės būsenoje vyras per parą naudoja 400–500 litrų deguonies padarydamas 12–20 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę. Vasarą kvėpavimo dažnis būna vidutiniškai trečdaliu didesnis nei rudenį.
    Suaugusio žmogaus širdis per dieną perpumpuoja apie 10 tūkstančių litrų kraujo.
    Bendras žmogaus kraujagyslių ilgis – vidutiniškai 100 tūkstančių kilometrų.
    Per minutę smegenyse prateka apie 750 ml kraujo.
    Su amžiumi žmogaus smegenys keičia ir formą, ir svorį. Vyrų smegenys maksimalų svorį pasiekia 20–29 gyvenimo metais, moterų – 15–19 gyvenimo metais.
    Žmogaus plaukai per parą užauga 0,35–0,40 milimetro. Galvos plaukų skaičius priklauso nuo jų spalvos: blondinai turi 140 tūkstančių plaukų, brunetai – 120 tūkstančių, šatenai – 109 tūkstančius, raudonplaukiai – 88 tūkstančius plaukų.
    Rankų pirštų nagai auga 0,086 mm, kojų – 0,05 mm per parą greičiu.
    Mūsų liežuvis turi apie 9 tūkstančius skonio receptorių. Skonis geriausiai skiriamas esant 24 laipsnių Celsijaus temperatūrai.
    Vidutinis vyro vandens gurkšnis – apie 24 ml, moters – 14 ml.
    Net ir vyrams per parą išteka 1–3 ml ašarų.
    Alkio jausmą pajuntame mūsų organizmui praradus 1 proc. skysčių. Netekus daugiau kaip 5 proc. skysčių galima prarasti sąmonę, daugiau kaip 10 proc. – mirti.

  • Kaip veikia „gerasis“ cholesterolis

    Kaip veikia „gerasis“ cholesterolis

    Nuo pat pirmųjų pranešimų apie cholesterolį, žalingai veikiantį širdį ir kraujagysles, daugelis žmonių jo vengia.

    Tačiau nauji tyrimai rodo, kad cholesterolis gali būti ne tik „blogas“, bet ir itin svarbus smegenų sveikatai.

    Ką mokslas sako apie didelio tankio lipoproteinų (DTL), dar vadinamų „geruoju“ cholesteroliu, poveikį kognityvinėms funkcijoms?

    Tyrimas apie „gerojo“ cholesterolio vaidmenį smegenų sveikatai

    Žurnale Journal of Clinical Medicine publikuotas tyrimas pateikia įrodymų, kad tam tikra cholesterolio rūšis – didelio tankio lipoproteinai (DTL), dar vadinami „geruoju“ cholesteroliu – gali turėti svarbią reikšmę palaikant smegenų sveikatą senstant.

    Mokslininkai nustatė tiesioginį ryšį tarp DTL dalelių dydžio ir didesnio pilkosios medžiagos tūrio smegenų vaizdiniuose.

    Deja, neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga, pasaulyje plinta.

    Todėl mokslininkai nuolat ieško veiksmingų būdų apsaugoti smegenis ir pagerinti kognityvines funkcijas.

    Atlikto tyrimo rezultatai leido manyti, kad DTL gali būti svarbi šios mįslės dalis.

    „Šis tyrimas išplėtė DTL naudą už širdies ir kraujagyslių ligų ribų – jis parodė, kad DTL gali padėti išsaugoti pilkąją medžiagą ir apsaugoti nuo smegenų atrofijos vyresniame amžiuje“, – sako tyrimo autorius daktaras John Giacona, filosofijos mokslų daktaras, Pietvakarių medicinos centro (UT Southwestern) taikomųjų klinikinių tyrimų katedros docentas.

    Kas yra „gerasis“ ir „blogasis“ cholesterolis?

    Žmogaus organizme išskiriami du pagrindiniai cholesterolio tipai:

    MTL (mažo tankio lipoproteinai) – vadinamasis „blogasis“ cholesterolis, galintis kauptis arterijose ir didinti infarkto ar insulto riziką.

    DTL (didelio tankio lipoproteinai) – „gerasis“ cholesterolis, kuris veikia kaip natūralus „valytojas“.

    DTL keliauja kraujotaka, surenka „blogąjį“ cholesterolį ir perneša jį į kepenis, kur šis suskaidomas ir pašalinamas iš organizmo.

    Pastaraisiais metais mokslininkai itin daug dėmesio skyrė vadinamąjam DTL „ištekėjimo pajėgumui“ – gebėjimui pašalinti cholesterolį.

    Įprasti lipidų tyrimai parodo bendrą DTL kiekį, tačiau neatskleidžia, kaip efektyviai jis veikia.

    Pasak Giaconos, nors bendras DTL kiekio didinimas nebūtinai pagerina jo funkcionalumą, tyrimai rodo, kad dalelių dydis gali turėti lemiamos įtakos.

    Tyrimo rezultatai

    Kaip DTL dalelių dydis veikia smegenis?

    Siekdami atsakyti į šį klausimą, mokslininkai septynerius metus stebėjo daugiau kaip 1800 suaugusiųjų (35–70 m. amžiaus) DTL lygį, funkcijas ir dalelių dydį.

    Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, taip pat vertinamos dalyvių kognityvinės funkcijos.

    Rezultatai parodė, kad geresnė DTL funkcija ir mažesnės jo dalelės buvo susijusios su didesniu pilkosios medžiagos tūriu bei geresnėmis kognityvinėmis galimybėmis vyresniame amžiuje.

    Pilkoji medžiaga – tai smegenų audinys, atsakingas už atmintį, mąstymą ir judesių kontrolę.

    Kai kurie tyrimai rodo, kad didesnis pilkosios medžiagos tūris siejamas su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis.

    Šis darbas leidžia manyti, kad mažos DTL dalelės gali prasiskverbti pro hematoencefalinį barjerą ir padėti išlaikyti smegenų funkcijas bei apsaugoti nuo atrofijos.

    Šios išvados atitinka ankstesnius tyrimus, kurie parodė, kad didesnė mažų DTL dalelių koncentracija siejasi su geresniais kognityviniais rodikliais vidutinio amžiaus moterims (nors šiuose tyrimuose nebuvo atlikta smegenų skenavimų).

    Tyrimai tęsiami

    „Deja, šis tyrimas turi ir trūkumų“, – sako dr. Álvaro Pascual-Leone, medicinos mokslų daktaras, Linus Health bendraįkūrėjas ir Harvardo medicinos mokyklos neurologijos profesorius.

    Jis pažymi, kad, nepaisant pažangos, vis dar sunku tiksliai nustatyti, ar būtent DTL yra atsakingi už pilkosios medžiagos išsaugojimą, ar tai lemia kiti išoriniai veiksniai.

    Nors tyrimo dalyviai buvo stebimi septynerius metus, duomenų dar nepakanka, nes pokyčiai ne visada vyksta tolygiai.

    Be to, nors pilkosios medžiagos kiekis yra svarbus rodiklis, jis nėra tobulas smegenų sveikatos matas.

    Jo tūris gali kisti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl hidratacijos.

    „Kai kalbame apie atminties sutrikimus vyresniame amžiuje, svarbiau analizuoti konkrečias smegenų sritis, o ne bendrą pilkosios medžiagos tūrį“, – teigia dr. Joseph Masdeu, Hiustono metodistų ligoninės Nacionalinio Alzheimerio ligos centro direktorius.

    Ateityje tyrimai turėtų sutelkti dėmesį į konkrečias smegenų sritis ir giliau ištirti, kaip DTL funkcija tiesiogiai veikia kognityvinius rezultatus.

    Kaip išsaugoti smegenų sveikatą?

    MTL ir DTL lygiai turi įtakos tiek kraujagyslių, tiek smegenų sveikatai – šis ryšys mokslo jau seniai patvirtintas.

    Tačiau DTL poveikis pažinimo funkcijoms dar neatskleistas iki galo.

    „Širdies ir kraujagyslių ligos mažina smegenų aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Jei kraujagyslių funkcija optimizuojama, net esant kitoms ligoms žmogus gali funkcionuoti geriau, nei tikėtasi“, – sako Pascual-Leone.

    Jis pabrėžia, kad širdies sveikatai itin svarbus gyvenimo būdas.

    Cholesterolio lygiui reguliuoti, ypač esant aukštam MTL, padeda fizinis aktyvumas ir vaistai (statinai).

    Siekiant išvengti Alzheimerio ligos, dr. Masdeu rekomenduoja laikytis Viduržemio jūros regiono dietos ar panašaus mitybos plano.

    O dr. Giacona pataria vadovautis Amerikos kardiologų asociacijos rekomendacijomis dėl cholesterolio kontrolės – sveika mityba, aktyvus gyvenimo būdas ir reguliarus fizinis krūvis visada išliks patikimiausiais smegenų bei širdies sveikatos sąjungininkais.

  • Aspirinas ir vidiniai kraujavimai: kada nauda virsta mirtina rizika

    Aspirinas ir vidiniai kraujavimai: kada nauda virsta mirtina rizika

    Ilgą laiką aspirinas buvo laikomas „tabletėmis nuo infarkto“, ir daugelis žmonių jį vis dar vartoja „profilaktikai“.

    Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė: žmonėms, kurie neturi širdies ir kraujagyslių ligų, toks vartojimas dažniausiai neduoda jokios naudos, o kartais net padidina pavojingų komplikacijų riziką.

    Pagrindinė priežastis — paslėpti kraujavimai, kurie ilgą laiką gali likti nepastebėti ir pasireikšti tik esant rimtoms pasekmėms.

    Kada aspirinas padeda, o kada ne?

    Gydytojai jį skiria antrinei profilaktikai — po infarkto, insulto, sergant išemine širdies liga ar ateroskleroze.

    Tokiais atvejais nauda yra akivaizdi ir gerokai viršija rizikas.

    Tačiau pradėti vartoti aspiriną pirminės profilaktikos tikslais sveikiems žmonėms, ypač vyresniems nei 60 metų, nerekomenduojama: kraujavimo rizika dažniau būna didesnė nei išvengta infarktų ar insultų.

    40–59 metų amžiaus grupėje sprendimas priimamas individualiai — tik tada, kai širdies ir kraujagyslių rizika yra didelė, o kraujavimo rizika maža.

    Acetilsalicilo rūgštis yra veiklioji medžiaga vaistuose, tarp jų ir „Aspirine“.

    Kodėl aspirinas pavojingas: kraujavimas kaip pagrindinė rizika

    Aspirinas mažina kraujo krešėjimą ir taip neleidžia susidaryti trombams, bet tuo pačiu padidina sunkių kraujavimų tikimybę.

    Meteanalizė, kurioje dalyvavo 171 000 žmonių, parodė: aspirinas sumažina infarkto riziką 15 proc., tačiau padidina didelių kraujavimų riziką net 48 proc. — įskaitant smegenų bei virškinamojo trakto kraujavimus.

    Kiti tyrimai nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonėms intrakranijinių (smegenų) kraujosruvų rizika gali padidėti maždaug 38 proc., nors reikšmingo apsauginio poveikio nuo išeminių insultų nepastebėta.

    Daugelis tokių kraujavimų vystosi be aiškių simptomų — iki momento, kai situacija tampa kritinė.

    Aspirinas: nauda ir žala skaičiais

    Vidutiniškai, iš 10 000 žmonių, vartojančių aspiriną profilaktiškai vienerius metus:

    išvengiama apie 5 infarktų arba 4 insultų,

    tačiau įvyksta apie 5 dideli kraujavimai, iš kurių 1 — intrakranijinis.

    Tai reiškia, kad norint užkirsti kelią vienam rimtam širdies ar kraujagyslių įvykiui, gydyti reikia šimtus žmonių, bet daliai jų atsiras sunkios komplikacijos.

    Kaip sakoma: vieną gydo, kitą žaloja.

    Amžius – kritinis veiksnys: kuo žmogus vyresnis, tuo pavojingesnis aspirinas be aiškių medicininių indikacijų.

    Kaip vartoti aspiriną saugiai ir sumažinti rizikas

    Nevartokite aspirino savarankiškai — tik pagal gydytojo paskyrimą.

    Nenutraukite vartojimo be gydytojo konsultacijos — jei jis skiriamas antrinei profilaktikai, staigus nutraukimas gali būti pavojingas.

    Pastebėję kraujavimo požymius (juodas išmatas, krauju pasruvusią vėmalų masę, staigų stiprų galvos skausmą) — nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

    Profilaktikai daug efektyvesnė gyvenimo būdo korekcija: sveika mityba, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė bei kitos priemonės, o ne mechaniškas aspirino vartojimas.

    Aspirinas pateisinamas tik esant širdies ir kraujagyslių ligoms — infarktui, insultui ir pan.

    Sprendimą dėl jo vartojimo priima tik gydytojas. Savarankiškas vartojimas pavojingas: kraujavimo (ypač paslėpto ir smegenyse) rizika dažnai viršija naudą.

    Aspirinas nėra universali apsauga. Jį reikia vartoti tik tada, kai nauda akivaizdžiai viršija rizikas — ir visada prižiūrint specialistui.

     

  • Išsilavinimas prailgina gyvenimą: nustatytas ryšys tarp žinių ir širdies sveikatos

    Išsilavinimas prailgina gyvenimą: nustatytas ryšys tarp žinių ir širdies sveikatos

    Naujas tyrimas atskleidė nerimą keliančią tendenciją – žmogaus širdis sensta ne tik dėl amžiaus, bet ir priklausomai nuo išsilavinimo bei pajamų lygio.

    Mokslininkų iš kelių pirmaujančių JAV universitetų duomenimis, mažiau išsilavinę ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės turi širdies ir kraujagyslių sistemą, kuri sensta 10 metų greičiau nei jų labiau pasiturinčių ir išsilavinusių bendraamžių.

    Šie duomenys, paskelbti žurnale JAMA Cardiology, kelia svarbų klausimą – ar išsilavinimas iš tiesų gali prailginti gyvenimą?

    Kas yra „širdies amžius“ ir kodėl tai svarbu?

    Kad būtų paprasčiau nei vartojant sudėtingus medicininius terminus ar procentus, mokslininkai pasiūlė naudoti „širdies amžiaus“ sąvoką – tai rodiklis, parodantis, kiek biologiškai sena yra jūsų širdis palyginti su tikruoju amžiumi.

    Pavyzdžiui, jei jums 45-eri, bet jūsų širdis veikia tarsi 55-erių žmogaus, tai rimtas signalas susirūpinti sveikata.

    Tyrime naudotas Amerikos kardiologų asociacijos (AHA) sukurtas naujas rizikos skaičiuoklės modelis, vertinantis tokius rodiklius kaip cholesterolio lygis, kraujospūdis, inkstų funkcija, diabeto buvimas, rūkymas ir vaistų vartojimas.

    Tai leidžia tiksliau įvertinti tikrąją širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kaip susijęs išsilavinimas ir širdies sveikata?

    Analizuojant daugiau nei 14 tūkst. 30–79 metų amžiaus dalyvių duomenis, paaiškėjo neraminantis vaizdas.

    Moterys, turinčios ne aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, turėjo vidutiniškai 5,8 metais „senesnę“ širdį nei jų tikrasis amžius.

    Vyrų su tokiu pat išsilavinimu širdies amžius buvo net 7,9 metais vyresnis.

    Palyginimui, tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų šis skirtumas buvo mažesnis – 3,3 metų moterims ir 6,2 metų vyrams. Tai rodo aiškų ryšį tarp išsilavinimo ir širdies sveikatos: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo „jaunesnė“ širdis.

    Pajamų reikšmė širdies senėjimui

    Svarbų vaidmenį atlieka ir pajamos. Tarp amerikiečių, kurių pajamos nesiekia dvigubos skurdo ribos, skirtumai dar ryškesni – net 24 proc.moterų ir 35 proc.vyrų iš šios grupės turi širdį, kuri senesnė nei jų tikrasis amžius bent 10 metų.

    Tuo tarpu tarp žmonių, turinčių didesnes pajamas, šie rodikliai siekia 12,2 proc. moterims ir 22,8 proc.vyrams.

    Tai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai įtaką daro ne vien genetika ar gyvenimo būdas, bet ir ekonominės sąlygos, kuriose žmogus gyvena.

    Kodėl išsilavinimas daro įtaką širdies sveikatai?

    Išsilavinimas dažnai lemia žinių apie sveikatą ir prevenciją lygį, prieigą prie medicininių paslaugų, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, streso lygį bei darbo sąlygas.

    Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus dažniau reguliariai tikrinasi sveikatą, kontroliuoja kraujospūdį, atsisako žalingų įpročių, sportuoja ir stebi cholesterolio lygį.

    Tuo tarpu mažiau išsilavinę asmenys dažniau susiduria su nepalankia darbo aplinka, lėtiniu stresu ir ribotomis galimybėmis gyventi sveikai.

    Kaip „širdies amžius“ naudojamas medicinoje?

    Įprastas rizikos vertinimo būdas – pasakyti pacientui, kad jis turi, tarkime, 15 proc.tikimybę patirti infarktą per artimiausią dešimtmetį.

    Tačiau tokia informacija daugeliui sunkiai suprantama.

    Dabar gydytojai gali sakyti: „nors jums 50 metų, jūsų širdis veikia kaip 60-mečio“.

    Tai aiškiau ir, kaip teigia tyrėjai, labiau motyvuoja keisti gyvenimo būdą.

    Šis metodas ypač naudingas jauniems pacientams, kurie iš pažiūros turi mažą riziką, bet biologiškai jų širdis jau sensta.

    Suvokimas, kad kūnas sensta greičiau nei atrodo, gali paskatinti anksčiau imtis prevencijos.

    Tyrimas taip pat parodo, kad širdies sveikata – tai ne tik asmeninių pasirinkimų klausimas, bet ir socialinės nelygybės atspindys.

    Net esant vienodiems biologiniams rodikliams, žmogus iš nepalankios aplinkos turi mažiau šansų išlaikyti „jauną“ širdį.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tyrimas buvo skerspjūvinis (t. y. nefiksavo pokyčių laike), o jo apribojimai susiję su tuo, kaip apibrėžiami „idealūs“ sveikatos rodikliai.

    Vis dėlto tyrimas siunčia aiškią žinutę – prevencinės priemonės turėtų būti nukreiptos ne tik į individualų, bet ir į visuomeninį lygmenį.

    Galima teigti, kad išsilavinimas – tai ne tik kelias į žinias, bet ir investicija į širdies sveikatą.

  • Nestabdykite vaistų vartojimo per staigiai!

    Nestabdykite vaistų vartojimo per staigiai!

    Kodėl jokiu būdu negalima staiga nutraukti vartojamų vaistų.

    Daugybė žmonių vartoja vienokius ar kitokius vaistus. Sergantiesiems lėtinėmis ligomis gerti tabletes yra kasdienė rutina.

    Tačiau kas nutiktų, jeigu jie liautųsi tą darę? Arba jūs?

    Atsakymas vienareikšmis: staiga nutraukus vaistų vartojimą pasekmės gali būti geriausiu atveju nemalonios, blogiausiu – pražūtingos. Ir ne tik dėl abstinencijos simptomų. Gali iš tiesų susiklostyti gyvybei pavojingos situacijos.

    Tad pasižvalgykite po sąrašą preparatų, kurių niekada neturėtumėte atsisakyti staiga. Kodėl ir kas gali nutikti, jeigu nuspręsite taip neapdairiai pasielgti?

    Vaistai kraujospūdžiui reguliuoti

    Dėl hipertenzijos, arba aukšto kraujospūdžio, kenčiantys žmonės turi reguliariai vartoti vaistus, stabilizuojančius jų kraujo spaudimą. Tai gali būti diuretikai, beta adrenoblokatoriai, AKF inhibitoriai, angiotenzino II receptorių blokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai, alfa blokatoriai ir alfa-2 receptorių agonistai.

    Kiekvienas iš šių vaistų atlieka keletą funkcijų – kontroliuoja, kaip greitai širdis pumpuoja kraują, kiek druskos ir vandens atsikrato kūnas ir, žinoma, mažina spaudimą kraujagyslėse.

    Staiga nutraukus tokių vaistų vartojimą, rizikuojama sukelti rimtų pavojų savo sveikatai. Gali padidėti insulto ir arterijų pažeidimo, taip pat inkstų nepakankamumo, inkstų veiklos sutrikimų ar net regos nervo pažeidimo grėsmė.

    Vaistai skydliaukei

    Žmonėms, vartojantiems vaistus nuo skydliaukės sutrikimų, ir ypač tiems, kurie serga hipertiroze (dėl suaktyvėjusios skydliaukės funkcijos ši išskiria per daug hormonų), staiga nutraukus vaistų vartojimą kyla vadinamosios skydliaukės audros pavojus. Į kraują patekus per daug skydliaukės hormonų, susidaro gyvybei pavojingas simptomų derinys, apimantis greitą širdies plakimą, aukštą kraujospūdį, karščiavimą, alpulį ir net komą.

    Antidepresantai

    Žmonėms, kuriems diagnozuota depresija, gali būti skiriami vaistai, reguliuojantys chemines medžiagas smegenyse. Tačiau kai kurie pacientai, vos pasijutę geriau, susigundo liautis gerti tabletes. O tai nėra gera mintis.

    Staiga nutraukus tokių preparatų vartojimą, gali pasireikšti abstinencija – galvos svaigimu, į gripą panašiais simptomais ir skrandžio spazmais.

    Taip pat dažnai skundžiamasi „smegenų nukrėtimais“ – savotišku reiškiniu, kai pajuntamas tarsi elektros šokas smegenyse.

    Ir, žinoma, yra rizika, kad gali sugrįžti visos psichikos sveikatos problemos, dėl kurių ir pradėti vartoti antidepresantai: nuotaikų svyravimai, panikos priepuoliai ir, deja, depresija.

    Kraują skystinantys vaistai

    Moksliškai vadinami antikoaguliantais, tokie vaistai vartojami siekiant išvengti krešulių susidarymo.

    Jie dažnai skiriami kaip prevencinė priemonė žmonėms, kuriems didesnė insulto ar infarkto rizika.

    Nustojus vartoti šiuos vaistus, įvyksta kaip tik tai, ko saugotasi: trombų susidarymo, taigi ir insulto ir (arba) infarkto grėsmė ima didėti.

    Maža to, gali pradėti kamuoti abstinencijos simptomai, apimantys emocinius sutrikimus, galvos svaigimą, nuovargį ir netgi nervų pažeidimus.

    Taip pat gali sutrikti deguonies patekimas į smegenis, o to pasekmė – įvairios sveikatos problemos.

    Dėl visų šių priežasčių kraują skystinančių vaistų vartojimą reikia palaipsniui mažinti – staiga nutraukti jokiu būdu negalima.

    Benzodiazepinai

    Šios grupės vaistai slopina centrinę nervų sistemą, taigi paprasčiau gali būti vadinami raminamaisiais. Vartojami įvairiose situacijose, įskaitant priepuolius ir nerimo sutrikimus, tai populiarūs, tačiau didelę priklausomybę sukeliantys receptiniai vaistai.

    Staiga liovęsi gerti juos galite kaip reikiant sujaukti ir savo kūną, ir protą.

    Itin bjaurūs būna abstinencijos simptomai: miego sutrikimai, galvos skausmas, dirglumas, nerimas, panikos priepuoliai, rankų drebulys, prakaitavimas, pykinimas, širdies permušimai, raumenų skausmai ir sąstingis. Bet tai dar ne viskas. Gali prisidėti traukuliai, haliucinacijos, psichozė.

    Pasekmės būna ne tik rimtos, bet ir tęsiasi labai ilgai.

    Gabapentinas

    Kaip ir benzodiazepinai, šis preparatas skiriamas įvairioms ligoms ir simptomams gydyti – pradedant epilepsijos priepuoliais, neuropatiniais skausmais ir baigiant neuralgiją ir net neramių kojų sindromą.

    Staiga nutraukti gabapentino vartojimą nepatartina.

    Abstinencijos simptomais skundžiasi net tie, kurie vaisto dozes mažina prižiūrimi gydytojo. Juos dažnai kamuoja galvos skausmai, pykinimas, nuovargis, svaigulys, karščiavimas.

    Liovusis gerti gabapentiną be jokio pasiruošimo, gali būti daug daug blogiau, nes prie jau minėtų simptomų neretai prisideda sumišimas, traukuliai, sutrinka širdies ritmas. Kai kuriais atvejais šie nemalonūs pojūčiai tęsiasi savaitę.

    Akių lašai glaukomai gydyti

    Jie vartojami akies vidaus spaudimui (akispūdžiui) mažinti. Staiga nutraukus jų vartojimą, akispūdis padidėja, todėl gali būti pažeistas regos nervas ir net viskas baigtis aklumu.

    Kortikosteroidai

    Kortikosteroidai, dar vadinami tiesiog steroidais, yra vaistai nuo uždegimo. Jie vartojami sergant įvairiomis ligomis, tarp jų astma, alergija ir autoimuninėmis ligomis, sukeliančiomis sąnarių, raumenų, sausgyslių ir panašius skausmus bei uždegimą.

    Kortikosteroidai yra sintetinės hormono kortizolio, kurį natūraliai gamina mūsų antinksčiai, versijos. Vartojant juos, organizmas sumažina natūralią kortizolio gamybą. Tad jeigu nutrauksite steroidų kursą staiga, organizmas nespės pagaminti užtektinai kortizolio, kad grąžintų pusiausvyrą.

    Taip nutikus, galite patirti daug nemalonių simptomų, įskaitant nuotaikų svyravimus, nuovargį, sąnarių skausmus, žemą kraujospūdį ir virškinimo trakto problemas, tokias kaip pykinimas, pilvo skausmas ir viduriavimas.

    Raumenų relaksantai

    Tokie vaistai blokuoja skausmo signalus į smegenis, suteikdami pacientams galimybę valdyti savo ligos simptomus ir užtikrindami jiems geresnę gyvenimo kokybę.

    Kaip ir su kitais šiame sąraše esančiais vaistais, su raumenų relaksantais yra tokia bėda: juos vartojantys žmonės, pradėję jaustis geriau, kartais ima ir nebegeria tablečių. Ir daro labai didelę klaidą.

    Staiga nutrauktas raumenų relaksantų vartojimas gali sutrikti daugybė mechanizmų smegenyse ir sukelti aibę bjaurių simptomų, kaip drebulys, haliucinacijos, traukuliai ir psichozė.

    Protonų siurblio inhibitoriai

    Protonų siurblio inhibitoriai paprastai skiriami žmonėms, sergantiems skrandžio veiklos sutrikimais, pavyzdžiui, gastroezofaginio refliukso liga.

    Tokie vaistai mažina skrandžio rūgšties gamybą. Tad jeigu staiga nustosite juos vartoti, įvyks atvirkštinis reiškinys – skrandis pradės gaminti per daug rūgšties.

    Tai gali būti labai skausminga – deginimo pojūtis gerklėje ir krūtinėje, o dar prisidės pykinimas ir kosulys.

    Antibiotikai

    Su jais viskas aišku – antibiotikai gydo bakterines infekcijas. Nors paprastai nutraukus jų vartojimą abstinencijos simptomų nebūna, nebaigus antibiotikų kurso, kai kurios bakterijos gali išlikti ir infekcija vėl įsišėlti.

     

  • Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Ką kvėpavimo dažnis sako apie mūsų sveikatą.

    Žmogaus kvėpavimo dažnis – kiek kartų per minutę įkvepiama ir iškvepiama oro.

    Įkvėpdamas oro mūsų kūnas gauna deguonies, reikalingo ląstelėms gaminti energiją. Iškvėpdamas orą, jis atsikrato anglies dvideginio – nuodingų dujų, kurių susikaupimas gali būti žalingas.

    Medicinoje kvėpavimo dažnis – vienas iš keturių gyvybinių rodiklių (kiti – kūno temperatūra, kraujospūdis ir pulsas), naudojamų pagrindinėms organizmo funkcijoms vertinti.

    Sveikas suaugusysis ramybės būsenoje įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę.

    Įprastai suaugęs asmuo įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę. Jeigu mažiau arba daugiau, tai jau gali būti užslėptos sveikatos problemos, tokios kaip širdies ar plaučių liga, nerimas, ženklas.

    Kas yra normalu?

    Kvėpavimo dažnis skaičiuojamas esant ramybės būsenos, taigi sėdint, gulint ir net miegant – pagal tai, kiek kartų per minutę pakyla ir nusileidžia krūtinė.

    Sveikas, arba normalus, kvėpavimo dažnis nėra universalus visiems žmonėms skaičius – kiekviename gyvenimo etape jis būna kitoks. Todėl yra skirstomas pagal amžiaus grupes:

    • 1 mėnuo – 30–60 įkvėpimų per minutę.

    • 3–6 mėnesiai – 30–45 įkvėpimai.

    • 6–12 mėnesių – 25–40 įkvėpimų.

    • 1–3 metai – 20–30 įkvėpimų.

    • 3–6 metai – 20–25 įkvėpimai.

    • 6–12 metų – 14–22 įkvėpimai.

    • 12 metų ir daugiau – 12–18 įkvėpimų.

    Nors plaučių funkcija kasmet po truputį mažėja, suaugusiųjų kvėpavimo dažnis su amžiumi paprastai nekinta, jeigu neatsiranda sveikatos problemų.

    Nuo emocijų iki blogų įpročių

    Faktorių, galinčių paveikti kvėpavimo dažnį, yra ne vienas. Dauguma jų akivaizdūs: žmogaus aktyvumo lygis, patiriamas stresas, miegojimo įpročiai, bendra sveikatos būklė, aplinka.

    Psichologiniai veiksniai

    Sveikiems suaugusiesiems krūviai, poilsis ir stresas kvėpavimo dažnį pakeičia tik laikinai.

    Mankšta ir fizinis aktyvumas: tada širdis ir plaučiai priversti darbuotis sunkiau, kad aprūpintų organizmą papildomu deguonimi – dėl to kvėpavimo dažnis didėja.

    Tačiau žmonėms, kurie aerobine fizine (kardio-) veikla užsiima reguliariai, kvėpavimo dažnis esant ramybės būsenos paprastai vėl sumažėja, nes ilsėdamasis kūnas gali efektyviau aprūpinti deguonimi kraujotaką, o šioji – pristatyti deguonį į raumenis.

    Miegas: užmigus kvėpavimo dažnis natūraliai lėtėja ir giliojo miego metu tampa pats lėčiausias. REM (greito akių judėjimo) fazėje kvėpavimas padažnėja ir tampa ne toks reguliarus.

    Stresas: jis, kaip ir stiprios emocijos, gali padažninti kvėpavimą, nes tokios būklės mūsų kvėpavimo takai susitraukia.

    Be to, dėl streso gali išsiskirti hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Jie priverčia širdį plakti smarkiau, taigi ir padažnina kvėpavimą.

    Įdomu tai, kad ilgalaikis stresas ir nerimas gali lemti lėtesnį už normalų širdies raumens susitraukinėjimą.

    Aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai

    Jie irgi daro įtaką kvėpavimo dažniui.

    Rūkymas: rūkant iš plaučių išstumiamas deguonis, todėl nereikėtų stebėtis, kad rūkaliai beveik triskart dažniau nei nerūkantieji skundžiasi dusuliu.

    Be to, išstumtas deguonis nepatenka ten, kur turėtų, – į raumenis ir kitus kūno audinius.

    Antsvoris ir nutukimas: nereikalingų kilogramų turintiems asmenims tikimybė, kad sumažės plaučių funkcija, išauga, o kartu ir grėsmė, kad tai paveiks kvėpavimo dažnį.

    Oro kokybė: oro tarša, pavyzdžiui, kietosiomis dalelėmis, sudirgina plaučius ir sukelia uždegimą. Įsiplieskus uždegimo židiniui organizmas gali pats bandyti pakoreguoti kvėpavimą – jį pagreitinti, kad į plaučius patektų daugiau deguonies ir jis išstumtų anglies dvideginį.

    Aukštis: kadangi dideliame aukštyje oras retesnis, kvėpavimas tampa dažnesnis, nes reikia palaikyti adekvatų deguonies kiekį kraujyje.

    Alkoholis: reguliarus alkoholio vartojimas arba piktnaudžiavimas juo dideliais kiekiais gali sulėtinti kvėpavimą.

    Liga

    Kvėpavimą gali paveikti tiek ūmios, tiek lėtinės ligos. Pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijos sukeltas uždegimas ir gleivių sankaupos gali pasunkinti kvėpavimą, taigi jį padažninti.

    Bet taip pat yra ligų, kurioms būdingas priešingas poveikis – tarkime, skydliaukės sutrikimai arba elektrolitų disbalansas. Jų atvejų kvėpavimas sulėtėja.

    Per greito kvėpavimo ligos

    Atrodytų, koks skirtumas, kiek kartų per minutę įkvėpti oro, – svarbu, kad organizmui jo užtektų. Bet skirtumas yra, ir didelis.

    Dažnesnis arba retesnis kvėpavimas gali įspėti apie užslėptą sveikatos problemą.

    Greitas paviršutiniškas kvėpavimas ir tankesnis už normalų kvėpavimo dažnis vadinamas tachipnėja. Ją gali sukelti deguonies trūkumas arba anglies dioksido perteklius organizme.

    Jeigu kvėpavimas padažnėja, bet po kurio laiko normalizuojasi, tai vadinama praeinančia tachipnėja.

    Staiga paspartinti kvėpavimo dažnį gali pneumonija, astma, skysčių kaupimas plaučiuose (dėl širdies nepakankamumo). O žmonėms, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga arba plaučių fibroze, tachipnėja gali tapti ir nuolatine būkle.

    Į sąrašą negalavimų, galinčių sukelti tachipnėja, taip pat patenka šios ūminės ir lėtinės ligos:

    • Alerginės reakcijos.

    • Nerimo arba panikos sutrikimai.

    • Trombozės (kraujo krešuliai).

    • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

    • Diabetinė ketoacidozė.

    • Pleuros efuzija (skysčio kaupimasis pleuros ertmėje).

    • Plaučių embolija.

    • Sepsis.

    Per lėto kvėpavimo ligos

    Lygiai taip pat, kaip yra kvėpavimą dažninančių ligų, esama ir jį lėtinančių negalavimų.

    Lėtesnis nei normalus kvėpavimo dažnis vadinamas bradipnėja. Su ja siejamos raumenų nervų ligos, pasireiškiančios raumenų silpnumu, arba kai kurios smegenų ligos.

    Tarp kitų būklių, lėtinančių širdies ritmą, taigi ir kvėpavimą, medikai taip pat išskiria:

    • Įkvėptus neurotoksinus (pvz., kaip anglies monoksidą).

    • Galvos traumas (ypač pažeidus apatinę smegenų kamieno dalį ir nugaros smegenis).

    • Hipotireozę (kai skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų).

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kai pasidaro sunku kvėpuoti ir pradeda kamuoti dusulys (vadinamoji dispnėja), būtina kreiptis skubios pagalbos.

    Jeigu kvėpavimas dažnas ir pasireiškia bet kuris iš šių simptomų, taip pat nedelsdami skambinkite pagalbos telefonu arba vykite į ligoninės priimamąjį:

    • Pamėlusi arba papilkėjusi oda, nagai, dantenos, lūpos ar sritis aplink akis.

    • Krūtinės skausmai.

    • Krūtinės ląsta su kiekvienų įkvėpimu įtraukiama į vidų (vadinamoji retrakcija).

    • Karščiavimas.

    • Pirmas kartas, kai pasireiškia padažnėjęs kvėpavimas.

    • Simptomai sunkėja.

        Kaip kvėpuoti sveikai

    Reguliaria mankšta stiprinkite plaučius ir gerinkite deguonies pritekėjimą.
    Sveikai maitinkitės ir palaikykite sveiką svorį – taip sumažinsite kvėpavimo sistemai tenkantį krūvį.
    Praktikuokite kvėpavimo pratimus – jie didina plaučių tūrį ir padeda kontroliuoti kvėpavimą.
    Naudokitės streso mažinimo priemonėmis, kaip meditacija ar joga: atsipalaidavusiam kūnui lengviau kvėpuoti.
    Meskite rūkyti, kad išvengtumėte ilgalaikės žalos plaučiams ir bendrai pagerintumėte kvėpavimo funkciją.
    Kiek įmanoma venkite kontaktų su taršalais, smogu, cheminėmis medžiagomis, kad sumažintumėte uždegimo tikimybę ir apsaugotumėte plaučius.
    Kasmet tikrinkitės plaučių sveikatą. Dėl bet kokių kvėpavimo sutrikimų iškart kreipkitės į gydytoją.