Žyma: liga

  • Augalas, efektyviai gerinantis smegenų veiklą

    Augalas, efektyviai gerinantis smegenų veiklą

    Su amžiumi daugelis žmonių pastebi prastėjančią atmintį.

    Dėl šios priežasties priemonės smegenų veiklai gerinti yra itin paklausios tiek vaistinėse, tiek internetinėse parduotuvėse.

    2025 m. internete pradėta vis dažniau kalbėti apie mėlynžiedę taškuonę – indišką augalą, kuris, kaip teigiama, skatina geresnį smegenų darbą.

    Pasak daugelio vaizdo įrašų, mėlynžiedė taškuonė stiprina atmintį ir gerina koncentraciją.

    Daugelis biohakerių kasdien vartoja šį maisto papildą tikėdamiesi tapti protingesni už kitus. Pateikiame penkis svarbius faktus apie šią smegenų veiklą skatinančią priemonę.

    Mėlynžiedė taškuonė – kur ji auga ir kaip atrodo?

    Mėlynžiedė taškuonė (Bacopa monnieri) – tai augalas, mėgstantis drėgną ir šiltą aplinką. Natūralioje gamtoje jis dažniausiai aptinkamas pelkėtose pakrantėse, sekliuose vandens telkiniuose ir net po vandeniu.

    Šis augalas plačiai paplitęs tropinėse ir subtropinėse Afrikos, Azijos, Australijos bei Amerikos vietovėse.

    Dėl šliaužiančių stiebų mėlynžiedė taškuonė sparčiai plečiasi, padengdama vandens paviršių arba pakrantės ruožus žaliu kilimu.

    Tačiau norint pamatyti šį augalą, nebūtina vykti į tropikus – jį sėkmingai galima auginti ir namuose.

    Mėlynžiedė taškuonė puikiai auga vazonuose, pakabinamuose krepšeliuose ir net akvariumuose. Auginti mėlynžiedę taškuonę namuose nesudėtinga – jai tereikia pakankamo kiekio šviesos, drėgmės ir tinkamos temperatūros.

    Dėl savo nereiklumo ir dekoratyvinių savybių ji jau seniai tapo populiariu pasirinkimu kambarinių augalų entuziastų tarpe.

    Mėlynžiedė taškuonė – gydomasis augalas

    Pasak portalo Science Alert, Indijoje mėlynžiedė taškuonė medicinoje naudojama jau tūkstančius metų.

    Senovės ajurvedos medicinoje ji buvo laikoma augalu, padedančiu gerinti atmintį, intelektą ir bendrą proto būklę.

    Indų gydytojai tikėjo, kad mėlynžiedė taškuonė ne tik stiprina pažintines funkcijas, bet ir prailgina gyvenimą, jaunindama organizmą.

    Dėl šių savybių augalas buvo naudojamas tiek smegenų senėjimo problemų prevencijai, tiek gydymui.

    Milijonai žmonių šimtmečiais pasitikėjo šiuo augalu, vartodami jį užpilų, miltelių ir ekstraktų pavidalu.

    Tačiau tradicinės žinios – viena, o moksliniai įrodymai – visai kas kita.

    Ar šiuolaikiniai tyrimai patvirtina mėlynžiedės taškuonės veiksmingumą, ar jos reputacija paremta tik senovės įsitikinimais?

    Nauda sveikatai

    Moksliniai tyrimai rodo, kad mėlynžiedė taškuonė iš tiesų gali turėti teigiamą poveikį smegenų veiklai.

    Vieno naujausių eksperimentų metu mokslininkai nustatė, kad reguliarus šio papildo vartojimas gerina atmintį, koncentraciją ir loginį mąstymą.

    Be to, teigiami pokyčiai pastebėti tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje atmintyje – žmonės geriau įsiminė žodžius, vaizdus ir kasdienes detales.

    Taip pat mėlynžiedė taškuonė mažina streso lygį.

    Tyrimai parodė, kad ji padeda sumažinti nerimą ir kortizolio – streso hormono – kiekį organizme.

    Be to, dalyviai, vartoję mėlynžiedę taškuonę, pastebėjo pagerėjusią miego kokybę.

    Kaip mėlynžiedė taškuonė gerina smegenų veiklą?

    Mėlynžiedės taškuonės poveikis smegenų veiklai siejamas su joje esančiomis biologiškai aktyviomis medžiagomis – bakozidais.

    Šie junginiai saugo nervines ląsteles nuo pažeidimų, mažina uždegimus ir padeda organizmui įveikti stresą.

    Dėl šių savybių smegenys veikia efektyviau, lengviau susikoncentruoti, o nerimas sumažėja.

    Ar mėlynžiedė taškuonė saugi vartoti?

    Apskritai mėlynžiedė taškuonė laikoma saugia daugeliui žmonių, tačiau ji turi tam tikrų apribojimų.

    Augalas gali sąveikauti su kai kuriais vaistais ir sukelti nepageidaujamų reakcijų žmonėms, sergantiems skydliaukės ligomis, astma, skrandžio opalige ir kitomis lėtinėmis ligomis.

    Taip pat mėlynžiedės taškuonės nerekomenduojama vartoti nėštumo metu.

    Svarbu nepamiršti, kad oficialios reguliavimo institucijos dar nėra pripažinusios mėlynžiedės taškuonės kaip vaisto, todėl jos veiksmingumas ir saugumas nėra patvirtinti valstybinėse institucijose.

    Prieš pradėdami vartoti mėlynžiedę taškuonę, būtinai pasitarkite su gydytoju ir atidžiai išnagrinėkite informaciją, kad išvengtumėte galimų nepageidaujamų pasekmių.

  • Kada skauda krūtinę, bet ne širdį

    Kada skauda krūtinę, bet ne širdį

    Penkios priežastys, kodėl gali skaudėti krūtinę, bet ne širdį.

    Krūtinės skausmai akimirksniu priverčia galvoti apie blogiausia. Nors gali būti daugybė kitų paaiškinimų, ne tik infarktas ar kitos pavojingos širdies būklės.

    Sakoma, jog net pusė į kardiologus dėl krūtinės skausmo besikreipiančių žmonių sužino, kad jų širdis visiškai sveika.

    Nuo to jiems, suprantama, palengvėja, bet tik psichologiškai, nes krūtinės skausmai vis tiek niekur nedingsta. Kartais gydytojai turi atlikti tikro detektyvo darbą, kad užčiuoptų tokio skausmo šaknis. Ir pirmiausia jie patikrina šias penkias galimybes.

    Sužalota krūtinės kremzlė arba raumenys

    Krūtinės traumos – pavyzdžiui, patirtos per avariją ar griūvant – būna labai skausmingos. Elementariausia iš jų – raumens patempimas keliant ką nors sunkaus, sportuojant be apšilimo ar visą dieną prasėdėjus netinkamoje pozoje, – gali pridaryti didelių nemalonumų.

    Dar viena galima aštraus krūtinės skausmo priežastis, apie kurią gal ir negirdėjote, yra kostochondritas. Kremzlės, jungiančios šonkaulį su krūtinkauliu, uždegimas.

    Skaičiuojama, kad beveik trečdalis žmonių, kurie kreipiasi į gydytojus dėl skausmo krūtinėje, kenčia dėl kostochondrito. (Tarp jų, beje, būna šiek tiek daugiau moterų nei vyrų.) Dažnas negaluoti pradeda po intensyvių fizinių krūvių, kvėpavimo takų infekcijų, kai kurių formų artrito, labai smarkaus kosulio ar vėmimo arba išsivysčius komplikacijoms po operacijos.

    Labai svarbu atminti, kad tokios krūtinės traumos paprastai nesukelia dusulio, karščiavimo nei bėrimo. Todėl jei, be skausmo, patiriate dar ir kurį nors iš šių simptomų, tučtuojau kreipkitės į gydytoją – gali būti, jog jums kas nors rimtesnio.

    Refliuksas

    Jeigu esate patyrę rėmens graužimą, žinote, koks skausmingas gali būti gastroezofaginis refliuksas.

    Jis smogia, kai apatinis stemplės raukas tinkamai neužsiveria ir rūgštus skrandžio turinys patenka atgal į stemplę sukeldamas deginantį skausmą krūtinėje.

    Kai tokie priepuoliai kartojasi dažnai ir yra stiprūs, galite būti beveik tikri, jog išsivystė gastroezofaginio refliukso liga.

    Nors labai bjaurus, refliuksas grėsmės gyvybei paprastai nekelia. Bet intensyvus diskomfortas krūtinėje gali kaip reikiant išgąsdinti ir, pripažįsta gydytojai, nedaug tesiskirti nuo infarkto.

    Gastroezofaginio refliukso liga irgi nėra tokia jau nepavojinga. Per ilgesnį laiką galimos komplikacijos dėl pažeistos stemplės, sukelto uždegimo ir didėjanti stemplės vėžio išsivystymo rizika. Jau vien dėl to verta vengti tokių dirgiklių kaip alkoholis ar sotus valgis vėlai vakare.

    Net kai kurie populiarūs vaistai, tokie kaip aspirinas ar ibuprofenas, gali erzinti rėmenį. Todėl geriausia pasitarti su gydytoju, kaip apsisaugoti.

    Nerimas arba depresija

    Nerimavimas dažniausiai neguldo žmonių į ligoninę. Bet jeigu nerimo priepuolis perauga į panikos, tikrai galima atsidurti skubios pagalbos skyriuje.

    Kartais panikos priepuoliai būna nepaprastai intensyvūs: trūksta oro, spaudžia krūtinę, pykina, čia muša karštis, čia krečia šaltis, ir gali nuoširdžiai atrodyti, kad mirštame nuo širdies smūgio. Ypač jeigu dar prisideda hiperventiliacija – labai dažnas arba labai gilus kvėpavimas, įtempiantis krūtinės raumenis.

    Kartais jos skausmai gali būti ir tiesiogiai susijęs su širdies kraujagyslių sistema, nes per panikos priepuolį arterijos susiaurėja ir apriboja kraujo pritekėjimą į širdį.

    Nors nereikia nė panikos priepuolio, kad paskaustų krūtinės plotą. Daugybei žmonių tokį diskomfortą palaipsniui gali sukelti lėtinis nerimas. Tuomet viskas prasideda nuo įkyraus sopulio, kuris ilgainiui perauga į buką spaudimą krūtinėje, tarsi ją gniaužtų didžiulis kumštis.

    Labai panašiai ir depresijos atveju. Krūtinės skausmas būna mažiau epizodiškas ir ne toks dramatiškas, palyginus su panikos priepuoliu.

    Tokius fizinius psichikos problemų pasireiškimus gydytojai vadina somatiniais simptomais ir tai gali būti bet kas – nuo sustojusio skrandžio iki galvos ar krūtinės skausmų, netgi pasunkėjusio kvėpavimo.

    Gera žinia, kad tai gydoma ir daugiau nei vienu būdu. Bet vis tiek reikėtų pasitikrinti pas gydytoją, kad būtumėte tikri, jog nėra kokios nors rimtos ligos.

    Problemos dėl plaučių

    Plaučiai taip pat gali būti skausmų krūtinėje priežastis. Anot gydytojų pulmonologų, net užterštas kietosiomis dalelėmis oras, koks neretai būna šaltomis žiemos dienomis, gali sudirginti kvėpavimo takus. Tuomet ima spausti krūtinę, prasideda kosulys, dėl kurio įsitempia krūtinės raumenys ir ją ima skaudėti.

    Įtraukus gurkšnį šalto sauso oro irgi gali paskausti krūtinę. Specialistai įspėja, jog tai ypač dažna per burną kvėpuojančių žmonių patirtis (kvėpuojant per nosį ji padeda sušildyti orą), taip pat sergančiųjų kvėpavimo takų ligomis, kaip kad astma, bėda. Lėtinė liga jau savaime pasunkina kvėpavimą, taigi gali sukelti krūtinės skausmą. Prisidėjus nepalankiems aplinkos veiksniams – tuo labiau.

    Infekcija, trombas ar kita sveikatos būklė

    Kai kurios kitos su plaučiais susijusios būklės irgi gali lemti nemalonius pojūčius krūtinės srityje.

    Pneumonija. Kai dėl į plaučius patekusių mikroorganizmų plaučių alveolėse susikaupia uždegiminio skysčio ir ląstelių, krūtinę gali skaudėti kosėjant ar tik kvėpuojant.

    Pleuritas. Plaučius ir krūtinę dengiančios plėvės – pleuros – pabrinkimas dėl uždegimo, kurį gali sukelti tam tikros autoimuninės būklės (pavyzdžiui, vilkligė), virusinės infekcijos ir kraujo krešuliai.

    Plaučių embolija. Kai trombas viename iš plaučių pradeda stabdyti kraujo pritekėjimą į organą ir didina kraujo spaudimą, dažnai vienais pirmųjų simptomų būna dusulys ir krūtinės skausmas. Tokiose situacijose reikalinga skubi medicinos pagalba – būtina kviesti greitąją.

    Nepriklausomai nuo to, su kokia plaučių problema susidūrėte, yra didelė tikimybė, kad ji reiškiasi ir kosuliu. Turėkite omenyje šį papildomą simptomą – daugeliu atvejų kosulys padės suprasti, kad skauda ne dėl širdies.

    Kada vis dėlto kalta širdis

    Su širdimi susiję skausmai vadinami krūtinės angina ir jie pasireiškia, kai užsikemša mažiausiai viena vainikinė arterija (dažniausiai dėl riebalinės plokštelės) laikinai apribodama kraujo tekėjimą į širdį. Tokioje situacijoje juntamas spaudimas arba gniaužimas krūtinėje ir, priklausomai nuo to, kokio tipo angina, diskomfortas gali stiprėti nuo fizinių krūvių.

    Infarktas ištinka vienai tokių riebalinių plokštelių atplyšus nuo arterijos sienelės, susidarius trombui ir jam užblokavus kraujo tekėjimą į širdies raumenį. Tada daugelis jaučia čia užeinantį, čia praeinantį krūtinės skausmą, kuris trunka ilgiau nei kelias minutes ir gali išplisti į rankas, nugarą, kaklą, žandikaulį.

    Taip pat galimi ir tokie simptomai, kaip dusulys, pykinimas, šaltas prakaitas, galvos svaigimas, vėmimas – visi šie infarkto požymiai, tarp kitko, specifiškai būdingi moterims.

    Jeigu kyla bent menkiausias įtarimas, kad jus ištiko infarktas, nedvejodami kvieskite greitąją pagalbą.

    Kitais atvejais atidžiai stebėkite simptomus, įsiminkite, ką veikėte (ar valgėte) prieš prasidedant krūtinės skausmams, kad ateityje galėtumėte išvengti juos provokuojančių aplinkybių.

    Svarbiausia, kai kamuoja nepaaiškinami krūtinės skausmai, nebijoti kreiptis į gydytojus. Didelė tikimybė, kad jų priežastis – ne širdis.

  • Karštas vanduo palengvina migrenos priepuolius

    Karštas vanduo palengvina migrenos priepuolius

    Migreniniu vadinamas stiprus galvos skausmas, galintis užsitęsti iki 72 valandų.

    Tad nėra ko stebėtis, kai kenčiantieji jo priepuolius pasiryžę išbandyti bet ką, kas palengvintų savijautą (nes vaistai gelbsti toli gražu ne visuomet).

    Neurologai mano galintys tokiems žmonėms pasiūlyti veiksmingą priemonę – ir ji ne farmacinė.

    Prasidėjus migrenos priepuoliui, pulsuojantis skausmas paprastai apima vieną galvos pusę. Gali būti ir kitokių simptomų: padidėjęs jautrumas kvapams, šviesai, pykinimas ir pan.

    Nors migrenos kilmė kol kas nėra visiškai aiški, gerai žinoma, kad skausmo priepuolius gali išprovokuoti tam tikri dalykai – kvapai arba net kai kurie patiekalai.

    Stresas, suprantama, irgi.

    Gydytojai neurologai teigia, kad tokiose situacijose palengvinti migreninius galvos skausmus gali karštos vonelės.

    Tokią mintį pakišęs tyrimas buvo atliktas dar 2016 metais. Specialistai tąsyk surinko 40 pacientų savanorių ir juos padalijo į dvi grupes.

    Abiem duodavo vaistų nuo migrenos, tačiau tik vienai grupei papildomai rekomenduodavo karštas voneles rankoms ir kojoms.

    Praėjus 45 dienoms paaiškėjo, kad tiems iš tyrimo dalyvių, kurie gydėsi ir karštu vandeniu, galvos skausmas buvo ne toks intensyvus.

    Gali būti, jog „stebuklą“ paaiškina paprastas reiškinys, spėja mokslininkai: karštas vanduo paskatina kraują nutekėti nuo smegenų į galūnes.

    Be to, nukreipia nervų sistemos dėmesį nuo skausmo židinio bei malšina stresą.

    Medikai taip pat mano, kad šiluma gali stimuliuoti nervų ląsteles kūno periferijoje – dėl to per migrenos priepuolį į smegenis keliaujantys skausmo signalai gali „paklysti“.

    Nors patikimų įrodymų apie karšto vandens veiksmingumą slopinant migrenos priepuolius nėra, išbandyti šį paprastą ir nepavojingą metodą tikrai verta.

  • Kasaisi, kasaisi ir dar negana?

    Kasaisi, kasaisi ir dar negana?

    Niežulys gali atskleisti daug svarbių dalykų apie sveikatą – ir net įspėti apie rimtas ligas.

    Inkstų liga

    Smarkus viso kūno niežulys dažnai kamuoja žmones, sergančius vėlyvos stadijos inkstų ligomis. Arba tuos, kam išsivystęs lėtinis inkstų nepakankamumas.

    Tyrimai parodė, jog 42 proc. dializės pacientų kenčia nuo vidutinio iki nepaprastai stipraus niežulio. Kartais tokio, kad žmogus nubunda vidury nakties jau kasydamasis.

    Mokslas dar nežino, kodėl inkstų ligos sukelia odos niežulį. Tačiau gydytojai įtaria, jog tai susiję su toksinais, susikaupiančiais organizme, kai inkstai nebeišgali pašalinti iš kraujo visų šalutinių veiklos produktų.

    Kepenų ligos

    Niežtinti oda pačiose įvairiausiose kūno vietose gali būti ir ženklas apie nesveikuojančias kepenis. Tačiau skirtingai nei inkstų atveju, niežulys apie kepenų negalavimus įspėja dar ankstyvosiose stadijose.

    Mechanizmas beveik analogiškas: jeigu kepenys deramai nefunkcionuoja, kad pašalintų iš organizmo toksinus, šalutiniai jo veiklos produktai, tokie kaip tulžies rūgštys, pradeda kauptis.

    Dermatografija

    Jeigu net švelniai pasikasius odą nagai palieka raudonus iškilius randus, nepranykstančius 15–30 minučių, galima įtarti, jog tai dermatografija. Arba dermatografizmas, kaip dar vadinama ši lėtinės dilgėlinės forma.

    Tokia būklė, kai oda yra nepaprastai jautri prisilietimams ir išskiria per daug histamino, yra gana reta. Ją išprovokuoti gali stresas, infekcijos, alergenai, net vaistai. Žymės atsiranda tose vietose, kur oda liečiasi su oda ar drabužiais.

    Dermatografiją labai paprasta diagnozuoti, visgi ji dažnai lieka neįrašyta į pacientų ligos istoriją, kadangi negalavimas nėra labai sunkus ar toks varginantis, kad žmogus neapsikentęs kreiptųsi į dermatologą. Nors paūmėjimų atveju, jeigu niežulys pasidaro išties labai stiprus, jį suvaldyti padeda antihistamininiai vaistai.

    Pacientams, sergantiems sunkiomis dilgėlinės formomis, kuriems antihistaminai nebepadeda, gali būti skirtos vaistų su veikliąja medžiaga omalizumabu injekcijos.

    Stuburo liga

    Nuolat niežtinti nugaros kiek aukščiau juosmens oda nesant bėrimo gali būti neuropatinio niežulio pasekmė.

    Kitaip sakant, nervų funkcijos sutrikimo ženklas.

    Tačiau prieš patvirtindami šią diagnozę specialistai turi patikrinti pacientą dėl galimos stuburo ligos.

    Tyrimai parodė, kad stuburo problemų, atsiradusių dėl amžiaus ar dėl traumos, pasekme gali tapti užspaustas nervas. Dėl to ir pradeda niežtėti nugarą.

    Neuropatinis niežulys gali atsirasti vienoje kūno pusėje arba abiejose, bet jei kasymasis neteikia palengvėjimo, vertėtų susirūpinti.

    Kitų būklių, pavyzdžiui, egzemos, atveju kasantis niežulys rimsta. Nervinis niežulys – nė kiek. Dažnai negi sustiprėja.

    Kai kurie žmonės tai apibūdina kaip jausmą, tarsi oda ropinėtų vabzdžiai.

    Jeigu gydytojai nustato, kad jokios rimtos ligos ženklų stubure nėra, kitų sveikatos problemų taip pat, neuropatinis niežulys gydomas kremais su kapsaicinu – jie „pridegina“ iš rikiuotės išėjusius nervus, kad šie nebedirgintų odos.

    Celiakija

    Nepakeliamai niežtintys gumbeliai ar pūslelės ant kelių, alkūnių, sėdmenų ir (arba) palei plaukų liniją gali reikšti pūslelinį dermatitą. Tai ant odos pasireiškiantis celiakinės ligos simptomas.

    Kai glitimo patenka į jį netoleruojančio žmogaus organizmą su maistu, imuninė sistema reaguoja išskirdama antikūnus – konkrečiai imunoglobuliną A (IgA). Tie antikūnai nukeliauja į odą ir „prisiriša“ prie jos ląstelių taip sukeldami niežėjimo pojūtį.

    Tokį niežulį įmanoma trumpam apmalšinti receptiniu tepalu, bet jeigu celiakija jau stipriai pažeidusi žarnyną, teks laikytis griežtos beglitimės dietos visą likusį gyvenimą.

    Sergantiesiems celiakija ir toliau valgant maistą su glitimu, galimas neprievalgis, anemija, sumažėjusi kaulų masė, opinis kolitas ir net vėžys.

    Limfoma

    Kraujo ligos – dar viena negalavimų grupė, kurios nereikia atmesti ieškant odos niežulio priežasties.

    Kai kurių šaltinių duomenimis, nuo 5 iki 30 proc. limfomų – tiek Hodžkino, tiek ne Hodžkino – gali pasireikšti niežėjimu.

    Niežulys (su bėrimu ar be) kartais būna pirmasis Hodžkino limfomos simptomas. Jį, tikėtina, sukelia citokinai – baltymai, atliekantys ląstelių signalizacijos funkciją: reaguodami į infekciją, jie sukelia uždegimus.

    Skydliaukės ligos

    Pernelyg aktyvi arba pernelyg tingi skydliaukė gali sukelti keistų odos pojūčių. Niekas nežino, kodėl susiformuoja toks ryšys, bet gali būti, jog skydliaukės sutrikimų nulemti pokyčiai prakaito liaukose lemia odos išsausėjimą.

    Sausa niežtinti oda būdinga žmonėms, kuriems diagnozuota hipotireozė. Mat odos audiniuose yra skydliaukės hormonų receptorių, kurie, jusdami jų trūkumą, reaguoja.

    Alergijos

    Tai vienos dažniausių lėtinių ligų pasaulyje.

    Dauguma odos alergijų apibūdinamos terminu „kontaktinis dermatitas“: toje vietoje, kur alergenas kontaktuoja su oda, atsiranda niežtintis bėrimas. Dermatitas gali pažeisti net akių vokus.

    Nuodingi augalai, nikelis arba parfumerijos ir kosmetikos priemonėse esantys tam tikri junginiai yra tik keletas alergenų, dažniausiai sukeliančių kontaktinį dermatitą. Diskomfortui palengvinti gydytojas gali skirti steroidinių tepalų. Tačiau kad specialistai – dermatologai ir alergologai – susektų niežulį sukeliančius alergenus, reikia atlikti išsamius tyrimus. Kol patikrinami visi šiuolaikinio žmogaus naudojami produktai, tai užtrunka.

    Menopauzė

    Ją pasiekusios moterys susiduria su išvaizdos pokyčiais – įskaitant išsausėjusią niežtinčią odą.

    Taip yra dėl to, kad organizme sumažėja estrogenų, be galo svarbių kolageno gamybai. Todėl odos sluoksnis suplonėja, o sumažėjus natūralių riebalų, užtikrindavusių odos drėgnumą, pradeda kamuoti niežulys.

    Vienintelė išeitis – uoliai drėkinti odą. Pavyzdžiui, alavijų geliu arba kremais su kalaminu. Jie sulaiko vandenį išoriniame odos sluoksnyje, neleidžia išdžiūti, taigi ir niežėti.

    Krūties vėžys

    Pedžeto ligai būdingas egzemą primenantis spenelio bėrimas. Tai nepaprastai reta krūties vėžio forma, kai vėžio ląstelės susirenka spenelyje arba aplink jį. Spenelio bei areolės oda atrodo paraudusi, niežti, dega, gali būti opelių. Todėl kartais klaidingai diagnozuojama egzema, nors Pedžeto ligą galima įtarti iš to, kad ji apima tik vieną krūtį.

    Nėštumas

    Kartais nėštumo pabaigoje moters pilvą (pasitaiko, kojas ir rankas irgi) išberia raudonais, niežtinčiais mazgeliais. Nors tai nėra pavojinga nei pačiai būsimai mamai, nei kūdikiui, pojūtis labai nemalonus. Deja, priemonių kovoti su bėrimu negausu, mat jis pasirodo trečiojo trimestro pabaigoje, kuomet daugumos vaistų jau negalima vartoti.

    Įdomus, bet kol kas nepatvirtintas faktas: pastebėta, kad dilgėlinė nėščiųjų dermatozė pasireiškia esant daugiavaisiam nėštumui – pavyzdžiui, laukiantis dvynių. Kai kas mano, dėl to, jog pilvo oda tuomet labai įsitempia.

    Gimus kūdikiui, dermatitas praeina.

  • Ką būtina žinoti apie septinį artritą

    Ką būtina žinoti apie septinį artritą

    Septinis artritas – reta ir negailestinga artrito forma, galinti pažeisti ir vieną sąnarį, ir, deja, daugiau.

    Dažniausiai ligą sukelia bakterijos, tačiau kartais septinis artritas išsivysto ir po kontakto su virusu arba grybeliu.

    Visais atvejais infekcija išplinta į sąnarius ir sukelia uždegimą.

    Taikosi į stambesnius

    Dar vadinamas piogeniniu arba bakteriniu, toks artritas paprastai smogia didiesiems sąnariams – klubų, kelių. Bet gali nusitaikyti į kitus, pavyzdžiui, pečių sąnarius ar kulkšnis.

    Simptomai, kaip galima numanyti, tuomet labai nemalonūs: stiprus skausmas ir tinimas, riboti sąnario judesiai, karščiavimas ir šaltkrėtis.

    Dažnai prieš tai būna kokia nors prielaida infekcijai įsimesti, kaip kad patirta sąnario operacija, nusilpęs imunitetas, diabetas, reumatoidinio artrito diagnozė ar atvira žaizda.

    Negydomas arba tinkamai negydomas septinis artritas labai pavojingas ir gali ne tik negrįžtamai pažeisti sąnarį, bet ir sukelti pavojų gyvybei.

    Negaili ir vaikų

    Iš visų septinio artrito kaltininkų – bakterijų, virusų, grybelių – dažniausiu sukėlėju nustatomas auksinis stafilokokas.

    Šie patogeniniai mikroorganizmai, be kita ko, siejami su plaučių uždegimu, odos infekcijomis, sepsiu, kaulų ir sąnarių infekcijomis.

    Septinis artritas dažnai diagnozuojamas vaikams – jiems didesnė rizika pasigauti ligą sukeliančią infekciją. Bet suaugusieji irgi juo serga.

    Kai kurie rizikos veiksniai didina grėsmę susirgti septiniu artritu abiejų amžiaus grupių atstovams:

    • Artritinės ligos, tokios kaip osteoartritas, podagra, autoimuninis reumatoidinis artritas ir vilkligė. Vaistai, reikalingi šiems negalavimams gydyti, gali padidinti septinio artrito riziką (pavyzdžiui, sergantieji reumatoidiniu artritu vartoja vaistus, slopinančius imunitetą, taigi didinančius grėsmę užsikrėsti).

    • Praeityje persirgtas septinis artritas didina tikimybę išgirsti šią diagnozę antrąkart.

    • Nusilpusi imuninė sistema. Septinio artrito grėsmė sergantiesiems diabetu, turintiesiems bėdų dėl inkstų ir kepenų, taip pat yra didesnė – dėl vaistų, kuriuos jie priversti vartoti.

    • Sąnario protezas. Bakterijos gali patekti į sąnario vietą atliekant jo keitimo operaciją arba infekcija ant dirbtinio sąnario gali pakliūti iš kitos kūno vietos.

    • Sąnario trauma. Jeigu netoli jo yra atvira žaizda, įpjovimas, mikrobai nuo odos gali pasiekti sąnarį per kraujotaką.

    • Odos problemos. Jautri, lengvai pažeidžiama oda didina septinio artrito grėsmę. Į šią rizikos grupę patenka ir sergantieji žvyneline – autoimunine odos liga.

    • Injekcijos. Tai visai neseniai išaiškintas rizikos veiksnys, siejamas su „nemediciniškai atliekamomis injekcijomis“, kai švirkštai nėra sterilūs, taigi bakterijos per odą gali patekti į kraują. Jeigu tos bakterijos atsparios antibiotikams ar itin užkrečiamos, didėja komplikacijųir net grėsmę gyvybei keliančių situacijų tikimybė.

    Du ar daugiau iš išvardytų rizikos veiksnių jau lemia rimtesnę grėsmę susirgti septiniu artritu nei tik vienas.

    Kurie sąnariai pažeidžiamiausi?

    Kol sąnariai dar savi – tai yra ne protezai, – septinis artritas, kaip minėta, dažniausiai taikosi į kelius, klubus, pečius, kulkšnis, alkūnes, riešus.

    Tačiau infekcijos vieta gali priklausyti ir nuo patogeno tipo, esamų sąlygų, užsikrėtimo būdo.

    Negydomas septinis artritas gresia rimtomis komplikacijomis ar net pavojumi gyvybei.

    Vaikams septinis artritas gali pažeisti visai kitus sąnarius nei suaugusiesiems. Tyrimai rodo, jog mažiesiems pacientams dažniausiai nukenčia klubo arba kelio sąnarys. Dar pasitaiko alkūnės septinio artrito atvejų – jį sukelia stafilokokinė infekcija.

    Suaugusiesiems septinio artrito sukėlėjai įprastai būna susiję su jų ligos istorija, sveikatos būkle, ortopedinėmis operacijomis ar injekcijomis (dažniausiai narkotikų). Ir didžiausia tikimybė, kad pažeisti lieka kelio arba smulkieji pirštų sąnariai.

    Išsivysčius septiniam artritui, audiniuose aplink kelio sąnarį ima kauptis skysčiai ir jis ištinsta – tai vadinama sąnario efuzija. 91 proc. asmenų, kuriems septinis artritas, ji nustatoma paprastu ultragarso tyrimu.

    Kaip atpažinti

    Septinio artrito simptomai pirmiausia pasireiškia pažeistame sąnaryje, tačiau galimi ir vadinamieji sisteminiai simptomai, juntami visame kūne.

    Medikai išskiria šiuos pagrindinius:

    • Labai stiprus pažeisto sąnario skausmas (ypač judant) bei jautrumas.

    • Pastebimas tinimas (dėl susikaupusių skysčių).

    • Odos karščiavimas pažeisto sąnario vietoje.

    • Pažeisto sąnario sąstingis, dėl kurio tampa sunkiau judėti.

    • Nuovargis ir bendras silpnumas.

    • Karščiavimas ir šaltkrėtis.

    Gali septinis artritas pažeisti ir sąnario protezą. Tuomet juntamas silpnas skausmas ir tinimas, kurie su laiku stiprėja.

    Tokiais atvejais infekcija išplinta gerokai vėliau, kai pjūvio vieta jau būna užgijusi. Dėl jos sąnario protezas gali atsipalaiduoti – tai teikia papildomą skausmą judant arba perkeliant kūno svorį ant to sąnario. Itin sunkiais atvejais sąnarys gali net išnirti.

    Kai infekcija dirbtinį sąnarį pažeidžia iškart po operacijos, tą parodo tinimas, odos paraudimas, skausmas, net išskyros. Taip nutikus, žaizda ilgiau gyja.

    Dar vadinamas bakteriniu, septinis artritas bene dažniausiai pažeidžia kelių sąnarius. Kovai su juo reikalingas ilgas stiprių antibiotikų kursas.

    Gydymui prireiks laiko

    Gydomas septinis artritas stipriais antibiotikais ir nutraukiant skystį. Labai svarbu kuo greičiau sulašinti antibiotikų į veną, kad būtų sustabdytas tolesnis infekcijos plitimas, o tai reiškia, jog teks pagulėti ligoninėje.

    Baigus gydymą stacionare, šeimos gydytojas skiria geriamų antibiotikų. Jų kursas – 3–4 savaitės. Tiek paprastai užtenka septiniam artritui įveikti, nors sunkesniais atvejais gydymas gali užsitęsti iki 6 savaičių.

    Nutraukus skystį iš pažeisto sąnario uždegimas gan greitai nuslopsta. Vis dėlto kai kuriais atvejais prireikia ir chirurginės operacijos (infekcijos pažeistam audiniui, pažeistoms sąnario dalims pašalinti ar visą sąnarį pakeisti – bet tik tuomet, kai uždegimas visiškai išgydytas).

    Greičiau pagyti ir skausmui nuslopinti dar gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, poilsio režimas, įtvaras sąnariui (kuo mažiau judės, tuo greičiau gis ir ne taip skaudės).

    Fizioterapija taip pat padeda suvaldyti skausmą ir ilgainiui sugrąžinti sąnariui judrumą.

    Dirbtinis sąnarys septinio artrito atveju neretai keičiamas nauju protezu. Arba, jeigu situacija nėra tokia rimta, tik išvalomas ir pašalinami pažeisti audiniai.

    Kodėl delsti pavojinga

    Negydomas septinis artritas gresia rimtomis komplikacijomis ar net pavojumi gyvybei.

    Taip pat liga gali nepataisomai pažeisti kaulą ir sąnario audinius, dėl to mums, kad galėtume judėti ir išlaikyti svorį, labai svarbūs kelių ar klubų sąnariai neteks mobilumo.

    Grėsmes sveikatai didina ir tai, jog septinis artritas kartais pasireiškia kartu su osteomielitu – pavojinga pūline infekcine kaulų čiulpų liga (uždegimu).

    Nors taip būna labai retai, negydomas septinis artritas gali sukelti net septinį šoką (sunkų kraujo užkrėtimą kartu su sumažėjusiu kraujospūdžiu) – nepaprastai pavojingą organizmo reakciją į infekciją.

    Bet tokios komplikacijos daugiausia priklauso nuo sąnarį užkrėtusių bakterijų tipo ir paciento sveikatos būklės (žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs, jos gali grėsti net mirtimi). O greitai suteikta medicinos pagalba padeda jų išvengti.

    Visgi neginčytina viena: septinį artritą būtina laiku diagnozuoti ir skubiai gydyti. Tad jeigu jaučiate bent kokius jo požymius, kreipkitės gydytojo pagalbos.

    Ar galima nuo septinio artrito apsisaugoti?

    Tai įmanoma. Svarbu vengti kokių nors odos pažeidimų, įpjovimų, žaizdelių, nudegimų ir panašiai, o jeigu jau taip nutiko, skubiai ir kruopščiai juos išplauti.

    Kai žaizdos didelės ar gilios, geriau iškart kreiptis į medikus.

    Jeigu sergate autoimunine liga, esate diabetikai, labai svarbu kontroliuoti ligos eigą – tuomet ir infekcijų rizika bus mažesnė.

    Pasirodžius pirmiesiems infekcijos ženklams nedvejokite kreiptis į šeimos gydytoją – ir tuo labiau jei karščiuojate ir kankina stiprūs sąnario skausmai.

    Pasikartosime: negydomas septinis artritas greitai tampa skubios medicinos pagalbos reikalinga būkle. Tad jei jaučiate stiprius skausmus, sąnarys tinsta, karščiuojate, krečia šaltis, simptomai pasireiškia staiga ir sparčiai blogėja, nedelskite. Laikas ypač aktualus, jeigu sąnarys protezuotas arba jeigu jūsų imuninė sistema nusilpusi.

     

  • Nagai keičiasi ne prieš gera

    Nagai keičiasi ne prieš gera

    Kada geltoni nagai normalu, o kada, pasak gydytojų dermatologų, – įspėjamasis ženklas?

    Kai norisi pasiankstinti pavasarinę nuotaiką, geltoni nagai – puikus manikiūro sprendimas. Bet kuomet jie citrininį atspalvį įgauna savaime, nenaudojant lako, tai jau gali būti ženklas, kad organizmui kažkas negerai.

    Kuo greičiau, tuo geriau

    Žymės ant nagų – tarsi medžio kamieno rievės, lygina specialistai. Jos atspindi skirtingu augimo etapu vykusius sveikatos pokyčius. Tad kai nagai ima ir pageltonuoja, nekreipti dėmesio jokiu būdu negalima.

    Aišku, dažnai dėl to kaltas būna vis dar tas pats lakas – giliau, nei reikėtų, nudažantis raginę nago plokštelę. Bet taip pat tikėtina ir infekcija ar rimta vidaus liga.

    Tad jeigu jūsų nagai pasikeičia be jokios akivaizdžios priežasties – įgauna nebūdingą spalvą, sustorėja, ima lūžinėti – ir dar jeigu tie pakitimai neskuba išnykti, visada reikėtų pasirodyti gydytojui dermatologui. Pasitikrinti, ar nėra medicininės problemos.

    Ir neatidėliokite tokio vizito: kuo greičiau sužinosite tokios būklės šaknis, tuo greičiau susigrąžinsite dailius nagus – o galbūt ir sveikatą.

    Štai septynios priežastys, profesionalių dermatologų teigimu, dažniausiai pakeičiančios nagų spalvą į geltoną.

    Tamsus lakas

    Reguliariai lakuojantis nagus, ypač tamsesnių atspalvių laku, jie pagelsta. Taip nutinka, nes lako dažikliai reaguoja su naguose esančiu keratinu. Dėl to jų plokštelės ne tik įgauna geltoną spalvą, bet ir tampa trapesnės.

    Situacija dar pablogėja, jeigu naudojate lako valiklį su acetonu, mat šis suskystina laką, taigi padeda prasiskverbti dar giliau.

    Kadangi tokiu atveju labiausiai pageltonuoja viršutinė nago dalis, lengviausia tiesiog kuriam laikui atsisakyti manikiūro su lakavimu – kol plokštelė nuaugs.

    Bet dar geriau – imtis prevencijos ir, prieš lakuojant nagus ryškiu laku, padengi juos skaidraus pagrindo sluoksniu. Arba atsisakykite tamsių spalvų lako ir, žinoma, valykite jį priemonėmis be acetono.

    Grybelinė infekcija

    Dažniausiai grybelis nusitaiko į pėdų nagus, bet nediskriminuoja ir plaštakų.

    Užsikrėtus nago plokštelė sustorėja, po ja ima kauptis raginė masė ir atsiranda gelsvai pilkšva spalva.

    Dabar vaistinėse netrūksta įvairių priemonių nuo nagų grybelio, tačiau kurią pasirinkti, turėtų spręsti dermatologas – pagal tai, koks konkrečiai grybelis įsimetė. Išoriniai vaistai ne visada ir padeda – gali reikėti receptinių geriamų.

    Kadangi nago plokštelė auga lėtai, sisteminiai preparatai skiriami 3–6 mėnesiams – tiek reikia laiko visiškai susidoroti su grybeline infekcija.

    Tiesa, šiuolaikinių preparatų nuo grybelio veiksmingumas paprastai tesiekia 50–60 procentų, todėl gali prireikti pakartotinių gydymo kursų.

    Daug dirbate rankomis

    Kai nago plokštelė atšoka nuo guolio, tai vadinama onicholize. Dėl atsiradusio tarpo nagas įgauna geltoną atspalvį arba tampa matinis.

    Pasak specialistų, taip nutinka žmonėms, kurių pagrindinis darbo įrankis yra rankos: kirpėjams, manikiūrininkams, maisto pramonės darbuotojams ir valytojams. (Nors onicholizę taip pat gali lemti ir trauma, žvynelinė, kai kurių vaistų vartojimas.)

    Gydoma onicholizė pašalinant atšokusią nago dalį – kad po juo nepradėtų kauptis ir daugintis visokie mikroorganizmai ir po to išvis nenukristų visas nagas. Gydytojai taip pat pataria dukart per dieną mirkyti nagus listerine. Tai burnos skalavimo skystis, tačiau jo sudėtyje yra timolio, pasižyminčio antimikrobinėmis savybėmis, – jis padės nagui vėl priaugti.

    Kad dar labiau netraumuotumėte onicholizės pažeistų nagų, nemūvėkite apsauginių pirštinių, venkite drėgmės ir stiprių chemikalų, nagus kirpkite trumpai.

    Panagių valymas irgi gali komplikuoti onicholizę – kaip ir įprotis atidarinėti nagais skardines ar panašiai naudoti juos kaip įrankius.

    Jeigu įtariate, kad nagai galėjo pagelsti dėl vartojamų vaistų, pasikonsultuokite su šeimos gydytoju dėl galimybės nutraukti kursą ar pakeisti medikamentus kitais. Ypač jeigu nagai dar tapo ir skausmingi.

    Vitaminų deficitas

    Maistinių medžiagų trūkumas gali paveikti nagų augimą, o kai kurias atvejais ir nudažyti juos geltonai.

    Geriausia būtų pasidaryti kraujo tyrimus ir pasižiūrėti, kokių vitaminų ar mikroelementų jums trūksta – pavyzdžiui, cinko, B12.

    Atradus deficitą, jį galima kompensuoti kelias savaites ar mėnesius pavartojus papildus. Reikės laiko, bet ilgainiui nagai turi pradėti vėl normaliai augti.

    Rūkymas

    Geltoni nagai ir net pirštai – aiškus esamo ir buvusio rūkaliaus ženklas.

    Oda ir raginės nagų plokštelės spalvą pakeičia dėl nuolatinio dervų, esančių tabako dūmuose, poveikio.

    Taip pat rūkalių nagai gali suapvalėti ir išlinkti, tarsi laikrodžio ciferblato stiklas, – tą lemia lėtinė obstrukcinė plaučių liga, neretai diagnozuojama rūkaliams su stažu.

    Dar rūkantiesiems gali išsivystyti būklė, žinoma Arlekino nagų pavadinimu. Kai žmogus staigai meta rūkyti, jo tabako nudažyti nagai nuauga ir tampa tarsi padalyti perpus: pusiau geltoni, pusiau natūralios spalvos.

    Dirbtinis įdegis

    Kam reikia juo naudotis dažniau – kultūrizmo, šokių konkursų dalyviams, – galbūt teko su tuo susidurti. Savaiminio įdegio produktuose esama ingrediento, žymimo DHA, – dokozaheksaeno rūgšties. Ji reaguoja su mūsų odos ląstelėmis palikdama geltonai oranžinį atspalvį, panašų į natūralų įdegį.

    Jeigu tokio produkto patenka ant pirštų, DHA gali susikaupti itin didelis kiekis ir nugeltoninti nagus bei odą aplinkui.

    Paveldimumas

    Yra reta būklė, kuri taip ir vadinasi: geltonų nagų sindromas. Jis gali išsivystyti nei iš šio, nei iš to, ir keliauti šeimose iš kartos į kartą.

    Turintiesiems tokį sindromą ne tik pageltonuoja pėdų ir plaštakų nagai – kartais atsiranda kvėpavimo problemų, lėtinis sinusitas, pradeda tinti kojos.

    Smogia šis negalavimas dažniausiai vidutiniame amžiuje, bet gali grėsti ir jaunesniems. Diagnozę tiksliai nustatys tik gydytojas dermatologas, prieš tai tyrimais atmetęs nagų grybelio galimybę.

    Gilesnės sveikatos problemos

    Problemų dėl nagų kyla sergantiems skydliaukės ligomis žmonėms: jie pagelsta, sustorėja ar tampa trapūs pakraščiuose.

    Gelsta nagai ir nuo diabeto (abiejų tipų). Kodėl, neaišku, bet specialistai įtaria aukšto gliukozės kiekio įtaką. Be to, sergančiųjų cukriniu diabetu imunitetas dažnai būna nusilpęs, ir jie lengviau užsikrečia grybelinėmis infekcijomis.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Jei bent kiek nerimaujate dėl savo nagų, kad ir kokia būtų to nerimo priežastis, visada geriau pasirodyti gydytojui dermatologui. Nagų pokyčiai (ne tik pageltonavimas) gali būti vienas pirmųjų rimtų sveikatos problemų simptomų.

    Ypač svarbi dermatologo apžiūra, jeigu pastebėjote tinimą ar skausmą aplink nagą, jei pakito piršto galiuko forma. Nes paraudimas, tinimas ar skausmas – įprasti bakterinės infekcijos simptomai. Pakitusi piršto forma jau gali pareikalauti vidaus ligų specialisto dėmesio.

     

  • Kada krūtinės skausmai nereiškia infarkto

    Kada krūtinės skausmai nereiškia infarkto

    Pajutus kad ir menkutį dieglį širdies plote iškart apima nerimas: „O kas, jei tai infarkto pradžia?!“

    Spaudimo, gniaužimo jausmas krūtinėje iš tiesų yra labiausiai paplitęs miokardo infarkto simptomas.

    Painu tai, kad panašus diskomfortas ar skausmas gali atsirasti ir dėl daugybės kitų priežasčių, nekeliančių pavojaus gyvybei.

    Todėl be galo svarbu gerai išmanyti ir vienus, ir kitus simptomus.

    Kai tai vis dėlto infarktas

    Medikai jau kuris laikas bando išsklaidyti mitą apie standartinius širdies infarkto simptomus. Skirtingai, nei giliai įsišaknijęs stereotipas, širdies smūgio požymiai kiekvienam iš mūsų gali būti kitokie ir net priklausyti nuo lyties.

    Vis dėlto yra simptomas, vienijantis kone visus infarktą patyrusius žmones, – tai jau minėtas diskomfortas krūtinės srityje.

    Šį neaiškų terminą medikai specialiai naudoja vietoje suprantamesnio žodžio „skausmas“, nes infarktai nebūtinai būna skausmingi. Tiesiog pacientai pasakoja jautę sunkumą krūtinėje, tarsi ją kas veržtų, – tik labai jau smarkiai. Be to, veržimas niekaip neatlėgo, net bandant keisti pozas, o kartais dar ir sklido į petį, kaklą ar žandikaulį.

    Daliai prisideda dar ir kiti simptomai. Moterims, pavyzdžiui, infarkto sukeltą spaudimą krūtinėje dažnai lydi gausus prakaitavimas, pykinimas ar vėmimas.

    Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į tai, koks žmogus jaučia simptomus. Jeigu besiskundžiantysis krūtinės skausmu priklauso rizikos grupei – rūko, kenčia dėl hipertenzijos, jam nustatytas aukštas cholesterolio lygis, diabetas, didėja tikimybė, jog nemalonius pojūčius sukėlė širdies infarktas arba užsikimšusios širdies arterijos.

    Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų skubėti išsigąsti. Kreiptis medikų pagalbos – taip, būtinai. Bet laukiant jos turėti omenyje, jog egzistuoja aibė diagnozių, nesusijusių su širdimi ir vis dėlto pasireiškiančiu skausmais jos plote.

    Štai kelios dažniausios.

    Perikarditas

    Jeigu nemalonūs pojūčiai krūtinėje priklauso nuo pozos – pakeitus ją, atsisėdus savijauta pagerėja, tai gali būti širdiplėvės uždegimas, kartais išsivystantis kaip virusinės infekcijos komplikacija.

    Pasireiškia perikarditas aštriu veriančiu skausmu krūtinėje, galinčiu plisti į kairiąją ranką ar petį. Neretai atsigulus ar giliai įkvėpus skausmas sustiprėja.

    Vainikinės arterijos disekcija

    Tokios būklės retos, užtat labai rimtos. Kai kurios nors arterijos, įskaitant aortą, sienelė atsisluoksniuoja, skausmas krūtinėje būna didžiulis, plėšiantis ir neretai sklindantis į nugarą, juntamas tarpumentėje.

    Aortos plyšimas labiau įmanomas turintiesiems aukštą kraujospūdį ir sergantiesiems tam tikromis jungiamojo audinio ligomis.

    Kvėpavimo takų infekcijos

    Skausmas apatinėje krūtinės dalyje, suintensyvėjantis kas kartą, kai tik giliai įkvepiate, vadinamas pleuriniu.

    Susirgus kvėpavimo takų infekcijomis gali išsivystyti plaučius dengiančios plėvės – pleuros –uždegimas su pabrinkimu. Jis vadinamas pleuritu ir įprastai pasireiškia aštriu skausmu įkvėpus.

    Ką tik aprašytas perikarditas, beje, irgi gali sukelti tokį skausmą, bet paprastai jis būdingesnis plaučių problemoms.

    Plaučių embolija

    Ją sukelia kraujo krešulys širdį ir plaučius jungiančiose arterijose. Juntamas diskomfortas krūtinės srityje, skausmas, pasidaro sunku kvėpuoti, pradeda daužytis širdis, sumažėja deguonies kiekis.

    Pavojingą gyvybei būklę sukeliantys krešuliai dažnai susiformuoja visai kitoje kūno dalyje. Tipiška situacija, kai kojos arterijoje susidaręs trombas (apie ką gali byloti galūnės tinimas) atitrūksta nuo kraujagyslės sienelės ir nukeliauja į plaučius.

    Astma

    Ja sergančiųjų kvėpavimo takai gali susiaurėti ir pradėti gaminti pernelyg daug gleivių, dėl ko atsiranda kvėpavimą apsunkinantis kosulys bei švokštimas.

    Užgulti kvėpavimo takai, anot medikų, taip pat yra labai dažna spaudimo ir kitokio diskomforto krūtinėje priežastis. Tad jeigu švokščiate kvėpuodami, jaučiate paūmėjus astmą, tikėtina, jog krūtinę skauda irgi dėl to.

    Raumenų įtampa

    Skausmas krūtinėje sustiprėja atliekant konkrečius judesius arba paspaudus tam tikrą krūtinės dalį? Didelė tikimybė, jog susidūrėte su skeleto raumenų problemomis. Galbūt net tokia paprastute, kaip patemptas raumuo.

    Tarkime, jeigu po apsilankymo sporto salėje kitą dieną pajuntate skausmą krūtinėje, labai gali būti, jog tiesiog persistengėte. Kaip sužinoti, ar tikrai? Vienas paprasčiausių būdų – bandyti pakartoti tuos pačius pratimus kaip išvakarėse. Jei skauda, vadinasi, kalti raumenys.

    Kostochondritas

    Dar vienas galimas krūtinės skausmų kaltininkas, kurį paprasta patikrinti. Kostochondritas – tai vieno ar daugiau šonkaulių kremzlių uždegimas. Paprastai pasireiškia skausmais priekinėje krūtinės sienelėje. Lygiai toje pačioje vietoje, kur justume ir infarkto sukeltą skausmą.

    Aiškios priežasties, kodėl išsivysto kostochondritas, nėra, bet tikėtina, jog kalti fiziniai krūviai.

    Gera žinia ta, kad su infarkto skausmu jį vienija tik vieta – pats skausmo pobūdis skiriasi, nes kostochondritiniai skausmai aštresni, net dilgčiojantys, ir sustiprėja paspaudus krūtinkaulį.

    Dėl to gydytojams dažniausiai lengva diagnozuoti kostochondritą – užtenka lengvai spustelėti šonkaulius. Jei suskausta, beveik garantuotai kaltas kremzlių uždegimas.

    Rėmuo

    Pasak gydytojų, refliuksas yra viena iš dažniausių krūtinės skausmų priežasčių. Jie išsiskiria tuo, kad yra deginantys ir juntami apatinėje krūtinės dalyje arčiau pilvo. Diskomfortas krūtinėje dėl refliukso pasijunta, kai skrandžio turinį virškinti padedanti rūgštis pakyla ir prasiveržia pro stemplę. Paprastai – privalgius per daug, tam tikro maisto ar prieš pat miegą.

    Stemplės spazmai arba uždegimas

    Pačios stemplės problemos irgi gali pasireikšti nemaloniais krūtinės skausmus primenančiais simptomais.

    Taip nutinka, kai ryjamas maistas įstringa, išsivysto stemplės gleivinės uždegimas ar spazmuoja stemplės raumenys.

    Blogiausia, kad tokias būkles nepaprastai sunku atskirti nuo širdies ligų.

    Tulžies akmenligė

    Uždegimas ir pabrinkimas – tipiški simptomai, pasireiškiantys akmenims tulžies pūslėje sutrikdžius tulžies tekėjimą.

    Kai kurie akmenlige sergantys žmonės nejaučia visai jokių ligos požymių, tačiau kiti gali susidurti su intensyviais skausmais dešiniajame šone iškart po šonkauliais, galinčiais pakilti ir iki krūtinės.

    Panikos priepuolis

    Kiekvienas jį patyręs simptomų nepamirš niekada: krūtinėje besiblaškanti širdis, prakaitavimas, sunkumas kvėpuojant, artėjančios grėsmės nuojauta. Nenuostabu, kad daugeliui žmonių tokią akimirką atrodo, kad jie miršta. Ir nenuostabu, jog kviečiasi greitąją pagalbą baimindamiesi širdies smūgio. Taip ir reikėtų daryti – rizikuoti negalima. Tuo labiau kad širdies daužymąsi, kaip simptomą, neretai atmeta net gydytojai – palaiko jį nerimo sukeltu.

    Labai svarbu atsižvelgti į simptomus sukeliantį kontekstą ir nepamiršti, kad atskirti panikos priepuolio ir širdies smūgio ženklus nėra lengva. Jei turite bent menkiausių abejonių– kreipkitės medikų pagalbos.

    Kada gydytojas būtinas

    Taigi yra daugybė sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių krūtinės skausmais. Toli gražu ne visada jų priežastys būna akivaizdžios iš pirmo žvilgsnio, neatlikus išsamesnių tyrimų. Todėl bet kokį anksčiau nepatirtą skausmelį, spaudimą, gniaužimą ar šiaip diskomfortą krūtinės srityje verta išsitirti, sako ekspertai.

    Tačiau esama situacijų, kuriose kiekviena uždelsta minutė gali tapti lemiama, ir tik greitosios pagalbos medikai pajėgūs įvertinti, ar nenutiko kažkas katastrofiško, kaip kad infarktas ar aortos plyšimas.

    Tad jeigu skausmas krūtinėje sunkiai pakeliamas, nepraeinantis, iradijuojantis į kitas kūno dalis ar sukeliantis papildomus simptomus, greitąją kviestis būtina. Net jei po to paaiškės tai buvus kokį nors lengvesnį sveikatos sutrikimą, nepakenks išgirsti gydytojo nuomonę apie savo širdies būklę.

  • 5 ženklai, kad nugaros skausmas nieko gera nežada

    5 ženklai, kad nugaros skausmas nieko gera nežada

    Nugaros skausmai kankina milijonus. Jie sekina, prastina gyvenimo kokybę.

    Jei tikėsime statistika, 64 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų skundžiasi apatinės nugaros dalies, dar 30 proc. – kaklo, pečių ir viršutinės nugaros dalies skausmais. Tautiečių, kuriuos šie skausmai lanko periodiškai, esama dar daugiau.

    Laimė, daugumai pastarųjų pakanka kelias minutes pasimankštinti ar tik pasirąžyti, kad nemalonūs pojūčiai praeitų. Pavojingesni atvejai, kai nugarą skauda ne dėl pačios nugaros ir kalta būna ne kreiva kėdė prie darbo stalo.

    Nugaros skausmai, gydytojų neurochirurgų įspėjimu, gali tapti ir gerokai rimtesnių ligų pranašais. Todėl svarbu nepražiūrėti pagrindinių simptomų, galimai susijusių su sunkesnėmis vidinėmis sveikatos problemomis.

    Neslopstantis skausmas. Jeigu išbandėte visas namuose prieinamas priemones ir vaistus, bet viršutinė nugaros dalis ir toliau nepaliaujamai skauda, medikų teigimu, yra tikimybė, jog kaltas navikas plaučiuose. Mat daugeliu atvejų skausmas nugaros viršuje atlėgsta ar bent sumažėja išgėrus vaistų, pritaikius šilumos ar šalčio terapiją, savigydos priemones. Kai niekas nepadeda, tai jau priežastis susirūpinti. Apie pažengusį plaučių ar kitokios formos vėžį kartais gali byloti kaulų skausmas. Onkologinei plaučių ligai būdingas ir svorio netekimas, krūtinės skausmai, silpnumas – deja, labai dažnai ignoruojami simptomai.

    Neskubėkite pulti į paniką. Tačiau jeigu nugaros skausmas atsisako trauktis, labai svarbu, kad patikrintų specialistas.

    Šono skausmas. Inkstų akmenligės skausmai, daugelio juos patyrusiųjų vertinami kaip „tikra agonija“, dažnai juntami viršutinėje nugaros dalyje. Kiti juos išduodantis ženklai – šono ir nugaros skausmai po šonkauliais, nemalonūs pojūčiai šlapinantis.

    Silpnumas kojose. Kartu su nugaros skausmu šis simptomas gali įspėti apie neurologinę problemą.

    Skausmas, plintantis į nugarą iš krūtinės. Kaltas gali būti kostochondritas – šonkaulius ir krūtinkaulį jungiančių kremzlių uždegimas. Jis išsivysto dėl fizinių krūvių (dažnai keliant sunkius daiktus), kvėpavimo takų infekcijų, krūtinės traumų.

    Skausmas giliai įkvėpus. Toks skausmas, juntamas nugaroje kvėpuojant, gali būti plaučių embolijos ženklas – būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

  • Sloga užkrečiama ilgiau, nei manote

    Sloga užkrečiama ilgiau, nei manote

    Kas kartą vienas iš pagrindinių peršalimo ligų sezono „svečių“ – paprastos slogos.

    Lyg negana būtų kovido ir gripo.

    Kaip greitai po tokių ligų galima grįžti į darbą ir visuomeninį gyvenimą apskritai, priklauso nuo to, kiek ilgai dar būname užkrečiami po to, kai pasigavome virusą.

    Pavojingi dar nesusirgę

    Eilinis peršalimas, žmonėse vadinamas tiesiog sloga, itin dažnas svečias. Kai karių šaltinių duomenimis, suaugusiuosius jis aplanko po du tris kartus per sezoną.

    Medicinoje tokie negalavimai vadinami viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, kurias sukelti gali daugiau nei 200 skirtingų virusų. Ir kadangi negalavimas yra virusinis, vienintelis būdas jį gydytis – daug ilsėtis, vartoti pakankamai skysčių bei valgyti imunitetą stiprinantį maistą.

    Peršalimo ligų simptomai gerai pažįstami visiems: gerklės skausmas, tekėjimas iš nosies, užnosinis lašėjimas, lengvas kosulys, čiaudulys, silpnumas, apetito netekimas, viso kūno maudimas, sutrikusi uoslė bei skonių atpažinimas.

    Paprastai ilgai netrunka, kol pajuntame pirmuosius iš jų, mat dauguma „slogų“ pasižymi labai trumpu inkubaciniu periodu – nuo dienos iki trijų. Ir per jas mes jau galime perduoti virusą kitiems, net jei patys ligos simptomų dar nejaučiame. Na, o jau kai pradeda varvėti nosis, sopėti gerklę, pakyla temperatūra ir atsiranda kosulys, užkrečiamumas tampa neginčytinas.

    Plius trys paros

    Peršalimo ligas sukeliantys virusai plinta oro lašeliniu būdu sergančiajam kostint ar čiaudint, taip pat liečiant veidą, valantis nosį, kosėjant burną prisidengus delnu. Bet lengviausiai jas platiname per kontaktą – ypač kalbėdami.

    Dėl to taip primygtinai rekomenduojama peršalus likti namuose ir į viešumą eiti tik būtiniausiu atveju ir tik dėvint kaukę. Taip pat kuo dažniau plautis rankas.

    Deja, tam, kad neužkrėstumėte bendradarbių ir pakeleivių autobuse, vienos ar dviejų dienų tokios atskirties nepakaks. Gydytojų teigimu, užkrečiami liekame tol, kol vis dar juntame bent menkiausius nesveikavimo požymius – tai yra nuo vienos savaitės iki dviejų. Bet ir po to, kai visi simptomai pranyksta, patariama palaukti dar tris paras ir tik tada grįžti „į žmones“.

  • Alijošius: nauda ir žala

    Alijošius: nauda ir žala

    Alijošius – dažnas augintinis ant palangių. Jis ne tik puošia namus, bet ir turi daug sveikatai naudingų savybių. Net sakoma, kad alijošius gydo visas ligas.

    Daugiau nei prieš du tūkstantmečius Aleksandro Makedoniečio kariai tepė juo žaizdas, o Kleopatra naudojo kaip grožio eliksyrą.

    Bet ar tik teigiamas savybes turi šis augalas?

    Ką žinote apie avaviją?

    Kad tai stebuklingas augalas, naudojamas kaip universali priemonė „nuo visų ligų“?

    O gal girdėjote, jog jis gali ir pakenkti sveikatai?

    Nepaisant prieštaringų nuomonių, visa tai – tiesa!

    Kaktusų šeimai priklausančio alavijo tėvynė – Afrika, Azija, Amerika, bet jis auga ir Pietų Europoje, o šaltesnio klimato kraštuose kaip kambarinis augalas. Įdomu tai, kad šis augalas gali ne tik net 7 metus išgyventi visiškos sausros sąlygomis, bet ir leisti naujus lapus!

    Alijošius, kaip ir daugelis dalykų mūsų pasaulyje, gali ir gydyti, ir kenkti.

    Šis augalas medicinoje naudojamas jau daugiau nei 4000 metų – senovės Graikijoje ir Egipte iš jo gamino gydomuosius antpilus ir tepalus, gydė pūlingas žaizdas, lėtines opas, gerino apetitą bei virškinimą, stiprino smegenų veiklą ir šalino galvos skausmus.

    Tad ką šiandien žinome apie šį augalą po tiek amžių jo naudojimo?

    Kuo naudingas alijošius?

    Iš visų gydomųjų augalų alijošius yra vienas populiariausių.

    Beveik kiekvienuose namuose ant palangės galima rasti šio augalo vazonėlį.

    Dažniausiai auginami medėjantis alavijas (Aloe arborescens, dar vadinamas šimtamečiu dėl ilgaamžiškumo ir gydomųjų savybių) bei tikrasis alavijas (aloe vera).

    Šie du tipai yra išsamiausiai ištirti ir pripažinti naudingiausiais.

    Aloe arborescens

    Šimtametis turi storą stiebą, nuo kurio auga sultingi lapai, o alijošius vera – tankus krūmelis su plačiais lapais, nukreiptais į viršų.

    Jų cheminė sudėtis ir gydomosios savybės skiriasi nežymiai.

    Šiuolaikiniame pasaulyje alijošius naudojamas kremų, losjonų ir veido kaukių sudėtyje.

    Aloe vera

    Juo gydomos nudegimai ir žaizdos, ir ne tik pasitelkiant paruoštas priemones, bet ir tradicinę mediciną, kurioje naudojami paties augalo lapai. Šių gydomųjų savybių veiksmingumas įrodytas moksliniais tyrimais.

    Gydymui naudojami apatiniai ir viduriniai lapai, kurių ilgis ne mažesnis nei 15 cm. Lapai pjaunami, kruopščiai plaunami, pjaustomi mažais gabaliukais ir džiovinami.

    Vaistams gaminti taip pat naudojamas alijošiaus sultys ir gelis.

    Sultys naudojamos ne tik šviežios. Vaistams naudojamos tirštos alavijo sultys, gaunamos garinant mėsingus lapus. Po to šis gelis maišomas su alkoholiu arba kitais ingredientais, kad būtų galima pagaminti reikiamą preparatą.

    Tad kodėl medicinoje ar kosmetologijoje alavijo sultys neperpilamos tiesiog į stiklainį?

    Viskas paprasta: šviežios alavijo žaliavos naudingosios savybės ir jų koncentracija išlieka 1-2 dienas, o laikui bėgant nauda mažėja.

    Kuo naudinga alavijo sudėtis?

    tai yra vienas iš nedaugelio augalų, turinčių ypač gausią ir unikalią cheminę sudėtį:

    • Eteriniai aliejai ir kompleksiniai esteriai;
    • Fitoncidai ir flavonoidai;
    • Taninai ir sakai;
    • Vitaminai (A, C, E, B grupės);
    • Mikroelementai (seleną, kalcį, kalį, magnis, cinką ir kt.);
    • Aminokarboninės rūgštys;
    • Aukštos molekulinės masės angliavandeniai (pvz., acemananas);
    • Alantoinas;
    • Alkaloidai.

    Kuo pavojingas alijošius?

    Nors išorinis naudojimas dažniausiai yra saugus, retais atvejais gali pasireikšti alerginė reakcija (paraudimas, niežulys ar dilgčiojimas).

    Tačiau vidinis vartojimas – kas kita. Čia reikia būti atsargiems, nes alijošius gali sukelti: rėmenį, viduriavimą, pilvo skausmus, širdies ritmo sutrikimus, raumenų silpnumą, nemigą, kepenų ar inkstų veiklos sutrikimus.

    Be to, alijošius turi kontraindikacijų. Jis negali būti vartojamas:

    • Nėštumo metu (gali sukelti persileidimą ar vaisiaus vystymosi sutrikimus);
    • Vaikams iki 3 metų;
    • Sergant tam tikromis širdies, kepenų ir inkstų ligomis;
    • Esant kraujavimo sutrikimams ar onkologinėms ligoms;
    • Sergant ūminėmis virškinamojo trakto ligomis.

    Preparatų su alaviju nerekomenduojama žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, širdies ar inkstų ligų, nes tai gali sustiprinti galimą šalutinį vaistų poveikį.

    Nėščioms moterims griežtai draudžiama vartoti alijošių bet kokia forma. Jis sukelia persileidimus ir gali lemti nenormalų vaisiaus vystymąsi.

    Labai ilgas alavijo preparatų vartojimas irgi turi neigiamą poveikį organizmui. Jis gali sukelti hemoraginio pobūdžio uždegiminius procesus apatinėje ir storojoje žarnoje.

    Alavijo ir jo preparatų vartojimo sveikatai pavojų kelia ir trys augalą sudarantys komponentai: emodinas – jam priskiriama hepatotoksiškumo savybė (medicinos žurnaluose yra aprašyta atvejų, kai alavijas sukėlė ūminį toksinį hepatitą), aloinas – mokslininkai nustatė jo kancerogeninį poveikį, sukeliantį auglių atsiradimą, ir rūgštis, dėl kurios negalima naudoti augalo sulčių grynu pavidalu, pavyzdžiui, įšvirkštus į nosį galima nudeginti gleivinę ar iššaukti atrofinį rinitą (nosies džiuvimą).

    Kitas svarbus dalykas yra tai, kad alavijas yra toksiškas gyvūnams.

    Jame yra saponinų, kurie gali sukelti augintinių virškinimo sutrikimus: gyvūnas viduriuos, vems, sunkiais atvejais – dehidratuos; taip pat suvalgytas alavijas gali sukelti silpnumą, koordinacijos trūkumą, traukulius ir bendrą negalavimą.

    Nors alavijas toli gražu nėra vienintelis kambarinis augalas, keliantis pavojų visiems šeimos nariams.

    Tačiau labiausiai gąsdina tai, kad reguliariai vartojant alaviją atsiranda auglių, o tai patvirtina moksliniai tyrimai. 2011 m. moksliniame žurnale „New Scientist“ buvo paskelbtas straipsnis, kurio autoriai patikrino šią hipotezę.

    Dvejus metus mokslininkai laboratorines žiurkes maitino alaviju ir girdė vandeniu, kuriame buvo 1,5 proc. augalo ekstrakto. Eksperimento pabaigoje 74 proc. patinų ir 39 proc. patelių buvo nustatyti augliai.

    Alijošius yra unikalus augalas, galintis būti naudingas, tačiau jo naudojimas turi būti atsargus ir saikingas.

    Prieš vartojant, ypač vidiniam gydymui, rekomenduojama pasitarti su specialistu.