Žyma: liga

  • Kuo stabdyti bėgančią nosį

    Kuo stabdyti bėgančią nosį

    Kai iš nosies varva it iš čiaupo, gyvenimas gali tapti nemielas.

    Dar gerai, jei tokie simptomai apsiriboja peršalimo ligų sezonu. Betgi yra žmonių, kurie taip kamuojasi kiaurus metus, dauguma iš jų – įvairių alergijų aukos. Nes bet koks alergenas, dirginantis nosies gleivinę, gali išprovokuoti jos varvėjimą.

    Kitų nuolat sloguojančių kančių priežastys gali būti ir sudėtingesnės.

    Alergija ir dar šis tas blogiau

    Nosinės mums gali prireikti skirtingomis aplinkybėmis, tačiau dažniausiai sloga „apdovanoja“ virusinės infekcijos.

    Visgi, jeigu pastebite, kad iš nosies tekėti pradeda tik viename kuriame namų kambaryje arba sloga ypač paūmėja pavasarį arba rudenį, tai jau greičiausiai alerginis rinitas. Šitaip vadinamas nosies gleivinės uždegimas, prasidėjęs kaip reakcija į kokį nors aplinkos alergeną. Tie būna lauko arba vidaus, sezoniniai arba veikiantys ištisus metus.

    Nesibaigiančios slogos kaltininkė gali būti ir liga, kurią nė neįtariate turintys. Pavyzdžiui, vazomotorinis rinitas.

    Tai vegetatyvinis kraujagyslių tonuso sutrikimas, išsivystantis, kai simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemų indėlis į nosies darbą išsibalansuoja ir tampa nevienodas.

    Kad kvėpuotume lengvai, mūsų nosies gleivinė turi būti nuolat drėkinama. O prisigaminus pakankamai tam reikalingo sekreto, suveikti kas nors panašaus į saugiklį, įspėjantį, jog gleivinė jau pakankamai drėgna. Išsivysčius vazomotoriniam rinitui, ši grandinė sutrinka ir sekretas gaminasi toliau – be perstojo.

    Todėl sergantiesiems vazomotoriniu rinitu nosis gali varvėti šaltyje, valgant, pasikeitus aplinkos temperatūrai ar slėgiui, nuo tam tikrų kvapų, dūmų, vaistinių preparatų.

    Išprovokuoti slogą gali net emociniai išgyvenimai ir nėštumas.

    Laikui bėgant, tekėjimas iš nosies tokiems pacientams gali virsti nesibaigiančia problema, kamuojančia juos visą dieną.

    Įmanoma vazomotoriniam rinitui išsivystyti ir kaip senatvinei ligai, taip pat patyrus insultą. Pasitaiko, kad jis diagnozuojamas po galvos traumos arba galvos ar kaklo operacijos. Kartu su tokiomis neurodegeneracinėmis ligomis kaip Parkinsonas.

    Vazomotorinis rinitas gydomas anticholinerginiais purškalais (pavyzdžiui, ipratropio bromido). Arba galima kreiptis į gydytoją otorinolaringologą, kad atliktų procedūrą.

    Pati rečiausia nesibaigiančio tekėjimo iš nosies priežastis – rinolikvorėja. Įplyšus smegenis ir sinusus skiriančiai plonytei membranai, iš nosies gali pradėti sunktis smegenų skystis, arba likvoras.

    Tai paprastai nutinka galvos traumą patyrusiems žmonėms, tačiau rinolikvorėja gali išsivystyti ir spontaniškai – dėl padidėjusio vidinio kaukolės spaudimo. Dažnai būna susijusi su nutukimu.

    Tokiu atveju skaidrus it vanduo sūrokas skystis dažniausiai bėga tik iš vienos šnervės ir nepaliauja tekėti net užvertus galvą. Čia jau be specialistų pagalbos neišsiverčiama – reikalinga operacija problemai sutvarkyti ir, svarbiausia, – smegenims nuo meningito apsaugoti.

    Kaip sustabdyti varvėjimą?

    Pradėti geriausia nuo paprasčiausio dalyko – karšto dušo. Garai puikiai sudrėkina nosies gleivinę ir sinusus, mažina jiems tenkantį spaudimą, užgultumą.

    Galima prisiminti ir seną močiučių būdą: užsivirinti puode vandens ir, pasilenkus virš jo, pakvėpuoti garų. Šią procedūrą reikia kuo dažniau kartoti.

    Nereceptinės priemonės iš vaistinės irgi gali padėti – jei tik taisyklingai naudosite. Kai kurios iš jų klastingos. Pavyzdžiui, nosies gleivinės paburkimą mažinantys purškalai, arba, tiksliau, tie iš jų, kurių sudėtyje yra oksimetazolino arba fenilefrino.

    Naudojant tokius purškalus per ilgai, galima susidurti su priešingu rezultatu – dar didesniu pabrinkimu. Tad po 3–5 dienų – palengvėjo ar nelabai, nesvarbu: padėkite juos į šalį.

    Veiksminga alternatyva purškalams yra nosies plovimas druskų tirpalu. Tam skirtų rinkinių galima įsigyti vaistinėse. Svarbu tik naudotis jais saugiai – vanduo turi būti sterilus, distiliuotas ar bent virintas. Paprastame vandenyje iš čiaupo gali būti bakterijų. Patekusios į nosies ertmę ir ten užsilikusios, jos sukels infekciją. (Ir prieš tai pasikonsultuokite su gydytoju, jeigu turite kokių nors imuninę sistemą paveikiančių ligų.)

    Specialistai pataria po skalavimo įsipurkšti uždegimą slopinančio purškalo – receptą gali išrašyti gydytojai. Jie ir patars, kuris iš dviejų geriau padės.

    Suprantama, pašalinus iš aplinkos visus dirginančius alergenus savijauta irgi pagerės.

         Naudinga

    Norite tikėkite, norite ne, bet sustabdyti slogą įmanoma ir tinkamai išsipučiant nosį: pirštu švelniai užspauskite vieną šnervę, lengvai įkvėpkite ir pūskite. Pakartokite užspaudę kitą šnervę.
    Nosies purškalai veiksmingi tik tinkamai naudojami. Niekada nenukreipkite srovės į nosies pertvarą, nes nebus jokios naudos – tik išdžiovinsite gleivinę, jausite diskomfortą, gali pradėti kraujuoti iš nosies. Todėl stenkitės purkšti link ausies (purkšdami į dešiniąją šnervę, buteliuką laikykite kairėje rankoje ir atvirkščiai).
    Taip pat laikykitės bendrųjų rekomendacijų: suslogavę stenkitės daugiau pamiegoti, kad kūnas galėtų sveikti, naudokite oro drėkintuvą – jis neleis nosies gleivinei išdžiūti, ir vartokite kuo daugiau skysčių.

  • 4 papildai virusų sezonui

    4 papildai virusų sezonui

    Ką patys gydytojai vartoja gripo ir kitų virusinių ligų sezono įkarštyje, kad nesusirgtų?

    Kad mūsų organizmo imuninė sistema patikimai kovotų su infekcijomis, reikalingi vitaminai. Peršalimo ligų ir gripo sezonu – tuo labiau.

    Bėda, kad vien pasižiūrėjus į vitaminų pasiūlą vaistinėse ima svaigti galva. Kai galimybių tiek daug, kaip išsirinkti tuos, kurie tikrai padeda?

    Vienas iš būdų – imti pavyzdį iš gydytojų, kurie, kaip ir visi mirtingieji, juk taip pat vartoja vitaminus. Tėra tik vienas nustebinti galintis skirtumas: jie nesusiperka visos abėcėlės ir kitiems nepataria.

    Tiek mitybos specialistai, tiek medikai savo namų vaistinėlėse laiko vos kelių rūšių vitaminus – ir tai ne kiaurus metus.

    Bet ne dėl to, kad manytų, jog organizmui visų kitų vitaminų nereikia. Tiesiog stengiasi kuo daugiau visų jų gauti su maistu. O paspirtį kapsulėmis ir tabletėmis pasilieka sunkiausiam metų laikui. Štai pagrindinis jų pasirinkimas.

    Vitaminas E

    Tai galingas antioksidantas, stiprinantis imuninę sistemą.

    Vitamino E deficitas – retenybė, todėl jo (ir ne tik jo vieno) gana lengva perdozuoti ir taip sau pakenkti.

    Todėl, gydytojų teigimu, geriausia ir saugiausia vitamino E gauti su maistu. O turtingiausi jo šaltiniai – sėklos, riešutai ir riešutų sviestas, tamsiai žalios lapinės daržovės (kaip špinatai ir brokoliai) bei vaisiai (pavyzdžiui, kiviai), pomidorai, mangai, kviečių gemalų aliejus.

    Vitaminas C

    Nors mitas, kad jis gali apsaugoti nuo peršalimo ligų, buvo išsklaidytas, vitamino C svarba stipriam imunitetui niekur nedingo.

    Geriausias būdas aprūpinti organizmą adekvačiomis vitamino C dozėmis yra per maistą. Taigi valgykite daug citrusinių vaisių (apelsinų, greipfrutų), taip pat kivių, bastutinių šeimos daržovių (žalių brokolių, briuselinių kopūstų),

    braškių, pomidorų, bulvių šviesia odele ir baltu minkštimu.

    2021-aisiais skelbta, kad vitaminai C ir D mažina ūmių kvėpavimo takų infekcijų riziką, trumpina juntamų ligos simptomų laiką. O 2022 metais nustatyta, jog vitaminas C ir pats vienas gali mažinti kvėpavimo takų infekcijų trukmę.

    Todėl net dauguma medikų, reguliariai nevartojančių multivitaminų ar kitokių papildų su vitaminais ir pirmenybę teikiančių jų gavimui su maistu, susirgę vis dėlto griebiasi vitamino C. Geria paprastai po 2 g dukart per dieną, kad greičiau pasveiktų.

    Kai kurie medikai peršalimo ligų sezonui taip pat rekomenduoja papildus su šeivamedžiais, vitaminais C ir D bei cinku.

    Vitaminas D

    Ne paslaptis, kad dauguma žmonių jo negauna pakankamai su maistu, nes tą išvis sunku padaryti. Todėl be vitamino D papildų nelabai įmanoma išsiversti – tai patvirtina ir profesionalūs medikai.

    Tuo labiau kad sprendžiant iš 2022-aisiais paskelbto tyrimo rezultatų, šis vitaminas dar ir gali padėti išvengti gripo.

    Tačiau specialistai pabrėžia: sveikai, gripui pasipriešinti galinčiai imuninei sistemai ne mažiau svarbi ir subalansuota mityba, geras miegas bei reguliari mankšta.

    Omega-3 riebalų rūgštys

    Nuo seno visiems žinoma, jog imuninei sistemai į naudą ir reguliariai vartojami žuvų taukai. Tačiau šiuolaikinių tyrėjų nuomonė šiuo klausimu – tarsi sūpuoklės: siūbuoja tai į vieną, tai į kitą pusę, bet iki galo taip ir nesutariama, kam derėtų rekomenduoti vartoti tokius papildus ir kokiomis dozėmis.

    Todėl prioritetas ir vėl turėtų būti maistas.

    Bet jeigu jūsų valgiaraštyje negausu omega-3 rūgščių turtingų produktų – pavyzdžiui, dėl to, kad nevalgote žuvies, – papildai bus puikus problemos sprendimas.

    Tarp kitko, jei tikrai ribojate gyvulinės kilmės produktus, gera išeitis bus grybai – jie turtingi ląstelienos, probiotikų ir omega-3 riebalų rūgščių taip pat.

  • Skausmas gali pranašauti netikėtą ligą

    Skausmas gali pranašauti netikėtą ligą

    Vieną artėjančios demencijos ženklų galima pastebėti net prieš 16 metų, rodo naujausi tyrimai.

    Kuo anksčiau diagnozuojama demencija, tuo geriau. Deja, tą padaryti nepaprasta. Pastebėti pačius pirmuosius simptomus itin sudėtinga, nes jie subtilūs ir gali būti susiję su natūraliu senėjimo procesu ar kitais, ne tokiais rimtais sveikatos sutrikimais.

    Vis dėlto išsamūs tyrimai padėjo atrasti vieną specifinį demencijos simptomą, pasireiškiantį net iki šešiolikos metų prieš patvirtinant diagnozę. Ir tai yra skausmas.

    Daugelis silpnaprotyste sergančių pacientų kenčia lėtinius skausmus. Tačiau iki šiol nebuvo tvirtai žinoma, ar jie prisideda prie demencijos vystymosi, ar galbūt ją paspartina. O gal tiesiog šie du negalavimai žengia koja kojon, nes yra sukeliami to paties dar nežinomo faktoriaus?

    Senėjimo procesus stebintys ekspertai jau kuris laikas žino, jog su demencija susiję pakitimai smegenyse prasideda keli dešimtmečiai iki diagnozės (konkretus žinomas skaičius – net 34-eri metai).

    Todėl abejojama, kad skausmą reikėtų laikyti rizikos faktoriumi susirgti demencija. Greičiau lėtiniai skausmai gali būti ankstyvas demencijos simptomas arba su ja susijęs reiškinys.

    Kitaip sakant, gali būti, jog besivystančios demencijos išprovokuoti pakitimai smegenyse lemia stipresnius skausmus.

    Taigi jei pastebėjote, kad jus vis dažniau kamuoja stiprus skausmas arba skausmas ima trukdyti gyventi normalų kasdienį gyvenimą, nepulkite į paniką, bet vis dėlto pradėkite atidžiau stebėti savo savijautą.

    Dairytis, anot specialistų, reikėtų kitų ankstyvųjų demencijos požymių, kaip atminties problemos, prasta koncentracija, sunkiau atliekamos įprastos užduotys, dažnesnė sutrikimo būsena.

    Sunkumai ieškant tinkamų žodžių, nuotaikų svyravimai, apatija, kartojimasis, vis daugiau pastangų reikalaujantis prisitaikymas irgi priskiriami ankstyviesiems senatvinės silpnaprotystės simptomams.

  • 7 aukštos temperatūros priežastys

    7 aukštos temperatūros priežastys

    Į kokias negalias mūsų kūnas dažniausiai reaguoja padidėjusia temperatūra?

    Priežasčių, kodėl karščiuojame, yra ne viena.

    Ūmus kvėpavimo takų uždegimas, gripas, kovidas. Šie negalavimai prasideda visada netikėtai: ima krėsti šaltis, kamuoja spaudžiantis galvos skausmas kaktos srityje, laužo kaulus, maudžia raumenis, peršti akis ir, žinoma, čiaudime, kosėjame bei sloguojame.

    Temperatūra taip pat šokteli labai staiga: per kelias valandas gali pakilti iki 38–39 laipsnių.

    Simptomams palengvinti galima vartoti (bet tik pasitarus su gydytoju!) vaistus nuo uždegimo su paracetamoliu, ibuprofenu, kombinuotus analgetikus. Rekomenduojama daryti inhaliacijas, laikytis lovos režimo, taip pat gerti daug skysčių. Geriausia – morsų, arbatų su citrina, avietėmis ir pan.

    Lengvais atvejais pasveikstama paprastai po 4–6 dienų.

    Peršalę inkstai. Prasidėjus mažojo dubens organų (inkstų, kiaušidžių arba prostatos) uždegimui, kūno temperatūra gali šoktelėti iki 38–39 laipsnių. Kaktą išmuša prakaitas, juosmens srityje (vienoje arba abiejose pusėse) juntamas kartais tempiantis, kartais nepaprastai aštrus skausmas, nueinantis į kirkšnį arba pilvo apačią.

    Pajutus tokius simptomus būtina skubiai išsitirti kraują (dėl padidėjusio leukocitų kiekio ir eritrocitų nusėdimo greičiui nustatyti).

    Skausmui palengvinti galima išgerti nošpos ar kitų spazmolitikų, taip pat gerti urologinės paskirties žolelių arbatas. Tačiau kad išsigydytumėte infekciją, teks išgerti kursą gydytojo skirtų antibakterinių preparatų.

    Navikai. Tokiais atvejais karščiavimas nesitraukia ilgiau kaip mėnesį ir be jokios akivaizdžios priežasties.

    Be to, kamuoja bendro pobūdžio negalavimas, silpnumas, gali pradėti smarkiai slinkti plaukai.

    Kiti dažni simptomai – apetito praradimas ir svorio netekimas, padidėja limfmazgiai.

    Paprastai taip būna esant inkstų, kepenų, plaučių navikams, sergant leukoze.

    Jokiu būdu nereikia iš karto pulti į paniką, tačiau delsti taip pat negalima – būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

    Skydliaukės problemos. Padidėjusi kūno temperatūra (iki 37–38 laipsnių) – ne vienintelis simptomas. Ligonis, nors jo apetitas sustiprėja, netenka svorio, tampa dirglus, greitai pravirksta, jaučia nuolatinį nuovargį ir baimę.

    Būtina išsitirti skydliaukės hormonus. Sutrikus skydliaukės funkcijai – ypač išsivysčius hipertireozei – sutrinka ir visa organizmo termoreguliavimo sistema.

    Distonija. Ligoniams – dažniausiai jauniems žmonėms – laikosi 37 laipsnių temperatūra, svyruoja kraujospūdis, ant krūtinės, veido, kaklo atsiranda raudonų dėmių.

    Tokia būklė vadinama konstitucine hipertermija. Neretai ji pasireiškia dėl nervinio ar fizinio persitempimo, pavyzdžiui, per egzaminų sesiją.

    Tai viena vegetacinės kraujagyslių distonijos atmainų. Ją suvaldyti padeda vaistai nuo nerimo, taip pat Sibiro ženšenio, valerijonų, sukatžolių antpilai.

    Reumatizmas. Karščiuojama sergant sąnarių, inkstų uždegimu, be to, juntamas skausmas širdies plote. Reumatas – autoimuninė liga. Taigi ja susirgus sutrinka mūsų organizmo imuninė sistema, dėl ko viskas ir išsiderina – taip pat ir temperatūros reguliavimas.

    Vaistinė karštinė. Jeigu net gydytojui nepavyksta nustatyti karščiavimo priežasties, o temperatūra ir toliau laikosi ties 38 laipsniais arba periodiškai šokinėja tris savaites, reikėtų atlikti imuniteto tyrimus, pasitikrinti hormonų lygį, pasikonsultuoti su endokrinologu.

    Tačiau kartais karščiavimą gali sukelti vartojami antibiotikai, kraujagyslėms skirti vaistai arba hormoniniai preparatai. Tuomet tai vadinama vaistine karštine.

    Kas geriau – tabletės ar milteliai?

    Vaistinėse yra didžiulis karščiavimą mažinančių vaistų pasirinkimas. Jų būna įvairiausių formų. Ar tikrai svarbu, kokius vartoti?

    Pasak medikų, tabletės arba kapsulės veikia ilgiau nei mikstūros ar sirupai. Tačiau tam, kad tabletė ištirptų skrandyje ir jos veiklioji medžiaga patektų į kraują, reikalingas laikas. Išimtis – šnypščiosios tabletės: jos greitai sumažina karščiavimą.

    Bėda, kad visos tabletės nuo uždegimo nelabai gerai veikia skrandžio gleivinę, todėl geriau jas gerti pavalgius.

    Gydomąjį tirpiųjų miltelių poveikį pajuntame beveik iš karto. Deja, tokie preparatai veikia trumpiau, todėl miltelius tinka vartoti kaip skubią priemonę. Ir būti atsargiems, nes dauguma miltelių sukelia mieguistumą, taigi jų nederėtų vartoti prieš sėdant prie vairo ir pan.

         Naudinga žinoti

    38,3 laipsnio – tokią ir aukštesnę temperatūrą jau būtina mažinti vaistais. Kai temperatūra nuo 37 iki 38 laipsnių, nuslopinti karščiavimą be vaistų gali padėti:
    – kūno įtrynimas silpnu acto tirpalu; – žalioji arba juodoji arbata su avietėmis, spanguolių morsas;
    – citrusai (persišaldžius, temperatūra gali sumažėti 0,3–0,5 laipsnio suvalgius greipfrutą arba pusę citrinos).

  • Ar gali 10 000 žingsnių per dieną apsaugoti nuo depresijos?

    Ar gali 10 000 žingsnių per dieną apsaugoti nuo depresijos?

    Vaikščiojimo ir aerobinių pratimų nauda širdies bei kraujagyslių sveikatai seniai įrodyta, tačiau jų vaidmuo užkertant kelią tokioms ligoms kaip depresija buvo aiškiai patvirtintas tik neseniai.

    Naujo mokslinio tyrimo autoriai išanalizavo 33 tyrimų duomenis, kuriuose dalyvavo beveik 100 tūkstančių suaugusių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių.

    Rezultatai parodė, kad žmonės, kasdien žengiantys daugiau žingsnių, rečiau patiria depresijos simptomus, o jų bendroji sveikata geresnė nei mažai judančių žmonių.

    Tačiau kiek žingsnių reikia nueiti, kad jaustumėtės geriau ir išvengtumėte depresijos?

    Sportas ir sveikata

    Fizinė veikla – sveikatos garantas. Žmogaus kūnas nėra pritaikytas sėsliam gyvenimo būdui: mūsų tolimi protėviai nuolat judėjo, sekdami grobį ir įveikdami didelius atstumus, o greita reakcija bei bėgimas gelbėdavo nuo plėšrūnų.

    Priešingai, sėslus gyvenimo būdas didina ankstyvos mirties riziką.

    Tokią išvadą pateikė Europos kardiologų draugijos mokslininkų grupė.

    Jie 20 metų stebėjo savanorių sveikatą ir nustatė, kad fizinis aktyvumas reikšmingai sumažina mirties tikimybę nuo įvairių priežasčių, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas bei 2 tipo diabetą. Be to, judėjimas padeda kontroliuoti svorį, gerina miego kokybę ir pakelia nuotaiką.

    Svarbiausia, kad norint išlikti sveikam, nereikia lankytis sporto salėje ar tapti profesionaliu sportininku.

    Pakanka daugiau vaikščioti.

    Tačiau kyla klausimas – kiek žingsnių per dieną tam reikia?

    Kaip nustatyta vaikščiojimo ir depresijos simptomų sąsaja?

    Naujojo metaanalizės autoriai, paskelbti žurnale JAMA Network Open, išsiaiškino, kad kasdienė veikla, tokia kaip vaikščiojimas, turi svarbų vaidmenį psichinei sveikatai palaikyti ir depresijai užkirsti.

    Depresija – tai ne vien liūdesys ar bloga nuotaika, o liga, kurią būtina gydyti.

    Analizuojant 33 mokslinių darbų duomenis, kuriuose dalyvavo 96 tūkstančiai 18–91 metų suaugusiųjų, buvo nustatyta, kad žmonės, kasdien nueinantys daugiau nei 5000 žingsnių, rečiau patiria depresijos simptomus.

    Tyrimai buvo atliekami naudojant sisteminę apžvalgą ir metaanalizės metodiką.

    Mokslininkai duomenis rinko iš tokių duomenų bazių kaip PubMed, PsycINFO, Scopus, SPORTDiscus ir Web of Science.

    Tiriant žingsnių skaičių buvo naudojami išmanieji prietaisai, o depresijos simptomai fiksuojami apklausų pagalba.

    Iš 33 analizuotų tyrimų 27 buvo skerspjūvio tipo, o 6 – kohortiniai arba ilgalaikiai.

    Kiek reikia vaikščioti kasdien?

    Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp kasdienių žingsnių skaičiaus ir depresijos simptomų intensyvumo.

    Dalyviai, kasdien nueinantys daugiau nei 5000 žingsnių, rečiau kentėjo nuo depresijos nei tie, kurie nueidavo mažiau.

    Ypač ryškus poveikis pastebėtas tiems, kurie stabiliai nueidavo 7000 žingsnių ir daugiau.

    Tyrėjai išskyrė šias aktyvumo kategorijas:

    • Mažiau nei 5000 žingsnių – sėslus gyvenimo būdas.
    • 5000–7499 žingsnių – žema aktyvumo zona.
    • 7500–9999 žingsnių – vidutiniškai aukštas aktyvumas.
    • 10 000 ir daugiau – aukštas aktyvumas.

    Kiekvienas perėjimas į aukštesnį lygį darė teigiamą poveikį depresijos rizikai.

    Pavyzdžiui, aktyvumo zona nuo 7500 žingsnių buvo susijusi su daugiau nei 40 proc. sumažėjusia depresijos rizika.

    Kodėl vaikščiojimas padeda?

    Reguliarios fizinės veiklos nauda susijusi su imuninių procesų reguliavimu, uždegimo mažinimu, smegenų ir nervų sistemos funkcijų gerinimu. Taip pat aktyvumas skatina neuromediatorių gamybą, o tai gerina nuotaiką ir sumažina stresą.

    Mokslininkai pažymi, kad jų išvados nėra panacėja.

    Depresijos priežastys sudėtingos, o mažas aktyvumas gali būti ir depresijos pasekmė.

    Tačiau net ir nedidelis žingsnių padidėjimas gali duoti apčiuopiamą naudą.

    Kaip pradėti vaikščioti daugiau?

    Vaikščiojimo tikslai lengvai integruojami į kasdienybę.

    Naudodami išmaniuosius prietaisus, galite stebėti progresą ir kelti tikslus.

    Be to, svarbu derinti fizinį aktyvumą su miego, mitybos ir streso valdymo strategijomis.

    Akivaizdu, kad net maži žingsniai link aktyvesnio gyvenimo gali reikšmingai pagerinti psichinę sveikatą.

  • „Tiesiog pasaulio pabaiga“ tapo nauja pradžia

    „Tiesiog pasaulio pabaiga“ tapo nauja pradžia

    Nors sakoma, kad atsitiktinumų nebūna, vienas žinomiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, režisierius Valentinas Masalskis įsitikinęs: visas gyvenimas – atsitiktinumų virtinė.

    Savo angelui sargui jis dėkingas, kad tie atsitiktinumai suvedė su garsiausiu savo srities profesionalu Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytoju radiologu Andriumi Pranculiu.

    Į Panevėžio medikų rankas režisierius V. Masalskis pateko sudėtingos būklės, tačiau jau kitą dieną po operacijos dalyvavo Juozo Miltinio dramos teatre statomos pjesės „Tiesiog pasaulio pabaiga“ repeticijoje.

    Tylusis žudikas

    Tyliuoju žudiku vadinama aterosklerozė – kraujagyslių pakenkimai – viena dažniausių patologijų.

    Didžiausia bėda, kad dažnai žmogus nesupranta sergantis ateroskleroze, kol nepasireiškia simptomai.

    Ne taip retai ši liga iš karto smogia visu stiprumu – ištinka insultas ar miokardo infarktas.

    Režisierius, aktorius Valentinas Masalskis taip pat nė neįtarė, kad jo miego arterija beveik visiškai užsikimšusi, kol vieną dieną namuose tiesiog nualpo.

    „Gyvename lydimi atsitiktinumų. Atsitiktinumas, kad praradau sąmonę savo namuose, kad kitą dieną jau lėkiau į repeticiją Panevėžyje, kur buvo Andrius (gydytojas Andrius Pranculis – aut. past.). Susipažinau su Andriumi tik todėl, kad atsirado Audra iš Kintų, kuri su Andriumi kartu buvo Amerikoje pirkti aparatūros. Ji netyčia užėjo pas mano žmoną į parodą, ši netyčia išsipasakojo ir taip netyčia čia atsidūriau“, – apie kiek painiai susiklosčiusias aplinkybes, atvedusias į Respublikinę Panevėžio ligoninę, pasakojo V. Masalskis.

    Režisierius Valentinas Masalskis. G. Kartano nuotr.

    Stebuklo dalis

    Klaipėdoje gyvenantis režisierius atsitiktinumu vadina ir faktą, kad prieš kiek daugiau nei pusmetį sutarė Panevėžyje, J. Miltinio dramos teatre statyti naujausią savo premjerą – Žano Luko Lagarso dramą „Tiesiog pasaulio pabaiga“.

    O Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirba vienas geriausių visoje šalyje radiologų A. Pranculis. Nors susitikimą su A. Pranculiu režisierius norėjęs atidėti, juk visa kūrybinė komanda intensyviai ruošėsi premjerai, tačiau netikėtai sušlubavusi sveikata privertė ieškoti pagalbos.

    V. Masalskiui atvykus į Respublikinę Panevėžio ligoninę, jos Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas Arūnas Čepkauskas režisieriui atliko echoskopiją ir pacientą nukreipė pas gydytoją radiologą A. Pranculį.

    „Kaip paskambinau gydytojui, jis pakvietė ateiti aštuntą valandą ryte, o vakare galbūt pavyks padaryti operaciją. Pajuokavau: tai ką dabar – man galvą skelsite ar kaip kitaip bandysite gelbėti? Ne, sako, pabandysiu įlįsti į vidų. Ir išties, mane pirmadienį išoperavo, o jau antradienį 11 val. dalyvavau repeticijoje“, – prisiminė V. Masalskis.

    A. Pranculio režisieriui atliekamoje operacijoje dalyvavo ir pats A. Čepkauskas.

    Režisieriaus teigimu, ši operacija prilygo kone stebuklui, sukėlusiam savotišką šoko terapiją.

    Po operacijos jis apskambino visus artimuosius, nes vis dar buvo sunku suvokti, kas įvyko.

    „Per penkiolika minučių buvo nustatyta, kad mano gyvybė kabo ant plauko, per tas pačias penkiolika minučių įlindo į mano galvą ir atvėrė užsikimšusią arteriją. Nežinau net kaip apsakyti savo dėkingumą – ligoninę dabar galiu vadinti savo antrojo gimimo vieta. Be galo esu dėkingas visam kolektyvui“, – kalbėjo V. Masalskis.

    Visą medikų komandą, grąžinusią jam sveikatą, režisierius pakvietė į savo režisuojamo spektaklio premjerą J. Miltinio dramos teatre.

    „Nesu išskirtinis atvejis. Gydytojas A. Pranculis tikrai turėjo dar sudėtingesnių atvejų. Bet tai tik įrodo, kad pasaulis yra žymiai įdomesnis, negu mums patiems atrodo. Galiu drąsiai pasakyti: mano gyvenimas man nepriklauso. Aš tiesiog gyvenu, o kažkas mane saugo, kad atsidūriau būtent čia, Panevėžyje. Labai gera stebėti tą gyvenimą. Ir kaip bitelei rinkti tuos visus įvykius“, – kalbėjo V. Masalskis.

    Po mėnesio režisieriui teks dar kartą aplankyti Panevėžio medikus – atvykti tyrimams pas A. Čepkauską.

    Itin dažna patologija

    Respublikinės Panevėžio ligoninės intervencinis radiologas A. Pranculis pripažįsta: režisieriaus V. Masalskio būklė buvo itin sudėtinga ir laukti ilgiau buvo rizikinga – miego arterija visiškai susiaurėjusi.

    „Galime sakyti, kad paciento gyvybė kabojo ant plauko“, – kokios būklės garsusis režisierius atvyko į ligoninę, pasakojo A. Pranculis.

    Mediko teigimu, tokia patologija ganėtinai dažna ir itin pavojinga, nes gali lemti greitą krešulio susidarymą.

    O kai kraujagyslė tiek daug susiaurėjusi, krešulį labai sudėtinga ištraukti.

    „Jei nebūtų pavykę atlikti stentavimo, rizika patirti insultą būtų buvusi labai didelė. Galime pasidžiaugti, kad V. Masalskis į ligoninę atvyko pačiu laiku. Pacientas atvyko rizikingos būklės, pati operacija taip pat buvo rizikinga, bet viskas praėjo sklandžiai“, – sako A. Pranculis.

    Gydytojas A. Pranculis. G. Kartano nuotr.

    Padėka – geriausias įvertinimas

    V. Masalskis gyvybę gelbėjusiam medikui atsidėkojo padovanodamas knygą apie save patį „Ieškant teatro“ ir simbolinę prasmę turinčią skulptūrą.

    Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Mindaugas Vaitkus teigė, jog kad ir kaip būtų gaila, dauguma visuomenės dažniau mėgsta rašyti neigiamus atsiliepimus, nors medikai visada siekia geriausio rezultato – ar gydytų prezidentą, ar režisierių, ar paprastą žmogų.

    Tad kiekviena padėka – didžiulis įvertinimas ir paskatinimas.

    Mindaugas Vaitkus. G. Kartano nuotr.

    „Visos padėkos malonios. Kai ant operacinio stalo guli žinomas žmogus, natūralu, kad ir gydytojui gali sudrebėti ranka, bet šįkart ranka nesudrebėjo, tai tik įrodo mūsų specialistų profesionalumą“, – sako M. Vaitkus.

     

     

  • Širdies smūgis – tamsioji ryto pusė

    Širdies smūgis – tamsioji ryto pusė

    Kodėl tiek daug žmonių širdies smūgis ištinka prieš aušrą?

    Izraelio mokslininkai mano radę atsakymą į šį klausimą.

    Tyrėjai iš garsiojo Veicmano instituto nustatė, jog ankstyvą rytą ne tik infarktus, bet ir astmos priepuolius sukelia deguonies badas, galintis sustiprėti kaip tik tokiu paros metu.

    Šią hipotezę mokslininkai svarstė nuo 2019 metų, kai Nobelio premija medicinos srityje buvo apdovanoti baltymo HIF-1α atradėjai.

    Tas baltymas padeda mūsų organizmo ląstelėms susidoroti su deguonies trūkumu.

    Bet turime mes, kaip paaiškėjo, ir dar vieną svarbų baltymą – BMAL1. Pastarasis reguliuoja vidinį biologinį laikrodį (paros ritmus), tiksintį kiekvienoje iš ląstelių, ir taip pat yra reikalingas tam, kad organizmas tinkamai reaguotų į deguonies stygių.

    Kartu abu baltymai – HIF-1α ir BMAL1 – saugo mus nuo deguonies trūkumo ląstelėse ir organų audiniuose.

    Izraelio specialistai, atlikę eksperimentą su pelėmis, nustatė, jog graužikai, turintys širdies ir kraujagyslių problemų, kurių organizme buvo mažai šių baltymų, sunkiai išgyvendavo naktį.

    Deguonies trūkumas ląstelėse ir audiniuose, kitaip dar vadinamas hipoksija, labai pavojingas. Jis gali:

    • Pažeisti ląsteles. Jeigu kraujyje mažai deguonies, ląstelės patiria stresą ir gali net žūti.

    • Sutrikdyti medžiagų apykaitą. Kadangi deguonis dalyvauja ląstelėse vykstančiuose energijos procesuose, jo pritrūkus ląstelės gali pradėti badauti – dėl to sulėtėja medžiagų apykaita.

    • Sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijų. Pavyzdžiui, priversti širdį dažniau plakti, padidinti arterinį kraujospūdį. Taip širdis bando kompensuoti deguonies trūkumą – sustiprindama kraujotaką. Tačiau dėl per didelio krūvio ją pačią gali ištikti priepuolis.

    • Pažeisti smegenis. Jos ypač jautrios deguonies stygiui. Net trumpalaikė hipoksija gali rimtai pažeisti nervų ląsteles, pabloginti atmintį, pasunkinti judesių koordinavimą.

    • Komplikuoti kvėpavimo organų ligas. Kai trūksta deguonies, kvėpavimo takų problemos, tokios kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga ar bronchų astma, gali paūmėti.

        Kaip gauti daugiau deguonies?

    Reguliarūs fiziniai krūviai gerina kraujotaką ir kaip reikiant išvėdina plaučius. Ypač padeda ėjimas (geriausia – pasivaikščiojimas gryname ore), bėgimas, plaukimas, joga arba bet kokie kiti aerobiniai krūviai.

    Būtina mesti rūkyti – rūkymas apriboja deguonies patekimą į audinius ir organus.

    Prieš miegą privalu vėdinti kambarius, o jei orai leidžia, ir visą naktį užtikrinti ventiliaciją.

  • Bėdos dėl sinusų

    Bėdos dėl sinusų

    Retos ir mažai tikėtinos lėtinio sinusito priežastys ir kaip jas atpažinti.

    Sinusų infekcijos – menkas malonumas. Nuo jų užgula nosį, pradedama sloguoti, skauda gerklę ir dar labiau – galvą. O gydymas beveik toks pat bjaurus, kaip pats negalavimas. Nenuostabu, kad medikų bendruomenėje daugėja manančiųjų, jog įprasti kovos su sinusitu būdai – antibiotikais ir steroidais, – yra nepagrįsti, vaistai išrašomi per dažnai, nors turi šalutinių poveikių. Tokios tabletės dažniausiai tik paslepia sinusito simptomus užuot gydžiusios jų priežastį.

    Todėl labai svarbu suprasti ir žinoti, kas gali sukelti sinusų uždegimus ir kitas su jais susijusias problemas, nes tai lemia, bus efektyvus gydymas ar ne.

    Bakterinis disbalansas

    Ar žinojote, kad iki 80 proc. žmogaus imuninės sistemos yra virškinimo trakte – ten pat, kur gyvena ir mūsų mikrobiomą sudarantys trilijonai bakterijų?

    Nosis ir burna iš esmės irgi yra virškinimo trakto dalis. Kai virškinimo sistema sunegaluoja, ir sinusuose ima trūkti gerųjų bakterijų, kad kovotų su kenksmingosiomis.

    O lėtinių infekcijų kamuojamų žmonių sinusuose, kaip parodė tyrimai, gerųjų bakterijų išties būna mažiau.

    Bakterijų įvairovės trūkumas mikrobiome – tiesus kelias į lėtinius uždegimus, tvirtina specialistai. Jiems prasidėjus, nosies gleivinė stipriai paburksta, įėjimas į sinusus užsidaro, ir viduje esantis sekretas nebegali pasišalinti. Šiam užsilaikius, įsimeta infekcija.

    Dėl viso šito specialistai siūlo lėtinių sinusitų kamuojamiems pacientams išsitirti mikrobiomą ir virškinimo sistemos būklę. Taip pat pavartoti probiotikų, pavyzdžiui, papildų su Lactobacillus genties bakterijomis, galinčiomis palengvinti sinusito simptomus.

    Statistiškai dažniausiai nustatoma sinusito priežastis – virusų kolonizacija nosiaryklėje ir sinusų angose. Tačiau tokių pačių sveikatos problemų gali pridaryti ir bakterijų kolonijos.

    Daugybė įvairiausių tipų bakterijų gyvena nosies ertmėje ir nosiaryklėje paprastai nekeldamos jokių problemų (kaip ir bakterijos mūsų virškinimo trakte). Tačiau kartais kosėjant, čiaudint ar tiesiogiai tos bakterijos patenka į sinusus. O ten – idealios sąlygos joms daugintis.

    Aplinkos dirgikliai, nusilpusi imuninė sistema, žiuželių kvėpavimo takuose disfunkcija ir panašūs sutrikimai taip pat gali prisidėti prie palankių sąlygų bakterijoms sukūrimo, taigi ir kolonizacijos mastų.

    Iš gausybės bakterijų, žinomų tuo, kad sukelia problemas dėl sinusų, medikai išskiria Haemophilus influenzae, Streptococcus pneumoniae, dar žinomas kaip pneumokokai, skarlatiną sukeliančias Streptococcus pyogenes, anaerobines bakterijas, Moraxella catarrhalis, nagų infekcijos kaltininkes Pseudomonas aeruginosa, su šlapimo takų infekcijomis siejamas Klebsiella pneumoniae, liūdnai pagarsėjusias E. coli, Enterobacter genčių bakterijas, Proteus mirabilis – Protėjo grupės lazdeles ir, žinoma, Staphylococcus aureus, arba auksinį stafilokoką.

    Netinkama biologinė plėvelė

    Sveikam mikrobiomui reikalinga ir stipri bei sveika bioplėvelė.

    Taip vadinama plonytė gliti bakterijų plėvelė, dengianti žarnas ir sinusus – skamba nemaloniai, bet tai visiškai normalu: tiesiog bakterijos taip gyvena. O nuo to, kokios bakterijos tą plėvelę sudaro, priklauso, ar ji bus probiotinė – taigi sveika, ar patogeninė – tai yra kelianti ligas.

    Jeigu subalansuota mityba, neturima žalingų įpročių, bioplėvelė bus sveika. Jeigu reikia ją „paremontuoti“, padeda probiotikai ir prebiotikai, grąžinantys bakterijų balansą.

    Taip pat patariama pavartoti virškinimo fermentų – jie suardo netinkamą bioplėvelę.

    Virusinės infekcijos

    Kai mikrobiomas prastos būklės, imuninė sistema irgi pažeidžiamesnė – ir ne tik bakterinėms, bet virusinėms infekcijoms taip pat.

    Net apie 98 proc. sinusų infekcijų kaip tik tokios ir yra – virusinės. Todėl gydytojų skiriami antibiotikai neduoda jokios naudos jas gydant – tik dar labiau pakenkia mikrobiomo sveikatai. (Su virusinėmis infekcijomis geriausia kovoti padidintomis vitamino C, cinko dozėmis arba l-lizinu.)

    Lengviausias būdas atpažinti virusinę sinusų infekciją nuo bakterinės – negalavimo trukmė: bakterinės infekcijos paprastai nesitraukia ilgiau kaip 10 dienų.

    Imuninės sistemos disbalansas

    Toksiška bioplėvelė, virusai, bakterijos ir toksinai gali išbalansuoti imuninę sistemą ir taip sukelti organizme uždegimą.

    Būdų, kaip slopinti uždegimus ir sugrąžinti imunitetui pusiausvyrą, yra ne vienas. Tarp dažniausiai taikomų – sumažintas cukraus vartojamas, ilgesnis miegas, didesnis aktyvumas, meditacijos, B grupės vitaminų vartojimas ir alkoholio bei kitų kvaišalų atsisakymas.

    Tačiau visų svarbiausia atminti, kad imuninės sistemos subalansavimas ir uždegimų slopinimas – laiko reikalaujantis nuolatinis procesas. Jeigu pakaks ryžto ir kantrybės, ilgainiui galėsite pamiršti tokią bjaurią ligą kaip lėtinis sinusitas.

    Grybeliai

    Dar viena reta lėtinių sinusitų priežastis – grybelių kolonizacijos.

    Jos labiausiai būdingos žmonėms ligų – tokių kaip limfoma, leukemija, diabetas, imunodeficitas, ar antibiotikų – nusilpninta imunine sistema.

    Grybai minta nosyje besikaupiančiomis gleivėmis. Įstrigę sinusų angose jie gali pradėti formuoti tam tikros masės gumulus, kuriuose mėgsta įsikurti bakterijos. O patys gumulai ilgainiui gali taip išaugti, kad visiškai užkemša sinusus.

    Alerginis grybelinis sinusitas išsivysto dėl anomalios alerginės reakcijos į tam tikro tipo grybelius, patekusius ant nosies gleivinės ir sukėlusius sinusų angas blokuojantį uždegimą.

    Invaziniai grybeliniai sinusitai – itin sunkios sinusų infekcijos, galinčios net suardyti nosies ertmių bei sinusų audinius. Tačiau jos gresia tik tiems, kurių imunitetas labai nusilpęs.

    Plaukiojimas

    Lėtinių bėdų dėl sinusų gali atsirasti žmonėms, į kurių nosies ertmes dažnai patenka vandens. Pavyzdžiui, maudynių entuziastams.

    Plaukiojant natūraliuose vandens telkiniuose bakterijoms, grybeliams ir virusams daugiau nei paprasta patekti į nosies ertmę ir įkurti ten koloniją.

    Taip pat būnant vandenyje gali pakisti slėgis sinusų ertmėse ir paskatinti vandens patekimą į nosį bei sinusų kanalus.

    Maudynės baseinuose irgi nėra saugios. Vandenyje esantis chloras gali išprovokuoti sinusų kanaluose uždegimą ir pabrinkimą. Įėjimas į sinusus užsidaro, viduje užsilaiko pasišalinti nebegalintis sekretas ir išsivysto sinusitas.

    Lyg to būtų negana, patogenas ar dirgiklis gali paskatinti imuninę sistemą išskirti neįprastai tirštą sekretą – tai irgi apsunkina jo nutekėjimą iš sinusų.

    Tik žmonės, plaukiojantys sūriame vandenyje, paprastai neturi jokių bėdų dėl sinusų, nes druskingas vanduo veikia kaip natūralus nosies ertmės skalavimo skystis.

    Rūkymas

    Daug ir reguliariai rūkantys asmenys yra tarp tų, kuriems labiausiai gresia lėtinis sinusitas.

    Nosies gleivinės žiuželiai turi užduotį pagauti bet kokius svetimkūnius ir pašalinti juos su gleivėmis. Bet tabako dūmuose esama net dviejų cheminių junginių – amoniako ir vandenilio cianido, galinčių sutrikdyti šią žiuželių funkciją. Taip nutikus prasideda gausus gleivių kaupimasis ir sinusai užsikemša.

    Kitai tariant, cigarečių dūmai kenkia nosies ertmėje ir kvėpavimo takuose esančiai imuninės sistemos daliai taip didindami sinusų infekcijos riziką. Dar daugiau: nustatyta, jog tabako dūmai keičia nosies kanaluose natūralią florą, reikalingą organizmui nuo visokių įsibrovėlių saugoti.

    Dantų infekcijos

    Lėtinių bėdų dėl sinusų galima įsigyti persirgus endodontinės kilmės haimoritu – prienosinio ančio gleivinės uždegimu (viena iš sinusito formų).

    Mūsų viršutinių krūminių dantų šaknys beveik siekia prienosinių ančių angas. Tad jeigu kuris nors tokių dantų supūliuoja, infekcija lengvai gali išplisti į aplinkinius audinius ir patekti į prienosinį antį.

    Kartais būna, kad odantologai, šalindami infekcijos apimtą dantį, praduria prienosinio ančio membraną. Arba sinusų komplikacijų kyla įsukus krūminio danties implantą.

     

  • Apie sveikatą papasakos oda

    Apie sveikatą papasakos oda

    Nuo seno žinoma, kad ligos, kuriomis serga žmogus, o ir bet kokie sutrikimai organizme, dažnai atsispindi jų odoje.

    • Jeigu žmogaus oda pagelto, net ne specialistai žino, kad jam derėtų skubiai išsitirti kepenis ir tul- žies pūslę (galbūt užsistovėjo tulžis ar prasidėjo uždegimas).

    • Pieno baltumo oda gali įspėti net apie dvi galimas problemas – anemiją (nuotraukoje – palyginus su sveiko žmogaus ranka), atsirandančią dėl geležies stygiaus organizme, bei kvėpavimo sutrikimų, taigi plaučių ir bronchų ligų.

    • Liguistas blyškumas, kartais net suteikiantis odai melsvą atspalvį (ypač nosies ir lūpų srityje bei palei nagus) – aiškus signalas, kad yra problemų dėl širdies.

    • „Marmurinė“ oda byloja apie kraujagyslių nepatvarumą: joms trūkinėjant, nuolat atsiranda poodinių hematomų – tai yra mėlynių.

    • Glebi, nukarusi oda – išorinis organizmą sekinančių sisteminių ligų požymis.

    • Pleiskanojanti oda – nervinių sutrikimų požymis.

    • Rausvos dėmės ant veido dažniausiai atsiranda dėl alergijų – maistui arba vaistams.

    • Staiga paraustantys skruostai ir kaklas įspėja apie polinkį į hipertenziją.

    • Sausa „vaškinė“ oda – ženklas, kad sergate lėtiniu gastritu, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa.

    • Sausos odos plotai ant alkūnių reiškia susilpnėjusį imunitetą ir avitaminozę (ypač B grupės vitaminų trūkumą).

    • Blyški, šiek tiek papurtusi ir patinusi oda (ypač veido ir blauzdų) įspėja apie inkstų ligas bei kitas endokrinines problemas.

    • Nelygios violetinės dėmės ant odos paprastai būna organizmo reakcija į susikaupusius šlakus ir toksinus.

  • Diskriminavimas pagal lytį. Ligos

    Diskriminavimas pagal lytį. Ligos

    Ta pati liga nė vienam žmogui nepasireiškia visiškai vienodai – skirtumus lemia kiekvieno organizmo individualumas.

    Bet ar žinojote, kad tos pačios ligos simptomai gali nesutapti ir dėl lyties?

    Medikų teigimu, ne tik ligos simptomų rinkinys, bet ir negalavimo stiprumas ir net baigtis gali skirtis priklausomai nuo to, esate vyras ar moteris.

    Ypač tai būdinga šioms ligoms bei būklėms.

    Plaukų išslinkimas

    Moterims jį gali išprovokuoti daugybė veiksnių, bet pagrindinis – stresas, hormonų disbalansas ar maisto medžiagų deficitas.

    Plaukai išretėti taip pat gali dėl šalutinio vaistų poveikio ir baigtis tuo pačiu – išslinkimu.

    Bet vyrams plikė – labiau genetinė problema. Androgeninė alopecija paveldima, tad maždaug pusė vyriškosios lyties planetos gyventojų susiduria su sunkesne ar lengvesne jos forma vos sulaukę 50-ies.

    Infarktas

    Rizikos veiksniai jį patirti abiem lytims panašūs, tačiau moterims infarkto simptomai gali būti ne tokie pastebimi, palyginti su vyrų.

    Kardiologų teigimu, moterims gerokai dažniau pasitaiko patirti nestandartinius simptomus, kaip sutrikęs virškinimas, dusulys, nugaros skausmas. O krūtinės srityje moteris gali nejusti nieko – net menkiausio diskomforto.

    Alkoholizmas

    Moterims problemos dėl alkoholio pradeda reikštis anksčiau nei vyrams – net jeigu jos geria palyginti mažiau. Taip pat moterims alkoholis dažniau pažeidžia kepenis ir smegenis, o dėl ilgalaikio vartojimo – išsivysto širdies liga.

    Vyrai, kita vertus, labiau linkę į vadinamąsias daugiadienes – besaikį girtavimą. Dėl to tarp jų didesnis procentas su alkoholiu susijusių traumų.

    Kita alkoholizmo pasekmė būdinga tik vyrams – erekcijos sutrikimai.

    Insultas

    Moterys nuo 55-erių iki 75 metų labiau rizikuoja jį patirti. Ir nuo insulto miršta dažniau nei vyrai.

    Simptomai taip pat skiriasi priklausomai nuo lyties.

    Kaip ir infarkto atveju, moterims būdingesni ne tokie tipiški insulto požymiai, pavyzdžiui, reta skundžiasi galūnių tirpimu ir skausmais. Dėl tos pačios priežasties atvykusioms į ligoninę yra didesnė tikimybė nustatyti klaidingą diagnozę.

    Ištikus insultui, moterų negalavimai silpniau išreikšti. Viskas gali prasidėti nuo didelio nuovargio, sutrikimo ir viso kūno, ne tik vienoje jo pusėje, bendro silpnumo, sako gydytojai neurologai.

    Migrenos

    Siaubingi galvos skausmai,

    dažnai lydimi kitų simptomų (pykinimo ir jautrumo šviesai), dažniau kamuoja moteris. Tačiau vyrams būdingiau kankintis migrena jaunesniame amžiuje – paprastai prieš brendimą.

    Moteris migreniniai galvos skausmai pradeda lankyti paauglystėje. Ir priepuoliai vis dažnėja beveik iki 30-ies.

    Gera žinia ta, kad migrena linkusi slopti, kai moterys pasiekia menopauzę.

    Alcheimerio liga

    Didžioji dauguma sergančiųjų Alcheimerio liga pasaulyje yra moterys. Tačiau esama vieno „bet“: jos paprastai ir gyvena ilgiau nei vyrai, o amžius – didžiausias rizikos veiksnys susirgti Alcheimeriu.

    Dar vienas įdomus faktas: kai kurie tyrėjai mano, kad Alcheimerio liga gali būti autoimuninis sutrikimas, o moterys į juos kaip tik labiau linkusios.

    Šlapimtakų infekcijos

    Moterys jomis užsikrečia gerokai dažniau. Daugiausia – dėl anatominių priežasčių: vyrų šlaplė sudėtingesnė ir ilgesnė – 20 cm, palyginti su 3 cm, tad bakterijoms sunkiau įveikti tokį kelią.

    Vis dėlto vyrai šlapimtakių infekcijomis serga, ypač vyresniame amžiuje. Be to, dažniau dėl jų patenka į ligoninę.

    Nerimas

    Kai kurie simptomai, tokie kaip susirūpinimas, sutrikęs miegas, sunkumai sutelkti dėmesį, būdingi tiek moterims, tiek vyrams. Tačiau nerimą patiriančios moterys labiau linkusios panirti į liūdesį.

    Vyrai dažnai užgniaužia emocijas ir dėl to kartais įsitraukia į itin rizikingas veiklas užuot išlieję tai, ką jaučia.

    Skausmingos lėtinės ligos

    Moterys ištraukė blogą kortą, kai kalbama apie tokius negalavimus, kaip dirgliosios žarnos sindromas ar fibromialgija. Joms tikimybė susirgti lėtinėmis ligomis yra didesnė – kęsti skausmą taip pat.

    Priežastis – moterų imuninė sistema.

    Tyrėjų teigimu, esama aiškių skirtumų, kaip funkcionuoja abiejų lyčių imuninės sistemos. Tai leidžia daryti prielaidą, jog yra skirtumų ir tarp vyrų bei moterų rizikos sirgti tam tikromis ligomis.

    Mokslininkų manymu, į tai jau seniai derėjo atsižvelgti kuriant ir taikant gydymo būdus.

    Osteoporozė

    Šioje srityje moterims irgi nepasisekė – jų kaulai susilpnėja ir tampa trapūs greičiau nei vyrų.

    Dėl tokios nelygybės kalti hormoniniai pakitimai, įvykstantys po menopauzės.

    Tik po 65-erių kaulų sveikata ima vienodai blogėti tiek moterims, tiek ir vyrams.

    Taigi nors osteoporozė vyrams diagnozuojama rečiau, jos atvejų pasitaiko. Ypač kai organizme smarkiai sumažėja vadinamojo vyriškojo hormono testosterono. Kadangi didžioji dauguma sergančiųjų osteoporoze yra moterys, vyriškosios lyties pacientams medicina neturi galimybės pasiūlyti daug gydymo būdų, mat kai kurie vaistai net nebuvo bandyti su vyrais.

    Diabetas

    Vyrams rizika susirgti II tipo diabetu didesnė net tada, kai riebalų procentas jų kūne mažesnis nei moterų. Tačiau moterys įprastai susiduria su daugiau šios ligos komplikacijų: regos problemomis, širdies ir inkstų ligomis, insultu.

    Be to, moterys dar gali susirgti nėščiųjų diabetu. Tas, nors ir laikinas, irgi privalo būti stebimas, mat gali komplikuoti tiek motinos, tiek kūdikio būklę.

    Depresija

    Ši liga diagnozuojama daugiau moterų nei vyrų. Ir nors dauguma depresijos simptomų abiem lytims panašūs, depresija sergančios moterys dažniau linkusios išgyventi gniuždantį liūdesį bei skųstis energijos stygiumi.

    Vyrams depresija gali pasireikšti iš pažiūros visai nesusijusiais simptomais – dirglumu, virškinimo sutrikimais, galvos skausmais,

    padažnėjusiu rizikingu elgesiu (pavyzdžiui, girtavimu).

    Moterys, be kita ko, atsiradus depresijos požymių dažniau kreipiasi profesionalios pagalbos. Tarp vyrų tokių mažiau. Dauguma jų sutelkia dėmesį į fizinius simptomus, bet neieško ligos priežasties, taigi tikimybė gauti psichologinę pagalbą jiems mažesnė.

    Hipertenzija

    Vyrams ji dažniau išsivysto jaunesniame amžiuje, tačiau moterys gana greitai juos pasiveja, kai pasiekia menopauzės amžių.

    Su hipertenzija susijusių širdies ligų rizika vyrams yra didesnė. Moterims pastebima didesnė hipertenzijos sukelto išeminio insulto grėsmė.