Žyma: organizmas

  • Moteriškas mineralas reikalauja dėmesio!

    Moteriškas mineralas reikalauja dėmesio!

    Kokiais simptomais pasireiškia kalcio trūkumas moters organizme.

    Tarp visų makroelementų, būtinų, kad moters organizmas normaliai funkcionuotų, kalcis užima ypatingą vietą. Jo deficitas neigiamai atsiliepia visų organų darbui.

    Kalcio trūkumas, dar vadinamas hipokalcemija, pasireiškia prieskydinių liaukų disfunkcija. Ji diagnozuojama kraujo tyrimais, kurie ir parodo sumažėjusį kalcio kiekį. Tačiau šio makroelemento deficitas gali sukelti daugybę kitokių, ne mažiau ryškių simptomų.

    Pavojai tyko visur ir visada

    Bene labiausiai paplitusi moterų hipokalcemijos priežastis – vitamino D trūkumas. Tokia būklė išsivysto dėl sutrikusios mitybos ir saulės šviesos trūkumo.

    Taip pat kalcio organizme gali stigti dėl:

    • paveldimų ligų,

    • kraujo gamyboje dalyvaujančių organų ligų,

    • onkologinių darinių prieskydinėse liaukose.

    Menopauzės periodas taip pat paprastai siejamas su kalcio deficitu, mat tokiu laikotarpiu moters organizme sumažėja estrogeno, atsakingo už makroelemento atsargas kaulų audiniuose.

    Tuomet pradeda formuotis savotiškas uždaras ratas: pasikeitęs hormonų fonas su amžiumi skatina kaulų retėjimą ir kartu senatviniai pakitimai mažina organizmo gebėjimą pasisavinti mineralą iš maisto produktų.

    Dėl to vyresnėms moterims gydytojai primygtinai rekomenduoja įtraukti į valgiaraštį kuo daugiau kalcio turinčių produktų, tokių kaip žuvis, grūdinės kultūros ir sėklos, riešutai, ankštinės daržovės, kiaušiniai, česnakai, pieno produktai bei žalialapės daržovės (ypač įvairūs kopūstai), – tai vienas iš būdų atkurti tinkamą mineralo pasisavinimo mechanizmą.

    Kalcio deficitas gali išsivystyti ir dėl šių priežasčių:

    • griežtų dietų,

    • žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu ir kava, rūkymo),

    • nesaikingo gazuotų gėrimų vartojimo,

    • netaisyklingos maisto gamybos,

    • ilgalaikio kai kurių vaistinių preparatų vartojimo,

    • ekologinių veiksnių (sunkiųjų metalų, toksinių medžiagų poveikio ir panašiai),

    • pernelyg intensyvių fizinių krūvių,

    • per daug sėslaus gyvenimo būdo,

    • lėtinių ligų,

    • chloruoto vandens,

    • streso.

    Nuo nuovargio iki mėšlungio

    Moterims pirmasis kalcio trūkumo ženklas būna bendras silpnumas ir greitas bei didelis nuovargis. Prie pagrindinių simptomų specialistai taip pat priskiria išsausėjusią pleiskanojančią odą, blankius, lūžinėjančius nagus bei plaukus, prastą dantų būklę. Paveikiama ir dvasinė būsena: didėja įtampa, nerimastingumas, dirglumas. Tremoras bei žarnyno spazmai – irgi neretas simptomas.

    Kalcio deficitas pažeidžia nervinių impulsų laidumo raumenyse funkciją, dėl to naktimis pradeda kamuoti mėšlungis ir tirpsta galūnės arba kamuoja jų tinimo pojūtis. Ilgalaikis mineralo stygius galiausiai atsiliepia osteoporoze, taigi ir didesne kaulų lūžių tikimybe.

    Kalcis tiesiog būtinas normaliai širdies raumens funkcijai: kai jo trūksta, raumuo nebesusitraukinėja taip, kaip turėtų, taigi ilgainiui vystosi širdies nepakankamumas. Bet ir tai dar ne viskas. Kalcio stygius silpnina imunines organizmo galias, veikia kraujo krešumą.

    Tokios patologijos sunkiai gydomos medikamentais, dėl to net gali kilti grėsmė gyvybei.

    Menopauzės periodas taip pat paprastai siejamas su kalcio deficitu.

    Medikai pabrėžtinai įspėja, jog kalcio deficito simptomatika moterims gausi, įvairi ir ne visada akivaizdi. Pavyzdžiui:

    Nemiga. Užmigti užmiegama, bet nepasiekiama gilaus miego fazė, taigi naktis neužtikrina tinkamo poilsio. Nevisavertis miegas stabdo naujų kaulinio audinio ląstelių augimą.

    Antsvoris. Kad ir kokių dietų laikomasi, niekaip nepavyksta atsikratyti nepageidaujamo svorio. Mokslininkai net turi hipotezę, kad žmogaus smegenys, nustačiusios, jog organizmui trūksta kalcio, tai siekia kompensuoti duodamos signalą suvartoti daugiau maisto.

    Iš tikrųjų mūsų organizme kalcis laikomas riebalinėse ląstelėse ir saugo jų vientisumą. Netekus kalcio riebalinis audinys sudeginamas ir sulieknėjama be jokių dietų. Bet medikai tokio proceso nelaiko sveiku, nes jį lemia mineralų apykaitos sutrikimai.

    Parestezija. Taip vadinamas nesamų dirgiklių tariamasis jutimas – centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimas, kai oda tirpsta, niežti, dega, šąla, dilgčioja, lyg po ją bėgiotų skruzdėlės.

    Kalcis susijęs beveik su visais organizmo veiklos ciklais.

    Tai reiškia, kad ciklai būna normalūs tik tuo atveju, jeigu makroelemento kiekis yra artimas normai.

    O esama kalcio triptofane, kitose aminorūgštyse.

    Pastarųjų reikiamas kiekis yra kalakutienoje, sūryje, saulės spinduliuose.

    Į šiuos kalcio šaltinius ypač turėtų atkreipti dėmesį besilaukiančios moterys, nes jo deficitas trikdo normalią nėštumo eigą, taisyklingą vaisiaus vystymąsi ir augimą.

    Su deficitu nejuokaujama

    Labai sunkios hipokalcemijos formos gydomos tik stacionare, nes tokia būklė gali kelti rimtą pavojų gyvybei. Vis dėlto daugumą moterims pasireiškiančių kalcio deficito simptomų įmanoma įveikti medikamentais.

    Pacientėms skiriami kalcio ir vitamino D preparatai.

    Papildai su kalciu gali būti bet kokie, svarbu, kad kalcio kiekis juose būtų kuo artimesnis rekomenduojamai paros normai (1,5–2 g). Vitaminas D būtinas, nes gerina kalcio pasisavinimą.

    Jo dozę gydytojas nustato atsižvelgdamas į individualius pacientės poreikius.

    Gydymo veiksmingumas stebimas ir kontroliuojamas atliekant kraujo tyrimus. Tačiau net ir normalizavusis kalcio kiekiui organizme, jį derėtų pasitikrinti kartą per 3 mėnesius.

    Gydymo trukmę numato gydytojas. Tik specialistas gali žinoti – pagal moters savijautą, jos amžių – koks kalcio kiekis reikalingas jos organizmui.

    Moterys sudaro atskirą hipokalcemijos rizikos grupę, nes jų organizmui reikia daugiau kalcio. Todėl joms svarbu sekti makroelemento rodmenis ne tik per nėštumą ir prasidėjus menopauzei, bet ir pasirūpinti kalcio deficito profilaktika.

    Sumažinti hipokalcemijos išsivystymo riziką galima tiesiog pakoregavus savo valgiaraštį.

    Tereikia kiekvieną dieną valgyti produktus, turtingus kalcio ir vitamino D.

    O jau esant kalcio deficitui, įtraukti į kasdienį meniu daugiau sezamų sėklų, kietųjų rūšių ir lydytų sūrių, kviečių sėlenų, migdolų ir lazdynų riešutų, ankštinių daržovių.

    Piene kalcio gerokai mažiau nei išvardytuose produktuose, užtat jis daug lengviau pasisavinamas.

     

     

  • Kai čiaudime ne į sveikatą

    Kai čiaudime ne į sveikatą

    Visus kartais užklumpa serijinis čiaudulys, bet ne visada jis būna toks nekaltas, kaip atrodo.

    Pasitaiko ir tikrų čiaudėjimo priepuolių – sunkiai sustabdomų ir dėl to labai nemalonių. Aplinkiniams tai, žinoma, atrodo labai juokinga, nors tokią būklę lemiančios priežastys gali būti visai nelinksmos.

    Alerginis rinitas

    Tai dažniausia čiaudulio priepuolių priežastis. Nosies gleivinė – pirmasis barjeras, su kuriuo susiduria į organizmą bandantys patekti svetimkūniai. Todėl būtent jai tenka patirti ir pirmuosius, stipriausius, alergijos pasireiškimus.

    Provokuojančiais agentais tampa namų dulkės su jose gyvenančiomis erkutėmis, augalų žiedadulkės, aerozoliai, augintinių kailis ir daugybė kitų dalykų.

    Vos sukontaktavusi su alergenu nosies gleivinė paburksta, smarkiai pagausėja gleivių ir visa tai sukelia apsauginę organizmo reakciją – čiaudulį.

    Alerginis čiaudulys paprastai užsitęsia. Jis gali kamuoti, kol kontaktuojama su alergenu arba kol suveikia tokiais atvejais gelbstintys antihistamininiai vaistai.

    Ką daryti? Užsiregistruokite vizitui pas alergologą, pasidarykite alergijos testą. Išsiaiškinę alergeną kaltininką, ateityje lengviau išvengsite kontaktų su juo ir turėsite vartoti mažiau vaistų.

    Lėtinis nealerginis rinitas

    Ši liga neretai būna susijusi su nosies pertvaros sandaros anatominiais ypatumais, pertvaros iškrypimu, nosies gleivinės hipertrofija (sustorėjimu).

    Dėl šių priežasčių nosis būna nuolat užgulta, bet ypač – rytais. Natūralu, kad ji turi reguliariai apsivalyti, – dėl to ir užeina čiaudulio priepuoliai.

    Deja, per juos pasišalina ne tik susikaupusios skystos gleivės, bet ir sudžiūvusios jų luobelės. Kadangi pastarosios papildomai dirgina gleivinę, rinitas gali užsitęsti be galo…

    Ką daryti? Apsilankykite pas gydytoją otolaringologą. Gali prireikti nosies ertmės ir sinusų endoskopijos ar net kompiuterinės tomografijos.

    Gydymo variantų esama įvairių: pašalinamas gleivinės perteklius ją prideginant, atliekama nosies pertvaros korekcija – pagal poreikį.

    Nosies polipai

    Tokios gleivinės išaugos neretai atsiranda ilgai sergant lėtiniu rinitu – tiek alerginiu, tiek ir nealerginiu. Polipai trukdo kvėpuoti, skatina išskyrų susidarymą, papildomai dirgina gleivinę. Ir, žinoma, provokuoja čiaudulį: daugelį kartų per dieną arba retai, tačiau įspūdingomis serijomis.

    Ką daryti? Nosies polipus šalina ausų, nosies, gerklės ligų specialistai. Atliekama tokia procedūra keliais būdais – galima naudoti lazerį, krioterapiją, elektrokoaguliaciją arba paprastą skalpelį.

    Paprastai tokiai operacijai visiškai pakanka vietinės nejautros, bet jeigu polipai įsitaisę itin giliai – pavyzdžiui, prienosiniuose arba kaktiniuose ančiuose, gali prireikti bendrosios nejautros.

    Beprasidedanti virusinė kvėpavimo takų liga

    Kaip jau minėta, nosies gleivinė – pirmasis užkardas į organizmą patekti bandančių mikrobų kelyje.

    Žinoma, kad gripo bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijas sukeliantys virusai pirmąsias kelias valandas po užsikrėtimo prisitvirtina ant nosies gleivinės ir ten pradeda aktyviai daugintis.

    (Ne-atsitiktinai gydytojai infektologai pataria per gripo epidemijas vos grįžus namo išsiskalauti nosies ertmę.)

    Daugindamiesi virusai ardo nosies gleivinės epitelio ląsteles taip sukeldami atsakomąją organizmo reakciją į dirginimą – čiaudulį.

    Ką daryti? Kruopščiai plauti rankas, stengtis nesiliesti jomis prie veido ir akių, apsilankius didesnio žmonių susibūrimo vietose – skalauti nosį. Vartoti gydytojo skirtus antivirusinius vaistus.

    Nosies gleivinės sudirginimas cheminėmis medžiagomis

    Pasitaiko, kad čiaudulio priepuoliais ima skųstis ištisos daugiabučių laiptinės. Taip nutikus vertėtų paskambinti į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vietos departamentą, kreiptis į epidemiologus ir higienistus.

    Yra buvę atvejų, kai šitaip gyventojai reagavo į toksinių medžiagų patekimą į aplinką, cheminių medžiagų nuotėkį ir panašius pavojų sveikatai galinčius sukelti incidentus.

    Ką daryti? Įsitikinę, kad neįprastas čiaudulys kamuoja ne jus vienus, pradėkite ieškoti, kas galėjo pakenkti jūsų aplinkos ekologijai. Cheminių medžiagų nuotėkiai gali būti labai pavojingi sveikatai.

    Ezofagitas

    Pernelyg aktyvi druskos rūgšties gamyba skrandyje ir stemplės angos diafragmos išvarža – derinys, lemiantis rūgštinio skrandžio turinio patekimą į stemplę.

    Didžiajai daugumai žmonių tai pasireiškia deginančiu rėmeniu. Bet kitiems dar prisideda ir reflektorinis čiaudulys. O retais atvejais žmogus rėmens gali išvis nejusti – ezofagitas jam pasireiškia tik čiaudėjimu.

    Išskirtinis tokio čiaudulio bruožas – kad jis prasideda praėjus maždaug valandai po valgio arba net naktį, jeigu prieš miegą sočiai užkandote.

    Ką daryti? Jeigu čiaudulio priežasties ilgai nepavyksta nustatyti, tikslinga būtų pasidaryti gastroskopiją.

    Per tyrimą pastebėjus stemplės angos diafragmos išvaržos ir stemplės uždegimo požymių, bus galima beveik garantuoti, jog čiaudulys kyla dėl skrandžio problemų.

    Kad priepuoliai praeitų, gali tekti nebevalgyti 2 valandas prieš miegą ir vartoti rūgštingumą mažinančius preparatus. Itin sunkiais atvejais prireikia endoskopinio chirurginio įsikišimo stemplės išvaržai pašalinti.

    Nėštumas

    Visiems žinomas faktas, kad pastojus moters hormonai smarkiai pasikeičia.

    Ir neretai tie šėlstantys hormonai išprovokuoja net nosies gleivinės hipertrofiją. To pasekmės – periodiškai užgulama nosis ir nebūdingi čiaudulio priepuoliai.

    Kadangi nėštumas – laikina būklė, po gimdymo nosies gleivinės būklė vėl tampa normali ir čiaudulys praeina.

    Ką daryti? Jei čiaudulys nėščiajai kelia didelį diskomfortą, galima išbandyti liaudišką kovos su juo priemonę – rodomuoju pirštu užspausti panosėje, virš viršutinės lūpos esantį tašką ir palaikyti.

    Per sausas oras

    Taip nutinka, kai kambaryje burzgia kondicionierius arba žiemą pernelyg kaista radiatoriai. Praleidus dieną patalpoje su itin sausu oru nosies ertmėje susidaro storos sausos gleivių plutelės. Jos dirgina gleivinę ir provokuoja čiaudulį (bandant pluteles pašalinti – dar stipresnį).

    Ką daryti? Drėkinti patalpos orą. Tam galima įsigyti specialų prietaisą – oro drėkintuvą, o galima drėkinti pačią nosies gleivinę specialiais aliejais.

    Čiaudulys nuo šviesos

    Medicinoje šis paradoksalus reiškinys vadinamas šviesiniu čiauduliniu refleksu. Jį provokuoja ryški saulės šviesa veikdama akies tinklainę, o realizuoja nosies krumplyno nervas.

    Čiaudima serijomis, po kelis kartus. Mokslininkai teigia, kad reagavimas čiauduliu į ryškią šviesą – gana paplitusi genų mutacija. Kai kurių šaltinių duomenimis, tai būdinga iki 25 proc. žmonių.

    Ką daryti? Jeigu sinoptikai žada saulėtą dieną, nepamirškite pasiimti nosinės ir akinių nuo saulės.

        Įdomūs faktai

    Mokslininkų skaičiavimais, žmogus per gyvenimą nusičiaudi 20 000 kartų.
    Čiaudėdami mes automatiškai užsimerkiame. Tai smegenų kontroliuojamas apsauginis mechanizmas. Čiaudulio metu iškvepiamo oro greitis siekia 50–100 m per sekundę, slėgis – 100 mm Hg, tad akių obuoliai gali tiesiog iššokti iš akiduobių. Kad taip nenutiktų, čiaudint susidarantis spazmas apima ne tik nosiaryklės, bet ir akių raumenis ir vokai automatiškai nusileidžia.
    Mokslininkai nustatė, kad tarp čiaudulio ir orgazmo yra labai daug bendro: abiem būdingi tam tikrą iškrovą užtikrinantys raumenų susitraukimai ir abiem atvejais patiriamas analogų neturintis malonumas.
    Čiaudėjimas labai susijęs su lytimi. Vyrai dažniau čiaudi stipriau, bet po vieną kartą, moterys – dažniau serijomis.

  • Apsinuodijimas vandeniu: koks jo kiekis mirtinas?

    Apsinuodijimas vandeniu: koks jo kiekis mirtinas?

    Ar nepabodo nuolatiniai priminimai apie būtinybę gerti pakankamai vandens?

    Iš visų pusių girdime, kad vanduo – tai sveikatos, grožio ir energijos šaltinis.

    Be abejo, jis būtinas mūsų medžiagų apykaitai, odos sveikatai ir tinkamam smegenų darbui.

    Tačiau retai kas įspėja, kad per didelis vandens kiekis gali būti dar žalingesnis.

    Žinoma atvejų, kai žmonės gėrė tiek daug vandens, kad neteko sąmonės ar net mirė.

    Kodėl didelis vandens kiekis gali būti pavojingas mūsų organizmui?

    Vandens apsinuodijimas – kaip tai įmanoma?

    Apie galimą vandens keliamą pavojų neseniai rašė IFL Science.

    Kas būtų pagalvojęs, kad su vandeniu reikia būti tokiais atsargiais?

    Jei išgersime per daug vandens, jis ne tik užpildys mūsų virškinimo sistemą.

    Inkstai gali pašalinti tik ribotą jo kiekį, todėl, jei geriame daugiau, nei jie spėja apdoroti, skysčiai ima kauptis organizme.

    Tai sukelia kraujo praskiedimą ir svarbių elektrolitų, tokių kaip natris, koncentracijos sumažėjimą.

    Elektrolitai – tai mineralai, tokie kaip natris, kalis ir magnis, kurie tirpsta organizmo skysčiuose ir padeda reguliuoti nervų bei raumenų veiklą.

    Kai natrio lygis organizme nukrenta per žemai (ši būklė vadinama hiponatremija), vanduo pradeda skverbtis į ląsteles, jas išpūsdama. Tai ypač pavojinga smegenims – jų tinimas padidina intrakranijinį spaudimą, o tai gali sukelti galvos skausmą, sąmonės susidrumstimą, traukulius ir net komą.

    Retais atvejais tai gali baigtis mirtimi.

    Ypač didelę riziką patiria maratono bėgikai ir kiti sportininkai, kurie aktyviai prakaituoja ir tuo pačiu geria daug vandens, tačiau nepapildo druskų atsargų.

    Tačiau pavojus kyla ir paprastam žmogui, jei jis per trumpą laiką išgeria ekstremaliai daug vandens. Tad net ir su tokiu naudingu įpročiu, kaip pakankamas vandens vartojimas, svarbu žinoti saiką.

    Vandens intoksikacija – pagrindiniai simptomai

    Per didelis vandens kiekis gali sukelti itin nemalonius simptomus.

    Manoma, kad pirmiausia atsiranda galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ir „miglos“ jausmas galvoje.

    Žmogus gali jaustis sutrikęs, pasimetęs ir net prarasti orientaciją erdvėje.

    Dažnai pasireiškia pykinimas, pilvo pūtimas ir vėmimas, o dėl elektrolitų disbalanso gali tinti rankos ir kojos, atsirasti raumenų skausmai bei traukuliai.

    Sunkiais atvejais pasekmės gali būti gyvybei pavojingos.

    Jei laiku nesustojama, gali prasidėti smegenų edema, sukelianti traukulius, komą ir net mirtį.

    Nors tokie atvejai reti, jie pasitaiko – pavyzdžiui, 2023 m. aktorė Brooke Shields (žinoma iš filmo „Mėlynoji lagūna“) patyrė traukulių priepuolį, sukeltą per mažo natrio lygio dėl per didelio vandens vartojimo.

    Kiek vandens galima gerti be žalos sau?

    Vienos griežtos taisyklės, kiek vandens reikia išgerti per dieną, nėra.

    Kai kur nurodoma, kad žmogus turėtų išgerti apie 3 litrus vandens per parą, tačiau iš tikrųjų viskas priklauso nuo individualių veiksnių.

    Populiari taisyklė „aštuonios stiklinės per dieną“ skamba patogiai, bet ji neatsižvelgia į tokius veiksnius kaip fizinis aktyvumas, oro temperatūra ir asmeniniai organizmo poreikiai.

    Karštu oru ar po treniruotės vandens poreikis yra didesnis, o vėsesnėmis dienomis ir esant mažesniam aktyvumui – mažesnis.

    Svarbiausia – klausyti savo kūno.

    Patikimiausias rodiklis – troškulys. Jaučiate, kad norite gerti? Gerkite. Troškulys praėjo – užtenka.

    Jei po vandens jaučiate pilvo pūtimą, pykinimą ar galvos skausmą, tai gali būti ženklas, kad jo jau per daug.

    Paprastas būdas stebėti vandens balansą organizme – stebėti šlapimo spalvą.

    Šviesiai geltona spalva rodo normalų balansą, o visiškai skaidrus, beveik bespalvis šlapimas gali būti ženklas, kad vandens organizme yra per daug.

  • Svorio metimo paslaptys, slypinčios duonos gaminiuose

    Svorio metimo paslaptys, slypinčios duonos gaminiuose

    Duona dažnai siejama su svorio augimu, ypač populiarėjant mažai angliavandenių turinčioms dietoms.

    Tačiau tinkamai pasirinkta duona gali padėti kovoti su antsvoriu.
    Svarbu atkreipti dėmesį į duonos rūšį ir jos sudėtį, nes ne visi variantai yra vienodi.

    Dietologai siūlo keletą būdų, kaip duona gali tapti naudinga svorio metimo dalimi.

    Padeda ilgiau išlikti sotiems

    Duona yra puikus energijos šaltinis dėl joje esančių angliavandenių, o tinkamas jos pasirinkimas daro didelę įtaką sotumui ir svorio kontrolei.
    „Daugelis žmonių vengia duonos, bijodami priaugti svorio. Visagrūdė duona turi skaidulų, kurios leidžia ilgiau jaustis sotiems“, – teigia daktarė Liza Jang.
    Gydytoja Megan Berd priduria: „Daug skaidulų ir viso grūdo turinti duona virškinama ilgiau, todėl suteikia ilgalaikį sotumo jausmą ir padeda kontroliuoti apetitą.“

    Joje daugiau skaidulų

    Skaidulos yra raktas į sotumo jausmą.

    Tradicinėje baltoje duonoje jų yra mažiau, nes grūdų apdorojimo metu pašalinamos svarbios dalys. Tuo tarpu visagrūdė duona turi daugiau skaidulų, todėl yra maistingesnė ir naudingesnė svorio metimui.
    Amerikos širdies ligų asociacija rekomenduoja suvartoti 25–30 gramų skaidulų per dieną, kad būtų palaikoma gera sveikata.

    Duona padeda palaikyti žarnyno sveikatą

    Visagrūdėje duonoje yra svarbių medžiagų, kurios padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, gerina žarnyno veiklą ir mažina širdies ligų riziką.
    Mitybos specialistė Emi Gudson aiškina: „Viso grūdo duona yra turtinga skaidulų, kurios palaiko žarnyno sveikatą, padeda reguliuoti svorį ir gali netgi sumažinti cholesterolio kiekį.“

    Gali padėti išvengti persivalgymo

    Jei maistas suteikia sotumo jausmą ilgesniam laikui, sumažėja tikimybė suvartoti per daug kalorijų tarp pagrindinių valgymų.
    „Skaidulos duonoje leidžia ilgiau nejausti alkio, taip sumažinant užkandžiavimo poreikį“, – sako dietologė Edi Rids.

    Lengvai derinama su kitais naudingais produktais

    Visagrūdė duona yra puikus pagrindas maistingiems ir sotiems patiekalams. Ją galima derinti su avokadu, kiaušiniais ar riešutų sviestu, taip padidinant maistinę vertę.
    „Viso grūdo duona leidžia įtraukti daugiau maistingų produktų į savo racioną, taip sustiprinant sotumo jausmą“, – pažymi dietologė Trista Best.

    Renkantis duoną svarbu tikrinti etiketes.

    Kai kurie gamintojai gali teigti, kad jų duona yra visagrūdė, tačiau taip būna ne visada.

    Geriausia rinktis duoną, kurioje mažai konservantų ir pridėtinio cukraus, pagamintą iš daigintų grūdų – taip organizmui ji bus lengviau virškinama ir naudingesnė.

  • Geriausios 2025 m. dietos pagal „US News & World Report“

    Geriausios 2025 m. dietos pagal „US News & World Report“

    Dietos – tai ne tik būdas numesti svorio ir jį kontroliuoti. Jos gali būti svarbus įrankis organizmo stiprinimui gydymo metu ir sveikatos atkūrimo po ligų procese.

    Kasmet leidinys „US News & World Report“ skelbia geriausių ir naudingiausių dietų sąrašą.

    Kurios dietos, pasak mitybos specialistų, yra sveikiausios ir sulaukė aukščiausio įvertinimo?

    Dietų vertinimo kriterijai

    Geriausių dietų tikslas – ne tik greitai numesti svorio, bet ir aprūpinti organizmą tinkamomis maistinėmis medžiagomis. Tyrimai parodė, kad kokybiškos dietos veiksmingai mažina tokių ligų, kaip širdies ligos ir vėžys, riziką.

    Svarbiausi bendrųjų dietų privalumai – uždegimų mažinimas, kuris yra viena pagrindinių lėtinių ligų priežasčių.

    Ekspertai teigia: nors pradžioje gali būti sunku atsisakyti senų mitybos įpročių, efektyviausios dietos užtikrina ilgalaikius rezultatus tiek svorio metime, tiek organizmo sveikatos palaikyme.

    Ankstesniais metais dietos buvo vertinamos pagal 40 rodiklių, o geriausios gaudavo „aukso medalį“.

    Kadangi sąrašas būdavo per ilgas, dauguma žmonių domėdavosi tik pirmosiomis vietomis, neatsižvelgdami į nemažiau veiksmingas dietas.

    2025 m. vertinimo sistema buvo atnaujinta – ekspertai dietas įvertino penkių žvaigždučių skalėje, kaip tai daroma daugelyje komercinių platformų.

    „Tikime, kad ši nauja metodika suteikia žmonėms daugiau pasirinkimo laisvės ir asmeniškesnę patirtį, leidžiančią atsižvelgti į individualius sveikatos prioritetus ir mitybos tikslus“, – teigė US News & World Report sveikatos skyriaus redaktorė Gretel Schueller.

    Sveikiausių dietų reitingas

    2025 m. ataskaitoje pateikiami nauji dietų, skirtų tokioms lėtinėms ligoms kaip artritas, divertikulitas, kepenų suriebėjimo liga, dirgliosios žarnos sindromas ir menopauzė, reitingai. Pagal naująją „US News & World Report“ 5 žvaigždučių vertinimo sistemą, reitingo nugalėtojai gavo po 4 žvaigždutes ir dar po vieną žvaigždutę kaip geriausios bendros dietos, geriausios sveikos mitybos dietos ir lengviausiai taikomos dietos.

    Viduržemio jūros regiono dieta

    Viduržemio jūros dieta dar kartą pelnė aukščiausią įvertinimą, nes yra labiau gyvenimo būdas nei paprasta dieta. Ji akcentuoja vaisius, daržoves, grūdinius produktus, alyvuogių aliejų, riešutus ir sėklas. Didelis dėmesys skiriamas valgymo kultūrai – rekomenduojama valgyti kartu su šeima ir draugais. Ši dieta riboja saldumynų vartojimą, skatina saikingai vartoti pieno produktus ir raudoną mėsą, o žuvį, ypač sardines, rekomenduoja kaip vieną pagrindinių produktų.

    Viduržemio jūros regiono dieta orientuota į kokybę ir gyvenimo būdą, o ne tik į vieną maistinę medžiagą ar maisto produktų grupę.

    Daugybė tyrimų parodė šios dietos pliusus:

    • šios dietos lengviausia laikytis;
    • tai geriausia dieta visai šeimai;
    • ji geriausia sveikai maitintis;
    • efektyviausia 2 tipo diabeto, kaulų, sąnarių ir širdies ligų atžvilgiu;
    • skatina ilgaamžiškumą ir geresnę gyvenimo kokybę.

    DASH dieta

    DASH (Dietary Approaches to Stop Hypertension) dieta užima antrąją vietą.

    Ją sukūrė JAV Nacionalinis širdies, plaučių ir kraujo institutas.

    Šis lankstus ir subalansuotas mitybos planas orientuotas į druskos vartojimo mažinimą siekiant reguliuoti kraujospūdį.

    DASH dietoje dominuoja daržovės, vaisiai, viso grūdo produktai, liesi baltymai ir neriebūs pieno produktai.

    Ji užtikrina didelį skaidulų ir širdžiai naudingų maistinių medžiagų kiekį.

    Vengiama pridėtinio cukraus turinčių gėrimų, produktų su daug sočiųjų riebalų bei užkandžių, kuriuose gausu druskos.

    Ši dieta yra universali ir tvari, o jos teigiamą poveikį širdies sveikatai patvirtina nepriklausomi tyrimai.

    Lanksti dieta

    Lanksti (pusiau vegetariška) dieta leidžia mėgautis augalinės mitybos privalumais – nebūtina visiškai atsisakyti mėsos, kad galėtumėte pasinaudoti su vegetarizmu susijusia nauda sveikatai.

    Ji pagrįsta vegetariškos dietos principais, tačiau leidžia kartais valgyti mėsą ar paukštieną.

    Pagrindiniai šios dietos produktai: tofu, pupelės, lęšiai, žirniai, riešutai, sėklos ir kiaušiniai – baltymų šaltiniai.

    Ji riboja rafinuotus, itin perdirbtus produktus, raudoną mėsą ir pridėtinį cukrų.

    Daugiau augalinės kilmės maisto vartojantys žmonės gali ne tik numesti svorio, bet ir pagerinti bendrą sveikatą, sumažinti širdies ligų, 2 tipo diabeto ir vėžio riziką bei mažinti uždegimus organizme.

    Menopauzės dieta

    „US News & World Report“ ją įvertino kaip specialią dietą. Ji apima pilnavertį maistą, pavyzdžiui, daržoves, vaisius, pupeles, neskaldytus grūdus, sojos produktus ir liesus baltymus.

    Tačiau Stephanie Faubion, Mayo moterų sveikatos centro Džeksonvilyje, direktorė ir Menopauzės draugijos medicinos direktorė, pažymėjo: „Nėra tokio dalyko kaip ‚menopauzės dieta‘ – vienintelė dieta, padedanti nuo karščio bangų, yra visavertė augalinė mityba, kurioje mažai aliejaus ir daug sojos.“

    Su kai kuriomis rekomendacijomis dėl mitybos menopauzės metu – nevalgyti prieš miegą – sutiko ir daktaras F. Faubionas, nepritardamas raginimui taikyti komercinę dietą menopauzės metu.

    Dieta ir dirgliosios žarnos sindromas

    Ekspertai FODMAP dietai, sukurtai gydyti dirgliosios žarnos sindromui (DŽS) skyrė 4,8 balo.

    Ši dieta, sukurta Australijoje, orientuota į produktų ir angliavandenių, kurie fermentuojasi ir sukelia papildomą vandens kaupimąsi žarnyne, mažinimą.

    Tai padeda sumažinti pilvo spazmus, skausmą ir viduriavimą.

    FODMAP dietos laikymasis gali palengvinti virškinimo problemas ir pagerinti bendrą savijautą.

    Konsultacijos su gydytoju

    Daugelis naujausių dietų yra orientuotos į virškinimo sveikatą ir uždegimų mažinimą.

    Viduržemio jūros dieta ir DASH dieta yra laikomos geriausiomis sergant artritu ar podagra, tačiau daugeliu atvejų vien dietos nepakanka – gali reikėti ir medikamentinio gydymo.

    „Nėra vienos dietos artritui ar podagrai gydyti. Augalinės dietos, kuriose mažai cukraus, nesveikų riebalų, druskos ir perdirbtų maisto produktų, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono dieta ir DASH dieta, yra geriausias pasirinkimas kovojant su šiomis ligomis. Tačiau daugumai žmonių, sergančių autoimuninėmis, uždegiminėmis artrito formomis ir daugeliui sergančių podagra, reikia vaistų, kad sulėtėtų arba sustotų ligos progresavimas“, – sakė JAV Artrito fondo redaktorė Jill Tyrer.

    Viduržemio jūros dieta gavo 4+ žvaigždes už naudą kepenų sveikatai ir uždegimų mažinimą.

    Ji buvo įvertinta 3,7 balo dėl poveikio divertikulitui – ligai, sukeliančiai stiprų skausmą storajame žarnyne.

    Dietos pasirinkimas turi būti individualus, todėl prieš keičiant mitybą rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju ar dietologu.

    Pateikta medžiaga rekomenduojama naudoti kaip bendro pobūdžio informacinė medžiaga ir nėra skirta diagnozei ar savarankiškam gydymui. Raginame nesigydyti savarankiškai ir patariame kreiptis į gydytoją, kad šis diagnozuotų ligas ir nustatytų jų gydymo metodus.

  • Ką būtina žinoti apie septinį artritą

    Ką būtina žinoti apie septinį artritą

    Septinis artritas – reta ir negailestinga artrito forma, galinti pažeisti ir vieną sąnarį, ir, deja, daugiau.

    Dažniausiai ligą sukelia bakterijos, tačiau kartais septinis artritas išsivysto ir po kontakto su virusu arba grybeliu.

    Visais atvejais infekcija išplinta į sąnarius ir sukelia uždegimą.

    Taikosi į stambesnius

    Dar vadinamas piogeniniu arba bakteriniu, toks artritas paprastai smogia didiesiems sąnariams – klubų, kelių. Bet gali nusitaikyti į kitus, pavyzdžiui, pečių sąnarius ar kulkšnis.

    Simptomai, kaip galima numanyti, tuomet labai nemalonūs: stiprus skausmas ir tinimas, riboti sąnario judesiai, karščiavimas ir šaltkrėtis.

    Dažnai prieš tai būna kokia nors prielaida infekcijai įsimesti, kaip kad patirta sąnario operacija, nusilpęs imunitetas, diabetas, reumatoidinio artrito diagnozė ar atvira žaizda.

    Negydomas arba tinkamai negydomas septinis artritas labai pavojingas ir gali ne tik negrįžtamai pažeisti sąnarį, bet ir sukelti pavojų gyvybei.

    Negaili ir vaikų

    Iš visų septinio artrito kaltininkų – bakterijų, virusų, grybelių – dažniausiu sukėlėju nustatomas auksinis stafilokokas.

    Šie patogeniniai mikroorganizmai, be kita ko, siejami su plaučių uždegimu, odos infekcijomis, sepsiu, kaulų ir sąnarių infekcijomis.

    Septinis artritas dažnai diagnozuojamas vaikams – jiems didesnė rizika pasigauti ligą sukeliančią infekciją. Bet suaugusieji irgi juo serga.

    Kai kurie rizikos veiksniai didina grėsmę susirgti septiniu artritu abiejų amžiaus grupių atstovams:

    • Artritinės ligos, tokios kaip osteoartritas, podagra, autoimuninis reumatoidinis artritas ir vilkligė. Vaistai, reikalingi šiems negalavimams gydyti, gali padidinti septinio artrito riziką (pavyzdžiui, sergantieji reumatoidiniu artritu vartoja vaistus, slopinančius imunitetą, taigi didinančius grėsmę užsikrėsti).

    • Praeityje persirgtas septinis artritas didina tikimybę išgirsti šią diagnozę antrąkart.

    • Nusilpusi imuninė sistema. Septinio artrito grėsmė sergantiesiems diabetu, turintiesiems bėdų dėl inkstų ir kepenų, taip pat yra didesnė – dėl vaistų, kuriuos jie priversti vartoti.

    • Sąnario protezas. Bakterijos gali patekti į sąnario vietą atliekant jo keitimo operaciją arba infekcija ant dirbtinio sąnario gali pakliūti iš kitos kūno vietos.

    • Sąnario trauma. Jeigu netoli jo yra atvira žaizda, įpjovimas, mikrobai nuo odos gali pasiekti sąnarį per kraujotaką.

    • Odos problemos. Jautri, lengvai pažeidžiama oda didina septinio artrito grėsmę. Į šią rizikos grupę patenka ir sergantieji žvyneline – autoimunine odos liga.

    • Injekcijos. Tai visai neseniai išaiškintas rizikos veiksnys, siejamas su „nemediciniškai atliekamomis injekcijomis“, kai švirkštai nėra sterilūs, taigi bakterijos per odą gali patekti į kraują. Jeigu tos bakterijos atsparios antibiotikams ar itin užkrečiamos, didėja komplikacijųir net grėsmę gyvybei keliančių situacijų tikimybė.

    Du ar daugiau iš išvardytų rizikos veiksnių jau lemia rimtesnę grėsmę susirgti septiniu artritu nei tik vienas.

    Kurie sąnariai pažeidžiamiausi?

    Kol sąnariai dar savi – tai yra ne protezai, – septinis artritas, kaip minėta, dažniausiai taikosi į kelius, klubus, pečius, kulkšnis, alkūnes, riešus.

    Tačiau infekcijos vieta gali priklausyti ir nuo patogeno tipo, esamų sąlygų, užsikrėtimo būdo.

    Negydomas septinis artritas gresia rimtomis komplikacijomis ar net pavojumi gyvybei.

    Vaikams septinis artritas gali pažeisti visai kitus sąnarius nei suaugusiesiems. Tyrimai rodo, jog mažiesiems pacientams dažniausiai nukenčia klubo arba kelio sąnarys. Dar pasitaiko alkūnės septinio artrito atvejų – jį sukelia stafilokokinė infekcija.

    Suaugusiesiems septinio artrito sukėlėjai įprastai būna susiję su jų ligos istorija, sveikatos būkle, ortopedinėmis operacijomis ar injekcijomis (dažniausiai narkotikų). Ir didžiausia tikimybė, kad pažeisti lieka kelio arba smulkieji pirštų sąnariai.

    Išsivysčius septiniam artritui, audiniuose aplink kelio sąnarį ima kauptis skysčiai ir jis ištinsta – tai vadinama sąnario efuzija. 91 proc. asmenų, kuriems septinis artritas, ji nustatoma paprastu ultragarso tyrimu.

    Kaip atpažinti

    Septinio artrito simptomai pirmiausia pasireiškia pažeistame sąnaryje, tačiau galimi ir vadinamieji sisteminiai simptomai, juntami visame kūne.

    Medikai išskiria šiuos pagrindinius:

    • Labai stiprus pažeisto sąnario skausmas (ypač judant) bei jautrumas.

    • Pastebimas tinimas (dėl susikaupusių skysčių).

    • Odos karščiavimas pažeisto sąnario vietoje.

    • Pažeisto sąnario sąstingis, dėl kurio tampa sunkiau judėti.

    • Nuovargis ir bendras silpnumas.

    • Karščiavimas ir šaltkrėtis.

    Gali septinis artritas pažeisti ir sąnario protezą. Tuomet juntamas silpnas skausmas ir tinimas, kurie su laiku stiprėja.

    Tokiais atvejais infekcija išplinta gerokai vėliau, kai pjūvio vieta jau būna užgijusi. Dėl jos sąnario protezas gali atsipalaiduoti – tai teikia papildomą skausmą judant arba perkeliant kūno svorį ant to sąnario. Itin sunkiais atvejais sąnarys gali net išnirti.

    Kai infekcija dirbtinį sąnarį pažeidžia iškart po operacijos, tą parodo tinimas, odos paraudimas, skausmas, net išskyros. Taip nutikus, žaizda ilgiau gyja.

    Dar vadinamas bakteriniu, septinis artritas bene dažniausiai pažeidžia kelių sąnarius. Kovai su juo reikalingas ilgas stiprių antibiotikų kursas.

    Gydymui prireiks laiko

    Gydomas septinis artritas stipriais antibiotikais ir nutraukiant skystį. Labai svarbu kuo greičiau sulašinti antibiotikų į veną, kad būtų sustabdytas tolesnis infekcijos plitimas, o tai reiškia, jog teks pagulėti ligoninėje.

    Baigus gydymą stacionare, šeimos gydytojas skiria geriamų antibiotikų. Jų kursas – 3–4 savaitės. Tiek paprastai užtenka septiniam artritui įveikti, nors sunkesniais atvejais gydymas gali užsitęsti iki 6 savaičių.

    Nutraukus skystį iš pažeisto sąnario uždegimas gan greitai nuslopsta. Vis dėlto kai kuriais atvejais prireikia ir chirurginės operacijos (infekcijos pažeistam audiniui, pažeistoms sąnario dalims pašalinti ar visą sąnarį pakeisti – bet tik tuomet, kai uždegimas visiškai išgydytas).

    Greičiau pagyti ir skausmui nuslopinti dar gali būti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, poilsio režimas, įtvaras sąnariui (kuo mažiau judės, tuo greičiau gis ir ne taip skaudės).

    Fizioterapija taip pat padeda suvaldyti skausmą ir ilgainiui sugrąžinti sąnariui judrumą.

    Dirbtinis sąnarys septinio artrito atveju neretai keičiamas nauju protezu. Arba, jeigu situacija nėra tokia rimta, tik išvalomas ir pašalinami pažeisti audiniai.

    Kodėl delsti pavojinga

    Negydomas septinis artritas gresia rimtomis komplikacijomis ar net pavojumi gyvybei.

    Taip pat liga gali nepataisomai pažeisti kaulą ir sąnario audinius, dėl to mums, kad galėtume judėti ir išlaikyti svorį, labai svarbūs kelių ar klubų sąnariai neteks mobilumo.

    Grėsmes sveikatai didina ir tai, jog septinis artritas kartais pasireiškia kartu su osteomielitu – pavojinga pūline infekcine kaulų čiulpų liga (uždegimu).

    Nors taip būna labai retai, negydomas septinis artritas gali sukelti net septinį šoką (sunkų kraujo užkrėtimą kartu su sumažėjusiu kraujospūdžiu) – nepaprastai pavojingą organizmo reakciją į infekciją.

    Bet tokios komplikacijos daugiausia priklauso nuo sąnarį užkrėtusių bakterijų tipo ir paciento sveikatos būklės (žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs, jos gali grėsti net mirtimi). O greitai suteikta medicinos pagalba padeda jų išvengti.

    Visgi neginčytina viena: septinį artritą būtina laiku diagnozuoti ir skubiai gydyti. Tad jeigu jaučiate bent kokius jo požymius, kreipkitės gydytojo pagalbos.

    Ar galima nuo septinio artrito apsisaugoti?

    Tai įmanoma. Svarbu vengti kokių nors odos pažeidimų, įpjovimų, žaizdelių, nudegimų ir panašiai, o jeigu jau taip nutiko, skubiai ir kruopščiai juos išplauti.

    Kai žaizdos didelės ar gilios, geriau iškart kreiptis į medikus.

    Jeigu sergate autoimunine liga, esate diabetikai, labai svarbu kontroliuoti ligos eigą – tuomet ir infekcijų rizika bus mažesnė.

    Pasirodžius pirmiesiems infekcijos ženklams nedvejokite kreiptis į šeimos gydytoją – ir tuo labiau jei karščiuojate ir kankina stiprūs sąnario skausmai.

    Pasikartosime: negydomas septinis artritas greitai tampa skubios medicinos pagalbos reikalinga būkle. Tad jei jaučiate stiprius skausmus, sąnarys tinsta, karščiuojate, krečia šaltis, simptomai pasireiškia staiga ir sparčiai blogėja, nedelskite. Laikas ypač aktualus, jeigu sąnarys protezuotas arba jeigu jūsų imuninė sistema nusilpusi.

     

  • Kas čia blogo – šokoladukas prieš miegą?!

    Kas čia blogo – šokoladukas prieš miegą?!

    O blogio, jei tikėsime dietistais, toks įprotis turi apsčiai.

    Visi turime silpnybių vėlyviems užkandžiams. Kai kam tai gabalėlis dešrytės, nugvelbtas iš šaldytuvo prieš griūvant į lovą.

    Bet saldumynų mėgėjams nėra geresnės lopšinės už gabalėlį kitą šokolado.

    Nes kad ir ką sakytų medikai ir mitybos specialistai, argi gali vakare suvalgytas šokoladukas padaryti tokią jau didelę žalą sveikatai?

    Pasirodo, gali. Yra ne viena ir ne dvi priežastys, kodėl valgyti šokoladą prieš naktį – ne pati geriausia mintis.

    Gali sutrikdyti miegą…

    Šokolade esama net trijų medžiagų, galinčių sabotuoti bet kokius bandymus išsimiegoti.

    Kofeinas. Išgirdę šį žodį, dauguma pagalvojame apie kavą. Bet šokolade taip pat esama nemažai kofeino. Kaip ir puodelyje kavos, jis užtikrina energijos pliūpsnį, vėlyvais vakarais visai mums nereikalingą.

    Aiškinant moksliškai, kofeinas blokuoja mūsų smegenyse esančius organinio junginio adenozino receptorius, kurių darbas – sulėtinti neuronų veiklą bei visas fizinio kūno funkcijas ir paskatinti miegą.

    Nepamirškite: kofeinas, kad ir kur jo būtų, yra stimuliantas, taigi trukdo užmigti, o pagaliau užmigus – trikdo miegą.

    Teobrominas. Šis alkaloidas, randamas kakavoje ir šokolade, suteikia tą daugeliui malonų karstelėjusį prieskonį. Tačiau kartu gali paspartinti širdies plakimą ir išprovokuoti nerimastingumą.

    Juodajame šokolade teobromino koncentracija didesnė – dėl to jis ne toks saldus. Ir dėl to labiau netinkamas smaguriauti prieš miegą.

    Cukrus. Tai, aišku, priklauso nuo šokolado rūšies, bet didelės dalies šokoladinių, kaip ir kitokių, saldainių sudėtyje daug paprastųjų cukrų. Tų, kurie akimirksniu pakelia gliukozės lygį kraujyje ir mus užplūsta energija – tampame žvalutėliai, kokie visai neturėtume būti eidami miegoti.

    Tai net moksliniai tyrimai patvirtino: vartojant daug cukraus prastėja miego kokybė ir mažėja trukmė.

    …arba sukelti mieguistumą

    Piktnaudžiavimas saldumynais, tokiais kaip šokoladas, gali turėti ir tokį poveikį. Tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte jį vartoti kaip natūralius raminamuosius.

    Šokolado sukeltas mieguistumas priskiriamas neigiamiems šalutiniams poveikiams. Ir štai dėl ko.

    Su saldėsiais mūsų organizmas gauna daugiau gliukozės, negu jam reikia. Kasa, patirdama didžiulius krūvius, stengiasi išskirti kuo daugiau insulino cukraus kiekiui kraujyje sumažinti. O kai tik insulinas atlieka savo darbą ir cukrus staiga nukrenta, mes pasidarome vangūs ir apsnūdę.

    Gali išprovokuoti uždegimą

    Daug šokolado rūšių, bet ypač pieniškas ir baltasis, yra tiesiog pertekę cukraus, kuris priskiriamas uždegiminius procesus skatinantiems produktams.

    Paprasčiau kalbant, mums valgant cukrų organizme aktyvuojami procesai, intensyvinantys uždegimus. Dėl to su laiku perteklinis cukraus vartojimas išaugina riziką susirgti lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip nutukimas, hipertenzija, II tipo diabetas, aukštas cholesterolio lygis.

    Tamsiuoju paros metu uždegiminius procesus provokuojančių produktų vartojimas tampa dar žalingesnis, nes jie dar sukelia nemigą arba menkina miego kokybę. Miego trūkumas savo ruožtu lemia ilgalaikes neigiamas pasekmes mūsų sveikatai. Jis siejamas su didesne tikimybe susirgti depresija, tuo pačiu diabetu, susidurti su širdies problemomis.

    Galima priauginti svorio

    Kramsnodami kas vakarą šokoladą beveik užtikrintai pasunkėsite kilogramu kitu.

    Dėl to kaltas ne tiek šokoladas, kiek paros metas: kai ką nors valgome prieš pat miegą, gauname kalorijų, kurių nebepanaudojame. Jos tarsi

    degalai, kurių organizmas neturi galimybės išdeginti, nes naktį judame gerokai mažiau, neturime kur išlieti energijos. Todėl viską, ką tokiu laiku suvalgome, organizmas dažniausiai pasideda „juodai dienai“ riebalų pavidalu.

    Bet blogiausia tai, kad saldumynai, staiga pakeliantys cukraus lygį kraujyje ir didinantys insulino išsiskyrimą, stiprina potraukį tokiam maistui sykiu skatindami ir persivalgymą. Taip susidaro uždaras ratas: kuo daugiau valgote šokolado, tuo daugiau jo jums reikia.

    Ir nors daugeliui žmonių retkarčiais priaugti puskilogramį ar kilogramą visiškai normalu, stabilus svorio augimas didina diabeto ir širdies ligų riziką ateityje.

    Gali priversti naktį lakstyti į tualetą

    Jeigu taip jau yra – kasnakt reguliariai keliatės ir pėdinate į tualetą – ir dar mėgstate prieš miegą pasilepinti gabalėliu kitu šokolado, didelė tikimybė, jog abu šie dalykai susiję.

    Priklausomai nuo šokolado rūšies, iš jo organizmas gali gauti net labai solidžią kofeino dozę. Kofeinas, kaip žinoma, yra diuretikas.

    Tokie junginiai skatina perteklinio kalio ir vandens pasišalinimą iš organizmo – paprasčiau sakant, šlapinimąsi.

    Diuretikai veikia per kraujotaką ją paspartindami, padidindami kraujospūdį ir inkstams tenkantį krūvį, kad šlapintumės kuo dažniau.

    Būtų dar pusė bėdos, jei kofeinas taip elgtųsi vienas. Bet diuretikams priklauso ir šokolade esantis teobrominas. Taigi pavalgę jo gauname dvigubą siuntimą į tualetą.

    Moralas: jeigu nenorite naktį vaikščioti į tualetą, pasirinkite kitą užkandą prieš miegą.

    Gali padidinti naktinį prakaitavimą

    Ir vėlgi dėl kofeino.

    Tai dažnai pražiūrimas šalutinis jo efektas. Būdamas stimuliantas, kofeinas suaktyvina simpatinę nervų sistemą, tai gali baigtis itin gausiu prakaitavimu naktimis.

    Šį nemalonų šokolado poveikį moterims dar sustiprina su amžiumi patiriami organizmo pokyčiai. Omenyje turima menopauzė, kuriai būdingos karščio bangos: dar 2015 metais tyrimais nustatyta, kad jos susijusios su kofeino suvartojimu.

    Į naktinį prakaitavimą bet kuriuo atveju negalima numoti ranką – ar nurašyti jį tik šokolado arba menopauzės poveikiui. Pradėję naktį prakaituoti reguliariai, būtinai kreipkitės į gydytoją – svarbu atmesti užsislėpusių ligų tikimybę.

    Gali kamuoti refliuksas

    Ne visi žino, kad šokoladas kai kuriems žmonėms sukelia tai, ką

    paprastai vadiname rėmens graužimu. Tai irgi moksliniais tyrimais įrodyta tiesa.

    Pasirodo, šokoladas gali atpalaiduoti apatinį stemplės sfinkterį, skiriantį stemplę nuo skrandžio ir neleidžiančio jame esančiam maistui ir rūgščiai kilti aukštyn. Kai ši užtvara tinkamai nefunkcionuoja, taip ir nutinka. O atsigulus refliukso problema dar paūmėja, nes skrandis ir gerklė atsiduria viename lygmenyje.

    Kuo pakeisti šokoladą

    Jeigu norite išvengti bet kokių nemalonumų, geriausia išvis atsisakyti šokolado vakarais. Tačiau tai nereiškia, jog negalite pasimėgauti skaniu kąsneliu prieš eidami gulti. Tiesiog reikia žinoti, kuo.

    Dietistai tokio paros meto užkandžiams rekomenduoja lėtai virškinamą ir greitai pasotinantį maistą – juk „pasninkausite“ artimiausias 7–10 valandų (priklausomai nuo to, kiek miegate).

    Patenkinti saldumynų poreikį ir nepakenkti naktiniam poilsiui bei sveikatai padės užkandžiai, pasižymintys subalansuotu angliavandenių, baltymų ir sveikųjų riebalų kiekiu. Ir jie net gali būti šokolado skonio!

    Pavyzdžiui:

    • 1 ryžių traputis + 1 šaukštelis natūralaus žemės riešutų sviesto + 1 šaukštas juodojo šokolado drožlių + žiupsnelis jūros druskos.

    • 0,5 puodelio graikiško jogurto + 0,5 banano + 0,25 puodelio šokoladinių dribsnių su kuo mažiau cukraus.

    Jeigu vis tiek norite tik šokolado

    Tikriesiems gerbėjams šokolado pakaitalų nėra ir negali būti. Tai supranta net mitybos specialistai. Todėl sako: nieko bloga suvalgyti gabalėlį šokolado, kai labai jau norisi.

    Bet jeigu organizmas šokolado reikalauja būtent antrojoje dienos pusėje, teks imtis priemonių apsaugoti savo miegą ir sveikatą:

    • Pasistenkite šokolado nevalgyti bent dvi valandos prieš miegą. Tiek laiko užteks tinkamai jį suvirškinti ir cukraus lygiui kraujyje stabilizuotis.

    • Vietoj pieniško šokolado rinkitės juodąjį. Ir su kuo didesniu kakavos kiekiu, tuo geriau (pradedant nuo 70 proc.), nes tokiame šokolade daugiau antioksidantų ir mažiau cukraus nei pieniškame ar tuo labiau baltajame.

    • Venkite šokoladukų su transriebalais, hidrintais ar iš dalies hidrintais aliejais.

  • Nagai keičiasi ne prieš gera

    Nagai keičiasi ne prieš gera

    Kada geltoni nagai normalu, o kada, pasak gydytojų dermatologų, – įspėjamasis ženklas?

    Kai norisi pasiankstinti pavasarinę nuotaiką, geltoni nagai – puikus manikiūro sprendimas. Bet kuomet jie citrininį atspalvį įgauna savaime, nenaudojant lako, tai jau gali būti ženklas, kad organizmui kažkas negerai.

    Kuo greičiau, tuo geriau

    Žymės ant nagų – tarsi medžio kamieno rievės, lygina specialistai. Jos atspindi skirtingu augimo etapu vykusius sveikatos pokyčius. Tad kai nagai ima ir pageltonuoja, nekreipti dėmesio jokiu būdu negalima.

    Aišku, dažnai dėl to kaltas būna vis dar tas pats lakas – giliau, nei reikėtų, nudažantis raginę nago plokštelę. Bet taip pat tikėtina ir infekcija ar rimta vidaus liga.

    Tad jeigu jūsų nagai pasikeičia be jokios akivaizdžios priežasties – įgauna nebūdingą spalvą, sustorėja, ima lūžinėti – ir dar jeigu tie pakitimai neskuba išnykti, visada reikėtų pasirodyti gydytojui dermatologui. Pasitikrinti, ar nėra medicininės problemos.

    Ir neatidėliokite tokio vizito: kuo greičiau sužinosite tokios būklės šaknis, tuo greičiau susigrąžinsite dailius nagus – o galbūt ir sveikatą.

    Štai septynios priežastys, profesionalių dermatologų teigimu, dažniausiai pakeičiančios nagų spalvą į geltoną.

    Tamsus lakas

    Reguliariai lakuojantis nagus, ypač tamsesnių atspalvių laku, jie pagelsta. Taip nutinka, nes lako dažikliai reaguoja su naguose esančiu keratinu. Dėl to jų plokštelės ne tik įgauna geltoną spalvą, bet ir tampa trapesnės.

    Situacija dar pablogėja, jeigu naudojate lako valiklį su acetonu, mat šis suskystina laką, taigi padeda prasiskverbti dar giliau.

    Kadangi tokiu atveju labiausiai pageltonuoja viršutinė nago dalis, lengviausia tiesiog kuriam laikui atsisakyti manikiūro su lakavimu – kol plokštelė nuaugs.

    Bet dar geriau – imtis prevencijos ir, prieš lakuojant nagus ryškiu laku, padengi juos skaidraus pagrindo sluoksniu. Arba atsisakykite tamsių spalvų lako ir, žinoma, valykite jį priemonėmis be acetono.

    Grybelinė infekcija

    Dažniausiai grybelis nusitaiko į pėdų nagus, bet nediskriminuoja ir plaštakų.

    Užsikrėtus nago plokštelė sustorėja, po ja ima kauptis raginė masė ir atsiranda gelsvai pilkšva spalva.

    Dabar vaistinėse netrūksta įvairių priemonių nuo nagų grybelio, tačiau kurią pasirinkti, turėtų spręsti dermatologas – pagal tai, koks konkrečiai grybelis įsimetė. Išoriniai vaistai ne visada ir padeda – gali reikėti receptinių geriamų.

    Kadangi nago plokštelė auga lėtai, sisteminiai preparatai skiriami 3–6 mėnesiams – tiek reikia laiko visiškai susidoroti su grybeline infekcija.

    Tiesa, šiuolaikinių preparatų nuo grybelio veiksmingumas paprastai tesiekia 50–60 procentų, todėl gali prireikti pakartotinių gydymo kursų.

    Daug dirbate rankomis

    Kai nago plokštelė atšoka nuo guolio, tai vadinama onicholize. Dėl atsiradusio tarpo nagas įgauna geltoną atspalvį arba tampa matinis.

    Pasak specialistų, taip nutinka žmonėms, kurių pagrindinis darbo įrankis yra rankos: kirpėjams, manikiūrininkams, maisto pramonės darbuotojams ir valytojams. (Nors onicholizę taip pat gali lemti ir trauma, žvynelinė, kai kurių vaistų vartojimas.)

    Gydoma onicholizė pašalinant atšokusią nago dalį – kad po juo nepradėtų kauptis ir daugintis visokie mikroorganizmai ir po to išvis nenukristų visas nagas. Gydytojai taip pat pataria dukart per dieną mirkyti nagus listerine. Tai burnos skalavimo skystis, tačiau jo sudėtyje yra timolio, pasižyminčio antimikrobinėmis savybėmis, – jis padės nagui vėl priaugti.

    Kad dar labiau netraumuotumėte onicholizės pažeistų nagų, nemūvėkite apsauginių pirštinių, venkite drėgmės ir stiprių chemikalų, nagus kirpkite trumpai.

    Panagių valymas irgi gali komplikuoti onicholizę – kaip ir įprotis atidarinėti nagais skardines ar panašiai naudoti juos kaip įrankius.

    Jeigu įtariate, kad nagai galėjo pagelsti dėl vartojamų vaistų, pasikonsultuokite su šeimos gydytoju dėl galimybės nutraukti kursą ar pakeisti medikamentus kitais. Ypač jeigu nagai dar tapo ir skausmingi.

    Vitaminų deficitas

    Maistinių medžiagų trūkumas gali paveikti nagų augimą, o kai kurias atvejais ir nudažyti juos geltonai.

    Geriausia būtų pasidaryti kraujo tyrimus ir pasižiūrėti, kokių vitaminų ar mikroelementų jums trūksta – pavyzdžiui, cinko, B12.

    Atradus deficitą, jį galima kompensuoti kelias savaites ar mėnesius pavartojus papildus. Reikės laiko, bet ilgainiui nagai turi pradėti vėl normaliai augti.

    Rūkymas

    Geltoni nagai ir net pirštai – aiškus esamo ir buvusio rūkaliaus ženklas.

    Oda ir raginės nagų plokštelės spalvą pakeičia dėl nuolatinio dervų, esančių tabako dūmuose, poveikio.

    Taip pat rūkalių nagai gali suapvalėti ir išlinkti, tarsi laikrodžio ciferblato stiklas, – tą lemia lėtinė obstrukcinė plaučių liga, neretai diagnozuojama rūkaliams su stažu.

    Dar rūkantiesiems gali išsivystyti būklė, žinoma Arlekino nagų pavadinimu. Kai žmogus staigai meta rūkyti, jo tabako nudažyti nagai nuauga ir tampa tarsi padalyti perpus: pusiau geltoni, pusiau natūralios spalvos.

    Dirbtinis įdegis

    Kam reikia juo naudotis dažniau – kultūrizmo, šokių konkursų dalyviams, – galbūt teko su tuo susidurti. Savaiminio įdegio produktuose esama ingrediento, žymimo DHA, – dokozaheksaeno rūgšties. Ji reaguoja su mūsų odos ląstelėmis palikdama geltonai oranžinį atspalvį, panašų į natūralų įdegį.

    Jeigu tokio produkto patenka ant pirštų, DHA gali susikaupti itin didelis kiekis ir nugeltoninti nagus bei odą aplinkui.

    Paveldimumas

    Yra reta būklė, kuri taip ir vadinasi: geltonų nagų sindromas. Jis gali išsivystyti nei iš šio, nei iš to, ir keliauti šeimose iš kartos į kartą.

    Turintiesiems tokį sindromą ne tik pageltonuoja pėdų ir plaštakų nagai – kartais atsiranda kvėpavimo problemų, lėtinis sinusitas, pradeda tinti kojos.

    Smogia šis negalavimas dažniausiai vidutiniame amžiuje, bet gali grėsti ir jaunesniems. Diagnozę tiksliai nustatys tik gydytojas dermatologas, prieš tai tyrimais atmetęs nagų grybelio galimybę.

    Gilesnės sveikatos problemos

    Problemų dėl nagų kyla sergantiems skydliaukės ligomis žmonėms: jie pagelsta, sustorėja ar tampa trapūs pakraščiuose.

    Gelsta nagai ir nuo diabeto (abiejų tipų). Kodėl, neaišku, bet specialistai įtaria aukšto gliukozės kiekio įtaką. Be to, sergančiųjų cukriniu diabetu imunitetas dažnai būna nusilpęs, ir jie lengviau užsikrečia grybelinėmis infekcijomis.

    Kada kreiptis į gydytoją

    Jei bent kiek nerimaujate dėl savo nagų, kad ir kokia būtų to nerimo priežastis, visada geriau pasirodyti gydytojui dermatologui. Nagų pokyčiai (ne tik pageltonavimas) gali būti vienas pirmųjų rimtų sveikatos problemų simptomų.

    Ypač svarbi dermatologo apžiūra, jeigu pastebėjote tinimą ar skausmą aplink nagą, jei pakito piršto galiuko forma. Nes paraudimas, tinimas ar skausmas – įprasti bakterinės infekcijos simptomai. Pakitusi piršto forma jau gali pareikalauti vidaus ligų specialisto dėmesio.

     

  • Ar būtina užsukti į tualetą einant iš namų?

    Ar būtina užsukti į tualetą einant iš namų?

    Įprotis eiti į tualetą prieš išeinant iš namų „šiaip sau“ pažįstamas daugeliui žmonių.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo praktiška, nes niekas nenori atsidurti nepatogioje situacijoje, patirdamas skubų tualeto poreikį mieste ar kelionėje.

    Tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip tai gali paveikti jūsų sveikatą?

    Tikriausiai ne, nes šis įprotis atrodo visiškai nekenksmingas.

    Viena vertus, taip ir yra, tačiau mokslininkai įspėja, kad reguliarūs „profilaktiniai“ apsilankymai tualete gali turėti nepageidaujamų pasekmių jūsų šlapimo pūslei.

    Normalus šlapinimosi dažnis

    Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) duomenimis, vidutiniškai į tualetą šlapintis einama nuo 4 iki 8 kartų per dieną. Jaunesniems nei 60 metų žmonėms tai gali būti iki vieno karto naktį, o vyresniems nei 60 metų – iki dviejų kartų.

    Šie rodikliai priklauso nuo individualios šlapimo pūslės talpos.

    Vidutiniškai joje telpa nuo 300 iki 600 mililitrų skysčio.

    Tačiau pernelyg dažnas šlapinimasis, ypač kai šlapimo pūslė dar nėra pilna, gali turėti įtakos jos lankstumui ir gebėjimui išsitempti.

    Kokie pavojai gresia dėl dažno vaikščiojimo į tualetą?

    Reguliarus „profilaktinis“ vaikščiojimas į tualetą, kai to tikrai nereikia, gali sukelti nemalonių šlapimo pūslės veikimo pokyčių.

    Jei pradėsite šlapintis anksčiau, nei šlapimo pūslė bus pakankamai pilna, ji gali „išmokti“ signalizuoti, kad reikia tuštintis anksčiau.

    Paprasčiau tariant, jos tūris gali smarkiai sumažėti.

    Dėl to galite patirti hiperaktyvios šlapimo pūslės simptomų. Šiai būklei būdingas staigus ir stiprus noras šlapintis, kurio dažnai neįmanoma ignoruoti, nors papildomo skysčio kiekis iš tikrųjų nėra toks didelis.

    Gera žinia ta, kad tai nėra negrįžtamas procesas. Jei jūsų šlapimo pūslė „nebemoka“ išsitempti, specialiais pratimais galite atkurti normalią jos funkciją.

    Šlapimas kaip sveikatos rodiklis

    Šlapimas yra ne tik būdas pašalinti iš organizmo atliekas, bet ir, pasak mokslininkų, svarbus organizmo sveikatos rodiklis.

    Šlapimo tyrimas gali suteikti informacijos apie organizmo hidratacijos lygį, infekcijos buvimą, nėštumą ir net kai kuriuos vėžinius susirgimus.

    Šlapinimosi dažnumas ir net šlapinimosi trukmė taip pat gali būti svarbūs sveikatos rodikliai.

    2015 m. „Ig Nobel“ fizikos premija paskirta komandai, kuri sumodeliavo skirtingo dydžio gyvūnų šlapinimosi skysčių dinamiką.

    Taip komanda atrado „šlapinimosi dėsnį“, kuris teigia, kad bet kokie gyvūnai, sveriantys daugiau nei 3 kg, įskaitant žmones, ištuština šlapimo pūslę per 21 sekundę.

    Urologų teigimu, „21 sekundės taisyklė“ gali būti naudojama sveikatai ir įpročiams stebėti.

    Norint tai padaryti, reikia nustatyti šlapinimosi laiką per kelis seansus. Jei pastebėsite, kad jūsų šlapinimosi laikas viršija 21 sekundę arba, atvirkščiai, sutrumpėja, tai gali būti sutrikimų požymis. Gali būti, kad per ilgai stabdote šlapinimąsi arba šlapinatės per dažnai.

    Be to, jei pastebėjote, kad pradėjote per dažnai lankytis tualete arba jaučiate nemalonius pojūčius, tai taip pat yra priežastis kreiptis į gydytoją.

    Beje, tai taikoma ne tik šlapinimuisi, bet ir tuštinimuisi.

    Tačiau šiuo atveju kalbame būtent apie šlapimo pūslę.

    Specialistas padės nustatyti, ar reikia papildomų tyrimų arba jos „treniravimo“.

    Kaip tinkamai „treniruoti“ šlapimo pūslę

    Jei įtariate, kad jūsų šlapinimosi įpročiai tapo pernelyg intensyvūs, galite imtis šlapimo pūslės treniravimo.

    Šis procesas apima laipsnišką intervalų tarp apsilankymų tualete didinimą.

    Pirmiausia neikite į tualetą „šiaip sau“, palaukite, kol šlapimo pūslė bus pakankamai pripildyta.

    Palaipsniui didinkite intervalus. Pradėkite nuo 15-30 minučių tarp apsilankymų ir kas savaitę šį laiką ilginkite.

    Veskite šlapinimosi dienoraštį. Užsirašykite, kiek kartų per dieną einate į tualetą ir kaip dažnai jaučiate poreikį tai daryti, kad galėtumėte stebėti pokyčius.

    Laikui bėgant jūsų šlapimo pūslė atgaus įprastą lankstumą ir gebėjimą išlaikyti daugiau skysčio.

    Tačiau atminkite, kad kai kuriais atvejais šlapimo pūslės mankštinti nepatartina.

    Pavyzdžiui nėščioms moterims dažnas vaikščiojimas į tualetą yra normalus reiškinys.

    Šlapimo takų ligos ar kitos patologijos taip pat gali sukelti dažno šlapinimosi poreikį.

    Vyresnio amžiaus žmonėms gali susilpnėti šlapimo pūslės raumenys, o tai taip pat turi įtakos šlapinimosi dažnumui. Jei įtariate, kad turite medicininių problemų, susijusių su šlapinimusi, prieš griebiantis fizinių pratimų, svarbu pasitarti su gydytoju.

    Apibendrinant galima teigti, kad apsilankymas tualete prieš išeinant iš namų atrodo nekenksmingas įprotis, tačiau ilgainiui jis gali turėti neigiamos įtakos jūsų šlapimo pūslės sveikatai.

    Jei neturite realaus poreikio šlapintis, stenkitės vengti „profilaktinių“ apsilankymų tualete.

  • Įdomūs faktai apie juodąją arbatą

    Įdomūs faktai apie juodąją arbatą

    Puodelis aromatingos juodosios arbatos atgaivina kūną ir sielą.

    Šviežia ir aromatinga arbata yra ideali dienos pradžiai ar atsipalaidavimui vakare, nes ji puikiai tinka tiek sušildyti šaltu oru, tiek atgaivinti karštos vasaros dienos metu.

    • Joje yra aflavinų, padedančių sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, bei flavonoidų – antioksidantų, mažinančių širdies ligų riziką. Geriant juodąją arbatą taip pat galima sumažinti kraujospūdį.

    • Du puodeliai juodosios arbatos per dieną gali padėti sumažinti insulto riziką.

    • Juodojoje arbatoje esantys antioksidantai saugo organizmą nuo laisvųjų radikalų jam daromos žalos. Laisvieji radikalai pirmiausia

    kenkia ląstelėms, todėl prasideda uždegiminiai procesai, vystosi sunkios ligos.

    • Nesaldinta juodoji arbata gali sumažinti gliukozės kiekį kraujyje ir pagerinti natūralų organizmo gebėjimą reguliuoti cukrų. Pavyzdžiui, išgėrus tokios arbatos iškart pavalgius gali normalizuotis cukraus kiekis kraujyje.

    • Kofeinas ir aminorūgštis L-teaninas arbatoje gerina dėmesingumą. Be to, jie suteikia daugiau energijos ir paspartina protinį darbą.

    • Žmonėms, išgeriantiems bent du puodelius juodosios arbatos per dieną, sumažėja mirties grėsmė (nuo bet kokios priežasties), palyginti su tais, kurie arbatos negeria. Be to, kasdien geriantieji arbatą mažiau rizikuoja susirgti širdies ligomis, patirti insultą.

    • Tyrimai parodė, kad juodojoje arbatoje esantys polifenoliai gali padėti kovoti su kai kurių formų vėžiu, taip pat ir tam tikromis melanomomis bei burnos vėžiu.

    Mokslas atskleidė, kad juodoji arbata gali sumažinti krūties, plaučių ir skydliaukės vėžio riziką.

    • Tie patys polifenoliai, manoma, gerina virškinimo trakto būklę, nes skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi. O antimikrobinės juodosios arbatos savybės padeda apsaugoti virškinimo traktą nuo žalingų medžiagų ir atkurti jo gleivinę.

    • Juodoji arbata labai naudinga odai ir plaukams. Tokiomis savybėmis ją apdovanoja taninų, polifenolių ir antioksidantų gausa. Visos kartu šios medžiagos ne tik gydo odą, bet ir mažina pabrinkimą, naikina dėmes. Be to, geriant juodąją arbatą gali sparčiau augti plaukai.