Žyma: organizmas

  • Kokie obuoliai yra naudingiausi sveikatai?

    Kokie obuoliai yra naudingiausi sveikatai?

    Obuoliai – tikri vaisių čempionai pagal savo naudą žmogaus organizmui. Juos valgome pusryčiams, dedame į košes ir salotas, iš jų gaminamas sidras bei desertai.

    Tačiau ar susimąstėte, kurie obuoliai suteikia daugiausia naudos – raudonieji, žalieji ar geltonieji?

    Ir kuriuos verta rinktis šaltuoju metų laiku, kad jie būtų ne tik skanūs, bet ir išties naudingi?

    Kodėl obuoliai laikomi vienais naudingiausių vaisių

    Obuolių naudos paslaptis slypi jų „vidinėje chemijoje“. Juose yra daugiau kaip 30 rūšių antioksidantų, tarp kurių ypač išsiskiria kvercetinas – medžiaga, mažinanti širdies ir kraujagyslių ligų bei uždegimų riziką.

    Obuolio žievelėje gausu pektino – natūralios „šluotos“ žarnynui, padedančios valyti organizmą ir reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Tuo tarpu geležis, kalis ir vitaminas C stiprina imuninę sistemą bei gerina medžiagų apykaitą.

    Įdomus faktas: viename vidutinio dydžio obuolyje yra apie 4 gramai skaidulų – panašiai kaip dubenėlyje avižinės košės. Tuo pat metu jame tik apie 95 kilokalorijos, todėl tai puikus pasirinkimas sveikam užkandžiui.

    Žalieji ar raudonieji – kuriuos obuolius rinktis?

    Žalieji obuoliai, pavyzdžiui, „Granny Smith“, turi mažiau cukraus, todėl tinka žmonėms, stebintiems gliukozės kiekį kraujyje. Jie yra šiek tiek rūgštesni, tačiau turtingesni vitaminu K ir organinėmis rūgštimis, kurios skatina virškinimą, bei polifenoliais, naudingais širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Raudonieji obuoliai, tokie kaip „Fuji“ ar „Gala“, yra saldesni, todėl idealiai tinka tiems, kurie nori pagerinti nuotaiką ar atgauti energiją. Jų žievelėje daugiau antocianinų – antioksidantų, saugančių ląsteles nuo senėjimo.

    Geltonieji obuoliai, pavyzdžiui, „Golden Delicious“, užima tarpinę vietą: jie yra švelnūs, aromatingi, tinka tiems, kurie nemėgsta rūgštelės, ir yra naudingi kepenims bei odai dėl didesnio beta karotino kiekio (lyginant su kitais obuoliais).

    Kodėl obuolius verta valgyti su žievele

    Geriausias patarimas – valgykite obuolius su žievele. Būtent joje sukaupta didžioji dalis naudingųjų medžiagų, be to, ji padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Svarbiausia – prieš valgydami vaisius kruopščiai nuplaukite.

    Jei kalbėtume esmės lygmeniu, naudingiausi yra žalieji obuoliai su tvirta žievele ir lengva rūgštele – ypač „Granny Smith“, „Antaninis“ bei laukiniai obuoliai. Jie turi mažiau cukraus, daugiau pektino ir antioksidantų, o taip pat puikiai tinka organizmo valymui ir medžiagų apykaitos normalizavimui.

    Kodėl vietiniai sezoniniai obuoliai – geriausias pasirinkimas

    Iš tiesų, naudingiausi obuoliai yra ne brangūs importiniai, o švieži, sezoniniai, vietinės kilmės vaisiai. Rudenį tai dažniausiai „Auksis“, „Beržininkų ananasas“, „Antaninis“ ir „Aldas“, „Aport“, „Melba“, o žiemą bei pavasarį – ilgai išsilaikantys vėlyvieji veislės, tokios kaip „Idared“, „Ligol“, „Renet“, „Jonagold“, „ALVA“, „Gloster“, „Spartan“.

    Kodėl verta rinktis vietinius vaisius:

    • vietiniai sezoniniai obuoliai yra šviežesni ir nebuvo mėnesių mėnesius laikomi dujų kamerose, kur prarandama dalis vitaminų;
    • juose mažiau vaško apnašų ir cheminių apdorojimų nei blizgančiuose importiniuose obuoliuose;
    • be to, juose daugiau vitamino C, nes vaisiai nebuvo ilgai transportuojami.

    Apibendrinant galima teigti: naudingiausi obuoliai – vietiniai, sezoniniai, su tvirta, kiek rūgštoka žievele. Nesvarbu, kaip jie atrodo išoriškai – būtent tokie vaisiai suteikia organizmui daugiausia naudos.

  • Infekcijos – iš prekybos centro lentynos?

    Infekcijos – iš prekybos centro lentynos?

    Apsiperkant prekybos centre retas kuris susimąsto, kad kai kurie produktai lentynose gali kelti pavojų ne tik virškinimo, bet ir šlapimo sistemai.

    Naujas Džordžo Vašingtono universiteto mokslininkų tyrimas parodė, jog nemaža dalis šlapimo takų infekcijų (ŠTI) gali būti susijusi su užkrėstos mėsos, turinčios Escherichia coli bakterijų, vartojimu.

    Šie mikroorganizmai paprastai gyvena žmonių ir gyvūnų žarnyne, tačiau tam tikri jų štamai gali sukelti rimtų susirgimų.

    Kaip bakterijos iš maisto patenka į organizmą

    Šlapimo takų infekcijos – vienos dažniausių pasaulyje.

    Vien JAV jos kasmet lemia apie tris milijonus apsilankymų skubios pagalbos skyriuose.

    Pagrindinis sukėlėjas – E. coli bakterijos, galinčios patekti į žmogaus organizmą įvairiais keliais.

    Mokslininkai jau seniai įtarė, kad dalis atvejų susijusi ne su asmenine higiena, o su užkrėstų produktų vartojimu.

    Dar 2018 m. Džordžo Vašingtono universiteto tyrėjų komanda paskelbė duomenis, rodančius, kad mėsoje iš prekybos tinklų aptinkami E. coli štamai sutampa su tais, kurie randami pacientų, sergančių ŠTI, mėginiuose.

    Dažniausiai sutapimai fiksuoti vištienos mėsoje.

    Vis dėlto tuomet nebuvo aišku, kokio masto yra šis reiškinys.

    Siekdami tiksliau įvertinti situaciją, mokslininkai kartu su „Kaiser Permanente Southern California“ kolegomis atliko išsamesnį tyrimą.

    Naujo tyrimo rezultatai

    Tyrėjai surinko daugiau kaip penkis tūkstančius E. coli bakterijų mėginių – tiek iš pacientų, sergančių šlapimo takų infekcijomis, tiek iš prekybos centruose Pietų Kalifornijoje įsigytos mėsos pakuočių.

    Pasitelkę genetinę analizę jie nustatė kiekvieno štamo kilmę.

    Paaiškėjo, kad apie 18 procentų visų ŠTI atvejų šiame regione 2017–2023 m. buvo zoonozinės, t. y. kilusios iš maisto.

    Tai reiškia, kad beveik kas penkta infekcija galėjo prasidėti nuo užkrėstos mėsos vartojimo.

    Dažniausiai tokios bakterijos aptiktos vištienoje ir kalakutienoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai kol kas atspindi tik konkretaus regiono situaciją, todėl būtini papildomi tyrimai kituose pasaulio regionuose.

    Vis dėlto vis daugiau duomenų rodo, kad maistu plintančios infekcijos rizika yra rimta ir ilgą laiką buvo nepakankamai įvertinta.

    Iki šiol šlapimo takų infekcijos dažniausiai buvo siejamos su individualia higiena ar organizmo ypatumais.

    Tačiau dabar tampa aišku, kad tai taip pat maisto saugos klausimas.

    Pasak tyrimui vadovavusio profesoriaus Lanso Praiso, svarbu suvokti, kad kai kurie E. coli štamai cirkuliuoja tarp gyvūnų ir žmonių, pereidami iš mėsos į virtuvės paviršius, o galiausiai – į žmogaus organizmą.

    Kaip sumažinti užsikrėtimo riziką

    Nors visiškai išvengti kontakto su bakterijomis neįmanoma, paprastos higienos priemonės gali gerokai sumažinti užsikrėtimo tikimybę.

    Mokslininkai rekomenduoja:

    • rinktis mėsą sandariose pakuotėse;
    • neleisti, kad žalių produktų sultys patektų ant kitų maisto produktų;
    • kruopščiai plauti rankas po žalios mėsos pjaustymo;
    • mėsą visada gerai termiškai apdoroti.

    Šių taisyklių laikymasis padeda išvengti ne tik šlapimo takų infekcijų, bet ir daugumos kitų maisto kilmės susirgimų.

    Apibendrinant galima pasakyti, kad ryšys tarp mūsų mitybos ir sveikatos yra kur kas glaudesnis, nei atrodo.

    Šlapimo takų infekcijų šaltinis gali slypėti net prekybos centro lentynoje.

    Tačiau paprastos atsargumo priemonės gali apsaugoti nuo nemalonių ir potencialiai pavojingų pasekmių.

  • Miegas be streso: išbandykite kariškių techniką

    Miegas be streso: išbandykite kariškių techniką

    Kartais miegas vis neateina, net kai atrodo, kad nuovargis jau visiškai apėmė.

    Tačiau įsivaizduokite metodą, leidžiantį užmigti vos per dvi minutes – net esant lėktuvo triukšmui ar šūvių garsams.

    Būtent tokią užmigimo techniką kadaise sukūrė JAV kariškiai – ji buvo skirta pilotams, turėjusiems gebėti greitai atsigauti bet kokiomis sąlygomis.

    Šiandien šis metodas vėl išgyvena populiarumo bangą ir, kaip rodo daugelio žmonių patirtis, iš tiesų veikia.

    Kaip atsirado „karinė užmigimo technika“

    Šis metodas pirmą kartą aprašytas dar 1981 m. išleistoje knygoje Relax and Win: Championship Performance.

    Jį sukūrė JAV karinio jūrų laivyno pilotų rengimo mokykloje, kur gebėjimas užmigti bet kokiomis aplinkybėmis buvo laikomas svarbia kovinės parengties dalimi.

    Knygoje rašoma, kad po šešių savaičių treniruočių 96 proc. pilotų sugebėdavo užmigti per dvi minutes – net išgėrę puodelį kavos ar būdami šaudymo triukšme.

    Paslaptis slypi ne hipnozėje ar kvėpavimo technikose, o nuosekliame raumenų atpalaidavime ir minčių valdyme.

    Šiuolaikiniai miego tyrimai patvirtina, kad ši metodika iš tiesų atitinka natūralų smegenų perėjimo į poilsio būseną procesą – kai sulėtėja nervų sistemos veikla ir sumažėja raumenų tonusas.

    Kaip veikia ši technika

    Pirmiausia reikia atpalaiduoti veido raumenis – kaktą, akis, žandikaulį.

    Tada – pečius ir rankas, leidžiant joms tarsi „nutekėti“ žemyn.

    Kvėpavimas tampa tolygus, ramus.

    Kitas žingsnis – mintimis atpalaiduoti krūtinę, pilvą, kojas ir pėdas.

    Šiame etape kūnas jau pasiruošęs miegui, tačiau protas dar gali priešintis.

    Kad nuramintumėte minčių srautą, rekomenduojama įsivaizduoti save ramiame, saugiame aplinkos vaizde – pavyzdžiui, gulinčiu valtyje ant veidrodinio ežero po giedru dangumi arba tamsiame aksominiame hamake.

    Jei mintys vis tiek sugrįžta, tereikia keletą sekundžių mintyse kartoti frazę: „Negalvok, negalvok, negalvok.“

    Ką apie šią techniką sako mokslas

    Kaip rašo portalas IFLScience, šiuolaikiniai neurofiziologai aiškina metodo sėkmę tuo, kad jis imituoja natūralius užmigimo etapus.

    Kai žmogus fiziškai atsipalaiduoja, suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema – ji sulėtina širdies ritmą ir sumažina streso hormono kortizolio kiekį.

    Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai pažymi, kad sąmoningas kūno atpalaidavimas gali beveik perpus sutrumpinti užmigimo laiką, ypač jei praktikuojamas reguliariai.

    Panašus poveikis stebimas taikant 4-7-8 kvėpavimo metodą ar progresyvaus raumenų atpalaidavimo techniką, tačiau „karinė technika“ išsiskiria savo paprastumu ir universalumu – ją galima naudoti traukinyje, lėktuve ar net vakarinio energijos antplūdžio metu.

    Ar tikrai galima išmokti užmigti per 2 minutes?

    Kaip ir bet kuri treniruotė, šis metodas reikalauja praktikos.

    Pilotams prireikė maždaug šešių savaičių, kad išmoktų „įjungti“ miegą pagal komandą.

    Vis dėlto net pradedantieji jau po kelių dienų pastebi sumažėjusį įtampą ir nerimą prieš miegą.

    Be to, jei prieš miegą išgersite stiklinę pieno, užmigti gali būti dar lengviau.

    Įdomu tai, kad panašios technikos taikomos NASA programose ir tarp profesionalių sportininkų, besiruošiančių varžyboms, kur miego kontrolė yra svarbi sėkmės dalis.

    Net „TikTok“ platforma netikėtai prisidėjo prie šio metodo išpopuliarėjimo – tūkstančiai žmonių visame pasaulyje dalijasi rezultatais, teigdami, jog pirmą kartą per ilgą laiką ėmė miegoti ramiai.

    Apibendrinimas

    Galima teigti, kad technika, sukurta kariniuose mokymo centruose, šiandien padeda paprastiems žmonėms įveikti nemigą.

    Ji gal ir neveikia akimirksniu, tačiau reguliari praktika leidžia kūnui atlikti tai, ką jis moka geriausiai – ilsėtis.

  • Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Užsibuvusį kosulį gydyti nebūtina?

    Apie įsisenėjusį įkyrų kosulį sklando daugiau mitų, nei būtų galima pamanyti.

    Apie jo pavojingumą, oficialius gydymo metodus ir alternatyvius būdus, tokius kaip kvėpavimas bulvių nuoviro garais, kurie, anot gydytojų, sveikatai gali ir pakenkti.

    Peršalimo ligų sezonui įsigalint, autobusuose ir kitose viešosiose vietose daugėja kosėjančių žmonių. Tai nemalonu ir patiems kosulio kamuojamiesiems, ir dar labiau tiems, kas atsiduriame greta – taip ir norisi nuo jų pasitrauki kuo atokiau.

    Bet ar visada kosulys toks pavojingas?

    Anot specialistų – pulmonologų, alergologų-imunologų, – bijoti svetimo kosulio tikrai yra dėl ko. Juk kosėjant gleivės su virusų ir bakterijų dalelėmis iš burnos išlekia 16 km per valandą greičiu ir nuskrieja nuo 1,5 iki net 9 metrų!

    Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvienas kosulys – dėl virusinės infekcijos.

    1-asis mitas: kosulys gali atsirasti tik dėl infekcijos

    Taip, iki 90 proc. suaugusiųjų ir vaikų ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų lydi kosulys, o tų infekcijų sukėlėjai – būtent virusai.

    Bet neretai pasitaiko, kad ligos sukėlėjų būna keletas, taigi prie virusinės infekcijos gali prisidėti ir bakterinė.

    Priežasčių, kodėl kyla kosulys, esama daugybės. Tai ir alergija, lėtinės viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, gastroezofaginis refliuksas, širdies ligos ir pan.

    Todėl nederėtų nustatinėti sau diagnozių patiems, nepasikonsultavus su gydytoju.

    2-asis mitas: iš pradžių kosulys visada sausas ir tik paskui tampa šlapias

    Dažniausiai ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos tikrai prasideda sausu kosuliu. Bet vėlgi: ne kaskart, be gydytojo pagalbos, įmanoma įvertinti kosulio pobūdį. Kai kurių ligų – pavyzdžiui, ūminio nazofaringito atveju, abiejų tipų kosulys kamuoja tuo pačiu metu. Sausasis pasireiškia dėl to, kad išbrinksta nosies gleivinė, sergantysis ima kvėpuoti burna – ypač naktimis, ir taip išdžiovina viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, jog ima peršėti gerklę ir kyla sausas kosulys.

    Bet kartu gleivėms tekant užpakaline gerklės sienele išsivysto ir drėgnas kosulys.

    Anot specialistų, egzistuoja gerokai daugiau kosulio rūšių nei tik sausas ir drėgnas. Būna sausas kosulys (be skreplių), drėgnas (produktyvus, su skrepliais), lojantis (sergant laringitu) arba pasikartojantis, tai yra su stipriais priepuoliais (dėl kokliušo, parakokliušo).

    Svarbiausia, sako gydytojai, nesivadovauti mitu, kad sausą kosulį žūtbūt reikia paversti drėgnu. Sergant įprastomis ūmiomis kvėpavimo takų ligomis visiškai normalu pereiti kelias skirtingo kosulio fazes.

    3-iasis mitas: baigus sirgti kosulys visada užsilieka, tad gydyti jo nebūtina

    Daugeliu atvejų ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys praeina per 1–2 savaites. Jeigu gydytojas neskiria kokių nors ypatingų preparatų, savigyda užsiimti nederėtų.

    Visgi kosuliui arba kitiems simptomams per dvi savaites nepraėjus, svarbu kreiptis į gydytoją – kad būtų galima atmesti rimtesnes ligos priežastis.

    Bet trukmės prasme kosulys kosuliui irgi nelygus.

    Gydytojai išskiria ūmų kosulį (dažniau pasitaikantį susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) – toks trunka mažiau nei 2 savaites. Dar yra užsitęsęs kosulys, kamuojantis nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Na, o lėtinis kosulys gali tęstis ir ilgiau kaip 3 mėnesius.

    Kodėl kosulys ilgai nepraeina, priežasčių gali būti ne viena. Bet gydytojai sako, jog dažniausiai užsibūna bakterinių infekcijų – mikoplazmų, pneumocistų, kokliušo, parakokliušo ir pan. – sukeltas kosulys. Taip pat kai yra LOR patologijos, kaip adenoidai, gastroezofaginis refliuksas arba svetimkūnis plaučiuose.

    Užsitęsusio lėtinio kosulio priežastimi gali būti ir užnosinis lašėjimas. Jį provokuoja gleivės, iš nosiaryklės tekančios į gerklę. Tuomet daugiausia kosima naktimis ir rytą, tik atsikėlus. Be to, būna sunku kvėpuoti per nosį – dėl limfoidinio audinio sankaupos nosiaryklėje.

    Tokius piktus pokštus mėgsta krėsti ūmūs virusiniai ir postvirusiniai rinosinusitai, polipozinis rinosinusitas, vazomotorinis ir alerginis rinitas.

    Vis dėlto, anot specialistų, negalima neigti, jog būna situacijų, kai kosulys tėra užsilikęs reiškinys persirgus virusine infekcija ar bronchitu.

    Tokio kosulio išties nereikia specialiai gydyti – jis praeina savaime per 3–4 savaites.

    Tačiau kosulys, kuris nepaleidžia 2–3 mėnesius ir dar ilgiau, jau svari priežastis kreiptis į specialistą. Taip ilgai užsitęsusio kosulio priežasčių paieškos be gydytojo neįmanomos.

    4-asis mitas: kosulį reikia skubėti gydyti kuo greičiau

    Kosulys gali kaip reikiant iškankinti, trikdyti miegą, vaikams – dar ir keisti elgesį. Todėl suprantama, kad su juo skubama susidoroti kaip įmanoma greičiau.

    Bet kosulys – natūralus reiškinys kvėpavimo takų infekcijai pasiekus sunkiausią stadiją. Jis būtinas tam, kad kvėpavimo takai apsivalytų nuo gleivių, mikroorganizmų (virusų, bakterijų, grybelių), alergenų, smulkių svetimkūnių.

    Neproduktyvų sausą dirglų kosulį, gydytojų patarimu, galima pradėti gydyti, kai ligonio būklė jau ganėtinai gera. Tai daroma koreguojant režimą ir mitybą. Reikia gerti daugiau skysčių, palaikyti oro drėgmę namuose (pageidautina 50 proc. bet ne daugiau) ir dažniau vėdinti kambarius.

    Jeigu nėra temperatūros ir normali savijauta, galima išeiti pasivaikščioti.

    Būtent vaikštynės gali paspartinti kosulio atsitraukimą.

    O štai gydymą vaistais turėtų skirti tik gydytojas.

    Optimalus variantas – kai pataikoma paskirti vaistą, veikiantį įvairias patogenezės grandis ir turintį minimalų šalutinį poveikį. Tinkamai parinkta kosulio terapija sumažina komplikacijų ir bronchų hiperreaktyvumo (pradedant periferiniu uždegimu, kuris gali peraugti į centrinį) riziką.

    5-asis mitas: pakvėpuosi bulvių nuoviru ir viskas praeis

    Esame pratę manyti, kad inhaliacijos – taip pat ir šiltos, – bei garų procedūros kosulį palengvina. Ir išties: šiltoje, garų pilnoje vonioje kosėjama daug račiau. Tačiau tiesa ta, kad netgi nebulaizerį tinka naudoti toli gražu ne visada.

    Sergant bronchitu nei šiltos, nei garų inhaliacijos netinka. O kvėpuoti bulvių nuoviru išvis pavojinga: karšti garai gali nudeginti gleivinę (ypač vaikams).

    Jei karščiuojama, tokia procedūra dargi gali ir pakelti temperatūrą (bet kokias šilumos procedūras išvis derėtų atidėti, iki temperatūra taps normali).

         Kada kosulys tampa pavojingas

    Skubiai kreiptis į gydytoją reikėtų, kai:
    • Kosulį lydį karščiavimas (temperatūra aukštesnė kaip 39 laipsniai), kuris sunkiai leidžiasi įveikiamas.
    • Aukšta temperatūra laikosi ilgiau kaip 5 dienas.
    • Temperatūros nepavyksta numušti arba ji kyla, sergantysis itin glebus, atsisako valgyti ir gerti.
    • Juntamas dusulys, kvėpavimas – švilpiantis.
    • Lojantį kosulį papildo sutrikęs kvėpavimas.
    • Kosėja naujagimis.

  • 10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    Lieknėjimas jau seniai nebėra vien kalorijų skaičiavimo klausimas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad maisto kokybė medžiagų apykaitai daro ne mažesnę įtaką nei sportas ar miegas.

    Kai kurie produktai tiesiogine prasme „perjungia“ organizmą į riebalų deginimo režimą – stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje ir skatina energiją gauti iš sukauptų atsargų, o ne iš naujai suvartotų angliavandenių.

    Svarbiausia – ne badauti, o tinkamai maitinti kūną: baltymais, skaidulomis ir naudingais riebalais.

    Baltymingi produktai, spartinantys riebalų deginimą

    Rytą pradėti nuo kiaušinių – ne tik tradicija.

    Baltymai ir leucinas, esantys kiaušiniuose, skatina raumenų baltymų sintezę ir termogenezę – procesą, kai organizmas energiją naudoja maistui virškinti.

    Cholinas iš trynių padeda kepenims skaidyti riebalus, o sotumo jausmas išlieka kelias valandas.

    Panašų poveikį turi liesa vištienos ar kalakutienos krūtinėlė.

    Dėl didelio termogeniškumo šie produktai spartina medžiagų apykaitą, o leucinas saugo raumenis mažinant kalorijų kiekį.

    Kuo daugiau raumenų – tuo greitesnis metabolizmas net ir ramybės būsenoje.

    Kitas vertas dėmesio pasirinkimas – laukinis lašišos, skumbrės ar sardinių mėsa.

    Šios žuvys gausios omega-3 riebalų rūgščių, kurios mažina uždegiminius procesus ir gerina ląstelių jautrumą insulinui.

    to, jos yra puikus vitamino D ir seleno šaltinis – tai itin svarbus derinys sveikai skydliaukės veiklai, nuo kurios priklauso medžiagų apykaitos greitis.

    Skaidulų ir gerųjų riebalų turintys produktai

    Kad organizmas neprašytų papildomos porcijos, jam būtinos skaidulos.

    Lapinės daržovės ir kryžmažiedžiai augalai – brokoliai, kopūstai, špinatai – užpildo skrandį, lėtina jo ištuštinimą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą.

    Juose esantis sulforafanas padeda kepenims apdoroti estrogenus ir palaikyti hormonų pusiausvyrą – ypač svarbią moterims.

    Lęšiai, pupelės ir avinžirniai jungia baltymus, tirpiąsias skaidulas ir atsparų krakmolą.

    Tokia kombinacija stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina potraukį saldumynams, o geležis ir magnis padeda ląstelėms efektyviau panaudoti energiją.

    Norint kažko saldaus, geriausia rinktis uogas.

    Mėlynės ir avietės gausios antocianinų – junginių, reguliuojančių insulino veiklą ir stiprinančių žarnyno mikroflorą.

    Tai vienas iš retų atvejų, kai saldumynai – tikrai naudingi.

    Avokadai ir čijos sėklos suteikia „ilgųjų“ riebalų bei skaidulų, todėl maistas virškinamas lėčiau, o energijos lygis išlieka stabilus.

    Avokadai padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K), o čijos sėklos, išbrinkusios skystyje, virsta minkštu geliu, kuris subalansuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Nepamirškite ir nesaldinto graikiško jogurto – jame gausu kazeino, lėtai pasisavinamo baltymo, ilgam suteikiančio sotumo.

    Jei siekiate tik sveikatos naudos, o ilgo sotumo pojūtis nėra būtinas, graikišką jogurtą galima pakeisti kefyru.

    Žalioji arbata ir kiti gėrimai, skatinantys metabolizmą

    Žalioji arbata ar matča pasižymi katechinais (EGCG), kurie didina riebalų oksidaciją fizinio aktyvumo metu.

    Kartu su kofeinu jie švelniai tonizuoja ir gerina susikaupimą, neapkraudami širdies.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus 2–3 puodelių žaliosios arbatos vartojimas per dieną gali pagreitinti metabolizmą 4–5 proc.. Atrodytų nedaug, tačiau per mėnesį tai sudaro dešimtis papildomai sudegintų kalorijų.

    Pagrindinė šių produktų paslaptis ta, kad jie nedegina riebalų tiesiogiai, o sukuria sąlygas, kuriomis organizmas tai daro pats: stabilizuojasi hormonai, nekinta cukraus lygis, o raumenys gauna pakankamai energijos augti.

    Tad nereikia ieškoti stebuklingos tabletės.

    Kartais užtenka lėkštės omleto, dubenėlio brokolių ir puodelio žaliosios arbatos, kad metabolizmas vėl pradėtų dirbti jūsų naudai.

  • Lietuviška superuoga

    Lietuviška superuoga

    Kodėl agrastai tokie naudingi sveikatai ir kam ypač reikėtų juos valgyti.

    Kad triaukšti agrastus sveika, žinoma jau seniai. Jie padeda kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, o vartojant reguliariai net mažina Alcheimerio ligos ir insulto riziką.

    Kaip ir kitas populiarias vasaros uogas – artimi jų giminaičiai serbentai, agrastus pirmiausia reikėtų vertinti dėl vitamino C. Tačiau šis – ne vienintelis juose esantis gėris.

    Agrastai – tikras įvairiausių vitaminų bei maistingųjų medžiagų lobynas. Ir vienintelė uoga Lietuvoje, turinti organizmui taip reikalingos gintaro rūgšties.

    Tik bėda, kad mes dažnai pamirštame savo soduose auginantys tokią vertybę ir, užuot valgę agrastus, perkame užsienietiškus kivius ir citrinas.

    Štai tik keli paaiškinimai, kodėl didelė klaida praleisti progą paskanauti šių uogų.

    Mažai kalorijų, daug vitaminų

    Agrastai – nekaloringos uogos, užtat turtingos maistingųjų medžiagų. Vienoje stiklinėje (150 g) jų yra:

    • Vos 66 kalorijos.

    • 1 g baltymų.

    • Mažiau kaip 1 g riebalų.

    • 15 g angliavandenių.

    • Apie 7 g ląstelienos. Tiksliau, vienoje stiklinėje šviežių agrastų yra vidutiniškai 6,5 g maistinių skaidulų. Specialistų skaičiavimais, kasdieniame suaugusio žmogaus racione turėtų būti 20 g ląstelienos, tad porcija agrastų jau patenkina trečdalį šio poreikio.

    • 46 proc. vitamino C rekomenduojamos paros dozės (arba maždaug 28 µg galingo antioksidanto, labai svarbaus imuninei sistemai ir odai; mityba, nestokojanti vitamino C, mažina sezoninių peršalimo ligų riziką).

    • 9 proc. vitamino B5 ir 7 proc. vitamino B6 rekomenduojamos paros dozės. Be pantoteno rūgšties ir piridoksino, dar agrastuose yra nedidelis kiekis folatų, arba vitamino B9, ir tiamino – vitamino B1.

    Vitaminas B5 būtinas riebalų rūgščių sintezei, maistą energija versti padedantis vitaminas B6 – daugelio fermentų ir organizmo ląstelių funkcijai. Vitaminas B1 labai svarbus angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitose, o folatai reikalingi normaliam nervų sistemos darbui ir ląstelių regeneracijai.

    • 12 proc. vario rekomenduojamos paros dozės.

    • 9 proc. mangano rekomenduojamos paros dozės.

    • 6 proc. kalio rekomenduojamos paros dozės.

    Agrastai stiprina imunitetą – ypač vaikų ir senjorų, aprūpina jų organizmą vitaminais.

    Visi agrastuose esantys mineralai būtini žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, kalis padeda palaikyti efektyvią raumenų ir nervų sistemos funkciją. Be to, kalis naudingas širdžiai, mat normalizuoja kraujospūdį ir saugo nuo aritmijos.

    Esant kalio deficitui, didėja osteoporozės, hipertenzijos, insulto rizika.

    Dvigubai daugiau nei kalio agrastuose yra mangano. Šis mums reikalingas dėl daugelio priežasčių: ir energijos apykaitai, ir gliukozės kiekio kraujyje reguliavimui. O dar manganas padeda organizmui pasisavinti kalį.

    Geležis agrastuose skatina eritrocitų regeneraciją.

    Taip pat uogose esama kalcio, fosforo, magnio, vitamino E ir ganėtinai didelė provitamino A koncentracija: vienoje stiklinėje jo daugiau nei 48 proc. būtinos paros dozės vyrams ir 62 proc. – moterims.

    Kam agrastai naudingi

    Šios uogos pasižymi daugeliu gydomųjų savybių:

    • tulžį ir šlapimą varančiosiomis,

    • uždegimą slopinančiomis ir antiseptinėmis (priemonės iš agrastų naudingos esant kvėpavimo takų uždegimui),

    • organizmą stiprinančiosiomis (agrastai padeda pagerinti savijautą ir susigrąžinti jėgas po peršalimo ligų),

    Valgyti agrastus rekomenduojama dėl hipovitaminozės (nes juose itin daug vitaminų), taip pat sergant anemija (mažakraujyste).

    Naudingos tokios uogos net sergantiesiems gastritu – tik esant sumažėjusiam rūgštingumu, kurį agrastai normalizuoja.

    Valgyti agrastus patariama antsvorio turintiems ir dietinės mitybos besilaikantiems žmonėms: uogos labai tinka iškrovos dienomis.

    Įrodyta, kad agrastuose esančios medžiagos turi gydomųjų savybių reprodukcinei sistemai. Šviežios uogos ir patiekalai su jomis gerina sėklos kokybę vyrams, moterims normalizuoja menstruacijų ciklą ir abiem lytims mažina nevaisingumo riziką. Liaudies medicinoje agrastų nuoviru (1 stiklinę uogų 15 minučių pavirti 1 litre vandens ir gurkšnoti per dieną) buvo stabdomas kraujavimas iš gimdos.

    Nepamirškite ir lapų!

    Agrastų lapų arbata nuo seno laikyta veiksminga priemone nuo tuberkuliozės. Dabar ji dažniau naudojama kaip šlapimą varančioji priemonė. Tiesiog pripildykite 1/8 stiklinės šviežių agrastų lapų, užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite 55 minutes nusistovėti. Paskui vartokite po 4 šaukštus kas 2 valandas.

    Taip pat agrastų lapai itin turtingi taninų, dovanojančių jiems stiprių antibakterinių, hemostatinių ir slopinančių uždegimą savybių gydant žaizdas. Užpilkite 2 šaukštus agrastų lapų stikline verdančio vandens, pavirkite 12–13 minučių ir prieš vartodami gerai perkoškite.

    Padės agrastų lapų arbata atsikratyti ir galvos skausmo: 1 šaukštelį smulkintos žalumos užplikykite stikline verdančio vandens, 40 minučių palaikykite šiltai ir gerkite pagal poreikį (kiekiai neribojami).

    Buvo minėta, kad agrastų uogas patariama valgyti turintiesiems antsvorio. Tačiau naudingi ir šių vaiskrūmių lapai: juose esančios medžiagos skatina lipidų apykaitą organizme, taigi ir nereikalingų kilogramų tirpimą. Pripilkite litrinį stiklainį verdančio vandens ir įmeskite saują džiovintų agrastų lapų. Palaukę 40 minučių, kol užsiplikys, kruopščiai perkoškite ir gerkite po stiklinę 25–30 minučių prieš valgį.

    Padės agrastai ir gydantis urolitiazę – inkstų ir šlapimo takų akmenligę. Tam reikės smulkiai peiliu sukapoti 0,5 stiklinės žalių agrastų lapų ir užpilti termose 850 ml verdančio vandens. Tik nepamirškite prieš vartodami nukošti.

    Silpnas agrastų lapų užpilas – 1 šaukštelis ir 2 stiklinės vandens – taps puikia tonizuojančia priemone tiems, kas netoleruoja kofeino ir neranda, kuo pakeisti rytinę kavą.

    Sergant dantenų ligomis, rekomenduojama skalauti burną skiestu agrastų lapų nuoviru iš 3 šaukštų šviežios žalumos, 15 minučių pavirtos 200 ml vandens ir gerai perkoštos.

    Nuoviru tinka skalauti ir silpnus, pažeistus plaukus. Jis ruošiamas labai paprastai: 0,5 stiklinės šviežių agrastų lapų užpilkite 1 litru verdančio vandens ir palikite 2 val. nusistovėti.

    Kam agrastų nevalia

    Ne visiems žinoma, kad agrastai – potencialus alergenas. Patiekalai iš jų ir su jais nerekomenduojami žmonėms, kuriems jau diagnozuota alergija kokioms nors uogoms ar vaisiams.

    Padauginus agrastų, galimi tokie nemalonūs simptomai kaip sutrikęs virškinimas, pilvo pūtimas, viduriavimas.

    Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige agrastai – draudžiama uoga. Užvalgius jų, galimas ligos paūmėjimas.

    Itin atsargiai skanauti agrastus patariama maitinančioms motinoms: uogose esančios medžiagos gali sukelti kūdikiams alerginių reakcijų ar virškinimo problemų. Dėl tos pačios priežasties nepatariama agrastų duoti vaikams iki 9 mėnesių.

    Griežtai draudžiamos šios uogos diabetikams, o agrastų ir jų lapų nuovirų nederėtų gerti visiems, besiruošiantiems chirurginei operacijai, – ir taip 16 dienų iki jos. Antraip didėja vidinio kraujavimo grėsmė.

        Įdomūs faktai

    Agrastuose yra medžiagų, stiprinančių dantų emalį.
    Agrastai palengvina artrito skausmus ir neleidžia uždegimui plisti – pakanka suvalgyti saujelę uogų per dieną.
    Agrastų uogų minkštimas turi laisvinamųjų savybių, todėl gali pagelbėti esant vidurių užkietėjimui.
    Agrastuose esančios medžiagos paspartina radioaktyvių dalelių, toksinų, sunkiųjų metalų šlakų bei kitų nuodingų medžiagų pasišalinimą iš organizmo. Todėl juos valgyti itin rekomenduojama žmonėms, dirbantiems pavojingoje aplinkoje, taip pat tiems, kuriems atliekama chemoterapija ar skirtas ilgalaikis gydymas stipraus poveikio vaistais.

  • Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Ką kvėpavimo dažnis sako apie mūsų sveikatą.

    Žmogaus kvėpavimo dažnis – kiek kartų per minutę įkvepiama ir iškvepiama oro.

    Įkvėpdamas oro mūsų kūnas gauna deguonies, reikalingo ląstelėms gaminti energiją. Iškvėpdamas orą, jis atsikrato anglies dvideginio – nuodingų dujų, kurių susikaupimas gali būti žalingas.

    Medicinoje kvėpavimo dažnis – vienas iš keturių gyvybinių rodiklių (kiti – kūno temperatūra, kraujospūdis ir pulsas), naudojamų pagrindinėms organizmo funkcijoms vertinti.

    Sveikas suaugusysis ramybės būsenoje įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę.

    Įprastai suaugęs asmuo įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę. Jeigu mažiau arba daugiau, tai jau gali būti užslėptos sveikatos problemos, tokios kaip širdies ar plaučių liga, nerimas, ženklas.

    Kas yra normalu?

    Kvėpavimo dažnis skaičiuojamas esant ramybės būsenos, taigi sėdint, gulint ir net miegant – pagal tai, kiek kartų per minutę pakyla ir nusileidžia krūtinė.

    Sveikas, arba normalus, kvėpavimo dažnis nėra universalus visiems žmonėms skaičius – kiekviename gyvenimo etape jis būna kitoks. Todėl yra skirstomas pagal amžiaus grupes:

    • 1 mėnuo – 30–60 įkvėpimų per minutę.

    • 3–6 mėnesiai – 30–45 įkvėpimai.

    • 6–12 mėnesių – 25–40 įkvėpimų.

    • 1–3 metai – 20–30 įkvėpimų.

    • 3–6 metai – 20–25 įkvėpimai.

    • 6–12 metų – 14–22 įkvėpimai.

    • 12 metų ir daugiau – 12–18 įkvėpimų.

    Nors plaučių funkcija kasmet po truputį mažėja, suaugusiųjų kvėpavimo dažnis su amžiumi paprastai nekinta, jeigu neatsiranda sveikatos problemų.

    Nuo emocijų iki blogų įpročių

    Faktorių, galinčių paveikti kvėpavimo dažnį, yra ne vienas. Dauguma jų akivaizdūs: žmogaus aktyvumo lygis, patiriamas stresas, miegojimo įpročiai, bendra sveikatos būklė, aplinka.

    Psichologiniai veiksniai

    Sveikiems suaugusiesiems krūviai, poilsis ir stresas kvėpavimo dažnį pakeičia tik laikinai.

    Mankšta ir fizinis aktyvumas: tada širdis ir plaučiai priversti darbuotis sunkiau, kad aprūpintų organizmą papildomu deguonimi – dėl to kvėpavimo dažnis didėja.

    Tačiau žmonėms, kurie aerobine fizine (kardio-) veikla užsiima reguliariai, kvėpavimo dažnis esant ramybės būsenos paprastai vėl sumažėja, nes ilsėdamasis kūnas gali efektyviau aprūpinti deguonimi kraujotaką, o šioji – pristatyti deguonį į raumenis.

    Miegas: užmigus kvėpavimo dažnis natūraliai lėtėja ir giliojo miego metu tampa pats lėčiausias. REM (greito akių judėjimo) fazėje kvėpavimas padažnėja ir tampa ne toks reguliarus.

    Stresas: jis, kaip ir stiprios emocijos, gali padažninti kvėpavimą, nes tokios būklės mūsų kvėpavimo takai susitraukia.

    Be to, dėl streso gali išsiskirti hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Jie priverčia širdį plakti smarkiau, taigi ir padažnina kvėpavimą.

    Įdomu tai, kad ilgalaikis stresas ir nerimas gali lemti lėtesnį už normalų širdies raumens susitraukinėjimą.

    Aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai

    Jie irgi daro įtaką kvėpavimo dažniui.

    Rūkymas: rūkant iš plaučių išstumiamas deguonis, todėl nereikėtų stebėtis, kad rūkaliai beveik triskart dažniau nei nerūkantieji skundžiasi dusuliu.

    Be to, išstumtas deguonis nepatenka ten, kur turėtų, – į raumenis ir kitus kūno audinius.

    Antsvoris ir nutukimas: nereikalingų kilogramų turintiems asmenims tikimybė, kad sumažės plaučių funkcija, išauga, o kartu ir grėsmė, kad tai paveiks kvėpavimo dažnį.

    Oro kokybė: oro tarša, pavyzdžiui, kietosiomis dalelėmis, sudirgina plaučius ir sukelia uždegimą. Įsiplieskus uždegimo židiniui organizmas gali pats bandyti pakoreguoti kvėpavimą – jį pagreitinti, kad į plaučius patektų daugiau deguonies ir jis išstumtų anglies dvideginį.

    Aukštis: kadangi dideliame aukštyje oras retesnis, kvėpavimas tampa dažnesnis, nes reikia palaikyti adekvatų deguonies kiekį kraujyje.

    Alkoholis: reguliarus alkoholio vartojimas arba piktnaudžiavimas juo dideliais kiekiais gali sulėtinti kvėpavimą.

    Liga

    Kvėpavimą gali paveikti tiek ūmios, tiek lėtinės ligos. Pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijos sukeltas uždegimas ir gleivių sankaupos gali pasunkinti kvėpavimą, taigi jį padažninti.

    Bet taip pat yra ligų, kurioms būdingas priešingas poveikis – tarkime, skydliaukės sutrikimai arba elektrolitų disbalansas. Jų atvejų kvėpavimas sulėtėja.

    Per greito kvėpavimo ligos

    Atrodytų, koks skirtumas, kiek kartų per minutę įkvėpti oro, – svarbu, kad organizmui jo užtektų. Bet skirtumas yra, ir didelis.

    Dažnesnis arba retesnis kvėpavimas gali įspėti apie užslėptą sveikatos problemą.

    Greitas paviršutiniškas kvėpavimas ir tankesnis už normalų kvėpavimo dažnis vadinamas tachipnėja. Ją gali sukelti deguonies trūkumas arba anglies dioksido perteklius organizme.

    Jeigu kvėpavimas padažnėja, bet po kurio laiko normalizuojasi, tai vadinama praeinančia tachipnėja.

    Staiga paspartinti kvėpavimo dažnį gali pneumonija, astma, skysčių kaupimas plaučiuose (dėl širdies nepakankamumo). O žmonėms, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga arba plaučių fibroze, tachipnėja gali tapti ir nuolatine būkle.

    Į sąrašą negalavimų, galinčių sukelti tachipnėja, taip pat patenka šios ūminės ir lėtinės ligos:

    • Alerginės reakcijos.

    • Nerimo arba panikos sutrikimai.

    • Trombozės (kraujo krešuliai).

    • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

    • Diabetinė ketoacidozė.

    • Pleuros efuzija (skysčio kaupimasis pleuros ertmėje).

    • Plaučių embolija.

    • Sepsis.

    Per lėto kvėpavimo ligos

    Lygiai taip pat, kaip yra kvėpavimą dažninančių ligų, esama ir jį lėtinančių negalavimų.

    Lėtesnis nei normalus kvėpavimo dažnis vadinamas bradipnėja. Su ja siejamos raumenų nervų ligos, pasireiškiančios raumenų silpnumu, arba kai kurios smegenų ligos.

    Tarp kitų būklių, lėtinančių širdies ritmą, taigi ir kvėpavimą, medikai taip pat išskiria:

    • Įkvėptus neurotoksinus (pvz., kaip anglies monoksidą).

    • Galvos traumas (ypač pažeidus apatinę smegenų kamieno dalį ir nugaros smegenis).

    • Hipotireozę (kai skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų).

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kai pasidaro sunku kvėpuoti ir pradeda kamuoti dusulys (vadinamoji dispnėja), būtina kreiptis skubios pagalbos.

    Jeigu kvėpavimas dažnas ir pasireiškia bet kuris iš šių simptomų, taip pat nedelsdami skambinkite pagalbos telefonu arba vykite į ligoninės priimamąjį:

    • Pamėlusi arba papilkėjusi oda, nagai, dantenos, lūpos ar sritis aplink akis.

    • Krūtinės skausmai.

    • Krūtinės ląsta su kiekvienų įkvėpimu įtraukiama į vidų (vadinamoji retrakcija).

    • Karščiavimas.

    • Pirmas kartas, kai pasireiškia padažnėjęs kvėpavimas.

    • Simptomai sunkėja.

        Kaip kvėpuoti sveikai

    Reguliaria mankšta stiprinkite plaučius ir gerinkite deguonies pritekėjimą.
    Sveikai maitinkitės ir palaikykite sveiką svorį – taip sumažinsite kvėpavimo sistemai tenkantį krūvį.
    Praktikuokite kvėpavimo pratimus – jie didina plaučių tūrį ir padeda kontroliuoti kvėpavimą.
    Naudokitės streso mažinimo priemonėmis, kaip meditacija ar joga: atsipalaidavusiam kūnui lengviau kvėpuoti.
    Meskite rūkyti, kad išvengtumėte ilgalaikės žalos plaučiams ir bendrai pagerintumėte kvėpavimo funkciją.
    Kiek įmanoma venkite kontaktų su taršalais, smogu, cheminėmis medžiagomis, kad sumažintumėte uždegimo tikimybę ir apsaugotumėte plaučius.
    Kasmet tikrinkitės plaučių sveikatą. Dėl bet kokių kvėpavimo sutrikimų iškart kreipkitės į gydytoją.

  • Miegas kaip streso barometras

    Miegas kaip streso barometras

    Tai, kokia poza miegate, gali pasakyti apie jūsų psichikos būklę daugiau nei įsivaizduojate.

    Visi kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. O kai kuriems iš mūsų tas stresas lieka ir nakvoti – kam sukeldamas nemigą, kam – košmarus, kitiems paveikdamas net pozą, kuria šie miega.

    Patys neatkreipiame į tai dėmesio, nors tai, kaip gulime, gali išsamiai papasakoti apie kasdienės įtampos lygį mūsų gyvenime ir net tapti sveikatos problemų indikatoriumi.

    Kuo čia dėtas stresas?

    Stresas – pripažintas didžiausias gero nakties miego priešas. O poza, kurią nesąmoningai priimame užmigę, gali atspindėti tai, kaip mūsų nervų sistema su visa ta įtampa susidoroja.

    Esmė ta, kad esant streso būsenos mūsų organizmas aktyvuoja kovos arba pasitraukimo atsaką (tai – simpatinė nervų sistema). Jis smegenyse ir kūne sukelia audrą įvairių fizinių bei cheminių reakcijų, turinčių paruošti mus sutikti pavojų: padažnėja širdies plakimas, kvėpavimas, kyla kraujospūdis, įsitempia raumenys ir pan.

    Dėl to – ir dėl padidėjusio streso hormono kortizolio išsiskyrimo organizme – kūnui pasidaro sunku atsipalaiduoti. Bandydamas nusiraminti, jis gali miegui pasirinkti kurią nors iš apsauginių pozų. Tarkime, „priversti“ jus apsikabinti pagalvę arba susigūžti.

    Pasak specialistų, toks elgesys patiriant stresą būdingas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ir kūnas tą prisimena net miegodamas.

    Kovos arba pasitraukimo atsakas paveikia ir miego kokybę – šis tampa neramus. Dar daugiau: suaktyvėjęs smegenų darbas ir veiksmui bet kurią akimirką pasiruošę raumenys gali lemti paviršutiniškesnį miegą. Todėl net miegodami vis tiek jaučiame įtampą ir pradedame vartytis ieškodami patogesnės pozos.

    Įtampos suraityti

    Ar iš tiesų tai, kaip mes miegame, gali suteikti įžvalgų apie streso, kurį patiriame kasdien, lygį?

    Specialistai tuo neabejoja. Tik pabrėžia: nors miego pozos ne visada byloja apie įtampą gyvenime, nes jos gali būti tiesiog įpročio ar patogumo reikalas, bet dažnai gali būti kone vienintelė užuomina apie užslėptą didelį stresą.

    Štai keli pavyzdžiai.

    Embriono poza

    Miegojimas ant šono su prie krūtinės prispaustomis rankomis ir keliais – dažniausia poza patiriantiesiems didelį stresą.

    Tai savęs nuraminimo būdas, padiktuotas savisaugos instinkto, – panašiai mes susigūžiame grėsmės akivaizdoje. Todėl, sako specialistai, žmonės, kurie šitaip miega, gali būti emociškai jautrios asmenybės arba kamuotis dėl nerimo. Ir kuo smarkiau jie susiriečia, tuo apie didesnį saugumo arba komforto poreikį signalizuoja jų kūnas.

    Veidu žemyn

    Mėgėjai miegoti ant pilvo – ypač išskėstomis rankomis ar apsikabinę pagalvę – gali atrodyti visiškai atsipalaidavę. Bet iš tikrųjų gniaužti savyje didelio streso padarinius.

    Šią pozą, dar pavadintą „laisvu kritimu“, specialistai vertina kaip pažeidžiamą ir sieja su vidiniu stresu arba kontrolės poreikiu.

    Sugniaužtais kumščiais

    Jeigu miegate sugniaužę kumščius, yra nemenka tikimybė, kad ir miegate stipriai surakintu žandikauliu ir (arba) griežiate dantimis. O nubudę ryte jaučiate nepaaiškinamą maudimą plaštakose ir žandikaulio skausmą.

    Pasak gydytojų, fizinė įtampa miegant labai dažnai yra patiriamo streso pavyzdys. Ir ypač jeigu jus dar kamuoja ir nerimastingi sapnai, kuriuos nebūtinai prisimenate.

    Nuolat keičiant pozą

    Kai kurie žmonės neturi įprastos miego pozos, nes kiekvieną naktį praleidžia sukiodamiesi, vartydamiesi ir ieškodami patogesnės padėties.

    Tam yra paaiškinimas.

    Paprastai, kai žmogus stresuoja arba smarkiai nerimauja, jis prasčiau miega. O sutrikęs arba fragmentiškas miegas savo ruožtu gali lemti nuolatinį judėjimą.

    Nors, svarbu prisiminti, toks blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Kaip miegoti sveikiau

    Norint pagerinti miegą – o sykiu ir savijautą, – žinoma, būtina išsiaiškinti streso šaltinį ar nerimo priežastis. Bet pradėti šį kelią galima ir nuo elementariausio dalyko: sveikesnės miegojimo pozos paieškų. Pasistengti rasti patogiausią ir būtent jums geriausią būdą įsitaisyti lovoje, kad užsitikrintumėte gilų nakties miegą, pageidautina, be jokių trikdžių arba su kuo mažiau jų.

    Pabandykite štai ką.

    Atsigulkite ant šono

    Įsitikinkite, kad jūsų stuburas tiesus, galvai patogu ant pagalvės.

    Daugelis atsigulę ant šono pastebi, kad įsispraudus pagalvėlę tarp kelių apatinė nugaros dalis patiria mažesnį krūvį.

    Specialistai tvirtina, kad miegant tokia poza, kai nugara tiesi, savaime atsipalaiduoja raumenys – priešingai nei tada, kai miegame susisukę į kamuoliuką. O miegojimas atsipalaidavus užtikrina geresnį poilsį.

    Blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Jeigu mėgstate miegoti ant pilvo ir jums sunku net pagalvoti apie kitą pozą, specialistai pataria įsigyti viso kūno pagalvę – ji padės pamažu pereiti prie miegojimo ant šono.

    Atsigulkite ant nugaros, ištiestas rankas priglauskite prie šonų

    Tokia poza bus ne pati geriausia tiems, kurie knarkia arba kenčia dėl miego apnėjos. Tačiau visiems kitiems ji užtikrins tiesią nugarą, taigi ir geresnį poilsį kūnui.

    Ilgainiui įpratus taip miegoti kartais palengvėja ir fizinių negalavimų, pavyzdžiui, riešo kanalo sindromo simptomai, nes kūnas patiria mažesnę įtampą.

    Beje, miegodami ant nugaros irgi pasikiškite po keliais pagalvėlę, kad sumažintumėte juosmeniui tenkantį krūvį ir padėtumėte raumenims visiškai atsipalaiduoti.

    Susirietę… atsitieskite

    Pastebėjote, kad dažniausiai miegate taip stipriai susirietę, kad primenate sraigę? Pasistenkite bent truputėlį atpalaiduoti „suktuką“ ir atsigulti poza, kurią specialistai vadina pusiau embriono. Lengvai ištieskite kojas, paskui rankas, kad sumažintumėte įtampą. Tokie subtilūs pokyčiai signalizuoja kūnui, kad jis yra saugus, ir organizmo atsakas į stresą pradeda silpnėti.

    Miegokite po sunkia antklode

    Kai kuriems žmonėms sunkesnės antklodės padeda nuraminti nervų sistemą. O dar jos apsaugo nuo streso sukelto blaškymosi per miegus.

    Tik pirmas žingsnis

    Suprantama, kovai su nakties stresu vien pakeisti pozą nepakaks. Nors miegas taps sveikesnis, daug veiksmingiau bus pradėti ieškoti, kas tą stresą kelia. Ir ką galima padaryti, pakeisti, kad įtampa, nepaleidžianti jūsų net tuomet, kai miegate, atsitrauktų.

    Taip pat nepakenks išbandyti vieną kitą dieninį streso atpalaidavimo būdą: jogą, meditaciją, kvėpavimo pratimus ar kitką.

        Kur gyvenate, taip ir miegate

    Kiek jums reikia miego, gali priklausyti nuo to, kur gyvenate, rodo naujausių tyrimų rezultatai.
    Juos atlikę kanadiečiai mokslininkai iš Britų Kolumbijos universiteto pastebėjo, kad miego trukmė varijuoja priklausomai nuo regiono. O vietos kultūros įtaka jai daug didesnė, nei buvo galima pamanyti.
    Tad jeigu nusibodo kamuotis bandant išmiegoti tas rekomenduojamas 8 valandas per parą, gali būti, kad jūsų nesėkmei yra paprastas paaiškinimas: gyvenamoji vieta.
    Specialistai, išanalizavę 5 000 žmonių iš 20 valstybių duomenis apie miegą, ir patys buvo nustebinti. Pasirodo, idealus nakties miego kiekis skirtingose šalyse yra nevienodas. Ir labai smarkiai priklauso nuo geografinės vietovės bei kultūrinių ypatumų.
    Ar tai reiškia, kad daugybę metų mums į galvas kalta taisyklė, jog tam tikros amžiaus grupės asmenys visi privalo gauti tą patį kiekį miego, tėra tik mitas?
    Kanados tyrėjai mano, kad taip.
    Jų teigimu, nėra konkrečios apibrėžtos miego trukmės, kuri tiktų absoliučiai visiems žmonėms.
    Pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinis miego ciklas yra 7 valandos 52 minutės. Japonijoje – 6 valandos 18 minučių. Pačioje Kanadoje gyventojams užtenka vidutiniškai 7 valandų 27 minučių miego. Greta gyvenantiems amerikiečiams – maždaug 7 valandų.
    Ir čia dar labai svarbi kultūrinė potekstė. Tokie veiksniai, kaip profesija, pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, kasdienis tvarkaraštis, irgi prisideda formuojant idealią miego trukmę. O ši, teigia mokslininkai, tiesiogiai veikia savijautą: kuo artimesnė asmens naktinio miego trukmė jo šalies kultūrinei normai, tuo dažniausiai geresnė ir jo bendra sveikata.
    Kitas įdomus dalykas, pastebėtas tyrėjų: dėl kažkokios nežinomos priežasties visų tų 20 valstybių gyventojai miega mažiausiai viena valanda trumpiau nei optimalus laikas. Nepaisant to, nėra jokių ženklų, kad tie, kas mažiau miega nei, manoma, yra idealu, būtų ne tokie sveiki kaip išmiegantieji „normą“.
    Taigi jei norite pagerinti savo miego režimą, pasidomėkite, kiek vidutiniškai valandų miegama mūsų krašte, o tada pritaikykite šį skaičių pagal savo asmeninius poreikius.

  • Idealus laikas miegui: vėliau keliate riziką širdžiai

    Idealus laikas miegui: vėliau keliate riziką širdžiai

    Naujas tyrimas parodė, kad sveikatai svarbu ne tik miego trukmė, bet ir tai, kada mes einame miegoti.

    Jei esate pratę ilgai neužmigti, laikas peržiūrėti savo įpročius: mokslininkai nustatė idealų laiką užmigimui – ir jis gali jus gerokai nustebinti.

    Pasirodo, užmigimas tarp 22:00 val. ir 23:00 val. ne tik gerina savijautą, bet ir realiai mažina rimtų širdies problemų riziką.

    Kodėl būtent šis laikas yra toks svarbus?

    Kada reikėtų eiti miegoti?

    Tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 88 tūkstančiai Jungtinės Karalystės gyventojų, nustatyta, kad užmigimo laikas turi kur kas didesnę reikšmę, nei buvo manyta anksčiau.

    Dalyviai nešiojo išmaniąsias apyrankes, fiksavusias jų miegą, ir rezultatai parodė – žmogaus širdis nemėgsta kraštutinumų.

    Per ankstyvas arba per vėlyvas užmigimas padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Priklausomybė nuo užmigimo laiko buvo U formos: kenksminga tiek užmigti 21:00, tiek pirmą nakties, tačiau ypač pavojingas vėlyvas miegas moterims – joms širdies problemų rizika padidėja net 63 proc.

    Saugiausiu laiku užmigti pasirodė esąs laikotarpis tarp 22:00 val. ir 22:59 val.

    Šiuo metu organizmas įjungia širdies ir kraujagyslių „atkūrimo režimą“, kuris sumažina infarkto ir insulto tikimybę 12–25 proc.

    Vis dėlto svarbu ne tik laiku atsigulti, bet ir laikytis pastovaus režimo.

    Kiekviena papildoma valanda skirtumo miego grafike padidina ligų riziką dar 4 proc. Kitaip tariant, jei vieną dieną atsigulėte 22:30 val., o kitą – 01:00 val., organizmas tai suvokia kaip stresą.

    Ypatingai nepalankioje padėtyje atsiduria vadinamosios „pelėdos“.

    Statistiškai jos dažniau rūko, serga hipertenzija ir diabetu – visa tai papildomai apsunkina širdies darbą.

    Jei prie to dar prisideda nereguliarus miegas po vidurnakčio, rizika padidėja dar labiau.

    Mokslininkų išvada vienareikšmė: jei norite gyventi ilgiau ir jaustis geriau – atidėkite telefoną anksčiau, išjunkite šviesą ir stenkitės užmigti ne vėliau kaip 23:00 val.

    Kaip greitai užmigti

    Jei dažnai ilgai vartotės lovoje prieš užmigdami, pabandykite metodą, kuris iš pradžių buvo sukurtas kariškiams.

    Jis padeda užmigti vos per 2 minutes – net ir triukšmingoje aplinkoje.

    Viskas labai paprasta: atpalaiduokite veidą, ypač vokus, lūpas ir žandikaulį.

    Tuomet nuleiskite pečius, rankas padėkite prie kūno ir giliai kvėpuokite.

    Pamažu atpalaiduokite kojas – nuo šlaunų iki pėdų.

    Galiausiai įsivaizduokite ramią vietą, pavyzdžiui, kaimo peizažą arba tylų ežerą.

    Tai padeda smegenims atsijungti nuo streso ir greičiau užmigti.

    Šis būdas tinka net tiems, kurių miego režimas sutrikęs ar kurie patiria nuolatinį stresą.

  • Kai galvoti pavojinga sveikatai

    Kai galvoti pavojinga sveikatai

    Jaučiate nuoskaudą – gadinate plaučius, audžiate piktas mintis – provokuojate opaligę, o jeigu būsite tuščiagarbiai, kentės jūsų inkstai

    Kad visos ligos nuo nervų, jau seniai tapo priežodžiu. Bet mūsų dienų medicina tą iš tiesų patvirtina moksliškai.

    Pasirodo, bemaž 60 proc. lėtinių ligų išsivysto dėl psichologinio pobūdžio priežasčių – „kenksmingų“ minčių, emocijų, išgyvenimų. Bet ir tai dar ne viskas. Teigiama, kad daugelio ligų eiga tik 15 proc. priklauso nuo gydytojo ir gydymo, o likusius 85 proc. neva lemia mūsų pačių požiūris ir psichologinis nusiteikimas.

    Nejaugi išties visos kasdienės mūsų mintys ir išgyvenami jausmai kerta per vieną ar kitą organą?

    Už jautrumą orams dėkokite įtaigumui

    Jeigu ir ne jūs patys, tai veikiausiai kas nors iš jūsų šeimos narių, giminaičių ar kolegų kenčia dėl vadinamojo meteojautrumo. Kai vėsius orus keičia šilti arba atvirkščiai, ar pranešama apie magnetines audras, šie nelaimėliai priversti griebtis vaistų, o kartais net išvis sunegaluoja.

    Tačiau psichiatrai sako, kad jeigu pažvelgtume į orams jautrius žmones atidžiau, visi jie turi bendrų bruožų. Tai nerimo kamuojamos, lengvai įtaigai pasiduodančios asmenybės, kurios dažnai jaudinasi be priežasties arba sielojasi dėl smulkmenų, yra linkusios iš musės daryti dramblį. Nuolat pasiduodant panašioms mintims bei emocijoms, sutriks vegetacinės nervų sistemos darbas, tai dažnai pasireiškia būtent tokiais sveikatos sutrikimais kaip meteojautrumas.

    Patarimas. Sureguliuoti nervus pagelbės prieš miegą vartojami raminamieji preparatai – 25 lašai sukatžolės ar valerijonų arba pusė stiklinės jonažolių nuoviro.

    Rytą greičiau išsijudinti padės ir žvalumo suteiks erškėtuogių nuoviras, ženšenio antpilas arba kininis citrinvytis.

    Nedrįskite savęs gailėti!

    Kam iš mūsų nėra tekę išgyventi sunkių akimirkų, kai atrodo, jog visas pasaulis sugriuvo.

    Be to, jeigu pats savęs bent retkarčiais nepagailėsi, kas kitas pagailės?

    O kaip tik šito daryti ir negalima.

    Psichologai neneigia – gailestis sau tikrai šiek tiek apmaldo stresą. Tačiau per dažnai naudotis šia priemone nevertėtų, nes gailestis ne mažina, o priešingai – dar labiau didina įtampą ir nukreipia visus negatyvius jausmus į vidų. Dėl to ima kauptis kenksmingas stresas.

    Fiziologine prasme gailestis priskiriamas asteninėms reakcijoms, kurių metu organizme išsiskiria neuromediatorius acetilcholinas. Pernelyg dažni jo pliūpsniai gali išbalansuoti psichiką, ir tuomet, be jau ir taip nemalonios užsitęsusios sielvartingos būklės, išsivystys dar nemalonesnės komplikacijos:

    – virškinimo trakto ligos (dažniausia gastritas ir skrandžio opa),

    – apatinė depresija,

    – hipotonija (sumažėjęs arterinis kraujo spaudimas),

    – vegetacinė kraujagyslių distonija,

    – bendras imuniteto susilpnėjimas ir sumažėjęs atsparumas infekcijoms.

    Patarimas. Gailestį sau geriausiai gydo rūpinimasis kitais – šeimos nariais, artimesniais ar tolimesniais giminaičiais, augintiniais.

    Agresija žudo širdį

    Jau seniai pastebėta, kad agresyvios, diktatoriškų bruožų turinčios asmenybės dažnai būna labai prieštaringos: tokie žmonės nepamatuotai griežti, reiklūs, bet sykiu ir sentimentalūs. Jie gali terorizuoti aplinkinius, iškankina net savo artimuosius, tačiau patys atsisako priimti meilę, palaikymą ir kenčia dėl nesupratimo bei vidinės vienatvės.

    Pripratę į viską, reikia ar nereikia, reaguoti puolimu, šie žmonės neretai būna jautrios sielos ir itin priklausomi nuo aplinkinių nuomonės. Jiems labai sunku rasti gyvenime ramybę, pažinti paprastą žmogišką laimę. O dar jie visiškai nesugeba atsipalaiduoti.

    Tokia nesibaigianti įtampa, nuolatinė kovinė parengtis brangiai kainuoja. Ir pirmiausia pakerta širdies kraujagyslių sistemą, ypač pačią širdį. Rezultatas – didėja miokardo infarkto rizika.

    Taip pat pastebėta, kad bėdų dėl širdies turi iš pažiūros visiškai priešingo būdo žmonės: geraširdžiai, silpni, neveiklūs. Skirtingai nei agresoriai, jie sielojasi dėl viso pasaulio, tačiau nebando ničnieko daryti, kad ką nors pakeistų. Ta nerealizuotos meilės viskam, kas gyva, jūra juos nepaprastai slegia, tačiau pasitikėjimo savimi trūkumas trukdo panaudoti gausius sielos išteklius pagal paskirtį. Ir sielvartingi išgyvenimai perauga į širdies ligas.

    Patarimas. Tiek agresyviems žmonėms, tiek imantiesiems kiekvieną smulkmeną į širdį palengvės pabendravus su psichologu, pasisėmus patarimų iš tinkamų psichologijos knygų.

    Kapstymasis savyje sukelia astmą

    Refleksijos, savo paties veiksmų ir poelgių analizė, gėrio ir blogio juose apmąstymas, dvejonės dėl jų teisingumo… Žmonėms, kuriems tas būdinga, retai įsivelia į atvirus konfliktus, gyvena „kas būtų, jeigu būtų“ ir „kaip gerai tuomet būtų“ nuotaikomis visiškai nebandydami siekti to, ko trokšta, – mieliau guodžiasi fantazijomis.

    Dažniausiai tai nervingos ir kaprizingos asmenybės, nemokančios išsivaduoti iš streso ir įtraukiančios jį kuo giliau vidun. Taip gimsta dusulio priepuoliai, kai atrodo, kad trūksta oro normaliai kvėpuoti.

    Patarimas. Aktyvus gyvenimo būdas nepalieka laiko kapstytis savyje. Susiraskite pomėgį, kurio imtumėtės aistringai. Idealu, jeigu tai būtų mylimas darbas, teikiantis ir naudą, ir kasdienį pasitenkinimą.

    Jeigu santykiai šeimoje įtempti, kreipkitės psichologo pagalbos.

    Santūrumas kenkia inkstams

    Sveikatą žaloja ne tik pyktis ir agresija – kardinaliai priešingos emocijos irgi yra ne ką mažiau pavojingos. Pavyzdžiui, perdėtas santūrumas.

    Austrų kilmės psichosomatikos specialistas Valteris Pioldingeris net akmenų susidarymą inkstuose ir visokius kitokius užsistovėjimus žmogaus organizme aiškino tuo, kad mes slopiname savo emocijas, neleidžiame joms prasiveržti į išorę – ir ne tik pykčiui, bet ir džiaugsmui. O nuolatinė kova tarp įgimto ūmaus būdo ir visuomenėje taip vertinamo bei propaguojamo šalto proto net gali sukelti intoksikaciją. Todėl itin santūrius žmones dar kamuoja ir nuolatiniai galvos skausmai bei migrenos.

    Tas pat sakoma ir apie žmones, viską susiverčiančius ant savo pečių, priimančius sprendimus ir už kitus. Jie kelia sau aukštus reikalavimus, tačiau skirtingai nei karštakošiai būsimieji širdininkai, ne puola į konfliktą stačia galva, bet bando gudriai prasibrauti iki jo labirintais pakeliui stengdamiesi nekliudyti ir nesugriauti kitų žmonių gyvenimų.

    Patarimas. Atsipalaiduoti ir pagaliau atsikratyti nuolatinio streso padės fiziniai krūviai, jėgos treniruotės sporto salėje (jeigu sveikatos būklė tą leidžia, psichologai primygtinai rekomenduoja).

    Nerimas gimdo hipertenziją

    Kai mes išgyvename stresą, organizmą užplūsta galingas hormono adrenalino srautas. Jis paspartina širdies darbą, priverčia susitraukti kraujagysles, dėl to šokteli kraujospūdis. Kito būdo aprūpinti raumenis krauju nėra, o raumenys mums labai reikalingi jau minėtai „kovinei parengčiai“ palaikyti – juk stresą mūsų kūnas suvokia kaip pavojų.

    Bet jeigu tokie adrenalino pliūpsniai tampa reguliariu reiškiniu, smarkiai padidėja hipertenzijos išsivystymo rizika.

    Dažniausiai padidėjęs kraujo spaudimas kamuoja žmones, linkusius jaudintis, rūpintis ir audringai reaguoti į stresą. Jeigu gyvenate nuolatinėje baimėje, nerimaujate ir nesate tikri dėl rytojaus, tai labai kenkia kraujagyslių tonusui. Galiausiai iš pusiausvyros išmuštas organizmas į bet kokią nemalonią situaciją, ne tik rimtą stresą, ima reaguoti šokdindamas kraujospūdį.

    Ir kraujospūdis, beje, su laiku kyla vis aukščiau ir aukščiau.

    Patarimas. Susidoroti su vadinamąja nervine hipertenzija padeda ir raminamosios priemonės (tie patys valerijonai ar sukatžolės), ir savitaigos treniruotės. Tačiau tikru gelbėjimosi ratu gali tapti kardinalus aplinkos pakeitimas, kai susirandamas naujas darbas, išvykstama gyventi į kitą miestą ar net šalį, išsikraustoma iš tėvų namų į nuosavą būstą ir panašiai.

        Kenksmingų emocijų „žinynas“

    Kokie jausmai, manoma, kenkia kuriems organams.
    Galva. Liguistas gailestis sau sukelia depresiją, perdėtas santūrumas – galvos skausmus ir migreną.
    Plaučiai. Refleksija, atgailavimas, nuolatinės dvejonės gilina patiriama stresą, provokuoja dusulio priepuolius ir didina astmos bei kitų bronchų bei plaučių ligų riziką.
    Kaklas. Minkštakūniškumas, kitų žmonių problemų užsikrovimas, nemokėjimas pasakyti „ne“, nepasitikėjimas aplinkiniais ir nuolatinis dūrio į nugarą laukimas verčia mus nejučiomis įtraukti galvą į pečius, dėl to didėja kaklui tenkanti įtampa.
    Nugara. Nereikalingumo jausmas, palaikymo neturėjimas, visiška vienatvė ir neviltis – tai našta, sulenkianti mūsų stuburą. Pradedame kūprintis, sutrinka mūsų laikysena, paūmėja osteochondrozė.
    Širdis. Pyktis, agresija sukelia įtampą, kuri galiausiai net gali išprovokuoti infarktą. Taip pat širdį ėda savo paties silpnumo suvokimas, kai degate noru pakeisti esamą situaciją, tačiau ničnieko nedarote – toliau sėdite sudėję rankas, nes nepasitikite savimi.
    Inkstai. Ambicingumas, noras prisiimti viską sau, bet nepakenkti aplinkiniams, nuolatinė kova tarp aistringos prigimties ir racionalaus proto lemia organizme užsistovėjimo procesus, taigi didina akmenligės riziką.
    Kraujagyslės. Nerimas, nerimastingumas, audringas reagavimas į stresą išderina kraujagyslių tonusą – dėl pernelyg dažnų streso hormono adrenalino pliūpsnių jos nebesusitraukinėja taip, kaip reikia, ir tada, kada reikia. Todėl kraujospūdis ima šokinėti dažniau ir vis aukščiau, išsivysto hipertenzija.
    Skrandis. Agresyvumas ir piktumas pagreitina maisto kelionę virškinimo traktu, o baimė ir depresyvumas – priešingai, sulėtina virškinimą išprovokuodami spazmus. Liguistas pareigingumas ir įniršio priepuoliai gali sukelti skrandžio opaligę.

        Ką myli infekcijos

    Medicinos profesorius iš Danijos Johanas Bekmanas atliko labai įdomų tyrimą, palygino žmogaus asmenybės bruožus su tuo, kaip dažnai jis serga labiausiai paplitusiomis infekcinėmis ligomis. Taip paaiškėjo, jog užsikrėsti ir susirgti labiausiai rizikuoja žmonės, kuriems „nepasisekė“ turėti tam tikrų charakterio bruožų, profesoriaus vadinamų padidėjusio jautrumo infekcijoms šaltiniu. Štai jie:
    1) užsispyrimas ir nelankstus būdas,
    2) savigrauža ir nuolatinis kaltės jausmas,
    3) negatyvus požiūris į save ir aplinkinius,
    4) įtarumas,
    5) negebėjimas atleisti ir pykčio laikymas,
    6) pažeidžiamumas ir įtaigumas,
    7) nuolatinis susirūpinimas ir nepasitikėjimas savimi,
    8) nemokėjimas suvaldyti jausmų,
    9) nestabilumas ir agresyvumas,
    10) liguistas patiklumas ir negebėjimas savarankiškai priimti sprendimus.