Žyma: organizmas

  • Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Vieniems žiemą pakanka plonų pirštinių, o kiti net šiltuose namuose vaikšto su vilnonėmis kojinėmis ir skundžiasi lediniais pirštais. Pažįstama situacija?

    Dažniausiai tai tėra natūrali organizmo reakcija į šaltį. Tačiau kartais šąlančios galūnės gali įspėti apie kraujotakos sutrikimus, mažakraujystę, skydliaukės ligas ar net autoimuninius susirgimus.

    Ypač verta sunerimti, jei pirštai ne tik šąla, bet ir pabąla, pamėlynuoja, nutirpsta ar pradeda skaudėti. Tokie simptomai gali būti būdingi Reino fenomenui – kraujagyslių reakcijai, apie kurią daugelis žmonių nė nėra girdėję.

    Kaip atskirti paprastą jautrumą šalčiui nuo organizmo siunčiamo įspėjimo? Ir kodėl kartais net karšta arbata bei storiausios kojinės nepadeda sušilti?

    Kodėl pirmiausia sušąla pirštai?

    Žmogaus organizmas veikia kaip gana išmani šildymo sistema. Kai aplinkos temperatūra nukrinta, jis pirmiausia stengiasi apsaugoti svarbiausius organus – smegenis, širdį, plaučius.

    Tam pasitelkiamas paprastas, bet veiksmingas mechanizmas: smulkiosios odos kraujagyslės susiaurėja, todėl į kūno paviršių priteka mažiau šilto kraujo.

    Šis procesas vadinamas vazokonstrikcija.

    Rankos ir kojos, ypač pirštai, yra toli nuo kūno centro. Jų paviršiaus plotas palyginti didelis, todėl jos lengviau netenka šilumos.

    Dėl to visiškai normalu, kad žvarbią dieną pirmiausia sušąla būtent pirštai, o ne pilvas ar nugara.

    Įdomu tai, kad rankos ir kojos gali atvėsti net tada, kai žmogus dar nejaučia bendro šalčio.

    Organizmas tiesiog nusprendžia, jog šilumą svarbiau išsaugoti gyvybiškai svarbiems organams.

    Tačiau sugrįžus į šiltą patalpą kraujagyslės turėtų pamažu išsiplėsti, kraujotaka pagerėti, o galūnės – sušilti.

    Jeigu taip neatsitinka, verta ieškoti priežasties.

    Kada šaltos rankos yra visiškai normalu?

    Kai kurie žmonės iš prigimties jautresni žemai temperatūrai. Jų smulkiosios kraujagyslės į šaltį reaguoja stipriau, todėl pirštai atvėsta greičiau.

    Tam įtakos gali turėti kūno sudėjimas, individualūs kraujotakos reguliavimo ypatumai, fizinis aktyvumas ir aplinkos sąlygos.

    Šalčio pojūtį sustiprina ir ilgas sėdėjimas nejudant. Pavyzdžiui, kelias valandas dirbant kompiuteriu, pėdos gali atvėsti net ir gana šiltame kambaryje.

    Tokiais atvejais padeda trumpas pasivaikščiojimas, lengva mankšta, šiltos kojinės ar puodelis karšto gėrimo.

    Jeigu galūnės sušyla, nėra skausmo, tirpimo ar neįprastų odos spalvos pokyčių, paprastai nerimauti nereikia.

    Vis dėlto nuolat šąlančios rankos ir kojos, ypač atsiradus naujiems simptomams, kartais rodo visai kitą problemą.

    Reino fenomenas: kai pirštai pakeičia net tris spalvas

    Įsivaizduokite: žiemą išeinate į lauką, vos kelias minutes pabūnate šaltyje, ir vienas ar keli pirštai staiga tampa balti, tarsi iš jų būtų dingęs kraujas.

    Po kurio laiko jie gali pamėlynuoti, o grįžus į šilumą – ryškiai parausti, pradėti dilgčioti ar net skaudėti.

    Tai vieni būdingiausių Reino fenomeno požymių.

    Reino fenomenas – būklė, kai smulkiosios kraujagyslės pernelyg stipriai reaguoja į šaltį ar emocinį stresą.

    Dėl staigaus kraujagyslių susiaurėjimo į pirštus kuriam laikui patenka mažiau kraujo.

    Dažniausiai nukenčia rankų pirštai, tačiau panašūs priepuoliai gali paveikti ir kojų pirštus, rečiau – nosį ar ausis.

    Būdinga spalvų kaita: pirmiausia pirštai pabąla, vėliau gali pamėlynuoti, o kraujotakai atsikuriant – parausta.

    Tiesa, ne visiems žmonėms pasireiškia visos trys spalvos.

    Kartais pirštai tik pabąla ir nutirpsta, o priepuoliui pasibaigus juntamas nemalonus dilgčiojimas.

    JAV Nacionalinio artrito, raumenų, kaulų ir odos ligų instituto (NIAMS) duomenimis, tokie priepuoliai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

    Ir štai kas įdomiausia: jiems sukelti kartais pakanka net menko temperatūros pokyčio.

    Pavyzdžiui, iš šilto kambario įėjus į vėsesnę patalpą arba iš šaldiklio išėmus šaldytų produktų pakuotę.

    Kodėl vieniems Reino fenomenas nepavojingas, o kitiems – rimtas signalas?

    Gydytojai skiria dvi Reino fenomeno formas.

    Pirminis Reino fenomenas dažniausiai prasideda jaunesniame amžiuje, neretai iki trisdešimties metų. Jis nėra susijęs su kita nustatyta liga.

    Tokiais atvejais simptomai paprastai būna lengvesni ir nekelia rimtų komplikacijų.

    Antrinis Reino fenomenas yra kitoks.

    Jis gali atsirasti dėl kitų sveikatos sutrikimų, ypač autoimuninių ligų.

    Tarp jų – sisteminė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas ir kai kurios kitos jungiamojo audinio ligos.

    Antrinio Reino fenomeno priepuoliai gali būti stipresni, skausmingesni, o sunkiais atvejais dėl ilgalaikio kraujotakos sutrikimo ant pirštų gali atsirasti sunkiai gyjančių žaizdelių.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei panašūs simptomai pirmą kartą pasireiškia vyresniam nei 30 metų žmogui.

    Tai nebūtinai reiškia sunkią ligą, tačiau yra priežastis pasitarti su gydytoju.

    Nuolat šalta? Kaltas gali būti ne oras, o kraujas

    Šąlančios rankos ir kojos kartais tampa vienu iš mažakraujystės, dar vadinamos anemija, požymių.

    Anemija išsivysto, kai kraujyje sumažėja hemoglobino arba sveikų raudonųjų kraujo kūnelių, todėl organizmo audinius pasiekia mažiau deguonies.

    Viena dažniausių jos priežasčių – geležies trūkumas.

    Geležis būtina hemoglobinui gaminti, o šis baltymas perneša deguonį iš plaučių į kitus organus.

    Kai hemoglobino nepakanka, žmogus gali jausti nuolatinį nuovargį, silpnumą, galvos svaigimą, dusulį fizinio krūvio metu.

    Kartais prie šių simptomų prisideda ir nuolat šąlančios galūnės.

    JAV Nacionalinis širdies, plaučių ir kraujo institutas šaltas rankas bei kojas įvardija tarp galimų geležies stokos anemijos požymių.

    Svarbu tai, kad mažakraujystė nebūtinai išsivysto vien dėl netinkamos mitybos.

    Geležies trūkumą gali sukelti gausios menstruacijos, virškinamojo trakto kraujavimas, sutrikęs geležies pasisavinimas ar kitos ligos.

    Todėl pajutus nuolatinį silpnumą ir šaltį nereikėtų savarankiškai pradėti gerti geležies papildų.

    Pirmiausia verta atlikti kraujo tyrimus ir išsiaiškinti tikrąją priežastį.

    Skydliaukė – dar vienas galimas kaltininkas

    Jeigu žmogus nuolat šąla net tada, kai aplinkiniams visiškai šilta, gydytojas gali įtarti skydliaukės veiklos sulėtėjimą.

    Skydliaukė gamina hormonus, reguliuojančius daugelį organizmo procesų, tarp jų ir medžiagų apykaitą.

    Kai šių hormonų trūksta, organizmas energiją naudoja lėčiau, o žmogus gali tapti jautresnis šalčiui.

    Ši būklė vadinama hipotiroze.

    Jai būdingi ir kiti simptomai: nuovargis, mieguistumas, sausa oda, vidurių užkietėjimas, svorio didėjimas ar sulėtėjęs pulsas.

    Tačiau vien šaltų rankų ar kojų nepakanka diagnozei nustatyti.

    Skydliaukės veikla paprastai vertinama atliekant kraujo tyrimą, pirmiausia nustatant tirotropinio hormono (TSH) kiekį.

    Kai šąla kojos, verta pagalvoti apie arterijas

    Vyresnio amžiaus žmonėms, ypač rūkantiems, sergantiems diabetu, turintiems padidėjusį cholesterolio kiekį ar aukštą kraujospūdį, šąlančios kojos kartais gali būti susijusios su periferinių arterijų liga.

    Tai būklė, kai kojų arterijos susiaurėja, dažniausiai dėl aterosklerozės, todėl į audinius patenka mažiau kraujo.

    Vienas būdingų požymių – blauzdų ar kitų kojų raumenų skausmas vaikštant, kuris palengvėja sustojus pailsėti.

    Tačiau gali pasireikšti ir šaltesnė viena pėda, odos spalvos pokyčiai, silpniau juntamas pulsas ar sunkiau gyjančios žaizdos.

    Svarbu žinoti, kad ši liga ne visada sukelia ryškų skausmą.

    Ypač sergant diabetu, dėl nervų pažeidimų žmogus gali ne taip stipriai jausti nemalonius pojūčius.

    Todėl nuolat šalta viena pėda, ypač jei kartu atsiranda spalvos pokyčių ar žaizdelių, nėra simptomas, kurį reikėtų ignoruoti.

    Ar kaltas gali būti stresas?

    Taip, ir tai nėra vien vaizdingas posakis apie „atšalusį kraują“.

    Patiriant stresą suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Organizmas išskiria signalines medžiagas, kurios gali paskatinti kraujagyslių susiaurėjimą.

    Dėl to delnai ir pirštai gali tapti šaltesni net šiltame kambaryje.

    Žmonėms, turintiems Reino fenomeną, emocinė įtampa kartais sukelia tokius pačius priepuolius kaip ir žema temperatūra.

    Prie problemos gali prisidėti rūkymas, nes nikotinas siaurina kraujagysles.

    Kai kuriems žmonėms simptomus sustiprina ir didelis kofeino kiekis.

    Be to, kraujotaką gali paveikti tam tikri vaistai, pavyzdžiui, kai kurie beta adrenoblokatoriai ar nosies užgulimą mažinantys preparatai.

    Tačiau paskirtų vaistų savarankiškai nutraukti negalima. Jeigu įtariamas šalutinis poveikis, būtina pasitarti su gydytoju.

    Penki signalai, kurių nereikėtų nurašyti šalčiui

    Šaltos galūnės pačios savaime dažniausiai nėra pavojingos. Tačiau svarbu pastebėti, kokie papildomi simptomai jas lydi.

    Pirmasis signalas – ryškus pirštų spalvos pasikeitimas. Jeigu jie pabąla, pamėlynuoja ar parausta, ypač kartu su tirpimu ir skausmu, verta išsiaiškinti, ar tai nėra Reino fenomenas.

    Antrasis – nuolatinis vienos rankos ar kojos šaltumas. Ypač jei viena galūnė aiškiai šaltesnė už kitą.

    Trečiasis – dilgčiojimas, tirpimas arba silpnumas. Tokie simptomai gali būti susiję ne tik su kraujotaka, bet ir su nervų sistemos sutrikimais.

    Ketvirtasis – sunkiai gyjančios žaizdelės ant pirštų ar pėdų. Tai gali būti sutrikusios kraujotakos ženklas.

    Penktasis – šaltos galūnės kartu su dideliu nuovargiu, dusuliu, blyškumu ar neįprastu silpnumu. Tokiu atveju reikėtų įvertinti galimą mažakraujystę ir kitas ligas.

    Ypač svarbu atskirti planinio ištyrimo reikalaujančius požymius nuo skubios būklės.

    Jei ranka ar koja staiga tampa labai šalta, išblykšta, stipriai skauda, nutirpsta arba sutrinka jos judesiai, būtina nedelsiant kreiptis skubios medicininės pagalbos, prireikus skambinti 112.

    Tai gali būti ūminio kraujotakos sutrikimo požymiai, kuriems delsti pavojinga.

    Kokius tyrimus gali paskirti gydytojas?

    Jeigu šaltos rankos ir kojos tampa kasdiene problema, pirmasis žingsnis – šeimos gydytojo konsultacija.

    Tyrimai priklauso nuo simptomų, jų trukmės ir bendros sveikatos būklės.

    Įtariant mažakraujystę gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas, vertinamas hemoglobino kiekis, prireikus nustatomas feritinas – organizmo geležies atsargų rodiklis.

    Jei įtariama skydliaukės liga, gali būti tiriamas TSH ir laisvasis tiroksinas (FT4).

    Įtarus diabetą, gydytojas gali paskirti gliukozės ar glikuoto hemoglobino tyrimą.

    Kai simptomai būdingi Reino fenomenui, svarbus jų pobūdis: ar jie pasireiškia abiejose rankose, ar pirštai keičia spalvą, kiek trunka priepuoliai.

    Kartais atliekama kapiliaroskopija – specialus tyrimas, leidžiantis apžiūrėti smulkiąsias kraujagysles prie nagų.

    Jeigu kyla įtarimų dėl autoimuninės ligos, gali būti reikalingi ir papildomi kraujo tyrimai.

    Įtarus kojų arterijų ligą, gydytojas gali įvertinti pulsą pėdose, palyginti kraujospūdį kulkšnyse ir rankose arba paskirti kraujagyslių tyrimus.

    Svarbu suprasti, kad visų šių tyrimų iš eilės atlikti nereikia. Jų poreikį lemia konkreti situacija.

    Kaip sušildyti rankas ir kojas nepakenkiant sau?

    Pirmasis patarimas gali nustebinti: norint sušildyti pirštus, verta pasirūpinti ne tik pirštinėmis, bet ir visu kūnu.

    Jeigu šąla liemuo, organizmas ir toliau siaurina galūnių kraujagysles, kad išsaugotų šilumą.

    Todėl šiltas megztinis, tinkama striukė ir kepurė kartais padeda daugiau nei papildoma kojinių pora.

    Svarbu ir reguliariai judėti.

    Trumpas pasivaikščiojimas, lengvi rankų bei kojų pratimai gali pagerinti kraujotaką ir padėti sušilti.

    Žmonėms, patiriantiems Reino fenomeno priepuolius, rekomenduojama vengti staigių temperatūros pokyčių.

    Net atidarant šaldiklį ar liečiant šaltus produktus gali praversti pirštinės.

    Jeigu pirštai jau pabalo, juos reikėtų šildyti palaipsniui – laikyti šiltoje aplinkoje, pakišti po pažastimis arba naudoti šiltą, bet ne karštą vandenį.

    Labai karštas vanduo ar šildytuvas nėra geras sprendimas, ypač jei pirštai nutirpę ir žmogus prasčiau jaučia temperatūrą.

    O jeigu galūnės nuolat šąla dėl nustatytos ligos, vien šiltesnės kojinės problemos neišspręs – svarbu gydyti pagrindinę priežastį.

    Kada šaltos rankos jau nebe smulkmena?

    Žvarbų lapkričio rytą sušalę pirštai dar nereiškia, kad organizme kažkas negerai.

    Tai natūralus būdas taupyti šilumą.

    Tačiau žmogaus kūnas gana tiksliai praneša, kai įprasta reakcija tampa nebeįprasta.

    Jeigu rankos ar kojos šąla nuolat, net šiltame kambaryje, jei pirštai keičia spalvą, tirpsta, skauda arba šaltį lydi nepaaiškinamas nuovargis, šių pojūčių nereikėtų laikyti vien asmeniniu jautrumu žiemai.

    Kartais pakanka pakeisti kasdienius įpročius, daugiau judėti ir šilčiau apsirengti.

    O kartais keli paprasti tyrimai padeda nustatyti sveikatos sutrikimą, apie kurį žmogus nė neįtarė.

    Todėl svarbiausias klausimas nėra, kodėl vieni mėgsta vilnones kojines, o kiti gali vaikščioti basi.

    Svarbiausia – ar sušalusios rankos ir kojos sušyla, kai joms suteikiame šilumos, ir ar kartu neatsiranda kitų nerimą keliančių simptomų.

    Jeigu atsakymas neigiamas, metas ne ieškoti dar storesnių kojinių, o pasikalbėti su gydytoju.

  • Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Vos tik pradeda perštėti gerklę, varvėti nosis ar krėsti šaltis, lietuvių virtuvė neretai virsta savotiška namų vaistine. Ant stalo atsiranda citrina, medus, imbieras, o drąsiausieji griebiasi česnako.

    Vieni tiki, kad šie produktai „užmuša“ virusus, kiti tikina, jog tinkamai paruoštas stebuklingas mišinys gali pastatyti ant kojų vos per vieną naktį.

    Tačiau ką apie šias seniai pamėgtas priemones sako mokslas? Ar tikrai verta valgyti česnaką skiltelėmis, gerti imbiero arbatą litrais ir į kiekvieną puodelį spausti citrinos sultis?

    Atsakymas gali nustebinti: kai kurios močiučių rekomendacijos iš tiesų naudingos, tačiau dažniausiai visai ne dėl tų priežasčių, kurias įsivaizduojame. O viena paprasčiausių priemonių turi daugiau mokslinių įrodymų nei garsieji natūralūs „antibiotikai“.

    Pirmiausia – nemaloni tiesa apie virusus

    Prieš renkantis citriną ar česnaką svarbu suprasti vieną dalyką: paprastas peršalimas nėra viena konkreti liga, kurią sukelia vienas virusas.

    Peršalimo simptomus gali sukelti daugybė skirtingų kvėpavimo takų virusų, o vieni dažniausių kaltininkų – rinovirusai.

    Jiems patekus į organizmą, imuninė sistema pradeda kovoti su infekcija. Dėl šio proceso atsiranda gerklės skausmas, sloga, čiaudulys, kosulys ir bendras silpnumas.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) pabrėžia, kad nėra vaisto, kuris išgydytų įprastą peršalimą. Dažniausiai organizmas su virusu susitvarko pats, o gydymo tikslas – palengvinti simptomus.

    Būtent čia ir prasideda naminių priemonių vaidmuo.

    Jos gali padėti geriau jaustis, sumažinti gerklės dirginimą ar palengvinti kosulį. Tačiau tai visai kas kita nei sunaikinti infekciją sukėlusį virusą.

    Citrina: vitamino C karalienė, bet ne virusų žudikė

    Citrina tikriausiai yra vienas populiariausių peršalimo simbolių. Jos griežinėlis arbatoje daugeliui atrodo kone privalomas vos pajutus pirmuosius ligos požymius.

    Citrinose gausu vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai. Tačiau čia slypi dažnas nesusipratimas: tai, kad organizmui reikia vitamino C, dar nereiškia, jog didesnis jo kiekis greičiau išgydys peršalimą.

    Tarptautinės mokslinių tyrimų organizacijos „Cochrane“ apžvalga parodė, kad reguliariai vartojamas vitaminas C daugumai žmonių nesumažina tikimybės peršalti.

    Vis dėlto pastebėtas nedidelis poveikis ligos trukmei.

    Tyrimų duomenimis, reguliariai vitaminą C vartojusių suaugusiųjų peršalimas vidutiniškai truko maždaug 8 proc., o vaikų – apie 14 proc. trumpiau.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Jeigu peršalimas paprastai trunka septynias dienas, 8 proc. sutrumpėjimas reikštų maždaug pusdieniu trumpesnę ligą.

    Tačiau yra svarbi išlyga: pradėjus vartoti dideles vitamino C dozes tik tada, kai jau pasirodė peršalimo simptomai, tyrimuose patikimos naudos paprastai nenustatyta.

    Vadinasi, citrina arbatoje tikrai nėra bevertė. Ji suteikia skonio, šiek tiek vitamino C, o pats gėrimas padeda gauti skysčių.

    Tik nereikėtų tikėtis, kad keli citrinos griežinėliai per naktį išvarys virusą iš organizmo.

    Be to, rūgštus gėrimas kai kuriems žmonėms gali dar labiau dirginti jau skaudančią gerklę ar sustiprinti rėmens pojūtį.

    Imbieras: sušildo, bet ar gydo?

    Imbiero arbata pastaraisiais metais tapo beveik neatsiejama šaltojo sezono dalimi.

    Ir tam yra priežasčių.

    Imbiero šakniastiebiuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų gingerolių ir šogaolių. Laboratoriniuose tyrimuose šios medžiagos pasižymi įvairiu biologiniu poveikiu, įskaitant priešuždegimines savybes.

    Tačiau laboratorinis tyrimas nėra tas pats, kas įrodymas, kad imbiero arbata padeda žmogui greičiau pasveikti nuo peršalimo.

    Patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių, kad imbieras reikšmingai sutrumpina paprasto peršalimo trukmę arba sunaikina jį sukeliančius virusus, kol kas nepakanka.

    Kodėl tuomet išgėrus imbiero arbatos dažnai pasijuntame geriau?

    Viena priežasčių – šiltas skystis gali laikinai nuraminti sudirgusią gerklę. Kita – pats imbieras suteikia malonų šilumos pojūtį.

    Imbieras taip pat tiriamas kaip priemonė nuo pykinimo, todėl jo nauda virškinimo sistemai pagrįsta geriau nei poveikis peršalimo virusams.

    Taigi imbiero arbata gali būti puikus pasirinkimas, kai norisi sušilti ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Tik reikia prisiminti, kad stiprus imbiero gėrimas gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą, o vartojantiems tam tikrus vaistus ir ypač didesnes imbiero papildų dozes verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Česnakas: stiprus kvapas dar nereiškia stipraus vaisto

    Jeigu reikėtų išrinkti garsiausią lietuvišką naminį „antibiotiką“, česnakas neabejotinai pretenduotų į pirmąją vietą.

    Jis valgomas žalias, maišomas su medumi, spaudžiamas į sultis, o kartais net siūloma jo prisidėti prie lovos.

    Česnakuose iš tiesų yra įdomių cheminių junginių.

    Vienas jų – alicinas, susidarantis pažeidus česnako skiltelės audinius, pavyzdžiui, ją susmulkinus ar sutraiškius.

    Laboratorinėmis sąlygomis alicinas ir kai kurie kiti česnako junginiai gali veikti įvairius mikroorganizmus.

    Šis faktas dažnai tampa pagrindu interneto teiginiams, kad česnakas yra natūralus antibiotikas, galintis išgydyti peršalimą.

    Tačiau mokslininkai perspėja nepainioti tyrimų mėgintuvėlyje su gydymu žmogaus organizme.

    2014 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nagrinėti česnako poveikio peršalimui tyrimai. Autoriai padarė išvadą, kad patikimų duomenų veiksmingumui patvirtinti nepakanka.

    Viename tyrime pastebėta, kad česnako papildus vartoję žmonės peršalo rečiau, tačiau vieno tyrimo neužtenka tokiam poveikiui patikimai įrodyti.

    Be to, česnakas gali dirginti skrandį, sukelti nemalonų kvapą, o koncentruoti jo papildai gali padidinti kraujavimo riziką, ypač vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus.

    Taigi česnakas gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis.

    Tačiau valgyti jį skiltelėmis vien tam, kad rytoj atsikeltumėte sveiki, mokslinio pagrindo nėra.

    Ir dar viena svarbi detalė: česnako ar jo sulčių negalima kišti į nosį arba tepti ant gleivinių. Tai gali sukelti stiprų dirginimą ir net pažeisti audinius.

    Netikėtas lyderis – paprastas medus

    Štai čia daugelio laukia staigmena.

    Pasirodo, iš visų populiarių naminių priemonių viena geriausiai ištirtų kosuliui palengvinti yra ne citrina, ne imbieras ir net ne česnakas, o paprastas medus.

    Mokslininkai nustatė, kad medus gali sumažinti kosulio dažnumą ir intensyvumą, ypač vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis.

    2018 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nustatyta, kad medus kai kuriais atvejais veiksmingiau mažino vaikų kosulį nei jokio gydymo netaikymas ar placebas.

    2020 metais paskelbta sisteminė 14 tyrimų apžvalga taip pat parodė, kad medus gali palengvinti viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomus, ypač kosulį.

    Tačiau ir čia reikia išlaikyti sveiką protą.

    Medus nėra antivirusinis vaistas. Jis nepašalina infekcijos priežasties, bet gali padengti sudirgusią gerklės gleivinę ir sumažinti kosulį skatinantį dirginimą.

    Todėl puodelis šiltos arbatos su medumi tikrai nėra vien gražus šeimos ritualas.

    Svarbiausia – vienerių metų nesulaukusiems kūdikiams medaus duoti negalima dėl kūdikių botulizmo rizikos.

    O gal stebuklas slypi ne produktuose, o pačioje arbatoje?

    Įsivaizduokime du žmones.

    Vienas geria šiltą vandenį su citrina ir medumi. Kitas – brangų egzotiškų augalų mišinį, kurio pakuotėje žadamas kone žaibiškas imuniteto sustiprinimas.

    Kuris pasijus geriau?

    Atsakymas nebūtinai priklausys nuo kainos ar sudėties įmantrumo.

    Sergant peršalimu svarbu pakankamai gerti. Skysčiai padeda išvengti dehidratacijos, o šiltas gėrimas gali nuraminti gerklę ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Britanijos nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) rekomenduoja šiltą citrinos ir medaus gėrimą kaip vieną iš naminių priemonių gerklės dirginimui ir kosuliui palengvinti, nors mokslinių įrodymų apie būtent tokio gėrimo veiksmingumą nėra daug.

    Taigi kartais geriausiai veikia visai ne egzotiškas ingredientas, o paprastas derinys: šiltas skystis, šaukštelis medaus ir poilsis.

    Ir svarbu nepainioti šilto gėrimo su plikinančiai karštu. Pastarasis sudirgusiai gerklei gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Dar vienas netikėtumas – cinkas

    Kalbant apie natūralias priemones nuo peršalimo, dažniausiai minimi vitaminai, česnakas ar imbieras. Tačiau mokslininkai nemažai dėmesio skiria kitai medžiagai – cinkui.

    2024 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje išnagrinėti 34 tyrimai, kuriuose vertintas cinko poveikis peršalimo profilaktikai ir gydymui.

    Nustatyta, kad pradėjus vartoti cinko preparatus jau susirgus, peršalimo trukmė galbūt gali sutrumpėti vidutiniškai maždaug dviem dienomis.

    Skamba viliojančiai, tačiau yra svarbių išlygų.

    Tyrimų rezultatai labai skyrėsi, o įrodymų patikimumas buvo žemas. Be to, cinko preparatai dažniau sukeldavo nemalonų skonį burnoje, pykinimą ar skrandžio sutrikimus.

    Todėl mokslininkai kol kas negali tvirtai rekomenduoti cinko visiems peršalusiems žmonėms.

    Ypač nereikėtų savarankiškai vartoti didelių dozių. O cinko preparatų į nosį patariama vengti dėl anksčiau nustatytos galimos uoslės pažeidimo rizikos.

    Trys senos gudrybės, kurios tikrai vertos dėmesio

    Jeigu citrina nenaikina virusų, česnakas nėra antibiotikas, o imbieras negarantuoja pasveikimo, kas iš tiesų padeda?

    Medicinos specialistų rekomendacijos gali pasirodyti nuobodžios, tačiau jos pagrįstos gerokai tvirčiau nei daugelis interneto receptų.

    Pirmoji – nosies druskos tirpalas. Fiziologinio tirpalo purškalai ir lašai gali padėti sudrėkinti nosies gleivinę, pašalinti sekretą ir palengvinti užgulimą.

    Jeigu naudojamos nosies plovimo priemonės, būtina rinktis sterilų, distiliuotą arba virintą ir atvėsintą vandenį. Paprastas vanduo tiesiai iš čiaupo tam netinka.

    Antroji – gerklės skalavimas šiltu sūriu vandeniu. Tai gali laikinai sumažinti gerklės dirginimą, nors pačios virusinės infekcijos neišgydo. Tokia priemonė skirta suaugusiesiems, kurie gali saugiai išskalauti gerklę.

    Trečioji – poilsis.

    Skamba pernelyg paprastai? Vis dėlto organizmui kovojant su infekcija pakankamas miegas ir galimybė atsigauti yra svarbesni nei bandymai ligą išprakaituoti sporto salėje ar darbe.

    Kodėl atrodo, kad naminiai receptai suveikia stebuklingai?

    Turbūt kiekvienoje šeimoje yra istorija apie tai, kaip žmogus vakare išgėrė imbiero, citrinos, medaus ir česnako mišinio, o ryte pasijuto gerokai geriau.

    Ar tai įrodo mišinio veiksmingumą?

    Nebūtinai.

    Paprastas peršalimas dažniausiai praeina savaime. Simptomai keičiasi kasdien, o jų intensyvumas gali svyruoti net per kelias valandas.

    Jei naminę priemonę išgeriame tuo metu, kai organizmas jau pradeda sveikti, labai lengva pagerėjimą priskirti būtent jai.

    Prie savijautos prisideda ir kiti dalykai: žmogus pagaliau atsigula pailsėti, išgeria daugiau skysčių, išsimiega.

    Negalima pamiršti ir placebo poveikio. Tikėjimas, kad pasirinkta priemonė padės, gali paveikti subjektyvų simptomų vertinimą, nors pats virusas dėl to neišnyksta.

    Tai nereiškia, kad naminės priemonės yra apgaulė. Jos tiesiog gali suteikti komforto, net jei neturi tiesioginio gydomojo poveikio infekcijai.

    Kada arbatos jau nebeužtenka?

    Didžiausia naminių receptų problema prasideda tada, kai jie tampa priežastimi atidėti reikalingą medicininę pagalbą.

    Įprastas peršalimas dažniausiai praeina per vieną ar dvi savaites. Tačiau ne kiekvienas karščiavimas, kosulys ar gerklės skausmas reiškia paprastą peršalimą.

    Panašiais simptomais gali prasidėti gripas, COVID-19 ar kitos infekcijos.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu karščiavimas trunka ilgiau nei keturias dienas, simptomai daugiau kaip dešimt dienų nemažėja, būklė po pagerėjimo vėl blogėja arba paūmėja lėtinė liga.

    Atsiradus dusuliui, ryškiam kvėpavimo pasunkėjimui ar kitiems pavojingiems simptomams, reikalinga skubi medicininė pagalba.

    Ypač atsargūs turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios, sergantieji lėtinėmis ligomis ir nusilpusio imuniteto asmenys.

    Jeigu įtariamas gripas ar COVID-19, didesnę komplikacijų riziką turintiems žmonėms svarbu kreiptis anksti – šioms infekcijoms yra specialių antivirusinių vaistų, kurių veiksmingumas priklauso ir nuo gydymo pradžios laiko.

    Tai ką rinktis – citriną, imbierą ar česnaką?

    Jeigu reikėtų surengti šių produktų varžybas, rezultatas būtų kiek netikėtas.

    Citrina naudinga kaip vitamino C šaltinis, tačiau jau prasidėjusio peršalimo neišgydo.

    Imbieras gali padaryti gėrimą malonesnį ir suteikti šilumos pojūtį, tačiau patikimų įrodymų, kad jis išgydo peršalimą, nėra.

    Česnakas turi biologiškai aktyvių junginių, bet mokslas kol kas nepatvirtino, kad valgant jį galima išvengti peršalimo ar greičiau pasveikti.

    O štai paprastas medus turi daugiau klinikinių įrodymų, kad gali palengvinti vieną nemaloniausių simptomų – kosulį.

    Tad jei už lango dargana, nosis varva, o gerklė peršti, puodelis šiltos arbatos su citrina ir medumi yra visai protingas pasirinkimas.

    Galima įsidėti ir imbiero, jeigu patinka jo skonis.

    Česnaką geriau pasilikti gardžiai vakarienei.

    Svarbiausia suprasti, kad peršalus mūsų tikslas nėra kuo stipresniu mišiniu „išdeginti“ virusus. Organizmas su infekcija paprastai susitvarko pats, o mes galime jam padėti ilsėdamiesi, gerdami pakankamai skysčių ir pasirinkdami saugias simptomus palengvinančias priemones.

    Galų gale geriausias naminis vaistas kartais būna ne česnako skiltelė, o galimybė išjungti telefoną, įsitaisyti po antklode ir gerai išsimiegoti.

  • Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Varškė lietuviškoje virtuvėje užima ypatingą vietą. Vieni ją mėgsta su grietine ir žalumynais, kiti neįsivaizduoja savaitgalio be varškėčių, apkepo ar lietinių su varške. Tačiau šis pieno produktas turi vieną nemalonią savybę – gana greitai genda.

    Kartais parduotuvėje susigundome akcija, nusiperkame kelis pakelius varškės, o paskui susimąstome: ar tikrai spėsime viską suvalgyti?

    Pasirodo, varškę galima užšaldyti. Tačiau čia slypi viena gudrybė: nors šaltis padeda ilgiau išsaugoti produktą, atšildyta varškė gali gerokai skirtis nuo šviežios.

    Šaldyti galima, bet rezultatas gali nustebinti

    Jeigu šaldiklyje laikome mėsą, uogas, grybus ar daržoves, kodėl gi ten nepadėjus ir varškės?

    Maisto saugos požiūriu tai įmanoma. Tinkamai ir laiku užšaldyta varškė gali būti naudojama vėliau, tačiau jos skonis, o ypač konsistencija, gali pasikeisti.

    Varškėje yra nemažai vandens. Šaldant jis virsta ledo kristalais, kurie paveikia produkto struktūrą.

    Atšildžius vanduo ne visada vėl susijungia su varškės mase. Dėl to produktas gali tapti sausesnis, grūdėtesnis arba, priešingai, išskirti daugiau skysčio.

    Kartais varškė ima byrėti, o kartais tampa panaši į nevienalytę, šiek tiek vandeningą masę.

    Tai nebūtinai reiškia, kad ji sugedo. Tiesiog užšaldymas pakeitė jos fizines savybes.

    Ypač pastebimai gali pasikeisti švelnios, kreminės konsistencijos varškė.

    Kur geriau panaudoti atšildytą varškę?

    Jeigu mėgstate varškę valgyti tiesiog su grietine, medumi ar uogomis, užšaldyta ir vėliau atšildyta ji gali nuvilti.

    Tačiau gaminant įvairius patiekalus konsistencijos pokyčiai dažnai nėra tokie svarbūs.

    Pavyzdžiui, atšildyta varškė gali puikiai tikti varškėčiams. Ją sumaišius su kiaušiniu, miltais ir kitais ingredientais, pradinio purumo skirtumas paprastai tampa mažiau pastebimas.

    Panašiai yra ir su varškės apkepu, pyragų įdarais, lietiniais, virtinukais ar keptais varškės gaminiais.

    Taigi jeigu varškę ketinate valgyti šviežią, geriau jos nešaldyti. O jeigu planuojate kepti varškėčius ar apkepą, šaldiklis gali tapti visai praktišku pagalbininku.

    Kiek laiko varškę galima laikyti šaldiklyje?

    Internete galima rasti labai skirtingų patarimų. Vienur rekomenduojama varškę laikyti ne ilgiau kaip dvi savaites, kitur – mėnesį ar net ilgiau.

    Kodėl tokie skirtumai?

    Pirmiausia todėl, kad dažniausiai kalbama apie produkto kokybės, o ne saugumo išsaugojimą.

    JAV Klemsono universiteto maisto saugos specialistai sausai varškei nurodo maždaug dviejų savaičių rekomenduojamą šaldymo laikotarpį. Kolorado valstijos universiteto specialistai panašiems minkštiems sūriams pateikia maždaug vieno mėnesio orientacinį laikotarpį.

    Tačiau kai kurie specialistai apskritai nerekomenduoja šaldyti grūdėtos varškės ar rikotos, nes jos po atšildymo gali prarasti įprastą konsistenciją.

    Praktiškai namuose galima vadovautis paprasta taisykle: norint išsaugoti kuo geresnę varškės kokybę, ją verta sunaudoti per kelias savaites, maždaug per mėnesį.

    Šis terminas nėra riba, kurią peržengus tinkamai užšaldyta varškė staiga tampa nesaugi. Nuolat palaikant ne aukštesnę kaip –18 laipsnių temperatūrą, mikroorganizmų dauginimasis sustabdomas, tačiau produkto kokybė laikui bėgant gali prastėti.

    Kodėl nereikia laukti paskutinės galiojimo dienos?

    Viena dažniausių klaidų – į šaldiklį dėti varškę tik tada, kai ji jau beveik baigia galioti.

    Šaldymas nėra būdas sugedusį maistą paversti šviežiu.

    Žema temperatūra sustabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet paprastai jų visų nesunaikina.

    Todėl jeigu varškė buvo netinkamai laikoma arba jau pradėjo gesti, šaldiklis problemos neišspręs.

    Geriausia ją užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, kol produktas šviežias ir tinkamai laikytas.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į ant pakuotės nurodytą tinkamumo vartoti terminą.

    Jeigu pažymėta „Tinka vartoti iki“, pasibaigus šiai datai varškės nebereikėtų nei valgyti, nei šaldyti.

    Be to, jeigu pakuotė jau atidaryta, būtina laikytis gamintojo nurodymų dėl produkto suvartojimo po atidarymo.

    Kaip teisingai užšaldyti varškę?

    Pirmiausia verta pagalvoti, kokiam patiekalui varškę naudosite.

    Jeigu planuojate kepti varškėčius, patogu iškart pasiruošti vienam kartui reikalingą porciją.

    Pavyzdžiui, 500 gramų varškės galima padalyti į du mažesnius pakelius po 250 gramų. Tuomet nereikės atšildyti daugiau, nei iš tiesų reikia.

    Varškę geriausia sudėti į šaldymui skirtus sandarius maišelius arba maistinius indelius.

    Jeigu naudojamas maišelis, verta išspausti kuo daugiau oro. Taip sumažinama produkto išsausėjimo ir vadinamojo šaldiklio nudegimo tikimybė.

    Ant pakuotės naudinga užrašyti užšaldymo datą.

    Jeigu varškė labai drėgna, dalį laisvo skysčio galima atsargiai nupilti, bet nereikėtų jos stipriai spausti ar sausinti vien dėl šaldymo.

    Paruoštas porcijas reikėtų kuo greičiau sudėti į šaldiklį, kuriame palaikoma –18 laipsnių ar žemesnė temperatūra.

    Didžiausia klaida – atšildymas ant virtuvės stalo

    Čia verta prisiminti vieną svarbiausių maisto saugos taisyklių.

    Varškės nereikėtų palikti atšilti ant virtuvės stalo, radiatoriaus ar saulėtoje palangėje.

    Nors viduje ji dar gali būti sušalusi, paviršius jau bus sušilęs iki temperatūros, kurioje gali daugintis mikroorganizmai.

    Saugiausias būdas – iš vakaro perkelti varškę iš šaldiklio į šaldytuvą.

    Priklausomai nuo porcijos dydžio, atšildymas gali trukti kelias valandas ar ilgiau. Nedidelę porciją dažniausiai patogu palikti šaldytuve per naktį.

    Jeigu labai skubate, galima naudoti mikrobangų krosnelės atšildymo režimą, tačiau tokiu būdu atšildytą produktą reikėtų iš karto termiškai apdoroti.

    Mikrobangų krosnelė pati savaime nesunaikina beveik visų varškės maistinių medžiagų, kaip kartais teigiama internete.

    Vis dėlto netolygus kaitinimas gali paveikti jos konsistenciją, todėl šviežiam vartojimui šis būdas nėra pats tinkamiausias.

    Ar po atšildymo išsiskyrusį skystį reikia išpilti?

    Atšildžius varškę indelio dugne kartais susikaupia šiek tiek skysčio.

    Tai išrūgos, kurios atsiskyrė pakitus produkto struktūrai.

    Jeigu varškė tinkamai laikyta, o kitų gedimo požymių nėra, nedidelis išrūgų kiekis savaime neturėtų kelti nerimo.

    Skystį galima įmaišyti atgal į varškę arba nupilti, jeigu gaminamam patiekalui reikia sausesnės masės.

    Tačiau išrūgos nėra visiškai bevertės. Jose yra laktozės, mineralinių medžiagų ir dalis tirpiųjų baltymų.

    Todėl, jeigu ruošiate apkepą, išrūgas galima palikti, atsižvelgiant į receptui reikalingą masės drėgnumą.

    Ar galima varškę užšaldyti antrą kartą?

    Geriausia šios situacijos išvengti iš anksto suskirstant varškę nedidelėmis porcijomis.

    Pakartotinis užšaldymas gali dar labiau pabloginti jos konsistenciją.

    Tačiau teiginys, kad bet koks pakartotinis užšaldymas yra kategoriškai draudžiamas, nėra visiškai tikslus.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba aiškina, kad kai kuriais atvejais maistą galima pakartotinai užšaldyti, jeigu jame dar yra ledo kristalų arba produkto temperatūra neviršija 4 laipsnių.

    Vis dėlto kiekvieną kartą būtina įvertinti laikymo sąlygas ir produkto saugumą.

    Jeigu varškė ilgai stovėjo šiltai arba nežinoma, kiek laiko ji buvo atšilusi, jos pakartotinai šaldyti nereikėtų.

    Ar galima iš anksto užšaldyti varškėčius?

    Dar praktiškesnis sprendimas – į šaldiklį dėti ne pačią varškę, o iš jos pagamintus pusgaminius.

    Pavyzdžiui, galima iš anksto pasiruošti varškėčių, sudėti juos ant lentelės ar padėklo taip, kad nesiliestų, ir užšaldyti.

    Kai varškėčiai sukietėja, juos galima perdėti į sandarų maišelį.

    Taip jie neužšals į vieną didelį gumulą, o prireikus bus patogu išimti vos kelis.

    Panašiai galima pasiruošti ir virtinukų su varške, lietinių su varškės įdaru ar atskirų apkepo porcijų.

    Šaldyti galima ir jau iškeptus patiekalus, tik prieš dedant į šaldiklį juos būtina tinkamai ir greitai atvėsinti.

    Tai ypač patogu skubantiems žmonėms, kurie nori turėti naminio maisto atsargų.

    Kada varškę geriau išmesti?

    Jeigu atšildyta varškė tapo grūdėta arba išskyrė šiek tiek išrūgų, tai dar nereiškia, kad ji sugedo.

    Tačiau atsiradęs pelėsis, neįprastas gleivėtumas, pakitusi spalva ar nemalonus kvapas yra priežastis produkto nevartoti.

    Svarbu žinoti, kad pavojingi mikroorganizmai ne visada pakeičia maisto kvapą ar išvaizdą.

    Todėl vien pauostyti varškę nepakanka, jeigu kyla abejonių, ar ji buvo saugiai laikyta.

    Taip pat neverta bandyti įtartinos varškės „išgelbėti“ kepant varškėčius. Terminio apdorojimo negalima laikyti patikimu būdu padaryti jau sugedusį produktą saugų.

    Šaldiklis padeda taupyti, bet ne visada išsaugo skonį

    Varškės šaldymas gali būti naudingas būdas mažinti maisto švaistymą, ypač jeigu parduotuvėje pasinaudojote gera akcija arba iš anksto planuojate gaminti varškės patiekalus.

    Tačiau neverta tikėtis, kad po kelių savaičių šaldiklyje ji bus tokia pat, kaip ką tik parsinešta iš parduotuvės.

    Šviežiam vartojimui geriausia šviežia varškė, o užšaldytą patogiau pasilikti kepiniams.

    Taigi svarbiausia gudrybė visai paprasta: varškę užšaldykite šviežią, nedidelėmis porcijomis, tinkamai supakuotą, o atšildykite šaldytuve.

    Tada netikėtai atsiradęs noras išsikepti varškėčių neprivers skubėti į parduotuvę.

  • Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Rudenį daugelis pastebi pažįstamą pokytį: vasarą pakakdavo lengvos vakarienės, o dabar, vos sutemus, ranka pati tiesiasi prie šokolado, sausainių ar pyrago. Ypač tada, kai diena buvo sunki, o už lango – šalta ir niūru.

    Ar tai tik įprotis, ar organizmas iš tiesų kitaip reaguoja į trumpėjančias dienas?

    Spalio 25-osios naktį Lietuvoje laikrodžiai buvo pasukti valanda atgal – 4 valandą ryto vėl tapo 3 valanda. Pagal laikrodį saulė nuo šiol leisis maždaug valanda anksčiau, todėl vakarinė tamsa mus pasitiks dar greičiau.

    Daugeliui tai reiškia įprastą rudens kasdienybę: iš darbo grįžtama prieblandoje, pasivaikščiojimus pakeičia vakarai namuose, o šalia arbatos puodelio dažniau norisi ko nors saldaus. Tačiau kaltinti vien blogą nuotaiką būtų pernelyg paprasta.

    Kodėl sutemus taip norisi šokolado?

    Žmogaus organizmas gyvena pagal vidinį biologinį laikrodį, vadinamą cirkadiniu ritmu. Jis reguliuoja miego ir būdravimo ciklą, hormonų išsiskyrimą bei medžiagų apykaitos procesus. Vienas svarbiausių šio laikrodžio reguliatorių – dienos šviesa.

    Trumpėjant dienoms kai kurie žmonės jaučia didesnį mieguistumą, energijos stoką, nuotaikos pokyčius. Tačiau tai nereiškia, kad tamsa automatiškai įjungia norą valgyti saldumynus. Įtakos turi ir miegas, patiriamas stresas, įpročiai bei tai, kaip valgėme visą dieną.

    Neišsimiegojus saldumynai vilioja labiau

    Vienas geriausiai moksliniais tyrimais pagrįstų didesnio užkandžiavimo paaiškinimų – miego trūkumas. Tyrimai rodo, kad neišsimiegoję žmonės vidutiniškai gali suvartoti daugiau energijos, ypač iš patrauklaus, kaloringo maisto.

    Nuovargis veikia ne tik alkio pojūtį. Jis gali sustiprinti smegenų reakciją į malonumą teikiantį maistą ir apsunkinti savikontrolę. Todėl vakare pyrago gabalėlis kartais atrodo itin viliojantis net tada, kai vakarienė buvo soti.

    Tačiau tai nėra taisyklė kiekvienam žmogui: vieniems miego stoka didina apetitą, kitiems šis poveikis mažiau pastebimas.

    Ar dėl visko kalti alkio hormonai?

    Internete dažnai teigiama, kad miego trūkumas padidina grelino – su alkiu susijusio hormono – kiekį ir sumažina leptino, dalyvaujančio reguliuojant sotumą, koncentraciją. Kai kuriuose eksperimentuose tokių pokyčių pastebėta, bet kitų tyrimų rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai.

    Hormonų reakcijos priklauso nuo žmogaus, tyrimo sąlygų ir miego trukmės. Todėl aiškinimas, esą vakarinį saldumynų troškimą sukelia vien du „išsiderinę hormonai“, yra mitas. Ne mažiau svarbūs mūsų smegenų atlygio mechanizmai, nuovargis ir valgymo aplinka.

    Kai valgome ne todėl, kad esame alkani

    Įsivaizduokite įprastą rudens vakarą. Darbo diena buvo įtempta, už lango lyja, o namuose laukia daugybė rūpesčių. Pavakarieniavote, tačiau netrukus užsinorėjote šokolado. Ar tikrai vėl išalkote?

    Nebūtinai. Psichologai tokį elgesį vadina emociniu valgymu – kai maistas pasirenkamas ne vien dėl fiziologinio alkio, bet ir siekiant sumažinti įtampą, išsklaidyti nuobodulį ar trumpam pagerinti savijautą.

    Mėgstamas desertas gali suteikti malonumą, tačiau ne visiems stresas didina apetitą: kai kuriems žmonėms jis kaip tik sumažėja. Be to, daugiau valgome ne tik liūdėdami, bet ir švęsdami ar bendraudami su draugais.

    Ar šokoladas tikrai pakelia nuotaiką?

    Populiarus teiginys, kad saldumynai iškart pakelia serotonino – su nuotaikos reguliavimu susijusios medžiagos – lygį smegenyse, yra pernelyg supaprastintas. Mėgstamas maistas išties gali suteikti trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau tai nereiškia, kad šokolado plytelė patikimai pašalina stresą ar ilgalaikį liūdesį.

    Kartais desertui suteikiame ir papildomą reikšmę: tai būna atlygis po sunkios dienos, vaikystės prisiminimas ar jaukaus vakaro ritualas. Tokie jausmai visiškai natūralūs, tik svarbu, kad maistas netaptų vieninteliu būdu nusiraminti.

    Rudeninis liūdesys – ne visada tik nuotaika

    Kai kuriems žmonėms trumpėjant dienoms suprastėja nuotaika, padidėja mieguistumas ir noras valgyti angliavandenių turintį maistą. Jei tokie pokyčiai ryškūs, kartojasi tuo pačiu metų laiku ir trikdo kasdienį gyvenimą, jie gali būti susiję su sezonine depresija.

    Vis dėlto vien noras suvalgyti saldumyną nereiškia jokios diagnozės. Jeigu prasta nuotaika ar energijos stoka užsitęsia, verta pasikalbėti su šeimos gydytoju arba psichikos sveikatos specialistu.

    Kartais priežastis – tiesiog praleisti pietūs

    Daugelis dieną skuba, praleidžia pusryčius, per pietus užkanda tik sumuštinį, o vakare pagaliau turi laiko pavalgyti. Tuomet stipresnis apetitas nėra paslaptis – organizmui paprasčiausiai trūko energijos.

    Įtakos turi ir įpročiai. Jei kiekvieną vakarą žiūrėdami serialą valgome sausainius, ilgainiui pats televizoriaus įjungimas gali sužadinti norą užkandžiauti. Tai nereiškia, kad kiekvieną tokį įprotį būtina naikinti, tačiau naudinga pastebėti, kada valgome iš alkio, o kada automatiškai.

    Kas iš tiesų padeda?

    Pirmiausia verta pasirūpinti pakankamu miegu. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama miegoti bent septynias valandas per parą. Taip pat naudinga reguliariai valgyti, į racioną įtraukti baltymų ir skaidulų turinčio maisto bei kuo daugiau laiko praleisti dienos šviesoje.

    Jei po vakarienės užsinorite saldumyno, paklauskite savęs, ko šiuo metu reikia labiausiai: maisto, poilsio, pertraukos ar bendravimo. Kartais padeda trumpas pasivaikščiojimas, pokalbis ar ankstesnis miegas.

    Tačiau griežtai drausti sau desertus taip pat nebūtina. Nedidelė mėgstamo skanėsto porcija gali būti įvairios ir subalansuotos mitybos dalis.

    Kaltinti vien tamsą būtų klaida

    Persukus laikrodžius tamsūs vakarai prasideda anksčiau, tačiau saldumynų potraukis nėra paprasta organizmo reakcija į tamsą. Jį gali veikti miego stoka, emocijos, valgymo ritmas, įpročiai ir biologinis laikrodis.

    Be to, ne kiekvienas noras suvalgyti pyrago gabalėlį turi slaptą biologinę priežastį. Kartais jo norisi tiesiog todėl, kad jis skanus.

    Tad kitą kartą, kai rudens vakarą ranka tiesis prie šokolado, nebūtina savęs kaltinti dėl valios stokos. Galbūt organizmui reikia ne dar vieno saldainio, o gero miego, poilsio ar malonesnio vakaro.

  • Kas nutiktų, jei suvalgytumėte tikro aukso?

    Kas nutiktų, jei suvalgytumėte tikro aukso?

    Ant prabangaus torto – plonytė aukso folija. Ant šokolado – blizgantys aukso dribsniai. O kai kuriuose gėrimuose net plaukioja smulkios aukso dalelės.

    Atrodo keistai: juk kalbame ne apie imitaciją, o apie tikrą taurųjį metalą. Tad ar jį iš tiesų galima valgyti?

    Trumpas atsakymas – taip, jei tai specialiai maistui skirtas auksas.

    Tai iš tiesų tikras auksas

    Maistinis auksas nėra dažai ar blizgučiai. Tai labai plonais lakštais išplaktas, dribsniais arba milteliais susmulkintas tikras auksas.

    Maisto priedų sistemoje jis žymimas numeriu E175.

    Dažniausiai naudojamas labai aukšto grynumo auksas, nes kuo mažiau jame kitų metalų priemaišų, tuo jis tinkamesnis maistui. Maistinis auksas naudojamas konditerijoje, šokolade, desertuose ir kai kuriuose gėrimuose.

    Koks jo skonis?

    Beveik jokio.

    Grynas auksas neturi ryškaus skonio ar kvapo, o itin ploni jo lakšteliai burnoje beveik nejuntami.

    Todėl auksu papuoštas desertas nėra skanesnis vien todėl, kad jame yra aukso. Jo paskirtis – vaizdas, prabanga ir išskirtinumas.

    Maistinės vertės jis taip pat neturi. Auksas nepateikia organizmui nei baltymų, nei vitaminų, nei mineralų, kurių žmogui reikėtų mitybai.

    Kas nutinka skrandyje?

    Čia auksas pasirodo esąs gana nuobodus.

    Metalinis auksas yra chemiškai labai mažai reaktyvus ir prastai tirpsta. Skrandžio rūgštis jo praktiškai neskaido, o virškinimo fermentai jo nesuvirškina taip, kaip maisto.

    Todėl didžioji dalis suvalgyto maistinio aukso tiesiog pereina per virškinimo sistemą ir pasišalina iš organizmo.

    Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad elementinis auksas pasisavinamas menkai, nors labai maža jo dalis ar aukso jonai tam tikromis sąlygomis gali patekti į organizmą.

    Ar valgyti auksą saugu?

    Nedidelis kiekis maistinio aukso, panaudotas desertui papuošti, paprastai nelaikomas didele rizika.

    Tačiau čia svarbus niuansas: tai nereiškia, kad aukso galima valgyti be saiko.

    EFSA dar 2016 m. pažymėjo, kad duomenų apie E175 ilgalaikį poveikį buvo per mažai, kad būtų galima nustatyti įprastą leistiną paros normą. Taip pat atkreiptas dėmesys į labai smulkias, įskaitant nanometrinio dydžio, aukso daleles, kurios gali elgtis kitaip nei didesni lakšteliai.

    2026 m. EFSA vis dar nurodo, kad E175 papildomas vertinimas tęsiamas.

    Taigi vienkartinis aukso lapeliu papuoštas desertas – viena situacija. Reguliarus ir gausus aukso vartojimas – visai kita.

    Ne visas „auksas“ yra valgomas

    Čia svarbiausia taisyklė.

    Valgyti galima tik tokį auksą, kuris aiškiai pažymėtas kaip maistinis ir skirtas vartoti su maistu.

    Dekoratyvinė folija, auksaspalviai blizgučiai, dailės reikmenys ar juvelyriniai dirbiniai maistui netinka.

    Tokiuose gaminiuose gali būti vario, sidabro, nikelio ar kitų metalų bei įvairių rišamųjų medžiagų.

    Todėl užrašas „netoksiška“ dar nereiškia „valgoma“.

    O jei prarytumėte papuošalą?

    Nereikėtų manyti, kad auksinis žiedas ar grandinėlė yra tas pats, kas maistinis auksas.

    Juvelyrinis auksas paprastai yra lydinys. Pavyzdžiui, 585 prabos auksas sudarytas tik iš 58,5 proc. aukso, o likusi dalis – kiti metalai.

    Be to, didesnio kieto daikto prarijimo pavojus būtų ne tiek pats auksas, kiek užspringimas, stemplės ar žarnyno pažeidimas.

    Ar iš aukso yra kokios nors naudos?

    Maistine prasme – ne.

    Organizmui auksas nėra būtinas mikroelementas. Jis neatlieka tokio vaidmens kaip geležis, cinkas, magnis ar kalcis.

    Todėl maistinis auksas yra beveik grynai dekoratyvinė medžiaga.

    Kitaip tariant, mokate ne už skonį ar sveikatinamąjį poveikį, o už galimybę tiesiogine prasme suvalgyti truputį prabangos.

    Ką verta prisiminti

    Jeigu ant torto ar saldainio yra maistinis auksas E175, nedidelis jo kiekis greičiausiai pereis per organizmą beveik nepakitęs.

    Tačiau dekoratyvinė pozlata, juvelyrinis auksas ar neaiškios kilmės „auksiniai“ blizgučiai maistui netinka.

    O kasdienio aukso vartojimo naudos nėra jokios – tik efektingas vaizdas ir gerokai didesnė deserto kaina.

     

  • Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Apie cholesterolį kalbame tiek daug, kad kartais ima atrodyti, jog pats žodis jau reiškia problemą. Kraujo tyrime skaičius didesnis – vadinasi, reikia jį mažinti. Tačiau žmogaus organizme viskas nėra taip paprasta.

    Cholesterolis nėra atlieka. Jo mums reikia ląstelėms, hormonams, vitaminui D ir tulžies rūgštims gaminti. Kita vertus, mokslas gana aiškiai rodo, kad ilgą laiką kraujyje cirkuliuojantis per didelis aterogeninių lipoproteinų, ypač LDL, kiekis didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Taigi kur tiesa? Kaip dažnai būna medicinoje – ne viename skaičiuje.

    Cholesterolis organizmui būtinas

    Didžiąją dalį cholesterolio organizmas pasigamina pats, daugiausia kepenyse. Jis yra svarbi ląstelių membranų dalis, naudojamas steroidinių hormonų ir tulžies rūgščių sintezei.

    Tai reiškia, kad cholesterolis nėra medžiaga, kurią organizmas stengiasi bet kokia kaina pašalinti.

    Kartu svarbu atskirti du dalykus: cholesterolį kaip organizmui reikalingą medžiagą ir jo pernešimą kraujyje.

    Cholesterolis kraujyje keliauja lipoproteinų dalelėse. Būtent jų, ypač LDL ir kitų aterogeninių dalelių, perteklius ir ilgalaikis poveikis kraujagyslėms yra svarbus vertinant širdies ligų riziką.

    Kiaušiniai nėra tas pats, kas LDL

    Ilgą laiką mitybos rekomendacijose daug dėmesio buvo skiriama cholesterolio kiekiui maiste.

    2015 metais JAV mitybos rekomendacijose atsisakyta ankstesnės konkrečios 300 mg per dieną cholesterolio ribos. Tai buvo svarbus pokytis – paaiškėjo, kad su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio koncentracijos kraujyje ryšys nėra toks tiesioginis, kaip manyta anksčiau.

    Tačiau tai nereiškia, kad galima visiškai nekreipti dėmesio į mitybą.

    Daug svarbiau, kiek racione yra sočiųjų ir nesočiųjų riebalų, kiek valgoma daržovių, vaisių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų, žuvies ir kiek – stipriai perdirbto maisto.

    Todėl vienas kiaušinis ir riebi dešra nėra lygiaverčiai vien todėl, kad abiejuose yra cholesterolio.

    Cukraus pramonės istorija – tikra, bet jos nereikėtų pervertinti

    2016 metais žurnale „JAMA Internal Medicine“ paskelbta istorinių dokumentų analizė parodė, kad XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV cukraus pramonė finansavo mokslininkus, kurie apžvalgose daugiausia akcentavo riebalų ir cholesterolio vaidmenį širdies ligose, o cukraus reikšmę sumenkino.

    Tai svarbi mokslo istorijos pamoka – finansiniai interesai gali paveikti tai, kokie klausimai keliami ir kaip interpretuojami duomenys.

    Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad LDL ir aterosklerozės ryšys yra išgalvotas.

    Per kelis dešimtmečius sukaupti genetiniai, epidemiologiniai ir klinikiniai duomenys nuosekliai rodo: kuo ilgiau žmogaus kraujagysles veikia didesnis aterogeninių lipoproteinų kiekis, tuo didesnė aterosklerozinių ligų rizika.

    Kas vyksta kraujagyslėje?

    Aterosklerozė nėra tiesiog „cholesterolis užkimšo vamzdį“.

    Procesas daug sudėtingesnis.

    LDL dalelės patenka į arterijos sienelę ir joje sulaikomos. Jos gali būti modifikuojamos, į procesą įsitraukia imuninės ląstelės, prasideda uždegiminė reakcija ir palaipsniui formuojasi aterosklerozinė plokštelė.

    Čia svarbūs ir oksidaciniai procesai, kraujagyslės sienelės būklė, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, genetika bei daugybė kitų veiksnių.

    Tačiau šis sudėtingumas LDL vaidmens nepanaikina. Priešingai – jo dalelių sulaikymas arterijos sienelėje laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės proceso etapų.

    Kur cholesterolį panaudoja kepenys?

    Viena iš svarbių cholesterolio „kelionių“ prasideda kepenyse.

    Iš cholesterolio gaminamos tulžies rūgštys. Jos reikalingos tam, kad galėtume virškinti ir pasisavinti riebalus bei riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K.

    Tulžies rūgštys veikia tarsi emulsiklis – padeda suskaidyti didelius riebalų lašus į smulkesnes daleles, kurias lengviau pasiekia virškinimo fermentai.

    Tulžis taip pat yra vienas iš kelių, kuriuo organizmas pašalina cholesterolio perteklių, bilirubiną ir kai kuriuos kitus junginius.

    Tulžies pūslė nėra tulžies gamykla

    Dar vienas dažnas nesusipratimas – manymas, kad pašalinus tulžies pūslę žmogus nebeturi tulžies.

    Tulžį gamina kepenys.

    Tulžies pūslė ją tik kaupia ir koncentruoja, o pavalgius išleidžia į žarnyną.

    Pašalinus pūslę kepenys tulžį gamina ir toliau, tik ji į žarnyną teka nuolat, mažesniais kiekiais.

    Kai kuriems žmonėms po operacijos gali atsirasti laisvesnės išmatos ar sunkesnis riebaus maisto toleravimas, tačiau dauguma ilgainiui maitinasi normaliai.

    Internete kartais siūlomi jaučio tulžies papildai, tačiau jie nėra standartinė rekomendacija kiekvienam žmogui po tulžies pūslės pašalinimo.

    Varis tikrai svarbus, bet ne stebuklingas sprendimas

    Pastaruoju metu populiaru cholesterolio, geležies ir kraujagyslių problemas aiškinti vario trūkumu.

    Dalis šių teiginių remiasi tikra biochemija.

    Varis reikalingas ceruloplazminui – baltymui, dalyvaujančiam geležies apykaitoje. Jis taip pat būtinas liziloksidazei, arba LOX – fermentui, padedančiam formuoti tvirtas kolageno ir elastino struktūras.

    Varis dalyvauja ir energijos gamyboje bei antioksidacinėse sistemose.

    Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad vario trūkumas yra pagrindinė aukšto cholesterolio, venų varikozės, aterosklerozės ar mažakraujystės priežastis.

    Tai būtų pernelyg didelis sudėtingos žmogaus biologijos supaprastinimas.

    Geležį organizmas taupo stebėtinai efektyviai

    Dar viena įdomi žmogaus fiziologijos detalė – geležies perdirbimas.

    Eritrocitai gyvena maždaug 120 dienų. Pasenę jie išardomi, o juose buvusi geležis nėra tiesiog išmetama.

    Organizmas ją susigrąžina ir vėl panaudoja naujam hemoglobinui gaminti.

    Per parą taip gali būti perdirbama apie 20–25 mg geležies, o iš maisto paprastai reikia pasisavinti tik apie 1–2 mg, kad būtų kompensuojami nuostoliai.

    Tačiau tai nereiškia, kad geležies trūkumas beveik neįmanomas.

    Jį gali sukelti kraujavimas, menstruacijos, nėštumas, nepakankama mityba, virškinimo sistemos ligos ir sutrikęs geležies pasisavinimas.

    Todėl mažas feritinas nėra rodiklis, kurį reikėtų automatiškai nurašyti kaip vien „blogą geležies reguliavimą“.

    Vienas skaičius visos istorijos nepapasakoja

    Šioje vietoje galima sutikti su viena populiariosios kritikos mintimi: žmogaus sveikatos tikrai nereikėtų vertinti pagal vieną laboratorinį skaičių.

    Tas pats LDL kiekis gali turėti visiškai skirtingą reikšmę dviem žmonėms.

    Svarbu amžius, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, inkstų funkcija, šeimos istorija, buvę infarktai ar insultai bei kiti rizikos veiksniai.

    Dėl to šiuolaikinėje medicinoje vertinama ne vien cholesterolio koncentracija, bet ir bendra širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Ar statinai tik „gydo skaičių“?

    Tai viena dažniausių diskusijų apie cholesterolį.

    Jei statinas būtų skiriamas vien tam, kad laboratoriniame lape būtų gražesnis skaičius, tokia kritika turėtų pagrindo.

    Tačiau gydymo tikslas yra ne pats LDL skaičius.

    Tikslas – sumažinti infarkto, insulto ir kitų aterosklerozinių ligų tikimybę tiems žmonėms, kurių rizika pakankamai didelė.

    Dideli atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad LDL mažinimas statinais ir kitais vaistais mažina šių įvykių riziką. Kuo žmogaus pradinė rizika didesnė, tuo didesnė ir galima gydymo nauda.

    Todėl vaistų poreikis vertinamas individualiai.

    Cholesterolis nėra nei geras, nei blogas

    Galbūt didžiausia klaida yra bandymas visą cholesterolio istoriją sutalpinti į dvi etiketes – „geras“ ir „blogas“.

    Pats cholesterolis nėra blogas.

    Be jo negalėtume gyventi.

    Tačiau žmogui būtina medžiaga gali tapti problemos dalimi, kai jos transportavimas ir kiekis tam tikrose organizmo vietose tampa netinkamas.

    Panašiai yra su gliukoze, geležimi ar kalciu – mums jų reikia, tačiau daugiau nebūtinai reiškia geriau.

    Todėl, pamačius padidėjusį cholesterolį, verta klausti ne tik „kaip jį sumažinti?“, bet ir platesnių dalykų: kokia mano bendra širdies ir kraujagyslių rizika, koks LDL ir kitų lipoproteinų kiekis, koks kraujospūdis, kaip maitinuosi, kiek judu, ar rūkau, ar turiu kitų rizikos veiksnių?

    Būtent toks požiūris leidžia ne „gydyti skaičių“, o vertinti žmogų.

    Šaltiniai

    Straipsnis parengtas remiantis Europos aterosklerozės draugijos ekspertų išvada apie LDL ir aterosklerozės priežastinį ryšį, JAV bei Europos lipidų ir mitybos rekomendacijomis, Nacionalinės medicinos bibliotekos (NCBI) medžiaga apie tulžies rūgščių, geležies ir vario apykaitą bei „JAMA Internal Medicine“ publikuota cukraus pramonės dokumentų analize.

    Europos aterosklerozės draugija – LDL ir aterosklerozė

    NCBI – tulžies rūgščių fiziologija

    JAMA – cholesterolio kiekis maiste ir širdies bei kraujagyslių rizika

    NCBI – vario ir geležies apykaita

    Pastaba: straipsnis yra pažintinis. Individualų cholesterolio rodiklių vertinimą ir gydymo poreikį reikėtų aptarti su gydytoju, ypač jei jau sergama širdies ar kraujagyslių liga, diabetu ar yra kitų didelės rizikos veiksnių.

  • Ar tikrai lietuviams būtina vartoti vitaminą D?

    Ar tikrai lietuviams būtina vartoti vitaminą D?

    Vitaminas D dažnai vadinamas „saulės vitaminu“, ir ne be reikalo.

    Didelę jo dalį organizmas gali pasigaminti pats, kai odą pasiekia saulės ultravioletiniai B spinduliai. Tačiau Lietuvoje ši sistema veikia ne visus metus vienodai gerai – rudenį ir žiemą saulės ne tik mažai, bet ji danguje pakyla pernelyg žemai.

    Todėl rudens viduryje prasidedantis vitaminas D sezonas Lietuvoje nėra vien reklaminis papildų gamintojų triukas. Mūsų geografinė padėtis iš tiesų lemia, kad daliai gyventojų šaltuoju metų laiku jo atsargos gali sumažėti.

    Saulės turime gerokai mažiau nei pietiečiai

    Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, pagal 1991–2020 metų klimato normą Lietuvoje saulė vidutiniškai šviečia apie 1917 valandų per metus. Saulėčiausi yra gegužė ir liepa – po maždaug 283 valandas, o gruodį saulės spindėjimo trukmė tesiekia apie 29 valandas per visą mėnesį.

    Palyginimui, Portugalijoje per metus susidaro apie 3000 saulės valandų. Taigi pietų Europos gyventojas per metus gali gauti daugiau kaip tūkstančiu valandų daugiau saulės šviesos nei gyvenantis Lietuvoje.

    Be to, svarbus ne vien saulėtų dienų skaičius. Vitaminui D gamintis reikalinga pakankamai stipri UVB spinduliuotė. Vėlyvą rudenį ir žiemą mūsų platumose saulė pakyla žemai, tad net giedrą dieną vitamino D gamyba odoje gali būti labai menka.

    Todėl vasaros saulė ir žiemos saulė vitamino D požiūriu – ne tas pats.

    Kam organizmui reikalingas vitaminas D?

    Pagrindinė geriausiai įrodyta vitamino D užduotis – padėti organizmui pasisavinti kalcį ir fosforą. Be jų sunku išlaikyti tvirtus kaulus ir dantis.

    Kai vitamino D labai trūksta, vaikams gali išsivystyti rachitas, o suaugusiesiems – kaulų minkštėjimas, vadinamas osteomaliacija. Vitaminas D taip pat dalyvauja normalioje raumenų ir imuninės sistemos veikloje.

    Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vitaminą D siejo ir su kur kas platesniu ligų sąrašu – nuo širdies bei kraujagyslių ligų iki depresijos, vėžio ar autoimuninių sutrikimų.

    Tačiau čia svarbus vienas „bet“: tai, kad žmonės, kurių vitamino D kiekis kraujyje mažesnis, dažniau serga tam tikromis ligomis, dar nereiškia, kad papildomai vartojamas vitaminas D nuo tų ligų apsaugos.

    Lietuvoje stoka – ne retenybė

    Lietuvoje atlikti tyrimai patvirtina ryškų sezoniškumą. Ankstesnėje didelėje daugiau kaip 9500 pacientų duomenų analizėje mažiausias vitamino D kiekis nustatytas sausį–balandį, o didžiausias – rugpjūtį ir rugsėjį. Tame tyrime vitamino D trūkumas nustatytas 67 proc. tirtų asmenų.

    Naujesnėje 2025 metais Vilniaus pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje surinktų daugiau kaip 14 tūkst. pacientų tyrimų analizėje vidutinė vitamino D būklė taip pat pateko į nepakankamumo intervalą. Tyrėjai vėl atkreipė dėmesį į amžiaus ir sezono įtaką.

    Vis dėlto šių skaičių nereikėtų suprasti taip, kad du trečdaliai visų Lietuvos gyventojų būtinai turi vitamino D trūkumą. Tyrimai atlikti tarp žmonių, kuriems buvo daromi kraujo tyrimai, todėl jie nėra visiškai tas pats, kas atsitiktinai atrinktos visos šalies gyventojų imties tyrimas.

    Kur jo ieškoti lėkštėje?

    Su maistu vitamino D gauti nėra labai paprasta – natūraliai dideli jo kiekiai aptinkami vos keliuose produktuose.

    Geriausi šaltiniai – riebios žuvys: lašiša, skumbrė, silkė, sardinės, upėtakis ir tunas. Daug vitamino D yra ir žuvų kepenų aliejuje.

    Mažesni jo kiekiai aptinkami kiaušinių tryniuose, kepenyse ir kai kuriuose sūriuose. Vitamino D gali turėti ir grybai, ypač auginti arba apdoroti ultravioletine šviesa.

    Dar vienas šaltinis – vitaminu D papildyti produktai. Lietuvoje verta skaityti etiketes: jo gali būti kai kuriuose pieno produktuose, margarinuose, augaliniuose gėrimuose ar pusryčių dribsniuose.

    Europos maisto saugos tarnyba suaugusiajam, esant labai mažai saulės ekspozicijai, tinkamu kiekiu laiko 15 mikrogramų vitamino D per dieną, tai atitinka 600 tarptautinių vienetų (TV).

    Ar kuo daugiau – tuo geriau?

    Ne. Vitaminas D yra riebaluose tirpus vitaminas, todėl organizmas jį gali kaupti. Labai didelės dozės ilgą laiką nėra nekaltos – jos gali pernelyg padidinti kalcio kiekį kraujyje ir pažeisti inkstus bei kitus organus.

    Todėl principas „jeigu trūksta saulės, gersiu kuo daugiau piliulių“ nėra geras.

    2024 metais paskelbtos Endokrinologų draugijos rekomendacijos taip pat tapo atsargesnės. Sveikiems jaunesniems nei 75 metų žmonėms nerekomenduojama be aiškios priežasties vartoti didesnių nei įprastai rekomenduojamų vitamino D dozių ar nuolat tikrinti jo kiekį kraujyje.

    Tyrimai pateikė ir netikėtumų

    Vienas didžiausių vitamino D tyrimų – JAV vykdytas VITAL – stebėjo daugiau kaip 25 tūkst. vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių.

    Tyrėjai tikėjosi išsiaiškinti, ar kasdien vartojant 2000 TV vitamino D galima sumažinti vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką. Bendroje, iš esmės sveikų žmonių grupėje aiškios apsaugos nuo šių ligų nenustatyta.

    Kitas to paties tyrimo etapas pateikė dar vieną netikėtą rezultatą: papildomas vitaminas D sveikiems vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nebuvo atrinkti dėl jo trūkumo ar osteoporozės, nesumažino kaulų lūžių skaičiaus.

    Tai nereiškia, kad vitaminas D kaulams nereikalingas. Priešingai – jis būtinas. Tačiau tyrimai parodė, kad žmogui, kuriam jo netrūksta, dar didesnis kiekis nebūtinai suteikia papildomos naudos.

    Įdomesnį rezultatą VITAL pateikė tiriant autoimunines ligas. Per kiek daugiau nei penkerius metus vitamino D vartojusių žmonių grupėje jų diagnozuota maždaug 22 proc. mažiau. Mokslininkai rezultatą vertina kaip intriguojantį, tačiau tai dar nėra pagrindas vitaminą D laikyti universalia apsauga nuo autoimuninių ligų.

    Kas labiausiai rizikuoja pritrūkti?

    Didesnė vitamino D stokos rizika kyla vyresniems žmonėms, retai būnantiems lauke, žmonėms, kurių oda tamsesnė, taip pat sergantiems ligomis, trukdančiomis pasisavinti riebalus.

    Rizika didesnė ir nutukusiems žmonėms bei tiems, kuriems atlikta skrandžio apylankos operacija.

    O Lietuvos gyventojams prie šio sąrašo dar prisideda labai paprasta aplinkybė – ilgas sezonas, kai saulės turime mažai.

    Saulė – svarbi, bet vien jos vaikytis neverta

    Vitaminas D išsiskiria tuo, kad jo šaltinis gali būti ir lėkštė, ir saulė. Tačiau dėl vitamino D tikrai nereikėtų sąmoningai degintis iki paraudimo – ultravioletinių spindulių žala odai niekur nedingsta.

    Beje, sėdėjimas prie saulėto lango vitamino D atsargų taip pat beveik nepapildys: lango stiklas didžiąją dalį vitamino D gamybai reikalingų UVB spindulių sulaiko.

    Tad lietuvišką formulę būtų galima apibūdinti paprastai: vasarą – protingai mėgautis saule, visus metus – nepamiršti žuvies ir kitų vitamino D šaltinių, o kilus įtarimui dėl trūkumo ar priklausant rizikos grupei – papildų dozę aptarti su gydytoju.

    Vitaminas D organizmui tikrai būtinas. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai primena ir kitą svarbią taisyklę: būtinas nereiškia, kad kuo daugiau – tuo geriau.

  • Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Norintiesiems sulieknėti nuolat siūlomos vis naujos dietos: vienos ragina atsisakyti angliavandenių, kitos – badauti tam tikromis valandomis, gerti „detoksikuojančius“ kokteilius ar po šeštos vakaro nebevalgyti.

    Tačiau ilgalaikiam rezultatui sudėtingų schemų dažniausiai nereikia.

    Svorio mažėjimą lemia trys pagrindiniai dalykai: saikingas energijos deficitas, soti ir visavertė mityba bei reguliarus fizinis aktyvumas. Būtent šių principų galima laikytis ilgai, nealinant organizmo ir neatsisakant visų mėgstamų produktų.

    1. Sukurkite nedidelį kalorijų deficitą

    Kūnas nuolat naudoja energiją: jos reikia kvėpuoti, širdžiai plakti, kūno temperatūrai palaikyti, judėti ir net virškinti. Svoris pradeda mažėti tuomet, kai su maistu ir gėrimais gaunama šiek tiek mažiau energijos, nei jos sunaudojama.

    Tai nereiškia, kad porcijas būtina sumažinti perpus ar nuolat jausti alkį. Pernelyg griežtas režimas dažnai būna trumpalaikis: žmogus pavargsta, ima persivalgyti ir grįžta prie ankstesnių įpročių. Geriau koreguoti mitybą palaipsniui ir rinktis pokyčius, kurių įmanoma laikytis ne kelias savaites, o ilgą laiką.

    Dažnai papildomos kalorijos gaunamos ne iš pagrindinių patiekalų, o iš produktų, kurių energinė vertė neįvertinama. Tai gali būti saldinti kavos gėrimai, gaivieji gėrimai, alkoholis, kepimui gausiai naudojamas aliejus, majonezas ir kiti padažai, saldumynai ar nejučiomis prie televizoriaus suvalgomi riešutai ir džiovinti vaisiai.

    Net sveikais laikomi produktai gali būti kaloringi. Riešutai, sūris, avokadai ar aliejus turi vertingų maistinių medžiagų, tačiau jų porcijų dydis vis tiek svarbus.

    Praktiškas būdas pamatyti tikrąją situaciją – bent kelias dienas užsirašyti viską, ką valgote ir geriate. Nebūtina kalorijų skaičiuoti visą gyvenimą. Maisto dienoraštis gali padėti pastebėti pasikartojančius užkandžius, dideles porcijas ir gėrimus, kurie suteikia nemažai energijos, bet menkai pasotina.

    Svarbu žinoti ir tai, kad mažėjant svoriui organizmui paprastai reikia mažiau energijos. Todėl po kurio laiko svorio kritimas gali sulėtėti, nors žmogus laikosi to paties režimo. Tai nėra nesėkmė – mitybos ir fizinio aktyvumo planą kartais tenka iš naujo įvertinti.

    2. Rinkitės maistą, kuris ilgam pasotina

    Teoriškai kalorijų deficitą galima sukurti valgant beveik bet ką. Tačiau jei didžiąją raciono dalį sudaro saldumynai, bandelės ar kiti mažai sotūs produktai, alkį suvaldyti bus sunku.

    Todėl svarbu ne tik kiek valgome, bet ir ką dedame į lėkštę. Sotesnį racioną padeda sudaryti baltymingi produktai, daržovės, ankštiniai augalai ir viso grūdo kruopos. Lietuvos sveikatos specialistai rekomenduoja vadovautis paprastu lėkštės principu:

    • pusę lėkštės skirti įvairioms daržovėms ir nedidelei daliai vaisių ar uogų;
    • ketvirtadalį – baltymų šaltiniui;
    • likusį ketvirtadalį – viso grūdo kruopoms arba krakmolingoms daržovėms.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos. Tinka žuvis, kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas, pupelės, lęšiai, žirniai ir kiti ankštiniai augalai. Angliavandenių daliai galima rinktis grikius, avižas, perlines ar miežines kruopas, ruduosius ryžius, viso grūdo duoną arba saikingą bulvių porciją.

    Daržovės ir vaisiai turi daug vandens bei skaidulų, todėl padeda padidinti maisto tūrį nepridedant labai daug kalorijų. Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose siūloma per dieną suvalgyti bent 500 gramų daržovių, vaisių ir uogų, didesnę dalį skiriant daržovėms.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus – traškučius, saldžius kepinius, greitąjį maistą, dalį dešrų, saldžius pusryčių dribsnius. Nedideliame kontroliuojamame JAV Nacionalinių sveikatos institutų tyrime žmonės, valgę daug itin perdirbto maisto, per dieną suvartojo vidutiniškai apie 500 kilokalorijų daugiau ir priaugo svorio, nors pateiktų valgiaraščių maistinių medžiagų sudėtis buvo panaši.

    Tai nereiškia, kad mėgstamų produktų reikia visiškai atsisakyti. Daugeliui žmonių lengviau laikytis režimo, kai saldumynai ar kitas kaloringesnis maistas valgomi rečiau ir mažesnėmis porcijomis, o ne paskelbiami visam laikui uždraustais.

    3. Judėkite ir stiprinkite raumenis

    Mityba turi didelę įtaką svorio mažėjimui, tačiau fizinis aktyvumas padeda sunaudoti daugiau energijos, išlaikyti pasiektą svorį ir gerina bendrą savijautą.

    Mažinant svorį vien ribojant maistą, kartu su riebalais gali sumažėti ir dalis liesosios kūno masės. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, gali padėti geriau išsaugoti raumenų masę ir funkciją.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę skirti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai ar aktyvūs sodo darbai. Raumenis stiprinančius pratimus rekomenduojama atlikti bent du kartus per savaitę.

    Nebūtina iš karto pirkti sporto klubo abonemento. Galima pradėti nuo kasdienio pusvalandžio pasivaikščiojimo, lipimo laiptais, darbo sode ar trumpų pratimų namuose. Jėgos treniruotėms tinka pritūpimai, atsispaudimai nuo sienos, pratimai su pasipriešinimo gumomis ar nedideliais svarmenimis.

    Svarbu sporto nelaikyti bausme už suvalgytą maistą. Treniruočių metu sunaudotą energiją lengva susigrąžinti saldžiu kavos gėrimu, kepiniu ar didesne vakariene. Judėjimas turėtų tapti sveikatą palaikančia kasdienybės dalimi, o ne bandymu „atidirbti“ kiekvieną desertą.

    Kaip greitai turėtų mažėti svoris?

    Greitas rezultatas gali atrodyti patrauklus, tačiau lėčiau ir nuosekliau svorį mažinantys žmonės paprastai turi daugiau galimybių jį išlaikyti. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai kaip laipsnišką tempą nurodo maždaug 0,5–0,9 kilogramo per savaitę, nors realus pokytis priklauso nuo pradinio svorio, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių.

    Naudą sveikatai gali suteikti ir palyginti nedidelis rezultatas. Maždaug 5 procentais sumažėjęs kūno svoris kai kuriems žmonėms gali padėti pagerinti kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės rodiklius.

    Svarstyklių skaičius ne visada mažėja tolygiai. Kūno svorį trumpam gali keisti skysčių kiekis, sūrus maistas, hormonų svyravimai ar žarnyno turinys. Todėl pažangą geriau vertinti per kelias savaites, o ne pagal vienos dienos rezultatą.

    Kai vien valios pastangų nepakanka

    Kūno svoriui įtakos turi ne tik maistas ir judėjimas. Jį gali veikti miego trūkumas, stresas, vartojami vaistai, hormonų pokyčiai, sveikatos sutrikimai, amžius ir genetiniai veiksniai.

    Lietuvos nutukimo gydymo rekomendacijose pabrėžiama, kad nutukimas yra lėtinė liga, kuriai kai kuriais atvejais reikia ilgalaikės šeimos gydytojo ir kitų specialistų pagalbos.

    Jeigu svoris nemažėja nepaisant nuoseklių pastangų, greitai sugrįžta arba kartu vargina kiti sveikatos sutrikimai, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją dietologą. Sergant diabetu, širdies, inkstų ar kitomis lėtinėmis ligomis, mitybą ir fizinį aktyvumą taip pat saugiau koreguoti pasitarus su specialistu.

    Svarbiausia – ne trumpam ištverti griežtą dietą, o palaipsniui susikurti tokį gyvenimo būdą, kurio būtų galima laikytis ilgai: valgyti šiek tiek mažiau, rinktis sotesnį ir maistingesnį maistą, reguliariai judėti bei nepamiršti poilsio.

  • Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Daugelis sveikatą ir ilgaamžiškumą sieja su brangiais maisto papildais, egzotiškais produktais ar intensyviomis treniruotėmis sporto klube.

    Tačiau moksliniai tyrimai rodo kur kas paprastesnę tiesą: didžiausią naudą dažniausiai duoda ne stebuklingos priemonės, o kasdieniai įpročiai.

    Reguliarus judėjimas, visavertė mityba, kokybiškas miegas, nerūkymas, kuo mažesnis alkoholio vartojimas ir laiku atliekami sveikatos tyrimai gali reikšmingai sumažinti širdies bei kraujagyslių ligų, antrojo tipo diabeto, kai kurių vėžio formų ir ankstyvos mirties riziką.

    Tuo metu vitaminų ir mineralų papildai nėra universali apsauga nuo ligų.

    Didelės apimties JAV nacionalinių sveikatos institutų tyrimas, kuriame daugiau kaip du dešimtmečius stebėta beveik 400 tūkst. žmonių, neparodė, kad kasdien vartojami multivitaminai sumažintų sveikų suaugusiųjų mirtingumą. Vis dėlto papildai gali būti būtini nustačius konkrečių medžiagų trūkumą, nėštumo metu ar gydytojui rekomendavus dėl ligos, mitybos arba vartojamų vaistų.

    Judėjimas svarbiau už retas sunkias treniruotes

    Norint stiprinti sveikatą nebūtina kasdien vargti sporto salėje. Kur kas svarbiau judėti reguliariai ir pasirinkti veiklą, kurią galima tęsti ilgą laiką.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Bent du kartus per savaitę patariama atlikti ir pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Tinka spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai, darbas sode ar aktyvesnė namų ruoša. Sėdimą darbą dirbantiems žmonėms verta reguliariai atsistoti, pasivaikščioti ar atlikti kelis lengvus pratimus. Net ir nedidelis aktyvumas yra geriau nei jokio, tačiau vien trumpa mankštos pertraukėlė nepakeičia bendro savaitės fizinio aktyvumo.

    Miegas – ne prabanga, o sveikatos pagrindas

    Miegant organizmas atkuria energijos atsargas, reguliuoja hormonų veiklą, stiprina imuninę sistemą ir apdoroja per dieną gautą informaciją. Nuolatinis miego trūkumas siejamas su prastesne atmintimi, dirglumu, aukštesniu kraujospūdžiu, svorio didėjimu ir didesne įvairių lėtinių ligų rizika.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia maždaug 7–9 valandų miego per parą, nors individualus poreikis gali skirtis. Svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei gana pastovus režimas.

    Padėti gali reguliarus kėlimosi laikas, vėsesnis ir tamsesnis miegamasis, mažiau kofeino antroje dienos pusėje ir bent trumpa pertrauka nuo telefono ar kompiuterio prieš miegą. Jei žmogus miega pakankamai ilgai, tačiau nuolat jaučiasi išsekęs, garsiai knarkia ar prabunda dusdamas, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Svarbu ne „stebuklingas“ produktas, o visa mityba

    Nėra vieno maisto produkto, galinčio apsaugoti nuo visų ligų. Kur kas reikšmingesnė bendra kasdienės mitybos kokybė.

    Raciono pagrindą turėtų sudaryti daržovės, vaisiai ir uogos, viso grūdo produktai, ankštiniai augalai, riešutai ir sėklos. Baltymų galima gauti iš žuvies, kiaušinių, liesesnės mėsos, pieno produktų ir ankštinių kultūrų.

    Lietuvoje nebūtina ieškoti brangių egzotiškų vadinamųjų supermaisto produktų. Puikiai tinka kopūstai, morkos, burokėliai, obuoliai, šaldytos uogos, avižos, grikiai, pupelės, žirniai, lęšiai, silkė ir kita žuvis.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus, saldžius gėrimus, daug druskos turinčius užkandžius, dažnai valgomą greitąjį maistą ir mėsos gaminius. Sveika mityba nereiškia, kad tam tikras maistas turi būti visiškai uždraustas – svarbiausia, kad mažiau vertingi produktai netaptų kasdienio raciono pagrindu.

    Vandens poreikis kiekvienam skirtingas

    Vanduo būtinas normaliai kraujotakai, kūno temperatūros reguliavimui, virškinimui ir kitoms organizmo funkcijoms. Tačiau visiems žmonėms tinkamos vienodos privalomos vandens normos nėra.

    Skysčių poreikis priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, mitybos, sveikatos būklės ir vartojamų vaistų. Dalį vandens gauname su sriubomis, vaisiais, daržovėmis ir kitais produktais.

    Daugumai sveikų žmonių patikimas orientyras yra troškulys ir šviesiai gelsvos spalvos šlapimas. Karštą dieną, sportuojant, karščiuojant ar gausiai prakaituojant skysčių reikia daugiau. Tačiau žmonėms, sergantiems širdies ar inkstų ligomis, gydytojas gali rekomenduoti skysčių kiekį riboti, todėl universaliais patarimais remtis nederėtų.

    Teiginys, kad vos pritrūkus vandens kraujas būtinai „sutirštėja“ ir staiga sulėtėja deguonies pernešimas, yra pernelyg supaprastintas. Ryški dehidratacija iš tiesų gali sutrikdyti kraujotaką ir savijautą, tačiau nedidelis troškulys dar nereiškia pavojingo kraujo sutirštėjimo.

    Nerūkymas duoda daugiau naudos nei papildų lentyna

    Tabako vartojimas yra vienas svarbiausių išvengiamų ankstyvos mirties rizikos veiksnių. Rūkymas didina infarkto, insulto, plaučių ligų ir daugelio vėžio rūšių tikimybę.

    Mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje. Teigiami pokyčiai prasideda gana greitai, o ilgainiui širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos ligų rizika mažėja. Tai vienas veiksmingiausių sveikatos sprendimų, gerokai svarbesnis už profilaktiškai vartojamus vitaminus.

    Alkoholio atveju taisyklė taip pat paprasta: kuo jo mažiau, tuo saugiau. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad nėra tokio alkoholio kiekio, kuris būtų visiškai nerizikingas sveikatai, ypač vertinant vėžio riziką. Alkoholis priskiriamas pirmos grupės kancerogenams ir yra siejamas mažiausiai su septyniomis vėžio rūšimis.

    Lėtinis stresas taip pat palieka pėdsaką

    Trumpalaikis stresas gali padėti susitelkti ir greičiau reaguoti, tačiau ilgai trunkanti įtampa gali bloginti miegą, didinti kraujospūdį, skatinti persivalgymą ir silpninti emocinę savijautą.

    Ne visų streso priežasčių įmanoma išvengti, tačiau galima mokytis geriau jas valdyti. Padeda kasdienis judėjimas, pasivaikščiojimai, bendravimas su artimaisiais, pakankamas poilsis ir aiškios darbo bei laisvalaikio ribos.

    Jeigu nerimas, prislėgta nuotaika, nemiga ar išsekimas užsitęsia ir trukdo kasdieniam gyvenimui, vien kvėpavimo pratimų gali nepakakti. Tokiu atveju verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą ar kitą psichikos sveikatos specialistą.

    Profilaktiniai tyrimai turi būti parenkami pagal amžių ir riziką

    Reguliarus sveikatos tikrinimas nereiškia, kad kiekvienais metais būtina savo nuožiūra atlikti kuo daugiau laboratorinių tyrimų. Nereikalingi tyrimai gali parodyti atsitiktinių nukrypimų, sukelti nerimą ir paskatinti tolesnius tyrimus, kurie žmogui iš tiesų nebuvo būtini.

    Tikslingiau su šeimos gydytoju įvertinti kraujospūdį, kūno svorį, rūkymą, fizinį aktyvumą, šeimos ligų istoriją ir pagal amžių bei rizikos veiksnius parinkti reikalingus tyrimus.

    Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai gali nemokamai dalyvauti valstybės finansuojamose ligų prevencijos programose. Šiuo metu vykdomos gimdos kaklelio, krūties, prostatos, storosios žarnos ir širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos programos. Dėl dalyvavimo pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

    Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programa Lietuvoje skirta 40–60 metų imtinai vyrams ir moterims, o krūties vėžio programa – 45–74 metų imtinai moterims. Tikslinės amžiaus ribos ir tyrimų periodiškumas skirtingose programose nėra vienodi.

    Ilgaamžiškumas prasideda nuo kasdienybės

    Sveikata retai priklauso nuo vieno pirkinio, vieno produkto ar trumpalaikio iššūkio. Ją kuria daugybė nedidelių sprendimų: daugiau judėti, nerūkyti, rečiau vartoti alkoholį, rinktis įvairų maistą, pakankamai miegoti ir neignoruoti profilaktikos.

    Vitaminai nėra savaime blogi, tačiau sveikam, visavertiškai besimaitinančiam žmogui jie nepakeičia miego, judėjimo ar subalansuotos mitybos. Maisto papildus geriausia rinktis ne pagal reklamą ar pažįstamų patarimus, o nustačius konkretų poreikį ir pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

  • Atrodo, kad gyvenimas slysta pro šalį? Penki ženklai, kad metas ką nors keisti

    Atrodo, kad gyvenimas slysta pro šalį? Penki ženklai, kad metas ką nors keisti

    Pažįstamas jausmas: savaitė prabėgo nepastebimai, tačiau sunku prisiminti, kas joje buvo įdomaus ar prasmingo. Darbas, buities reikalai, miegas – ir viskas kartojasi iš naujo.

    Kartais žmogus taip įsisuka į kasdienę rutiną, kad nebesusimąsto, ar gyvena taip, kaip iš tiesų norėtų. Jo laiką užpildo pareigos, kitų žmonių lūkesčiai ir automatiškai atliekami darbai, o asmeniniams poreikiams bei svajonėms vietos beveik nebelieka.

    Tai nėra medicininė diagnozė ar tikslus psichologinis testas. Vis dėlto tam tikri kasdieniai pojūčiai gali paskatinti sustoti ir sąžiningai įvertinti, ar dabartinis gyvenimo būdas jums vis dar tinka.

    Darbų daugėja, o laiko sau vis mažiau

    Jeigu nuolat jaučiatės tarsi bėgtumėte uždarame rate, gali būti, kad didelę dienos dalį skiriate užduotims, kurios jums nėra tokios svarbios, kaip atrodo.

    Verta peržvelgti savo dienotvarkę ir paklausti: kiek joje yra tikrai būtinų darbų, o kiek – įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėte iš įpročio, kaltės jausmo ar nenoro nuvilti kitų?

    Dažnai laiko pristinga ne todėl, kad darbų objektyviai per daug, bet todėl, kad žmogus sunkiai nustato ribas, nuolat reaguoja į kitų prašymus ir bando vienu metu atlikti kelias užduotis.

    Nors daugiaveika gali atrodyti efektyvi, iš tiesų dažniausiai tik greitai perjungiame dėmesį nuo vienos užduoties prie kitos. Dėl to greičiau pavargstame, dažniau klystame ir patiriame daugiau įtampos.

    Pamėginkite iš dienotvarkės pašalinti bent vieną jums mažai prasmingą užduotį. Net nedidelis laisvo laiko tarpas gali padėti susigrąžinti pojūtį, kad savo dieną valdote patys.

    Darbas išsekina ir nepalieka jėgų gyvenimui

    Jeigu pirmadienio laukiate su nerimu, kasdien skaičiuojate valandas iki darbo pabaigos, o penktadienio vakaras atrodo vienintelis malonus savaitės įvykis, verta atidžiau įvertinti savo profesinę situaciją.

    Žinoma, net ir mėgstamame darbe pasitaiko sunkių laikotarpių, nuobodžių užduočių bei konfliktų. Tačiau nuolatinis emocinis ir fizinis išsekimas, vis didėjantis atsiribojimas nuo darbo bei jausmas, kad jūsų pastangos neturi prasmės, gali būti susiję su profesiniu perdegimu.

    Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą apibūdina kaip su darbu susijusį reiškinį, kylantį dėl ilgai trunkančio ir nesuvaldyto streso darbo vietoje. Tai nėra atskira medicininė liga, tačiau į šią būseną nereikėtų numoti ranka.

    Nebūtina kitą dieną rašyti prašymo išeiti iš darbo. Pirmiausia galima apsvarstyti mažesnius pokyčius: aiškiau apibrėžti darbo laiką, atsisakyti perteklinių pareigų, pasikalbėti su vadovu, atnaujinti profesines žinias ar ramiai pradėti ieškoti kitų galimybių.

    Svajonės nuolat atidedamos „geresniam laikui“

    „Pradėsiu, kai turėsiu daugiau laiko“, „keliausiu, kai uždirbsiu daugiau“, „savimi pasirūpinsiu, kai baigsis šis įtemptas laikotarpis“ – tokie pažadai gali kartotis daugelį metų.

    Dienos tampa labai panašios: tie patys maršrutai, žmonės, darbai ir vakaro įpročiai. Savaime rutina nėra bloga – ji suteikia stabilumo ir padeda taupyti jėgas. Problema atsiranda tuomet, kai joje nebelieka nieko, ko lauktumėte su smalsumu ar džiaugsmu.

    Kartais svajones atidedame dėl realių aplinkybių, tačiau neretai tam trukdo baimė suklysti, nepasitikėjimas savimi ar įsitikinimas, kad naują veiklą pradėti jau per vėlu.

    Nebūtina iš karto imtis didelių permainų. Naujumą į gyvenimą gali grąžinti ir nedideli dalykai: kitas pasivaikščiojimo maršrutas, seniai atidėtas susitikimas, naujas užsiėmimas, trumpa kelionė po Lietuvą, sportas ar mokymai.

    Svarbu, kad bent dalis savaitės būtų skirta ne tik pareigoms, bet ir tam, kas jums įdomu.

    Skaitote daugybę patarimų, tačiau nieko nekeičiate

    Galbūt nuolat skaitote straipsnius apie geresnę savijautą, išsaugote treniruočių programas, žadate pradėti sveikiau maitintis ar anksčiau eiti miegoti, tačiau kasdienybė lieka tokia pati.

    Informacijos kaupimas kartais sukuria klaidingą pažangos pojūtį. Atrodo, kad jau rūpinamės problema, nors iš tikrųjų dar neatlikome nė vieno konkretaus veiksmo.

    Dar blogiau, kai dėl neįgyvendintų planų atsiranda kaltė: žmogus pradeda manyti, kad jam trūksta valios ar disciplinos. Tačiau dažnai planai tiesiog būna per dideli ir neapibrėžti.

    Vietoj pažado „nuo pirmadienio pakeisiu gyvenimą“ geriau nusistatyti labai mažą veiksmą: dešimt minučių pasivaikščioti, sutvarkyti vieną stalčių, parašyti vieną laišką, paskambinti vienam žmogui ar anksčiau išjungti telefoną.

    Nedidelis atliktas veiksmas paprastai yra vertingesnis už dešimt išsaugotų patarimų.

    Nuolat rūpinatės kitais, bet pamirštate save

    Jeigu dažnai sakote „taip“, nors viduje norite atsisakyti, gali būti, kad pernelyg prisitaikote prie kitų žmonių poreikių.

    Padėti artimiesiems, kolegoms ar draugams yra natūralu. Tačiau nuolatinis noras visiems įtikti ilgainiui gali sukelti nuovargį, susierzinimą ir jausmą, kad jūsų pačių norai niekam nerūpi.

    Kartais žmogus taip įpranta būti patogus kitiems, kad pats nebesupranta, ko nori. Jis renkasi ne tai, kas jam tinkama, o tai, kas nesukels konflikto, kritikos ar nusivylimo.

    Vertėtų paklausti savęs: ar sutinku todėl, kad tikrai noriu padėti, ar todėl, kad bijau būti palaikytas savanaudžiu? Ar mano santykiuose yra vietos ne tik kitų, bet ir mano poreikiams?

    Gebėjimas ramiai atsisakyti nėra abejingumas. Aiškios ribos padeda išsaugoti jėgas ir kurti sveikesnius santykius.

    Nuo ko pradėti pokyčius

    Jeigu atpažinote save keliuose punktuose, nereikia skubėti per vieną dieną keisti darbo, santykių ar gyvenamosios vietos. Staigūs sprendimai, priimti iš nuovargio ar nusivylimo, ne visada būna geriausi.

    Pradėkite nuo mažų, konkrečių žingsnių:

    • pašalinkite iš savaitės bent vieną jums nereikalingą įsipareigojimą;
    • suplanuokite vieną malonią arba naują veiklą;
    • bent kartą atsisakykite to, kam iš tiesų neturite laiko ar jėgų;
    • skirkite kelias minutes apmąstyti, kas tą dieną suteikė energijos, o kas ją atėmė;
    • užrašykite vieną pokytį, kurį galite pradėti įgyvendinti jau dabar.

    Permainos nebūtinai turi būti didelės, kad būtų reikšmingos. Kartais gyvenimo kryptis pradeda keistis tuomet, kai žmogus pirmą kartą po ilgo laiko sąmoningai pasirenka ne tai, ko iš jo tikimasi, o tai, kas svarbu jam pačiam.

    Kada vertėtų ieškoti pagalbos

    Nuolatinis nuovargis, motyvacijos stoka ir prarastas susidomėjimas anksčiau džiuginusia veikla ne visada reiškia tik tai, kad „metas pakeisti gyvenimą“. Tokie požymiai taip pat gali būti susiję su depresija, nerimo sutrikimais, perdegimu ar fizinės sveikatos problemomis.

    Jeigu prislėgta nuotaika, beviltiškumas, energijos trūkumas ar negebėjimas džiaugtis tęsiasi ilgiau nei dvi savaites ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą arba psichikos sveikatos centro specialistą.

    Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas. Kartais tai ir yra svarbiausias pokytis, nuo kurio prasideda geresnė savijauta.