Žyma: vitaminai

  • Kokie obuoliai yra naudingiausi sveikatai?

    Kokie obuoliai yra naudingiausi sveikatai?

    Obuoliai – tikri vaisių čempionai pagal savo naudą žmogaus organizmui. Juos valgome pusryčiams, dedame į košes ir salotas, iš jų gaminamas sidras bei desertai.

    Tačiau ar susimąstėte, kurie obuoliai suteikia daugiausia naudos – raudonieji, žalieji ar geltonieji?

    Ir kuriuos verta rinktis šaltuoju metų laiku, kad jie būtų ne tik skanūs, bet ir išties naudingi?

    Kodėl obuoliai laikomi vienais naudingiausių vaisių

    Obuolių naudos paslaptis slypi jų „vidinėje chemijoje“. Juose yra daugiau kaip 30 rūšių antioksidantų, tarp kurių ypač išsiskiria kvercetinas – medžiaga, mažinanti širdies ir kraujagyslių ligų bei uždegimų riziką.

    Obuolio žievelėje gausu pektino – natūralios „šluotos“ žarnynui, padedančios valyti organizmą ir reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Tuo tarpu geležis, kalis ir vitaminas C stiprina imuninę sistemą bei gerina medžiagų apykaitą.

    Įdomus faktas: viename vidutinio dydžio obuolyje yra apie 4 gramai skaidulų – panašiai kaip dubenėlyje avižinės košės. Tuo pat metu jame tik apie 95 kilokalorijos, todėl tai puikus pasirinkimas sveikam užkandžiui.

    Žalieji ar raudonieji – kuriuos obuolius rinktis?

    Žalieji obuoliai, pavyzdžiui, „Granny Smith“, turi mažiau cukraus, todėl tinka žmonėms, stebintiems gliukozės kiekį kraujyje. Jie yra šiek tiek rūgštesni, tačiau turtingesni vitaminu K ir organinėmis rūgštimis, kurios skatina virškinimą, bei polifenoliais, naudingais širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Raudonieji obuoliai, tokie kaip „Fuji“ ar „Gala“, yra saldesni, todėl idealiai tinka tiems, kurie nori pagerinti nuotaiką ar atgauti energiją. Jų žievelėje daugiau antocianinų – antioksidantų, saugančių ląsteles nuo senėjimo.

    Geltonieji obuoliai, pavyzdžiui, „Golden Delicious“, užima tarpinę vietą: jie yra švelnūs, aromatingi, tinka tiems, kurie nemėgsta rūgštelės, ir yra naudingi kepenims bei odai dėl didesnio beta karotino kiekio (lyginant su kitais obuoliais).

    Kodėl obuolius verta valgyti su žievele

    Geriausias patarimas – valgykite obuolius su žievele. Būtent joje sukaupta didžioji dalis naudingųjų medžiagų, be to, ji padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Svarbiausia – prieš valgydami vaisius kruopščiai nuplaukite.

    Jei kalbėtume esmės lygmeniu, naudingiausi yra žalieji obuoliai su tvirta žievele ir lengva rūgštele – ypač „Granny Smith“, „Antaninis“ bei laukiniai obuoliai. Jie turi mažiau cukraus, daugiau pektino ir antioksidantų, o taip pat puikiai tinka organizmo valymui ir medžiagų apykaitos normalizavimui.

    Kodėl vietiniai sezoniniai obuoliai – geriausias pasirinkimas

    Iš tiesų, naudingiausi obuoliai yra ne brangūs importiniai, o švieži, sezoniniai, vietinės kilmės vaisiai. Rudenį tai dažniausiai „Auksis“, „Beržininkų ananasas“, „Antaninis“ ir „Aldas“, „Aport“, „Melba“, o žiemą bei pavasarį – ilgai išsilaikantys vėlyvieji veislės, tokios kaip „Idared“, „Ligol“, „Renet“, „Jonagold“, „ALVA“, „Gloster“, „Spartan“.

    Kodėl verta rinktis vietinius vaisius:

    • vietiniai sezoniniai obuoliai yra šviežesni ir nebuvo mėnesių mėnesius laikomi dujų kamerose, kur prarandama dalis vitaminų;
    • juose mažiau vaško apnašų ir cheminių apdorojimų nei blizgančiuose importiniuose obuoliuose;
    • be to, juose daugiau vitamino C, nes vaisiai nebuvo ilgai transportuojami.

    Apibendrinant galima teigti: naudingiausi obuoliai – vietiniai, sezoniniai, su tvirta, kiek rūgštoka žievele. Nesvarbu, kaip jie atrodo išoriškai – būtent tokie vaisiai suteikia organizmui daugiausia naudos.

  • Ar mikrobangų krosnelė sunaikina naudingas medžiagas maiste?

    Ar mikrobangų krosnelė sunaikina naudingas medžiagas maiste?

    Mikrobangų krosnelė jau seniai tapo nepakeičiamu virtuvės pagalbininku.

    Ji išgelbsti tada, kai nėra noro stovėti prie viryklės – vos per kelias minutes šaltą pietų likutį paverčia karšta vakariene.

    Tačiau kartu su patogumu atsirado ir abejonių: ar tiesa, kad mikrobangos „žudo“ vitaminus ir daro maistą kenksmingą?

    Daugelis iki šiol žvelgia į „mikrobangę“ įtariai, tarsi į mažą spintelę su radiacija.

    Tad metas išsiaiškinti – ar ji tikrai naikina naudingas medžiagas, ar vis dėlto tai tik mitai, kilę iš senų baimių.

    Kaip veikia mikrobangų krosnelė

    Įdomus faktas: iš pradžių mikrobangos buvo naudojamos radarų sistemose, o ne maisto ruošimui.

    Į virtuvę ši technologija atkeliavo tik XX a. šeštajame dešimtmetyje.

    Pirmiausia mikrobangų krosnelės išpopuliarėjo JAV, o Sovietų Sąjungoje jos egzistavo, bet buvo sunkiai prieinamos.

    Kai mikrobangų krosnelės tapo plačiai paplitusios, žmonės ėmė svarstyti, kas iš tiesų vyksta su maistu, kai jis „įšyla iš vidaus“.

    Pirmieji tyrimai parodė, kad jokių stebuklų čia nėra – mikrobangos tiesiog priverčia vandens, riebalų ir cukrų molekules vibruoti, o nuo šio judėjimo maistas įkaista.

    Kitaip tariant, mikrobangų krosnelė neveikia radiacijos principu, kaip daugelis manė – radiacija čia visai ne prie ko.

    Ar mikrobangų krosnelė gadina maistą?

    Gerai, maistas nevirsta „mutantu“. Bet gal jis tampa mažiau naudingas?

    Mokslininkai jau daugybę kartų tikrino, kaip mikrobangos veikia vitaminus.

    2009 m. atlikta plataus masto tyrimų apžvalga parodė, kad, lyginant mikrobangų krosnelę ir įprastą viryklę, skirtumas išsaugant maisto naudingąsias savybes – minimalus.

    Žinoma, dalis vitaminų vis tiek suyra, nes bet kokia terminė apdorojimo forma naikina, pavyzdžiui, vitaminą C ar kai kuriuos B grupės vitaminus.

    Tačiau mikrobangų krosnelė jų nesunaikina labiau nei keptuvė ar puodas su verdančiu vandeniu.

    Įdomiausia, kad kai kuriais atvejais mikrobangų krosnelė netgi padeda išsaugoti daugiau naudingų medžiagų nei virimas.

    Kinijos mokslininkai palygino penkis brokolių gaminimo būdus: virimą, kepimą, garinimą, kepimą su vėlesniu virimu ir mikrobangų kaitinimą.

    Paaiškėjo, kad virimas sunaikino daugiausia vitamino C – daugiau nei 30 proc., o mikrobangų krosnelėje jo netekta tik apie 16 proc.

    Kokią indų rūšį rinktis mikrobangų krosnelei

    Tačiau yra vienas niuansas – indai.

    Žymėjimas „tinka mikrobangų krosnelei“ reiškia tik tai, kad plastikas neišsilydys, bet ne tai, kad jis visiškai saugus.

    Naujausi tyrimai rodo, kad kaitinant kai kurie plastikiniai indai išskiria milijardus mikroplastiko dalelių.

    Todėl maistą geriau šildyti stikliniuose arba keraminiuose induose – tai nekeičia maisto skonio ir yra saugiau sveikatai.

    Išvada

    Atsakymas paprastas: mikrobangų krosnelė nenaikina vitaminų ir nepaverčia maisto kenksmingu.

    Viskas priklauso nuo to, ką ir kaip ruošiate.

    Jei neperkaitinate maisto ir vengiate abejotinos kokybės plastiko, patiekalai iš mikrobangų krosnelės išlaiko didžiąją dalį naudingų savybių.

    Tad drąsiai šildykite pietus – pasakos apie „negyvą maistą“ jau seniai liko praeityje.

  • Rudeninė apatija? Valgykite!

    Rudeninė apatija? Valgykite!

    Daugybei žmonių sezonų kaita sukelia jei ne depresiją, tai savotišką apatiją – nesinori nieko veikti, ir net mąstymas, atrodo, reikalauja didelių fizinių pastangų.

    Štai todėl mokslininkai išskyrė dešimt medžiagų, jų tikinimu, būtinų smegenims tokiu sudėtingu metų laiku kaip ruduo.

    Gliukozė

    Kur rasti? Grūdėtoje ir juodoje duonoje, rupių miltų makaronuose – tai yra naudinguose angliavandeniuose. Tačiau gliukozės taip pat yra ir „bloguosiuose“ angliavandeniuose: cukruje, bandelėse, saldainiuose ir pyragaičiuose.

    Geležis

    Kur rasti? Grūdų produktuose, ankštiniuose augaluose, kiaušiniuose, varškėje, galvijų kepenyse. Vaisiuose ir daržovėse geležies mažai, tačiau iš jų – pavyzdžiui, žaliųjų obuolių, – ji pasisavinama visiškai.

    Vitaminas C

    Kur rasti? Juoduosiuose serbentuose (net ir šaldytuose), paprikose, šaltalankiuose, visuose citrusuose.

    B grupės vitaminai

    Kur rasti? Alaus mielėse, špinatuose, morkose, kukurūzuose, pupelėse, brokoliuose (B1 ir B2). Taip pat galvijų kepenyse ir širdyse, neriebioje jautienoje, silkėje, kiaušinių tryniuose (B12).

    Lecitinas

    Kur rasti? Kiaušinių tryniuose, mėsos subproduktuose (galvijų ir kiaulių kepenyse, inkstuose).

    Kalcis

    Kur rasti? Piene ir pieno produktuose, sūryje, kiaušinių tryniuose.

    Magnis

    Kur rasti? Duonoje – ypač grūdėtoje arba rupių miltų, – ryžiuose, grikiuose, visose pupelėse.

    Kalis

    Kur rasti? Keptose bulvėse, džiovintuose abrikosuose, razinose, šviežiuose raudonuosiuose pomidoruose.

    Nesočiosios riebalų rūgštys

    Kur rasti? Augaliniuose aliejuose – alyvuogių, sojų, rapsų, saulėgrąžų, žemės riešutų. Be to, riebioje žuvyje: silkėje, tune, skumbrėje. Tiks ir žuvų taukai kapsulėse.

    Cinkas

    Kur rasti? Jūros gėrybėse – krevetėse, krabuose, austrėse. Mėsoje – jautienoje, liesoje kiaulienoje, avienoje. Papildyti cinko atsargas organizme padės ir moliūgų sėklos, daiginti kviečiai.

  • 8 vitaminai, jų deficitas ir oda

    8 vitaminai, jų deficitas ir oda

    Kai kurių vitaminų trūkumą organizme aiškiausiai ir anksčiausiai išduoda oda.

    Yra odos defektų, kurių jokiu būdu negalima praleisti pro akis, nes jie gali signalizuoti apie rimtus pokyčius organizme – tokius kaip svarbiausių vitaminų stygius.

    Tačiau pastebėję juos neskubėkite į vaistinę: bet kokius maistinių medžiagų trūkumus geriau kompensuoti maistu. O prieš pradedant vartoti papildus – visada pasitarti su gydytoju, kad tie iš pažiūros nekalti preparatai nesureaguotų su jau vartojamais vaistais ar nekomplikuotų turimų sveikatos problemų.

    Pleiskanos ir besilupantys odos plotai

    Pleiskanos ir seborėjinis dermatitas abu susiję su sutrikusia odos riebalų gamyba, dėl kurio mūsų didžiausias organas ima pleiskanoti, luptis ir niežėti.

    Nors pleiskanos įprastai tampa skalpo problema, seborėjinis dermatitas gali pažeisti veidą, pažastis, kirkšnis, viršutinę krūtinės dalį.

    Tai labai paplitusios problemos, nors būdingiausios kūdikiams, paaugliams brendimo metu ir vidutinio amžiaus suaugusiesiems.

    Sukelti tokias būkles gali daugybė veiksnių, vienas jų – netinkama mityba (nors jos sąsajos su pleiskanojančia oda ir seborėjiniu dermatitu dar nėra iki galo ištirtos).

    Jeigu susidūrėte su panašiomis odos bėdomis, pabandykite į savo valgiaraštį įtraukti daugiau maisto, turinčio:

    • Niacino (vitamino B3).

    • Riboflavino (vitamino B2).

    • Piridoksino (vitamino B6).

    • Cinko.

    Trapūs, lūžinėjantys, nesveiko atspalvio nagai

    Aišku, jie ne oda, tačiau glaudžiai susiję su jos sveikata.

    Be to, nagai gali labai daug papasakoti apie tai, kas vyksta mūsų kūne.

    Trapūs nagai – tai pirmiausia geležies trūkumas organizme. „Žydintys“ nagai – išmarginti baltais brūkšneliais ar dėmėmis – gali būti cinko deficito požymis.

    Jeigu nagai rudai pilko atspalvio, išvagoti vertikalių rievių ir suapvalėję, tikėtina, jog trūksta vitamino B12.

    Blyški oda

    Jeigu atrodote nesveikai išblyškę, galimas kelių svarbių maistinių medžiagų trūkumas.

    Bet kitos tikėtinos kaltininkės – anemija ir prasta kraujotaka. Todėl patartina pirmiau išsitirti dėl vitaminų ir mikroelementų trūkumo prieš pradedant ką nors iš jų vartoti.

    Tarp galimai reikalingų jums medžiagų gali būti:

    • Geležis.

    • Folio rūgštis.

    • Cinkas.

    • Piridoksinas (vitaminas B6).

    • Vitaminas B12.

    Greitai atsirandančios mėlynės ir lėtai gyjančios žaizdos

    Tokie simptomai – beveik užtikrintas ženklas, kad trūksta vitamino C ir cinko. „Beveik“, nes juos sukelti gali ir tam tikros ligos.

    Tad pastebėję įtarimų keliančius simptomus pirmiausia kreipkitės į gydytoją. Jeigu tyrimai nepatvirtins vitaminų ir mineralų stygiaus, priežasčių teks ieškoti kitur.

    Enteropatinis akrodermatitas

    Liga, be kita ko, pasireiškianti odos uždegimu ir spuogeliais aplink burną ir (arba) išangę, viduriavimu, pakitusiais nagais.

    Enteropatinį akrodermatitą sukelia cinko deficitas, tačiau ligos formų būna įvairių. Viena iš jų – retas genetinis sutrikimas, dėl kurio žarnynas negali pasisavinti cinko.

    Gali enteropatinis akrodermatitas išsivystyti ir dėl kitų ligų, sukeliančių maistinių medžiagų nepasisavinimą. Tarp dažniausiai pasitaikančiųjų – celiakija, Krono liga, priklausomybė nuo alkoholio. Taip pat prasta mityba.

    Galiausiai akrodermatitas kartais diagnozuojamas per mažo svorio anksčiau laiko gimusiems kūdikiams arba tiems, kurie negauna pakankamai cinko su motinos pienu.

    Pelagra

    Šią būklę sukelia vitamino B3, kitaip vadinamo niacinu, deficitas.

    Kaip ir enteropatinis akrodermatitas, negydoma pelagra gali sukelti rimtų komplikacijų. O ir jos pačios simptomai baugūs: viduriavimas, dermatitas (veido, rankų, pėdų arba lūpų odos uždegimas), net demencija. Opelių gali atsirasti ir burnoje.

    Pelagra šiais laikais – nedažnai pasitaikanti liga. Ja sergama nebent skurstančiuose pasaulio kraštuose, nors pasitaiko pacientų, kurių organizmas negeba tinkamai pasisavinti vitamino B3 (turinčiųjų priklausomybę nuo alkoholio, mitybos sutrikimų, virškinimo trakto ligų arba vartojančiųjų tam tikrus vaistus – antikonvulsantus, imunosupresorius).

    Sausa oda, suskeldėjusios lūpos, burnos opelės

    Vitamino B2, arba riboflavino, deficitas dažniausiai išsivysto žmonėms, kurie arba prastai maitinasi, arba negali šio vitamino tinkamai pasisavinti.

    Tačiau pritrūkti riboflavino organizmui gali ir dar dėl vienos priežasties: vitamino B2 mūsų kūnas nekaupia – bet kokį perteklių iškart pašalina.

    Dėl to skurdi mityba yra ypač pavojinga. Nevalgant vitamino B2 turinčių produktų, neilgai trukus gali pasireikšti nemalonūs simptomai – kaip suskilusios, paraudusios lūpos, išsausėjusi oda, žaizdelės burnoje.

    Sausa, pleiskanojanti ir niežtinti oda

    Vitaminas A gyvybiškai svarbus daugeliui organizmo funkcijų, tarp jų – gerai regai, medžiagų apykaitai, imunitetui. Reikalingas jis ir ląstelėms vystytis. Todėl kai vitamino A pritrūksta, pirmiausia sureaguoja oda – tampa sausa, ima pleiskanoti arba niežtėti.

    Kiti vitamino A deficito simptomai – akių sausumas ir regos problemos.

    Didžiąją dalį organizme esančio vitamino A sandėliuoja kepenys. Tad visos ligos ir būklės, kurios pažeidžia šį organą ir žarnyną, gali sukelti vitamino A deficitą.

    Yra ir dar viena įdomi vitamino A trūkumo sąlyga – cinko arba geležies stygius.

        Maistas vietoj vitaminų

    Jeigu įtariate, kad jūsų organizmui trūksta kurių nors vitaminų, pasikonsultuokite su specialistu, pasidarykite kraujo tyrimus. Nors visada rekomenduojama teikti pirmenybę maistui, ne tabletėms, žmonės, kurių deficitų rizika didesnė – nėščiosios, senjorai, besilaikantieji griežtų, kai kurias maistines medžiagas ribojančių dietų, – be multivitaminų komplekso paprastai neišsiverčia.
    Visiems kitiems subalansuotas ir maistingas valgis turėtų padėti apsisaugoti nuo bet kokių trūkumų ar juos kompensuoti.
    Riboflavinas (vitaminas B2). Avokadai, artišokai, smidrai, kopūstinės daržovės, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, jautiena, vištiena, kepenys, viso grūdo produktai, riešutai, grybai, moliūgai.
    Niacinas (vitaminas B3). Raudona mėsa, žuvis, paukštiena, riešutai, sėklos, ankštinės daržovės, rudieji ryžiai, bananai.
    Piridoksinas (vitaminas B6). Galvijų kepenys, lašiša, avinžirniai, paukštiena, tunas, tamsiai žalios lapinės daržovės, melionai, apelsinai, bananai, papajos.
    Vitaminas B12. Žuvis, vištiena, pienas, jogurtas, sausi pusryčiai su vitaminais, augalinis pienas su vitaminais.
    Vitaminas A. Jautiena, kiaušiniai, lašiša, kepenys, vištiena, lapinės daržovės, brokoliai, morkos, moliūgai, apelsinai, melionai, vitaminizuoti pieno produktai arba sausi pusryčiai.
    Cinkas. Austrės, krabų mėsa, jautiena, kiauliena, omarų mėsa, ankštinės daržovės, riešutai, avižos, sėklos, sojų mėsa.
    Folio rūgštis. Pupelės, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, saulėgrąžų sėklos, visadalių grūdų produktai, sausi pusryčiai su folio rūgštimi.
    Geležis. Špinatai, lęšiai, pupelės, jautiena, austrės, sausi pusryčiai su geležimi.

     

  • Nuo sveikos širdies iki gražios odos: kodėl reikia valgyti obuolius

    Nuo sveikos širdies iki gražios odos: kodėl reikia valgyti obuolius

    Obuoliai vieni populiariausių vaisių – daugiausia dėl skonio, nors labiausiai turėtų būti vertinami dėl naudos sveikatai.

    Turtingi visų svarbiausių dalykų, reikalingų žmogaus organizmui, obuoliai jį stiprina ir net gali sumažinti sunkių lėtinių ligų riziką. Taigi yra mums taip reikalinga ir subalansuotos mitybos dalis, ir vaistai. Štai ką apie obuolius sako mokslas.

    Antioksidacinis poveikis

    Obuoliai turtingi antioksidantų, saugančių mūsų kūno ląsteles nuo sunkiausių pažeidimų. Iš jų obuoliuose dominuoja vitaminai C ir E, bet ne ką mažiau yra polifenolių, tokių kaip flavonoidai, turintys visokios naudos sveikatai.

    Tyrimai rodo, kad reguliariai valgant obuolius galima padidinti antioksidantų aktyvumą organizme. Taip pat įrodyta, kad obuoliuose esantys antioksidantai neutralizuoja reaktyviąsias deguonies rūšis (nestabilias molekules, skatinančias ląstelių pažeidimus). Šis reaktyviųjų deguonies rūšių sumažėjimas gali sumažinti tam tikrų sveikatos sutrikimų, įskaitant širdies ligas.

    Širdies sveikata

    Yra mokslinių įrodymų, kad obuoliuose esantys polifenoliai ir maistinės skaidulos gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų širdies sveikatos problemų riziką.

    Remiantis vienu tyrimu, valgant obuolius gerėja bendras cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų, arba blogojo cholesterolio, kiekiai. Taigi obuoliai, tai yra juose esantys polifenoliai, gali būti ypač naudingi žmonėms, turintiems bėdų dėl cholesterolio.

    Dar mokslininkai mano, kad obuoliai gali turėti uždegimą slopinamųjų savybių, todėl taip pat prisideda prie širdies apsaugos.

    Šių vaisių maistinės skaidulos gerina žarnyno mikrobiomos būklę, o tai turi įtakos mažinti tiek uždegiminius procesus, tiek širdies ligų riziką.

    Obuolių polifenoliai taip pat gali slopinti uždegimus, keisdami jų eigą.

    Svorio kontrolė

    Jeigu valgysite daugiau obuolių, bus lengviau tą daryti, teigia specialistai.

    Pirmiausia dėl to, kad kremtant obuolius labai paprasta pasiekti rekomenduojamą suvalgyti dienos vaisių ir daržovių kiekį. O valgant užtektinai vaisių ir daržovių reguliuoti kūno svorį kur kas lengviau – tai irgi mokslo įrodyta.

    Vieno tyrimo, vykdyto ir su žmonėmis, ir su gyvūnais, rezultatai atskleidė, jog padidintas obuolių kiekis valgiaraštyje tiek vieniems, tiek kitiems padėjo numesti svorio. Bet įdomiausia tai, kad sėkmingiausiai nereikalingų kilogramų atsikratyti sekėsi turintiems antsvorio individams.

    Mitybos specialistai sako galintys patvirtinti ir obuolių naudą vaikams. Tų, kurie valgo obuolius ir jų produktus, mityba būna labiau subalansuota, o nutukimo atvejai tarp tokių vaikų gerokai retesni. Ir viskas dėl to, kad obuolių maistinė sudėtis stebėtinai turtinga.

    Apsauga nuo diabeto

    Kai kurie duomenys rodo, kad obuoliai gali padėti išvengti II tipo diabeto.

    Valgant šiuos vaisius su žievele, gaunami antioksidantai bei skaidulos, manoma, sulėtina virškinimą, taigi sumažina gliukozės šuolį kraujyje.

    Antioksidantai obuoliuose prisideda prie diabeto prevencijos ir kovodami su laisvaisiais radikalais bei mažindami lipidų kiekį kraujyje.

    Įvairūs tyrimai, atlikti su gyvūnais ir su žmonėmis, parodė, kad obuoliai mažinti cukraus kiekį kraujyje pradeda iškart, vos tik juos suvalgius.

    Siejami obuoliai ir su retesniais gestacinio diabeto bei padidėjusio gliukozės kiekio nėščiųjų kraujyje atvejais.

    Sveikas virškinimas

    Obuoliai gali padėti subalansuoti žarnyno mikrobiomą (mikroorganizmus, tarpstančius virškinimo sistemoje), tai labai svarbu ne tik virškinimo trakto būklei, bet ir sveikatai apskritai.

    Maistinės skaidulos ir polifenoliai obuoliuose veikia kaip prebiotikai. Jie skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi ir klestėjimą žarnyne. Skaidulos taip pat yra pagrindinis energijos šaltinis žarnyno bakterijoms, būtinoms normaliam virškinimui.

    Tiesa, dar atlikta labai nedaug tyrimų su žmonėmis aiškinantis obuolių įtaką virškinimo sistemai. Bet turimų rezultatų pakanka, kad būtų galima teigti, jog obuoliai iš tiesų padidina naudingų bakterijų kiekį žarnyne. Papildomi tyrimai padėtų sustiprinti šiuos rezultatus.

    Stipresni kaulai

    Už tai turėtume dėkoti obuoliuose esantiems vitaminams, mineralams ir kitoms maistinėms medžiagoms. Pavyzdžiui, kaliui ir kalciui. Jų abiejų esama šiuose vaisiuose ir jie abu siejami su mažesne osteoporozės – sumažėjusių kaulų masės ir jų mineralinio tankio – rizika.

    Mažai būta tyrimų, siekiančių nustatyti ir obuolių poveikį kaulų sveikatai. Tačiau žinoma, kad padidinus suvalgomų vaisių kiekį kaulų lūžių rizika mažėja.

    Didesnis vaisių ir daržovių kiekis valgiaraštyje gali pagerinti ir kaulų tankį.

    Ir dar šis tas. Įvairūs tyrimai parodė, kad flavonoidai obuoliuose irgi turi kaulus saugančių savybių. Jie, be kita ko, gali padidinti kaulus formuojančių ląstelių osteoblastų ir sumažinti kaulus ardančių ląstelių osteoklastų aktyvumą.

    Skysčiai

    Nuo 80 iki 89 procentų obuolio sudaro vanduo, tad valgant juos paprasta palaikyti skysčių balansą organizme. Tuo labiau kad yra obuoliuose ir elektrolitų, gyvybiškai reikalingų tokiai pusiausvyrai išlaikyti: jau minėtų kalcio ir kalio, taip pat magnio, natrio.

    Suprantama, į obuolius derėtų žiūrėti tik kaip į papildomą, ne pagrindinį ir vienintelį vandens šaltinį. Visgi viename vidutinio dydžio vaisiuje jo yra apie 156 ml.

    Graži oda

    Ją užtikrina specifinės maistinės medžiagos obuoliuose.

    Buvo tirtos sveikos suaugusios moterys. Tyrimo iniciatoriai joms atsitiktine tvarka duodavo arba placebą, arba tabletę su obuolių polifenoliais.

    Pasibaigus 12 savaičių trukmės eksperimentui, moterys, vartojusios „obuolines“ tabletes, pastebėjo gerokai paskaistėjusią odą, labiau apsaugotą nuo ultravioletinės spinduliuotės keliamos pigmentacijos.

    Kai kurie rezultatai rodo, kad obuoliai gali apsaugoti odą nuo niacino sukeliamo raudonio.

    Be pliusų – ir minusai

    Kaip jau turbūt supratote, obuolių maistinė vertė išties įspūdinga: juose ne tik gausu vitaminų ir mineralų, bet ir makroelementų, aktyvių augalinių junginių.

    Specialistai rekomenduoja suaugusiam žmogui per dieną suvalgyti bent dvi porcijas vaisių. Vidutinio dydžio obuolys prilygtų vienai porcijai. Arba pusei rekomenduojamos paros normos.

    Nors obuoliai labai naudingi ir daugumai žmonių saugūs valgyti vaisiai, kai kam vertėtų jų vengti ar bent žinoti apie potencialias rizikas.

    Esmė ta, kad yra žmonių, alergiškų obuoliams. Rečiau alergenu tampa vaisiuose esantys baltymai, dažniau – žiedadulkės. Pastarųjų sukelta alerginė reakcija pasireiškia niežėjimu arba burnos, gerklės tinimu. Kai alergizuoja baltymai, galima dilgėlinė, tinimas, pasunkėjęs kvėpavimas, skrandžio veiklos sutrikimai ar net anafilaksinis šokas.

    Taip pat geriau nevalgyti obuolių sėklų – dėl nedidelio kiekio cianido.

    Turintiesiems virškinimo problemų irgi nederėtų padauginti obuolių. Jie nerekomenduotini žmonėms, kurie laikosi mažai FODMAP turinčios dietos (su mažai fermentuojamų oligosacharidų, disacharidų, monosacharidų ir poliolių – trumpųjų grandžių angliavandenių, kuriuos plonoji žarna sunkiai pasisavina). Toks mitybos planas dažnai skiriamas pacientams, sergantiesiems dirgliosios žarnos sindromu arba turintiems kitų virškinimo problemų.

    Dar esama duomenų, kad obuolių sultys nedera su kai kuriais vaistais – gali pakeisti antihistamininių, antihipertenzinių ir antiastminių preparatų veikimą. Nors šioje srityje dar reikalingi papildomi tyrimai, jeigu vartojate tokių grupių vaistus, dėl viso pikto pasitarkite su gydytoju.

        Naudinga žinoti

    Viename vidutinio dydžio obuolyje yra:
    95 kalorijos
    0,5 g baltymų
    0,3 g riebalų
    25 g angliavandenių
    4,4 g ląstelienos
    10,9 mg kalcio
    0,2 mg geležies
    9,1 mg magnio
    20 mg fosforo
    195 mg kalio
    8,4 mg vitamino C
    5,5 µg folato
    Obuoliuose taip pat yra nedideli kiekiai vitaminų A, E ir K, o dar vario, cholino, cinko, mangano bei kitų organizmui gyvybiškai reikalingų maistinių medžiagų.
    Atskirai būtina paminėti fitomedžiagas – sveikatai naudingus augalinius junginius. Vieni jų – polifenoliai, įskaitant antocianinus ir flavonoidus, parūpina obuoliams didžiąją dalį juose esančių antioksidantų. Bet dar šiuose vaisiuose yra ir karotenoidų, kurie taip pat pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.

  • Slapti cukinijų privalumai

    Slapti cukinijų privalumai

    Cukinijos – dar XX a. pradžioje lietuvių daržus pasiekusios daržovės, kurias dėl išskirtinės išvaizdos galime vadinti tikromis daržo karalienėmis.

    Įdomios formos, tačiau nesumaišomo skonio cukinijos puikiai tinka ir vasariškiems patiekalams gaminti – nuo sočių blynelių iki grilyje keptų užkandžių su rikotos sūriu bei šlakeliu alyvuogių aliejaus.

    Tačiau cukinijas vertėtų įtraukti į mitybos racioną ne tik dėl skonio, o ir jose esančių vitaminų ir mineralų.

    Išsprendžia bėdas su viduriais. Jeigu kamuoja dirgliosios žarnos sindromas, cukinijos bus bene draugiškiausia organizmui daržovė.

    Jose negausu sunkiai virškinamų skaidulų, o toks maistas daug rečiau sukelia vidurių pūtimą, skausmą ar sutrikdo virškinimą, ir ypač sergantiesiems dirgliosios žarnos sindromu.

    Stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje. Angliavandenių cukinijose ne itin daug, jų glikemijos indeksas – žemas, todėl pavalgius gliukozės „šuolio“ nebūna.

    Jeigu sveikatos sumetimais esate priversti riboti angliavandenių kiekį, cukinijos – idealus pasirinkimas.

    Mažina širdies ligų riziką. Kietųjų maistinių skaidulų cukinijose mažai, užtat vandenyje tirpiųjų – daugiau nei užtektinai. Jos ypatingos tuo, kad žarnyne „suriša“ cholesterolį ir riebalus, todėl valgydami cukinijas galite sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, o tai sveika širdžiai.

    Dauguma specialistų rekomenduoja moterims 25 g maistinių skaidulų per dieną, vyrams – 38 g.

    Būtent dėl tokio kiekio, teigiama, cholesterolio kiekis kraujyje pastebimai sumažėja.

    Gali padėti numesti svorio. Vis daugiau tyrimų rodo, kad valgant didelius kiekius vaisių ir daržovių lengviau palaikyti sveiką svorį. O cukinijos, beje, universali daržovė, kurią galima pritaikyti bet kokiam patiekalui, net desertui.

    Kovoja su infekcijomis. Cukinijos – puikus vitamino B6, tokio svarbaus sveikam imunitetui, šaltinis.

    Vitamino B6 deficitas siejamas su sumažėjusia limfocitų, atliekančių įgyto imuniteto funkcijas, gamyba. Be jų, organizmas negalėtų normaliai pasipriešinti infekcijoms ir virusams.

  • 5 rugpjūčio dovanos sveikatai

    5 rugpjūčio dovanos sveikatai

    Paskutinį vasaros mėnesį sodai būna ypač dosnūs dovanų – tik spėk visų išragauti.

    Juolab kad kiekviena rugpjūčio uoga savaip naudinga ir net gali prisidėti gydantis ligas.

    Juodieji serbentai

    Pagal vitaminų kiekį jie tikri čempionai. Vien vitamino C juoduosiuose serbentuose tiek daug, kad nusileidžia tik erškėčių vaisiams.

    Daugiausia vitaminų ir mineralų – beveik keturiskart daugiau – sukaupia serbentų odelė.

    Ko turi? Juoduosiuose serbentuose yra 4–15 proc. cukrų (gliukozės ir sacharozės), 0,4 proc. riebalų ir 4–5 proc. organinių rūgščių.

    Uogose taip pat daug karoteno (0,4 mg/100 g), vitamino E (0,8 mg/100 g) ir vitamino B6 (25 mg/100g), rekordiškai daug kalio (2000 mg/100 g), fosforo (1500 mg/100 g), magnio (450 mg/100 g), mikroelementų.

    Energinė vertė – 44 kcal/100 g.

    Kuo naudingi? Juodieji serbentai – polivitaminų šaltinis ir veiksminga uždegimą slopinamoji bei šlapimą varančioji priemonė.

    Uogos mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje ir stiprina imunitetą. Jas rekomenduojama valgyti visiems, kamuojamiems reumatizmo, bronchito, opų, esant tinimams, kraujoplūdžiams, anemijai.

    Juodieji serbentai – idealus priedas dažnai sergančių vaikų valgiaraščiui.

    Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

    Raudonieji serbentai

    Jų tiesiog būtina užsišaldyti žiemai – gripo ir peršalimo ligų sezonui, nes žmogaus organizmui raudonieji serbentai duoda ne ką mažiau naudos nei spanguolės.

    Ko turi? Šiuose serbentuose gana daug cukraus – 4–13 proc., bet yra ir organinių rūgščių – 1,5–4 proc.

    Vitamino C, tiesa, ne itin gausu – 25 mg/100 g, o ir iš kitų vitaminų būtų galima išskirti nebent folio rūgštį (0,1 mg/100 g) ir PP (0,5–1,5 mg/100 g).

    Raudonose uogose apstu kalio (350 mg/100 g), fosforo (20 mg/100 g), taip pat yra geležies (iki 15 mg/100 g) ir jodo (1–1,5 mg/100 g).

    Energinė vertė – 43 kcal/100 g.

    Kuo naudingi? Būdami itin turtingi organinių rūgščių, raudonieji serbentai puikiai slopina pykinimą, vėmimą, gerina žarnyno peristaltiką.

    Raudonųjų serbentų sultys pasižymi karščiavimą mažinančiomis ir šlapimą varančiomis savybėmis.

    Kartu su šlapimu iš organizmo jie pašalina druskas (net ir sunkiųjų metalų), toksinius.

    Raudonuosius serbentus rekomenduojama valgyti sveikstantiesiems po ligos (jie padės greičiau sustiprinti organizmą) ir kamuojant toksikozei nėštumo metu.

    Kam negalima? Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, hepatitu, ūmiu gastritu.

    Agrastai

    Gooseberry in plate

    Pasistenkite vėlyvųjų agrastų privalgyti kuo daugiau tiesiai nuo krūmo, nes uogienėse, džemuose ir kompotuose jie nebebus tokie naudingi.

    Ir atminkite: kuo tamsesnės spalvos agrastai, tuo sveikesni.

    Ko turi? Prinokusiuose agrastuose yra nemažai cukrų – 5–9,8 proc., taip pat organinių rūgščių – 1,5–2,9 proc. bei 0,2 proc. riebalų.

    Vitaminų irgi netrūksta: C (21–40 mg/100 g), B1 (0,01–0,04 proc.), B9 (0,1–0,2 proc.), PP (0,3–0,4 proc.).

    Užtektinai agrastuose ir mineralinių medžiagų, ypač kalio (iki 300 mg/100 g) ir fosforo (30 mg/100 g).

    Dar yra geležies, jodo, mikroelementų.

    Energinė vertė – 45 kcal/100 g.

    Kuo naudingi? Daugiau agrastų rekomenduojama valgyti širdininkams, sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze, nutukimu, mažakraujyste.

    Gelbsti šios uogos ir kamuojant vidurių užkietėjimui, tinimams, nes turi lengvą šlapimą varantįjį bei vidurius laisvinantįjį poveikį.

    Dar agrastai stiprina imunitetą – ypač vaikų ir senjorų, aprūpina jų organizmą vitaminais.

    Kam negalima? Sergantiesiems opomis, diarėja, enteritu, cukriniu diabetu.

    Šilauogės

    Kaip ir mėlynės, šilauogės daugelį naudingųjų savybių išsaugo ir termiškai apdorotos, tad skubėkite virti uogienes ir kompotus.

    Ko turi? Cukraus – 4,5–10 proc. (priklausomai nuo klimato, kuriame augo), 1,2 proc. organinių rūgščių, 2 proc. ląstelienos.

    Labai daug šiose uogose provitamino A (beta karoteno) – iki 1500 TV/100 g. Kitų vitaminų – C, PP, – kiekiai nežymūs.

    Iš mineralinių medžiagų šilauogėse yra kalio – iki 300 mg/100 g, 40 mg/100 g sieros, 15 mg/100 g kalcio.

    Esama ir biologiškai aktyvių medžiagų: niomirtilino (mažina cukraus kiekį kraujyje) ir oksikumarino (mažina kraujo krešumą, taigi, ir trombų susidarymo riziką).

    Energinė vertė – 57 kcal/100 g.

    Kuo naudingi? Ne taip smarkiai, kaip mėlynės, bet irgi gerina regą. Turi antibiotinių, priešuždegiminių savybių.

    Šias uogas naudinga valgyti sergant šlapimo pūslės uždegimu, kolitu, diarėja, alerginėmis odos ligomis, podagra, reumatizmu.

    Kam negalima? Turintiesiems tokią bėdą, kaip lėtinis vidurių užkietėjimas.

    Vynuogės

    Pačios naudingiausios, žinoma, ne iš prekybos centro, o iš nuosavo kiemo ar sodybos.

    Ko turi? Niekam nebus naujiena, kad vynuogėse cukraus labai daug – 12–33 proc. gliukozės ir fruktozės.

    Organinių rūgščių (vyno, obuolių, citrinų) jose būna iki 1,5 proc.

    Vitaminų vynuogėse nėra labai daug: C – 3–11 mg/100 g, A – 0,05–0,2 mg/ 100 g, B6 – 0,04 mg/100 g, E – 0,5–3 mg/100 g. Užtat jos – unikalus makro- ir mikroelementų šaltinis, mat turi labai daug kalio – 250 mg/100 g, mangano – 70 mg/100g, magnio – 20 mg/100 g. O geležies vynuogėse net pustrečio karto daugiau nei obuoliuose – iki 4 mg/100 g.

    Energinė vertė – 72 kcal/100 g.

    Kuo naudingos? Vynuogėse sukauptas cukrus greitai kompensuoja organizmo išeikvotą energiją ir prarastus skysčius. Esant inkstų ir širdies nepakankamumui, mažina tinimą, gerina nesveikų organų darbą.

    Vynuogės šalina toksinus iš kraujo ir druskų perteklių, tai labai svarbu sergantiesiems podagra ir osteochondroze.

    Dar jos tirpdo akmenis inkstuose, reguliuoja kraujospūdį, normalizuoja medžiagų apykaitą.

    Naudingos vynuogės ir sergant anemija arba netekus daug kraujo.

    Kam negalima? Turintiems nutukimo, opaligės, cukrinio diabeto, lėtinio faringito diagnozę, esant ėduoniui ir diarėjai.

        Įdomūs faktai

    Daugelyje uogų yra tam tikras kiekis riebalų. Jei stebitės, iš kur jų ten gali atsirasti, atsakymas labai paprastas – iš sėklyčių. Tad jeigu jų nesukramtysite, uogų kaloringumas bus mažesnis.
    Visose uogose gausu organinių rūgščių, kurios ardo ir padeda pašalinti iš organizmo nereikalingas druskas. Jas valgydami, palaikote savo sąnarių sveikatą.
    Uogose esantis pektinas – puikiausia „šluota“. Jis surenka organizme susikaupusius toksinius, sunkiųjų metalų druskas ir idealiai išvalo žarnyną.

  • Lietuviška superuoga

    Lietuviška superuoga

    Kodėl agrastai tokie naudingi sveikatai ir kam ypač reikėtų juos valgyti.

    Kad triaukšti agrastus sveika, žinoma jau seniai. Jie padeda kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, o vartojant reguliariai net mažina Alcheimerio ligos ir insulto riziką.

    Kaip ir kitas populiarias vasaros uogas – artimi jų giminaičiai serbentai, agrastus pirmiausia reikėtų vertinti dėl vitamino C. Tačiau šis – ne vienintelis juose esantis gėris.

    Agrastai – tikras įvairiausių vitaminų bei maistingųjų medžiagų lobynas. Ir vienintelė uoga Lietuvoje, turinti organizmui taip reikalingos gintaro rūgšties.

    Tik bėda, kad mes dažnai pamirštame savo soduose auginantys tokią vertybę ir, užuot valgę agrastus, perkame užsienietiškus kivius ir citrinas.

    Štai tik keli paaiškinimai, kodėl didelė klaida praleisti progą paskanauti šių uogų.

    Mažai kalorijų, daug vitaminų

    Agrastai – nekaloringos uogos, užtat turtingos maistingųjų medžiagų. Vienoje stiklinėje (150 g) jų yra:

    • Vos 66 kalorijos.

    • 1 g baltymų.

    • Mažiau kaip 1 g riebalų.

    • 15 g angliavandenių.

    • Apie 7 g ląstelienos. Tiksliau, vienoje stiklinėje šviežių agrastų yra vidutiniškai 6,5 g maistinių skaidulų. Specialistų skaičiavimais, kasdieniame suaugusio žmogaus racione turėtų būti 20 g ląstelienos, tad porcija agrastų jau patenkina trečdalį šio poreikio.

    • 46 proc. vitamino C rekomenduojamos paros dozės (arba maždaug 28 µg galingo antioksidanto, labai svarbaus imuninei sistemai ir odai; mityba, nestokojanti vitamino C, mažina sezoninių peršalimo ligų riziką).

    • 9 proc. vitamino B5 ir 7 proc. vitamino B6 rekomenduojamos paros dozės. Be pantoteno rūgšties ir piridoksino, dar agrastuose yra nedidelis kiekis folatų, arba vitamino B9, ir tiamino – vitamino B1.

    Vitaminas B5 būtinas riebalų rūgščių sintezei, maistą energija versti padedantis vitaminas B6 – daugelio fermentų ir organizmo ląstelių funkcijai. Vitaminas B1 labai svarbus angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitose, o folatai reikalingi normaliam nervų sistemos darbui ir ląstelių regeneracijai.

    • 12 proc. vario rekomenduojamos paros dozės.

    • 9 proc. mangano rekomenduojamos paros dozės.

    • 6 proc. kalio rekomenduojamos paros dozės.

    Agrastai stiprina imunitetą – ypač vaikų ir senjorų, aprūpina jų organizmą vitaminais.

    Visi agrastuose esantys mineralai būtini žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, kalis padeda palaikyti efektyvią raumenų ir nervų sistemos funkciją. Be to, kalis naudingas širdžiai, mat normalizuoja kraujospūdį ir saugo nuo aritmijos.

    Esant kalio deficitui, didėja osteoporozės, hipertenzijos, insulto rizika.

    Dvigubai daugiau nei kalio agrastuose yra mangano. Šis mums reikalingas dėl daugelio priežasčių: ir energijos apykaitai, ir gliukozės kiekio kraujyje reguliavimui. O dar manganas padeda organizmui pasisavinti kalį.

    Geležis agrastuose skatina eritrocitų regeneraciją.

    Taip pat uogose esama kalcio, fosforo, magnio, vitamino E ir ganėtinai didelė provitamino A koncentracija: vienoje stiklinėje jo daugiau nei 48 proc. būtinos paros dozės vyrams ir 62 proc. – moterims.

    Kam agrastai naudingi

    Šios uogos pasižymi daugeliu gydomųjų savybių:

    • tulžį ir šlapimą varančiosiomis,

    • uždegimą slopinančiomis ir antiseptinėmis (priemonės iš agrastų naudingos esant kvėpavimo takų uždegimui),

    • organizmą stiprinančiosiomis (agrastai padeda pagerinti savijautą ir susigrąžinti jėgas po peršalimo ligų),

    Valgyti agrastus rekomenduojama dėl hipovitaminozės (nes juose itin daug vitaminų), taip pat sergant anemija (mažakraujyste).

    Naudingos tokios uogos net sergantiesiems gastritu – tik esant sumažėjusiam rūgštingumu, kurį agrastai normalizuoja.

    Valgyti agrastus patariama antsvorio turintiems ir dietinės mitybos besilaikantiems žmonėms: uogos labai tinka iškrovos dienomis.

    Įrodyta, kad agrastuose esančios medžiagos turi gydomųjų savybių reprodukcinei sistemai. Šviežios uogos ir patiekalai su jomis gerina sėklos kokybę vyrams, moterims normalizuoja menstruacijų ciklą ir abiem lytims mažina nevaisingumo riziką. Liaudies medicinoje agrastų nuoviru (1 stiklinę uogų 15 minučių pavirti 1 litre vandens ir gurkšnoti per dieną) buvo stabdomas kraujavimas iš gimdos.

    Nepamirškite ir lapų!

    Agrastų lapų arbata nuo seno laikyta veiksminga priemone nuo tuberkuliozės. Dabar ji dažniau naudojama kaip šlapimą varančioji priemonė. Tiesiog pripildykite 1/8 stiklinės šviežių agrastų lapų, užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite 55 minutes nusistovėti. Paskui vartokite po 4 šaukštus kas 2 valandas.

    Taip pat agrastų lapai itin turtingi taninų, dovanojančių jiems stiprių antibakterinių, hemostatinių ir slopinančių uždegimą savybių gydant žaizdas. Užpilkite 2 šaukštus agrastų lapų stikline verdančio vandens, pavirkite 12–13 minučių ir prieš vartodami gerai perkoškite.

    Padės agrastų lapų arbata atsikratyti ir galvos skausmo: 1 šaukštelį smulkintos žalumos užplikykite stikline verdančio vandens, 40 minučių palaikykite šiltai ir gerkite pagal poreikį (kiekiai neribojami).

    Buvo minėta, kad agrastų uogas patariama valgyti turintiesiems antsvorio. Tačiau naudingi ir šių vaiskrūmių lapai: juose esančios medžiagos skatina lipidų apykaitą organizme, taigi ir nereikalingų kilogramų tirpimą. Pripilkite litrinį stiklainį verdančio vandens ir įmeskite saują džiovintų agrastų lapų. Palaukę 40 minučių, kol užsiplikys, kruopščiai perkoškite ir gerkite po stiklinę 25–30 minučių prieš valgį.

    Padės agrastai ir gydantis urolitiazę – inkstų ir šlapimo takų akmenligę. Tam reikės smulkiai peiliu sukapoti 0,5 stiklinės žalių agrastų lapų ir užpilti termose 850 ml verdančio vandens. Tik nepamirškite prieš vartodami nukošti.

    Silpnas agrastų lapų užpilas – 1 šaukštelis ir 2 stiklinės vandens – taps puikia tonizuojančia priemone tiems, kas netoleruoja kofeino ir neranda, kuo pakeisti rytinę kavą.

    Sergant dantenų ligomis, rekomenduojama skalauti burną skiestu agrastų lapų nuoviru iš 3 šaukštų šviežios žalumos, 15 minučių pavirtos 200 ml vandens ir gerai perkoštos.

    Nuoviru tinka skalauti ir silpnus, pažeistus plaukus. Jis ruošiamas labai paprastai: 0,5 stiklinės šviežių agrastų lapų užpilkite 1 litru verdančio vandens ir palikite 2 val. nusistovėti.

    Kam agrastų nevalia

    Ne visiems žinoma, kad agrastai – potencialus alergenas. Patiekalai iš jų ir su jais nerekomenduojami žmonėms, kuriems jau diagnozuota alergija kokioms nors uogoms ar vaisiams.

    Padauginus agrastų, galimi tokie nemalonūs simptomai kaip sutrikęs virškinimas, pilvo pūtimas, viduriavimas.

    Sergantiesiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige agrastai – draudžiama uoga. Užvalgius jų, galimas ligos paūmėjimas.

    Itin atsargiai skanauti agrastus patariama maitinančioms motinoms: uogose esančios medžiagos gali sukelti kūdikiams alerginių reakcijų ar virškinimo problemų. Dėl tos pačios priežasties nepatariama agrastų duoti vaikams iki 9 mėnesių.

    Griežtai draudžiamos šios uogos diabetikams, o agrastų ir jų lapų nuovirų nederėtų gerti visiems, besiruošiantiems chirurginei operacijai, – ir taip 16 dienų iki jos. Antraip didėja vidinio kraujavimo grėsmė.

        Įdomūs faktai

    Agrastuose yra medžiagų, stiprinančių dantų emalį.
    Agrastai palengvina artrito skausmus ir neleidžia uždegimui plisti – pakanka suvalgyti saujelę uogų per dieną.
    Agrastų uogų minkštimas turi laisvinamųjų savybių, todėl gali pagelbėti esant vidurių užkietėjimui.
    Agrastuose esančios medžiagos paspartina radioaktyvių dalelių, toksinų, sunkiųjų metalų šlakų bei kitų nuodingų medžiagų pasišalinimą iš organizmo. Todėl juos valgyti itin rekomenduojama žmonėms, dirbantiems pavojingoje aplinkoje, taip pat tiems, kuriems atliekama chemoterapija ar skirtas ilgalaikis gydymas stipraus poveikio vaistais.

  • Rūpinimasis kaulais kaip investicija į ateitį

    Rūpinimasis kaulais kaip investicija į ateitį

    8 dalykai, kuriuos privalote daryti dėl savo kaulų kiekvieną mielą dieną.

    Gydytojai ortopedai ant visų mūsų truputį pyksta. Anot jų, net ir tie žmonės, kurie atsakingai rūpinasi sveikata, kažkodėl linkę pamiršti labai svarbią kūno dalį – griaučius. Kol nepatiriame traumos, visai jais nesirūpiname: kaulai nėra prioritetas, nors susiję su visais mūsų kūno gerovės aspektais.

    Osteoporozė – tai jau pavojinga

    Tūkstančiai žmonių patiria lūžius dėl to, kad jiems sumažėjusi kaulų masė ir išsivysčiusi osteoporozė, nors patys to nė neįtaria – neatsitiktinai ji vadinama tyliąja liga.

    Patyrus kaulo lūžį, laukia ilgas gijimas, per kurį tenka atsisakyti aktyvios veiklos bei sporto. Dėl to nukenčia širdies kraujagyslių sistemos būklė, kyla medžiagų apykaitos sutrikimų ir kitų sveikatos problemų. Kitaip tariant, prasideda nepalankių sveikatai įvykių grandinė, kuri ateityje žada tik dar rimtesnių iššūkių.

    Taigi kaulais rūpintis reikia ir pradėti tą daryti, pasak specialistų, geriausia kuo anksčiau.

    Mūsų kaulų mineralinis tankis būna didžiausias kai įpusėjame 3-iąją dešimtį, po to paprastai ima mažėti. Dėl to gali išsivystyti osteopenija – ankstyvoji kaulų retėjimo stadija. Nors ši būklė dar ne tokia grėsminga, kaip osteoporozė, taip pat didina lūžių riziką.

    O kai jau išsivysto osteoporozė, net menkiausias incidentas gali baigtis įtvaru ar gipsu.

    Tad ką gi, gydytojų ortopedų patarimu, reikėtų daryti jau dabar, kad kaulai išliktų sveiki ir garbiame amžiuje?

    Nenustokite judėti

    Žmonės kažkodėl mano, kad jei kaulai – statiška kūno dalis, jiems neaktualu, judame mes ar ne.

    Bet gi iš tikrųjų kaulai net labai dinamiški: seni jų audiniai nuolat yra, būna absorbuojami kraujotakon, o tuo pat metu formuojasi nauji.

    Šis procesas vadinasi kaulų remodeliacija ir jam įtaką gali daryti daugybė faktorių, įskaitant mechaninį stresą nuo tokių užsiėmimų, kaip, pavyzdžiui, vaikščiojimas, lipimas laiptais, sportavimas – nuo atsispaudimų iki šokinėjimo per virvutę.

    Tokios veiklos didina kaulų tankį tose vietose, kur jie patiria didžiausius krūvius. Tačiau kitose vietose, kur kaulai nėra apkraunami, kūnas pradeda juos rezorbuoti, kaulų tankis – mažėti. Dėl to gali išsivystyti osteopenija (dar ne liga) arba net osteoporozė (sisteminė liga).

    Šios būklės negrįžtamos, tačiau gydytinos. Egzistuoja nemažai vaistų, galinčių sulėtinti kaulų retėjimą ir minimizuoti žalą.

    Kiek laiko reikia skirti judesiui, kad kaulai būtų saugūs ir sveiki?

    Vieniems žmonėms labiau patinka kasdien išeiti pasivaikščioti pusvalandį, kiti laukia savaitgalio, kad galėtų porą valandų pažaisti krepšinį. Ir, pasak gydytojų, abu variantai yra vienodai tinkami. Svarbu būti nuosekliems ir kiek įmanoma reguliariau judėti – neleisti sau, kad prabėgtų ištisos dienos be jokios veiklos.

    Menopauzė? Tuomet pirmenybė – jėgos treniruotėms

    Kad menopauzė neigiamai atsiliepia kaulų sveikatai, žinoma jau seniai. Tokiu gyvenimo periodu kaulų tankis gali pradėti mažėti taip didindamas osteoporozės riziką.

    Dėl to, kaip ir dėl prarandamos raumenų masės, kaltas būna sumažėjęs estrogeno kiekis organizme.

    Vienas iš būdų neutralizuoti šią menopauzės žalą organizmui – kilnoti svarmenis.

    Pasak gydytojų ortopedų, moterims ypač svarbu į kasdienę savo mankštą įtraukti jėgos pratimus, nes perimenopauzės ir menopauzės metais kūnas praranda nepaprastai daug raumenų ir kaulų masės.

    Jeigu niekada anksčiau gyvenime svarmenų nekilojote ir nežinote, nuo ko pradėti, rekomenduojami pritūpimai su svareliais rankose arba „pradinukams“ saugiausiu laikomas klasikinis žasto raumens lenkimas (stovint prilenkti rankas su svareliu prie krūtinės) bei svarelių kėlimas nuo krūtinės gulint.

    Svarbiausios maistinės medžiagos

    Prie kaulų stiprinimo prisideda daug mineralų ir maistinių medžiagų, tačiau dvi yra ypatingai svarbios.

    Nenustebinsime pasakę, kad pirmasis iš jų – kalcis. Jeigu negauname jo pakankamai iš maisto arba papildų, organizmas pradeda kalcį savintis iš kaulų taip juos silpnindamas.

    Kitas svarbus kaulų ramstis – vitaminas D, padedantis organizmui absorbuoti kalcį ir atliekantis labai reikšmingą vaidmenį osteoporozės prevencijoje.

    Todėl, pabrėžia specialistai, norint turėti sveikus kaulus reikia pasirūpinti, kad organizmas gautų pakankamai abiejų – ir kalcio, ir vitamino D.

    Priklausomai nuo amžiaus, daugumai suaugusiųjų reikia 1000–1200 mg kalcio ir 15–20 mcg vitamino D per dieną.

    Priklausomai nuo amžiaus, daugumai suaugusiųjų reikia 1000–1200 mg kalcio ir 15–20 mcg vitamino D per dieną.

    Kad papildytumėte kalcio atsargas, valgykite daugiau pieno produktų: sūrio, jogurto, pieno, taip pat migdolų, tamsiai žalių lapinių daržovių (kaip lapiniai kopūstai), sojos gaminių (pavyzdžiui, sojų varškės).

    Daug vitamino D turi kiaušinių tryniai, tunas, sardinės, lašiša, sūris.

    Kasdien – bent truputį saulės

    Pasimėgauti saulės šviesa – puikus būdas stiprinti kaulų sveikatą.

    Visi žinome, kad saulės spinduliams veikiant odą mūsų organizmas pats gamina vitaminą D – būtent taip, o ne iš maisto, jo gauname daugiausiai.

    Suprantama, saulės vonios leistinos tik pasirūpinus tinkama apsauga nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Stenkitės eiti į lauką tik kai UV indeksas nesiekia 8 – geriausia, ankstyvą rytą ar vakarinėmis valandomis. Ir visada tepkitės apsauginiu kremu.

    Leisti saulėkaitoje ištisas valandas irgi nereikia: net ir pusvalandžio pasivaikščiojimas prigamins užtektinai vitamino D. Taigi kaulams bus dviguba nauda – ir nuo jo, ir nuo paties vaikščiojimo.

    Pasvarstykite apie papildus

    Jeigu nevalgote pakankamai kalcio ar vitamino D turtingo maisto, gali būti, jog daugiau naudos gausite vartodami papildus.

    Pasak specialistų, jeigu perdien gaunate bent 1000 mg kalcio, greičiausiai esate geros formos. Jei pieno produktų ir daržovių valgote labai mažai ar retai, tikėtina, nuolat negaunate ir reikiamo kalcio kiekio. Todėl turite arba pradėti pakoreguoti mitybą, arba pasitarti su šeimos gydytoju dėl kalcio papildų vartojimo.

    Vitamino D deficitą kiek sudėtingiau įvertinti tokiu būdu, nors esame ne sykį girdėję, kad, gyvendami tokiose platumose, visi turime jo deficitą. Taigi geriausia pasidaryti kraujo tyrimą ir sužinoti, kaip yra iš tikrųjų.

    Jeigu jums jau diagnozuota osteoporozė, gydytojas tokius tyrimus turėtų skirti reguliariai, kad galėtų stebėti vitamino D kiekį.

    Seniai arba išvis niekada nesityrėte dėl vitamino D deficito? Pasvarstykite apie tokią galimybę, ypač jeigu patiriate simptomus, kaip kaulų skausmai, nuovargis ar dažna nuotaikų kaita.

    Pasitikrinkite vartojamus vaistus

    Kai kuriai vaistiniai preparatai neigiamai veikia kaulus. Tarp tokių – protonų siurblio inhibitoriai, naudojami refliuksui gydyti, selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, prieštraukuliniai vaistai, gliukokortikosteroidai (steroidiniai hormonai) ir kraują skystinantis vaistas heparinas.

    Jeigu tokius preparatus reikia vartoti, tai jau nieko nepadarysi. Nebent pasitarti su gydytoju dėl trumpesnio vartojimo laiko ar galimybės pakeisti analogišku vaistu – jei tik tokių yra.

    Pamažinkite alkoholio, kofeino, o cigaretes išvis pamirškite

    Žalingi įpročiai gali pakenkti ir kaulų sveikatai. O išvardytieji – alkoholio, kofeino vartojimas bei rūkymas, – faktiškai apriboja kūno galimybes gyti.

    Tai labai svarbus aspektas, kadangi mūsų kaulai, kaip minėta, nuolat yra, nuolat atsinaujina ir yra vėl. Dideli kiekiai alkoholio ar kofeino gali sutrikdyti šį procesą ir ilgainiui lemti kaulų masės praradimą.

    Tas pat galioja ir rūkymui. Tyrėjai teigia, kad rūkantiems vyresnio amžiaus asmenims (per 60 metų) tikimybė susilaužyti šlaunikaulį yra 30–40 proc. didesnė nei nerūkantiesiems.

    Be didesnės osteoporozės rizikos, rūkymas lėtina kaulus formuojančių ląstelių gamybą ir mažina pasisavinamo kalcio kiekį.

    Trukdo rūkymas ir kaulų gijimui po ortopedinių operacijų, taip pat rūkaliams pasitaiko daugiau pooperacinių komplikacijų nei nerūkantiesiems.

    Minimizuokite riziką pergriūti

    Tai dar viena svarbi priemonė kaulams apsaugoti.

    Kuo vyresni tampame, tuo atsakingiau turėtume įrengti savo namus, kad sumažintume griuvimų tikimybę. Juose negali būti jokių dėžių ar laidų, už kurių kliūtų kojos, voniai reikia parūpinti neslystančių kilimėlių, iš kambarių pašalinti greitai užsilankstančius takus bei kilimus, užtikrinti gerą apšvietimą koridoriuose (ypač naktį).

        Ar žinojote?

    Kaulų išretėjimas ir demencija gali būti susiję.
    Šios dvi būklės, jau seniau pastebėta, užgriūna pagyvenusius asmenis tuo pačiu metu. Dabar gi specialistai teigia, jog žmonės, kurių kaulų tankis mažas, labiau rizikuoja susirgti demencija.
    Ir iš pradžių manyta, jog demencija tampa kaulų išretėjimo priežastimi. Nes, kaip visiems žinoma, kaulų masės sparčiai netenkama dėl fizinio aktyvumo stygiaus ir prastos mitybos – būklių, neatsiejamų nuo progresuojančios demencijos.
    Tačiau kaip išsiaiškino Nyderlandų mokslininkai iš Roterdamo Erazmo medicinos centro, dažniausiai pirmieji ima retėti kaulai – dar iki prasidedant kognityviniam nuosmūkiui.
    Tai neįrodo, kad mažas kaulų tankis sukelia demenciją. Tačiau specialistai daro prielaidą, jog kaulų masės imama netekti jau pačiose ankstyviausiose senatvinės silpnaprotystės stadijose, kai iki klinikinių simptomų pasireiškimo dar būna likę metų metai.

  • Kada pasensta vitaminai

    Kada pasensta vitaminai

    Vitaminus saugu vartoti net pasibaigus jų galiojimo laikui.

    Jie nei sugenda, nei tampa pavojingi, tiesiog pasidaro mažiau veiksmingi. Iš jų negauname tiek biologiškai aktyvių medžiagų, kiek turėtume.

    Įprastai vitaminai dar būna tinkami vartoti dvejus metus pasibaigus galiojimui. Ir tabletės yra ilgaamžiškesnės už kramtomuosius vitaminus ar guminukus.

    • Multivitaminai tinka ne visiems. Nors jie patogesni, kai norima profilaktiškai apsirūpinti maistinėmis medžiagoms, ne kiekvienam žmogui yra optimalus pasirinkimas.

    Neatsitiktinai multivitaminų kompleksai taikomi specifinėms asmenų grupėms: vyrams, moterims, senjorams, nėščiosioms ir kt. Atkreipkite į tai dėmesį, kaip ir į sudėtį – kai kuriuose jų atskirų vitaminų kiekiai gali būti didesni nei jums reikalinga dienos norma.

    Pavyzdžiui, rūkantiesiems – ar buvusiems rūkaliams – primygtinai rekomenduojama vengti multivitaminų su dideliu kiekiu vitamino A ir beta karoteno, nes jie gali padidinti plaučių vėžio riziką.

    Ir išvis: prieš pradedant vartoti vitaminus geriau pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    • Nepamirškite vitaminų skirstymo į tirpstančiuosius vandenyje ir riebaluose.

    Pirmuosius organizmas pasisavina labai greitai, o perteklių pašalina su šlapimu. Todėl tokių vitaminų, kaip C arba B grupės, atsargos turi būti pildomos dažnai.

    Riebaluose tirpstantys vitaminai pasisavinami plonosiose žarnose, jų perteklius saugomas kepenyse ir riebaliniuose audiniuose. Kaip visi žinome, tokius vitaminus – iš 13 medicinos pripažįstamų tokių yra tik keturi: A, D, E ir K, – geriau vartoti su riebalų turinčiu maistu.

    Deja, kadangi riebaluose tirpstantys vitaminai „sandėliuojami“ organizme, padauginus jų gali kilti sveikatos problemų.

    • Ilgą laiką ir dideliais kiekiais vartojant tam tikrus vitaminus jie gali tapti toksiški bei turėti šalutinį poveikį. Tokiems priskiriamas vitaminas B3, arba niacinas (gali sukelti odos paraudimą, niežulį, pykinimą, galvos skausmus, vėmimo priepuolius, galvos svaigimą, viršutinės pilvo dalies skausmus), vitaminas A (perdozavimo simptomai – galvos sopulys, dirglumas, pilvo skausmai, vėmimas, bėrimas, sutrikusi rega, mieguistumas) ir vitaminas E (padauginus kyla kraujavimo rizika, tai ypač aktualu vartojantiesiems kraują skystinančius vaistus).