Žyma: dieta

  • Kiek kartų per dieną valgyti, kad nepriaugtumėte svorio?

    Kiek kartų per dieną valgyti, kad nepriaugtumėte svorio?

    Tris kartus per dieną? Penkis? O gal geriau valgyti dažnai, bet mažomis porcijomis?

    Patarimų apie „idealų“ valgymų skaičių netrūksta, tačiau mokslininkai vieno visiems tinkamo atsakymo neturi.

    Sveikiems suaugusiesiems Lietuvoje įprastai rekomenduojama valgyti reguliariai, maždaug 3–5 kartus per dieną. Vis dėlto tyrimai rodo, kad sveikatai ir kūno svoriui dažniausiai svarbiau ne pats valgymų skaičius, o tai, ką ir kiek suvalgome per visą dieną.

    Alkį reguliuoja ne vien tuščias skrandis

    Alkis nėra paprastas signalas, atsirandantis vos ištuštėjus skrandžiui. Apetitą reguliuoja smegenys, virškinimo sistema ir daugybė hormonų.

    Alkio bei sotumo pojūčiui įtakos turi gliukozės kiekis kraujyje, insulinas, leptinas, grelinas ir kiti hormonai. Svarbūs ir miegas, fizinis aktyvumas, stresas, įpročiai bei net aplinka – juk kartais noras užkąsti atsiranda vien pamačius ar užuodus gardų maistą.

    Todėl alkis nebūtinai reiškia, kad organizmui tą akimirką trūksta energijos.

    Ar penki valgiai geriau už tris?

    Ilgą laiką buvo populiaru teigti, kad dažnas valgymas mažomis porcijomis „pagreitina medžiagų apykaitą“. Tačiau rimtesni tyrimai tokio poveikio nepatvirtina.

    Mokslininkai, lyginę žmones, valgančius iki trijų kartų per dieną, su tais, kurie valgo keturis, penkis ar net šešis kartus, nerado aiškaus vieno režimo pranašumo.

    Tai reiškia, kad žmogus gali sėkmingai kontroliuoti svorį tiek valgydamas tris kartus per dieną, tiek pasirinkęs tris pagrindinius valgymus ir vieną ar du užkandžius.

    Svarbiausia – bendras per dieną gaunamų kalorijų kiekis ir maisto kokybė.

    Dažnesni užkandžiai gali tapti spąstais

    Pats dažnas valgymas nėra blogas. Problema prasideda tada, kai penki ar šeši valgiai praktiškai virsta nuolatiniu užkandžiavimu.

    Sausainis prie kavos, saujelė saldainių, sumuštinis, traškučiai vakare – tokie nedideli užkandžiai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau per dieną iš jų susidaro nemažas papildomų kalorijų kiekis.

    Todėl žmogui, norinčiam nepriaugti svorio, dažnai lengviau laikytis aiškesnio valgymo režimo ir vengti nesąmoningo kramsnojimo tarp valgymų.

    Sotumo jausmui reikia šiek tiek laiko

    Valgyti verta neskubant. Sotumo signalai pradeda formuotis jau valgymo metu: skrandžiui prisipildant, o maistinėms medžiagoms patekus į žarnyną, smegenys gauna vis daugiau informacijos, kad organizmas jau gauna energijos.

    Todėl labai greitai valgantis žmogus gali suvalgyti daugiau, nei jam iš tikrųjų reikia.

    Tačiau kartais pasitaikantis teiginys, kad organizmas „supranta pavalgęs“ tik po pusantros ar dviejų valandų, nėra tikslus. Sotumo mechanizmai pradeda veikti gerokai anksčiau.

    O gal valgyti tik kartą ar du?

    Pastaraisiais metais išpopuliarėjo protarpinis badavimas ir valgymas ribotą paros laiką. Tyrimai kol kas nerodo, kad toks režimas sveikiems žmonėms savaime būtų pavojingas.

    Tačiau valgant vos vieną ar du kartus per dieną kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau gauti pakankamai baltymų, skaidulų, vitaminų ir kitų reikalingų medžiagų. Labai didelės porcijos taip pat gali sukelti sunkumo jausmą ar virškinimo diskomfortą.

    Todėl toks režimas tinka ne kiekvienam.

    Svarbiau ne skaičius, o tai, kas lėkštėje

    Sveikam žmogui nereikia jaudintis, jei vieną dieną jis pavalgė tris, o kitą – keturis kartus.

    Daugeliui praktiškas pasirinkimas yra trys pagrindiniai valgiai ir, jei reikia, vienas ar du nedideli užkandžiai.

    Kur kas svarbiau pasirūpinti, kad racione būtų daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, kokybiškų baltymų ir sveikųjų riebalų, o stipriai perdirbto, labai saldaus ar riebaus maisto būtų mažiau.

    Taigi stebuklingo valgymų skaičiaus nėra. Trys subalansuoti valgiai gali būti kur kas sveikesni už šešis „teisingu laiku“ suvalgytus užkandžius.

  • Kada geriausia pietauti? Laikrodis gali būti svarbesnis, nei manėme

    Kada geriausia pietauti? Laikrodis gali būti svarbesnis, nei manėme

    Pietūs 12 valandą, 14-ą ar tada, kai pagaliau pavyksta atsitraukti nuo darbų? Atrodytų, organizmui turėtų būti vis tiek – juk svarbiausia, kas atsiduria lėkštėje. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad reikšmės gali turėti ne tik tai, ką valgome, bet ir kada.

    Mitybos specialistai dažniausiai kaip palankų pietų laiką įvardija laikotarpį maždaug nuo 12 iki 14 valandos. Vis dėlto tai nėra stebuklingos dvi valandos, per kurias kotletas staiga tampa sveikesnis, o po 14.01 val. salotos ima auginti kilogramus.

    Kur kas svarbiau bendras dienos režimas, valgymo reguliarumas ir tai, kad didžioji maisto dalis nebūtų paliekama vėlyvam vakarui.

    Organizmas irgi turi laikrodį

    Žmogaus kūnas gyvena pagal cirkadinius, arba maždaug 24 valandų, ritmus. Jie lemia ne tik tai, kada norime miegoti ir pabusti. Su biologiniu laikrodžiu susijusi hormonų veikla, gliukozės apykaita, jautrumas insulinui ir daugybė kitų procesų.

    Šviesa yra svarbiausias mūsų centrinio biologinio laikrodžio „reguliuotojas“, tačiau kepenys, kasa ir kiti organai taip pat turi savus paros ritmus. Maistas jiems – vienas iš signalų, padedančių suprasti, kokia dabar „organizmo dienos dalis“.

    Tyrimai leidžia manyti, kad žmogaus organizmas maistą apskritai palankiau apdoroja aktyviojoje dienos dalyje nei vėlai vakare ar naktį. 2025 metais paskelbtame tyrime vėlesnis valgymas, vertinant pagal individualų žmogaus biologinį laikrodį, buvo susijęs su mažesniu jautrumu insulinui. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad svarbus ir individualus chronotipas – vyturys ir pelėda nebūtinai turėtų gyventi pagal identišką grafiką.

    Pietūs tarp 12 ir 14 valandos – visai neblogas orientyras

    Žmogui, kuris keliasi ryte, pusryčiauja maždaug 7–9 valandą ir dirba įprastu dienos grafiku, pietūs tarp 12 ir 14 valandos atrodo logiškas pasirinkimas.

    Taip tarp pagrindinių valgymų neatsiranda milžiniška pertrauka, o vakare mažesnė tikimybė namo grįžti tokio alkio, kad šaldytuvo durys tampa paskutine kliūtimi tarp žmogaus ir visko, kas jame yra.

    Amerikiečių leidinio „Health“ kalbinta registruota dietologė Trista Chan taip pat 12–14 val. nurodo kaip daugumai žmonių tinkamą pietų laiką, tačiau pabrėžia kitą dalyką: medžiagų apykaitai gali būti net svarbiau valgyti gana reguliariai, o ne kasdien desperatiškai taikytis į vieną konkrečią minutę.

    O jeigu pietūs – tik po 15 valandos?

    Vieną kitą kartą vėlai papietavus organizmas, žinoma, nesuges. Nėra ir mokslinio pagrindo manyti, kad 15 valandą jame įsijungia koks nors mistinis jungiklis „nuo šiol viską verčiame riebalais“.

    Tačiau įprotis pagrindinį dienos valgį nuolat nukelti labai vėlai gali būti ne pats palankiausias.

    Dar 2013 metais Ispanijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 antsvorio turinčių žmonių, parodė, kad tie, kurie pagrindinį dienos valgį valgė po 15 valandos, per 20 savaičių trukusią svorio mažinimo programą numetė mažiau svorio ir jį metė lėčiau nei pietavusieji anksčiau. Tiesa, tai nereiškia, kad vien pietų valanda nulėmė rezultatą – tokie tyrimai parodo ryšį, bet ne visada įrodo priežastį.

    Kitas eksperimentinis tyrimas, kuriame buvo lyginami pietūs 13 ir 16.30 val., parodė, kad vėlyvesni pietūs buvo susiję su prastesne gliukozės tolerancija.

    Dar platesnį vaizdą pateikia 2024 metais žurnale „JAMA Network Open“ paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė. Joje nustatyta, kad didesnės dienos kalorijų dalies suvartojimas anksčiau buvo susijęs su šiek tiek didesniu svorio sumažėjimu. Tačiau autoriai specialiai pabrėžė: efektas buvo nedidelis, o įrodymų patikimumą riboja tyrimų skirtumai. Taigi pietų laikrodis nėra nauja stebuklinga lieknėjimo dieta.

    Didžiausia vėlyvų pietų problema gali ateiti vakare

    Kartais bėda slypi net ne metabolizme, o paprasčiausiame alkyje.

    Jei ryte pavalgėte septintą, o iki keturių popiet gyvenote kava ir pažadu „tuoj nueisiu pietauti“, tikimybė ramiai rinktis maistą gerokai sumažėja. Stipriai išalkus lengviau suvalgyti didesnę porciją, norisi kaloringesnio maisto, o vėlyvi sotūs pietūs gali pastumti ir vakarienę į vėlyvą vakarą.

    Todėl žmogui, žinančiam, kad normalių pietų teks laukti ilgai, gali praversti nedidelis užkandis – vaisius, natūralus jogurtas, saujelė nesūdytų riešutų ar kitas ne itin kaloringas, tačiau sotumo suteikiantis maistas.

    Čia svarbi viena detalė: užkandis turėtų būti tiltas iki pietų, o ne pietūs, vakarienė ir desertas viename.

    Lietuviškos rekomendacijos laikrodžio prie lėkštės nestato

    Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijos konkrečios pietų valandos nenustato. Jose akcentuojama reguliari ir saikinga mityba – sveikam suaugusiajam rekomenduojama valgyti 3–5 kartus per dieną, o didesnę paros energijos dalį gauti per pusryčius ir pietus, ne vakarienę.

    Ankstesnėse išsamiose SAM rekomendacijose taip pat nurodyta, kad valgymo laikas gali skirtis, o tarp pagrindinių valgymų siūlyta palikti maždaug 5–6 valandas ir vakarieniauti likus 2–3 valandoms iki miego.

    Vadinasi, žmogui, kuris pusryčiauja aštuntą, pietūs apie 13 valandą atrodo visai natūraliai. Tačiau jei dirbate pamainomis, keliatės dešimtą ryto ar grįžtate iš naktinio darbo tada, kai kiti tepa sumuštinius pusryčiams, aklai laikytis taisyklės „pietūs būtinai 12–14 val.“ nėra prasmės.

    Svarbu ne tik kada, bet ir kas lėkštėje

    Net idealiausiu biologinio laikrodžio momentu suvalgyta milžiniška porcija bulvyčių su riebiu padažu nuo to netaps subalansuotais pietumis.

    Geri pietūs turėtų suteikti baltymų, skaidulų turinčių angliavandenių, daržovių ir saikingai sveikųjų riebalų. Tai gali būti žuvis ar liesesnė mėsa, ankštiniai, kiaušiniai ar kiti baltymų šaltiniai, greta – daržovės, viso grūdo produktai, bulvės ar kitas garnyras.

    Tokie pietūs ilgiau suteikia sotumo ir padeda išvengti situacijos, kai apie ketvirtą popiet darbo stalčiuje netikėtai „atrandamas“ visas sausainių pakelis.

    Taigi kada sėsti pietų?

    Daugumai įprastu dienos ritmu gyvenančių žmonių 12–14 valanda yra geras, bet ne privalomas orientyras. Dar svarbiau – pietauti gana reguliariai, nepalikti didžiosios dienos maisto dalies vakarui ir nepadaryti tokios ilgos pertraukos, kad prie stalo atsisėstumėte pasirengę suvalgyti ir pietus, ir patį stalą.

    Mokslas vis aiškiau rodo, kad valgymo laikas yra viena iš sveikos mitybos dėlionės dalių. Tik viena detalė, o ne visas paveikslas.

    Todėl laikrodį retkarčiais verta žvilgtelėti. Bet svarstyklių prie pietų stalo statyti dar nereikia.

  • Valgyti ryte ar ne? Atsakymas norintiems numesti svorio

    Valgyti ryte ar ne? Atsakymas norintiems numesti svorio

    Apie pusryčius metų metus buvo kalbama beveik kaip apie mitybos šventenybę: nepapusryčiausi – sulėtės medžiagų apykaita, iki pietų išalksi kaip vilkas, o vakare šaldytuvas taps geriausiu draugu.

    Tačiau mokslas šią paprastą taisyklę gerokai sujaukė.

    Pusryčiai savaime kilogramų netirpdo

    Vienas plačiai paplitusių mitų – esą rytinis maistas „užveda“ medžiagų apykaitą ir pusryčiaujantis žmogus sudegina daugiau kalorijų. Įrodymų, kad viskas būtų taip paprasta, nėra.

    2019 metais paskelbtoje atsitiktinių imčių tyrimų apžvalgoje mokslininkai nerado pagrindo teigti, kad pradėti valgyti pusryčius yra veiksminga svorio mažinimo strategija.

    Kai kuriuose tyrimuose pusryčiaujantys dalyviai per visą dieną net suvartodavo daugiau energijos.

    Kitas tyrimas, kuriame beveik 300 antsvorio ar nutukimą turinčių suaugusiųjų buvo patarta arba valgyti pusryčius, arba jų atsisakyti, taip pat neparodė reikšmingo skirtumo tarp grupių metant svorį.

    Taigi vien faktas, kad septintą ryto suvalgėte košės, svarstyklių nesužavės.

    O gal tada geriau pusryčius praleisti?

    Ir čia atsiskleidžia kita kraštutinumo pusė. Jei pusryčiai nėra stebuklingas lieknėjimo receptas, dar nereiškia, kad jų atsisakymas automatiškai tirpdys kilogramus.

    Stebimieji tyrimai ne kartą parodė, kad pusryčius reguliariai praleidžiantys žmonės dažniau turi antsvorio.

    Tačiau šie tyrimai neįrodo, kad būtent pusryčių atsisakymas yra papildomų kilogramų priežastis – skirtingai besimaitinantys žmonės gali skirtis ir fiziniu aktyvumu, miego režimu, užkandžiavimo įpročiais bei kitais gyvenimo būdo veiksniais.

    Praktiškai svarbiausias klausimas labai paprastas: kas nutinka jums, kai nepapusryčiaujate?

    Jei iki pietų jaučiatės puikiai, nesate alkani ir vėliau nepradedate kompensuoti praleisto valgio didžiulėmis porcijomis, pusryčių nebuvimas nebūtinai trukdys lieknėti.

    Tačiau jei dešimtą ryto jau medžiojate sausainius, pietums užsisakote dvigubą porciją, o vakare prasideda žygiai nuo sofos iki šaldytuvo, rytinis maistas gali būti visai naudingas sąjungininkas.

    Svarbu ne tik „ar“, bet ir „kada“

    Pastaraisiais metais mokslininkams vis įdomesnis tampa ne vien bendras kalorijų kiekis, bet ir jų pasiskirstymas per dieną.

    2024 metais paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų, kuriuose dalyvavo 2485 žmonės, analizė parodė nedidelę naudą svoriui, kai didesnė dienos energijos dalis buvo suvartojama anksčiau, o ne vėliau.

    Kitaip tariant, jeigu renkatės iš sotesnių pusryčių ir didžiulės vakarienės prieš pat miegą, pirmasis variantas gali būti palankesnis.

    Įdomų rezultatą 2026 metais paskelbė ir Aberdyno universiteto mokslininkai. Nedideliame kontroliuojamame tyrime antsvorio turintys žmonės laikėsi sumažinto kaloringumo dietos, kurioje net 45 proc. dienos energijos teko rytinei dienos daliai, o vakarui – tik 20 proc. Baltymų turtingesnis rytinis maistas geriau slopino alkį, o daugiau skaidulų turėjęs variantas palankiau veikė kai kurias žarnyno bakterijų grupes. Vis dėlto tyrime dalyvavo tik 19 žmonių, tad iš jo nereikėtų daryti universalių išvadų.

    Kokie pusryčiai tik apsimeta pusryčiais?

    Dubenėlis saldžių dribsnių, bandelė ir saldinta kava yra pusryčiai pagal laikrodį, tačiau sotumo gali užtekti neilgai.

    Baltymų gausesni pusryčiai tyrimuose siejami su stipresniu sotumo pojūčiu.

    Todėl rytą gali tikti, pavyzdžiui, kiaušiniai su daržovėmis ir visagrūde duona, natūralus jogurtas ar varškė su uogomis, avižinė košė su vaisiais ir riešutais. Nebūtina pusryčių paversti kulinariniu projektu – svarbiau, kad po valandos vėl nereikėtų ieškoti, „ko čia prie kavos“.

    Taigi – valgyti ar nevalgyti?

    Jeigu rytais pabundate alkani – valgykite. Nėra jokios priežasties kentėti iki pietų vien todėl, kad socialiniuose tinkluose kažkas paskelbė pusryčius lieknėjimo priešu.

    Jeigu ryte valgyti visiškai nesinori – nėra būtina per prievartą kimšti košę vien todėl, kad „taip sveika“. Pirmąjį valgymą galima nukelti vėliau, jei toks režimas neveda į nekontroliuojamą užkandžiavimą ir persivalgymą antroje dienos pusėje.

    Norint sulieknėti svarbiausias nėra pats pusryčių faktas. Svarbiau, ar visas dienos racionas leidžia suvartoti mažiau energijos, negu organizmas jos sunaudoja, ir ar tokio režimo galima laikytis ne tris dienas, o mėnesius.

  • Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Norintiesiems sulieknėti nuolat siūlomos vis naujos dietos: vienos ragina atsisakyti angliavandenių, kitos – badauti tam tikromis valandomis, gerti „detoksikuojančius“ kokteilius ar po šeštos vakaro nebevalgyti.

    Tačiau ilgalaikiam rezultatui sudėtingų schemų dažniausiai nereikia.

    Svorio mažėjimą lemia trys pagrindiniai dalykai: saikingas energijos deficitas, soti ir visavertė mityba bei reguliarus fizinis aktyvumas. Būtent šių principų galima laikytis ilgai, nealinant organizmo ir neatsisakant visų mėgstamų produktų.

    1. Sukurkite nedidelį kalorijų deficitą

    Kūnas nuolat naudoja energiją: jos reikia kvėpuoti, širdžiai plakti, kūno temperatūrai palaikyti, judėti ir net virškinti. Svoris pradeda mažėti tuomet, kai su maistu ir gėrimais gaunama šiek tiek mažiau energijos, nei jos sunaudojama.

    Tai nereiškia, kad porcijas būtina sumažinti perpus ar nuolat jausti alkį. Pernelyg griežtas režimas dažnai būna trumpalaikis: žmogus pavargsta, ima persivalgyti ir grįžta prie ankstesnių įpročių. Geriau koreguoti mitybą palaipsniui ir rinktis pokyčius, kurių įmanoma laikytis ne kelias savaites, o ilgą laiką.

    Dažnai papildomos kalorijos gaunamos ne iš pagrindinių patiekalų, o iš produktų, kurių energinė vertė neįvertinama. Tai gali būti saldinti kavos gėrimai, gaivieji gėrimai, alkoholis, kepimui gausiai naudojamas aliejus, majonezas ir kiti padažai, saldumynai ar nejučiomis prie televizoriaus suvalgomi riešutai ir džiovinti vaisiai.

    Net sveikais laikomi produktai gali būti kaloringi. Riešutai, sūris, avokadai ar aliejus turi vertingų maistinių medžiagų, tačiau jų porcijų dydis vis tiek svarbus.

    Praktiškas būdas pamatyti tikrąją situaciją – bent kelias dienas užsirašyti viską, ką valgote ir geriate. Nebūtina kalorijų skaičiuoti visą gyvenimą. Maisto dienoraštis gali padėti pastebėti pasikartojančius užkandžius, dideles porcijas ir gėrimus, kurie suteikia nemažai energijos, bet menkai pasotina.

    Svarbu žinoti ir tai, kad mažėjant svoriui organizmui paprastai reikia mažiau energijos. Todėl po kurio laiko svorio kritimas gali sulėtėti, nors žmogus laikosi to paties režimo. Tai nėra nesėkmė – mitybos ir fizinio aktyvumo planą kartais tenka iš naujo įvertinti.

    2. Rinkitės maistą, kuris ilgam pasotina

    Teoriškai kalorijų deficitą galima sukurti valgant beveik bet ką. Tačiau jei didžiąją raciono dalį sudaro saldumynai, bandelės ar kiti mažai sotūs produktai, alkį suvaldyti bus sunku.

    Todėl svarbu ne tik kiek valgome, bet ir ką dedame į lėkštę. Sotesnį racioną padeda sudaryti baltymingi produktai, daržovės, ankštiniai augalai ir viso grūdo kruopos. Lietuvos sveikatos specialistai rekomenduoja vadovautis paprastu lėkštės principu:

    • pusę lėkštės skirti įvairioms daržovėms ir nedidelei daliai vaisių ar uogų;
    • ketvirtadalį – baltymų šaltiniui;
    • likusį ketvirtadalį – viso grūdo kruopoms arba krakmolingoms daržovėms.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos. Tinka žuvis, kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas, pupelės, lęšiai, žirniai ir kiti ankštiniai augalai. Angliavandenių daliai galima rinktis grikius, avižas, perlines ar miežines kruopas, ruduosius ryžius, viso grūdo duoną arba saikingą bulvių porciją.

    Daržovės ir vaisiai turi daug vandens bei skaidulų, todėl padeda padidinti maisto tūrį nepridedant labai daug kalorijų. Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose siūloma per dieną suvalgyti bent 500 gramų daržovių, vaisių ir uogų, didesnę dalį skiriant daržovėms.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus – traškučius, saldžius kepinius, greitąjį maistą, dalį dešrų, saldžius pusryčių dribsnius. Nedideliame kontroliuojamame JAV Nacionalinių sveikatos institutų tyrime žmonės, valgę daug itin perdirbto maisto, per dieną suvartojo vidutiniškai apie 500 kilokalorijų daugiau ir priaugo svorio, nors pateiktų valgiaraščių maistinių medžiagų sudėtis buvo panaši.

    Tai nereiškia, kad mėgstamų produktų reikia visiškai atsisakyti. Daugeliui žmonių lengviau laikytis režimo, kai saldumynai ar kitas kaloringesnis maistas valgomi rečiau ir mažesnėmis porcijomis, o ne paskelbiami visam laikui uždraustais.

    3. Judėkite ir stiprinkite raumenis

    Mityba turi didelę įtaką svorio mažėjimui, tačiau fizinis aktyvumas padeda sunaudoti daugiau energijos, išlaikyti pasiektą svorį ir gerina bendrą savijautą.

    Mažinant svorį vien ribojant maistą, kartu su riebalais gali sumažėti ir dalis liesosios kūno masės. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, gali padėti geriau išsaugoti raumenų masę ir funkciją.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę skirti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai ar aktyvūs sodo darbai. Raumenis stiprinančius pratimus rekomenduojama atlikti bent du kartus per savaitę.

    Nebūtina iš karto pirkti sporto klubo abonemento. Galima pradėti nuo kasdienio pusvalandžio pasivaikščiojimo, lipimo laiptais, darbo sode ar trumpų pratimų namuose. Jėgos treniruotėms tinka pritūpimai, atsispaudimai nuo sienos, pratimai su pasipriešinimo gumomis ar nedideliais svarmenimis.

    Svarbu sporto nelaikyti bausme už suvalgytą maistą. Treniruočių metu sunaudotą energiją lengva susigrąžinti saldžiu kavos gėrimu, kepiniu ar didesne vakariene. Judėjimas turėtų tapti sveikatą palaikančia kasdienybės dalimi, o ne bandymu „atidirbti“ kiekvieną desertą.

    Kaip greitai turėtų mažėti svoris?

    Greitas rezultatas gali atrodyti patrauklus, tačiau lėčiau ir nuosekliau svorį mažinantys žmonės paprastai turi daugiau galimybių jį išlaikyti. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai kaip laipsnišką tempą nurodo maždaug 0,5–0,9 kilogramo per savaitę, nors realus pokytis priklauso nuo pradinio svorio, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių.

    Naudą sveikatai gali suteikti ir palyginti nedidelis rezultatas. Maždaug 5 procentais sumažėjęs kūno svoris kai kuriems žmonėms gali padėti pagerinti kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės rodiklius.

    Svarstyklių skaičius ne visada mažėja tolygiai. Kūno svorį trumpam gali keisti skysčių kiekis, sūrus maistas, hormonų svyravimai ar žarnyno turinys. Todėl pažangą geriau vertinti per kelias savaites, o ne pagal vienos dienos rezultatą.

    Kai vien valios pastangų nepakanka

    Kūno svoriui įtakos turi ne tik maistas ir judėjimas. Jį gali veikti miego trūkumas, stresas, vartojami vaistai, hormonų pokyčiai, sveikatos sutrikimai, amžius ir genetiniai veiksniai.

    Lietuvos nutukimo gydymo rekomendacijose pabrėžiama, kad nutukimas yra lėtinė liga, kuriai kai kuriais atvejais reikia ilgalaikės šeimos gydytojo ir kitų specialistų pagalbos.

    Jeigu svoris nemažėja nepaisant nuoseklių pastangų, greitai sugrįžta arba kartu vargina kiti sveikatos sutrikimai, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją dietologą. Sergant diabetu, širdies, inkstų ar kitomis lėtinėmis ligomis, mitybą ir fizinį aktyvumą taip pat saugiau koreguoti pasitarus su specialistu.

    Svarbiausia – ne trumpam ištverti griežtą dietą, o palaipsniui susikurti tokį gyvenimo būdą, kurio būtų galima laikytis ilgai: valgyti šiek tiek mažiau, rinktis sotesnį ir maistingesnį maistą, reguliariai judėti bei nepamiršti poilsio.

  • Ar kiaušiniai tikrai kenkia širdžiai?

    Ar kiaušiniai tikrai kenkia širdžiai?

    Dar prieš kelis dešimtmečius žmonėms, besirūpinantiems širdies ir kraujagyslių sveikata, dažnai buvo patariama kuo rečiau valgyti kiaušinių trynius.

    Priežastis atrodė akivaizdi: kiaušiniuose yra nemažai cholesterolio, o padidėjusi jo koncentracija kraujyje siejama su ateroskleroze, infarktu ir insultu.

    Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad ryšys tarp su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio kiekio kraujyje yra kur kas sudėtingesnis. Daugumai sveikų žmonių saikingas kiaušinių vartojimas nėra laikomas reikšmingu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniu.

    Vertingas baltymų šaltinis

    Viename vidutinio dydžio vištos kiaušinyje yra maždaug 6–7 gramai visaverčių baltymų. Juose yra visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių, reikalingų raumenims, imuninei sistemai, fermentams ir įvairiems audiniams atsinaujinti.

    Kiaušiniai taip pat aprūpina organizmą vitaminu B12, riboflavinu, selenu, fosforu ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Trynyje yra cholino – medžiagos, svarbios nervų sistemai, smegenų veiklai ir ląstelių membranoms.

    Trynyje randama ir liuteino bei zeaksantino. Šie karotenoidai kaupiasi akies tinklainėje ir yra siejami su akių apsauga nuo su amžiumi susijusių pokyčių.

    Baltymingas maistas paprastai suteikia ilgesnį sotumo jausmą nei saldūs pusryčių dribsniai, bandelės ar kiti greitai pasisavinamų angliavandenių turintys produktai. Todėl virtas kiaušinis ar daržovių omletas gali būti sotus pusryčių pasirinkimas. Vis dėlto patys kiaušiniai riebalų „nedegina“ – kūno svoris priklauso nuo visos mitybos, fizinio aktyvumo ir suvartojamos energijos kiekio.

    Ar kiaušiniuose esantis cholesterolis pavojingas?

    Viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–200 miligramų cholesterolio, kuris beveik visas yra trynyje. Tačiau su maistu gaunamas cholesterolis ir kraujyje cirkuliuojantis cholesterolis nėra tas pats.

    Didžiąją dalį organizmui reikalingo cholesterolio pagamina kepenys. Kai su maistu jo gaunama daugiau, daugelio žmonių organizmas gali sumažinti savo gamybą. Vis dėlto ši reakcija nėra vienoda – kai kurių žmonių mažo tankio lipoproteinų, vadinamųjų MTL arba „blogojo“ cholesterolio, koncentracija į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja stipriau.

    Didelės apimties tyrimuose nustatyta, kad iki vieno kiaušinio per dieną vartojimas daugumai sveikų žmonių nebuvo susijęs su pastebimai didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Amerikos širdies asociacija taip pat nurodo, kad sveikas žmogus į subalansuotą mitybą paprastai gali įtraukti vieną visą kiaušinį per dieną.

    Tačiau tai nereiškia, kad kiaušinių galima valgyti neribotai ar kad nesvarbu, su kuo jie patiekiami.

    Svarbu ne tik kiaušinis, bet ir visa lėkštė

    Virtas kiaušinis su daržovėmis ir viso grūdo duona yra visai kitoks pasirinkimas nei svieste kepta kiaušinienė su šonine, riebiomis dešrelėmis ir balta duona.

    Pastarajame patiekale daug daugiau sočiųjų riebalų, druskos ir perdirbtos mėsos. Būtent bendras mitybos modelis, o ne vienas konkretus produktas dažniausiai daro didžiausią įtaką širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Todėl kiaušinius geriau:

    • virti arba troškinti be didelio riebalų kiekio;
    • kepti naudojant nedaug aliejaus;
    • derinti su daržovėmis, ankštiniais produktais ar viso grūdo duona;
    • rečiau valgyti kartu su šonine, dešrelėmis ir kitais perdirbtos mėsos gaminiais.

    Lietuvos sveikos ir tvarios mitybos rekomendacijose taip pat pabrėžiama ne vieno produkto, o visos mitybos svarba: patariama valgyti įvairiai, rinktis daugiau augalinio maisto ir riboti sočiųjų riebalų bei stipriai perdirbtų produktų kiekį.

    Kam reikėtų būti atsargesniems?

    Individualių rekomendacijų gali reikėti žmonėms, kuriems nustatytas labai padidėjęs MTL cholesterolio kiekis, šeiminė hipercholesterolemija, aterosklerozinė širdies ir kraujagyslių liga ar kiti didelės rizikos veiksniai.

    Atsargumas taip pat rekomenduojamas sergantiesiems cukriniu diabetu, ypač jeigu kartu nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis ar jau yra širdies ir kraujagyslių pažeidimų. Tyrimų duomenys šiose pacientų grupėse nėra visiškai vienodi, todėl kiaušinių kiekį vertėtų aptarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.

    Spręsti vien pagal savijautą negalima – padidėjęs MTL cholesterolio kiekis paprastai nesukelia aiškių simptomų. Jį parodo kraujo tyrimas, vadinamas lipidograma arba lipidų profiliu.

    Kiek kiaušinių galima suvalgyti?

    Vienos visiems privalomos normos nėra. Kiaušinių kiekį reikėtų vertinti kartu su visu žmogaus racionu, sveikatos būkle ir kitais gyvūninės kilmės produktais.

    Daugumai sveikų suaugusiųjų vienas kiaušinis per dieną gali būti subalansuotos mitybos dalis. Kartais suvalgyti du kiaušinius taip pat nėra problema, ypač jeigu likusioje dienos mityboje nėra daug riebios mėsos, sviesto, riebių pieno produktų ir kitų sočiųjų riebalų šaltinių.

    Tačiau kasdien valgyti po tris ar keturis kiaušinius jau nebūtina. Tokia mityba sumažina maisto įvairovę ir gali gerokai padidinti su maistu gaunamo cholesterolio kiekį. Baltymų verta gauti ir iš žuvies, ankštinių augalų, liesos mėsos, nesaldintų pieno produktų, riešutų bei sėklų.

    Žali kiaušiniai nėra sveikesni

    Kartais teigiama, kad žali kiaušiniai yra maistingesni už virtus ar keptus. Tai nėra pagrįsta.

    Termiškai apdorotų kiaušinių baltymai pasisavinami geriau. Žaliame baltyme taip pat yra avidino – baltymo, galinčio prisijungti biotiną ir trukdyti jam pasisavinti. Retkarčiais suvalgytas žalias kiaušinis biotino trūkumo nesukels, tačiau nuolatinis didelio kiekio žalių baltymų vartojimas nėra rekomenduojamas.

    Svarbiausia rizika – salmonelės. Jos gali būti ne tik ant lukšto, bet retais atvejais ir kiaušinio viduje.

    Lietuvos Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja nevartoti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų kiaušinių. Salmonelės žūsta, kai maistas pakankamai įkaista, todėl patiekalo viduje rekomenduojama pasiekti maždaug 75 °C temperatūrą.

    Ypač atsargūs turėtų būti maži vaikai, nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir nusilpusį imunitetą turintys asmenys. Jiems nederėtų valgyti patiekalų su žaliais ar skystais kiaušiniais, pavyzdžiui, naminio majonezo, tiramisu, kai kurių kremų ar nepakankamai iškeptos kiaušinienės, nebent naudojami pasterizuoti kiaušinių produktai.

    Kaip saugiai laikyti ir ruošti kiaušinius?

    Parduotuvėje reikėtų rinktis švarius, neįskilusius kiaušinius ir patikrinti jų tinkamumo vartoti datą. Namuose juos geriausia laikyti šaldytuve, originalioje pakuotėje, o ne durelėse, kur temperatūra dažniau svyruoja.

    Jeigu lukštą norima nuplauti, tai reikia daryti tik prieš pat gaminimą, o ne prieš dedant kiaušinius į šaldytuvą. Po sąlyčio su žaliais kiaušiniais būtina nusiplauti rankas ir nuvalyti naudotus paviršius.

    Europos maisto saugos tarnyba pabrėžia, kad kiaušinius reikia pakankamai termiškai apdoroti, žalius produktus laikyti atskirai nuo jau paruošto maisto, o greitai gendančius produktus laikyti žemesnėje nei 5 °C temperatūroje.

    Kiaušinių bijoti nereikia

    Šiuolaikiniai tyrimai nepagrindžia senos nuostatos, kad kiekvienas kiaušinio trynys tiesiogiai „kemša kraujagysles“. Daugumai sveikų žmonių saikingai valgomi kiaušiniai gali būti vertinga ir patogi visavertės mitybos dalis.

    Vis dėlto kiaušiniai nėra stebuklingas produktas. Didžiausią reikšmę turi bendras racionas: kiek jame daržovių, viso grūdo produktų, ankštinių augalų, žuvies, perdirbtos mėsos, druskos ir sočiųjų riebalų.

    Tad svarbiausia ne vien skaičiuoti kiaušinius, o žiūrėti, kas dar dedama į lėkštę.

  • Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta

    Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta

    Kodėl kūnas siekia susigrąžinti numestus kilogramus? Svorio mažėjimas keičia medžiagų apykaitą, hormonų veiklą ir net smegenų reakciją į maistą. Todėl įveikti nutukimui vien valios pastangų dažnai neužtenka.

    Diskusijos apie antsvorį neišvengiamai susiveda į moralizavimą ir neva būtinybę herojiškai save nugalėti. Tačiau šiuolaikinė medicina tokį požiūrį jau seniai atmeta.

    Šiandien nutukimas oficialiai pripažintas sudėtinga lėtine liga, kuria sergant bet kokie bandymai apriboti kalorijas atsimuša į evoliucinius mechanizmus.

    Kodėl organizmas griežtą dietą priima kaip tiesioginę grėsmę išlikimui? Kaip hormonų disbalansas valdo mūsų apetitą priešingai sveikam protui?

    Esmė – ne dietos

    Aišku, niekas kategoriškai netvirtina, kad dietos neveikia. Kalorijų ribojimas tikrai leidžia sumažinti kūno masę – tai patvirtina tūkstančiai tyrimų ir milijonų žmonių asmeninė patirtis.

    Problema yra ne numesti svorio – problema išlaikyti pasiektą rezultatą.

    Didelių sisteminių apžvalgų duomenimis, dauguma žmonių, sumažinusių kūno svorį dieta, per 3–5 metus susigrąžina didžiąją dalį prarastų kilogramų. Neretai – daugiau nei pusę. Tačiau taip nutinka ne dėl to, kad jie aptingo ar apsileido. Tai tiesiog reiškia, kad trumpalaikės ir griežtos mitybos intervencijos yra prastai pritaikytos ilgalaikiam vartojimui. Organizmas joms aktyviai priešinasi.

    Svarbus ir kontekstas.

    Svoris sugrįžta ne visiems ir ne vienodai. Dalies žmonių pasiektas rezultatas išlieka. Bet paprastai tai susiję ne su išskirtinėmis valios savybėmis, o su tuo, kad jiems pavyko suformuoti tvarų gyvenimo būdą ir gauti reikiamą pagalbą.

    Kitiems svorio sugrįžimas yra dėsninga ir biologiškai nulemta rizika, ypač jei lieknėjimo programa buvo trumpa, pernelyg griežta ir be gydytojų priežiūros.

    Kodėl organizmas svorio metimą vertina kaip grėsmę

    Smegenys nežino, kad žmogus riboja maistą dėl sveikatos ar dailesnės figūros. Senosioms evoliucinėms išlikimo sistemoms staigus energijos tiekimo sumažėjimas reiškia viena: prasidėjo badas. Ne sąmoningas suaugusio žmogaus, turinčio pilną šaldytuvą, pasirinkimas, o reali grėsmė egzistencijai, reikalaujanti skubaus atsako.

    Informaciją apie energetinių rezervų būklę smegenys nuolat gauna iš kelių organų: riebalinio audinio, žarnyno, kasos ir kepenų. Kai riebalų masė pradeda mažėti, persitvarko visas hormoninių signalų srautas. Ir kaip atsakas į tai įsijungia mechanizmai, susiformavę epochose, kai kitas valgis nebuvo garantuotas. O konkrečiai – sumažinti energijos sąnaudas ir priversti organizmą aktyviau ieškoti bei vartoti kaloringą maistą.

    Specialistai tai vadina ginamu kūno svorio diapazonu (svoriu, kai kūnas jaučiasi geriausiai, todėl jį tokį ir stengiasi palaikyti). Ir pabrėžia: svarbu suprasti, kad čia kalbama ne apie vieną nekintamą skaičių, bet būtent diapazoną, kurį organizmas tam tikromis sąlygomis stengiasi palaikyti ir kurį galima koreguoti. Bet tik suprantant, kad kovoti su evoliucine biologija vien valios pastangomis yra ypač sudėtingas uždavinys.

    Kodėl po dietos taip norisi valgyti

    Dėl to kalti alkio ir sotumo hormonai.

    Leptinas – riebalinio audinio gaminamas hormonas, signalizuojantis smegenims apie pakankamas energijos atsargas.

    Kai riebalų masės sumažėja, nukrenta ir leptino lygis. Smegenys tai supranta kaip deficito signalą ir pereina į maisto paieškos režimą.

    Grelinas – apetitą stimuliuojantis skrandyje gaminamas hormonas. Metant svorį, jo išsiskyrimas suintensyvėja ir taip sustiprina bado jausmą.

    GLP-1 (gliukagono pavidalo peptidas-1) – tuo pat metu susilpnėja iš žarnyno ateinantys sotumo signalai, įskaitant paties organizmo gaminamą GLP-1. Todėl žmogus ne šiaip nusprendžia suvalgyti daugiau: jis fiziškai patiria pokyčius, kuriuos sunku ignoruoti:

    • Anksčiau pradeda jausti alkį ir vėliau pastebi sotumą.

    • Dažniau galvoja apie maistą, jautriau reaguoja į jo vaizdą ir kvapą.

    • Sunkiai sustoja suvalgęs įprastą porciją, net ir sąmoningai norėdamas valgyti mažiau.

    • Patiria įkyrias mintis apie kaloringus produktus.

    Tai nėra charakterio silpnumas – tai pasikeitusi biochemija. Numetus svorio, ankstesnį maisto kiekį tenka kontroliuoti stipresnio apetito sąlygomis. Ir apie tai beveik niekada niekas nebūna įspėjamas iš anksto.

    Ekonomijos režimas kaip spąstai

    Sumažėjusiam kūnui reikia mažiau kalorijų gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tačiau bėda ta, kad neretai energijos sąnaudų sumažėjimas po dietos būna labiau išreikštas, nei galima paaiškinti vien tik kūno masės netekimu.

    Šis reiškinys vadinamas adaptacine termogeneze – papildomu, neproporcingu energijos sąnaudų sumažėjimu organizmui reaguojant į maisto ribojimą.

    Svarbiausia, kad sumažėja ne tik energijos kiekis, kurį organizmas išeikvoja būdamas ramybės būsenos – kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūros palaikymui. Pats žmogus nesąmoningai tampa mažiau judrus: rečiau atsistoja, lėčiau vaikšto. Didėja nuovargis, ir tai papildomai riboja kasdienį aktyvumą.

    Taip susidaro energetiniai spąstai – atsikračius antsvorio, apetitas yra didesnis, o energijos sąnaudos mažesnės. Todėl net ir nedidelis kasdienis 100–150 kalorijų perteklius pamažu sugrąžina prarastus kilogramus.

    Taip nutinka ne dėl to, kad žmogus atsipalaidavo, bet todėl, kad biologinės apsaugos sistema būtent taip sprendžia užduotį, kurią jai sukūrė evoliucija.

    Stresas, miegas ir emocinis apetitas

    Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas. Patiriant įtampą, smegenys aktyviau ieško greito apdovanojimo, o saldus, riebus, didelio kaloringumo maistas jį suteikia beveik akimirksniu.

    Smegenų centrai, atsakingi už ilgalaikį planavimą ir impulsų kontrolę, kurie turėtų mus apsaugoti nuo tokių sprendimų, esant tokioms sąlygoms nedirba efektyviai.

    Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas.

    Tokią situaciją dar labiau komplikuoja miego trūkumas. Jei reguliariai neišsimiegama – trūksta bent valandos ar dviejų, impulsų kontrolė sumažėja dar labiau. Kaip ir motyvacija fiziniam aktyvumui. O subjektyvus bado jausmas auga.

    Tyrimai rodo, kad net viena savaitė miego, trunkančio šešias valandas vietoj aštuonių, pastebimai pakeičia hormonų profilį: didėja grelino ir krinta leptino lygis.

    Svarbu skirti kelias skirtingas situacijas, kurios neretai suplakamos į viena:

    Fizinis badas – energijos poreikio jausmas, susijęs su biochemija ir laiku, praėjusiu nuo paskutinio valgymo.

    Emocinis persivalgymas – maistu naudojamasi kaip būdu sumažinti nerimą, nuobodulį ar įtampą.

    Automatinis valgymas – valgymas prieš ekraną, kelyje ar draugijoje nejaučiant sąmoningo bado.

    Kompulsiniai epizodai – situacijos, kai žmogus jaučia kontrolės praradimą dėl suvalgyto maisto kiekio, paskui – kaltės jausmą.

    Tai iš esmės skirtingos būsenos su skirtingomis priežastimis ir skirtingomis pagalbos strategijomis. Tad perprasti situaciją ir paskirti teisingą gydymą gali tik gydytojas.

    Svarbus, bet ne panacėja

    Reguliarus fizinis aktyvumas padeda išsaugoti raumenų masę metant svorį, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, didina audinių jautrumą insulinui (taip mažindamas II tipo cukrinio diabeto riziką), normalizuoja miegą ir palaiko psichologinę būseną. Joks kitas įrankis neduoda tokio visapusiško poveikio sveikatai apskritai.

    Tačiau trys mėnesiai intensyvių treniruočių nėra tas pats, kas tvarus gyvenimo būdas.

    Pasibaigus „maratonui“ ar iššūkiui, krūviai paprastai staiga sumažėja, kartu su jais išnyksta ir didžioji dalis pasiektų rezultatų.

    Be to, dideli krūviai neretai tik dar labiau sustiprina apetitą.

    Tad nors fizinis aktyvumas esant nutukimui yra būtinas, jo dažniausiai nepakanka kaip vienintelio gydymo metodo.

    Judėjimas yra neatsiejama kompleksinės programos dalis, o ne jos pakaitalas.

    Užkeiktas „numečiau – priaugau“ ratas

    Ekstremalios dietos veiksmingos trumpuoju laikotarpiu, todėl minus 7 kg per mėnesį atrodo kaip didelė sėkmė. Tačiau mitybos plano, susijusio su nuolatiniu badavimu, griežtu draudimu ir visišku tam tikrų produktų grupių atsisakymu, neįmanoma laikytis ilgai.

    Po griežtos kontrolės periodo neretai seka persivalgymo epizodas.

    Tai irgi nėra atotrūkis moraline prasme ar valios trūkumas – tai fiziologiškai nuspėjamas atsakas į ilgalaikį ribojimą.

    Tačiau pats žmogus tai priima kaip asmeninį pralaimėjimą, tad vėl sugalvoja draudimus, paleisdamas naują ciklą.

    Taip ir atsiranda tai, ką vadiname svorio sūpynėmis: svoris krenta ir auga, krenta ir auga… Kaskart su didėjančia psichologine našta, prastėjančiais metaboliniais rodikliais ir smunkančia saviverte.

    Griežta dieta yra greito svorio mažinimo įrankis. Sveikatos išlaikymo strategija – visai kita užduotis, reikalaujanti kitokio požiūrio.

    Neatsitiktinai pastaraisiais metais medicinoje įvyko svarbus lūžis. Nutukimą liautasi vertinti kaip tingumo ar drausmės trūkumo pasekmė – jis pradėtas vadinti lėtine liga.

    Ši liga kyla dėl vienalaikio kelių veiksnių poveikio: nervų ir endokrininės sistemų darbo, genetinio polinkio, maisto aplinkos ypatumų, miego režimo, lėtinio streso, vartojamų vaistų ir gretutinių ligų.

    Būtent todėl universalaus patarimo, kaip numesti svorio, vienodai tinkančio visiems, neegzistuoja.

     

  • Ėjimas padeda lieknėti, bet daug kas daro vieną klaidą

    Ėjimas padeda lieknėti, bet daug kas daro vieną klaidą

    Iš pirmo žvilgsnio vaikščiojimas atrodo pernelyg paprastas, kad galėtų būti rimta priemonė svoriui mažinti.

    Tereikia apsiauti patogius batus ir išeiti pasivaikščioti.

    Vis dėlto reguliarus ėjimas gali būti kur kas veiksmingesnis, nei daugelis mano – ypač tada, kai einama ne lėtai slampinėjant, o pakankamai sparčiu tempu.

    Greitas ėjimas padeda didinti energijos sąnaudas, stiprina širdį, gerina ištvermę, mažina stresą ir gali padėti lengviau kontroliuoti kūno svorį.

    Tačiau vien pasivaikščiojimų dažniausiai nepakanka, jei po jų suvartojama daugiau kalorijų nei sudeginama.

    Kitaip tariant, dažna klaida – nueiti kelis kilometrus, o paskui „atsilyginti“ sau bandele, saldumynu ar gausiu užkandžiu.

    Kiek kalorijų sudegina ėjimas?

    Tikslus skaičius priklauso nuo kūno svorio, tempo, dangos, įkalnių ir net oro sąlygų.

    Harvardo sveikatos leidyklos skaičiavimuose nurodoma, kad 30 minučių ėjimo 4 mylių per valandą, tai yra maždaug 6,4 km/val., tempu 70–84 kg sveriančiam žmogui gali sudeginti apie 175–189 kcal. Tai reikštų maždaug 350–380 kcal per valandą.

    Lėtesnis ėjimas sudegins mažiau, greitesnis arba ėjimas į kalną – daugiau.

    Tačiau svarbu nepamiršti: kalorijų deficitas yra tik viena svorio mažėjimo dalis.

    Kūno svoriui įtakos turi miegas, stresas, hormonai, mitybos įpročiai, raumenų masė ir bendras dienos aktyvumas.

    Todėl vienam žmogui rezultatai gali pasimatyti po kelių savaičių, kitam – gerokai vėliau.

    Kodėl ėjimas naudingas net be sporto salės?

    Reguliarus vaikščiojimas veikia ne tik per sudegintas kalorijas. Jis padeda stiprinti kojų raumenis, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, gali mažinti liemens apimtį ir kūno riebalų procentą. Be to, ėjimas yra viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų – nereikia abonemento, specialios įrangos ar didelio pasirengimo.

    Pasaulio sveikatos organizacija ir Lietuvos fizinio aktyvumo rekomendacijos suaugusiesiems nurodo per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos.

    Praktiškai tai gali reikšti 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę.

    Vidutinio intensyvumo ėjimą galima atpažinti paprastai: kvėpuojate giliau nei įprastai, pulsas padažnėja, bet vis dar galite kalbėtis.

    Jei eidami galite dainuoti – greičiausiai tempas per lėtas.

    Jei nebegalite ištarti sakinio – krūvis jau gana didelis.

    Ar būtina surinkti 10 tūkst. žingsnių?

    Nebūtinai. 10 tūkst. žingsnių tikslas daugeliui tapo savotišku standartu, bet tyrimai rodo, kad sveikatai nauda atsiranda ir pasiekus mažesnį žingsnių skaičių.

    JAMA Network Open paskelbtame tyrime nustatyta, kad žmonės, nueinantys bent 7 tūkst. žingsnių per dieną, turėjo mažesnę mirtingumo riziką nei tie, kurie nueidavo mažiau nei 7 tūkst. žingsnių.

    Naujesnė „The Lancet Public Health“ apžvalga taip pat rodo, kad apie 7 tūkst. žingsnių per dieną daugeliui gali būti realistiškas ir sveikatai naudingas tikslas.

    Tai nereiškia, kad 10 tūkst. žingsnių yra blogai.

    Tiesiog nebūtina nusivilti, jei kasdien tiek nepavyksta nueiti.

    Pradžiai pakanka didinti aktyvumą palaipsniui: išlipti viena stotele anksčiau, dažniau rinktis laiptus, pasivaikščioti per pietų pertrauką ar po vakarienės.

    Kaip vaikščioti, kad tai padėtų lieknėti?

    Jei žmogus iki šiol judėjo mažai, geriausia pradėti nuo 10–15 minučių ramiu tempu kelis kartus per savaitę.

    Vėliau laiką galima ilginti iki 30 minučių per dieną, o kai organizmas pripranta – didinti tempą arba rinktis sudėtingesnį maršrutą.

    Norint didesnio efekto, verta įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar trumpus pagreitėjimus. Pavyzdžiui, kelias minutes eiti įprastu tempu, tada minutę – sparčiau, ir vėl grįžti prie įprasto ėjimo. Toks kaitaliojimas padidina krūvį, bet dažnam yra lengviau pakeliamas nei bėgimas.

    Kai kurie renkasi ėjimą su svorine liemene ar sunkesne kuprine, tačiau tai tinka ne visiems.

    Turint nugaros, kaklo, sąnarių, širdies ir kraujagyslių problemų, prieš didinant krūvį verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Ką verta prisiminti Lietuvos sąlygomis?

    Lietuvoje didelę metų dalį vaikščioti tenka prastesniu oru, tamsoje, per lietų ar slidžiais takais. Todėl patogi avalynė, neslystantis padas, atšvaitai ir šviesą atspindintys drabužiai nėra smulkmena. Tamsiuoju paros metu, ypač užmiestyje ar vietose be šaligatvių, tai tiesiogiai susiję su saugumu.

    Vasarą svarbu turėti vandens, saugotis perkaitimo ir nepersistengti per karščius.

    Geriau eiti ryte arba vakare, kai vėsiau.

    Žiemą ar rudenį naudinga rinktis gerai apšviestus maršrutus, parkų takus, stadionus ar prekybos centrų prieigas, jei lauke labai slidu.

    Kas dažniausiai trukdo rezultatui?

    Pirmoji klaida – per dideli lūkesčiai. Jei žmogus tik pradeda vaikščioti, neverta tikėtis, kad svoris kris po kilogramą per savaitę. Ėjimas veikia per reguliarumą.

    Antroji klaida – kompensavimas maistu. Po aktyvesnio pasivaikščiojimo apetitas gali padidėti, bet jei sudegintos kalorijos iš karto „grąžinamos“ saldumynais, saldžiais gėrimais ar gausiais užkandžiais, svoris gali nejudėti.

    Trečioji klaida – vienodas tempas ir tas pats maršrutas. Organizmas pripranta, o žmogui pasidaro nuobodu. Todėl verta keisti kryptis, įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar tiesiog pasivaikščiojimą su draugu.

    Kiek vaikščioti skirtingo pasirengimo žmonėms?

    Pradedantiesiems pakanka 10–15 minučių ramiu tempu. Tikslas – palaipsniui pasiekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo ėjimo per savaitę.

    Jau įpratusiems galima siekti 30–45 minučių spartesnio ėjimo 5 kartus per savaitę.

    Naudinga stebėti ne tik žingsnius, bet ir savijautą: ar ėjimas lengvas, ar kvėpavimas padažnėjęs, ar po jo jaučiamasi geriau.

    Pažengusieji gali įtraukti intervalus, įkalnes, šiaurietiškąjį ėjimą, žygius ilgesniais maršrutais ar trumpas bėgimo atkarpas.

    Tačiau net ir tada svarbu nepamiršti poilsio, avalynės ir traumų prevencijos.

    Išvada

    Ėjimas nėra stebuklingas lieknėjimo būdas, bet tai vienas paprasčiausių ir tvariausių būdų padidinti fizinį aktyvumą.

    Jis padeda deginti kalorijas, gerina širdies darbą, mažina sėdėjimo žalą, gali pagerinti miegą ir nuotaiką.

    Didžiausią naudą duoda ne vienas ilgas pasivaikščiojimas, o įprotis judėti kasdien.

    Norint mažinti svorį, vaikščiojimą verta derinti su saikinga mityba, pakankamu miegu ir realistiškais tikslais.

    Pradėti galima paprastai: 20–30 minučių spartesnio ėjimo kelis kartus per savaitę.

    O tada – žingsnis po žingsnio didinti krūvį.

  • Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Apie 80 proc. žmonių, sėkmingai numetusių svorio, per trejus–penkerius metus jo vėl priauga.

    Naujas didelės apimties Italijos ir Libano mokslininkų tyrimas rodo, kad rezultatui išlaikyti gali pakakti paprasto ir nemokamo įpročio – kasdien nueiti maždaug 8 500 žingsnių.

    Svarbu ir tai, kad šis skaičius mažesnis už plačiai įsitvirtinusią 10 000 žingsnių „normą“, kuri iš pradžių atsirado ne kaip mokslinė rekomendacija, o kaip rinkodaros idėja.

    Kaip atsirado 10 000 žingsnių mitas

    Prieš kalbant apie naują tyrimą, verta prisiminti, iš kur atsirado skaičius, įstrigęs milijonų žmonių galvose. Idėja kasdien nueiti 10 000 žingsnių siejama su Japonijoje apie 1965 m., po 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių, išpopuliarėjusiu žingsniamačiu „Manpo-kei“, kurio pavadinimas reiškia „10 000 žingsnių matuoklis“.

    Šis skaičius nebuvo nustatytas kaip ideali dienos norma kokiame nors klinikiniame tyrime. Jis buvo patogus, apvalus, lengvai įsimenamas ir gerai tiko reklamai. Laikui bėgant 10 000 žingsnių tikslą perėmė ir išmanieji laikrodžiai bei fizinio aktyvumo programėlės, todėl jis įsitvirtino kasdienėje sveikatingumo kultūroje.

    Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nauda sveikatai prasideda gerokai anksčiau, o norint išlaikyti numestą svorį nebūtinai reikia siekti „magiško“ 10 000 žingsnių skaičiaus.

    Kaip mokslininkai tyrė žingsnių ir svorio ryšį

    Naujas darbas buvo pristatytas 33-ajame Europos nutukimo kongrese ECO 2026 Stambule ir paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“. Tyrimui vadovavo Modenos ir Redžo Emilijos universiteto Italijoje profesorius Marwanas El Ghochas.

    Mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę – tai reiškia, kad jie surinko ir iš naujo įvertino daugelio anksčiau atliktų klinikinių tyrimų duomenis. Iš viso į apžvalgą įtraukta 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o metaanalizei panaudoti 14 iš jų duomenys. Iš viso analizuoti 3 758 suaugusiųjų duomenys, dalyvių amžiaus vidurkis siekė 53 metus.

    Tyrimuose buvo lyginami gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės. Pirmieji gavo mitybos rekomendacijas, patarimų daugiau vaikščioti ir skaičiuoti žingsnius. Kontrolinė grupė arba laikėsi dietos be papildomos pagalbos, arba negavo jokios specialios intervencijos. Programos apėmė aktyvaus svorio metimo etapą ir vėlesnį svorio palaikymo laikotarpį.

    Žingsnių skaičius buvo vertinamas trimis momentais: tyrimo pradžioje, pasibaigus svorio metimo etapui – vidutiniškai po 7,9 mėnesio, ir pasibaigus svorio palaikymo etapui – vidutiniškai po 10,3 mėnesio.

    Kiek žingsnių padeda išlaikyti svorį

    Rezultatai buvo gana aiškūs. Tyrimo pradžioje abi grupės vaikščiojo panašiai: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai vidutiniškai nueidavo 7 280 žingsnių per dieną, o kontrolinės grupės dalyviai – 7 180.

    Vėliau rezultatai išsiskyrė. Gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai svorio metimo etapo pabaigoje žingsnių skaičių padidino iki 8 454 per dieną ir vidutiniškai neteko 4,39 proc. kūno masės – maždaug 4 kilogramų. Svorio palaikymo etapo pabaigoje jie vis dar nueidavo vidutiniškai 8 241 žingsnį per dieną.

    Kontrolinė grupė žingsnių skaičiaus beveik nepadidino ir reikšmingo svorio sumažėjimo nė viename etape nepasiekė. Skirtumas tarp grupių išliko ir pasibaigus aktyviam svorio metimui: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai išlaikė maždaug 3,3 proc. sumažėjusią kūno masę, o kontrolinės grupės rodikliai iš esmės grįžo prie pradinių.

    Ypač įdomu tai, kad ryšys tarp žingsnių skaičiaus ir svorio išlaikymo buvo stipresnis būtent palaikymo etape. Kitaip tariant, vaikščiojimas gali būti svarbesnis ne tiek pačiam svorio metimui, kiek tam, kad numesti kilogramai negrįžtų.

    Kodėl žingsnių norma gali skirtis

    Svarbu šio skaičiaus nepaversti nauju universaliu įstatymu. Patys tyrimo autoriai pabrėžia, kad maždaug 8 500 žingsnių riba kol kas yra preliminarus orientyras, o ne galutinė klinikinė rekomendacija. Norint nustatyti aiškias ir kliniškai reikšmingas žingsnių normas, reikia papildomų tyrimų, kuriuose būtų iš anksto numatytos konkrečios ribos ir įvertintas vadinamasis dozės bei poveikio ryšys.

    Yra ir kitų išlygų. Metaanalizė apibendrina skirtingų tyrimų rezultatus. Nors atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai laikomi vienu patikimiausių įrodymų šaltinių medicinoje, šie duomenys vis tiek tiesiogiai neįrodo, kad būtent žingsniai lėmė visą rezultatą.

    Gyvenimo būdo programų dalyviai gavo kompleksinę pagalbą: mitybos rekomendacijas, patarimų dėl fizinio aktyvumo, įpročių keitimo strategijų ir progreso stebėjimo priemonių. Todėl atskirti vien tik žingsnių poveikį nuo visos programos poveikio nėra paprasta.

    Vis dėlto 8 500 žingsnių skaičius suteikia praktišką orientyrą – aiškų, išmatuojamą ir prieinamą kiekvienam, turinčiam išmanųjį telefoną ar paprastą žingsniamatį.

    Kodėl po svorio metimo kilogramai grįžta

    Profesorius M. El Ghochas problemą apibūdina tiesiai: viena didžiausių ir sudėtingiausių nutukimo gydymo užduočių yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui. Apie 80 proc. antsvorio turinčių ar nutukimu sergančių žmonių, kurie iš pradžių sėkmingai numeta svorio, per trejus–penkerius metus priauga dalį arba visą prarastą svorį.

    Būtent todėl bet kokia strategija, padedanti bent iš dalies spręsti šią problemą, turi didelę klinikinę vertę. Pasak profesoriaus M. El Ghocho, rekomendacija kasdien nueiti apie 8 500 žingsnių yra praktiška, nebrangi ir tvari elgesio strategija, kurią galima nesunkiai įtraukti į kasdienį gyvenimą.

    Tyrimas taip pat patvirtina, kad gyvenimo būdo keitimo programos išlieka veiksmingas nutukimo valdymo būdas. Jos gali padėti pasiekti nedidelį, bet kliniškai reikšmingą svorio sumažėjimą – apie 4–5 proc. – ir vėliau išlaikyti dalį rezultato, maždaug 3,5 proc. mažesnę kūno masę.

    Kaip surinkti 8 500 žingsnių be treniruočių

    Jeigu jau numetėte svorio arba tik planuojate tai padaryti, pagrindinė praktinė išvada paprasta: pasibaigus dietai nenustokite vaikščioti. Būtent svorio palaikymo etape fizinis aktyvumas, šio tyrimo duomenimis, gali turėti didžiausią reikšmę.

    Kartu nebūtina aklai vaikytis gražių apvalių skaičių. 8 500 žingsnių, pavertus atstumu, dažniausiai sudaro maždaug 6–7 kilometrus, priklausomai nuo žmogaus žingsnio ilgio. Tai gali būti kiek daugiau nei valanda įprasto ėjimo ramiu tempu.

    Žmogui, kuris jau nueina apie 7 000 žingsnių per dieną, reikėtų pridėti tik apie 1 200–1 500 papildomų žingsnių. Iš esmės tai gali būti viena trumpa pasivaikščiojimo atkarpa po vakarienės.

    Svarbiausia šio tyrimo žinia – ne pats konkretus skaičius, o požiūrio pokytis. Norint išlaikyti numestą svorį nebūtinos maratoninės treniruotės. Reguliarus vaikščiojimas, įtrauktas į įprastą dienos ritmą, gali tapti viena iš svarbių priežasčių, kodėl prarasti kilogramai nebegrįžta.

  • 10 priežasčių, kodėl valgome nenorėdami

    10 priežasčių, kodėl valgome nenorėdami

    Gyvename laikais, kai turime priėjimą prie bet kokios reikiamos informacijos.

    Tad vienas už kitą geriau žinome, kokius produktus reikėtų valgyti norint būti sveikiems, o kokių jokiu būdu ne. Bet ar tikrai tą daryti taip paprasta, kaip atrodo, jeigu milijonai visame pasaulyje kenčia dėl antsvorio ir nutukimo?

    To problema yra ne informacijos apie sveiką mitybą trūkumas ar netinkamas traktavimas, bet nesąmoningas valgymas.

    Esame taip įnikę į buitinius dalykus, tokius kaip darbas, automobilio vairavimas, televizijos žiūrėjimas, ar sukišę nosis į savo išmaniuosius telefonus naršome internete, jog dažnai net nesuvokiame, ką ir kada dedame į burną. Būtent tokia mityba ir sukelia nutukimą bei aibę kitų sveikatos sutrikimų.

    Kodėl mes taip darome?

    Nesąmoningo valgymo priežasčių išsiaiškinimas – puiki pradžia siekiantiesiems visiems laikams atsikratyti blogų mitybos įpročių. Tuo labiau kad tos priežastys neretai būna universalios ir pritaikytinos kone kiekvienam. Pavyzdžiui:

    Esate pernelyg užsiėmę, kad pavalgytumėte. Atsakingos pareigos darbe dažnai lemia du kraštutinumus: arba valgote pernelyg mažai, arba gerokai daugiau, nei jums reikėtų.

    Kai kurie įtemptu grafiku gyvenantys žmonės netgi sąmoningai atsisako taisyklingos mitybos, nes jiems prioritetas – kiti reikalai.

    Jūs neturi mitybos grafiko. Jeigu kasdien valgote nereguliariai arba išvis praleidžiate valgį – pusryčius, pietus ar vakarienę, – būnate priversti kone visą dieną užkandžiauti. Tai blogas įprotis, galintis lemti nutukimą, vidurių užkietėjimą, kitas sveikatos problemas.

    Manote, kad maisto gaminimas reikalauja pernelyg daug pastangų. Yra žmonių, kurie mieliau renkasi dažną užkandžiavimą nei įprastą valgymo grafiką, nes juos gąsdina stereotipinis įsivaizdavimas apie maisto gaminimą namuose – kad tas atima daugybę laiko, kurio ir taip trūksta, bei jėgų.

    Jūs mažinate arba ribojate maistą. Madingos dietos, reikalaujančios suvartoti per dieną tam tikrą skaičių kalorijų arba leidžiančios suvalgyti tik labai nedidelį kiekį produktų, gali sukelti maisto stygiaus pojūtį ar net privesti iki užslėpto badavimo. Abiem atvejais besilaikantysis dietos periodiškai palūžta ir persivalgo.

    Jums niekada netrūksta užkandžių. Lengva kiaurą dieną vis ką nors krimsti, kai šaldytuvas ir spintelės pilnos bulvių traškučių, saldumynų ir kitokių tuščių kalorijų.

    Valgote produktus, kurie nepasotina. Perdirbti maisto produktai stokoja tam tikrų maistinių medžiagų, tokių kaip ląsteliena ir baltymai, o juk būtent šie užtikrina sotumo jausmą. Kad pajustumėte bent dalinį pasisotinimą, tenka suvalgyti daug pusgaminių.

    Turite iš ko pasirinkti. Tyrimai rodo, kad žmonės, turėdami platų maisto pasirinkimą, gali suvalgyti 23 proc. daugiau.

    Kasdienis stresas irgi gali tapti nesąmoningo valgymo priežastimi.

    Jūs dažnai jaučiate alkį. Stresas ir nuovargis gali suklaidinti organizmo siunčiamus alkio ir pasisotinimo signalus, dėl ko galite jaustis alkani net tuomet, kai tokie nesate. Tai tiesus kelias į persivalgymą.

    Pietaujate visada su kompanija. Buvo atlikta tyrimų, atskleidusių, kad pietaudami malonioje draugijoje žmonės suvalgo 48 proc. daugiau nei valgydami vieni.

    Jūs patiriate stresą. Kai kuriems žmonėms maistas – būdas susidoroti su stresinėmis situacijomis. Deja, valgymas siekiant atsikratyti neigiamų emocijų yra vienas pavojingiausių įpročių, galintis lemti mitybos sutrikimus.

    Kuo svarbi ta sąmoninga mityba?

    Nesuklyskite – maitintis sąmoningai tai ne tas pats, kas nuolat valgyti tik tinkamą sveiką maistą ir niekada daugiau nenusigriebti sumuštinio skubant iš vieno susitikimo į kitą. Šiuo atveju neturimas omenyje ir kalorijų skaičiavimas.

    Sąmoningą mitybą kitaip dar būtų galima pavadinti dėmesinga: kai visada tiksliai suvokiate, kokį maistą perkate, kaip jį ruošiate ir svarbiausia – kaip valgote. Toks mitybos būdas – tai įsiklausymas į savo kūno poreikius ir prisitaikymas prie jų.

    Atidžiai stebėdami, kaip jaučiatės valgydami, kaip priimate kiekvieno kąsnio tekstūrą ir kiekvieno gurkšnio skonį, kaip jūsų organizmas reaguoja į alkio ir sotumo signalus, galite išmokti mėgautis maistu su nauda sveikatai. Sąmoninga mityba padeda:

    • Išvengti persivalgymo.

    • Praktikuoti sveikesnį gyvenimo būdą.

    • Pagerinti virškinimą.

    • Sumažinti patiriamą stresą ir nerimą.

    Kaip pereiti prie sąmoningos mitybos?

    Dviejų lėkščių „sistema“. Paimkite dvi lėkštes – vieną iš jų mažesnę. Į didesnę įsidėkite tiek maisto, kiek ketinate suvalgyti. Tada dalį jo perdėkite į mažąją lėkštę (orientuokitės pagal savo alkį) ir viską suvalgykite – iš lėto, mažais kąsneliais, sąmoningai nurydami kiekvieną kąsnį. Baigę akimirką pamąstykite: ar norite dar? Ar tikrai tebesate alkani? Jeigu taip, įsidėkite dar pusę didžiojoje lėkštėje likusio maisto, vėl suvalgykite mažais kąsneliais ir neskubėdami. Tuomet iš naujo spręskite, ar jums reikia pabaigti suvalgyti tai, kas liko. Jeigu ne, stumkite didžiąją lėkštę į šalį – jūs jau sotūs.

    Mažesnės lėkštės ir aukštesnės stiklinės. Kuo didesnės lėkštės, tuo didesnė ir tikimybė, kad persivalgysite. Tad paprasčiausias būdas sumažinti porcijas – naudoti mažesnius indus.

    Be to, tyrimai parodė, kad aukštesnės stiklinės sumažina valgymo metu išgeriamo skysčio kiekį 57 proc.

    Mažesnė įvairovė. Lengvai prieinama didelė maisto įvairovė didina persivalgymo tikimybę, todėl reikia ją paprasčiausiai sumažinti. Svarbiausia, kad jūsų valgiaraštyje būtų visos esminės produktų grupės, ir pakaks.

    Jokio nesveiko maisto namuose. Ko nematysite, to ir nenorėsite. Be to, nereikės kasdien kovoti su pagundomis žinant, kur padėtas maišelis su bulvių traškučiais, kurių neturėtumėte valgyti.

    Neskubėkite valgyti. Gaminant maistą ir jį valgant turi dalyvauti visi jūsų pojūčiai. Pasigrožėkite ryškiomis daržovių spalvomis, mėgaukitės sultinio aromatu, šviežios duonos plutos traškesiu. Neskubėkite kimšti viso šio gėrio į burną – įvertinkite kiekvieną kąsnį.

    Maitinkitės pagal savo vidinį laikrodį. Paprasčiau tariant, valgykite tik tada, kai jūsų kūnas ima nedviprasmiškai signalizuoti, jog yra alkanas. Kaip tą žinoti? Labai paprastai: tikrasis alkis neskirsto maisto į labiau patinkantį ir mažiau. Tad jeigu geidžiate kažkokio konkretaus valgio, didelė tikimybė, jog dar nesate alkani.

    Šalinkitės „sveiko“ maisto. Nuriebintas, mažai kaloringas ir becukris maistas dažnai reklamuojamas kaip sveikas (nors jame apstu visokiausių priedų ir dirbtinių saldiklių). Tikėdami tuo, galite suvalgyti gerokai daugiau, nei jums iš tikrųjų reikia, nes sąžinė negrauš, o pasąmonė kuždės, kad nekenkiate sveikatai – atvirkščiai.

    Maksimalus maisto tūrio padidinimas. Vienas būdų suvaldyti alkio jausmą ir išvengti nesąmoningo persivalgymo – padidinti suvalgomo maisto kiekį nedidinant jo kaloringumo. Įtraukite į valgiaraštį daugiau mažai kaloringų produktų, turtingų ląstelienos, – pavyzdžiui, agurkų, salierų, lapinių daržovių. Juose esančios maistinės skaidulos ir vanduo ilgiau užtikrins sotumo jausmą.

  • Maisto priešai ilgaamžiškumui: kas po 60 metų kenkia jūsų organizmui

    Maisto priešai ilgaamžiškumui: kas po 60 metų kenkia jūsų organizmui

    Sulaukus 60-ies organizme vyksta natūralūs pokyčiai – lėtėja medžiagų apykaita, silpnėja imuninė sistema, didėja lėtinių ligų rizika.

    Dėl to mityba šiame amžiuje tampa itin svarbi norint išsaugoti energiją, gerą sveikatą ir savijautą.

    Kai kurie produktai, kurie anksčiau atrodė visiškai nekenksmingi, dabar gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Dietologai portale eatthis.com įvardijo dažniausiai pasitaikančius produktus ir paaiškino, kodėl po 60 metų juos geriau išbraukti iš savo raciono.

    Daigai

    Nors daigai dažnai laikomi „supermaistu“, vyresnio amžiaus žmonėms jie gali būti pavojingi.

    „Daiguose gali daugintis salmonelių ir žarnyno lazdelių bakterijos, kurios sukelia apsinuodijimą maistu“, – aiškina dietologė Melisa Mitri.

    Su amžiumi imuninė sistema silpsta, todėl apsinuodijimo maistu rizika po tokių produktų vartojimo gerokai padidėja. Specialistai pataria rinktis saugesnes alternatyvas – pavyzdžiui, gerai nuplautas daržoves arba termiškai apdorotus ankštinius augalus.

    Perdirbta mėsa

    Perdirbti mėsos gaminiai – pavyzdžiui, dešros, dešrelės ar kumpis – skatina uždegiminius procesus organizme.

    „Produktai, kurie didina uždegimą, apima būtent perdirbtą mėsą. Senėjimas pats savaime yra natūralus uždegiminis procesas, todėl geriau rinktis šviežius, natūralius produktus: vaisius, daržoves, pilno grūdo kruopas ir neperdirbtą mėsą“, – pažymi mitybos ekspertė Džeimi Rinker.

    Jei kartais labai norisi mėgstamo dešrainio, leiskite sau tai retkarčiais – kartą per savaitę ar net per mėnesį.

    Kepiniai

    Saldūs kepiniai – spurgos, bandelės, pyragaičiai – po 60 metų gali būti ypač kenksmingi.

    „Juose gausu kalorijų, riebalų ir cukraus, todėl pradėti dieną tokiais skanėstais – prasta idėja. Tokie produktai skatina svorio augimą, nesuteikia sotumo jausmo ir tik dar labiau stiprina potraukį saldumynams dienos metu“, – įspėja dietologė Džiuli Apton.

    Vietoj kepinių geriau rinkitės maistingus pusryčius – avižinę košę, jogurtą su vaisiais arba kiaušinius.

    Saldinti gėrimai

    Gazėti saldinti gėrimai nenaudingi bet kuriame amžiuje, tačiau po 60 metų – ypač pavojingi.

    „Jie glaudžiai susiję su nutukimu, metaboliniu sindromu ir padidėjusia diabeto bei širdies ligų rizika“, – sako Apton.

    Be to, tokie gėrimai išplauna kalcį iš organizmo, silpnindami kaulus – tai itin pavojinga, nes su amžiumi didėja osteoporozės rizika. Geriausias pasirinkimas – švarus vanduo arba žolelių arbata be cukraus.

    Kepti patiekalai

    Po 60 metų medžiagų apykaita sulėtėja, todėl reikėtų ypač atsargiai vartoti keptą maistą.

    „Bet kokie kepti patiekalai – prastas pasirinkimas vyresniame amžiuje. Jie itin kaloringi, skatina nutukimą, širdies ligas ir apsunkina suvartojamų kalorijų kontrolę“, – pažymi Apton.

    Vietoj to specialistai rekomenduoja maistą virti garuose, kepti orkaitėje arba troškinti – taip jis išlaiko skonį ir naudą, bet nekenkia sveikatai.

    Saldumynai

    Įprotis nuolat siekti saldumynų gali turėti rimtų pasekmių.

    „Įprastas cukrus nesuteikia jokios maistinės vertės, tačiau didina nutukimo, širdies ligų ir atsparumo insulinui riziką – tai vienas pagrindinių antrojo tipo diabeto veiksnių“, – aiškina dietologė Megan Ruzvelt.

    Perteklinis cukrus taip pat gali bloginti nuotaiką, silpninti atmintį, kelti kraujospūdį ir net didinti demencijos bei kai kurių vėžio formų riziką. Sumažinkite saldumynų kiekį racione, pakeisdami juos vaisiais arba nedidele porcija tamsaus šokolado.

    Išvada

    Po 60 metų organizmas tampa jautresnis ir pažeidžiamesnis, todėl svarbu vengti produktų, kurie didina uždegimo, lėtinių ligų ar apsinuodijimų riziką. Subalansuota mityba, pakankamas vandens kiekis ir saikas visame kame padės jums išlikti sveikiems, aktyviems ir žvaliems dar daugelį metų.

    Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir neskirta diagnozėms nustatyti ar savarankiškai gydytis. Dėl sveikatos klausimų visuomet pasitarkite su gydytoju.