Žyma: Vanduo

  • Kaip greitai atvėsinti kambarį: paprastas triukas su ventiliatoriumi

    Kaip greitai atvėsinti kambarį: paprastas triukas su ventiliatoriumi

    Kai lauke tvyro karštis, ventiliatorius dažnai atrodo kaip paprasčiausias išsigelbėjimas.

    Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: ventiliatorius nėra kondicionierius.

    Jis pats neatšaldo kambario oro, o tik sukuria oro judėjimą.

    Dėl to žmogui gali atrodyti vėsiau, bet paties kambario temperatūra nuo paprasto ventiliatoriaus paprastai reikšmingai nesumažėja.

    Vis dėlto ventiliatorių galima panaudoti gudriau.

    Vienas paprastų būdų – priešais jį pastatyti indą su ledu arba užšaldytus vandens butelius.

    Tokiu atveju pro ledą pučiamas oras trumpam tampa vėsesnis ir kambaryje gali pasijusti gaivesnis oro srautas.

    Kaip tai padaryti?

    Į negilų dubenį, kepimo skardą ar kitą stabilų indą įberkite ledo kubelių ir pastatykite jį priešais ventiliatorių. Įjunkite ventiliatorių taip, kad oro srautas eitų per indą su ledu.

    Po kelių minučių turėtumėte pajusti vėsesnį orą.

    Dar patogesnis variantas – naudoti vieną ar kelis užšaldytus vandens butelius. Jie tirpsta lėčiau nei smulkūs ledo kubeliai, todėl vėsesnio oro efektas gali trukti ilgiau.

    Butelius reikėtų statyti prieš ventiliatorių, bet ne taip arti, kad kondensatas ar tirpstantis vanduo galėtų patekti ant elektros prietaiso.

    Svarbiausia – saugumas

    Vanduo ir elektros prietaisai yra pavojingas derinys, todėl indas su ledu turi stovėti stabiliai. Jo nereikėtų kelti ant nestabilios kėdės, dėžės ar siauro staliuko.

    Geriausia naudoti platesnį indą, po juo patiesti rankšluostį arba padėklą, kad tirpstantis ledas nepribėgtų prie ventiliatoriaus laido ar kištuko.

    Taip pat nereikėtų ventiliatoriaus palikti be priežiūros, jei šalia yra mažų vaikų ar augintinių.

    Ar toks būdas tikrai atvėsins kambarį?

    Tai nėra kondicionieriaus pakaitalas. Ledo ir ventiliatoriaus derinys gali sukurti vėsesnį oro srautą ten, kur sėdite ar miegate, bet viso kambario temperatūros jis gali ir nesumažinti arba sumažinti tik labai nežymiai.

    Be to, tirpstant ledui ore gali padaugėti drėgmės.

    Jei kambarys ir taip drėgnas, vėsos pojūtis gali būti trumpalaikis, o vėliau patalpoje gali pasidaryti tvankiau.

    Lietuvos vasaromis, ypač po lietaus ar prieš audrą, drėgmė dažnai būna didelė, todėl šis būdas ne visada bus vienodai veiksmingas.

    Kada ventiliatoriaus neužtenka?

    Per didelius karščius vien ventiliatoriumi pasikliauti nereikėtų.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai įspėja, kad ventiliatorius turėtų būti naudojamas tik tada, kai patalpos temperatūra nėra labai aukšta; jei kambaryje daugiau nei apie 32 °C, ventiliatorius gali neapsaugoti nuo perkaitimo ir net didinti kūno temperatūrą.

    JAV Aplinkos apsaugos agentūra taip pat pataria nenaudoti ventiliatoriaus kaip vienintelės vėsinimo priemonės per ekstremalų karštį, kai patalpa labai įkaitusi.

    Tokiais atvejais svarbiau ieškoti realiai vėsesnės vietos: kambario su kondicionieriumi, prekybos centro, bibliotekos, darbo patalpų, pavėsio ar kitos vėsesnės aplinkos.

    Ypač atsargūs turėtų būti senjorai, maži vaikai, nėščiosios, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės.

    Kaip Lietuvoje praktiškai vėsinti būstą be kondicionieriaus?

    Karštomis dienomis langus geriausia uždaryti tada, kai lauke karščiau nei viduje.

    Dieną verta užtraukti užuolaidas, roletus ar žaliuzes, ypač pietinėje ir vakarinėje pusėje. Jungtinės Karalystės sveikatos institucijos taip pat pataria naudoti užuolaidas, žaliuzes, langines ar išorinį pavėsinimą, kad patalpos mažiau įkaistų.

    Langus geriau atverti anksti ryte, vėlai vakare arba naktį, kai lauke atvėsta. Jei įmanoma, verta sudaryti skersvėjį – atidaryti langus priešingose būsto pusėse.

    Taip galima išstumti įkaitusį orą ir įleisti vėsesnį.

    EPA nurodo, kad tinkamai naudojama natūrali ventiliacija gali padėti reguliuoti patalpų temperatūrą namuose be kondicionavimo.

    Dar vienas būdas – išjungti nereikalingus šilumą skleidžiančius prietaisus.

    Kompiuteriai, orkaitės, kaitlentės, senos lemputės ir net kai kurie buitiniai prietaisai papildomai šildo patalpas.

    Per karščius geriau rinktis lengvesnį maistą, vengti ilgo gaminimo orkaitėje, o prietaisus išjungti, kai jų nereikia.

    Trumpa išvada

    Ventiliatorius su ledu – paprastas ir pigus būdas trumpam susikurti vėsesnį oro srautą, bet tai nėra tikras kambario atvėsinimas.

    Jis labiausiai tinka tada, kai norisi greito palengvėjimo sėdint prie darbo stalo, ilsintis ar bandant užmigti.

    Kad efektas būtų geresnis, dieną neleiskite patalpoms perkaisti: uždenkite saulėtus langus, neatidarinėkite jų per patį karštį, o vėdinkite tik tada, kai lauke vėsiau.

    Jei kambaryje labai karšta, vien ventiliatorius gali būti nepakankamas – tuomet svarbiausia saugotis perkaitimo ir ieškoti vėsesnės aplinkos.

  • Kaip plauti braškes, kad jos ilgiau išliktų šviežios

    Kaip plauti braškes, kad jos ilgiau išliktų šviežios

    Braškės – vienos laukiamiausių vasaros uogų, tačiau kartu ir vienos lepiausių.

    Neretai vos po kelių dienų šaldytuve jos suminkštėja, pradeda leisti sultis ar apsitraukia pelėsiu. Vis dėlto yra paprastas būdas, galintis padėti braškėms išlikti šviežioms ilgiau.

    Užsienio maisto ekspertai pataria prieš laikant braškes trumpai nuplauti acto ir vandens tirpalu. Teigiama, kad toks vadinamasis acto „dušas“ arba „vonia“ padeda sumažinti ant uogų esančių bakterijų ir pelėsio sporų kiekį, dėl kurių braškės greičiau genda.

    OBOZ.UA aprašytame patarime siūloma maišyti vieną dalį įprasto maistinio acto su trimis dalimis vandens ir braškes palaikyti šiame tirpale apie 10 minučių.

    Po tokio mirkymo braškes būtina kruopščiai perplauti šaltu tekančiu vandeniu, kad neliktų acto skonio ir kvapo.

    Ne mažiau svarbus kitas žingsnis – uogas gerai nusausinti.

    Likusi drėgmė gali kaip tik pagreitinti gedimą, todėl braškes reikėtų paskleisti ant popierinių rankšluosčių arba labai švelniai nusausinti.

    Tuomet uogas galima sudėti į švarų indą, išklotą popieriniu rankšluosčiu.

    Dangtelio geriau neuždaryti visiškai sandariai – nedidelis oro tarpas padės išvengti drėgmės kaupimosi. Indą reikia laikyti šaldytuve.

    Svarbu ir tai, kad braškių nereikėtų skabyti prieš laikymą. Žalios viršūnėlės padeda uogoms ilgiau išlaikyti formą ir sumažina sulčių išsiskyrimą. Kotelius geriausia pašalinti tik prieš valgant ar ruošiant desertus.

    Vis dėlto šį patarimą reikėtų vertinti realistiškai.

    Jei braškės jau buvo pernokę, sutraiškytos ar pradėjusios gesti, joks plovimo būdas jų neišgelbės.

    Prieš laikant verta atrinkti ir išmesti apipelijusias ar stipriai pažeistas uogas, nes viena gendanti braškė gali greitai sugadinti visą indą.

    Kaip braškes laikyti saugiau

    Parsinešę braškių iš turgaus ar parduotuvės, pirmiausia jas perrinkite. Pašalinkite sutraiškytas, pajuodusias ar apipelijusias uogas. Sveikas braškes laikykite šaldytuve, geriausia negiliame inde, išklotame popieriniu rankšluosčiu. Jei uogų neplanuojate valgyti tą pačią dieną, jų geriau nelaikyti sandariame maišelyje ar dėžutėje, kur greitai kaupiasi drėgmė.

    Plovimo būdą galima rinktis pagal situaciją. Jei braškes valgysite iš karto, dažniausiai pakanka jas nuplauti po tekančiu vėsiu vandeniu ir nusausinti. Jei norite pabandyti prailginti laikymo laiką, galima naudoti acto tirpalą – viena dalis acto ir trys dalys vandens, po to būtinai perplaunant švariu vandeniu.

    Sodos tirpalas taip pat kartais naudojamas pesticidų likučiams mažinti, tačiau braškės yra labai gležnos, todėl jų nereikėtų ilgai mirkyti ar trinti.

    EWG apžvalgoje nurodoma, kad vaisių ir daržovių plovimas gali sumažinti pesticidų likučius, o kai kuriais atvejais efektyvesni gali būti sodos arba acto tirpalai, tačiau jie nėra stebuklinga priemonė ir nepakeičia tinkamo laikymo.

    Lietuvoje braškių sezonu ypač svarbu atkreipti dėmesį, kur ir kaip uogos parduodamos.

    Jei jos ilgai stovėjo saulėje ar karštyje, namuose ges greičiau.

    Todėl geriausia rinktis sausas, tvirtas, nepažeistas uogas, o parsinešus kuo greičiau dėti į šaldytuvą.

  • Kaip pašalinti baltas apnašas nuo maišytuvo be brangios chemijos

    Kaip pašalinti baltas apnašas nuo maišytuvo be brangios chemijos

    Baltos apnašos ant maišytuvo daugeliui atrodo kaip neišvengiama kieto vandens pasekmė.

    Iš tiesų tai paprastas cheminis procesas: vanduo nuo paviršiaus išgaruoja, o jame ištirpusios mineralinės medžiagos lieka.

    Geriausia žinia ta, kad kovai su kalkėmis dažniausiai nereikia nei brangių valiklių, nei ilgo šveitimo – dažnai pakanka minkštos šluostės ir kelių paprastų įpročių.

    Kodėl ant maišytuvo atsiranda apnašų?

    Balta arba pilkšva plėvelė ant maišytuvo – tai vandentiekio vandenyje esančios mineralinės druskos, daugiausia kalcio ir magnio junginiai.

    Nusiplovus rankas ar indus, vandens lašeliai lieka ant maišytuvo, vėliau išgaruoja, o mineralai nusėda ant paviršiaus.

    Ilgainiui jie virsta kietesnėmis kalkių apnašomis, ypač aplink maišytuvo pagrindą, snapelį ir rankenėlę.

    Jeigu apnašos ne baltos, o lipnios ir drumstos, greičiausiai tai mineralų bei muilo likučių mišinys. Kietame vandenyje muilas prasčiau putoja, todėl ant paviršių dažniau lieka nemaloni plėvelė.

    Gelsvos dėmės gali rodyti geležies priemaišas vandenyje arba rūdis senuose vamzdžiuose. Melsvi ar žalsvi pėdsakai kartais susiję su varinių detalių korozija.

    Tokiu atveju verta patikrinti, ar prie maišytuvo pagrindo nėra nuolat besikaupiančios drėgmės ar pratekėjimo.

    Svarbiausia suprasti: apnašos atsiranda ne todėl, kad prastai valote vonią ar virtuvę. Jos atsiranda todėl, kad vanduo išdžiūsta ant paviršiaus.

    Vadinasi, veiksmingiausia kovoti ne tik su pasekmėmis, bet ir su priežastimi.

    Paprasčiausia prevencija – sausai nuvalyti

    Norint, kad maišytuvas ilgiau išliktų blizgus, po naudojimo jį verta nuvalyti sausa minkšta mikropluošto šluoste.

    Tai ypač svarbu aplink maišytuvo pagrindą – ten vanduo užsistovi ilgiausiai, susimaišo su muilo, dantų pastos ar riebalų likučiais ir virsta kieta kalkių juosta.

    Kasdienei priežiūrai nereikia specialių priemonių.

    Užtenka šilto vandens, lašo švelnaus indų ploviklio ir minkštos šluostės.

    Nuvalius paviršių, jį būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

    Kaip pašalinti kalkių apnašas nuo maišytuvo?

    Jeigu apnašos dar šviežios, pradėkite nuo švelniausio būdo.

    Sudrėkinkite minkštą šluostę šiltu vandeniu, užlašinkite truputį indų ploviklio ir nuvalykite maišytuvą – ypač aplink pagrindą, rankenėlę ir snapelį.

    Sunkiau pasiekiamoms vietoms galima naudoti minkštą dantų šepetėlį.

    Po to viską nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite.

    Jeigu dėmės neišnyksta, galima naudoti acto tirpalą.

    Lietuvoje parduotuvėse dažniausiai parduodamas 9 proc. stalo actas, todėl jo geriau nenaudoti gryno.

    Saugesnis variantas – vieną dalį 9 proc. acto sumaišyti su dviem ar trimis dalimis vandens.

    Stipresnėms kalkių apnašoms tinka toks būdas:

    1. Pirmiausia nuplaukite maišytuvą vandeniu su trupučiu indų ploviklio ir nusausinkite.
    2. Minkštą šluostę sudrėkinkite praskiestu actu arba silpnu citrinos rūgšties tirpalu.
    3. Pridėkite šluostę prie vietos, kur susikaupė apnašos, ir palaikykite 5–15 minučių.
    4. Suminkštėjusias apnašas nuvalykite minkšta šluoste arba švelniu šepetėliu.
    5. Kruopščiai nuplaukite švariu vandeniu ir sausai nušluostykite.

    Svarbu: rūgštinį tirpalą geriau pilti ant šluostės, o ne purkšti tiesiai ant maišytuvo.

    Taip sumažėja rizika, kad priemonė pateks į jungtis, tarpus ar ant jautresnių paviršių.

    Acto ar citrinos rūgšties jokiu būdu nepalikite per naktį – kalkės gal ir ištirps, bet kartu gali nukentėti maišytuvo blizgesys ar danga.

    Kuo negalima valyti chromuotų ir matinių maišytuvų?

    Kai kurios priemonės gali sugadinti dangą greičiau nei pačios kalkės. Maišytuvams geriau nenaudoti:

    • metalinių šveistukų;
    • šiurkščių abrazyvinių miltelių;
    • kietosios žalios indų kempinėlės pusės;
    • melamino kempinių ant jautrių ar matinių paviršių;
    • klozetų valiklių, chloro, amoniako;
    • acetono, spirito, tirpiklių;
    • koncentruotų rūgštinių priemonių nuo rūdžių ar kalkių.

    Ypač svarbu nemaišyti acto su chloro turinčiais valikliais.

    Tokia reakcija gali išskirti pavojingas dujas.

    Apskritai chloro pagrindu pagamintų priemonių geriau nemaišyti su jokiomis kitomis buitinėmis priemonėmis.

    Kaip išvalyti maišytuvo aeratorių?

    Aeratorius – tai maža sietelio tipo detalė maišytuvo snapelio gale. Ji maišo vandenį su oru, todėl srovė tampa švelnesnė ir taupesnė.

    Laikui bėgant aeratorius užsikemša smėlio dalelėmis, rūdimis ir kalkėmis.

    Jeigu vandens srovė susilpnėjo, pradėjo krypti į šoną ar taškytis, gali būti, kad metas jį išvalyti.

    Tai galima padaryti per kelias minutes:

    1. Uždenkite kriauklės nutekėjimo angą kamščiu arba rankšluosčiu, kad smulkios detalės neįkristų į vamzdį.
    2. Atsukite aeratorių ranka. Jeigu nepavyksta, apvyniokite jį šluoste ir labai atsargiai naudokite reples.
    3. Išardydami detales nusifotografuokite jų eiliškumą, kad vėliau būtų lengviau surinkti.
    4. Stambesnius nešvarumus nuplaukite vandeniu.
    5. Detales 5–30 minučių pamirkykite praskiestame acte.
    6. Nuvalykite minkštu šepetėliu, perplaukite ir surinkite atgal.

    Jeigu aeratorius užsikemša kas kelias savaites, problema gali būti ne prasta priežiūra, o vandens kokybė ar vamzdynų būklė.

    Tokiu atveju gali padėti mechaninis filtras ant vandens įvado arba periodiškas aeratoriaus keitimas. Šios detalės paprastai nėra brangios.

    Kaip ilgiau išsaugoti maišytuvo blizgesį?

    Patogiausia laikytis paprastos schemos:

    • kasdien arba bent vakare sausai nuvalykite maišytuvą mikropluošto šluoste;
    • kartą per savaitę nuplaukite jį šiltu vandeniu su lašu indų ploviklio, perbraukite švelniu šepetėliu aplink pagrindą, nuplaukite ir nusausinkite;
    • kartą per mėnesį apžiūrėkite snapelį, aeratorių ir sujungimus – jeigu matyti apnašų, trumpai apdorokite silpnu acto arba citrinos rūgšties tirpalu;
    • kas 3–6 mėnesius nuimkite ir išplaukite aeratorių. Jeigu vanduo labai kietas, tai daryti gali tekti dažniau.

    Po bet kokios buitinės chemijos naudojimo maišytuvą būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

    Jeigu kalkių atsiranda labai greitai ir jų daug, verta pagalvoti apie vandens paruošimą.

    Butui ar namui gali būti naudingas mechaninis filtras arba vandens minkštinimo sprendimas ant įvado.

    Ąsotinis filtras geriamajam vandeniui šios problemos neišspręs, nes jis valo tik tą vandenį, kurį per jį perpilate, o ne visą vandenį, tekantį per maišytuvus.

    Išvada paprasta: sausa mikropluošto šluostė dažnai veiksmingesnė už brangų valiklį, jeigu naudojama kasdien.

    Maišytuvo priežiūra – ne didysis generalinis valymas kartą per pusmetį, o pusė minutės vakare. Nuobodu, bet veikia: maišytuvas ilgiau išlieka švarus, blizgus ir atrodo kaip naujas.

  • Ar galima telefoną džiovinti ryžiuose?

    Ar galima telefoną džiovinti ryžiuose?

    Kai telefonas netyčia įkrenta į vandenį, daugelis pirmiausia prisimena „patikrintą“ būdą – įdėti jį į ryžius.

    Šis metodas jau seniai laikomas paprastu sprendimu, galinčiu išgelbėti sušlapusį įrenginį.

    Tačiau specialistai abejoja jo veiksmingumu ir įspėja apie galimą žalą.

    Ryžiai negali tinkamai pašalinti drėgmės iš vidinių telefono komponentų.

    Negana to, jie patys gali pridaryti papildomų problemų. Ekspertai paaiškina, ką iš tiesų reikėtų daryti, jei išmanusis telefonas sušlapo.

    Kodėl ryžiai nepadeda

    Populiarus įsitikinimas, kad ryžiai „ištraukia“ drėgmę iš telefono, yra mitas. Iš tikrųjų jie nėra pajėgūs veiksmingai išdžiovinti įrenginio vidaus.

    Priešingai – smulkios ryžių dalelės, krakmolo dulkės ar nešvarumai gali patekti į jungtis ir pažeisti komponentus.

    Ekspertai taip pat nerekomenduoja naudoti kitų po ranka pasitaikančių priemonių – vatos pagaliukų, feno ar suspausto oro.

    Tokie metodai gali tik pabloginti padėtį: sukelti mechaninių pažeidimų, įstumti drėgmę giliau arba paveikti telefoną karščiu.

    Įrangos gamintojai taip pat perspėja: tokie džiovinimo būdai nėra saugūs.

    Ką daryti, jei telefonas įkrito į vandenį

    Pirmas žingsnis – nedelsiant išjungti įrenginį, jei jis dar veikia. Tai padeda sumažinti trumpojo jungimo riziką.

    Tada reikia kuo geriau nusausinti išorinį paviršių švaria šluoste ar rankšluosčiu.

    Jeigu įmanoma, išimkite SIM kortelę, atminties kortelę, nuimkite dėklą.

    Jei telefonas senesnio modelio ir turi išimamą bateriją, ją taip pat reikėtų išimti.

    Naujesnių išmaniųjų telefonų ardyti namuose nereikėtų.

    Telefoną verta laikyti taip, kad jungtis būtų nukreipta žemyn – taip dalis skysčio gali ištekėti.

    Po to įrenginį reikėtų palikti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje natūraliai džiūti.

    „Apple“ pataria telefoną švelniai patapšnoti delnu, jungtį nukreipus žemyn, o tada palikti sausoje vietoje, kur yra oro srautas.

    Vėsus ventiliatoriaus pučiamas oras į jungties pusę gali padėti džiūvimui, tačiau karščio naudoti nereikėtų.

    Svarbu telefono neįkrauti, kol jis nėra visiškai sausas.

    Jei jungtyje liko drėgmės, įkrovimas gali pažeisti kontaktus ir sukelti koroziją. „Apple“ nurodo, kad po skysčio poveikio reikėtų palaukti bent 5 valandas prieš bandant krauti laidu ar jungti priedą, o jei drėgmės įspėjimas išlieka – palaukti dar ilgiau.

    Ar verta naudoti izopropilo alkoholį

    Kai kurie specialistai naudoja izopropilo alkoholį elektronikos plokštėms valyti, nes jis gali padėti pašalinti vandens likučius ir sumažinti korozijos riziką.

    Tačiau tai nėra saugus „pasidaryk pats“ metodas eiliniam vartotojui.

    Norint tinkamai išvalyti vidinius komponentus, įrenginį reikia išardyti, žinoti, ką ir kaip valyti, naudoti tinkamos koncentracijos izopropilo alkoholį bei visiškai išdžiovinti dalis prieš surenkant telefoną.

    Neteisingai ardant galima pažeisti ekraną, bateriją, sandarinimo tarpines ar jungtis.

    Todėl, jei telefonas buvo stipriai aplietas, ilgiau pabuvęs vandenyje, įkrito į sūrų, chloruotą vandenį ar saldų gėrimą, geriausias sprendimas – kuo greičiau kreiptis į servisą.

    Kodėl pavojinga manyti, kad „veikia, vadinasi, viskas gerai“

    Net jei po kontakto su vandeniu telefonas toliau veikia, tai dar nereiškia, kad problema išspręsta. Drėgmė gali likti viduje, o korozija gali pasireikšti vėliau – po kelių dienų, savaičių ar net mėnesių.

    Ypač pavojingas sūrus arba chloruotas vanduo, taip pat saldūs gėrimai.

    Jie palieka nuosėdas ant detalių, gali pažeisti jungtis ir spartinti koroziją.

    Todėl svarbu ne tik išdžiovinti telefoną, bet ir, esant rimtesniam užliejimui, pašalinti skysčio likučius iš vidaus.

    Teisingi veiksmai iškart po incidento gerokai padidina tikimybę išgelbėti įrenginį: išjungti, nusausinti, nešildyti, nekrauti, nedėti į ryžius ir, jei situacija rimtesnė, patikėti telefoną specialistams.

  • Pakelkite stiklinę į savo sveikatą

    Pakelkite stiklinę į savo sveikatą

    Klaidos, kurias greičiausiai darote gerdami vandenį – arba negerdami jo.

    Jeigu kelias dienas visai negertumėte vandens, atsidurtumėte labai didelėje bėdoje. Tačiau stengtis per dieną išgerti jo aštuonias stiklines – irgi lazdos perlenkimas.

    Iš kur atsiranda tokie skaičiavimai, galime tik spėlioti. Bet dar 1945 metais Amerikos Nacionalinės mokslų akademijos Mitybos taryba nesiremdama jokiais tyrimais tvirtino, jog žmogaus kūnui reikalingi 2,5 litro vandens, o tai netgi ne aštuonios – dešimt stiklinių per dieną. Ir amerikiečiai tuo tikėjo nesivargindami perskaityti kito sakinio, aiškinusio, jog didžiuma to vandens gaunama per maistą.

    Dabartinė visuomenė irgi niekaip negali išmesti iš galvos tų aštuonių stiklinių vandens per dieną. Nors mokslas pastaraisiais dešimtmečiais sužinojo daug naujo apie tai, kaip ir kiek iš tikrųjų reikėtų vartoti skysčių, kad jie būtų naudingi sveikatai.

    Ką gi vis dar darome ne taip?

    Neįskaičiuojate vandens, kurį suvartojame su maistu

    O juk iš kieto maisto gauname maždaug 20 proc. visos paros normos! Daugiausia, aišku, iš vaisių ir daržovių, kuriuose vandens kartais yra daugiau nei kitko. Geras pavyzdys agurkai – juose skystimo net 96,7 proc. Salotose, salieruose, pomidoruose, arbūzuose, greipfrutuose ir žaliose paprikose – irgi daugiau nei 90 proc.

    Tačiau skirtingai nei gryname vandenyje, išvardytuose produktuose dar gausu ir maistingųjų medžiagų bei vitaminų. Tad jeigu mieliau valgote savo vandenį, nei jį geriate, irgi darote didelę paslaugą kūnui ir sveikatai.

    Geriate daugiau vandens, nei reikia

    Amerikiečiai medikai yra paskelbę, jog didžioji dalis sveikų asmenų visiškai patenkina savo organizmo skysčių poreikį tiesiog atsigerdami tada, kai ištrokšta. Bet jeigu verčiate save kliukinti vandenį litrais, gali būti, kad jo padauginate. Taip, vandens įmanoma padauginti. Tuomet gali grėsti hiponatremija, dar vadinama apsinuodijimu vandeniu: natrio kiekis kraujyje taip sumažėja, kad elektrolitų disbalansas ima kelti pavojų sveikatai – gali ištinti smegenys, prasidėti traukuliai, ištikti koma.

    Dažniau nei 60 proc. atvejų žmonės netinkamai reaguoja į troškulį – užuot atsigėrę, valgo.

    Gera žinia tai, jog normaliomis sąlygomis tam, kad ištiktų hiponatremija, reikėtų išgerti didžiulį kiekį vandens. Tačiau jeigu esate rimti bėgikai arba itin gausiai prakaituojate, galite pakenkti sau per greit išgerdami didelį kiekį vandens.

    Išvada? Viską darykite su saiku. Juolab kad nėra mokslinio įrodymo, jog gerti daugiau vandens, nei norisi, yra naudinga sveikatai.

    Be reikalo vengiate kofeino

    Visi žinome, jog kofeinas greitina medžiagų apykaitą ir padeda sutelkti dėmesį. Tačiau yra ir kitas plačiai paplitęs įsitikinimas, kasdien klaidinantis milijonus žmonių: kad kava varo iš organizmo skysčius.

    Specialistų teigimu, tyrimai rodo, jog ne didesnės kaip 250–300 mg kofeino dozės – maždaug du puodeliai kavos – tik minimaliai padidina šlapimo išsiskyrimą ir daugiausia trims valandoms po to, kai ją išgeriate. Kitais žodžiais tariant, mitas, kad kava verčia dažnai lakstyti į tualetą, yra gerokai perdėtas.

    Net buvo atliktas specialus tyrimas, bet įrodymų, jog kasdien nuosaikiai geriant kavą grėstų dehidratacija, taip ir neatsirado. Priešingai – paaiškėjo, kad kava ne tik geras vandens, bet ir prieinamiausias su uždegimais kovojančių antioksidantų šaltinis.

    Prie lovos laikote stiklinę vandens

    Ko nepatars nė vienas dietologas? Gerti vandenį prieš pat miegą. Ir tam yra elementari priežastis: padauginę skysčių, nuolat nubusite naktį, kad nueitumėte į tualetą, ir neišsimiegosite.

    Verčiau likus trims valandoms iki miego pradėkite mažinti suvartojamų skysčių kiekį. Kūnas spės jį perdirbti, o jūs – suvaikščioti į tualetą pakankamai kartų, kad ramiai išmiegotumėte naktį.

    Negardinate vandens citrina

    Įmetę kelias skilteles citrinos į vandenį ne tik pagerinsite jo skonį, bet ir padėsite sau numesti svorio. D-limonenas – galingas antioksidantas, kurio gausu citrinų žievelėse, – stimuliuoja kepenų enzimus ir padeda greičiau pašalinti iš organizmo uždegimus provokuojančius toksinus. O vitaminas C padeda sureguliuoti streso hormono kortizolio lygį, kas labai gerai, nes tai kortizolis liepia organizmui kaupti riebalus.

    Pamirštate išgerti vandens atsikėlę

    Jeigu rytais negeriate vandens, jūsų medžiagų apykaita greičiausiai dėl to nukenčia.

    Pasak dietistų, vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų išjudinti metabolizmą – netrukus po nubudimo išgerti 2–3 stiklines vandens. Kam? Nes miegant mūsų medžiagų apykaita sulėtėja, o kūnas maždaug 8 valandas negauna jokių skysčių, gyvybiškai reikalingų apykaitos procesams vykti.

    Todėl specialistai ir pataria pirmiausia atkurti skysčių pusiausvyrą organizme prieš pradedant kimšti į jį maistą ar gerti kitus gėrimus. Žmonės, kurie įpranta tą daryti, rečiau skundžiasi pūtimu, žvėrišku apetitu ir turi daugiau energijos.

    Neskiriate, kada jūsų kūnas nori vandens, o ne maisto

    Psichologai yra nustatę, jog dažniau nei 60 proc. atvejų žmonės netinkamai reaguoja į troškulį ir, užuot atsigėrę, valgo. Tai reiškia, suvartoja daugiau kalorijų ir mažiau skysčių, nei jiems iš tikrųjų reikia.

    Todėl kitą kartą, kai išsyk po pietų užsimanysite „kažko tokio“, pirmiau pabandykite išgerti stiklinę vandens ir palaukti 20 minučių. Jei po to vis dar būsite alkani, ką jau padarysi – užkandžiaukite.

    Negeriate žaliosios arbatos

    Vanduo lieka vandeniu net ir tuomet, kai į jį įmerkiame arbatos pakelį. O jeigu tai žaliosios arbatos pakelis, tai vanduo dar ir pagerėja.

    Tyrimais nustatyta, kad žalioji arbata veiksmingai degina riebalus – dėl joje esančių katechinų. Šie antioksidacinių savybių turintys junginiai spartina metabolizmą ir taip tirpdo riebalinį audinį (ypač pilvo srityje!). Dėl katechinų greičiau riebalus degina ir kepenys.

    Geriate tik ledinį vandenį

    Turbūt esate girdėję apie ajurvedą? Vienas jos mokymų – organizmui lengviau absorbuoti šiltą, o ne šaltą vandenį, be to, tas dar ir nuramina skrandį.

    O kaipgi teiginiai, kad ledinis vanduo spartina medžiagų apykaitą? Be vienintelio mokslinio tyrimo, atlikto dar 2003 metais ir atradusio, jog žmonėms, gėrusiems vandenį su ledu, metabolizmas paspartėjo 30 proc., jokių kitų įrodymų apie jo pranašumą prieš šiltą vandenį neatsirado. Ir jau užtikrintai nepaaiškėjo, kad žmogaus organizmas pasisavina vandenį kaip nors kitaip priklausomai nuo jo temperatūros. Pats skysčių vartojimo faktas yra nesulyginamai reikšmingesnis sveikatai ir gerovei nei tai, kaip jis patiekiamas. Todėl niekada neatstumkite vandens stiklinės tik dėl to, kad joje neplaukioja ledukai.

    Geriate dirbtinai pagardintą pirktinį vandenį

    Pirmiausia, nors jų etiketėse užrašyta „vanduo“, dažnas iš tų gėrimų yra toks pat kaloringas – ir cukringas, kaip ir limonadai. Aišku, dabar dažniau naudojamas ne cukrus, o dirbtiniai saldikliai. Bet jie ne tokie ir nekalti. Štai intensyvumu pasižymintis saldiklis sukralozė (maisto priedas E955) yra tūkstantį kartų saldesnis už paprastą cukrų. Dėl to gali sutrikdyti mūsų skonio receptorius ir kai kitą kartą valgysime kažką natūraliai saldaus, galime to padauginti.

    Jeigu jau norite gerti vandenį su kokiu nors skoniu, pasigaminkite jo patys įmetę kelis griežinėlius citrinos, mėtos šakelę, braškių arba šviežių ar šaldytų vaisių.

    Negeriate vandens, kai esate pavargę

    Kava ne vienintelė gali padėti išsklaidyti mieguistumą. Kai pasijusite apsnūdę, pabandykite išgerti stiklinę vandens.

    Specialistų teigimu, net pati menkiausia dehidratacija gali pastebimai išsunkti energiją. Taip yra dėl to, kad smegenys 80 proc. sudarytos iš vandens, taigi mūsų protinės galimybės ir kūno funkcijos smarkiai nuo jų priklauso. Atsigėrus vandens, proto lankstumas iškart pagerėja 14 proc.

    Vandens geriate nepakankamai

    Daugybė žmonių kasdien neišgeria tiek vandens, kiek jiems reikėtų. Nors tą ištaisyti labai paprasta: tereikia gurkštelėti kas kartą, kai pajuntate troškulį.

    Jeigu esate nuolat alkani, jūsų burna – išdžiūvusi, arba jeigu šlapimas spalva panašus į obuolių sultis, vadinasi, vandens geriate neužtektinai. Geriausia, jei nešiotumėtės vandens butelį ir atsigertumėte, kai pradeda kamuoti popietinis noras užkandžiauti.

         Naudinga žinoti

    Specialistai jau kuris laikas rekomenduoja nebegerti vandens iš plastiko butelių. Tai ne tik neekologiška, bet ir nesveika. Vienkartinės plastikinės taros gamyboje dažnai naudojamas bisfenolis A (BPA). Nors mažais kiekiais ši medžiaga pripažįstama saugia, ji visgi siejama su neigiamu poveikiu smegenims ir net padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu.
    Didelė klaida negerti vandens vartojant alkoholį (jau nekalbant apie tai, kad didelė klaida išvis vartoti alkoholį). Alkoholis mažina hormono antidiuretiko, padedančio kūnui išsaugoti skysčius, gamybą. Tad jau po trečios taurelės prasideda sparti organizmo dehidratacija. Specialistų patarimas: jeigu vartojate alkoholį, kiekvieną alkoholio porciją užgerkite bent viena, o geriau dviem stiklinėmis vandens. Ir jokiu būdu niekada negerkite alkoholio tuščiu skrandžiu.

  • Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Daugelis įsitikinę, kad riebalai tiesiogine prasme „tirpsta“ ir virsta energija.

    Tačiau tai nėra visai taip: energija – tik šalutinis procesas, o didžioji dalis perteklinio svorio išnyksta kur kas mažiau akivaizdžiu būdu.

    Įsivaizduokite: nubėgate penkis kilometrus, išprakaituojate – atrodo, viskas aišku: prakaitas, kalorijos, riebalai ištirpo.

    Iš tiesų jūs… juos iškvėpavote!

    Kodėl lieknėjant mes iškvėpuojame riebalus

    Kai organizmas naudoja riebalų atsargas, jis skaido riebalų molekules (trigliceridus) į anglies, vandenilio ir deguonies atomus.

    Sudėtingų cheminių reakcijų metu šie elementai virsta anglies dioksidu (CO₂) ir vandeniu (H₂O).

    Ir štai svarbiausias faktas: apie 84 % riebalų mes netenkame su iškvėpimu, o likusius 16 % – su skysčiais (prakaitu, šlapimu ir net ašaromis).

    Kitaip tariant, po aktyvios treniruotės jūs tiesiogine prasme įkvepiate energiją ir iškvepiate riebalus.

    Šis procesas nėra magiškas – tai gryna chemija: norint „sudeginti“ 10 kg riebalų, reikia įkvėpti maždaug 29 kg deguonies ir iškvėpti 28 kg CO₂.

    Iš tų 10 kg riebalų 8,4 kg pasišalina su iškvėpimu (anglies dioksido pavidalu), o likę 1,6 kg – su vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad vien tik dažniau kvėpuoti nepadės sulieknėti – būtinas energijos deficitas ir fizinis aktyvumas.

    Kaip fizinis aktyvumas pagreitina riebalų pasišalinimą iš organizmo

    Mitybos apribojimai sumažina naujos energijos patekimą į kūną, o judėjimas pagreitina jos sąnaudas ir paskatina organizmą aktyviau šalinti anglies dioksidą.

    Kai einate, bėgate ar net juokiatės – jūsų kvėpavimas dažnėja, ir su kiekvienu iškvėpimu jūs išleidžiate į orą mažytes savo buvusių riebalų daleles.

    Net lengvas pasivaikščiojimas paspartina šį procesą.

    Beje, mokslininkai apskaičiavo: jeigu visi sudeginti riebalai virstų vien energija, jūs tiesiog užsidegtumėte – kūno temperatūra pakiltų iki pavojingo lygio.

    Todėl gamta pasirinko saugų kelią: ne sudeginti, o iškvėpuoti riebalus.

    Tad kitą kartą, kai po treniruotės su palengvėjimu ištarsite „uf!“, žinokite – tai ne tik nuovargio garsas.

    Tai garsas, kuriuo jūsų riebalai palieka kūną. 🙂

  • Apsinuodijimas vandeniu: koks jo kiekis mirtinas?

    Apsinuodijimas vandeniu: koks jo kiekis mirtinas?

    Ar nepabodo nuolatiniai priminimai apie būtinybę gerti pakankamai vandens?

    Iš visų pusių girdime, kad vanduo – tai sveikatos, grožio ir energijos šaltinis.

    Be abejo, jis būtinas mūsų medžiagų apykaitai, odos sveikatai ir tinkamam smegenų darbui.

    Tačiau retai kas įspėja, kad per didelis vandens kiekis gali būti dar žalingesnis.

    Žinoma atvejų, kai žmonės gėrė tiek daug vandens, kad neteko sąmonės ar net mirė.

    Kodėl didelis vandens kiekis gali būti pavojingas mūsų organizmui?

    Vandens apsinuodijimas – kaip tai įmanoma?

    Apie galimą vandens keliamą pavojų neseniai rašė IFL Science.

    Kas būtų pagalvojęs, kad su vandeniu reikia būti tokiais atsargiais?

    Jei išgersime per daug vandens, jis ne tik užpildys mūsų virškinimo sistemą.

    Inkstai gali pašalinti tik ribotą jo kiekį, todėl, jei geriame daugiau, nei jie spėja apdoroti, skysčiai ima kauptis organizme.

    Tai sukelia kraujo praskiedimą ir svarbių elektrolitų, tokių kaip natris, koncentracijos sumažėjimą.

    Elektrolitai – tai mineralai, tokie kaip natris, kalis ir magnis, kurie tirpsta organizmo skysčiuose ir padeda reguliuoti nervų bei raumenų veiklą.

    Kai natrio lygis organizme nukrenta per žemai (ši būklė vadinama hiponatremija), vanduo pradeda skverbtis į ląsteles, jas išpūsdama. Tai ypač pavojinga smegenims – jų tinimas padidina intrakranijinį spaudimą, o tai gali sukelti galvos skausmą, sąmonės susidrumstimą, traukulius ir net komą.

    Retais atvejais tai gali baigtis mirtimi.

    Ypač didelę riziką patiria maratono bėgikai ir kiti sportininkai, kurie aktyviai prakaituoja ir tuo pačiu geria daug vandens, tačiau nepapildo druskų atsargų.

    Tačiau pavojus kyla ir paprastam žmogui, jei jis per trumpą laiką išgeria ekstremaliai daug vandens. Tad net ir su tokiu naudingu įpročiu, kaip pakankamas vandens vartojimas, svarbu žinoti saiką.

    Vandens intoksikacija – pagrindiniai simptomai

    Per didelis vandens kiekis gali sukelti itin nemalonius simptomus.

    Manoma, kad pirmiausia atsiranda galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ir „miglos“ jausmas galvoje.

    Žmogus gali jaustis sutrikęs, pasimetęs ir net prarasti orientaciją erdvėje.

    Dažnai pasireiškia pykinimas, pilvo pūtimas ir vėmimas, o dėl elektrolitų disbalanso gali tinti rankos ir kojos, atsirasti raumenų skausmai bei traukuliai.

    Sunkiais atvejais pasekmės gali būti gyvybei pavojingos.

    Jei laiku nesustojama, gali prasidėti smegenų edema, sukelianti traukulius, komą ir net mirtį.

    Nors tokie atvejai reti, jie pasitaiko – pavyzdžiui, 2023 m. aktorė Brooke Shields (žinoma iš filmo „Mėlynoji lagūna“) patyrė traukulių priepuolį, sukeltą per mažo natrio lygio dėl per didelio vandens vartojimo.

    Kiek vandens galima gerti be žalos sau?

    Vienos griežtos taisyklės, kiek vandens reikia išgerti per dieną, nėra.

    Kai kur nurodoma, kad žmogus turėtų išgerti apie 3 litrus vandens per parą, tačiau iš tikrųjų viskas priklauso nuo individualių veiksnių.

    Populiari taisyklė „aštuonios stiklinės per dieną“ skamba patogiai, bet ji neatsižvelgia į tokius veiksnius kaip fizinis aktyvumas, oro temperatūra ir asmeniniai organizmo poreikiai.

    Karštu oru ar po treniruotės vandens poreikis yra didesnis, o vėsesnėmis dienomis ir esant mažesniam aktyvumui – mažesnis.

    Svarbiausia – klausyti savo kūno.

    Patikimiausias rodiklis – troškulys. Jaučiate, kad norite gerti? Gerkite. Troškulys praėjo – užtenka.

    Jei po vandens jaučiate pilvo pūtimą, pykinimą ar galvos skausmą, tai gali būti ženklas, kad jo jau per daug.

    Paprastas būdas stebėti vandens balansą organizme – stebėti šlapimo spalvą.

    Šviesiai geltona spalva rodo normalų balansą, o visiškai skaidrus, beveik bespalvis šlapimas gali būti ženklas, kad vandens organizme yra per daug.

  • Karštas vanduo palengvina migrenos priepuolius

    Karštas vanduo palengvina migrenos priepuolius

    Migreniniu vadinamas stiprus galvos skausmas, galintis užsitęsti iki 72 valandų.

    Tad nėra ko stebėtis, kai kenčiantieji jo priepuolius pasiryžę išbandyti bet ką, kas palengvintų savijautą (nes vaistai gelbsti toli gražu ne visuomet).

    Neurologai mano galintys tokiems žmonėms pasiūlyti veiksmingą priemonę – ir ji ne farmacinė.

    Prasidėjus migrenos priepuoliui, pulsuojantis skausmas paprastai apima vieną galvos pusę. Gali būti ir kitokių simptomų: padidėjęs jautrumas kvapams, šviesai, pykinimas ir pan.

    Nors migrenos kilmė kol kas nėra visiškai aiški, gerai žinoma, kad skausmo priepuolius gali išprovokuoti tam tikri dalykai – kvapai arba net kai kurie patiekalai.

    Stresas, suprantama, irgi.

    Gydytojai neurologai teigia, kad tokiose situacijose palengvinti migreninius galvos skausmus gali karštos vonelės.

    Tokią mintį pakišęs tyrimas buvo atliktas dar 2016 metais. Specialistai tąsyk surinko 40 pacientų savanorių ir juos padalijo į dvi grupes.

    Abiem duodavo vaistų nuo migrenos, tačiau tik vienai grupei papildomai rekomenduodavo karštas voneles rankoms ir kojoms.

    Praėjus 45 dienoms paaiškėjo, kad tiems iš tyrimo dalyvių, kurie gydėsi ir karštu vandeniu, galvos skausmas buvo ne toks intensyvus.

    Gali būti, jog „stebuklą“ paaiškina paprastas reiškinys, spėja mokslininkai: karštas vanduo paskatina kraują nutekėti nuo smegenų į galūnes.

    Be to, nukreipia nervų sistemos dėmesį nuo skausmo židinio bei malšina stresą.

    Medikai taip pat mano, kad šiluma gali stimuliuoti nervų ląsteles kūno periferijoje – dėl to per migrenos priepuolį į smegenis keliaujantys skausmo signalai gali „paklysti“.

    Nors patikimų įrodymų apie karšto vandens veiksmingumą slopinant migrenos priepuolius nėra, išbandyti šį paprastą ir nepavojingą metodą tikrai verta.

  • Skystas ar kietas muilas – kuris geresnis?

    Skystas ar kietas muilas – kuris geresnis?

    Šiandien kieto muilo paklausa yra labai sumažėjusi.

    Nors jis vis dar randamas parduotuvių lentynose, jo asortimentas nėra toks platus, nes pirkėjai vis dažniau renkasi skystą muilą buteliukuose.

    Skystų muilų pasirinkimas sparčiai auga – jų kvapai ir deklaruojamos savybės džiugina pirkėjus.

    Tačiau ar skystas ir kietas muilas skiriasi tik savo būsena?

    Skysto ir kieto muilo sudėtis

    Pagrindinis skirtingumas tarp skysto ir kieto muilo – jų sudėtis. Kietas muilas gaminamas iš natrio druskų, kurios susidaro veikiant augalinius ar gyvulinius riebalus natrio šarmu.

    Skystas muilas taip pat gaminamas iš riebalų, tačiau jie saponifikuojami (saponifikãcija [lot. sapo – muilas + facere – daryti], riebalų skaidymas šarmais; riebalų muilinimas) kalio šarmu.

    Bet kuriame chemijos vadovėlyje rasite informacijos, kad būtent kalio druskos pasižymi kur kas ryškesniu antiriebaliniu poveikiu – greičiau ir efektyviau skaido riebalus ir aliejus.

    Taip vyksta dėl didesnio kalio atomo spindulio.

    Atrodytų, kad skystas muilas šiuo atveju yra pranašesnis, tačiau ne viskas taip paprasta.

    Natūralus skystas muilas yra brangus, todėl jo asortimente vyrauja sintetiniais paviršinio aktyvumo medžiagomis (PAM) praturtintas muilas, kuris turi visai kitokių savybių.

    Muilas ir ekologija: kuris draugiškesnis aplinkai?

    Atidžiai ištyrę muilo poveikį aplinkai, ekspertai pateikia tokius pastebėjimus:

    • Skysto muilo sunaudojama 7 kartus daugiau nei kieto, kai plaunamos rankos. Tai reiškia didesnius cheminių žaliavų kiekius ir didesnę gamybos žalą aplinkai.
    • Kietas muilas dažniausiai pakuojamas į popierių arba ploną plastiko plėvelę. Popierinė pakuotė lengvai suyra, plastikinė – sunkiau. Tačiau skysto muilo pakuotė dažniausiai būna plastikiniai buteliai, kurių suirimas yra daug sudėtingesnis procesas. Be to, skysto muilo sunaudojama daugiau, tad ir atliekų kiekis yra didesnis.
    • Tyrimai rodo, kad skysto muilo anglies dioksido pėdsakas yra 25 proc. didesnis nei kieto. (Anglies pėdsakas – tai bendras šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir išmetamųjų teršalų kiekis, kuris patenka į atmosferą muilo gamybos ir naudojimo proceso metu (nuo gamybos iki utilizavimo)). „Skystasis“ taip pat dažnai turi konservantų ir sintetinių PAM, kurie dar labiau kenkia planetai.

    Rezultatas: 1:0 kieto muilo naudai.

    Kurį muilą patogiau naudoti?

    Kietas muilas dažnai ištižta muilinėje, o išdžiūvęs gali suskilti ar net subyrėti. Tuo tarpu skystas muilas su dozatoriumi yra tvarkingesnis ir patogesnis.

    Rezultatas: 1:1.

    Kurį muilą pirkti ekonomiškiau?

    Kieto muilo ekonomija neabejotina – vienas gabalėlis tarnauja ilgiau. Nors rinkoje yra skirtingų kainų kategorijų muilų, jei lyginsime natūralų muilą, kietas visada bus pigesnis už skystą.

    Rezultatas: 2:1 kieto muilo naudai.

    Koks muilas efektyvesnis?

    Kietas muilas gerai valo odą tiek šaltame, tiek karštame vandenyje, o jo nuplovimas užtrunka trumpiau ir sunaudojama mažiau vandens. Skystas muilas, priešingai, apgaubia odą tarsi plėvele ir jo nuplovimui reikia daugiau laiko bei vandens.

    Rezultatas: 3:1 kieto muilo naudai.

    Muilo poveikis odai

    Kietas muilas puikiai valo, tačiau dėl aukšto šarmingumo jis sausina odą. Skystas muilas turi mažesnį pH, todėl mažiau sausina, tačiau jo sudėtyje esančios PAM gali ilgainiui pažeisti apsauginį odos lipidinį sluoksnį – oda gali pradėti pleiskanoti. Žmonėms su jautria oda arba alergijomis rekomenduojamas kietas muilas.

    Poveikio atveju rezultatas yra lygus ir lieka 3:1.

    Galutinis verdiktas

    Kietas muilas yra natūralesnis, ekologiškesnis ir ekonomiškesnis.

    Skysto muilo privalumas – patogumas, tačiau tai kainuoja brangiai, todėl rekomenduojama naudoti bent jau daugkartinio naudojimo dozatorių siekiant sumažinti plastiko atliekas.

  • Karšto dušo pavojai

    Karšto dušo pavojai

    Kartais po ilgos kelionės ar tiesiog sunkios dienos norisi ne šiaip palįsti po dušu, bet stovėti merkiamiems karšto vandens srovės kiek įmanoma ilgiau.

    Norisi, tačiau negalima. Mat karštas dušas pavojingas sveikatai.

    Kad ir kokia pagunda būtų praleisti kuo daugiau laiko po stipria plikančio vandens srove, kuri, žinome, nuplauna ne tik nešvarumus, bet ir mikrobus bei kenksmingąsias bakterijas, su kuriomis neišvengiamai perdien kontaktuojame, to daryti neverta. Net jei karštas vanduo taip maloniai atpalaiduoja sopančius raumenis ir pašalina įtampą visame kūne.

    Mat nėra privalumų be didelių trūkumų.

    Nors karštas vanduo ir garas pašalina nuo kūno kai kuriuos mikrobus, kartu su jais į kanalizaciją nuteka gyvybiškai svarbus apsauginis odos sluoksnis.

    Dėl to plikantis karštas vanduo gali paskatinti tokias ligas kaip egzema ir aknė, nes nuplauna natūralius odos riebalus ir kartu – gerąsias bakterijas.

    Dermatologai įspėja: karštas dušas ir visokie muilai naikina apsauginę funkciją atliekantį ir bendrai sveikatos būklei labai reikalingą odos mikrobiomą.

    Vietoj karšto dušo specialistai rekomenduoja drungną – kai vandens temperatūra nesiekia 15,5 laipsnio.

    Šaltas dušas daugeliu atžvilgiu naudingesnis už karštą: jis padeda padidinti endorfinų kiekį organizme, paspartina medžiagų apykaitą, stiprina imuninę sistemą, pagelbėja sveikai numesti svorio, gerina kraujotaką, slopina uždegimus ir tinimus, lengvina depresijos simptomus ir mažina skausmą.