Žyma: Mirtis

  • Mokslininkai įrodė, kad širdis po infarkto gali atsinaujinti

    Mokslininkai įrodė, kad širdis po infarkto gali atsinaujinti

    Jei kada nors iš gydytojo girdėjote, kad po infarkto širdies raumuo nebeatsistato, tai nėra visiškai tikslu.

    Žmogaus širdis po infarkto geba auginti naujas raumens ląsteles – ir tai neseniai pirmą kartą įrodyta tiriant žmonių širdies audinius.

    Tiesa, džiaugtis dar anksti: natūralios regeneracijos nepakanka, kad širdis visiškai užgytų.

    Tačiau pats faktas atveria kelią naujiems širdies nepakankamumo gydymo metodams ir bandymams išmokyti širdį gydyti pačią save.

    Kodėl manyta, kad širdis negali atsikurti

    Širdies raumens ląstelės – kardiomiocitai – veikia kitaip nei odos ar kepenų ląstelės. Odos ląstelės nuolat dalijasi, kepenys geba atauginti prarastą dalį.

    O kardiomiocitai elgiasi kitaip: jie aktyviai dalijasi tik vaisiaus vystymosi metu, o netrukus po gimimo jų dalijimasis beveik visiškai sustoja.

    Būtent todėl medicinos vadovėliuose dešimtmečius buvo rašoma: širdies ląstelių kiekis, su kuriuo gimėte, maždaug toks pats išlieka iki gyvenimo pabaigos – nebent dalis jų žūtų dėl infarkto.

    Miokardo infarktas gali sunaikinti iki trečdalio visų kardiomiocitų.

    Žuvusių ląstelių vietoje susidaro randas – panašiai kaip randas odoje, tik jungiamojo audinio randas nesugeba susitraukinėti. Dėl to širdis pradeda prasčiau pumpuoti kraują.

    Ilgainiui tai gali lemti širdies nepakankamumą, kurio vienintelis radikalus gydymo būdas tebėra širdies transplantacija.

    Tačiau donorinių organų nuolat trūksta, todėl medicina lygiagrečiai kuria ir dirbtinės širdies technologijas.

    Eksperimentai su pelėmis dar prieš maždaug ketvirtį amžiaus parodė, kad po infarkto graužikų kardiomiocitai ima dalytis aktyviau.

    Tačiau to paties patvirtinti žmonėms ilgai nepavyko – gauti ir ištirti gyvą žmogaus širdies audinį yra itin sudėtinga.

    Kaip mokslininkai įrodė širdies regeneraciją po infarkto

    Tyrimą atliko Sidnėjaus universiteto, Bairdo instituto ir Karališkosios princo Alfredo ligoninės mokslininkų grupė. Jų darbas paskelbtas žurnale „Circulation Research“.

    Viskas prasidėjo nuo unikalaus atvejo.

    Profesorius Seanas Lalas, vadovaujantis Sidnėjaus širdžių bankui – kriokonservuotų širdies audinių saugyklai, – kolekcijoje aptiko retą mėginį: 48 metų vyro širdį po didelio infarkto, kurį sukėlė visiška priekinės tarpskilvelinės arterijos užsikimšimas.

    Pacientas penkias dienas buvo palaikomas gyvybę užtikrinančia aparatūra, vėliau jam konstatuota smegenų mirtis.

    Jo širdis, netinkama transplantacijai, tyrimams buvo perduota dar prieš sustojant kraujotakai.

    Tokia „premortalinė“, arba dar iki kraujotakos sustojimo paimta, širdis su infarkto zona yra išskirtinė retenybė.

    Patys autoriai pažymi, kad tikimybė vėl gauti panašų mėginį yra labai maža.

    Todėl komanda sukūrė papildomą metodą: mokslininkai pradėjo rinkti gyvo širdies audinio biopsijas iš pacientų, kuriems praėjus 7–10 dienų po infarkto buvo atliekama vainikinių arterijų šuntavimo operacija.

    Širdies operacija

    Kaip širdies ląstelės dalijasi po infarkto

    Tyrėjai pasitelkė visą šiuolaikinių metodų arsenalą – imunohistochemiją, RNR sekoskaitą, proteomiką, metabolomiką ir pavienių ląstelių branduolių sekoskaitą.

    Tai leido ne tik pamatyti besidalijančias ląsteles, bet ir išsamiai įvertinti, kokie genai ir baltymai aktyvuojami regeneracijos metu.

    Rezultatas buvo aiškus: suaugusio žmogaus kardiomiocitai, reaguodami į išemiją – deguonies badą, kurį sukelia infarktas, – sustiprina mitozę, t. y. ląstelių dalijimosi procesą.

    Mėginiuose iš zonos, esančios šalia infarkto pažeidimo, maždaug 7–8 proc. kardiomiocitų turėjo dalijimosi požymių, o unikalioje „premortalinėje“ širdyje šis rodiklis siekė iki 11 proc.

    Fluorescencinės mikroskopijos vaizduose širdies audinyje buvo matyti besidalijantys kardiomiocitai.

    Svarbu suprasti mastą: profesoriaus Lalo vertinimu, visaverčiam širdies atsikūrimui reikėtų, kad dalytųsi maždaug 25–50 proc. ląstelių.

    Realūs 7–11 proc. yra gerokai mažiau, tačiau šis atradimas iš esmės keičia supratimą apie tai, ką žmogaus širdis vis dėlto sugeba.

    Įdomu ir tai, kad panašūs audinių atsikūrimo mechanizmai po pažeidimų aptinkami ir kituose organuose.

    Tai rodo platesnį regeneracinės medicinos potencialą.

    Kodėl deguonies trūkumas gali paleisti širdies atsikūrimo mechanizmą

    Viena įdomiausių tyrimo hipotezių susijusi su regeneracijos paleidimo mechanizmu. Profesorius Lalas mano, kad postūmiu gali būti būtent hipoksija – tas pats deguonies badas, kuris infarkto metu pražudo dalį ląstelių.

    Logika tokia: vaisiaus vystymosi metu organizmas būna aplinkoje, kurioje deguonies kiekis yra mažesnis, ir būtent tuo laikotarpiu kardiomiocitai aktyviai dalijasi.

    Po gimimo, kai pradeda veikti plaučiai ir deguonies kiekis staigiai padidėja, širdies ląstelių dalijimasis beveik visiškai sustoja.

    Gali būti, kad infarkto metu deguonies trūkumas širdies ląstelėse „pažadina“ tą pačią programą, kuri veikė embriono vystymosi laikotarpiu.

    Analizė parodė, kad genai, aktyvūs vaisiaus kardiomiocituose, įsijungė tik zonoje, esančioje šalia pažeidimo.

    Kol kas tai hipotezė, o ne galutinai įrodytas faktas.

    Tačiau jeigu ji pasitvirtins, tai gali padėti suprasti, kaip sustiprinti regeneraciją – pavyzdžiui, naudojant vaistus, imituojančius kontroliuojamos hipoksijos poveikį.

    Kaip šis atradimas gali pakeisti širdies nepakankamumo gydymą

    Širdies ir kraujagyslių ligos tebėra pagrindinė mirties priežastis pasaulyje.

    Pavyzdžiui, Lietuvoje širdies nepakankamumu serga daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, o širdies transplantacijų atliekama tik vienetai: Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2025 m. Lietuvoje atliktos 4 širdies transplantacijos.

    Skirtumas tarp pacientų poreikių ir radikalių gydymo galimybių išlieka labai didelis.

    Australijos mokslininkų atradimas šios problemos neišsprendžia akimirksniu, tačiau keičia pačią paradigmą.

    Anksčiau buvo kalbama taip: „pažeidimas negrįžtamas“.

    Dabar formuluotė jau kitokia: „pažeidimas iš dalies grįžtamas, ir šį gebėjimą galima bandyti sustiprinti“.

    Tyrėjai žmogaus širdies audinio mėginiuose jau aptiko kelis baltymus, kurie anksčiau buvo siejami su širdies regeneracija pelėms.

    Tai reiškia, kad biologiniai atsikūrimo keliai gali būti bendri skirtingoms žinduolių rūšims, todėl eksperimentų su graužikais duomenų nereikės visiškai pradėti vertinti nuo nulio.

    Anksčiau panašių vilčių teikė širdžiai skirtos kamieninių ląstelių terapijos, tačiau paaiškėjo, kad šie procesai yra sudėtingesni nei paprastas žuvusių audinių pakeitimas naujais.

    Be to, mokslininkų sukurtas gyvo audinio biopsijos metodas suteikia realų modelį būsimiems regeneraciniams vaistams tirti tiesiogiai žmogaus širdies ląstelėse.

    Pirmasis tyrimo autorius dr. Robertas Hume’as pabrėžia: natūrali regeneracija kol kas per silpna, kad apsaugotų nuo sunkių infarkto padarinių. Tačiau tikslas – sukurti gydymą, kuris sustiprintų įgimtą širdies gebėjimą atsikurti ir ateityje galbūt leistų stabdyti ar net grąžinti atgal širdies nepakankamumo procesą be transplantacijos.

  • Hantavirusas: ar perduodamas nuo žmogaus žmogui, kuo pavojingas ir kaip apsisaugoti

    Hantavirusas: ar perduodamas nuo žmogaus žmogui, kuo pavojingas ir kaip apsisaugoti

    Trys mirtys kruiziniame laive atvirame vandenyne, maždaug pusantro šimto keleivių ir įgulos narių izoliavimas bei medicininė evakuacija keliose šalyse.

    Hantavirusas, dažnai vadinamas pelių karštlige, apie kurį dauguma žmonių iki šiol beveik nebuvo girdėję, per kelias dienas tapo viena svarbiausių pasaulio medicinos naujienų.

    Šiuo atveju kalbama apie Andų virusą – hantavirusų grupės atmainą, kuri, skirtingai nei dauguma kitų hantavirusų, retais atvejais gali būti perduodama ir nuo žmogaus žmogui.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia: toks perdavimas paprastai įvyksta tik esant labai artimam ir ilgalaikiam kontaktui.

    Kas tai per infekcija, kuo ji pavojinga ir ar reikia bijoti naujos pandemijos?

    Hantavirusas: ką suaugusiam žmogui svarbu žinoti apie pavojingą virusą

    Hantavirusai – tai virusų grupė, kuri natūraliai cirkuliuoja tarp graužikų.

    Žmogus dažniausiai užsikrečia ne nuo kito žmogaus, o įkvėpęs dulkių, kuriose yra užkrėstų graužikų šlapimo, išmatų ar seilių dalelių.

    Retesniais atvejais infekcija gali patekti per užterštus paviršius ar graužikų įkandimus.

    Dauguma hantavirusų nuo žmogaus žmogui neplinta.

    Išimtis – Andų virusas, paplitęs Pietų Amerikoje.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad Andų virusas yra vienintelis žinomas hantavirusas, galintis plisti tarp žmonių, tačiau toks perdavimas paprastai apsiriboja artimais kontaktais su sergančiu asmeniu.

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive MV „Hondius“

    2026 m. balandį hantaviruso protrūkis buvo nustatytas kruiziniame laive MV „Hondius“, plaukiojusiame Atlanto vandenyne ir vėliau buvusiame prie Žaliojo Kyšulio krantų. PSO duomenimis, gegužės 8 d. buvo registruoti 8 atvejai, įskaitant 3 mirtis.

    Šeši atvejai buvo laboratoriškai patvirtinti kaip hantavirusinė infekcija, ir visi jie identifikuoti kaip Andų virusas.

    Kruizas prasidėjo balandžio 1 d. Ušuajoje, pietų Argentinoje. Maršrutas apėmė Antarktidą ir atokias Pietų Atlanto salas.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad rankų higiena tokioje kelionėje nėra svarbiausia problema, tačiau būtent bazinės higienos taisyklės keliaujant dažnai padeda sumažinti zoonozinių infekcijų riziką.

    Pirmasis susirgo suaugęs vyras, kuris į laivą įlipo balandžio 1 d., prieš tai daugiau kaip tris mėnesius keliavęs po Argentiną, Čilę ir Urugvajų.

    Balandžio 6 d. jam pasireiškė karščiavimas, galvos skausmas ir viduriavimas, o balandžio 11 d. jo būklė staiga pablogėjo ir jis mirė laive. Kadangi mikrobiologiniai tyrimai jam nebuvo atlikti, PSO šį atvejį priskyrė tikėtinam, o ne laboratoriškai patvirtintam atvejui.

    Jo žmona, artimas pirmojo paciento kontaktas, balandžio 24 d. išlipo Šv. Elenos saloje jau turėdama virškinamojo trakto simptomų.

    Skrydžio į Johanesburgą metu jos būklė pablogėjo, o balandžio 26 d. ji mirė ligoninės priimamajame.

    PGR tyrimu jai buvo patvirtinta hantavirusinė infekcija.

    Vėliau patvirtinta, kad šio protrūkio sukėlėjas – Andų virusas.

    Būtent ši hantaviruso atmaina yra žinoma dėl galimo, nors ir reto, perdavimo nuo žmogaus žmogui. PSO nurodo, kad turimi duomenys rodo vėlesnį perdavimą tarp žmonių laive, tačiau epidemiologiniai ir genetiniai tyrimai dar tęsiami.

    Kas yra hantavirusas ir kodėl jis pavojingas

    Hantavirusai yra zoonoziniai virusai, t. y. tokie, kurie žmogui perduodami iš gyvūnų. Natūralūs jų šeimininkai dažniausiai yra graužikai.

    Patys graužikai dažnai neserga arba ligos požymių nerodo, tačiau virusą gali platinti su šlapimu, išmatomis ar seilėmis.

    Žmonėms hantavirusai gali sukelti sunkias ligas.

    Klinikinis vaizdas priklauso nuo viruso tipo ir regiono.

    Amerikoje hantavirusai dažniausiai siejami su hantavirusiniu kardiopulmoniniu sindromu, dar vadinamu hantavirusiniu plaučių sindromu.

    Jis greitai pažeidžia plaučius ir širdies bei kraujagyslių sistemą.

    Europoje ir Azijoje hantavirusai dažniau sukelia hemoraginę karštligę su inkstų sindromu – ligą, kuri pažeidžia inkstus ir kraujagysles.

    Paprasčiau tariant, hantavirusas pažeidžia smulkiųjų kraujagyslių sieneles ir didina jų pralaidumą. Plaučių formos atveju skystis gali kauptis plaučiuose, trukdydamas kvėpuoti. Inkstų formos atveju pažeidžiami inkstai, sunkiais atvejais jie gali nustoti veikti.

    Pasauliniu mastu hantavirusinės infekcijos laikomos palyginti retomis, tačiau jų mirtingumas gali būti didelis.

    PSO nurodo, kad Azijoje ir Europoje mirštamumas gali svyruoti nuo mažiau nei 1 proc. iki 15 proc., o Amerikoje – siekti iki 50 proc.

    Kaip hantavirusas perduodamas nuo graužikų

    Pagrindinis žmogaus užsikrėtimo kelias – kontaktas su infekuotų graužikų šlapimu, išmatomis ar seilėmis.

    Ypač pavojinga įkvėpti dulkių, kuriose yra šių išskyrų dalelių. Tai gali nutikti valant sandėliukus, sodybas, garažus, tvartus, apleistas patalpas ar kitas vietas, kuriose galėjo būti pelių ar kitų graužikų.

    Rečiau užsikrečiama per graužikų įkandimus. Taip pat teoriškai įmanomas užsikrėtimas palietus užterštą paviršių ir paskui neplautomis rankomis palietus burną, nosį ar akis.

    Didesnę riziką patiria žmonės, kurie dirba žemės ūkyje, miškininkystėje, valo senas ar blogai vėdinamas patalpas, nakvoja gamtoje arba lankosi vietose, kuriose gausu graužikų.

    Andų viruso gamtinis rezervuaras Pietų Amerikoje dažniausiai siejamas su ilgauodege nykštukine ryžių žiurke – Oligoryzomys longicaudatus.

    Šis graužikas paplitęs kai kuriose Argentinos ir Čilės kaimo vietovėse.

    Užsikrėsti galima net tiesiogiai nepamačius graužiko.

    Pakanka įkvėpti dulkių su jų išskyrų dalelėmis, pavyzdžiui, valant seną pastatą, sandėlį ar lankantis vietoje, kurioje anksčiau buvo pelių.

    Būtent tokia galimybė nagrinėjama ir MV „Hondius“ protrūkio tyrime. PSO duomenimis, darbinė hipotezė yra tokia: pirmasis atvejis galėjo užsikrėsti dar prieš įlipdamas į laivą, per aplinkos poveikį Argentinoje arba Čilėje.

    Tyrimas dėl tikslaus užsikrėtimo šaltinio tęsiamas.

    Ar „pelių karštligė“ perduodama nuo žmogaus žmogui

    Būtent šis klausimas MV „Hondius“ protrūkio metu sukėlė daugiausia nerimo.

    Dauguma hantavirusų nuo žmogaus žmogui neperduodami.

    Tačiau Andų virusas yra išimtis.

    PSO nurodo, kad Andų virusas yra vienintelė hantaviruso rūšis, kuri gali ribotai plisti tarp žmonių. Toks perdavimas siejamas su artimu ir ilgalaikiu kontaktu.

    CDC taip pat pabrėžia, kad perdavimas nuo žmogaus žmogui paprastai apsiriboja artimais kontaktais su sergančiu asmeniu – pavyzdžiui, tiesioginiu fiziniu kontaktu, ilgu buvimu uždaroje erdvėje ar sąlyčiu su sergančiojo kūno skysčiais.

    Todėl teiginys „hantavirusas perduodamas nuo žmogaus žmogui“ turi būti suprantamas tiksliai: tai nėra taisyklė visiems hantavirusams.

    Tai taikoma Andų virusui, ir net šiuo atveju perdavimas laikomas retu.

    Regioninis PSO Europos direktorius Hansas Kluge yra pabrėžęs, kad šis protrūkis patvirtina Andų viruso gebėjimą plisti tarp žmonių, tačiau tam reikia labai artimo ir ilgalaikio kontakto.

    PSO vertinimu, rizika plačiajai visuomenei išlieka maža.

    Didžiausias žinomas ankstesnis protrūkis, kai Andų virusas plito tarp žmonių, įvyko 2018–2019 m. Argentinos Epuyéno miestelyje. PSO 2019 m. sausį pranešė apie 29 laboratoriškai patvirtintus atvejus ir 11 mirčių, o vėlesni moksliniai darbai nurodė 34 patvirtintas infekcijas ir 11 mirčių.

    Šis protrūkis parodė, kad Andų virusas gali plisti per artimus socialinius kontaktus, ypač kai sergantis žmogus dalyvauja susibūrimuose ankstyvoje ligos stadijoje.

    Vis dėlto tokie protrūkiai išlieka reti ir paprastai gali būti suvaldyti izoliacija, kontaktų atsekimu ir medicinine priežiūra.

    Kaip Andų virusas gali plisti tarp žmonių

    Tikslesnė formuluotė būtų tokia: Andų virusas gali būti perduodamas per labai artimą kontaktą su sergančiu asmeniu, įskaitant ilgą buvimą toje pačioje uždaroje erdvėje, tiesioginį fizinį kontaktą ar kontaktą su kūno skysčiais.

    Kai kuriuose šaltiniuose minimas ir perdavimas per kvėpavimo sekretus ar lašelius, tačiau sveikatos institucijos vengia šį virusą prilyginti lengvai ore plintantiems virusams, tokiems kaip gripas ar SARS-CoV-2.

    Esminis skirtumas – Andų virusui paprastai reikia daug artimesnio ir ilgesnio kontakto.

    MV „Hondius“ atveju tikėtina, kad perdavimas galėjo vykti tarp labai artimų kontaktų, pavyzdžiui, kajute besidalijusių žmonių arba žmonių, kurie ilgai ir arti bendravo su sergančiaisiais. PSO duomenimis, turimi epidemiologiniai ryšiai ir simptomų pradžios laikas rodo galimą perdavimą nuo žmogaus žmogui laive, tačiau tyrimai dar tęsiami.

    Svarbu pabrėžti: Andų virusas nėra toks užkrečiamas kaip COVID-19 ar gripas.

    Jis neplinta taip lengvai per atsitiktinį prasilenkimą, trumpą pokalbį ar buvimą tame pačiame pastate.

    Didžiausia rizika kyla tiems, kurie ilgai būna šalia sergančio žmogaus, ypač uždarose, prastai vėdinamose erdvėse.

    Prevencijos priemonės uždarose patalpose yra gana aiškios: vėdinti patalpas, vengti ilgo buvimo vienoje patalpoje su žmogumi, kuriam pasireiškė neaiškios kilmės karščiavimas ir kvėpavimo simptomai, o prižiūrint ligonį naudoti tinkamas apsaugos priemones.

    Medicinos darbuotojams rekomenduojamos asmens apsaugos priemonės – kaukės arba respiratoriai, pirštinės, akių apsauga ir kitos priemonės pagal riziką.

    Hantaviruso simptomai, gydymas ir galimybė pasveikti

    Hantavirusinės infekcijos simptomai dažniausiai pasireiškia po kelių dienų ar savaičių. CDC nurodo, kad Andų viruso simptomai paprastai atsiranda praėjus 4–42 dienoms po kontakto.

    Kitiems hantavirusams dažnai nurodomas platesnis 1–8 savaičių inkubacinis laikotarpis.

    Ankstyvieji simptomai gali priminti gripą ar kitą virusinę infekciją. Jie gali būti tokie:

    • karščiavimas,
    • galvos skausmas,
    • raumenų ar nugaros skausmai,
    • pykinimas,
    • vėmimas,
    • viduriavimas,
    • pilvo skausmai,
    • silpnumas,
    • kosulys,
    • krūtinės skausmas,
    • pasunkėjęs kvėpavimas.

    Būtent ankstyvoje stadijoje liga gali būti lengvai supainiota su gripu, žarnyno infekcija ar kita kvėpavimo takų liga. Tai apsunkina ankstyvą diagnostiką.

    MV „Hondius“ protrūkio metu kai kuriems pacientams pirmiausia pasireiškė karščiavimas ir virškinamojo trakto simptomai, o vėliau liga progresavo į pneumoniją, ūminį respiracinio distreso sindromą ir šoką. PSO atvejų aprašymuose minima ir pneumonija, ir intensyviosios terapijos poreikis.

    Hantavirusinio plaučių sindromo atveju skystis gali kauptis plaučių audinyje ir alveolėse.

    Dėl to žmogui tampa sunku kvėpuoti, mažėja deguonies kiekis kraujyje, gali sutrikti kraujotaka ir išsivystyti šokas.

    Gydymas daugiausia yra palaikomasis.

    Tai reiškia, kad gydytojai stebi paciento būklę, palaiko kvėpavimą, kraujotaką, skysčių balansą ir prireikus taiko intensyviosios terapijos priemones.

    Sunkiais atvejais gali reikėti deguonies terapijos, dirbtinės plaučių ventiliacijos ar kitų reanimacinių priemonių.

    Specifinio patvirtinto antivirusinio gydymo Andų virusui šiuo metu nėra.

    CDC nurodo, kad šiuo metu nėra nei specifinio antivirusinio gydymo, nei vakcinos nuo Andų viruso, todėl ankstyva medicininė pagalba yra kritiškai svarbi.

    PSO taip pat nurodo, kad licencijuoto gydymo ar vakcinos nuo hantavirusinių infekcijų nėra, tačiau ankstyva palaikomoji pagalba ir greitas nukreipimas į intensyviosios terapijos galimybes turinčią įstaigą gali pagerinti išgyvenamumą.

    Ribavirinas kai kuriuose tyrimuose buvo vertintas gydant hemoraginę karštligę su inkstų sindromu, tačiau hantavirusinio plaučių sindromo atveju jo veiksmingumas nėra patikimai įrodytas ir jis nėra laikomas standartiniu patvirtintu gydymu šiai ligos formai.

    Jeigu po kelionės, ypač į Pietų Amerikos kaimo vietoves, atsiranda neaiškios kilmės karščiavimas, stiprus silpnumas, kosulys ar dusulys, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją ir paminėti galimą kontaktą su graužikais arba buvimą protrūkio zonoje.

    Hantavirusinės infekcijos atveju ankstyvas gydymas gali lemti ligos baigtį.

    Ar hantavirusas gali sukelti naują pandemiją

    Naujienos apie mirtis kruiziniame laive neišvengiamai kelia asociacijų su COVID-19 pandemijos pradžia.

    Tačiau specialistai pabrėžia, kad hantaviruso plitimo mechanizmas yra kitoks.

    PSO vertina šio konkretaus protrūkio keliamą riziką pasaulio gyventojams kaip mažą.

    Tai nereiškia, kad liga nepavojinga pavieniams užsikrėtusiems asmenims – ji gali būti labai sunki ir mirtina.

    Tačiau jos gebėjimas plisti plačioje visuomenėje yra daug mažesnis nei virusų, kurie lengvai perduodami per kasdienius socialinius kontaktus.

    Andų virusas gali plisti tarp žmonių, bet tam paprastai reikia labai artimo, ilgalaikio kontakto. Tai skiriasi nuo gripo ar COVID-19, kai užsikrėtimui dažnai pakanka gerokai trumpesnio kontakto uždaroje patalpoje.

    Dėl šios priežasties specialistai nemano, kad hantavirusas realistiškai galėtų sukelti COVID-19 tipo pandemiją. Vis dėlto protrūkiai, ypač susiję su kelionėmis, kruiziniais laivais ar tarptautiniu keleivių judėjimu, reikalauja greito reagavimo: pacientų izoliavimo, kontaktų atsekimo, laboratorinių tyrimų ir tarptautinio bendradarbiavimo.

    PSO šiuo atveju koordinuoja atsaką per Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių mechanizmą, informuodama šalis ir organizuodama kontaktų atsekimą.

    Taip pat buvo pasirūpinta diagnostikos rinkinių siuntimu į kelias šalis, kad būtų sustiprinti tyrimų pajėgumai.

    Klimato kaita ir aplinkos pokyčiai gali daryti įtaką graužikų populiacijų paplitimui, todėl ateityje kai kuriuose regionuose hantavirusinių infekcijų rizika gali kisti.

    Dėl to keliaujant, ypač į kaimo ar laukinės gamtos vietoves Pietų Amerikoje, svarbu vengti kontakto su graužikais, nevalyti sausai graužikų išmatomis užterštų patalpų, naudoti apsaugos priemones ir laikytis higienos.

    Kaip apsisaugoti nuo hantaviruso

    Svarbiausia prevencijos priemonė – vengti kontakto su graužikais ir jų išskyromis.

    Namuose, sodyboje ar sandėliuke reikėtų užsandarinti plyšius, per kuriuos gali patekti pelės ar žiurkės, maistą laikyti uždarose talpose, reguliariai šalinti šiukšles ir neleisti graužikams veistis patalpose.

    Valant vietas, kuriose galėjo būti graužikų, nereikėtų sausai šluoti ar siurbti dulkių, nes taip į orą gali pakilti viruso dalelių.

    Saugiau patalpą išvėdinti, paviršius sudrėkinti dezinfekciniu tirpalu, mūvėti pirštines, o esant didesnei rizikai – naudoti respiratorių.

    Keliaujant po Pietų Ameriką verta vengti apleistų pastatų, graužikų užterštų vietų, nakvynės ten, kur matyti pelių ar jų išmatų.

    Maistą reikėtų laikyti sandariai, o rankas plauti reguliariai, ypač prieš valgį.

    Jeigu teko artimai bendrauti su žmogumi, kuriam įtariamas ar patvirtintas Andų virusas, reikėtų stebėti savo sveikatą, vengti artimo kontakto su kitais ir, atsiradus karščiavimui, virškinimo ar kvėpavimo simptomams, nedelsiant kreiptis į medikus.

  • Sėdimas darbas žudo : štai paprastas būdas apsisaugoti

    Sėdimas darbas žudo : štai paprastas būdas apsisaugoti

    Dauguma mūsų sėdėdami praleidžia gerokai daugiau laiko, nei patys įsivaizduoja — galbūt net iki 10 valandų per dieną.

    Mokslininkai, tiriantys elgsenos ryšį su lėtinėmis ligomis, jau seniai perspėja apie sėslaus gyvenimo būdo žalą ir dar kartą (tik jau remdamiesi naujais duomenimis) paaiškina, kodėl tai pavojinga ir ką galima dėl to padaryti.

    Gera žinia ta, kad sprendimas pasirodė gana paprastas.

    Kiek laiko žmonės kasdien praleidžia sėdėdami

    Remiantis apklausų duomenimis, suaugę žmonės vidutiniškai sėdėdami praleidžia apie šešias valandas per dieną.

    Tačiau kai tyrėjai pradėjo fizinį aktyvumą matuoti tiesiogiai — naudodami akselerometrus, paaiškėjo, kad tikrasis skaičius yra gerokai didesnis ir artėja prie dešimties valandų.

    Skirtumas milžiniškas: žmonės paprasčiausiai nepastebi, kiek daug laiko praleidžia nejudėdami.

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sėslų gyvenimo būdą įvardija kaip ketvirtą pagal reikšmę modifikuojamą mirties rizikos veiksnį pasaulyje (tai veiksniai, susiję su įpročiais, kuriuos galima pakeisti).

    Įvairių vertinimų duomenimis, jei gyventojų fizinio aktyvumo lygis padidėtų bent 10 %, būtų galima išvengti apie 500 milijonų priešlaikinių mirčių.

    Tuo pačiu metu PSO rekomendacijos suaugusiesiems yra tokios: mažiausiai 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio krūvio per savaitę (pavyzdžiui, spartus ėjimas ar lengvas važiavimas dviračiu) arba 75 minutės intensyvaus krūvio (bėgimas, tenisas), taip pat bent dvi jėgos treniruotės. Šių normų laikosi tik apie 73 proc. suaugusiųjų pasaulyje.

    Kas vyksta organizme ilgai sėdint

    Biologiniu požiūriu sėdėjimas — tai ne vien paprastas „aktyvumo nebuvimas“. Kai žmogus sėdi, organizme pradeda vykti savi fiziologiniai procesai.

    Medžiagų apykaita sulėtėja — tai visiškai logiška, nes kūnui reikia mažiau energijos.

    Tai galima palyginti su automobilio varikliu, kuris prie šviesoforo pereina į laisvosios eigos režimą.

    Tačiau pasekmės neapsiriboja vien energijos taupymu.

    Ilgai sėdint kraujyje pradeda kauptis riebalai — trigliceridai. Taip nutinka todėl, kad organizmas sumažina fermento lipoproteinlipazės (LPL) gamybą.

    Šis fermentas skaido kraujyje esančius riebalus, kad raumenys ir organai galėtų juos naudoti kaip energijos šaltinį.

    Eksperimentuose su graužikais buvo nustatyta, kad gyvūnams esant neaktyviems, LPL lygis reikšmingai sumažėja.

    Jeigu toks režimas tęsiasi mėnesius ar net metus, riebalų perteklius gali sutrikdyti insulino ir gliukozės apykaitą, taip didindamas antrojo tipo diabeto riziką.

    Be to, ilgalaikis sėdėjimas silpnina raumenis — be apkrovos jie tiesiog mažėja ir praranda jėgą. O tiems, kurie daug dirba prie ekrano, netaisyklinga laikysena greitai tampa įpročiu ir blogina stuburo bei viso kūno padėtį.

    Egzistuoja ir kraujagyslių sistemos pasekmės.

    Nuolatinis kraujo sąstingis kojose sėdint didina venų varikozės ir giliųjų venų trombozės riziką.

    O ilgalaikėje perspektyvoje — po daugelio metų sėslaus gyvenimo būdo — didėja tikimybė susirgti demencija, onkologinėmis ligomis, širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat padidėja priešlaikinės mirties rizika.

    Ar sportas padeda kompensuoti sėdėjimo žalą

    Tai vienas svarbiausių klausimų: jei vakarais sportuoju, ar galiu nesijaudinti dėl aštuonių valandų, praleistų biuro kėdėje? Atsakymas — ir taip, ir ne.

    Dideliame tyrime, paskelbtame žurnale JAMA Cardiology, kuriame dalyvavo daugiau nei 105 tūkstančiai žmonių iš 21 šalies, profesorius Scott Lear ir jo kolegos nustatė, kad ilgas sėdėjimas yra susijęs su padidėjusia priešlaikinės mirties rizika nepriklausomai nuo fizinio aktyvumo lygio. Tačiau ši rizika gerokai didesnė tiems žmonėms, kurie apskritai juda mažai.

    Įdomi detalė: žmonėms, kurie laikėsi PSO rekomendacijų dėl fizinio aktyvumo, daugiau nei šešios valandos sėdėjimo per dieną sukėlė maždaug tokią pačią riziką, kaip tiems, kurie sėdėjo mažiau nei šešias valandas, tačiau fizinio aktyvumo normų nesilaikė.

    Tai reiškia, kad reguliarus sportas padeda, tačiau visiškai nepanaikina sėdėjimo daromos žalos.

    Kodėl stovimas darbo stalas neišsprendžia sėslaus gyvenimo būdo problemos

    Daugelis mano, kad stovimas darbo stalas išsprendžia problemą. Tokių stalų industrija pastaraisiais metais iš tiesų sparčiai išaugo.

    Tačiau tyrimai rodo netikėtą dalyką: ilgas stovėjimas metabolizmą veikia panašiai kaip ir sėdėjimas. Kūnas vis tiek beveik nejuda, todėl medžiagų apykaitos procesai išlieka sulėtėję.

    Be to, ilgas stovėjimas vienoje vietoje sukelia savų problemų: raumenų nuovargį, venų varikozę ir net galimą širdies bei kraujagyslių ligų rizikos padidėjimą.

    Vien tik pakeisti kėdę darbu stovint — nėra tikras sprendimas.

    Tikrasis sprendimas yra pakeisti sėdėjimą (arba stovėjimą) judėjimu. To paties JAMA Cardiology tyrimo duomenimis, pakeitus vos 30 minučių sėdėjimo judėjimu, priešlaikinės mirties rizika sumažėja 2 proc. tiems žmonėms, kurie sėdėdami praleidžia daugiau nei keturias valandas per dieną. Du procentai gali skambėti kukliai, tačiau visuomenės mastu tai reiškia šimtus tūkstančių išgelbėtų gyvybių.

    2 minučių taisyklė: kaip sumažinti sėdimo darbo žalą

    Akivaizdu, kad darbo dienos viduryje atsikelti ir pusvalandį aktyviai judėti ne visada įmanoma. Todėl profesorius Scott Lear siūlo daug praktiškesnę strategiją: nepertraukiamą sėdėjimą nutraukti kas 20–30 minučių ir bent dvi minutes pajudėti.

    To pakanka, kad būtų tarsi „perkraunama“ medžiagų apykaita ir palaikomas normalus insulino bei gliukozės kiekis kraujyje. Ką tiksliai daryti — nėra taip svarbu. Tinka bet kokia veikla:

    • lengvas pasivaikščiojimas biure ar namuose;
    • pritūpimai;
    • šuoliukai vietoje;
    • lipimas laiptais;
    • bet koks kitas jums patogus judėjimas.

    Paprasčiausias būdas nepamiršti — telefone nustatyti laikmatį kas 20–30 minučių.

    Signalas suskamba — atsistojote — pajudėjote — vėl grįžote prie darbo.

    Dar du papildomi ir labai praktiški būdai:

    • telefoninius skambučius priimti stovint arba vaikštant;
    • darbo susitikimus organizuoti vaikštant.

    Kol kas konkretus „saugus sėdėjimo limitas“ nėra tiksliai nustatytas — mokslininkai rekomenduoja tiesiog kuo labiau mažinti bendrą nejudrumo laiką.

    Pagrindinė išvada iš duomenų, kuriuos pateikia profesorius Learas, yra ne ta, kad reikia viską mesti ir skubėti į sporto salę.

    Esmė ta, kad net minimalus judėjimas dienos metu daro reikšmingą poveikį sveikatai. Dvi minutės aktyvumo kas pusvalandį — tai ne fitnesas ir ne sportas.

    Tai bazinė kūno higiena organizmui, kuris nėra sukurtas dešimčiai valandų nejudrumo, ir puiki pradžia tiems, kurie nori atsisakyti sėslaus gyvenimo būdo be radikalių pokyčių.

  • Vos vienas kiaušinis per savaitę sumažina mirties riziką beveik trečdaliu

    Vos vienas kiaušinis per savaitę sumažina mirties riziką beveik trečdaliu

    Virtų kiaušinių, kiaušinienės, omleto, plaktų kiaušinių ir kiti patiekalai iš vištų kiaušinių jau seniai laikomi klasikiniu pusryčių pasirinkimu milijardams žmonių visame pasaulyje.

    Tai paprasta, skanu ir netgi naudinga, tačiau tik nedaugelis žinojo, kiek naudinga iš tikrųjų.

    Naujas didelio masto tyrimas parodė, kad suvartojant nuo vieno iki šešių kiaušinių per savaitę reikšmingai sumažėja mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Ypač svarbu tai, kad teigiamas poveikis išlieka net ir tiems žmonėms, kuriems jau diagnozuotas padidėjęs cholesterolio kiekis.

    Ar sveika valgyti kiaušinius?

    Klausimas, ar kiaušiniai naudingi sveikatai, mokslininkų diskutuojamas jau kelis dešimtmečius.

    Viena vertus, kiaušiniai yra vertingas aukštos kokybės baltymų ir svarbių maistinių medžiagų šaltinis.

    Kita vertus, ilgą laiką buvo baiminamasi jų cholesterolio kiekio ir galimos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Monasho universiteto tyrėjai nusprendė detaliau ištirti ryšį tarp kiaušinių vartojimo ir mirštamumo nuo širdies ligų vyresnio amžiaus žmonėms – tai sritis, kurioje iki šiol trūko duomenų.

    Kiaušiniai yra maistingas produktas, turtingas baltymų, B grupės vitaminų, folio rūgšties, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, riebaluose tirpių vitaminų ir daugybės mineralų.

    Vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems gali mažėti fizinis pajėgumas, kiaušiniai tampa prieinamu ir maistingu baltymų šaltiniu.

    Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai

    Tyrime dalyvavo 8 756 Australijos ir JAV gyventojai nuo 70 metų ir vyresni. Dalyviai buvo įtraukti į ASPREE tyrimą ir jo pogrupį ALSOP. Jie patys nurodė, kiek kiaušinių suvartoja, o duomenys buvo suskirstyti į tris grupes:

    • retai arba niekada (niekada arba 1–2 kartus per mėnesį),
    • kas savaitę (1–6 kartus per savaitę),
    • kasdien (kartą ar kelis kartus per dieną).

    Buvo vertinamas ryšys tarp kiaušinių vartojimo ir mirštamumo nuo visų priežasčių, taip pat atskirai – nuo širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų, atsižvelgiant į socialinius-demografinius, sveikatos ir mitybos veiksnius.

    Stebėjimo laikotarpis truko beveik šešerius metus.

    Kaip kiaušiniai veikia mirties nuo širdies ligų riziką

    Dalyviai, kurie per savaitę suvartodavo nuo vieno iki šešių kiaušinių, turėjo 29 proc. mažesnę mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir 17 proc. mažesnę mirties nuo bet kokių priežasčių riziką nei tie, kurie kiaušinius valgė retai arba visai nevartojo.

    Statistiškai reikšmingo ryšio tarp kiaušinių vartojimo ir mirštamumo nuo vėžio nenustatyta.

    Analizuojant mitybos kokybės įtaką, paaiškėjo įdomi tendencija: dalyviai, kurių mityba buvo vidutinės arba aukštos kokybės ir kurie kiaušinius valgė kas savaitę, turėjo atitinkamai 33 proc. ir 44 proc. mažesnę mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Tai rodo, kad bendra mitybos kokybė suteikia papildomą apsaugą.

    Cholesterolis kiaušiniuose

    Netikėčiausia tyrimo išvada – teigiamas kiaušinių poveikis išliko nepriklausomai nuo padidėjusio cholesterolio ar riebalų kiekio kraujyje.

    Anksčiau kai kurie tyrimai rodė didesnę mirties riziką žmonėms, sergantiems hipercholesterolemija ir valgantiems kiaušinius, tačiau naujieji duomenys tai paneigė.

    Dalyviai, sergantys dislipidemija ir kas savaitę valgantys kiaušinius, turėjo 27 proc. mažesnę mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų riziką nei tie, kurie kiaušinių beveik nevartojo.

    Tai rodo, kad padidėjęs cholesterolio kiekis beveik nedaro įtakos ryšiui tarp kiaušinių vartojimo ir mirties rizikos.

    Amerikos širdies asociacija rekomenduoja sveikiems žmonėms suvalgyti vieną visą kiaušinį per dieną, o vyresnio amžiaus asmenims su normaliu cholesterolio kiekiu – net du kiaušinius per dieną, atsižvelgiant į jų maistinę vertę.

    Australijos mitybos gairės ir „Heart Foundation“ taip pat mano, kad suaugusiesiems, kurių cholesterolio kiekis normalus, saugu suvartoti iki septynių kiaušinių per savaitę.

    Išvada

    Tyrimo rezultatai rodo, kad iki šešių kiaušinių per savaitę vartojimas gali sumažinti bendrą mirštamumą ir mirties nuo širdies bei kraujagyslių ligų riziką vyresnio amžiaus žmonėms.

    Šie duomenys gali tapti pagrindu formuojant moksliškai pagrįstas mitybos rekomendacijas senjorams.

  • Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Pirmadienis jau seniai tapo blogos nuotaikos ir sunkios savaitės pradžios simboliu, tačiau mokslininkai sako, kad priežastis – ne vien mūsų neapykanta žadintuvui.

    Medicininė statistika rodo: būtent šią dieną dažniausiai fiksuojami nerimo, streso ir kitų sunkių būsenų protrūkiai.

    Be to, tyrimai įvairiose šalyse atskleidė, kad staigios mirties nuo širdies smūgio ar kitų širdies problemų tikimybė pirmadieniais padidėja beveik 20 procentų.

    Tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris, nepriklausomai nuo amžiaus.

    Kodėl pirmadienis toks sunkus

    Kiekvienas pirmadienis daugeliui mūsų prasideda vienodai – sunkiai, su nerimingu žvilgsniu į žadintuvą ir troškimu bent dar porai valandų pratęsti savaitgalį.

    Tačiau, kaip rašo „Scientific American“ autoriai, viskas kur kas rimčiau nei tiesiog bloga nuotaika.

    Statistika liudija: būtent pirmadieniais dažniausiai fiksuojami streso, nerimo ir net infarktų protrūkiai.

    Staigios širdies mirties rizika šią dieną yra beveik penktadaliu didesnė.

    Kitaip tariant, pirmadienis gali tiesiogine prasme kainuoti sveikatą.

    Streso pavojus sveikatai

    Mokslininkai pabandė išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, ir jų dėmesį iš karto patraukė hormonas kortizolis – pagrindinis streso rodiklis.

    Kai žmogus susiduria su sunkumais – ar tai būtų darbo terminai, ar šaltas rytas už lango – organizmas išskiria kortizolį, kad mobilizuotų jėgas.

    Trumpalaikėje perspektyvoje tai naudinga, tačiau jei šio hormono lygis išlieka aukštas per ilgai, prasideda rimti sutrikimai – nuo širdies ir imuninės sistemos problemų iki depresijos ar diabeto.

    Vieno tyrimo metu gauti netikėti rezultatai: žmonių, kurie ypač jautė nerimą pirmadieniais, kortizolio kiekis buvo vidutiniškai 23 procentais didesnis net ir po kelių mėnesių.

    Dar įdomiau tai, kad šis poveikis buvo stebimas ne tik dirbančiųjų, bet ir pensininkų grupėje, kuriems, rodos, nebereikėtų jaudintis dėl darbo savaitės pradžios.

    Vadinasi, „pirmadienio stresas“ tarsi įsirašo į organizmą ir gali lydėti žmogų visą gyvenimą.

    Kodėl patiriame stresą būtent pirmadieniais

    Mokslininkų teigimu, problema slypi perėjime nuo atsipalaidavusio savaitgalio prie struktūruotos darbo dienos.

    Vieniems ši „perkrauta pradžia“ praeina lengviau, o kitiems organizmas į ją reaguoja stipriau – ilgainiui tai tampa įpročiu.

    Be to, pirmadienio nerimas fiziologiškai veikia stipriau nei stresas bet kurią kitą savaitės dieną. Kitaip tariant, jei nervinatės antradienį, pasekmės bus švelnesnės nei esant tokiam pačiam nerimo lygiui pirmadienį.

    Išvada paprasta, nors ir neraminanti: „pirmadienio sindromas“ – tai ne juokas ir ne tik internetinių memų tema, o mediciniškai patvirtinta grėsmė sveikatai.

    Gydytojai netgi siūlo ligoninėms būti pasirengusioms didesniam pacientų srautui savaitės pradžioje.

    Kaip sumažinti pirmadienio poveikį

    Gera žinia ta, kad mūsų smegenys pasižymi plastiškumu, tad organizmą galima „perauklėti“. Padeda meditacija, fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir dėmesingas požiūris į save.

    Tad nors pirmadienis iš tiesų gali pakenkti savijautai, galutinį žodį vis tiek turime mes patys.

  • Vyrai dažniau miršta netekę artimo žmogaus nei moterys

    Vyrai dažniau miršta netekę artimo žmogaus nei moterys

    Artimo žmogaus netektis – tai gali būti mirtis, skyrybos ar santykių nutrūkimas – palieka gilų emocinį randą.

    Tačiau kartais pasekmės neapsiriboja vien emociniu skausmu.

    Retais, bet pavojingais atvejais išgyvenimai būna tokie stiprūs, kad žmogus patiria vadinamąjį „sudaužytos širdies sindromą“.

    Tai būklė, kai jaučiami krūtinės skausmai, dusulys, o kai kuriais atvejais vystosi net širdies nepakankamumas.

    Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad vyrams, patyrusiems šį sindromą, mirties rizika yra du kartus didesnė nei moterims.

    Kas yra sudaužytos širdies sindromas?

    Mediciniškai šis sindromas vadinamas tako-tsubo kardiomiopatija.

    Jis gali išsivystyti ne tik dėl stipraus emocinio sukrėtimo, bet ir dėl fizinio streso – pavyzdžiui, po operacijos ar insulto.

    Jau seniai žinoma, kad ši būklė gali baigtis mirtimi. Tačiau kodėl?

    Reaguodamas į staigų stresą, organizmas išskiria didelį kiekį streso hormonų – adrenalino ir kortizolio.

    Šie hormonai laikinai pakeičia širdies formą: kairysis skilvelis tampa panašus į japonišką aštuonkojų gaudyklę – „tako-tsubo“, kuri savo forma primena ąsotį.

    Dėl to širdis nebegali normaliai funkcionuoti.

    Nors dauguma pacientų atsigauna gana greitai, kai kuriais atvejais sindromas gali baigtis mirtimi. Siekdami išsiaiškinti šios problemos mastą, Arizonos universiteto tyrėjai išanalizavo beveik 200 000 hospitalizacijų atvejų, kai pacientams 2016–2020 m. JAV buvo diagnozuota tako-tsubo kardiomiopatija.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad 83 proc. pacientų buvo moterys, o tai patvirtina, kad šis sindromas dažniau pasireiškia būtent joms.

    Tačiau mirtingumas tarp vyrų pasirodė esąs gerokai didesnis.

    Įdomu tai, kad net jei žmogui pavyksta emociškai atsitiesti ir išgyvenimai laikui bėgant priblėsta, kūne vis tiek išlieka „atsiminimas“ apie patirtą sukrėtimą.

    Galima sakyti, kad tokie išgyvenimai palieka ilgalaikį pėdsaką organizme.

    Kodėl vyrai miršta dažniau?

    Nors sindromas dažniau nustatomas moterims, vyrų mirtingumas nuo jo – dvigubai didesnis. Tikslios šio lyčių skirtumo priežastys kol kas nėra iki galo aiškios.

    Viena iš galimų priežasčių – skirtingi sindromo sukelėjai.

    Moterims sindromą dažniausiai sukelia emociniai sukrėtimai: artimojo mirtis, atleidimas iš darbo, skyrybos ir pan.

    Tuo tarpu vyrams ši būklė dažniau išsivysto dėl fizinių veiksnių – traumų, operacijų ar insulto. Tačiau priežastys tuo neapsiriboja.

    Tyrimo vadovas, dr. Mohammadas Movahedas, pažymi, kad vyrai rečiau turi tvirtą socialinį palaikymą, kuris galėtų padėti įveikti stresines situacijas.

    Emocinė izoliacija, vengimas kalbėti apie jausmus, nepakankamas dėmesys sveikatai ir simptomų nuvertinimas gali dar labiau pabloginti būklę ir apsunkinti pasveikimą.

    Kuriame amžiuje rizika didžiausia?

    Tyrimas taip pat atskleidė svarbią amžiaus tendenciją. 46–60 metų amžiaus žmonių grupėje sindromo tikimybė buvo 2,6–3,25 karto didesnė nei 31–45 metų amžiaus grupėje.

    Šis atradimas padeda gydytojams geriau atpažinti sindromą ir atskirti jį nuo kitų širdies ir kraujagyslių ligų, ypač tose amžiaus grupėse, kuriose anksčiau jis nebuvo tikėtinas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad būtini tolesni tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kodėl vyrai šį sindromą išgyvena sunkiau, ir kokios prevencinės priemonės galėtų sumažinti riziką.

    Jų teigimu, tai galėtų išgelbėti daug gyvybių.

    Apibendrinant

    Sudaužytos širdies sindromas – tai ne vien poetiška metafora.

    Ši būklė gali kainuoti gyvybę, ypač vyrams, susidūrusiems su stipriu stresu be artimųjų paramos. Nors sindromas dažniau diagnozuojamas moterims, būtent vyrai atsiduria pažeidžiamiausioje situacijoje.

  • Diagnozė – Lozoriaus fenomenas

    Diagnozė – Lozoriaus fenomenas

    Lenkė Janina Kolkievič 2014 metų lapkričio 6 dieną buvo pripažinta mirusia. Tokią išvadą – vienintelę įmanomą – padarė artimųjų iškviesta šeimos gydytoja.

    O kaip gi kitaip, jei pacientės širdis nebeplakė, ji nebekvėpavo?

    Poniai Janinai tada buvo 91-eri, ji nugyveno gražų gyvenimą. Bet, matyt, dar nepakankamai ilgą. Nes praėjus vienuolikai valandų nubudo ligoninės morge, pasiskundė sužvarbusi ir pareikalavo karštos arbatos.

    Morgo darbuotojai, sušildę nelaimėlę dubeniu sriubos ir dviem blynais, parvežė namo. Net neįtariančią, kaip arti ji buvo atsidūrusi prie kapo duobės, mat senutė jau kuris laikas sirgo demencija.

    Nubusti morge

    Janina Kolkievič tebuvo viena iš daugelio, kaip žmonės sako, sugrįžusiųjų iš ano pasaulio. Atvejų, kai pacientai, neberodę jokių gyvybės ženklų ir buvę pripažinti mirusiaisiais, staiga atsigavo, pasitaikė ir daugiau.

    2001 metais 66-erių vyriškiui per pilvo aortos aneurizmos operaciją sustojo širdis. Jį bandyta gaivinti 17 minučių – dirbtiniu kvėpavimu, defibriliacija, vaistais… Bet jokių gyvybės požymių nebebuvo, taigi teko konstatuoti mirtį. O dar po 10 minučių chirurgas vėl užčiuopė paciento pulsą – vyras vis dėlto buvo gyvas. Pabaigus operaciją, jis sėkmingai pasveiko.

    2014-aisiais JAV, Misisipės valstijoje buvo konstatuota 78 metų vyriškio mirtis – slaugos ligoninės seselė rado jį jau be pulso. Kitą dieną „velionis“ nubudo morge.

    Mirtis būna dviejų tipų – klinikinė ir biologinė. Klinikinės mirties atveju žmogus neturi pulso, jo širdis neplaka, jis nekvėpuoja. Biologinės mirties atveju nefiksuojama smegenų veikla.

    Panašios šiurpulį keliančios istorijos, labiau tinkančios siaubo filmo siužetui, iš tikrųjų turi mokslinį pavadinimą: Lozoriaus sindromas arba Lozoriau fenomenas.

    Tai reiškinys, apibūdinamas kaip pavėluotas spontaninės kraujotakos atsinaujinimas jau po to, kai gaivinimas nedavė jokių rezultatų.

    Arba, paprasčiau tariant, kai žmogaus, kuris, sustojus širdžiai, buvo pripažintas mirusiu, širdis vėl ima plakti.

    Statistika prieš realybę

    Iš kur sindromas gavo tokį pavadinimą, akivaizdu: visi žino Naujojo Testamento pasakojimą apie Lozorių iš Betanijos, kurį Jėzus prikėlė praėjus keturioms dienoms po mirties.

    Nuo 1982-ųjų, kai Lozoriaus fenomenas pirmą kartą aprašytas medicinos literatūroje, buvo užregistruoti mažiausiai 38 mūsų laikų „lozoriai“.

    Anot 2007 metais paskelbtos ataskaitos, maždaug 82 procentais lig šiol žinomų sindromo atvejų spontaninės kraujotakos atsinaujinimas įvyko per 10 minučių po to, kai buvo nutraukta reanimacija. 45 procentai tokių pacientų dėl to neurologiškai beveik nenukentėjo.

    Tačiau nors statistika – tiesa, senoka, – verčia manyti, kad Lozoriaus sindromo atvejai vienetiniai, mokslininkai įtaria ką kita. Jų spėjimu, „prisikėlimai iš mirusiųjų“ daug dažnesni, nei atrodo. Tiesiog ne apie visus juos pranešama dėl labai paprastos priežasties – gydymo įstaigoms ir medikams gresiančių teisinių nemalonumų.

    Kai mirusiu pripažintas pacientas ima baladotis ligoninės morge, norom nenorom tenka suabejoti jo gydytojo kompetencija. Ar žmogus mirė dėl to, kad gaivinimo procedūros buvo nutrauktos per anksti? O gal jis vis dėlto jau buvo atgaivintas, tik niekas to nepastebėjo?

    Neatskleistas mechanizmas

    Niekas lig šiol taip ir nežino, kas lemia Lozoriaus fenomeną. Nors teorijų, žinoma, esama ne vienos.

    Kai kurie tyrinėtojai mano, jog reiškinio paslaptis susijusi su spaudimu, kuris susidaro krūtinėje atliekant dirbtinį kvėpavimą. Kai gaivinimas nutraukiamas, šis spaudimas pamažu išsisklaido ir „atpalaiduota“ širdis vėl ima plakti.

    Pagal kitą teoriją, sugrįžimas į gyvųjų pasaulį tėra pavėluotas vaistų, naudojamų pacientui reanimuoti, – tokių, kaip adrenalinas, – poveikis.

    Pastaroji hipotezė medikams atrodo itin tikėtina. Gali būti, kad vaistai, suleisti į periferinę veną, netolygiai pasiskirsto po organizmą dėl sutrikusio grįžtamojo veninio kraujo tekėjimo. Kai intensyvi paciento hiperventiliacija nutraukiama, vaistai galbūt pasiekia tikslą ir atgaivina žmogų.

    Hiperkalemija – pernelyg didelis kalio kiekis kraujyje – dar vienas siūlomas Lozoriaus fenomeno paaiškinimas, mat irgi susijęs su pavėluotu spontaninės kraujotakos atsinaujinimu.

    Deja, oficialiai registruoti fenomeno atvejai tokie reti, kad tiksliai susekti jo mechanizmą be galo sudėtinga. Ar net bergždžia. Galbūt žmonės, kuriuos laikome prisikėlusiaisiais iš mirusiųjų, niekada nebuvo mirę? Jei taip, dėl šito derėtų rūpintis labiausiai.

    Mirę ar vis dėlto ne visai?

    Žinomas priežodis teigia, jog šiame gyvenime yra tik du užtikrinti dalykai – mirtis ir mokesčiai. Tačiau bet kuris medikas jums pasakys, kad jų darbe net mirtis neturi garantijos.

    2010 metais JAV, Kalifornijoje 80-metė močiutė mirtinai sušalo ligoninės morge. Ji buvo pripažinta mirusia nuo infarkto, tačiau morgo šaldytuve atsigavo ir nebegalėjo ištrūkti.

    2014-aisiais, taip pat Amerikoje, nemalonumai užgriuvo vieną Niujorko ligoninių. Jos medikai per anksti mirusia pripažino vaistų perdozavusią moterį. Kaip potenciali organų donorė ji buvo nuvežta į operacinę ir… Galite įsivaizduoti, kokia buvo transplantologų reakcija, kai donorė atsimerkė.

    Tokie nutikimai kelia nuostabą: kaip išvis įmanoma gyvą žmogų per klaidą palaikyti mirusiu?

    Galbūt dėl to, kad mirtis nėra tokia paprasta, kaip manoma.

    Mirtis būna dviejų tipų – klinikinė ir biologinė. Klinikinės mirties atveju žmogus neturi pulso, jo širdis neplaka, jis nekvėpuoja. Biologinės mirties atveju nefiksuojama smegenų veikla.

    Atrodytų, apibūdinimai labai aiškūs ir turėtų supaprastinti medikų darbą, tačiau, pasirodo, ne visais atvejais.

    Esama ne vienos medicininės būklės, dėl kurios žmogus gali tik atrodyti miręs. Viena jų tikrai bus girdėta – tai hipotermija. Kai kūno temperatūra staiga tiek sumažėja, kad gali sukelti ir tikrą mirtį. Paprastai taip būna ilgai išbuvus šaltyje.

    Hipotermijos ištikto žmogaus širdies plakimas ir kvėpavimas taip sulėtėja, kad tampa beveik neapčiuopiami. Tas, kaip manoma, 2013-aisiais ir suklaidino naujagimį išgelbėti bandžiusius Kanados medikus.

    „Mirtis“ kaip ligos simptomas

    Mergytė gimė ant Toronto šaligatvio per stingdantį speigą – jos 20-metė motina nespėjo pasiekti ligoninės. Medikai ilgai bandė atgaivinti kūdikį: iš pradžių greitosios automobilyje, paskui skubiosios pagalbos skyriuje. Galiausiai, nebeužčiuopę pulso, pripažino ją mirusia. Po dviejų valandų mažylė ėmė judėti. Ir vienintelė tai kažkaip paaiškinti galėjusi aplinkybė buvo šaltis. Nuo jo naujagimiui sustojo kraujotaka, tačiau tas pats speigas išlaikė smegenis gyvas.

    Katalepsija – dar vienas pavyzdys, kaip galima padaryti panašią klaidą. Per šios ligos priepuolius žmogus išlieka sąmoningas, bet dėl raumenų sustingimo negali pajudėti, o jo kvėpavimas ir pulsas tampa beveik nepastebimi. Tokios būklės ligonis išbūna nuo kelių minučių iki savaičių!

    Katalepsija gali išsivystyti kaip neurologinių negalavimų – epilepsijos, Parkinsono ligos, simptomas. Vieninteliai pavaldūs tuomet lieka akių judesius kontroliuojantys raumenys…

    2014 metais Didžiosios Britanijos bulvarinė spauda nepaliaudama rašė apie 39-erių britę Keitę Alat. Gydytojai nežinojo, kad trijų vaikų motiną, be insulto, ištiko dar ir katalepsija, todėl pripažino moters smegenis mirusiomis.

    Prie Keitės lovos susirinkęs medikų konsiliumas, šeimos nariai ir draugai tarėsi, atjungti ją nuo gyvybę palaikančių aparatų ar ne. Moteris visa tai girdėjo, bet niekaip negalėjo pranešti esanti sąmoninga. Kaip vėliau pati pasakys, tarsi būtų palaidota gyva, tik vietoj karsto – pačios kūnas.

    10 minučių dilema

    Jeigu šios istorijos jus pašiurpino, nusiraminkite: Lozoriaus sindromas tikrai nepaprastai retas. Kaip ir tikimybė būti klaidingai paskelbtam mirusiu.

    Tačiau faktas, kad tokių nutikimų išvis pasitaiko, lėmė tebesitęsiančią specialistų diskusiją, ar nereikėtų pakoreguoti mirties medicininėje aplinkoje pripažinimo procedūros.

    Kai kurie mokslininkai mano, jog gydytojai, nutraukę gaivinimą, turėtų dar 10 minučių užtikrinti paciento „pasyvų stebėjimą“ – įsitikinti, kad vėl neatsiras gyvybės ženklų. Mat 10 minučių kaip tik yra tas laikas, per kurį, labiausiai tikėtina, pasireikš spontaninės kraujotakos atsinaujinimas.

    Daugelis mokslininkų tam irgi pritaria – kad nederėtų konstatuoti mirties iškart, vos tik liaunamasi reanimuoti. Jie net pasisako už gerokai ilgesnį laiką nei 10 minučių, kurį pralaukus pagaliau būtų galima patvirtinti mirtį be menkiausios abejonės. Yra tik viena kliūtis: organų donorystė. Jos atveju toks delsimas būtų pražūtingas.

    Šiuo metu rekomenduojama sustojus paciento širdžiai palaukti nuo 2 iki 5 minučių prieš konstatuojant jo mirtį. Nes kuo ilgiau kraujas nepatenka į organus, mažėja tikimybė, kad jie bus tinkami persodinti.

    Vien dėl to neverta tikėtis, jog medicinos pasaulyje galiojantys protokolai kada nors artimiausiu metu pasikeis. Bet to greičiausiai ir nereikia. Visi ekspertai – tiek sveikatos apsaugos, tiek mokslo – vienbalsiai sutaria, kad šiuolaikinių gydytojų įgūdžiai ir naudojama įranga leidžia užtikrintai nuspręsti, gyvas pacientas ar jau miręs.

        Faktai

    Lozoriaus fenomenas žinomas tik nuo 1982 metais, kuomet pirmą kartą buvo aprašytas medicininėje literatūroje. Dar po dešimties metų – 1993-iaisiais – gavo šį pavadinimą, kuriuo žinomas iki šiol, nors kai kurie medikai tokį reiškinį vadina tiesiog automatiniu atgijimu.
    Dauguma žmonių, patyrusių Lozoriaus fenomeną, netrukus miršta. Tačiau vieno tyrimo rezultatai rodo, jog bemaž trečdalis tokių asmenų visiškai pasveiksta.

  • Prieš sodinant: augalai, nuodingi šunims

    Prieš sodinant: augalai, nuodingi šunims

    Atėjus daržininkystės sezonui, daugelis mūsų keliaus į sodybas ar sodus kartu su savo ištikimais keturkojais draugais.

    Šunys – itin smalsūs gyvūnai, ir jų susidomėjimas aplinka kartais gali baigtis nemalonumais, ypač jei jie paragauja ko nors netinkamo.

    Kai kurie augalai, atrodantys visiškai nepavojingi, iš tikrųjų gali būti nuodingi mūsų augintiniams.

    Vieni sukelia tik lengvą virškinimo sutrikimą, kiti gali pažeisti širdį, kepenis, inkstus, nervų sistemą ar net baigtis mirtimi.

    Todėl svarbu žinoti, kurie augalai pavojingi šunims, kaip atpažinti apsinuodijimo požymius ir ką daryti nelaimės atveju.

    Kokie augalai yra toksiški šunims?

    Nors nuodingų augalų sąrašas itin ilgas, pateikiame dažniausiai pasitaikančius ir pavojingiausius.

    Gėlės, kurių nereikėtų sodinti, jei turite šunį:

    Narcizai – sukelia vėmimą, seilėtekį, viduriavimą, traukulius, o sunkesniais atvejais – širdies ritmo sutrikimus ir kvėpavimo pokyčius.

    Pakalnutės ir rusmenės – gali lemti vėmimą, viduriavimą, aritmiją, silpnumą, traukulius ar net komą.

    Amariliai – sukelia vėmimą, viduriavimą, apatiją, seilėtekį ir drebėjimą.

    Chrizantemos ir ramunės – sukelia vėmimą, viduriavimą, koordinacijos sutrikimus, odos dirginimą.

    Tulpės ir hiacintai – vėmimas, viduriavimas, virškinamojo trakto kraujavimas, seilėtekis, širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo problemos, drebėjimas.

    Lelijos (ypač kalijos) – gali sukelti burnos gleivinės tinimą, stiprų seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus. Kai kurios lelijos yra saugios šunims, tačiau verta pasidomėti prieš sodinant.

    Rudeniniai krokai – ypač pavojingi: be vėmimo ir viduriavimo, gali sukelti kepenų, inkstų pažeidimus, slopinti kaulų čiulpų veiklą, apsunkinti kvėpavimą.

    Krūmai, keliantys grėsmę šunims:

    Oleandras – vienas pavojingiausių augalų! Net mažas gabalėlis gali sukelti vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus, silpnumą, traukulius, komą.

    Azalijos ir rododendrai – gali sukelti vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, širdies veiklos sutrikimus, apatiją.

    Plunksninė vyšnia (Prunus pensylvanica) – vėmimas, viduriavimas, silpnumas, kvėpavimo sutrikimai, traukuliai.

    Bukas – skatina vėmimą, kvėpavimo sutrikimus, traukulius, gali sukelti staigią mirtį dėl širdies veiklos sutrikimo.

    Medžiai ir palmės, pavojingos šunų sveikatai:

    Sago palmė (Metroxylon sagu) – labai toksiška, ypač jos sėklos – mirtinai pavojingos net ir mažomis dozėmis. Sukelia vėmimą, viduriavimą, vidinį kraujavimą, kepenų nepakankamumą, komą.

    Kiniškas citrinmedis – sukelia vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, traukulius.

    Kambariniai augalai, nesaugūs šunims:

    Difenbachija – sukelia stiprų burnos ir gerklės tinimą, seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus; gyvūnas gali uždusti.

    Paprastoji gebenė (gebenė lipikė) – vėmimas, viduriavimas, seilėtekis.

    Sansevjera – nors mažiau pavojinga, vis tiek gali sutrikdyti virškinimą.

    Kalankė – sukelia vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus.

    Apsinuodijimo požymiai

    Pirmieji apsinuodijimo požymiai gali pasireikšti jau po 30 minučių ar po kelių valandų. Atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

    Vėmimas, viduriavimas, seilėtekis – dažniausi požymiai.

    Silpnumas, drebulys, traukuliai – gali rodyti nervų sistemos pažeidimus.

    Širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo sunkumai – reikalauja skubios pagalbos.

    Gelta, kraujas šlapime – kepenų ir inkstų pažeidimo ženklai.

    Ką daryti, jei šuo suėdė nuodingą augalą?

    Net jei augintinis suėdė tik mažą nuodingo augalo kiekį, pavojus vis tiek gali būti labai rimtas. Pavyzdžiui, vienos sėklos nuo sagos palmės pakanka sukelti mirtiną apsinuodijimą.

    Veiksmų planas:

    Pastebėjus, kad šuo suėdė pavojingą augalą – nedelskite ir kreipkitės į veterinarą, nelaukite simptomų.

    Nepanikuokite, bet veikite greitai – kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnė prognozė.

    Išsaugokite augalo pavyzdį – galite jį pasiimti pas veterinarą arba parodyti nuotrauką – tai padės diagnozei.

    Neskatinkite vėmimo patys! Tai gali pabloginti situaciją. Tik veterinaras gali nuspręsti, ar reikalingas vėmimo sukėlimas, skrandžio plovimas ar infuzijos.

    Kaip apsaugoti šunį sode ar sodyboje?

    Paprasčiausias būdas – nesodinti ir nelaikyti nuodingų augalų namuose ar kieme. Rinkitės dekoratyvinius augalus, kurie yra saugūs šunims.

    Venkite vietų, kur gali augti toksiški augalai.

    Vedžiokite šunį su pavadėliu ir antsnukiu, ypač nepažįstamoje aplinkoje.

    Jei antsnukio nenaudojate – išmokykite komandą „Fu!“, kad galėtumėte laiku sustabdyti pavojingą veiksmą.

    Net jei jūsų šuo niekada nerodė susidomėjimo augalais – rizika visada egzistuoja. Geriausia prevencija – žinios ir saugi aplinka.

    Rūpinkitės savo augintiniais, ir tegul jūsų sodas jiems būna saugi oazė!

  • Atsisakykite operuotis penktadienį – šią dieną didžiausia mirties rizika

    Atsisakykite operuotis penktadienį – šią dieną didžiausia mirties rizika

    Dauguma pacientų retai susimąsto, kurią savaitės dieną geriausia atlikti operaciją.

    Tačiau naujausi tyrimai atskleidė nerimą keliančią tendenciją – pacientai, operuoti penktadienį, susiduria su didesne komplikacijų ir net mirties rizika nei tie, kuriems operacija atlikta kitomis dienomis.

    Bet kiek iš tikrųjų padidėja nepalankaus baigties tikimybė ir kodėl?

    Mokslininkai pateikė atsakymą, kuris priverčia susimąstyti apie savaitės dienos svarbą tokiose situacijose.

    Kodėl penktadieninės operacijos pavojingesnės?

    Kanadoje atliktas tyrimas, publikuotas „JAMA Network Open“, išanalizavo beveik 430 000 pacientų, kuriems 2007–2019 m. buvo atlikta viena iš 25 dažniausiai pasitaikančių chirurginių operacijų.

    Duomenų analizė parodė, kad pacientams, operuotiems penktadienį, neigiamų pasekmių rizika – įskaitant mirtį per 30 dienų po operacijos, pakartotinę hospitalizaciją ir pooperacines komplikacijas – buvo 5 proc. didesnė.

    Iš pirmo žvilgsnio šis skirtumas atrodo nedidelis, tačiau kiti tyrimai rodo dar grėsmingesnius rezultatus.

    Pavyzdžiui, 2015 m. Nyderlanduose atliktas tyrimas nustatė, kad mirtingumas po penktadieninių operacijų buvo net 20 proc. didesnis.

    Dar platesnis 2018 m. metaanalizės duomenys atskleidė 24 proc. išaugusią riziką.

    Šių duomenų dėsningumas rodo rimtą problemą, ypač turint omenyje, kad kalbama apie žmonių gyvybes ir sveikatą.

    Kodėl penktadieninės operacijos dažniau baigiasi komplikacijomis?

    Vienas pagrindinių veiksnių – vadinamasis „savaitgalio efektas“.

    Savaitgaliais ligoninėse smarkiai sumažėja gydytojų, slaugytojų ir pagalbinio personalo skaičius. Dėl to pacientai, operuoti penktadienį, lieka su mažesne medicinine priežiūra.

    Jei pirmosiomis valandomis po operacijos kyla komplikacijų, pavyzdžiui, kraujavimas, infekcija ar ūmus skausmas, būtina greita reakcija.

    Tačiau savaitgaliais dėl mažesnio personalo ir ribotos diagnostinės įrangos prieinamumo šios problemos gali būti pastebėtos per vėlai.

    Dar viena svarbi priežastis – chirurgų patirtis.

    Tyrimai rodo, kad penktadieniais operuoja dažniau mažiau patyrę chirurgai, nes aukštesnės kvalifikacijos specialistai jau yra baigę darbo savaitę arba yra neprieinami konsultacijoms.

    Be to, savaitgaliais budintys gydytojai dažnai neturi galimybės pasikonsultuoti su vyresniais kolegomis, nes dauguma jų nedirba.

    Tai sumažina galimybes operatyviai priimti tinkamus sprendimus sudėtingose situacijose.

    Diagnostinių tyrimų prieinamumas savaitgaliais – ribotas

    Dar viena problema – diagnostinių tyrimų apribojimai savaitgaliais.

    Jei darbo dienomis pacientai gali per kelias valandas atlikti būtinus kraujo tyrimus, ultragarsą, magnetinio rezonanso ar kompiuterinę tomografiją, savaitgaliais šie tyrimai arba atliekami ribotai, arba jų tenka laukti gerokai ilgiau.

    Tai gali lemti diagnostikos ir gydymo uždelsimą, o pooperacinių komplikacijų atveju greita reakcija gali būti gyvybiškai svarbi.

    Kaip paciento išrašymo vėlavimas veikia sveikatą?

    Dar vienas aspektas – pacientų išrašymo iš ligoninės tvarka.

    Darbo dienomis gydytojai stengiasi kuo greičiau išrašyti pacientus, kad atlaisvintų lovas naujiems pacientams.

    Savaitgaliais šis procesas sulėtėja dėl mažesnio dirbančio personalo kiekio.

    Dėl to penktadienį operuoti pacientai ligoninėje praleidžia ilgiau, o tai didina infekcijų ir kitų komplikacijų riziką.

    Ligoninėse paplitusios pavojingos infekcijos, įskaitant grybelines ir bakterines, kurios net steriliose sąlygose gali sukelti rimtų pasekmių.

    Kaip sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką?

    Nors visiškai pašalinti rizikos neįmanoma, galima imtis priemonių jai sumažinti.

    Jei įmanoma, operaciją rekomenduojama planuoti savaitės pradžioje – pirmadienį arba antradienį.

    Tai užtikrins, kad pirmosiomis kritinėmis dienomis po operacijos pacientas gaus daugiau medicininės priežiūros.

    Taip pat svarbu iš anksto pasidomėti chirurgo kvalifikacija ir patirtimi.

    Būtina aptarti pooperacinės priežiūros planą ir išsiaiškinti, kokie specialistai bus prieinami, ypač jei operacija vis dėlto numatyta penktadienį.

    Apibendrinant galima teigti, kad penktadieniais atliekamos operacijos iš tiesų kelia didesnę komplikacijų ir net mirties riziką.

    Šis rizikos padidėjimas gali siekti nuo 5 proc. iki 25 proc., o tai pakankamai svarbus rodiklis, į kurį reikėtų atsižvelgti planuojant operacijos datą.

  • Grožis, kuris žudo kates

    Grožis, kuris žudo kates

    Nuostabios, ryškios ir kvapnios lelijos yra vienos populiariausių gėlių pasaulyje.

    Dėl savo nepakartojamo grožio floristai jas dažnai naudoja puokštėms komponuoti, sodininkai dievina šią gėlę ne tik dėl jos išvaizdos, bet ir dėl veislių įvairovės.

    Žmonėms šios gėlės teikia estetinį malonumą (nors kai kurių veislių kvapas labai stiprus – patiks ne kiekvienam).

    Tačiau katėms lelijos yra labai nuodingos ir mirtinai pavojingos.

    Todėl jei tikrai mylite savo murklę, apsaugokite savo namus, kiemą, sodą nuo šios gėlės – kačių sielų naikintojos.

    Kodėl lelijos nuodingos katėms?

    Tikslus toksinas, sukeliantis kačių apsinuodijimą, nenustatytas, tiksliau – nustatytas, bet ne visose lelijose.

    Tačiau tikrai žinoma, kad bet kurios augalo dalies poveikis katėms gali sukelti staigų inkstų nepakankamumą ir net neurologinius simptomus.

    Sunkus, potencialiai negrįžtamas ir mirtinas inkstų funkcijos nepakankamumas atsiranda net ir dėl nereikšmingo žiedlapių, lapų ar žiedadulkių, atsitiktinai patekusių ant augintinio kailio, prarijimo. Tokias baisias pasekmes gali sukelti net augalo kramtymas ar vandens gėrimas iš vazos, kurioje buvo užmerktos šios gėlės.

    Kokios lelijos yra nuodingos katėms?

    Daugelio augalų rūšių pavadinime yra žodis „lelija“, tačiau ne visos jos turi tų pačių toksinų.

    Vieni jų yra labai stiprūs ir greitai veikiantys, kiti – vidutinio stiprumo.

    Nuodingiausios katėms yra tikrosios lelijos (Lilium) ir vienadienės (Hemerocallis), kurios gyvūnams gali sukelti inkstų nepakankamumą.

    Jos patenka į labiausiai paplitusių toksiškų augalų penketuką, kurių poveikis yra didelis.

    Mūsų mažesniųjų draugų organizmai skiriasi nuo mūsų, todėl juos gali mirtinai apnuodyti mums saugūs dalykai.

    Sekanti toksiškumo sąraše – lelijainių klasei priskiriama paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis). Kardiotoksinas, esantis pakalnutėse, neigiamai veikia jūsų katės širdį, sukeldamas ritmo sutrikimus (aritmiją) ir net mirtį.

    Gloriozės, arba liepsninės lelijos (Gloriosa) sudėtyje yra kolchicino, kuris yra toksiškas greitai besidalijančioms ląstelėms ir jį kramtančioms katėms gali sukelti multiorganinį nepakankamumą, t. y. visą kaskadą patologinių procesų ir organų nepakankamumą vieną po kito.

    Kas atsitiks, jei katė suės leliją?

    Kai kurios katės yra jautresnės šiems toksinams nei kitos, todėl kiekvienos murklės patiriamos žalos laipsnis taip pat bus skirtingas.

    Beje, lelijos nėra vienintelės toksiškos gėlės katėms, tačiau jos yra pačios pavojingiausios.

    Apsinuodijimo požymiai pasireiškia per 6-12 valandų po nurijimo. Simptomai gali būti šie: vėmimas, viduriavimas, seilėtekis, sumažėjęs apetitas, mieguistumas, padažnėjęs širdies plakimas, opos ar žaizdelės ant dantenų, katė gali pradėti garsiai skųstis.

    Po 12 valandų prasideda inkstų pažeidimas, padidėja troškulys, gyvūnas pradeda dažnai bėgioti į tualetą, atsiranda drebulys ir depresija.

    Būtent šiuo tarpsniu reikia spėti padėti gyvūnui, kol neįvyko negrįžtama žala. Tokiu atveju po gydymo jūsų augintinis visiškai pasveiks.

    Jei nepradėsite gydyti savo katės, jai atsisakys inkstai. Tai sukels mirtį praėjus maždaug 24-72 valandoms po nelaimę katei nešančio augalo patekimo į organizmą.

    Maždaug po 18 valandų inkstų pažeidimas tampa negrįžtamas ir augintinėms, išgyvenusioms šį etapą, visą gyvenimą reikės medicininės priežiūros ir specialios dietos.

    Po 24 valandų inkstų pažeidimas taps letaliniu: prasideda traukuliai, dezorientacija, gyvūnas nebesugeba judėti, negali šlapintis ir jį ištinka mirtis.

    Kaip išvengti visų šių baisių problemų jums ir jūsų pūkuotam draugui?

    Tai paprasta – nesineškite lelijų į namus ir nesodinkite jų sode, jei turite augintinę katę ar katiną.