Žyma: cholesterolis

  • Gardus sąjungininkas kovoje su širdies ir kraujagyslių ligomis

    Gardus sąjungininkas kovoje su širdies ir kraujagyslių ligomis

    Mokslinių tyrimų duomenys vis dažniau atskleidžia, kad juodasis šokoladas gali turėti teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Australijos mokslininkų studijos rodo, jog ilgalaikis ir nuoseklus šio produkto vartojimas gali ne tik sumažinti kraujospūdį bei reguliuoti kraujo lipidus, bet ir tapti strategiškai svarbia priemone siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką, ypač tarp žmonių, turinčių metabolinį sindromą.

    Biologiškai aktyvūs junginiai – širdies sąjungininkai

    Juodasis šokoladas, gaminamas iš kakavos pupelių, yra turtingas polifenoliais – ypač flavonoidais, kurie pasižymi antihipertenziniu, priešuždegiminiu, antioksidaciniu ir netgi antitromboziniu poveikiu. Vienas iš pagrindinių veikimo mechanizmų – azoto oksido (NO) sintezės skatinimas, kuris plečia kraujagysles, mažina trombocitų agregaciją bei teigiamai veikia jautrumą insulinui ir lipidų apykaitą.

    Reguliarus juodojo šokolado vartojimas siejamas su mažesniu „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekiu ir didesniu „gerojo“ cholesterolio (DTL) lygiu. Be to, ne mažiau svarbus ir psichoemocinį foną gerinantis šokolado vartojimo aspektas – valgymo malonumas gali papildyti jo bendrą poveikį sveikatai.

    Rizika mažėja, ypač vartojant reguliariai

    Ankstesnės britų studijos atskleidė, kad asmenys, dažniau valgantys šokoladą, turi iki 37 proc. mažesnę riziką sirgti ŠKL ir 29 proc. mažesnę riziką patirti insultą. Švedijoje atlikti tyrimai papildė šiuos duomenis – nustatyta, kad vartojant bent dvi plyteles šokolado per savaitę, insulto rizika sumažėja apie 20 proc. Vis dėlto, pastebėta, jog kraujospūdį mažinantis poveikis yra laikinas ir trunka maždaug iki 18 savaičių – tai reiškia, kad naudingas efektas pasiekiamas tik reguliariai vartojant.

    Ekonomiškai pagrįsta profilaktika

    Australų mokslininkų tyrimo tikslas buvo įvertinti ilgalaikio juodojo šokolado vartojimo efektyvumą žmonėms, turintiems metabolinį sindromą, bet dar nesergantiems ŠKL ar diabetu. Tyrimas taip pat apėmė ekonominę analizę, siekiant įvertinti tokios intervencijos kaštų ir naudos santykį.

    Naudojant Markovo modeliavimo metodą, buvo išanalizuoti 2013 asmenų duomenys. Vidutinis tyrimo dalyvių amžius siekė 53,6 metų, jų vidutinis sistolinis kraujospūdis buvo 141,1 mmHg, bendras cholesterolis – 6,1 mmol/l, o vidutinė liemens apimtis – 100,4 cm. Nė vienas iš jų nevartojo antihipertenzinių vaistų ir dar nesirgo ŠKL.

    Modeliavimo rezultatai parodė, kad kasdien suvartojant polifenolių kiekį, atitinkantį 100 g juodojo šokolado, per 10 metų galima būtų išvengti 85 ŠKL atvejų ir 15 mirčių (skaičiuojant 10 tūkst. populiacijos). Jei kiekvienas asmuo kasmet juodajam šokoladui išleistų po 42 JAV dolerius, viena išgelbėta gyvybė „kainuotų“ 52 500 dolerių – tai yra ekonomiškai pagrįsta, palyginti su daugeliu kitų intervencijų.

    Šokoladas – ne vaistas, bet naudinga alternatyva

    Pagal visuotinai priimtus sveikatos ekonomikos kriterijus, intervencija laikoma labai rentabilia, jei jos kaina neviršija 25 000 JAV dolerių už vieną laimėtą gyvenimo metus, o jei viršija 100 000 dolerių – ji laikoma ekonomiškai nepagrįsta. Nors juodojo šokolado intervencija kainuoja šiek tiek daugiau nei „aukso standartas“, ji vis dar patenka į rentabilumo ribas, ypač jei būtų pasiektas bent 80 proc. laikymosi režimas.

    Mokslininkai daro išvadą, kad juodasis šokoladas – jei vartojamas reguliariai ir tinkamomis dozėmis – gali būti veiksminga ir ekonomiškai pagrįsta prevencinė priemonė žmonėms, turintiems metabolinį sindromą. Vis dėlto, jie pripažįsta, kad visuomenėje gali prireikti papildomų pastangų, siekiant pakeisti požiūrį į šią netradicinę, bet potencialiai veiksmingą priemonę.

  • Geriausia arbata cholesteroliui mažinti

    Geriausia arbata cholesteroliui mažinti

    Puodelis arbatos gali pasiūlyti daug daugiau nei šilumą ir jaukumą žvarbiais vakarais.

    Antrasis populiariausias gėrimas pasaulyje po vandens, arbatos turi aibę privalumų įskaitant naudą širdžiai ir apsaugą kaulams.

    Nuo žaliosios arbatos iki mėtų ir ramunėlių – kiekviena arbata, anot specialistų, turi ne tik savo unikalų skonį, bet ir poveikį sveikatai. Kaip žinoti, kuri iš jų sveikiausia būtent jums?

    Visos arbatos į sveikatą

    Kiekvienoje arbatoje yra kelių tipų sveikatai labai naudingų polifenolių – augalinės kilmės antioksidantų, tokių kaip katechinai, epikatechinai ir L-teanino amino rūgštis.

    Nenuostabu, jog specialistai išskiria visą virtinę priežasčių gerti bet kokias arbatas:

    Širdies ligos. Stebimieji tyrimai rodo, kad žalioji ir juodoji arbatos gali padėti apsisaugoti nuo širdies kraujagyslių ligų. Tiesa, jeigu juodosios arbatos gersite daugiau nei po 4 puodelius per dieną, apsauginis poveikis išnyks.

    Diabetas. Išgeriant keturis arba daugiau puodelių arbatos per dieną mažėja antrojo tipo diabeto rizika. Sergantieji šio tipo diabetu gerdami žolelių arbatą gali pagerinti cukraus kiekio kraujyje kontrolę bei sumažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį jame.

    Kaulai. Arbatos mėgėjų kaulų mineralinis tankis paprastai būna didesnis, o osteoporozės ir kaulų lūžių rizika – mažesnė, palyginti su tų, kas arbatos negeria.

    Kognityvinė funkcija. Arbata siejama su mažesne kognityvinių sutrikimų, tokių kaip Alcheimerio liga ir demencija, rizika.

    Parkinsono liga. Žmonės, išgeriantys 2 puodelius arba daugiau arbatos per dieną, mažiau rizikuoja ja susirgti.

    Geriausia iš geriausių

    Tokia sveikatai laikoma žalioji arbata.

    Palyginti su tais, kurie išvis negeria arbatos, žaliosios arbatos mėgėjai mažiau serga gimdos gleivinės, plaučių, burnos ir kiaušidžių vėžių, net Hodžkino limfoma, širdies kraujagyslių sistemos ligomis, skundžiasi ligotu silpnumu ir kognityviniais sutrikimais, tokiais kaip demencija.

    Cholesterolio mažintoja

    Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei žalioji, užtat mažiau katechinų. Bet tai nereiškia, kad jos naudos sveikatai menkos.

    Tyrimai rodo, kad didelę širdies kraujagyslių sistemos ligų riziką patiriantiems žmonėms geriant juodąją arbatą kraujyje mažėja „blogojo“ cholesterolio. Dar nuo jos stiprėja kaulai, protas būna budresnis.

    Juodoji arbata taip pat siejama su mažesne infarkto, Parkinsono ligos, virškinimo trakto onkologinių ligų, reumatoidinio artrito rizika, net jei kai kuriais atvejais šio gėrimo poveikis gana kuklus.

    Skrandžio ramintoja

    Pipirmėčių arbata jau daugybę amžių naudojama kaip natūralus vaistas skrandžiui nuraminti, mat padeda įveikti pykinimą ir vėmimą.

    Kaip ir kitos žolelių arbatos, ji neturi kofeino. Nors pipirmėčių arbata dar labai mažai tirta, žinoma, kad šio augalo lapeliuose esantis eterinis aliejus gali palengvinti dirgliosios žarnos sindromo simptomus.

    Ne tik padeda atsipalaiduoti

    Vaistinių ramunėlių arbata dažniausiai vartojama kaip atsipalaidavimo priemonė ir neretai mišiniuose su kitomis žolelėmis: mėtomis, kinrožėmis, citrinžolėmis.

    Ramunėlių arbata gali pagerinti miegą – ypač tiems, kas linkęs nubusti vidury nakties. Taip pat yra įrodymų, liudijančių šio gėrimo gebėjimą gerinti cukraus kiekio kraujyje kontrolę žmonėms, sergantiems antrojo tipo diabetu.

    Įvairūs ramunėlių preparatai, įskaitant arbatą, labai pasitarnauja gydantis burnos mukozitą (burnos ir virškinamojo trakto gleivinės uždegimą), odos problemas, depresiją.

    Nuo pykinimo

    Šiam tikslui jau seniai geriausia laikoma imbierų arbata – tiek šviežių, tiek džiovintų.

    Buvo atlikta keletas imbierų preparatų tyrimų ir kaskart paaiškėdavo, jog jie padeda palengvinti pykinimą nėštumo metu. Ilgainiui sužinota, kad imbierų arbata analogiškai gelbsti ir besigydančius nuo vėžio, kai kamuoja pykinimas ar vėmimas.

    Galingu antiuždegiminiu poveikiu pasižymintys imbierai, be kita ko, padeda sumažinti trigliceridų, gerina kraujospūdį, palengvina osteoartrito simptomus.

    Dar per mažai vertinama

    Ulongas, anot specialistų, yra kažkur per viduriuką tarp žaliosios ir juodosios arbatos.

    Ši arbata nėra taip išsamiai ištirta kaip kitos, tačiau išgeriant daugiau nei vieną puodelį ulongo per dieną ji gali padėti vyrams apsisaugoti nuo širdies kraujagyslių ligų.

    Tad kurią gerti sveikiausia?

    Atsižvelgiant į įspūdingas žaliosios arbatos naudas, vargu ar yra jos verta konkurentė. Todėl galima drąsiai sakyti, kad žalioji arbata – sveikiausia iš visų.

    Bet jeigu jums ji dėl kokių nors priežasčių nepriimtina, yra aibė kitų sveikuoliškų arbatų be kofeino, pradedant pipirmėčių ir baigiant ramunėlių.

  • 4 būdai pastebėti aukštą cholesterolį… iš nagų

    4 būdai pastebėti aukštą cholesterolį… iš nagų

    Nebūtinai visiems ir nebūtinai iškart pasirodantys subtilūs ženklai ant nagų gali tapti vienu pirmųjų įspėjimų, kad „blogojo“ cholesterolio kiekis organizme pasiekė pavojingą ribą.

    Tačiau žinant, kaip pastebėti juos laiku, galima išvengti su tuo susijusių sveikatos problemų, kol jos nepradėjo kelti pavojaus gyvybei.

    Pasak specialistų, didelis cholesterolio kiekis gali sukelti vos įžiūrimus nagų pakitimus – kartais tokius menkus, kad ilgai lieka nepastebėti.

    Tačiau vienas iš pagrindinių indikatorių, kad kažkas negerai, paprastai būna pasikeitusi natūrali nagų spalva.

    Turinčiųjų padidėjusį cholesterolio kiekį nagai neretai pagelsta.

    Gali atsirasti ir ksantomų – nedidelių gelsvų, gelsvai rausvų ar rusvų gumbelių dėl po oda susikaupusių lipidų (riebalų).

    Būna, kad nagai nublanksta, tampa šviesesni, nei turėtų būti. Tekėdamas kraujas suteikia nagų guoliams rausvą atspalvį, tad kai šis ima blykšti, galima įtarti, jog cholesterolio plokštelėms užkimšus kraujagysles sutriko kraujotaką.

    Be spalvos, dar vienas aspektas, kurį reikia stebėti, yra nagų storis.

    Dėl susikaupusio didelio cholesterolio kiekio nagų plokštelės gali pasidaryti neįprastai storos arba būti trapios, lengvai lūžinėti.

    Retais atvejais po rankų arba kojų nagais atsiranda ir tamsių linijų – vadinamųjų rakštinių kraujosruvų.

  • Cholesterolis – draugas ar priešas?

    Cholesterolis – draugas ar priešas?

    Išgirdus žodį „cholesterolis“, prieš akis iškyla užsikimšusios kraujagyslės, širdies priepuoliai ir gydytojai, griežtai perspėjantys: „Mažiau kiaušinių, daugiau salotų!“

    Cholesterolis dažnai laikomas pagrindiniu medicinos priešu, didžiausia grėsme širdžiai ir kraujagyslėms.

    Bet ar tikrai jis toks pavojingas, kaip dažnai manoma?

    Cholesterolis – statytojas, o ne griovėjas

    Pradėkime nuo kelių faktų, kurie gali pakeisti jūsų požiūrį. Cholesterolis – tai ne tiesiog „kenksminga medžiaga“, o gyvybiškai svarbus junginys, be kurio mūsų organizmas sugriūtų kaip kortų namelis. Tai į riebalus panaši medžiaga, esanti kiekvienoje organizmo ląstelėje, keliaujanti kraujotakos sistema. Maždaug 80 proc. cholesterolio pagamina kepenys, o likusią dalį gauname su maistu. Ir kam jis reikalingas? Ogi štai kam:

    • Jis yra pagrindinė ląstelių membranų sudedamoji dalis, suteikianti joms lankstumo ir elastingumo.
    • Cholesterolio gausu nerviniame audinyje, ypač smegenyse (be jo net galvoti būtų sunku!).
    • Jis būtinas steroidinių hormonų – testosterono, estrogeno, kortizolio – sintezei.
    • Be jo nepasigamina vitaminas D, o tai reiškia, kad gali susilpnėti kaulai ir imuninė sistema.

    Taigi, jei manėte, kad cholesterolis yra absoliutus blogis, metas pergalvoti šį įsitikinimą.

    Gerasis ir blogasis cholesterolis: kas yra kas?

    Čia ir prasideda įdomiausia dalis. Pats cholesterolis organizme neklaidžioja – jį perneša lipoproteinai, tarsi transporto kapsulės. Taigi galima sakyti, kad cholesterolis kraujyje būna lipoproteinų pavidalo. Ir čia atsiranda painiava: vieni lipoproteinai vadinami „geraisiais“, kiti – „blogaisiais“.

    🔴 Mažo tankio lipoproteinai (MTL) – „blogasis“ cholesterolis. Jie perneša cholesterolį kraujagyslėmis, o kai jo per daug, jis kaupiasi ant kraujagyslių sienelių ir formuoja aterosklerozines plokšteles. Pasekmė – didesnė infarktų ir insultų rizika.

    🟢 Didelio tankio lipoproteinai (DTL) – „gerasis“ cholesterolis. Jie surenka cholesterolio perteklių ir perneša jį atgal į kepenis, kur jis perdirbamas. Taip DTL apsaugo kraujagysles nuo užsikimšimo.

    Svarbiausia ne bendras cholesterolio kiekis, o šių dviejų frakcijų balansas. Jei MTL yra per daug, o DTL – per mažai, tuomet tikrai verta susirūpinti.

    Kada verta sunerimti?

    Jei kraujo tyrimas rodo padidėjusį cholesterolio kiekį, tai dar nereiškia, kad laikas visą turtą užrašyti katinui ir maitintis vien duona ir vandeniu. Svarbiausia atkreipti dėmesį į MTL ir DTL santykį.

    Optimalūs rodikliai:
    ✔ DTL turėtų būti daugiau nei 1,0 mmol/l vyrams ir 1,2 mmol/l moterims.
    ✔ MTL rekomenduojama laikyti žemiau 3,0 mmol/l.
    ✔ Bendras cholesterolio kiekis neturėtų viršyti 5,0 mmol/l.

    Jei „blogojo“ cholesterolio lygis viršija normą, o „gerasis“ yra per mažas, metas imtis veiksmų.

    Ką daryti, jei balansas sutrikęs?

    ✅ Pakoreguoti mitybą:
    Riebus maistas – skanu, tačiau piktnaudžiavimas perdirbtais riebalais, greituoju maistu ir saldumynais blogina cholesterolio pusiausvyrą.

    ✅ Daugiau judėti:
    Fizinis aktyvumas didina „gerojo“ cholesterolio kiekį. Net paprastas kasdienis 10 000 žingsnių pasivaikščiojimas gali duoti puikių rezultatų!

    ✅ Atlikti išsamesnius tyrimus:
    Kai kuriais atvejais vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka – gydytojas gali rekomenduoti statinus ar kitus vaistus, padedančius kontroliuoti lipidų profilį.

    Cholesterolis – ne pabaisa!

    Cholesterolis nėra priešas, o svarbi organizmo dalis.

    Taip, jo perteklius kenkia, tačiau svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą.

    Neverta jo bijoti tarsi kažko siaubingo.

    Verčiau vengti tingaus gyvenimo būdo, nesveiko maisto ir nepamiršti profilaktinių sveikatos patikrų.

    Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir neskirta diagnozėms nustatyti ar savarankiškai gydytis. Dėl sveikatos klausimų visuomet pasitarkite su gydytoju.

  • Padidėjęs cholesterolis – ne visada blogai

    Padidėjęs cholesterolis – ne visada blogai

    Širdies ligos – negailestingiausias žudikas visame pasaulyje neišskiriant ir Lietuvos. Tačiau didelis cholesterolis jas sukelia toli gražu ne visada, atskleidė naujausias tyrimas.

    JAV, Floridoje vieno klinikinės kardiologijos instituto specialistai bemaž penkerius metus tyrė 80 asmenų, besilaikančių mažai angliavandenių turinčio maisto dietos, arba kitaip ketodietos, sveikatą.

    Ir pastebėjo, jog net kai žmonėms nustatytas aukštas mažo tankio lipoproteinų, arba „blogojo“ cholesterolio, kiekis kraujyje, anaiptol ne visada arterijose pradeda kauptis cholesterolio plokštelės ar išsivysto širdies liga.

    Amerikiečių kardiologų vertinimu, taip yra dėl to, kad ketodietos laikęsi tyrimo dalyviai turėjo sveiką medžiagų apykaitą.

    Iš viso tyrime dalyvavo 160 asmenų – dvi grupės po 80 žmonių, kurių amžiaus vidurkis siekė 55-erius metus. Viena grupė, kaip minėta, laikėsi mažo angliavandenių ir didelio baltymų bei riebalų kiekio dietos, antroji jokios ypatingos dietos nesilaikė.

    Rizika susirgti širdies liga visiems tyrimo dalyviams buvo vienoda. Tačiau per tuos beveik penkerius metus nė vienam iš jų nepastebėtas spartesnis grėsmės tapti širdininku progresavimas.

    Teko daryti išvadą, kad ryšio tarp cholesterolio lygio ir jo plokštelių sankaupų kraujagyslėse nebuvo nė vienoje tiriamųjų grupėje. Vadinasi, jeigu žmogus nevalgo daug cukraus ir angliavandenių, širdies liga jiems gali ir negrėsti – net jei aukštas cholesterolis.

    Tokie rezultatai, mano mokslininkai, turėtų paveikti medikų darbą su pacientais, kuriems nustatytas didelis „blogojo“ cholesterolio kiekis. Ignoruoti pastarojo jokiu būdu negalima, tačiau dabar jau akivaizdu, kad prieš skiriant vaistus cholesteroliui mažinti reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Kiekvieno paciento – net ir turinčio genetinį polinkį – rizika privalo būti įvertinta individualiai. Nes dešimtmečius gyvavęs tikėjimas, jog riebalai ir cholesterolis – didžiausias blogis, pranašaujantis širdies ligą, kaip paaiškėjo, neturi svarių įrodymų.

    Kalbant apie statinus – vaistus, mažinančius cholesterolio kiekį, – specialistai pripažįsta jų veiksmingumą mažinant infarktų skaičių tarp didelės rizikos grupės pacientų.

    Tačiau pabrėžia ir tai, kad didžioji dalis klinikinių statinų tyrimų buvo atlikta su pacientais, dauguma kurių pripažinti metaboliškai nesveikais.