Žyma: amžius

  • Skausmas gali pranašauti netikėtą ligą

    Skausmas gali pranašauti netikėtą ligą

    Vieną artėjančios demencijos ženklų galima pastebėti net prieš 16 metų, rodo naujausi tyrimai.

    Kuo anksčiau diagnozuojama demencija, tuo geriau. Deja, tą padaryti nepaprasta. Pastebėti pačius pirmuosius simptomus itin sudėtinga, nes jie subtilūs ir gali būti susiję su natūraliu senėjimo procesu ar kitais, ne tokiais rimtais sveikatos sutrikimais.

    Vis dėlto išsamūs tyrimai padėjo atrasti vieną specifinį demencijos simptomą, pasireiškiantį net iki šešiolikos metų prieš patvirtinant diagnozę. Ir tai yra skausmas.

    Daugelis silpnaprotyste sergančių pacientų kenčia lėtinius skausmus. Tačiau iki šiol nebuvo tvirtai žinoma, ar jie prisideda prie demencijos vystymosi, ar galbūt ją paspartina. O gal tiesiog šie du negalavimai žengia koja kojon, nes yra sukeliami to paties dar nežinomo faktoriaus?

    Senėjimo procesus stebintys ekspertai jau kuris laikas žino, jog su demencija susiję pakitimai smegenyse prasideda keli dešimtmečiai iki diagnozės (konkretus žinomas skaičius – net 34-eri metai).

    Todėl abejojama, kad skausmą reikėtų laikyti rizikos faktoriumi susirgti demencija. Greičiau lėtiniai skausmai gali būti ankstyvas demencijos simptomas arba su ja susijęs reiškinys.

    Kitaip sakant, gali būti, jog besivystančios demencijos išprovokuoti pakitimai smegenyse lemia stipresnius skausmus.

    Taigi jei pastebėjote, kad jus vis dažniau kamuoja stiprus skausmas arba skausmas ima trukdyti gyventi normalų kasdienį gyvenimą, nepulkite į paniką, bet vis dėlto pradėkite atidžiau stebėti savo savijautą.

    Dairytis, anot specialistų, reikėtų kitų ankstyvųjų demencijos požymių, kaip atminties problemos, prasta koncentracija, sunkiau atliekamos įprastos užduotys, dažnesnė sutrikimo būsena.

    Sunkumai ieškant tinkamų žodžių, nuotaikų svyravimai, apatija, kartojimasis, vis daugiau pastangų reikalaujantis prisitaikymas irgi priskiriami ankstyviesiems senatvinės silpnaprotystės simptomams.

  • Gal jau laikas liautis kasus sniegą?

    Gal jau laikas liautis kasus sniegą?

    Savaitės pradžioje daug kam teko pamojuoti sniego kastuvu. Ir daug kam to daryti greičiausiai buvo nebegalima.

    Kaip nustatė du dešimtmečius atitinkamu tyrimus vykdę kanadiečiai – o jie tikrai negali skųstis sniego trūkumu, – su kiekvienu snygiu tam tikro amžiaus vyrų mirtingumas padidėja 16 proc., o su didesne sniego audra – ir visais 34 proc.

    Ryšio tarp sniego kasimo ir moterų mirtingumo tyrėjai netyrė: nors apie tokius atvejus irgi žinoma, mokslininkai rėmėsi prielaida, kad užvirtus sniegui valyti jį dažniausiai imasi vyriškiai.

    Tas pats, kas iškelti mašiną

    Problema tai, kad šlapias sniegas labai sunkus. Vieno tyrimo metu nustatyta, jog pilnas kastuvas jo sveria kiek daugiau nei 7 kg. Per minutę tokį svorį tenka iškelti vidutiniškai 12 kartų. Pasidarbavus 10 minučių susidaro geri 900 kg sniego – bemaž tiek, kiek sveria kompaktiškas automobilis.

    Pulsas valant sniegą šokteli iki 97 proc. maksimalaus (maksimalus pulsas nustatomas atėmus asmens amžių iš 220; 50-mečių maksimalus pulsas būtų 170 širdies susitraukimų per minutę). O tai daugiau nei to paties žmogaus pulsas pakiltų jam atliekant didžiausio intensyvumo fizinio krūvio testą širdies darbui įvertinti (pas mus tai veloergometrija, arba stacionaraus dviračio minimas, Šiaurės Amerikoje analogiškas testas atliekamas ant bėgimo takelio).

    Antra, sningant paprastai spaudžia ir šaltukas. Fiziniai krūviai šaltame ore skatina kraujagyslių susitraukimą – kraujui tampa sunku cirkuliuoti po kūną. Dėl to irgi kyla kraujospūdis, o širdžiai tampa dar sunkiau apsirūpinti pakankamu kraujo kiekiu.

    Problema – juda tik pusė kūno

    Tačiau didžiausi sniego kasimo pavojai, anot medikų, slypi pačiame veiklos pobūdyje.

    Sniego valymas – statiški fiziniai krūviai. Tai reiškia, kad jūs stovite vietoje ir naudojate tik viršutinę kūno dalį pilniems kastuvams sunkaus šlapio sniego kiloti. Nuo tokių pratimų ir pulsas, ir kraujospūdis pašoka labai staiga ir labai aukštai.

    Kėlimas tik rankomis reikalauja iš širdies daug didesnių pastangų nei tą patį svorį keltume atsispirdami kojomis.

    Taip pat keldami ar stumdami kažką sunkaus mes paprastai sulaikome kvėpavimą. Dėl to pulsas ir kraujospūdis dar didėja.

    Kai širdis daužosi it pašėlusi, bet jūs praktiškai stovite vienoje vietoje ir nejudinate kojų, kraujas susikaupia apatinėse galūnėse ir sunkiai besugrįžta atgal į širdį.

    Galiausiai prisideda ir jau minėtas šalto oro poveikis kraujagyslėms – dėl jo širdies arterijos susitraukia, nors ir taip tėra virtų spagečių skersmens. Tad nenuostabu, jog pasekoje kyla kraujospūdis ir širdį pasiekia vis mažiau kraujo.

    Metas padėti kastuvą

    Kuo čia dėtas amžius? Jis tokioje situacijoje gali tapti gyvenimo arba mirties klausimu.

    Žmonėms trečioj ar ketvirtoj dešimty sniego kasimas paprastai niekuo negresia, nes jiems dar nebūna išsivysčiusių vainikinių širdies arterijų liga. Tačiau jeigu jums 45–50 metų ar daugiau, turite žinomų arba nediagnozuotų širdies ligų ir dar praktikuojate sėslų gyvenimo būdą, kasti sniegą yra labai pavojinga.

    Specialistai ypač akcentuoja nediagnozuotas širdies ligas.

    Tai, kad kol kas nejuntami jokie simptomai, nereiškia, jog širdis sveika. Priešingai. Vyresniems kaip 50-ies žmonėms, visą gyvenimą mažai judantiems ir piktnaudžiaujantiems nesveiku maistu, kardiologinės problemos yra veikiau faktas nei prielaida. Tiesiog kartais pirmas ir paskutinis jų pasireiškimas yra mirtis sustojus širdžiai.

    Suprantama, esama vidutinio amžiaus žmonių, kurių organizmui tokie fiziniai krūviai įkandami. Todėl medikai sako negalintys nubrėžti konkrečios amžiaus ribos – ar išskirti vienos kurios lyties, dėl kurios įsigaliotų draudimas kasti sniegą: mes visi be galo skirtingi.

    Jeigu jūs reguliariai mankštinatės, cholesterolio lygis normalus, nerūkote, rizika turėtų būti mažesnė. Tačiau niekada – nulinė, pabrėžia medikai.

    Kaip saugiau valyti sniegą?

    Tam reikia laikytis kelių paprastų specialistų rekomendacijų. Ir pirmoji iš jų – susirasti, kas tą padarytų už jus.

    Vyresniems kaip 70–80 metų asmenims tai jau ne patarimas, o griežtas nurodymas. Net jeigu visą gyvenimą be jokių problemų nusikasdavote sniegą patys.

    Tuo labiau jei kada nors rūkėte ar teberūkote, turite kitokių širdies ligų rizikų – laikas padėti kastuvą į šalį.

    Stumkite, ne kelkite. Taip valant sniegą širdis patiria mažesnę įtampą.

    Įvertinkite oro sąlygas. Jeigu reali arba jutiminė oro temperatūra žema, širdies kraujagyslės susitraukinės stipriau. Eidami valyti sniego visada pasirūpinkite keliais sluoksniais šiltų drabužių, dėvėkite kepurę, pirštines ir šaliką (patikėkite, baimė sušilti, o tuomet peršalti tikrai ne pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti darbuojantis kastuvu).

    Venkite sunkaus maisto. Taip pat nerūkykite, nevartokite alkoholio jei ketinate eiti valyti sniego.

    Darykite pertraukas. Truputį pakasę, pailsėkite. Pulsui ir kraujospūdžiui normalizuotis reikia laiko, todėl jokiu būdu nesiveržkite nukasti viso sniego vienu ypu.

    Naudokite elektrinį sniego valytuvą, jei tik yra tokia galimybė. Turint širdies ligą ar kitų sveikatos problemų tai vis tiek bus pavojinga, tačiau ne taip, kaip kasant kastuvu, nes jūs judėsite.

    Neignoruokite simptomų. Jeigu jaučiate skausmą ar bet kokį diskomfortą nuo bambos ir aukščiau, tučtuojau liaukitės dirbę. O pajutę bet kurį iš galimų infarkto simptomų, nedelskite kviestis greitąją pagalbą.

  • Kodėl vyresni žmonės dažnai rankas laiko už nugaros?

    Kodėl vyresni žmonės dažnai rankas laiko už nugaros?

    Matant vyresnius žmones, dažnai pastebima jiems būdinga eisena su rankomis, laikomomis už nugaros.

    Šis įprotis kelia klausimų – kodėl toks elgesys dažniau pasireiškia senstant?

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tiesiog patogi poza. Tačiau egzistuoja gilesnės priežastys, susijusios su fiziologiniais pokyčiais, psichologine būsena ir netgi kultūriniais ypatumais.

    Fiziologiniai veiksniai

    Žmogaus kūnas su amžiumi keičiasi dėl natūralaus senėjimo proceso, kuris yra neišvengiamas ir negrįžtamas. Šie pokyčiai veikia laikyseną, koordinaciją ir eiseną. Pavyzdžiui:

    • Mažėja stuburo lankstumas, tarp slankstelių diskai praranda elastingumą ir aukštį, todėl kūno laikysena tampa pasilenkusi, o ūgis – mažesnis.
    • Rankų laikymas už nugaros padeda kompensuoti laikysenos pokyčius, mažina stuburo apkrovą ir palaiko pusiausvyrą.

    Sąnarių ligos, tokios kaip artritas ar osteochondrozė, taip pat gali sukelti skausmą pečių, rankų ir nugaros srityse. Rankų laikymas už nugaros šiuo atveju gali sumažinti diskomfortą, nes pečiai tokiu būdu mažiau įsitempia.

    Kai kurie gydytojai netgi rekomenduoja šią pozą kaip būdą pagerinti laikyseną ir palengvinti nugaros bei kaklo raumenų įtampą.

    Be to, mažėjant raumenų tonusui, ypač pilvo ir nugaros srityje, keičiasi kūno svorio centras. Rankų laikymas už nugaros stabilizuoja eiseną ir padeda išvengti pusiausvyros praradimo.

    Psichologiniai aspektai

    Rankų laikymas už nugaros turi ne tik fiziologinę, bet ir psichologinę reikšmę. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai pasivaikščiojimus vertina kaip laiką apmąstymams ir ramiai savistabai. Rankų laikymas už nugaros sukuria uždarumo ir jaukumo jausmą, padedantį sutelkti dėmesį į vidinius išgyvenimus bei atsiriboti nuo išorinių dirgiklių.

    Psichologai teigia, kad ši poza gali reikšti ir vidinį pasitikėjimą bei ramybę. Daugelio kultūrų atstovams rankų laikymas už nugaros asocijuojasi su išmintimi ir orumu. Štai garsūs mokslininkai, tokie kaip Albertas Einšteinas, Izaokas Niutonas ar Čarlzas Darvinas, dažnai vaizduojami su rankomis už nugaros, o tai pabrėžia jų susikaupimą ir mąstymą.

    Lėtesnė, mažiau energinga eisena ir rankos už nugaros simbolizuoja gyvenimo tempo sulėtėjimą, pasaulio stebėjimą ir dėmesį smulkmenoms.

    Kultūriniai aspektai

    Įvairiose kultūrose tokia eisena suvokiama skirtingai, tačiau dažniausiai ji siejama su amžiumi ir išmintimi. Pavyzdžiui, rytų kultūrose rankų laikymas už nugaros laikomas gilios kontempliacijos ir dvasinės ramybės ženklu. Filosofai, mokytojai ir išminčiai dažnai vaizduojami šioje pozoje kaip ramybės ir žinojimo simboliai.

    Kai kuriose kultūrose tokia eisena primena karišką laikyseną – vyresni karininkai dažnai vaikšto su rankomis už nugaros, demonstruodami pasitikėjimą ir situacijos kontrolę. Žmonės, turėję ryšių su kariuomene, gali perimti šį įprotį.

    Be to, tokia poza gali būti paveldėta iš vyresnių šeimos narių. Stebėdami savo tėvus ar senelius, žmonės pasąmoningai perima jų eisenos įpročius.

    Tyrimai rodo, kad rankų laikymas už nugaros reikalauja mažiau energijos nei įprasta eisena, nes sumažėja pečių juostos raumenų aktyvumas, o judesiai tampa ekonomiškesni.

    Rankų laikymas už nugaros vyresniame amžiuje – ne vien įprotis, bet ir įvairių fiziologinių, psichologinių bei kultūrinių veiksnių derinys.

    Ši būdinga poza simbolizuoja brandą, ramybę ir apmąstymus, suteikdama eisenai ypatingą reikšmę. Suprasdami šį fenomeną, ne tik patenkiname savo smalsumą, bet ir geriau suvokiame, kaip amžiaus pokyčiai veikia žmogaus kūną ir elgseną.

  • 5 testai senėjimui įvertinti

    5 testai senėjimui įvertinti

    Galite valgyti sveikiausią pasaulyje maistą, tačiau jei norite senti lėtai ir išlikti savarankiški net labai garbiame amžiuje, privalote jau dabar pasirūpinti trimis dalykais: savo pusiausvyra, jėgomis ir lankstumu.

    Klystate, jei manote, kad senti pradedame tik išėję į pensiją. Vos nuo 35-erių metų mes imame prarasti raumenų masę, mažėja kaulų tankis.

    Ir bene vienintelis būdas kovoti su tokiais amžėjimo pasireiškimais – kasdienis judėjimas ir mankšta.

    Pasistenkite dėl savęs dabar – stiprinkite raumenis, ugdykite lankstumą, gerinkite pusiausvyrą ir laikyseną, kad senatvėje nebūtų baisi nei osteoporozė, nei traumos, o jaustumėtės gal net tvirtesni nei tuomet, kai buvote trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai.

    Stovėjimas ant vienos kojos

    Kodėl tai svarbu. Gebėjimas išlaikyti vertikalią pozą – smulkmena (kaip mums atrodo), kurios nevertiname iki prarandame.

    Išmokę važiuoti dviračiu vaikystėje turbūt daugiau niekada ir nebesusimąstome apie pusiausvyros išlaikymą, kol vieną dieną suprantame, kad turime į kažką įsikibti norėdami saugiai išlipti iš vonios.

    Anot statistikos, kritimai – viena dažniausių mirtimi pasibaigiančių nelaimingų atsitikimų priežasčių po avarijų keliuose. O pusiausvyros sutrikimai siejami su ankstyva mirtimi.

    Tačiau išlaikyti pusiausvyrą – nemenkas iššūkis smegenims, reikalaujantis sklandaus akių, vestibulinės sistemos (vidinės ausies) ir proprioreceptorių galūnėse bendradarbiavimo.

    Kaip pagerinti pusiausvyrą. Dažniau stovėti ant vienos kojos. Šis patarimas jau seniai sklando internete ir po socialinius tinklus – ir ne be svarios priežasties.

    Jeigu norite įvertinti esamą savo pusiausvyros būklę, pabandykite stovėdami ant vienos kojos užsirišti kitos bato raištelį. Taip sužinosite ir tai, ar vienos kūno pusės pusiausvyra nėra geresnė nei kitos. (Jeigu triukas su bato raišteliais atrodo pernelyg ekstremalus, pabandykite pastovėti ant vienos kojos, kol valotės dantis – kad turėtumėte galimybę atsiremti į praustuvę.)

    O tada, jei reikia, imkitės pratimų, padėsiančių pusiausvyrą pagerinti.

    Ko iš savęs tikėtis? Jeigu esate jaunesni kaip 40-ies, turėtumėte išstovėti ant vienos kojos 43 sekundes be pertrūkio.

    40–49 metų asmenims minimumas – 40 sekundžių.

    50–59 metų – 37 sekundės.

    60–69 metų – 30 sekundžių.

    70–79 metų – nuo 18 iki 19 sekundžių.

    Vyresniems kaip 80-ies žmonėms truputį daugiau nei 5 sekundės jau yra labai gerai.

    „Lenta“ (pratimas)

    Kodėl tai svarbu. Turėti stiprų liemenį, įskaitant dubens, apatinės nugaros dalies, klubų ir pilvo raumenis, be galo svarbu. Tai leidžia mums sklandžiai atlikti kasdienius judesius: pakelti vaiką, atlikti namų ruošą, parsinešti pirkinius iš parduotuvės ir darbuotis sode. Ir „lentos“ pratimas – vienas populiariausių būdų išmatuoti visų šių raumenų jėgą. Kaip ir ją padidinti.

    Anot specialistų, norintiesiems turėti stiprius pilvo raumenis „lenta“ dargi naudingesnė nei begaliniai pritūpimai.

    Papildomas privalumas – stiprinant giliuosius liemens raumenis galima labai veiksmingai atsikratyti nugaros skausmų.

    Kaip sustiprinti raumenis. Atsiremkite dilbiais į grindis, kad rankos būtų tiesiai po pečiais, išsitieskite ir pasistiebkite ant pirštų galiukų, o galvą palenkite, kad būtų vienoje linijoje su nugara. Jūsų kūnas turi sudaryti kuo lygesnę paralelinę liniją grindims – „lentą“.

    Šio pratimo žavesys yra jo paprastumas: lengvas atlikti, jis iš tikrųjų padeda mankštinti daugybę liemenį palaikančių raumenų grupių.

    Pabandykite atlikti „lentos“ pratimą ir suprasite, kokie stiprūs yra centrinės jūsų kūno dalies raumenys. Praktikuokite jį reguliariai – ir ilgainiui pastebėsite progresą.

    Mėgstate iššūkius? Išbandykite karišką „lentos“ versiją: laikydami nugarą tiesią ir stengdamiesi nejudinti klubų, pakilkite nuo vieno dilbio ant plaštakos, tada – ant kitos, o paskui vėl nusileiskite į pradinę poziciją. Kartokite 30 sekundžių.

    Ko iš savęs tikėtis? Atsiremkite į grindis „lentos“ pratimui reikalinga poza ir įjunkite telefone esantį laikmatį – pažiūrėkite, kiek ištversite. Pasak specialistų, net ir 10 sekundžių yra puikus rezultatas pradedantiesiems. Bet šauniausia tai, kad treniruojantis jį įmanoma pagerinti bet kokiame amžiuje. Pasistenkite didinti šį laiką po truputį, kol galėsite tokioje pozicijoje išsilaikyti iki 60 sekundžių.

    Atsisėsti – atsistoti

    Kodėl tai svarbu. Jeigu jums visada fiziškai sunku pakilti nuo kėdės, vadinasi, jūsų kūnas silpnesnis, nei turėtų būti. O tai veda prie labai negerų dalykų: mažesnio bendro aktyvumo, pusiausvyros problemų, griuvimų, traumų ir mirties dėl nelaimingo atsitikimo grėsmės.

    Pratimą „atsisėsti – atsistoti“ specialistai jau seniai naudoja pacientų griaučių raumenų būklei įvertinti. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tarp tokių pacientų ypač daug būna biurų darbuotojų, besiskundžiančių nugaros skausmais.

    Kaip atgauti kūno jėgą. Pasistatykite kėdę be porankių, bet su atrama. Atsisėskite, pėdas tvirtai padėkite pečių plotyje. Pratimo esmė – kiek galima daugiau kartų atsistoti ir vėl atsisėsti. Tik nesukčiaukite: atsistoję išsitieskite visu ūgiu, atsisėskite deramai, ne šiaip pritūpkite ant kėdės.

    Ko iš savęs tikėtis? Nusistatę laikmatį 30 sekundžių, paskaičiuokite, kiek kartų spėsite atsistoti nuo kėdės ir vėl atsisėsti. Pageidautina – į nieką nesiremdami rankomis.

    Jeigu esate jaunesni kaip 60-ies, vidurkis turėtų būti apie 24–25 kartus moterims ir 25–27 kartus vyrams. Vyresniems kaip 60 metų asmenims galimas menkesnis rezultatas, bet reikėtų orientuotis į 10–12 kartų.

    70–79 metų žmonėms orientacinis vidurkis – 10–15 kartų moterims ir 11–17 kartų vyrams.

    Sulaukus 80-ies ir įkopus į devintą dešimtį, moterims vidurkis turėtų būti 8–14, vyrams – 8–15 kartų.

    Pritūpimai su svarmenimis

    Kodėl tai svarbu. Šis pratimas padeda išmatuoti funkcinį pajėgumą – vieną esminių ilgaamžiškumo rodiklių.

    Jeigu apibūdinti paprastai, funkcinio pajėgumo pratimai imituoja mūsų kasdien atliekamus judesius. Pavyzdžiui, kai pasilenkiame ką nors pakelti nuo grindų ar ravime daržą, mes irgi juos atliekame. Todėl tereikia įprasti daryti tai sąmoningai, nepamirštant naudotis liemens raumenimis, ir ilgainiui pajusite, jog nugara sustiprėjo, rečiau „skundžiasi“ patirtais fiziniais krūviais.

    Iš visų funkcinį pajėgumą didinančių pratimų pritūpimai laikomi idealiausiais, mat įtraukia daugybę raumenų grupių ir verčia juos visus darbuotis drauge. Todėl tūpsniai ne tik stiprina apatinę kūno dalį, liemenį, bet ir gerina pusiausvyrą, laikyseną bei saugo nuo galimų traumų (silpni keliai dukart padidina griuvimų tikimybę vyresniame amžiuje!).

    Kaip padidinti funkcinį kūno pajėgumą. Pritūpimus galima atlikti ir be svarmenų. Bet jeigu norite juos naudoti, nebūtinai turite pirkti – tiks plastikiniai buteliai su vandeniu.

    Atsistokite praskėstomis kojomis, pėdas nukreipkite į šonus – poza turėtų būti panaši į sumo imtynininkų. Svarmenis (butelius) laikykite sulenktose rankose pečių lygyje.

    Leisdamiesi visu liemeniu žemyn, pritūpkite atkišdami klubus atgal. Tuo metu visą savo svorį koncentruokite į kulnus, stenkitės, kad krūtinė būtų atkišta į priekį, pečiai – atlenkti atgal.

    Atsistoję iškelkite rankas virš galvos ir vėl nuleiskite į pečių lygį.

    Ko iš savęs tikėtis? Kiek pavyksta padaryti tokių pritūpimų, labiau priklauso nuo bendros žmogaus fizinės būklės nei nuo amžiaus. Tad kad ir kiek jums būtų metų, treniruojantis visada bus galima pagerinti rezultatą.

    Norint padidinti kūno funkcinį pajėgumą, pradžiai patariama triskart atlikti po 10–12 pritūpimų.

    Plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga

    Kodėl tai svarbu. Net tie iš mūsų, kurie intensyviai sportuoja, vargu ar teikia prioritetą plaštakų stiprinimui. Nors daugybė tyrimų rodo ryšį tarp plaštakų ir pirštų suspaudimo jėgos vidutiniame amžiuje ir mažesnio mirtingumo.

    Pagal vieno tokių tyrimų, kuriame dalyvavo 140 000 savanorių, rezultatus, su kiekvienu suspaudimo jėgos sumažėjimu 5 kg, mirties tikimybė didėja 14 proc., infarkto rizika – 7 proc.

    Taigi plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga yra puikus bendros sveikatos būklės rodiklis. Jos sumažėjimas – sarkopenijos (raumenų masės nykimo senstant), diabeto, ir Alcheimerio ligos simptomas.

    Stiprios rankos – tai ne tik galimybė lengvai atsidaryti stiklainį su agurkėliais ar užsinešti pirkinių krepšelį į penktą aukštą. Tai dar ir galimybė senatvėje ilgiau gyventi nepriklausomiems – ir spėti įsikibti į, pavyzdžiui, laiptų turėklą pajutus, kad griūnate.

    Kaip padidinti rankų jėgą. Susiraskite vidutinio dydžio vonios rankšluostį, suimkite per vidurį ir sukiokite rankomis pirmyn ir atgal, tarsi norėtumėte išgręžti. Taip abi rankos mankštinsis tuo pačiu metu.

    Kad nepabostų, kitais kartais galite naudoti teniso kamuoliuką – suspauskite jį taip stipriai, kaip tik galite, palaikykite 10 sekundžių, atleiskite. Pakartokite tris kartus. Tada imkite kamuoliuką į kitą ranką.

    Taip mankštintis galite net žiūrėdami televizorių.

    Ko iš savęs tikėtis? Savo plaštakų suspaudimo jėgą galima pasimatuoti ir be specialaus įrenginio.

    Suimkite abiem rankomis vonios svarstykles iš šonų, suspauskite kiek galėdami stipriau ir pažiūrėkite, kokį skaičių jos rodo. Kad ir koks tas būtų, stenkitės treniruotis ir po truputį jį vis didinti.

    Vis dėlto tiksliausias būdas sužinoti plaštakų ir pirštų jėgą – rankinis dinamometras.

    40–50 metų moterims jis turėtų rodyti vidutiniškai 22–27 kg. Moterims nuo 50-ies iki 60 metų – vidutiniškai 20–25 kg.

    Vyrų rankų ir pirštų suspaudimo jėga didesnė, todėl 40–50-mečiai turėtų tikėtis išspausti 42–49 kg, 50–60 metų vyrai – vidutiniškai 39–45 kg.