Žyma: amžius

  • Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Ilgą ir sveiką gyvenimą lemia ne vien paveldėti genai. Vis daugiau dėmesio mokslininkai skiria aplinkai, gyvenimo būdui, socialiniams ryšiams ir net žmogaus asmenybės bruožams.

    Naujas Sardinijoje atliktas tyrimas atskleidė, kokiomis savybėmis pasižymi aktyvūs ir gerą psichologinę savijautą išlaikantys senjorai.

    Tiesa, mokslininkai pabrėžia: tyrimas neįrodo, kad tam tikras charakteris savaime pailgina gyvenimą.

    Tačiau smalsumas, atvirumas naujovėms, atsakingumas ir gebėjimas įveikti sunkumus gali paskatinti žmogų išlikti aktyvų, bendrauti ir rūpintis savimi. O tai svarbu norint geriau jaustis vyresniame amžiuje.

    Ilgaamžiškumą lemia ne tik genai

    Žmogaus gyvenimo trukmė priklauso nuo daugybės tarpusavyje susijusių aplinkybių. Genai turi reikšmės, ypač kalbant apie išskirtinį ilgaamžiškumą, tačiau mokslininkai nesutaria, kokia tiksliai gyvenimo trukmės dalis yra paveldima.

    Didelę įtaką taip pat daro mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas, išsilavinimas, socialinė ir ekonominė padėtis, aplinkos tarša bei galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Naujausi tyrimai rodo, kad daugeliui su senėjimu susijusių ligų aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai gali būti ne mažiau svarbūs už genetinį polinkį.

    Tačiau ar gyvenimo trukmę ir savijautą senatvėje gali paveikti žmogaus charakteris? Į šį klausimą mėgino atsakyti Kaljario universiteto Sardinijoje mokslininkai.

    Tyrė Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojus

    Centrinė ir rytinė Sardinijos dalis vadinama viena iš pasaulio „mėlynųjų zonų“. Taip apibūdinamos vietovės, kuriose užfiksuota neįprastai daug labai garbaus amžiaus sulaukusių žmonių.

    Tyrime dalyvavo 125 namuose gyvenantys 71–101 metų žmonės. Jų amžiaus vidurkis siekė 80,1 metų. Iš jų 55 gyveno Sardinijos „mėlynojoje zonoje“, o 70 – netolimoje kaimiškoje vietovėje, kuri šiai zonai nepriskiriama.

    Abi grupės buvo panašios pagal amžių, lyčių pasiskirstymą, socialinę ir kultūrinę aplinką bei bendrą pažintinių gebėjimų lygį. Tyrėjai vertino dalyvių asmenybės bruožus, psichologinę savijautą, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, gebėjimą įveikti sunkumus ir laisvalaikio įpročius.

    Vertino penkis pagrindinius asmenybės bruožus

    Dalyvių charakteris buvo vertinamas pagal psichologijoje plačiai naudojamą Didžiojo penketo modelį. Jį sudaro penki asmenybės bruožai:

    atvirumas patirčiai – smalsumas, domėjimasis naujovėmis ir noras mokytis;

    sąmoningumas – atsakingumas, organizuotumas, savidrausmė ir gebėjimas siekti tikslo;

    ekstraversija – polinkis bendrauti, aktyvumas ir socialumas;

    sutarumas – geranoriškumas, atjauta, noras bendradarbiauti;

    neurotiškumas – polinkis dažniau nerimauti, patirti įtampą ir neigiamas emocijas.

    Paaiškėjo, kad atvirumas patirčiai, sąmoningumas ir sutarumas buvo susiję su geresne psichologine savijauta bei aktyvesniu laisvalaikiu.

    Sąmoningesni žmonės buvo labiau patenkinti gyvenimu ir geriau susidorodavo su kasdieniais sunkumais. Atviresni naujai patirčiai dalyviai pasižymėjo geresne emocine savijauta, dažniau ieškojo tinkamų problemų sprendimo būdų ir daugiau laiko skyrė prasmingai veiklai. Geranoriškumas ir sutarumas taip pat buvo siejami su didesniu pasitenkinimu gyvenimu.

    Ryškaus ryšio tarp ekstraversijos ir geresnės savijautos tyrėjai nenustatė. Tai reiškia, kad ilga ir visavertė senatvė nebūtinai priklauso nuo to, ar žmogus yra itin kalbus ir mėgsta dideles kompanijas.

    Išsiskyrė smalsumu ir gebėjimu įveikti sunkumus

    Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojai buvo atviresni naujai patirčiai nei kontrolinės grupės dalyviai. Jie taip pat geriau atpažino bei išreiškė savo emocijas ir veiksmingiau susidorodavo su sunkumais.

    Tokie žmonės dažniau ieškojo problemos sprendimo, kreipdavosi pagalbos, palaikė socialinius ryšius ir stengdavosi prisitaikyti prie dėl amžiaus atsirandančių apribojimų.

    Mokslininkai mano, kad šie gebėjimai gali padėti žmogui ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Užuot visiškai atsisakę veiklos, vyresni žmonės pasirenka tai, ką dar gali atlikti, prisitaiko prie pasikeitusių galimybių ir randa naujų būdų dalyvauti bendruomenės gyvenime.

    Aktyviam laisvalaikiui skyrė beveik dvigubai daugiau laiko

    Vienas aiškiausių skirtumų buvo dalyvių užimtumas. „Mėlynosios zonos“ gyventojai protą arba kūną lavinančiai veiklai vidutiniškai skyrė 11,3 valandos per savaitę. Kitos Sardinijos vietovės gyventojai – 6,8 valandos.

    Tai galėjo būti skaitymas, sportas, vaikščiojimas, darbas sode, bendruomeninė veikla, žaidimai ar kiti protą ir kūną stimuliuojantys užsiėmimai. Daugelis šių veiklų buvo atliekamos kartu su kitais žmonėmis.

    Tyrėjų teigimu, atvirumas naujovėms ir gebėjimas prisitaikyti gali skatinti žmogų išlikti aktyvų. Savo ruožtu prasminga veikla, judėjimas ir bendravimas gali padėti išsaugoti geresnę emocinę savijautą.

    Nerimastingumas siejosi su prastesniu savo sveikatos vertinimu

    Didesnis neurotiškumas – polinkis į nerimą, emocinį nestabilumą ir neigiamas mintis – buvo susijęs su prasčiau vertinama su sveikata susijusia gyvenimo kokybe.

    Tačiau tai nereiškia, kad nerimastingas žmogus būtinai gyvens trumpiau ar dažniau sirgs. Tyrimas negali atsakyti, kas šiuo atveju yra priežastis, o kas – pasekmė.

    Gali būti, kad nuolatinis nerimas blogina savijautą ir trukdo tinkamai rūpintis sveikata. Tačiau taip pat įmanoma, kad sveikatos problemų turintys žmonės natūraliai dažniau nerimauja ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę.

    Be to, nedidelis rūpestingumas dėl sveikatos kartais gali būti naudingas: paskatinti laiku kreiptis į gydytoją, laikytis gydymo rekomendacijų ir vengti rizikingo elgesio. Vis dėlto atskiri tyrimai nepateikia vienareikšmių įrodymų, kad vadinamasis sveikas neurotiškumas savaime ilgintų gyvenimą.

    Charakteris nėra likimas

    Asmenybės bruožai nėra paprastas receptas, garantuojantis ilgą gyvenimą. Žmogus gali būti smalsus ir sąmoningas, tačiau sirgti sunkiomis ligomis. Lygiai taip pat uždaresnis ar nerimastingesnis žmogus gali sulaukti labai garbaus amžiaus.

    Vis dėlto kai kurios savybės turi įtakos kasdieniams pasirinkimams. Sąmoningi žmonės dažniau laikosi gydytojų rekomendacijų, planuoja savo veiklą ir vengia rizikingo elgesio. Smalsūs žmonės lengviau atranda naujų pomėgių, mokosi ir palaiko protinį aktyvumą. Gebėjimas įveikti stresą padeda nepasiduoti susidūrus su ligomis ar sumažėjusiu savarankiškumu.

    Ankstesnių tyrimų apžvalgos taip pat rodo, kad didesnis sąmoningumas siejamas su mažesne ankstyvos mirties rizika. Tačiau šią sąsają gali paaiškinti ne pats charakterio bruožas, o su juo susiję sveikesni įpročiai ir atsargesnis elgesys.

    Išvadų nereikėtų suabsoliutinti

    Sardinijoje atliktas tyrimas buvo palyginti nedidelis ir apėmė tik kaimiškų vietovių gyventojus. Dalyviai buvo gana savarankiški, gyveno savo namuose ir neturėjo ryškaus pažintinių gebėjimų sutrikimo. Todėl rezultatų negalima automatiškai pritaikyti visiems senjorams, miestų gyventojams ar slaugos įstaigose gyvenantiems žmonėms.

    Be to, tyrimas buvo vienkartinis – mokslininkai dalyvius įvertino tik tam tikru metu ir nestebėjo jų daugelį metų. Todėl neįmanoma įrodyti, kad nustatytos charakterio savybės pailgino gyvenimą ar apsaugojo sveikatą.

    Tyrėjai taip pat nerado reikšmingo skirtumo tarp abiejų grupių bendros su sveikata susijusios gyvenimo kokybės. Skyrėsi pirmiausia atvirumas naujovėms, emociniai gebėjimai, sunkumų įveikimo būdai ir įsitraukimas į aktyvų laisvalaikį.

    Ką galime pritaikyti kasdieniame gyvenime?

    Tyrimo rezultatai nepateikia stebuklingos ilgaamžiškumo formulės, tačiau primena, kad aktyvi senatvė prasideda gerokai anksčiau. Nebūtina kopti į kalnus ar imtis sudėtingų sporto treniruočių. Naudinga reguliariai vaikščioti, dirbti sode, skaityti, mokytis naujų dalykų, spręsti užduotis, susitikti su artimaisiais ir įsitraukti į bendruomenės veiklą.

    Svarbu ne tik kuo nors užsiimti, bet ir išsaugoti smalsumą, domėjimąsi aplinka bei norą prisitaikyti prie pokyčių. Amžėjimo sustabdyti negalime, tačiau galime stengtis, kad vėlesni gyvenimo metai būtų aktyvesni, savarankiškesni ir prasmingesni.

    Parengta pagal 2026 metais žurnale „International Journal of Applied Positive Psychology“ paskelbtą Kaljario universiteto mokslininkų tyrimą.

  • Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Kas iš tiesų padeda gyventi ilgiau: brangūs vitaminai – ne svarbiausia

    Daugelis sveikatą ir ilgaamžiškumą sieja su brangiais maisto papildais, egzotiškais produktais ar intensyviomis treniruotėmis sporto klube.

    Tačiau moksliniai tyrimai rodo kur kas paprastesnę tiesą: didžiausią naudą dažniausiai duoda ne stebuklingos priemonės, o kasdieniai įpročiai.

    Reguliarus judėjimas, visavertė mityba, kokybiškas miegas, nerūkymas, kuo mažesnis alkoholio vartojimas ir laiku atliekami sveikatos tyrimai gali reikšmingai sumažinti širdies bei kraujagyslių ligų, antrojo tipo diabeto, kai kurių vėžio formų ir ankstyvos mirties riziką.

    Tuo metu vitaminų ir mineralų papildai nėra universali apsauga nuo ligų.

    Didelės apimties JAV nacionalinių sveikatos institutų tyrimas, kuriame daugiau kaip du dešimtmečius stebėta beveik 400 tūkst. žmonių, neparodė, kad kasdien vartojami multivitaminai sumažintų sveikų suaugusiųjų mirtingumą. Vis dėlto papildai gali būti būtini nustačius konkrečių medžiagų trūkumą, nėštumo metu ar gydytojui rekomendavus dėl ligos, mitybos arba vartojamų vaistų.

    Judėjimas svarbiau už retas sunkias treniruotes

    Norint stiprinti sveikatą nebūtina kasdien vargti sporto salėje. Kur kas svarbiau judėti reguliariai ir pasirinkti veiklą, kurią galima tęsti ilgą laiką.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Bent du kartus per savaitę patariama atlikti ir pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Tinka spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai, darbas sode ar aktyvesnė namų ruoša. Sėdimą darbą dirbantiems žmonėms verta reguliariai atsistoti, pasivaikščioti ar atlikti kelis lengvus pratimus. Net ir nedidelis aktyvumas yra geriau nei jokio, tačiau vien trumpa mankštos pertraukėlė nepakeičia bendro savaitės fizinio aktyvumo.

    Miegas – ne prabanga, o sveikatos pagrindas

    Miegant organizmas atkuria energijos atsargas, reguliuoja hormonų veiklą, stiprina imuninę sistemą ir apdoroja per dieną gautą informaciją. Nuolatinis miego trūkumas siejamas su prastesne atmintimi, dirglumu, aukštesniu kraujospūdžiu, svorio didėjimu ir didesne įvairių lėtinių ligų rizika.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia maždaug 7–9 valandų miego per parą, nors individualus poreikis gali skirtis. Svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei gana pastovus režimas.

    Padėti gali reguliarus kėlimosi laikas, vėsesnis ir tamsesnis miegamasis, mažiau kofeino antroje dienos pusėje ir bent trumpa pertrauka nuo telefono ar kompiuterio prieš miegą. Jei žmogus miega pakankamai ilgai, tačiau nuolat jaučiasi išsekęs, garsiai knarkia ar prabunda dusdamas, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Svarbu ne „stebuklingas“ produktas, o visa mityba

    Nėra vieno maisto produkto, galinčio apsaugoti nuo visų ligų. Kur kas reikšmingesnė bendra kasdienės mitybos kokybė.

    Raciono pagrindą turėtų sudaryti daržovės, vaisiai ir uogos, viso grūdo produktai, ankštiniai augalai, riešutai ir sėklos. Baltymų galima gauti iš žuvies, kiaušinių, liesesnės mėsos, pieno produktų ir ankštinių kultūrų.

    Lietuvoje nebūtina ieškoti brangių egzotiškų vadinamųjų supermaisto produktų. Puikiai tinka kopūstai, morkos, burokėliai, obuoliai, šaldytos uogos, avižos, grikiai, pupelės, žirniai, lęšiai, silkė ir kita žuvis.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus, saldžius gėrimus, daug druskos turinčius užkandžius, dažnai valgomą greitąjį maistą ir mėsos gaminius. Sveika mityba nereiškia, kad tam tikras maistas turi būti visiškai uždraustas – svarbiausia, kad mažiau vertingi produktai netaptų kasdienio raciono pagrindu.

    Vandens poreikis kiekvienam skirtingas

    Vanduo būtinas normaliai kraujotakai, kūno temperatūros reguliavimui, virškinimui ir kitoms organizmo funkcijoms. Tačiau visiems žmonėms tinkamos vienodos privalomos vandens normos nėra.

    Skysčių poreikis priklauso nuo kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, mitybos, sveikatos būklės ir vartojamų vaistų. Dalį vandens gauname su sriubomis, vaisiais, daržovėmis ir kitais produktais.

    Daugumai sveikų žmonių patikimas orientyras yra troškulys ir šviesiai gelsvos spalvos šlapimas. Karštą dieną, sportuojant, karščiuojant ar gausiai prakaituojant skysčių reikia daugiau. Tačiau žmonėms, sergantiems širdies ar inkstų ligomis, gydytojas gali rekomenduoti skysčių kiekį riboti, todėl universaliais patarimais remtis nederėtų.

    Teiginys, kad vos pritrūkus vandens kraujas būtinai „sutirštėja“ ir staiga sulėtėja deguonies pernešimas, yra pernelyg supaprastintas. Ryški dehidratacija iš tiesų gali sutrikdyti kraujotaką ir savijautą, tačiau nedidelis troškulys dar nereiškia pavojingo kraujo sutirštėjimo.

    Nerūkymas duoda daugiau naudos nei papildų lentyna

    Tabako vartojimas yra vienas svarbiausių išvengiamų ankstyvos mirties rizikos veiksnių. Rūkymas didina infarkto, insulto, plaučių ligų ir daugelio vėžio rūšių tikimybę.

    Mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje. Teigiami pokyčiai prasideda gana greitai, o ilgainiui širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos ligų rizika mažėja. Tai vienas veiksmingiausių sveikatos sprendimų, gerokai svarbesnis už profilaktiškai vartojamus vitaminus.

    Alkoholio atveju taisyklė taip pat paprasta: kuo jo mažiau, tuo saugiau. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad nėra tokio alkoholio kiekio, kuris būtų visiškai nerizikingas sveikatai, ypač vertinant vėžio riziką. Alkoholis priskiriamas pirmos grupės kancerogenams ir yra siejamas mažiausiai su septyniomis vėžio rūšimis.

    Lėtinis stresas taip pat palieka pėdsaką

    Trumpalaikis stresas gali padėti susitelkti ir greičiau reaguoti, tačiau ilgai trunkanti įtampa gali bloginti miegą, didinti kraujospūdį, skatinti persivalgymą ir silpninti emocinę savijautą.

    Ne visų streso priežasčių įmanoma išvengti, tačiau galima mokytis geriau jas valdyti. Padeda kasdienis judėjimas, pasivaikščiojimai, bendravimas su artimaisiais, pakankamas poilsis ir aiškios darbo bei laisvalaikio ribos.

    Jeigu nerimas, prislėgta nuotaika, nemiga ar išsekimas užsitęsia ir trukdo kasdieniam gyvenimui, vien kvėpavimo pratimų gali nepakakti. Tokiu atveju verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą ar kitą psichikos sveikatos specialistą.

    Profilaktiniai tyrimai turi būti parenkami pagal amžių ir riziką

    Reguliarus sveikatos tikrinimas nereiškia, kad kiekvienais metais būtina savo nuožiūra atlikti kuo daugiau laboratorinių tyrimų. Nereikalingi tyrimai gali parodyti atsitiktinių nukrypimų, sukelti nerimą ir paskatinti tolesnius tyrimus, kurie žmogui iš tiesų nebuvo būtini.

    Tikslingiau su šeimos gydytoju įvertinti kraujospūdį, kūno svorį, rūkymą, fizinį aktyvumą, šeimos ligų istoriją ir pagal amžių bei rizikos veiksnius parinkti reikalingus tyrimus.

    Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai gali nemokamai dalyvauti valstybės finansuojamose ligų prevencijos programose. Šiuo metu vykdomos gimdos kaklelio, krūties, prostatos, storosios žarnos ir širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos programos. Dėl dalyvavimo pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.

    Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programa Lietuvoje skirta 40–60 metų imtinai vyrams ir moterims, o krūties vėžio programa – 45–74 metų imtinai moterims. Tikslinės amžiaus ribos ir tyrimų periodiškumas skirtingose programose nėra vienodi.

    Ilgaamžiškumas prasideda nuo kasdienybės

    Sveikata retai priklauso nuo vieno pirkinio, vieno produkto ar trumpalaikio iššūkio. Ją kuria daugybė nedidelių sprendimų: daugiau judėti, nerūkyti, rečiau vartoti alkoholį, rinktis įvairų maistą, pakankamai miegoti ir neignoruoti profilaktikos.

    Vitaminai nėra savaime blogi, tačiau sveikam, visavertiškai besimaitinančiam žmogui jie nepakeičia miego, judėjimo ar subalansuotos mitybos. Maisto papildus geriausia rinktis ne pagal reklamą ar pažįstamų patarimus, o nustačius konkretų poreikį ir pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

  • Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti

    Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti

    Kai kalbame apie senėjimą, dažniausiai pirmiausia pagalvojame apie žilus plaukus, raukšles ar skaudančius sąnarius.

    Tačiau gydytojams ir mokslininkams kur kas svarbesnis kitas dalykas – senatvinis silpnumas.

    Tai būsena, kai žmogaus organizmui vis sunkiau atsigauti po ligų, traumų ar didesnio krūvio, lėtėja eisena, silpsta raumenys, dažnėja griuvimai, didėja hospitalizacijos rizika.

    Senėjimas nėra vienodas visiems. Vienas žmogus ir aštuoniasdešimties dar vaikšto po parką, tvarkosi namuose, keliauja ir bendrauja, o kitas jau sulaukęs šešiasdešimt penkerių sunkiai lipa laiptais.

    Dėl to mokslininkai vis dažniau domisi ne tik tuo, kiek žmogus sportuoja ar kaip maitinasi, bet ir tuo, kaip jis gyvena plačiąja prasme.

    Naujas Monasho universiteto Australijoje tyrimas parodė, kad sveikam senėjimui svarbi ne vien fizinė veikla.

    Mokslininkai 11 metų stebėjo daugiau kaip 12 tūkst. 70 metų ir vyresnių žmonių ir vertino, kaip jų socialiniai ryšiai, protinę veiklą skatinantys užsiėmimai, išėjimas iš namų, skaitymas, kūryba ar dalyvavimas bendruomenės veikloje susiję su senatvinio silpnumo rizika.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrėjai vertino 19 skirtingų veiklų – nuo skaitymo, laiškų rašymo, naudojimosi kompiuteriu ir žaidimų iki dalyvavimo klubuose, kursuose ar bendruomeninėse veiklose.

    Fiziniai pratimai ir mityba šiame tyrime nebuvo pagrindinis analizės objektas, nes jų nauda sveikam senėjimui jau gana gerai įrodyta.

    Per stebėjimo laikotarpį buvo vertinama ėjimo sparta, rankos sugriebimo jėga, pažintinės funkcijos, gebėjimas atlikti kasdienius darbus, sveikatos sutrikimų kaupimasis ir kiti rodikliai.

    Senatvinis silpnumas buvo matuojamas dviem skirtingais metodais, kad rezultatai būtų patikimesni.

    Rezultatai parodė, kad dažnesnis socialinis ir protinis įsitraukimas buvo susijęs su lėtesniu silpnumo didėjimu.

    Pavyzdžiui, žmonės, kurie dažniau palaikė socialinius ryšius, dalyvavo veiklose, išvykdavo iš namų, skaitė, naudojosi kompiuteriu ar užsiėmė kitomis protą stimuliuojančiomis veiklomis, turėjo maždaug 2–5 proc. mažesnę riziką tapti silpni.

    Skaičiai nėra įspūdingi, bet svarbu tai, kad ryšys išliko ilgą laiką ir buvo matomas net įvertinus kitus veiksnius, tokius kaip fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholis, išsilavinimas ar vartojamų vaistų skaičius.

    Kodėl vien sporto neužtenka?

    Tai nereiškia, kad sportą galima pakeisti kryžiažodžiais ar knygų klubu.

    Fizinis aktyvumas išlieka vienas svarbiausių sveiko senėjimo veiksnių – jis palaiko raumenis, širdį, pusiausvyrą, medžiagų apykaitą ir savarankiškumą.

    Pasaulio sveikatos organizacija vyresniems suaugusiesiems rekomenduoja reguliarią fizinę veiklą, raumenų stiprinimo pratimus ir pusiausvyrą lavinančias veiklas, kurios padeda mažinti griuvimų riziką.

    Tačiau žmogus nėra vien raumenys ir sąnariai. Socialiniai ryšiai, protinė veikla ir dalyvavimas bendruomenėje taip pat gali palaikyti sveikatą.

    Kai žmogus turi priežastį išeiti iš namų, susitikti su kitais, nueiti į biblioteką, chorą, paskaitą, klubą ar muziejų, jis juda daugiau, gauna emocinę atramą, treniruoja atmintį, kalbą, dėmesį ir planavimą.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad socialinis įsitraukimas gali mažinti vienišumo ir izoliacijos riziką, o lėtinė socialinė izoliacija siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika.

    Kas ypač naudinga vyresniame amžiuje?

    Mokslininkai išskyrė kelias veiklų grupes, kurios buvo susijusios su palankesniu senėjimu.

    Tai bendravimas su artimaisiais ir draugais, dalyvavimas klubuose ar bendruomeninėse veiklose, išėjimas iš namų į biblioteką, renginius, kursus ar susitikimus, skaitymas, rašymas, naudojimasis kompiuteriu, muzikos klausymasis ar kita protą įtraukianti veikla.

    Svarbu, kad tai neturi būti brangūs ar sudėtingi užsiėmimai.

    Naudingas gali būti reguliarus pasivaikščiojimas su kaimynu, dalyvavimas senjorų klube, šachmatų ar stalo žaidimų vakaras, savanorystė, choras, mezgimo būrelis, paskaita bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, ekskursijos po savo miestą ar net įprotis kartą per savaitę paskambinti keliems artimiems žmonėms.

    O kaip Lietuvoje?

    Lietuvoje nemaža dalis vyresnių žmonių gyvena vieni arba po išėjimo į pensiją netenka kasdienio bendravimo ritmo.

    Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose problema gali būti ne noras, o prieinamumas – transportas, sveikata, informacijos stoka ar baimė išeiti iš komforto zonos.

    Vis dėlto Lietuvoje jau yra nemažai galimybių. Daugelyje savivaldybių veikia Trečiojo amžiaus universitetai, bibliotekos organizuoja paskaitas, kūrybines dirbtuves ir skaitmeninio raštingumo mokymus, kultūros centrai kviečia į chorus, šokių, rankdarbių ar kitus būrelius, parapijose ir bendruomenėse vyksta renginiai, o visuomenės sveikatos biurai dažnai siūlo nemokamas ar nebrangias mankštas senjorams.

    Praktiškai tai reiškia, kad sveiko senėjimo planas neturėtų apsiriboti fraze „reikia sportuoti“.

    Geriau galvoti plačiau: kasdien šiek tiek pajudėti, valgyti visavertį maistą, palaikyti ryšį su žmonėmis, mokytis naujų dalykų ir turėti veiklų, dėl kurių norisi išeiti iš namų.

    Ką galima pradėti daryti jau dabar?

    Pirmas žingsnis gali būti labai mažas. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikti su draugu ar kaimynu pasivaikščioti. Užsirašyti į bibliotekos renginį. Pradėti lankyti mankštą ar chorą. Pasiūlyti šeimos nariui kartu nueiti į muziejų ar teatrą. Išmokti naudotis vaizdo skambučiais, jei vaikai ar anūkai gyvena kitame mieste ar užsienyje.

    Protinė veikla taip pat nebūtinai turi būti sudėtinga.

    Tinka skaitymas, kryžiažodžiai, stalo žaidimai, naujo recepto bandymas, eilėraščių mokymasis, užsienio kalbos pamokos, fotografija, rankdarbiai, muzikavimas ar net dienoraščio rašymas. Svarbiausia – reguliarumas ir malonumas. Veikla, kuri daroma tik iš pareigos, dažnai greitai nutrūksta.

    Po 70-ies sveikam senėjimui reikia ne tik sporto ir tinkamos mitybos.

    Svarbu ir tai, ar žmogus turi su kuo bendrauti, ar išeina iš namų, ar domisi naujais dalykais, skaito, mokosi, dalyvauja bendruomenėje.

    Kūnui reikia judesio, smegenims – veiklos, o žmogui – ryšio su kitais.

  • Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti

    Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti

    Nutukimas jaunystėje gali būti pavojingesnis nei svorio prieaugis po 40 metų – tokią išvadą padarė Švedijos mokslininkai.

    Didelės apimties tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 600 000 žmonių, jie nustatė: tie, kurie pirmą kartą susidūrė su nutukimu būdami 17–29 metų, nuo bet kokių priežasčių mirė 70 proc. dažniau nei žmonės, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

    Pagrindinė mintis paprasta, bet kelianti nerimą: svarbu ne tik tai, kiek sveriate, bet ir kada būtent pradėjote priaugti papildomų kilogramų.

    Nutukimas iki 30 metų mirties riziką padidina 70 proc.

    Svarbiausias tyrimo rezultatas susijęs su jaunais suaugusiaisiais.

    Tyrimas parodė, kad sveikatai įtakos turi ne tik pats svorio augimo faktas – lemiamą vaidmenį atlieka amžius, kuriame tai įvyksta.

    Dalyviai, kurie pirmą kartą pasiekė nutukimo ribą 17–29 metų amžiaus laikotarpiu, turėjo maždaug 70 proc. didesnę riziką mirti nuo bet kokių priežasčių, palyginti su tais, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

    Ką šis skaičius reiškia praktiškai?

    Jei iš 1 000 dalyvių, neturėjusių ankstyvo nutukimo, per stebėjimo laikotarpį mirdavo 10 žmonių, tai tarp tų, kuriems nutukimas išsivystė jaunystėje, šis skaičius siekė jau 17 iš 1 000.

    Nutukimo pradžia buvo laikomas momentas, kai kūno masės indeksas (KMI) – rodiklis, apskaičiuojamas kūno svorį kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu – pirmą kartą pasiekdavo 30 ar daugiau.

    Esant 175 cm ūgiui, tai sudaro maždaug 92 kg ir daugiau, nors vien skaičiai svarstyklėse ne visada atspindi visą sveikatos vaizdą.

    Tyrimo autoriai kartu įspėja, kad tikslių rizikos skaičių nereikėtų vertinti pažodžiui – jie priklauso nuo daugelio analizėje įvertintų veiksnių, taip pat nuo matavimų tikslumo. Svarbiau įžvelgti pačią tendenciją.

    Kodėl antsvoris jaunystėje pavojingesnis sveikatai

    Pagrindinė tyrėjų hipotezė atrodo logiška: kuo ilgiau organizmas gyvena turėdamas perteklinį svorį, tuo daugiau žalos jame kaupiasi.

    Jei nutukimas prasideda sulaukus 20 metų, organizmas dešimtmečius patiria lėtinį uždegimą, atsparumą insulinui ir padidėjusią apkrovą kraujagyslėms.

    Neatsitiktinai antsvorį turintys žmonės dažniau susiduria su visu lėtinių ligų rinkiniu.

    Kaip aiškina Lundo universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Huyen Le, viena iš galimų padidėjusios rizikos priežasčių yra būtent ilgesnis perteklinio svorio biologinio poveikio organizmui laikotarpis.

    Įsivaizduokite tai taip: jei kuprinėje nešatės papildomus 20 kg, skirtumas tarp pusvalandžio pasivaikščiojimo ir dešimties valandų žygio yra milžiniškas.

    Sąnariai, širdis ir raumenys į apkrovą reaguos skirtingai, priklausomai nuo jos trukmės.

    Panašiai veikia ir ilgalaikio nutukimo mechanizmas – organizmas prisitaiko, tačiau jo ištekliai nėra begaliniai.

    Svorio priaugimas vyresniame amžiuje – nuo 30 iki 60 metų – taip pat buvo susijęs su didesniu mirtingumu, tačiau ši sąsaja pasirodė gerokai silpnesnė.

    Iš konkrečių mirties priežasčių, susijusių su ankstyvu nutukimu, reikšmingiausias buvo 2 tipo cukrinis diabetas.

    Rimtos rizikos taip pat apėmė hipertenziją, vyrams – kepenų vėžį, o moterims – gimdos vėžį.

    Svarbu pabrėžti: nutukimą turintis žmogus, kuris reguliariai juda ir įvairiai maitinasi, gali turėti visiškai kitokį rizikos profilį nei žmogus, kurio KMI toks pat, bet kuris gyvena sėsliai.

    Kaip antsvoris veikia moterų vėžio riziką

    Įdomi detalė: aprašyta tendencija – „kuo anksčiau priaugtas svoris, tuo didesnė rizika“ – ne visoms ligoms galiojo vienodai.

    Moterims padidėjusi mirties nuo su nutukimu susijusio vėžio rizika buvo maždaug vienoda, nepriklausomai nuo to, kada būtent svoris buvo priaugtas.

    Be to, antsvoris su vėžiu susijęs ne tiesiogiai, o per uždegimą, medžiagų apykaitą ir hormoninius pokyčius, susijusius su menopauze.

    Logika paprasta: jei viską lemtų tik gyvenimo su antsvoriu trukmė, ankstyvas nutukimas turėtų dar labiau didinti ir vėžio riziką.

    Kadangi taip nenutinka, tikėtina, kad moterų onkologinių ligų vystymuisi įtakos turi papildomi biologiniai mechanizmai.

    Epidemiologė Huyen Le šį klausimą formuluoja tiesiai: kas yra pirminė priežastis – hormoniniai pokyčiai, darantys įtaką svoriui, ar pats svoris, atspindintis tai, kas jau vyksta organizme?

    Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau pati ši išimtis yra svarbi – ji rodo, kad nutukimas skirtingas ligas veikia skirtingais mechanizmais.

    Kaip buvo atliktas nutukimo tyrimas Švedijoje

    Šio darbo mastas ir duomenų kokybė išskiria jį iš panašių tyrimų.

    Tyrimas buvo suplanuotas taip, kad būtų galima sekti svorio pokyčius per visą suaugusio žmogaus gyvenimą, o ne remtis vienkartiniu matavimu.

    Daugiau kaip 600 000 žmonių – 258 269 vyrų ir 361 784 moterų – duomenys buvo paimti iš esamos duomenų bazės.

    Į imtį pateko tik tie asmenys, kurių svoris nuo 17 iki 60 metų buvo užfiksuotas bent tris kartus.

    Viena stipriųjų šio tyrimo pusių – daugkartiniai objektyvūs svorio matavimai.

    Daugumoje panašių darbų mokslininkai remiasi dalyvių prisiminimais apie tai, kiek jie svėrė jaunystėje.

    Šiuo atveju matavimus atliko medicinos personalas – pavyzdžiui, gydymo įstaigose, registruojant į karinę įskaitą arba vykdant mokslinius projektus.

    Per stebėjimo laikotarpį mirė 86 673 vyrai ir 29 076 moterys.

    Tyrėjų komanda analizavo tiek bendrą mirtingumą, tiek mirtis, susijusias su konkrečiomis ligomis – širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis ir 2 tipo cukriniu diabetu.

    Kodėl svarbu kontroliuoti svorį iki 30 metų

    Pagrindinė išvada visuomenės sveikatai paprasta ir konkreti: nutukimo prevenciją reikia pradėti kuo anksčiau – idealiu atveju dar paauglystėje ir jaunystėje, kai perteklinio svorio augimas padeda pamatą būsimoms sveikatos problemoms.

    Daugelis tyrėjų šiandien kalba apie „nutukimą skatinančią visuomenę“ – aplinką, kurioje gyvenimo sąlygos trukdo gyventi sveikai ir prisideda prie nutukimo vystymosi.

    Priemonės, kurių veiksmingumas įrodytas, turėtų būti diegiamos valstybės politikos lygmeniu – ir šis tyrimas suteikia papildomų argumentų tokiam požiūriui.

    Konkrečiam žmogui išvada taip pat aiški.

    Jei jums 17–29 metai ir pastebite nuolatinį svorio augimą, tai nėra vien estetinė problema. Tai laikotarpis, kai papildomi kilogramai organizme pradeda paleisti procesus, kurių pasekmės gali išryškėti po kelių dešimtmečių.

    Kuo anksčiau pavyksta sustabdyti šią tendenciją – keičiant mitybą, daugiau judant, koreguojant įpročius – tuo geriau.

    Vis dėlto tyrimas taip pat primena: svorio augimas bet kuriame amžiuje yra priežastis atkreipti dėmesį į savo sveikatą, tiesiog jaunystėje statymai būna didesni.

  • Maisto priešai ilgaamžiškumui: kas po 60 metų kenkia jūsų organizmui

    Maisto priešai ilgaamžiškumui: kas po 60 metų kenkia jūsų organizmui

    Sulaukus 60-ies organizme vyksta natūralūs pokyčiai – lėtėja medžiagų apykaita, silpnėja imuninė sistema, didėja lėtinių ligų rizika.

    Dėl to mityba šiame amžiuje tampa itin svarbi norint išsaugoti energiją, gerą sveikatą ir savijautą.

    Kai kurie produktai, kurie anksčiau atrodė visiškai nekenksmingi, dabar gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Dietologai portale eatthis.com įvardijo dažniausiai pasitaikančius produktus ir paaiškino, kodėl po 60 metų juos geriau išbraukti iš savo raciono.

    Daigai

    Nors daigai dažnai laikomi „supermaistu“, vyresnio amžiaus žmonėms jie gali būti pavojingi.

    „Daiguose gali daugintis salmonelių ir žarnyno lazdelių bakterijos, kurios sukelia apsinuodijimą maistu“, – aiškina dietologė Melisa Mitri.

    Su amžiumi imuninė sistema silpsta, todėl apsinuodijimo maistu rizika po tokių produktų vartojimo gerokai padidėja. Specialistai pataria rinktis saugesnes alternatyvas – pavyzdžiui, gerai nuplautas daržoves arba termiškai apdorotus ankštinius augalus.

    Perdirbta mėsa

    Perdirbti mėsos gaminiai – pavyzdžiui, dešros, dešrelės ar kumpis – skatina uždegiminius procesus organizme.

    „Produktai, kurie didina uždegimą, apima būtent perdirbtą mėsą. Senėjimas pats savaime yra natūralus uždegiminis procesas, todėl geriau rinktis šviežius, natūralius produktus: vaisius, daržoves, pilno grūdo kruopas ir neperdirbtą mėsą“, – pažymi mitybos ekspertė Džeimi Rinker.

    Jei kartais labai norisi mėgstamo dešrainio, leiskite sau tai retkarčiais – kartą per savaitę ar net per mėnesį.

    Kepiniai

    Saldūs kepiniai – spurgos, bandelės, pyragaičiai – po 60 metų gali būti ypač kenksmingi.

    „Juose gausu kalorijų, riebalų ir cukraus, todėl pradėti dieną tokiais skanėstais – prasta idėja. Tokie produktai skatina svorio augimą, nesuteikia sotumo jausmo ir tik dar labiau stiprina potraukį saldumynams dienos metu“, – įspėja dietologė Džiuli Apton.

    Vietoj kepinių geriau rinkitės maistingus pusryčius – avižinę košę, jogurtą su vaisiais arba kiaušinius.

    Saldinti gėrimai

    Gazėti saldinti gėrimai nenaudingi bet kuriame amžiuje, tačiau po 60 metų – ypač pavojingi.

    „Jie glaudžiai susiję su nutukimu, metaboliniu sindromu ir padidėjusia diabeto bei širdies ligų rizika“, – sako Apton.

    Be to, tokie gėrimai išplauna kalcį iš organizmo, silpnindami kaulus – tai itin pavojinga, nes su amžiumi didėja osteoporozės rizika. Geriausias pasirinkimas – švarus vanduo arba žolelių arbata be cukraus.

    Kepti patiekalai

    Po 60 metų medžiagų apykaita sulėtėja, todėl reikėtų ypač atsargiai vartoti keptą maistą.

    „Bet kokie kepti patiekalai – prastas pasirinkimas vyresniame amžiuje. Jie itin kaloringi, skatina nutukimą, širdies ligas ir apsunkina suvartojamų kalorijų kontrolę“, – pažymi Apton.

    Vietoj to specialistai rekomenduoja maistą virti garuose, kepti orkaitėje arba troškinti – taip jis išlaiko skonį ir naudą, bet nekenkia sveikatai.

    Saldumynai

    Įprotis nuolat siekti saldumynų gali turėti rimtų pasekmių.

    „Įprastas cukrus nesuteikia jokios maistinės vertės, tačiau didina nutukimo, širdies ligų ir atsparumo insulinui riziką – tai vienas pagrindinių antrojo tipo diabeto veiksnių“, – aiškina dietologė Megan Ruzvelt.

    Perteklinis cukrus taip pat gali bloginti nuotaiką, silpninti atmintį, kelti kraujospūdį ir net didinti demencijos bei kai kurių vėžio formų riziką. Sumažinkite saldumynų kiekį racione, pakeisdami juos vaisiais arba nedidele porcija tamsaus šokolado.

    Išvada

    Po 60 metų organizmas tampa jautresnis ir pažeidžiamesnis, todėl svarbu vengti produktų, kurie didina uždegimo, lėtinių ligų ar apsinuodijimų riziką. Subalansuota mityba, pakankamas vandens kiekis ir saikas visame kame padės jums išlikti sveikiems, aktyviems ir žvaliems dar daugelį metų.

    Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir neskirta diagnozėms nustatyti ar savarankiškai gydytis. Dėl sveikatos klausimų visuomet pasitarkite su gydytoju.

  • Vidutinio amžiaus krizė: kodėl po 40-ies norisi viską mesti ir pradėti iš naujo

    Vidutinio amžiaus krizė: kodėl po 40-ies norisi viską mesti ir pradėti iš naujo

    Esame įpratę manyti, kad vidutinio amžiaus krizė – tai, kai vyras nusiperka motociklą, o moteris staiga keičia plaukų spalvą.

    Tačiau iš tiesų viskas kur kas giliau.

    Vieną dieną, rodos, stabili ir tvarkingai sudėliota gyvenimo mozaika ima nebeteikti džiaugsmo.

    Vakar dar viskas buvo „po kontrole“, o šiandien netikėtai apima tuštuma – tarsi eitum pažįstamu keliu, bet nebesuprastum, kodėl.

    Psichologai šį laikotarpį vadina gyvenimo pervertinimu, o žmonės – paprasčiausiai „kažkas su manimi ne taip“.

    Tačiau iš tiesų vidutinio amžiaus krizė gali būti ne pabaiga, o pradžia – momentas, kai pirmą kartą nuoširdžiai paklausi savęs: „Ar gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu?“

    Kada prasideda vidutinio amžiaus krizė ir kodėl ji ištinka

    Paprastai ji pasireiškia maždaug tarp 30 ir 50 metų (dažniausiai – 35–45 m.), kai žmogus pirmą kartą suvokia, kad didelė gyvenimo dalis jau nugyventa.
    Tai nebūtinai nevilties metas – veikiau laikas susumuoti pasiekimus.

    Žvelgiame atgal, vertiname, ką nuveikėme, ir klausiame savęs: „Ar tikrai einu ten, kur noriu?“

    Kartais postūmiu tampa išoriniai pokyčiai – iš namų išėję vaikai, atleidimas iš darbo, skyrybos, liga ar net jubiliejus.

    Visi šie įvykiai primena: gyvenimas eina, o mūsų bandymų jį nugyventi savaip – ribotas skaičius.

    Psichologų teigimu, vyrams ši krizė dažniau susijusi su saviverte ir sėkme, o moterims – su pasikeitusiomis gyvenimo rolėmis: vaikai užaugo, tėvai sensta, reikia iš naujo atrasti save.

    Tai vadinama egzistenciniu pabudimu arba gyvenimo fokuso pasikeitimu – pirmą kartą aiškiai suvokiame, kad nesame amžini, nustojame žvelgti į ateitį su naiviu optimizmu ir pradedame ieškoti prasmės – tiek praeities, tiek to, kas dar laukia.

    Šis virsmas dažnai matomas ir socialiniuose tinkluose – staiga pasirodo įkvepiančios citatos, saviugdos maratonai, „naujos prasmės“ ir sporto ataskaitos.

    Kaip atskirti vidutinio amžiaus krizę nuo paprasto nuovargio

    Vidutinio amžiaus krizė retai užklumpa netikėtai.

    Ji dažniausiai prisėlina tyliai – tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, ima nebedominti; norisi pokyčių, bet neaišku, kokių.

    Būdingi požymiai:

    • nuotaikų svyravimai, dirglumas, nuovargis;
    • miego ar apetito sutrikimai;
    • nenoras imtis įprastų, net anksčiau mėgtų veiklų;
    • jausmas, kad „užstrigote“, noras permainų.

    Dar vienas būdingas požymis – nepasitenkinimas be aiškios priežasties: atrodo, turite viską – šeimą, darbą, namus – bet viduje tuščia.

    Kartais tai pasireiškia keistais klausimais: „Kam aš visa tai darau?“, „Kas aš esu be šių vaidmenų?“

    Įdomu, kad apie ketvirtadalis žmonių iš tiesų išgyvena šį laikotarpį klasikine forma.

    Likusieji tiesiog patiria laikiną nepasitenkinimą – natūralią brandos fazę, o ne asmeninę katastrofą.

    Kartais tai pasireiškia tyliai: žmogus ima klausytis jaunystės muzikos, vartyti senas nuotraukas, rašyti buvusiems bendraklasiams ar svajoti „dingti kur nors porai savaičių“.

    Vidutiniškai kas ketvirtas suaugęs prisipažįsta padaręs ką nors impulsyvaus šiuo laikotarpiu – nuo motociklo pirkimo iki netikėto karjeros posūkio.

    Vyrai dažniau pradeda sportuoti, imasi naujų pomėgių ar atnaujina garderobą.

    Moterims būdingiau mokytis naujų dalykų, keisti stilių, šukuoseną ar net darbą.

    Kaip vidutinio amžiaus krizė gali tapti naujos pradžios tašku

    Nepaisant niūraus pavadinimo, vidutinio amžiaus krizė gali tapti augimo etapu.

    Tyrimai rodo, kad būtent šiuo metu daugelis tampa smalsesni, atviresni ir labiau pasiryžę išbandyti naujus dalykus.

    Vieni grįžta mokytis, kiti pradeda verslą, dar kiti atranda meditaciją ar savanorystę.

    Įdomu, kad ši krizė dažniau ištinka tuos, kurie jau yra pasiekę išorinės sėkmės – kai viskas lyg ir pavyko, tikslas išnyksta, o protas ima ieškoti naujo.

    Tai metas iš naujo susidėlioti save: suprasti, ko iš tikrųjų norite, ir liautis gyventi iš inercijos.

    Taip, tai nerimo kupinas laikas, bet kartu – ir sąžiningumo metas.

    Ne veltui psichologai sako: vidutinio amžiaus krizė – tai ne pabaiga, o antroji jaunystė su patirtimi.

    Yra net juokingas „simptomas“: jei staiga pajutote norą išmokti groti gitara, pakeisti profesiją ar iškeliauti autostopu į Mongoliją – tai gali būti ne paprastas nuovargis, o jūsų pasąmonės prašymas permainų.

  • Išsilavinimas prailgina gyvenimą: nustatytas ryšys tarp žinių ir širdies sveikatos

    Išsilavinimas prailgina gyvenimą: nustatytas ryšys tarp žinių ir širdies sveikatos

    Naujas tyrimas atskleidė nerimą keliančią tendenciją – žmogaus širdis sensta ne tik dėl amžiaus, bet ir priklausomai nuo išsilavinimo bei pajamų lygio.

    Mokslininkų iš kelių pirmaujančių JAV universitetų duomenimis, mažiau išsilavinę ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės turi širdies ir kraujagyslių sistemą, kuri sensta 10 metų greičiau nei jų labiau pasiturinčių ir išsilavinusių bendraamžių.

    Šie duomenys, paskelbti žurnale JAMA Cardiology, kelia svarbų klausimą – ar išsilavinimas iš tiesų gali prailginti gyvenimą?

    Kas yra „širdies amžius“ ir kodėl tai svarbu?

    Kad būtų paprasčiau nei vartojant sudėtingus medicininius terminus ar procentus, mokslininkai pasiūlė naudoti „širdies amžiaus“ sąvoką – tai rodiklis, parodantis, kiek biologiškai sena yra jūsų širdis palyginti su tikruoju amžiumi.

    Pavyzdžiui, jei jums 45-eri, bet jūsų širdis veikia tarsi 55-erių žmogaus, tai rimtas signalas susirūpinti sveikata.

    Tyrime naudotas Amerikos kardiologų asociacijos (AHA) sukurtas naujas rizikos skaičiuoklės modelis, vertinantis tokius rodiklius kaip cholesterolio lygis, kraujospūdis, inkstų funkcija, diabeto buvimas, rūkymas ir vaistų vartojimas.

    Tai leidžia tiksliau įvertinti tikrąją širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kaip susijęs išsilavinimas ir širdies sveikata?

    Analizuojant daugiau nei 14 tūkst. 30–79 metų amžiaus dalyvių duomenis, paaiškėjo neraminantis vaizdas.

    Moterys, turinčios ne aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, turėjo vidutiniškai 5,8 metais „senesnę“ širdį nei jų tikrasis amžius.

    Vyrų su tokiu pat išsilavinimu širdies amžius buvo net 7,9 metais vyresnis.

    Palyginimui, tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų šis skirtumas buvo mažesnis – 3,3 metų moterims ir 6,2 metų vyrams. Tai rodo aiškų ryšį tarp išsilavinimo ir širdies sveikatos: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo „jaunesnė“ širdis.

    Pajamų reikšmė širdies senėjimui

    Svarbų vaidmenį atlieka ir pajamos. Tarp amerikiečių, kurių pajamos nesiekia dvigubos skurdo ribos, skirtumai dar ryškesni – net 24 proc.moterų ir 35 proc.vyrų iš šios grupės turi širdį, kuri senesnė nei jų tikrasis amžius bent 10 metų.

    Tuo tarpu tarp žmonių, turinčių didesnes pajamas, šie rodikliai siekia 12,2 proc. moterims ir 22,8 proc.vyrams.

    Tai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai įtaką daro ne vien genetika ar gyvenimo būdas, bet ir ekonominės sąlygos, kuriose žmogus gyvena.

    Kodėl išsilavinimas daro įtaką širdies sveikatai?

    Išsilavinimas dažnai lemia žinių apie sveikatą ir prevenciją lygį, prieigą prie medicininių paslaugų, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, streso lygį bei darbo sąlygas.

    Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus dažniau reguliariai tikrinasi sveikatą, kontroliuoja kraujospūdį, atsisako žalingų įpročių, sportuoja ir stebi cholesterolio lygį.

    Tuo tarpu mažiau išsilavinę asmenys dažniau susiduria su nepalankia darbo aplinka, lėtiniu stresu ir ribotomis galimybėmis gyventi sveikai.

    Kaip „širdies amžius“ naudojamas medicinoje?

    Įprastas rizikos vertinimo būdas – pasakyti pacientui, kad jis turi, tarkime, 15 proc.tikimybę patirti infarktą per artimiausią dešimtmetį.

    Tačiau tokia informacija daugeliui sunkiai suprantama.

    Dabar gydytojai gali sakyti: „nors jums 50 metų, jūsų širdis veikia kaip 60-mečio“.

    Tai aiškiau ir, kaip teigia tyrėjai, labiau motyvuoja keisti gyvenimo būdą.

    Šis metodas ypač naudingas jauniems pacientams, kurie iš pažiūros turi mažą riziką, bet biologiškai jų širdis jau sensta.

    Suvokimas, kad kūnas sensta greičiau nei atrodo, gali paskatinti anksčiau imtis prevencijos.

    Tyrimas taip pat parodo, kad širdies sveikata – tai ne tik asmeninių pasirinkimų klausimas, bet ir socialinės nelygybės atspindys.

    Net esant vienodiems biologiniams rodikliams, žmogus iš nepalankios aplinkos turi mažiau šansų išlaikyti „jauną“ širdį.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tyrimas buvo skerspjūvinis (t. y. nefiksavo pokyčių laike), o jo apribojimai susiję su tuo, kaip apibrėžiami „idealūs“ sveikatos rodikliai.

    Vis dėlto tyrimas siunčia aiškią žinutę – prevencinės priemonės turėtų būti nukreiptos ne tik į individualų, bet ir į visuomeninį lygmenį.

    Galima teigti, kad išsilavinimas – tai ne tik kelias į žinias, bet ir investicija į širdies sveikatą.

  • Kada gerti kavą, kad gyventumėte ilgiau

    Kada gerti kavą, kad gyventumėte ilgiau

    Daugelis mūsų neįsivaizduoja ryto be puodelio karštos kavos.

    Ir, panašu, tai darome visai ne be priežasties!

    Vieno mokslinio tyrimo rezultatai rodo, kad būtent tie, kurie mėgsta kavą gerti rytais, gyvena ilgiau ir rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

    O štai geriant kavą dieną ar vakare tokio poveikio nepastebėta.

    Kyla klausimas: kodėl? Kas tokio ypatingo yra rytinėje kavos porcijoje?

    Kaip kava veikia organizmą

    Tyrimą atliko mokslininkai iš JAV. Jie siekė išsiaiškinti, ar kavos vartojimo laikas gali turėti įtakos širdies sveikatai.

    Jau anksčiau buvo žinoma, kad pati kava rizikos širdies ir kraujagyslių sistemai nedidina, o kai kuriais atvejais net gali sumažinti antrojo tipo diabeto tikimybę.

    Tačiau klausimas, kada geriausia gerti kavą, ilgą laiką liko neatsakytas.

    Tyrime dalyvavo daugiau nei 40 tūkstančių suaugusių amerikiečių, kurių mitybos įpročiai buvo fiksuojami nuo 1999 iki 2018 metų.

    Dalyvių buvo klausiama, ką jie valgė ir gėrė, kiek ir kada tiksliai gėrė kavos.

    Be to, beveik 1500 žmonių visą savaitę išsamiai pildė mitybos dienoraščius.

    Surinkti duomenys buvo lyginami su medicininiais įrašais ir mirtingumo statistika per dešimt metų po stebėjimo laikotarpio.

    Kada kava naudinga

    Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus. Paaiškėjo, kad tie, kurie kavą dažniausiai vartojo rytais – iki vidurdienio, turėjo net 16 proc. mažesnę bendrą mirties riziką ir 31 proc. rečiau mirdavo nuo širdies ir kraujagyslių ligų nei tie, kurie kavos apskritai nevartojo.

    Tuo tarpu tie, kurie kavą gėrė visą dieną, jokio papildomo sveikatos pranašumo nepatyrė – jų rodikliai beveik nesiskyrė nuo nevartojusiųjų kavos.

    Įdomu tai, kad teigiamas poveikis išliko tiek tarp tų, kurie kavą vartojo saikingai (2–3 puodelius per dieną), tiek tarp tų, kurie gėrė daugiau nei tris puodelius.

    Net tie, kurie apsiribodavo vos vienu puodeliu ryte, fiksavo nedidelį, bet apčiuopiamą teigiamą efektą.

    Tai leidžia manyti, kad svarbu ne tik kavos kiekis, bet ir laikas, kada ji vartojama.

    Kodėl ryto kava naudinga

    Kodėl taip yra? Nors tikslaus atsakymo dar nėra, viena iš teorijų teigia, kad kava, išgerta po pietų ar vakare, gali trikdyti cirkadinius ritmus – mūsų vidinį biologinį laikrodį.

    Tai daro įtaką hormonų, tokių kaip melatoninas (atsakingas už miegą), gamybai ir veikia nervų sistemą.

    Dėl to gali pakisti kraujospūdis ir kiti širdies sveikatą lemiantys rodikliai.

    Pasak kardiologo profesoriaus Tomo Liušerio, poveikis gali būti susijęs su simpatinės nervų sistemos veikla.

    Rytą ši sistema būna aktyvi – organizmas bunda, kyla kraujospūdis ir pulsas, todėl kava natūraliai „įsilieja“ į šį procesą.

    O štai po pietų ar vakare ji gali šią pusiausvyrą išderinti, trukdyti užmigti ir sukelti hormoninius svyravimus.

    Kada geriausia gerti kavą

    Kita vertus, yra ir priešinga nuomonė: kai kurie mokslininkai mano, kad kavą gerti iškart po pabudimo – nėra geriausias sprendimas.

    Mat ryte mūsų organizmas natūraliai išskiria hormoną kortizolį, kuris skatina budrumą.

    Jo lygis pakyla per pirmąsias 30–60 minučių po pabudimo, tad papildomas kofeinas tuo metu neduoda naudos, o gali net pakenkti – sukelti nerimą, skrandžio dirginimą ar ilgainiui lemti priklausomybę nuo kofeino.

    Todėl neurologai rekomenduoja pirmą kavos puodelį atidėti bent 90 minučių po pabudimo – kai kortizolio lygis ima mažėti ir kofeinas gali veikti efektyviau.

    Pavyzdžiui, jei keliatės 7 valandą ryto, kavą patartina gerti ne anksčiau nei 8:30. Per tą laiką pravartu išgerti vandens, šiek tiek pajudėti ir pabūti šviesoje – visa tai padeda organizmui pabusti natūraliai.

    Išvada

    Apibendrinant galima teigti, kad kavą geriausia gerti rytais, tačiau ne iškart pabudus.

    Taip išnaudojamas maksimalus gėrimo poveikis organizmui.

    O kiek kavos puodelių per dieną išgeriate jūs?

  • Sensacinga priežastis omega-3 vartoti kasdien

    Sensacinga priežastis omega-3 vartoti kasdien

    Vos vienas gramas omega-3 riebalų rūgščių per dieną gali sulėtinti biologinį senėjimą.

    Tokią išvadą paskelbė specializuotas leidinys „Nature Aging“ remdamasis trejus metus trukusio klinikinio tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau kaip 700 vyresnio amžiaus suaugusiųjų, rezultatų analize.

    Anksčiau atliktas klinikinis tyrimas parodė, kad sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį galima sulėtinti senėjimą.

    Kiti tyrimai, vykdyti su gyvūnais, kaip ir pirmieji nedidelio masto bandymai realiai sulėtinti biologinį senėjimą – pavyzdžiui, vartojant vitaminą D arba omega-3 rūgštis, – taip pat davė daug žadančių rezultatų. Tačiau ar šie metodai veiksmingi ir žmonėms, iki šiol buvo neaišku.

    Dabartiniame Šveicarijoje atliktame tyrime dalyvavo 777 septyniasdešimties metų ir vyresni senjorai. Jie vartodavo 2000 TV (tarptautinių vienetų) vitamino D per dieną ir (arba) 1 gramą omega-3 riebalų rūgščių ir (arba) dalyvaudavo 30 minučių namų mankštose 3 kartus per savaitę – ir taip trejus metus.

    Ištyrę senjorų kraują mokslininkai atrado, kad būtent omega-3 vartojimas vidutiniškai, bet visgi sulėtino biologinį senėjimą iki 4 mėnesių pagal net kelis vadinamuosius epigenetinius laikrodžius (statistinius biologinius žymenis, kurie naudoja epigenetinius modelius senėjimo požymiams numatyti ir biologiniam žmogaus amžiui įvertinti). Ir rezultatas nepriklausė nei nuo lyties, nei nuo amžiaus ar kūno masės indekso.

    Tiesa, suderinus omega-3 rūgštis, vitaminą D ir mankštą, rezultatai buvo dar įspūdingesni. Be to, turėjo didžiausią įtaką mažinant vėžio riziką ir senatvinio silpimo progresavimą.

  • Ženklai, rodantys, kad gyvensite ilgai

    Ženklai, rodantys, kad gyvensite ilgai

    Mokslininkai mano, kad 25 procentus žmogaus gyvenimo trukmės lemia genetika, o 75 procentus – išoriniai veiksniai ir gyvenimo būdas.

    Yra ženklų, galinčių patvirtinti, kad nugyvensite tikrai ilgą gyvenimą.

    Gyvenimo trukmę daugiausia lemia lytis: beveik visų žinduolių rūšių patelės išgyvena ilgiau nei patinai. Kalifornijos universiteto mokslininkai, kurį laiką stebėję graužikus, išsiaiškino, kad tarp ilgaamžių pelių daugiausia buvo būtent patelių.

    Patinai yra labiau pažeidžiami. To priežastis – testosteronas, kuris turi neigiamą poveikį imuninei sistemai. O estrogenas (moteriškas lytinis hormonas) saugo nuo uždegimo.

    Harvardo universiteto mokslininkų teigimu, didžioji dalis šimto ir daugiau metų sulaukusių žmonių buvo vegetarai.

    Tyrimai patvirtino faktą: kai į žmogaus organizmą patenka didelis baltymų kiekis, ląstelės ima sparčiai senti. Kartu su baltymais gaunama aukštos kokybės „statybinė medžiaga“ yra svarbi aktyviam augimui ir dauginimuisi.

    Vis dėlto suaugusiam organizmui tokios stimuliacijos nereikia. Užsitęsęs ląstelių augimas pagreitina senėjimą. Jei sumažinsite aminorūgščių kiekį, ląstelės nustos aktyviai augti ir visas pastangas galės sutelkti į organizmo apsaugą.

    Didelė geležies koncentracija kraujyje pagreitina senėjimo procesus organizme, o normalus hemoglobino kiekis gali užtikrinti ilgaamžiškumą.

    Geležis lemia žmogaus organizmo gebėjimą kovoti su infekcija. Pavyzdžiui, susirgus Parkinsono liga ar esant kepenų patologijai, hemoglobino kiekis organizme būna gerokai mažesnis. Būtent todėl mokslininkai teigia, kad šio mikroelemento metabolizmas glaudžiai susijęs su ilgu gyvenimu.

    Šį faktą patvirtina alternatyvūs moksliniai darbai, jų autoriai įrodė, kad nesaikingas raudonos mėsos (geležies šaltinio) vartojimas didina su amžiumi atsirandančias patologijas. Nesaikingas raudonos mėsos vartojimas didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Mokslininkai teigia, kad geležies papildų vartojimas dažniausiai nėra su tuo susijęs, nes papildai skiriami esant reikšmingam geležies trūkumui.

    Italų mokslininkai ištyrė 100 metų jubiliejaus sulaukusius žmones ir padarė išvadą, kad šimtamečių žarnyno mikroflora yra sveika.

    Reguliariai valgydami maistą su probiotikais, galite pagerinti žarnyno veiklą. Viduržemio jūros dieta yra dar vienas puikus būdas pagerinti žarnyno mikroflorą. Būtent tokia dieta užtikrina daugumos italų ilgaamžiškumą. Šimtamečių racione vyrauja jūros gėrybės ir žuvis, šviežios daržovės ir vaisiai – jaunystės ir gyvybingumo šaltiniai.

    Žmogaus pasaulėžiūra taip pat turi nemažą įtaką jo gyvenimo trukmei. Tai nesunku paaiškinti: optimistiškai nusiteikę žmonės yra linkę laikytis sveikos gyvensenos – stebėti mitybą, palaikyti fizinį aktyvumą bei pakankamai laiko skirti kokybiškam miegui.

    Kitas optimistų bruožas, kuris taip pat gali užtikrinti ilgą gyvenimą, – pasitikėjimas savimi. Tokie žmonės nelinkę panikuoti ar pulti į neviltį, jie lengvai randa išeitį net ir iš labai sunkių gyvenimo situacijų. Be to, jie daug greičiau atsigauna po streso.

    Mokslininkai padarė išvadą, kad intelektualūs žmonės gyvena gerokai ilgiau nei menką išsilavinimą turintys. Pasirodo, kad smegenys, negaunančios reguliaraus krūvio, sensta kur kas greičiau.