Žyma: žolė

  • Paskutinis vejos pjovimas: kada?

    Paskutinis vejos pjovimas: kada?

    Vienas dažniausių klausimų rudenį – kada paskutinį kartą pjauti veją ir kokio aukščio žolę palikti žiemoti.

    Vienos konkrečios datos nėra. Lietuvoje rudens orai kasmet skiriasi, todėl svarbiausia stebėti, ar žolė dar auga. Šiltesnį rudenį veją gali tekti pjauti ir spalio pabaigoje ar net lapkričio pradžioje.

    Įprastai namų vejai prieš žiemą galima orientuotis į maždaug 4–5 centimetrų žolės aukštį. Tai nėra universali taisyklė visoms žolių rūšims, tačiau daugeliui įprastų lietuviškų vejų toks aukštis padeda išvengti kraštutinumų.

    Per trumpai nupjauta žolė turi mažiau lapų, reikalingų fotosintezei, ir gali sunkiau atsigauti po šalčių. Tačiau palikta labai aukšta, ypač tanki žolė žiemą gali sugulti, ilgiau išlaikyti drėgmę ir sudaryti palankesnes sąlygas ligoms.

    Svarbu nepjauti šlapios, įmirkusios ar apšalusios vejos. Taip pat nereikėtų vienu kartu pašalinti daugiau kaip trečdalio žolės aukščio. Jeigu veja gerokai peraugusi, ją geriau trumpinti palaipsniui.

    Lapų kilimas gražus tik trumpam

    Auksiniais lapais nuklota veja atrodo romantiškai, tačiau žolei toks rudens grožis ne visada naudingas.

    Storas nukritusių lapų sluoksnis užstoja šviesą, sulaiko drėgmę ir blogina oro cirkuliaciją. Po juo žolė gali silpti, gelsti, o drėgnomis sąlygomis didėja ir kai kurių grybinės kilmės ligų rizika.

    Todėl lapus nuo vejos rekomenduojama reguliariai surinkti. Tam tinka paprastas grėblys, lapų pūstuvas arba vejapjovė su surinkimo krepšiu.

    Jeigu lapų nedaug ir jie sausi, juos galima susmulkinti mulčiuojančia vejapjove. Smulkūs lapų gabalėliai gali suirti ir papildyti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Tačiau susmulkintų lapų neturi būti tiek, kad jie visiškai uždengtų žolę.

    Surinktus sveikus lapus verta kompostuoti arba panaudoti gėlynuose bei po krūmais kaip mulčią.

    Rudeninės trąšos – ne tos pačios kaip pavasarį

    Rudenį vejai svarbu pasiruošti šaltajam sezonui, o ne kuo greičiau užauginti naują vešlią žolę.

    Todėl šiuo laikotarpiu netinka beatodairiškai naudoti daug azoto turinčių vasarinių trąšų. Jos gali paskatinti intensyvų augimą tuo metu, kai sąlygos jam jau prastėja.

    Rudeniniam tręšimui paprastai renkamasi specialiai šiam sezonui skirtos trąšos. Jose dažnai mažiau azoto, daugiau kalio. Kalis svarbus augalų vandens apykaitai ir atsparumui nepalankioms aplinkos sąlygoms, o fosforas reikalingas šaknų vystymuisi.

    Tačiau tai nereiškia, kad kuo daugiau kalio ar fosforo, tuo geriau. Jei dirvožemyje šių elementų pakanka, papildomas jų kiekis gali būti nereikalingas. Tiksliausiai trąšų poreikį padeda nustatyti dirvožemio tyrimas.

    Lietuvoje rudeniniam vejos tręšimui dažniausiai tinkamesnis rugsėjis ir spalio pradžia. Spalio viduryje tręšti dar galima, jei žolė aktyviai auga, dirvožemis nėra įšalęs ar permirkęs, o pasirinkto produkto instrukcija leidžia jį naudoti tokiomis sąlygomis.

    Jeigu šalnos jau dažnos, žolės augimas sustojęs, o dirva šalta, tręšimą geriau atidėti iki tinkamesnio laikotarpio. Trąšų negalima berti ant įšalusios žemės ar prieš stiprią liūtį.

    Ar spalį dar verta aeruoti veją?

    Aeravimas – tai dirvožemio pradūrimas arba nedidelių jo kamštelių pašalinimas, kad oras ir vanduo lengviau pasiektų žolės šaknis.

    Ši procedūra ypač naudinga vejoms, kurios vasarą buvo intensyviai mindžiojamos, kuriose kaupiasi vanduo arba dirvožemis yra sunkus ir suslėgtas.

    Nedidelį plotą galima aeruoti specialiomis sodo šakėmis, o didesniam sklypui patogesnis mechaninis aeratorius. Labai suslėgtam dirvožemiui veiksmingesni įrenginiai, kurie ištraukia nedidelius žemės kamštelius.

    Vis dėlto spalio antroje pusėje Lietuvoje šį darbą reikėtų vertinti atsargiai. Jei dirva įmirkusi, labai šalta ar žolė jau beveik nebeauga, geriau nebevarginti vejos ir intensyvesnę priežiūrą atidėti.

    Be to, aeruoti visą veją kasmet nebūtina. Jei dirvožemis purus, vanduo gerai susigeria, o žolė auga tankiai, pakanka įprastos priežiūros.

    Samanas ir seną žolę šalinkite laiku

    Po drėgnos vasaros ar pavėsingose sklypo vietose vejoje gali atsirasti samanų. Jų augimą dažnai skatina pavėsis, nuolat drėgnas ar suslėgtas dirvožemis ir žolės silpnumas.

    Vien mechaniškai pašalinti samanas ne visada pakanka. Jei nepašalinama jų atsiradimo priežastis, jos greitai sugrįžta.

    Vejos skarifikavimas padeda pašalinti susikaupusius negyvos žolės likučius ir paviršinį veltinį. Tačiau tai gana intensyvi procedūra, po kurios vejai reikia laiko atsigauti.

    Todėl spalio viduryje stipriai skarifikuoti veją jau gali būti per vėlu, ypač jei orai atšalę. Jeigu darbai nebuvo atlikti ankstyvą rudenį, dažnai saugiau juos atidėti iki pavasario.

    Plikas vietas geriau tvarkyti nelaukiant šalčių

    Po vasaros vejoje neretai lieka išmindžiotų, išdegusių ar kitaip pažeistų plotų.

    Rugsėjis ir ankstyvas spalis paprastai yra tinkamas laikas tokioms vietoms atsėti. Dirvožemis dar išlaiko vasaros šilumą, o didesnė drėgmė padeda sėkloms dygti.

    Tačiau spalio antroje pusėje naujos žolės sėjimas tampa rizikingesnis. Sudygusi žolė gali nespėti pakankamai sustiprėti iki žiemos, o šaltoje dirvoje sėklos dygsta labai lėtai arba visai nesudygsta.

    Todėl nedidelius išplikusius plotus galima atsėti tik tuomet, jei orų sąlygos išlieka palankios ir dar tikimasi pakankamai ilgo augimo laikotarpio.

    Kitais atvejais geriau suplanuoti atsėjimą pavasarį, kai dirvožemis vėl sušils.

    Žiemą svarbu ne tik tai, ką padarėte rudenį

    Net ir tinkamai paruošta veja gali nukentėti, jei žiemą su ja elgiamasi neatsargiai.

    Vienas svarbiausių patarimų – vengti intensyviai vaikščioti per įšalusią ar šerkšnu padengtą žolę. Tokiu metu žolės lapai tampa trapūs, todėl juos lengviau pažeisti.

    Ne mažiau svarbu vengti mindžioti stipriai įmirkusią veją, nes taip suslegiama dirva ir pažeidžiamas žolės paviršius.

    Nereikėtų vienoje vietoje krauti didžiulių nuo takų nuvalyto sniego kalnų, ypač jei sniegas sumaišytas su kelių barstymo druska. Ilgai užsilaikantis suslėgtas sniegas ir druskos gali pakenkti žolei.

    Jeigu žiemą susidaro ledo pluta, nereikėtų jos agresyviai daužyti metaliniais įrankiais – taip galima smarkiai sužaloti veją.

    Kokius darbus būtina atlikti dabar?

    Spalio viduryje svarbiausia ne bandyti atlikti visas įmanomas vejos priežiūros procedūras, o įvertinti jos būklę.

    Jeigu žolė dar auga, tęskite pjovimą ir neleiskite jai peraugti. Reguliariai surinkite nukritusius lapus. Patikrinkite, ar vejoje nesikaupia vanduo ir ar nėra užsikimšusių drenažo vietų.

    Jeigu dirva tinkama, veja akivaizdžiai nusilpusi, o orai dar palankūs, galima apsvarstyti rudeninį tręšimą. Tačiau intensyvų skarifikavimą, didelių plotų atsėjimą ir kitus žolę stipriai paveikiančius darbus geriau palikti laikui, kai ji galės greitai atsigauti.

    Galiausiai nepamirškite pačios technikos. Pasibaigus sezonui verta išvalyti vejapjovę, patikrinti peilį, pasirūpinti akumuliatoriumi arba benzininio įrenginio laikymu pagal gamintojo instrukciją.

    Gerai žiemai paruošta veja nebūtinai turi atrodyti idealiai nukirpta ar ką tik patręšta. Svarbiausia, kad žolė būtų sveika, neperaugusi, neuždengta storu lapų sluoksniu, o dirvožemis – neperkrautas vandeniu. Tokia veja turės geresnes galimybes sėkmingai peržiemoti ir pavasarį greičiau atsigauti.

  • Vaikštant basomis gyventi sveikiau!

    Vaikštant basomis gyventi sveikiau!

    Kad vaikščioti basomis sveika, žinoma be galo seniai.

    Todėl ir medikai pataria kuo dažniau braidyti po rasą, vaikščioti po žolę, karštą smėlį, paplūdimio žvirgždą, o šiuo metų laiku, žinoma, geriau per kambaryje patiestą kilimą.

    Vaikštant be avalynės šiurkštus, dygus ar minkštas pagrindas dirgina padus ir palankiai veikia visą organizmą. Taip yra todėl, kad paduose išsidėstę aktyvieji taškai, susieti su kiekvienu vidaus organu. Masažuojant tuos taškus, galima stimuliuoti viso organizmo veiklą.

    „Stebuklingieji“ taškai

    Kur yra tie aktyvūs pėdų taškai ir kaip juos paveikti vaikštant basomis?

    Rankos nykštys siejasi su nervų sistema, smilius – su kaulų ir raumenų sistema, didysis – su širdimi ir kraujagyslėmis, bevardis – su skrandžiu ir žarnynu, o mažylis – su šalinamąja ir lytine sistemomis.

    Labai panaši sąsaja su organizmo sistemomis būdinga ir kojų pirštams.

    Be to, pėdose dar yra aktyvieji taškai, besisiejantys su atskirais organais.

    Pavyzdžiui, pėdos vidurys siejasi su plaučiais, o pats jos centras – su širdimi. Didžiojo piršto pagalvėlė turi įtakos smegenims ir psichikai, antrojo piršto – stuburui ir galūnėms, trečiojo – kraujagyslėms ir raumenų mitybai, ketvirtojo – skrandžiui ir kasai, penktojo – inkstams ir šlapimo sistemai. Viršutinės pėdos pusės vidurys siejasi su tulžies pūsle, o apatinės pusės vidurys – su kepenimis, kraujodaros organais.

    Masažuojant aktyvųjį tašką paveikiamas su juo susietas vidaus organas ir kartu visas organizmas. Todėl, užuot masažavus tam tikrą tašką, galima masažuoti visą pėdą ir jos pirštus. Lengviausia tai padaryti vaikštant basomis: nelygumai dirgina aktyviąsias zonas ir sukelia vidaus organų atsakomąją reakciją.

    Ir ligai, ir profilaktikai

    Toks basas masažas naudingas kone nuo visų ligų ir beveik visiems – tiek sveikiems, tiek ligotiems žmonėms.

    Net jei jaučiamasi gerai, kokio nors organo veikla gali būti sutrikusi. Nepradėjus laiku jo gydyti, po keleto metų gali labai pablogėti sveikata. O vaikštant basomis gali savaime atsinaujinti organų energinis balansas.

    Vaikščiojimas basomis yra puiki profilaktikos priemonė: pagerėja savijauta, vidaus organų (kepenų, širdies, inkstų, skrandžio, žarnyno, plaučių, galvos smegenų) bei regėjimo organų veikla. Nusiavus ir basomis atsistojus ant žemės, užvaldo nenusakomas lengvumo ir laisvės pojūtis. Pasak kai kurių specialistų, tuo metu mes tarsi įžeminame save, tai yra pėdose susikaupusią neigiamą energiją atiduodame žemei.

    Vaikščioti basomis labai naudinga stuburui. Ypač moterims, kurios linkusios avėti aukštakulnius batus.

    Mat dažnai avint tokią avalynę pakinta kūno svorio centras. Dėl šios priežasties stuburo juosmens srityje susidaro dar vienas linkis, jis nevienodai paskirsto krūvį čia esantiems slanksteliams. Ilgainiui pasislenka ne tik juosmens, bet ir krūtinės bei kaklo srities slanksteliai, ir pradeda kamuoti galvos skausmai, nemiga, stenokardijos priepuoliai.

    Dar daugiau: moters kryžkaulis yra stipri refleksogeninė zona, tad čia išsidėstę daugybė aktyvių taškų, glaudžiai susijusių su gimda ir lytiniais organais, šlapimo pūsle, tiesiąja žarna.

    Kaip vaikščioti basomis

    Iš daugelio vaikščiojimo basomis metodikų galima išsirinkti tinkamiausią ir prieinamiausią. O derinant keletą metodikų, galima pasiekti maksimalų rezultatą.

    Pačios populiariausios yra keturios: vaikščiojimas po karštą smėlį, vaikščiojimas po žvirgždą arba jūros smėlį, vaikščiojimas duriančia danga, vaikščiojimas minkšta danga.

    Visos metodikos skiriasi savo poveikiu.

    Pirmoji rekomenduotina norint suaktyvinti viso organizmo funkcijas. Antroji naudinga sergant kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, lėtiniu cholecistitu arba šlapimo sistemos ligomis. Trečioji tinka širdies ir kraujagyslių bei kaulų ir raumenų sistemų profilaktikai bei gydymui. Ketvirtoji tinkamiausia nervų sistemos ligų profilaktikai ir gydymui.

    Taigi reikia kuo dažniau nusiauti ir pavaikščioti basomis. Ar namie, ar darbe – bent 15–20 minučių per dieną.

    O vasarą tiesiog būtina įprasti vaikščioti basomis ir taip stimuliuoti vidaus organus.

    Rekomendacija vaikščioti basomis jokiu būdu netinka vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat sergantiesiems cukriniu diabetu ar turintiesiems kraujotakos bėdų. Vaikščioti be avalynės jiems negalima dėl įvairių priežasčių, įskaitant pačią elementariausią – riziką ką nors užminti, susižaloti ir nepajusti. Arba užkliūti ir parvirsti. Dėl pastarosios priežasties ir šlepetės senjorams turėtų būti tabu. Vietoj jų medikai pataria įsigyti patogių sportinių batelių porą arba dar geriau dvi, ir vienus avėti namuose, kitus – lauke.