Žyma: žmogus

  • Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti

    Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti

    Nutukimas jaunystėje gali būti pavojingesnis nei svorio prieaugis po 40 metų – tokią išvadą padarė Švedijos mokslininkai.

    Didelės apimties tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 600 000 žmonių, jie nustatė: tie, kurie pirmą kartą susidūrė su nutukimu būdami 17–29 metų, nuo bet kokių priežasčių mirė 70 proc. dažniau nei žmonės, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

    Pagrindinė mintis paprasta, bet kelianti nerimą: svarbu ne tik tai, kiek sveriate, bet ir kada būtent pradėjote priaugti papildomų kilogramų.

    Nutukimas iki 30 metų mirties riziką padidina 70 proc.

    Svarbiausias tyrimo rezultatas susijęs su jaunais suaugusiaisiais.

    Tyrimas parodė, kad sveikatai įtakos turi ne tik pats svorio augimo faktas – lemiamą vaidmenį atlieka amžius, kuriame tai įvyksta.

    Dalyviai, kurie pirmą kartą pasiekė nutukimo ribą 17–29 metų amžiaus laikotarpiu, turėjo maždaug 70 proc. didesnę riziką mirti nuo bet kokių priežasčių, palyginti su tais, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

    Ką šis skaičius reiškia praktiškai?

    Jei iš 1 000 dalyvių, neturėjusių ankstyvo nutukimo, per stebėjimo laikotarpį mirdavo 10 žmonių, tai tarp tų, kuriems nutukimas išsivystė jaunystėje, šis skaičius siekė jau 17 iš 1 000.

    Nutukimo pradžia buvo laikomas momentas, kai kūno masės indeksas (KMI) – rodiklis, apskaičiuojamas kūno svorį kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu – pirmą kartą pasiekdavo 30 ar daugiau.

    Esant 175 cm ūgiui, tai sudaro maždaug 92 kg ir daugiau, nors vien skaičiai svarstyklėse ne visada atspindi visą sveikatos vaizdą.

    Tyrimo autoriai kartu įspėja, kad tikslių rizikos skaičių nereikėtų vertinti pažodžiui – jie priklauso nuo daugelio analizėje įvertintų veiksnių, taip pat nuo matavimų tikslumo. Svarbiau įžvelgti pačią tendenciją.

    Kodėl antsvoris jaunystėje pavojingesnis sveikatai

    Pagrindinė tyrėjų hipotezė atrodo logiška: kuo ilgiau organizmas gyvena turėdamas perteklinį svorį, tuo daugiau žalos jame kaupiasi.

    Jei nutukimas prasideda sulaukus 20 metų, organizmas dešimtmečius patiria lėtinį uždegimą, atsparumą insulinui ir padidėjusią apkrovą kraujagyslėms.

    Neatsitiktinai antsvorį turintys žmonės dažniau susiduria su visu lėtinių ligų rinkiniu.

    Kaip aiškina Lundo universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Huyen Le, viena iš galimų padidėjusios rizikos priežasčių yra būtent ilgesnis perteklinio svorio biologinio poveikio organizmui laikotarpis.

    Įsivaizduokite tai taip: jei kuprinėje nešatės papildomus 20 kg, skirtumas tarp pusvalandžio pasivaikščiojimo ir dešimties valandų žygio yra milžiniškas.

    Sąnariai, širdis ir raumenys į apkrovą reaguos skirtingai, priklausomai nuo jos trukmės.

    Panašiai veikia ir ilgalaikio nutukimo mechanizmas – organizmas prisitaiko, tačiau jo ištekliai nėra begaliniai.

    Svorio priaugimas vyresniame amžiuje – nuo 30 iki 60 metų – taip pat buvo susijęs su didesniu mirtingumu, tačiau ši sąsaja pasirodė gerokai silpnesnė.

    Iš konkrečių mirties priežasčių, susijusių su ankstyvu nutukimu, reikšmingiausias buvo 2 tipo cukrinis diabetas.

    Rimtos rizikos taip pat apėmė hipertenziją, vyrams – kepenų vėžį, o moterims – gimdos vėžį.

    Svarbu pabrėžti: nutukimą turintis žmogus, kuris reguliariai juda ir įvairiai maitinasi, gali turėti visiškai kitokį rizikos profilį nei žmogus, kurio KMI toks pat, bet kuris gyvena sėsliai.

    Kaip antsvoris veikia moterų vėžio riziką

    Įdomi detalė: aprašyta tendencija – „kuo anksčiau priaugtas svoris, tuo didesnė rizika“ – ne visoms ligoms galiojo vienodai.

    Moterims padidėjusi mirties nuo su nutukimu susijusio vėžio rizika buvo maždaug vienoda, nepriklausomai nuo to, kada būtent svoris buvo priaugtas.

    Be to, antsvoris su vėžiu susijęs ne tiesiogiai, o per uždegimą, medžiagų apykaitą ir hormoninius pokyčius, susijusius su menopauze.

    Logika paprasta: jei viską lemtų tik gyvenimo su antsvoriu trukmė, ankstyvas nutukimas turėtų dar labiau didinti ir vėžio riziką.

    Kadangi taip nenutinka, tikėtina, kad moterų onkologinių ligų vystymuisi įtakos turi papildomi biologiniai mechanizmai.

    Epidemiologė Huyen Le šį klausimą formuluoja tiesiai: kas yra pirminė priežastis – hormoniniai pokyčiai, darantys įtaką svoriui, ar pats svoris, atspindintis tai, kas jau vyksta organizme?

    Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau pati ši išimtis yra svarbi – ji rodo, kad nutukimas skirtingas ligas veikia skirtingais mechanizmais.

    Kaip buvo atliktas nutukimo tyrimas Švedijoje

    Šio darbo mastas ir duomenų kokybė išskiria jį iš panašių tyrimų.

    Tyrimas buvo suplanuotas taip, kad būtų galima sekti svorio pokyčius per visą suaugusio žmogaus gyvenimą, o ne remtis vienkartiniu matavimu.

    Daugiau kaip 600 000 žmonių – 258 269 vyrų ir 361 784 moterų – duomenys buvo paimti iš esamos duomenų bazės.

    Į imtį pateko tik tie asmenys, kurių svoris nuo 17 iki 60 metų buvo užfiksuotas bent tris kartus.

    Viena stipriųjų šio tyrimo pusių – daugkartiniai objektyvūs svorio matavimai.

    Daugumoje panašių darbų mokslininkai remiasi dalyvių prisiminimais apie tai, kiek jie svėrė jaunystėje.

    Šiuo atveju matavimus atliko medicinos personalas – pavyzdžiui, gydymo įstaigose, registruojant į karinę įskaitą arba vykdant mokslinius projektus.

    Per stebėjimo laikotarpį mirė 86 673 vyrai ir 29 076 moterys.

    Tyrėjų komanda analizavo tiek bendrą mirtingumą, tiek mirtis, susijusias su konkrečiomis ligomis – širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis ir 2 tipo cukriniu diabetu.

    Kodėl svarbu kontroliuoti svorį iki 30 metų

    Pagrindinė išvada visuomenės sveikatai paprasta ir konkreti: nutukimo prevenciją reikia pradėti kuo anksčiau – idealiu atveju dar paauglystėje ir jaunystėje, kai perteklinio svorio augimas padeda pamatą būsimoms sveikatos problemoms.

    Daugelis tyrėjų šiandien kalba apie „nutukimą skatinančią visuomenę“ – aplinką, kurioje gyvenimo sąlygos trukdo gyventi sveikai ir prisideda prie nutukimo vystymosi.

    Priemonės, kurių veiksmingumas įrodytas, turėtų būti diegiamos valstybės politikos lygmeniu – ir šis tyrimas suteikia papildomų argumentų tokiam požiūriui.

    Konkrečiam žmogui išvada taip pat aiški.

    Jei jums 17–29 metai ir pastebite nuolatinį svorio augimą, tai nėra vien estetinė problema. Tai laikotarpis, kai papildomi kilogramai organizme pradeda paleisti procesus, kurių pasekmės gali išryškėti po kelių dešimtmečių.

    Kuo anksčiau pavyksta sustabdyti šią tendenciją – keičiant mitybą, daugiau judant, koreguojant įpročius – tuo geriau.

    Vis dėlto tyrimas taip pat primena: svorio augimas bet kuriame amžiuje yra priežastis atkreipti dėmesį į savo sveikatą, tiesiog jaunystėje statymai būna didesni.

  • 21 dienos mitas: kiek iš tikrųjų reikia laiko įpročiui susiformuoti

    21 dienos mitas: kiek iš tikrųjų reikia laiko įpročiui susiformuoti

    Plačiai paplitusi nuomonė teigia, kad naujam naudingo įpročio formavimui ir įtvirtinimui pakanka 21 dienos.

    Esą trijų savaičių maratonas leidžia be vidinio pasipriešinimo pradėti reguliariai sportuoti, sveikiau maitintis, anksčiau eiti miegoti ir pan.

    Ši idėja sudomino mokslininkus.

    Kaip rašo portalas Science Alert, paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta – trijų savaičių laikotarpis nėra universalus naujų įpročių susiformavimui ir įsitvirtinimui.

    Kiek iš tikrųjų trunka įpročio formavimas?

    21 dienos mitas siejamas su plastikos chirurgu Maxwellu Maltzu, kuris XX a. 7-ajame dešimtmetyje pastebėjo, kad jo pacientams prireikdavo apie trijų savaičių, kad priprastų prie fizinių pokyčių.

    Šią mintį vėliau išpopuliarino savipagalbos knygų autoriai, ir galiausiai ji tapo plačiai priimta tiesa.

    Tačiau psichologai ir elgesio mokslų tyrėjai jau seniai nustatė, kad įpročių formavimas yra kur kas sudėtingesnis procesas.

    2010 metų tyrime savanoriai bandė įgyti paprastus įpročius – pavyzdžiui, išgerti stiklinę vandens po pusryčių arba kasdien suvalgyti vaisių.

    Rezultatai parodė, kad vidutiniškai prireikė 66 dienų, kol šie veiksmai tapo automatiniai.

    Vėlesni tyrimai atskleidė, kad norint iš esmės pakeisti elgesį ir suformuoti naujus įpročius žmonėms dažniausiai reikia nuo 2 iki 5 mėnesių.

    Tyrimuose, kurie matavo automatiškumo pasiekimo laiką (kai elgesys tampa natūralia kasdienybės dalimi), nustatyta, kad šis laikotarpis svyruoja nuo 59 iki 154 dienų.

    Kai kuriems žmonėms įprotis susiformuoja vos per keturias dienas, kitiems – per beveik metus. Toks platus diapazonas rodo, kad nėra vieno visiems tinkamo laiko tarpo – daug kas priklauso nuo to, kokį elgesį keičiate, kaip dažnai jis kartojamas, koks sudėtingas yra veiksmas ir kas jį atlieka.

    Kas lemia, ar įprotis išliks?

    Įpročio stiprumas yra esminis jo išlaikymo veiksnys.

    2021 m. atlikta fizinio aktyvumo studijų apžvalga parodė, kad kuo labiau automatizuotas (ir mažiau varginantis) elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus jo laikysis nuosekliai.

    Nieko keista, kad paprasti, mažai pastangų reikalaujantys įpročiai, kaip vandens gėrimas ar vitaminų vartojimas, formuojasi greičiau nei sudėtingesni, pavyzdžiui, pasiruošimas maratonui.

    Vis dėlto, nepriklausomai nuo įpročio pobūdžio, tyrimai rodo, kad jo laikymasis priklauso ne tiek nuo motyvacijos ar valios, kiek nuo tinkamai sukurtų sąlygų.

    Kartojimas, išoriniai signalai ir aiški struktūra – kur kas veiksmingesni ilgalaikiams pokyčiams nei vien tik entuziazmas.

    Pavyzdžiui, programos, skatinančios suplanuoti sporto laiką kasdien tuo pačiu metu, ar priminimai išgerti vandens po kiekvieno valgio padeda įpročiui įsitvirtinti, nes elgesys tampa lengviau pakartojamas ir sunkiau pamirštamas.

    Universiteto „University of South Australia“ mokslininkų Ben Singh ir Ashleigh Smith tyrimas, apėmęs daugiau nei 2600 dalyvių, atskleidė, kad įpročių formavimo priemonės duoda rezultatų įvairiose srityse – nuo tarpdančių valymo ir sveikos mitybos iki fizinio aktyvumo.

    Tačiau bene svarbiausia išvada – net nedideli, kasdien kartojami veiksmai ilgainiui tampa įpročiais. Svarbiausia ne staigus gyvenimo perversmas, o nuoseklus elgesio kartojimas, kol jis tampa neatsiejama kasdienybės dalimi.

    8 moksliškai pagrįsti patarimai, kaip suformuoti tvirtą įprotį

    Suteikite sau laiko. Siekite nuosekliai kartoti norimą veiksmą bent 60 dienų. Tačiau nesiekite tobulumo – viena praleista diena dar nereiškia nesėkmės.

    Supaprastinkite užduotį. Pradėkite nuo mažų žingsnių – pasirinkite veiksmą, kurį galėsite atlikti kasdien.

    Susiekite naują įprotį su esama rutina. Pavyzdžiui, tarpdančius valykite prieš valydami dantis šepetėliu.

    Stebėkite pažangą. Naudokite kalendorių ar programėlę, kad fiksuotumėte kiekvieną sėkmingą dieną.

    Apdovanokite save. Paruoškite mėgstamą kavą po rytinio pasivaikščiojimo ar pasilepinkite serialo serija po savaitės treniruočių. Teigiamos emocijos stiprina įpročius.

    Rytas – palankiausias metas. Įpročiai, praktikuojami rytais, paprastai formuojasi sėkmingiau nei vakariniai, nes ryte žmonės yra mažiau išsiblaškę ir motyvuotesni.

    Asmeninis pasirinkimas – svarbus veiksnys. Žmonės labiau laikosi tų įpročių, kuriuos pasirinko patys.

    Stabili aplinka – raktas į automatiškumą. Veiklos kartojimas toje pačioje situacijoje (pvz., pasivaikščiojimas po pietų kasdien) didina tikimybę, kad tai taps automatiniu elgesiu.

    Kodėl 21 dienos mitas yra pavojingas?

    Tikėjimas, kad įprotis susiformuoja per 21 dieną, dažnai lemia nusivylimą.

    Jei per tris savaites pokyčių nepavyksta įtvirtinti, žmogus ima manyti, kad kažką daro blogai.

    Tai gali sukelti nusivylimą, kaltę ir priversti atsisakyti tikslo.

    Priešingai, žinojimas apie realius terminus padeda išlikti motyvuotiems net tada, kai progresas vyksta lėtai.

    Duomenys rodo, kad įpročiui susiformuoti dažniausiai reikia bent dviejų mėnesių, o kartais – ir daugiau.

    Tačiau tai taip pat reiškia, kad pokyčiai yra realūs ir pasiekiami.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolat kartojami tikslingi veiksmai stabiliame kontekste ilgainiui tampa automatiniai.

    Naujas elgesys su laiku tampa lengvas ir natūralus.

    Tad jei siekiate daugiau judėti, sveikiau maitintis ar pagerinti miego kokybę, svarbiausia ne greitis, o nuoseklumas.

    Laikykitės šios krypties – ir įprotis prigis.

  • Labiau neandertaliečiai nei žmonės?

    Labiau neandertaliečiai nei žmonės?

    Kaip mūsų sveikatos būklė ir kūno bruožai priklauso nuo prieš 40 000 metų paslaptingai išnykusių giminaičių DNR.

    Pirmieji Europon įžengę Homo sapiens – dabar jau išnykę šiuolaikinio žmogaus gentainiai – turėjo įveikti tūkstančius kilometrų, kirsti Afriką ir Artimuosius Rytus, kol pasiekė nepažįstamo žemyno girias. Tas pačias, kurių gūdumoje pirmąkart ir sutiko savo tolimus giminaičius neandertaliečius.

    Šie kažkelintos eilės mūsų pusbroliai skyrėsi išvaizda – turėjo dideles galvas, žemus antakius ir kresnus tvirtus kūnus, gyveno nedidelėmis grupelėmis ir per daugelį amžių buvo puikiai prisitaikę prie šaltesnio Europos klimato.

    Per tūkstantmečius dvi žmonių genties rūšys dar ne sykį susidūrė, mezgė ryšius, poravosi.

    Dabar, praėjus dar dešimtims tūkstančių metų, tų gilioje senovėje vykusių susitikimų pėdsakai tebėra įrašyti milijardų planetos gyventojų genuose. Ir lemia (vieniems daugiau, kitiems mažiau) daug svarbių dalykų – nuo to, kaip atrodome, iki to, kokiomis ligomis sergame.

    Mokslininkai dar tiesmukiškesni: anot jų, pagal kai kurias mūsų genomo dalis esame netgi labiau neandertaliečiai nei žmonės.

    Evoliucija saugojo vyrus

    Prieš 75 000 metų tai tikrai, bet tikėtina, kad ir prieš visus 250 000 metų pirmieji šiuolaikinių euraziečių protėviai iškeliavo iš Afrikos į Euraziją. Čia jie akis į akį susidūrė su neandertaliečiais, bendrą protėvį su žmonėmis paskutinįkart turėjusiais prieš šimtus tūkstančių metų ir nuo tada gyvenusiais atskirai nuo jų.

    Susitikusios abi rūšys ėmė kryžmintis.

    Iš pradžių šiuolaikiniai (anatomiškai) žmonės iš neandertaliečių paveldėjo pilnas chromosomas. Tačiau dėl proceso, vadinamo genetine rekombinacija, su kiekviena nauja karta DNR atkarpos skaidėsi, keitėsi, vėl jungėsi ir taip žmonių bei neandertaliečių palikuonys įgijo naujus genų derinius.

    Bet sprendžiant pagal tai, kaip sparčiai evoliucija kai kuriuos iš jų pašalino iš mūsų genomo, šiuolaikiniams žmonėms neandertaliečių DNR buvo daugiau žalinga nei naudinga.

    Todėl atsirado ištisos neandertalietiškos DNR „dykumos“ – didelės sritys šiuolaikinio žmogaus genome, kuriose tos DNR nebuvo.

    Tikėtina, kad neandartaliečių genai padėjo mūsų protėviams prisitaikyti prie gerokai trumpesnių žiemos dienų.

    Pavyzdžiui, vyriškoji chromosoma Y, mokslininkų manymu, neturi jokių neandertaliečių genų. Gali būti, kad todėl, jog neandertalietiškos Y chromosomos genai buvo nesuderinami su žmogiškaisiais. Arba išsibarstė dėl genų dreifo (atsitiktinio genų dažnio pakitimo populiacijoje).

    Net ir žmonių, paveldėjusių neandertaliečių DNR, X chromosoma turi gerokai mažiau archajiško paveldo nei kitos, lyties nelemiančios chromosomos.

    Prie to tikriausiai irgi prisidėjo evoliucija: kadangi bet kokie dėl mutacijų žalingais ar nefunkcionaliais tapę genai X chromosomoje pasireiškia vyrams (nes šie neturi atitinkamos funkcionuojančios geno kopijos defektui kompensuoti), gamta paskubėjo pašalinti tokius žalingus neandertaliečių genus iš šiuolaikinio žmogaus X chromosomos.

    Gražaus įdegio nesitikėkite

    Bet dalis neandertaliečių DNR vis dėlto pasirodė esanti naudinga – netgi padėjo žmonėms išgyventi ir daugintis.

    Ji mūsų genome užsiliko iki šių dienų.

    Kai kuriose genomo srityse naudingus bruožus lemiančių neandertalietiškos DNR genų kodų dažnumas gali siekti net 80 proc.

    Daugybė žmonių iš neandertaliečių yra paveldėję bene ryškiausiai matomą savo bruožą – odos spalvą. Neandertalietišką geno variantą 9 chromosomoje, darantį įtaką odos spalvai, turi net 70 proc. nūdienos europiečių.

    Dar vienas neandertalietiškas geno variantas, kurį turi dauguma Rytų Azijos gyventojų, reguliuoja keratinocitus – odos ląsteles, atliekančias barjero tarp organizmo ir aplinkos funkciją, o tamsus pigmentas melaninas saugo odą nuo ultravioletinės spinduliuotės.

    Todėl labai įdomu tai, kad iš archajiškos žmonių rūšies paveldėti genų variantai taip pat siejami ir su didesne šiuolaikiniams žmonėms rizika pavojingai nudengti saulėje.

    Apie 66 proc. europiečių turi alelių, pasmerkiančių odą negebėjimui gražiai įdegti. Tokie žmonės jau nuo vaikystės svyla saulėje.

    Taip yra dėl to, kad neandertaliečiai tūkstantmečius pragyveno šiauriau pusiaujo, kur gaudavo mažiau tiesioginių saulės spindulių, būtinų vitaminui D gaminti. Todėl jų genai padėjo šiuolaikiniams žmonėms greitai prisitaikyti prie mažesnio saulės šviesos kiekio, bet vis tiek pasigaminti sveikatai reikalingus vitamino D kiekius.

    Didesnė nosis ir laikrodis ląstelėse

    Tai, anot mokslininkų, ir yra vienas didžiausių rūšių kryžminimosi privalumų: užuot sulaukę, kol teigiamos mutacijos įvyks savaime – o tai be galo lėtas procesas, – mes gavome krūvą genetinių variacijų vienu ypu. Beliko tik atsirinkti, ko mums reikia ir ko ne.

    Štai paprastas pavyzdys.

    Kadangi mūsų protėviai turėjo prisitaikyti prie šaltesnio Eurazijos klimato, jie perėmė iš neandertaliečių kai kuriuos veido formos ypatumus.

    2023-iaisiais mokslininkai nustatė, kad šiuolaikiniai žmonės iš neandertaliečių paveldėjo aukštos nosies genus. Tokia nosis jiems greičiausiai padėjo iki kūno temperatūros sušildyti daugiau oro prieš jam pasiekiant plaučius.

    Neandertaliečių DNR taip pat galėjo padėti Homo sapiens prisitaikyti tarp kitokios dienos ir nakties trukmės. Mat iki šiol būtent neandertaliečių genai veikia mūsų cirkadinius, arba paros, ritmus – tai, ką vadiname savo vidiniu laikrodžiu, reguliuojančiu galybę svarbių procesų, įskaitant net kūno temperatūrą ir medžiagų apykaitą.

    Esate iš tų žmonių, kurie labai anksti keliasi? Ir už tai dėkokite neandertaliečių genams. Tikėtina, kad jie padėjo nutolusiems nuo pusiaujo mūsų protėviams prisitaikyti prie gerokai sutrumpėjusių žiemos dienų.

     

    Neandartaliečių genai, mokslininkų teigimu, užtikrino apsaugą nuo virusų, su kuriais mūsų protėviai susidūrė atkeliavę iš Afrikos į Euraziją. Šiuolaikiniai žmonės paveldėjo 152 tokius genus, kurie dabar reaguoja į ŽIV, gripo, hepatito C – visų tipų RNR virusus.

    Prieš gripą ir ŽIV

    Daugelis mūsų išlaikytų stipriausių neandertaliečių genų susiję su imunine funkcija.

    Kai Homo sapiens pasiekė Europą, neandertaliečiai jau šimtus tūkstančių metų kovojo su Eurazijai būdingoms infekcijoms. Susiporavę su jais, šiuolaikiniai žmonės iškart perėmė už tai atsakingus genus.

    Tie neandertaliečių DNR fragmentai, ypač adaptavusieji imuninę sistemą prie vyraujančių patogenų, dėl natūralios atrankos ėmė vis dažniau reikštis šiuolaikinių žmonių populiacijose.

    Visai nesvarbu, kad didžioji dalis tų patogenų, sargdinusių pirmuosius mūsų rūšies atstovus, seniai pradingę, kai kurie nuo jų gintis padėję neandertaliečių genai iki šiol veikia ir atgrasina šiuolaikinius ligų sukėlėjus. Kaip parodė dar 2018 metais atliktas tyrimas, būtent iš neandertaliečių perimta DNR padeda kovoti su RNR virusais, į kurių gretas patenka ir gripas, ŽIV, hepatitas C.

    Yra ir tamsioji pusė

    Deja, kai kurie neandertaliečių genai, gelbėję mūsų protėvius, nūdienos pasaulyje gali tapti kenksmingais.

    Tarkime, neandertalietiškų genų raiška nėra stipri smegenyse. Tai leidžia daryti išvadą, kad jie evoliucijos buvo „išravėti“ kaip netinkami. Ir išties: neandertaliečių genai siejami su nuotaikos sutrikimais, tokiais kaip depresija, taip pat su priklausomybe nuo nikotino.

    Netgi neandertaliečių mums dovanota parama imuninei sistemai turi trūkumų.

    2016-aisiais mokslininkai atrado, kad tie patys neandertaliečių genai, paruošiantys imuninę sistemą karui su patogenais, gali nulemti polinkį į alergines ligas.

    Atrastos tokių genų sąsajos ir su didesne rizika susirgti autoimuninėmis ligomis. Tarp jų – Greivso liga, reumatoidiniu artritu ir net vadinamąja vikingų liga (kitaip Diupitreno kontraktūra – plaštakos defektu, kai pirštai pritraukiami prie delno ir neišsitiesia).

    Vienas neandertalietiškas geno variantas, tikėtina, pasmerkė mus sunkiau sirgti COVID-19 liga.

    Tą variantą, aptiktą 3 chromosomoje, turi pusė Pietų Azijos ir šeštadalis Europos gyventojų.

    Bet šis klausimai gana prieštaringas, nes kiti neandertalietiški genai, kuriuos paveldėjo bemaž pusė žmonių Eurazijoje ir abejose Amerikose, sietini su mažesne sunkios kovido formos rizika.

    O kas toliau?

    Seniai nebeegzistuojančių neandertaliečių pėdsakai mūsų genome laikysis dar ilgai, mano mokslininkai. Prireiks šimtų tūkstančių metų, kad kai kurie neandertaliečių DNR fragmentai palaipsniui būtų iš jo eliminuoti. O kiti dar labiau įsitvirtins.

    Mūsų ir neandertaliečių genomai susiliejo labai svarbiu žmonėms periodu – kai kraustėmės į naują gyvenamąją aplinką. Todėl yra labai daug dalykų, reikalingų išsiaiškinti apie jų mums perduotą palikimą – kokias dar įtakas neandertaliečių genų sekos daro mūsų fiziniams bruožams ir sveikatai. Iššifravus jas gali pavykti rasti gydymą kai kurioms ligoms.

        Įdomus faktas

    Šiandien neandertalietiškoji DNR užima vidutiniškai tik 2 proc. ne Afrikoje gyvenančių žmonių genomo.

  • Žalieji gydytojai protui ir kūnui

    Žalieji gydytojai protui ir kūnui

    Geriausi kambariniai augalai psichinei sveikatai – ir fizinei taip pat.

    Neatsitiktinai sodininkystė ir kambarinių augalų kolekcionavimas pastaraisiais metais tapo viena populiariausių tendencijų socialiniuose tinkluose. Vien per pandemiją patyrėme tiek netikėtų gyvenimo pokyčių bei nerimo, jog paguodos, pozityvo ir grožio ėmėme ieškoti ir ant savo pačių palangių.

    Taip daugybei žmonių augalų priežiūra tapo terapiniu hobiu, kurį sveikina net gydytojai psichoterapeutai. Anot jų, žalioji aplinka itin naudinga psichikai: mažina ir stresą, ir depresiją, skatina bendravimą, protinę veiklą, gerina nuotaiką, galiausiai – kelia savigarbą.

    „Tvirtai žemei po kojomis“ užtenka ir vazono

    Moksliniais tyrimais įrodyta, kad buvimas gamtos apsuptyje – ar tai būtų miškas, sodo sklypas, ar keli vazonai ant palangės, – teikia didžiulę naudą sveikatai.

    Pavyzdžiui, vienos ligoninės pacientai iš palatų, kuriose buvo augalų, mažiau skųsdavosi skausmais, aukštu kraujospūdžiu, silpnumu ir nerimu nei tie, kurių palatose augalų nebuvo.

    Pasirodo, kai kontaktuojame su augalais, streso hormono kortizolio lygis mūsų organizme ima mažėti, o kartu su juo traukiasi nuovargis, dirglumas, aukštas kraujospūdis.

    Sodininkavimas ir augalų priežiūra taip pat yra puikus būdas pabėgti nuo negatyvių minčių ar emocijų. Tyrimais įrodyta, kad tokia veikla slopina nerimo, depresijos simptomus, didina produktyvumą bei serotonino – vadinamojo laimės hormono lygį.

    Augalai netgi padeda mums vėl atrasti tvirtą žemę po kojomis, tikina psichologai. Reikalingi didesnės ar mažesnės priežiūros, jie priverčia sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta dabar, užuot krimtusis dėl praeities ir nerimavus dėl ateities.

    Organizmas į tokį smegenų persiorientavimą sureaguoja nedelsdamas ir jame taip pat prasideda teigiami pokyčiai: širdis ima plakti lėčiau, kiekvienas įkvėpimas tampa gilesnis, pakankamai deguonies gaunantys raumenys atsipalaiduoja.

    O kai žalieji globotiniai suklesti, ateina ir ūpą smarkiai pakeliantis pasiekto tikslo jausmas.

    Sveikatos mokytojai

    Gydytojai psichoterapeutai teigia galintys paliudyti sodininkavimo naudą pacientų nuotaikai, motyvacijai, pasitikėjimui savimi, energingumui, kūrybiškumui, norui bendrauti ir bendradarbiauti.

    Mokymąsi pažinti, ko augalams reikia, – tai yra domėtis jų laistymu, tręšimu, genėjimu, specialistai laiko itin vertingomis patirtimis. Nes jos padeda suvokti, kad mes su augalais turime daug bendrumų, ir tai augina empatiją.

    Aišku, apstatę kambarius vazonais tą pačią akimirką sveikesni netapsime, tačiau augalai – labai svarbi psichinės sveikatos profilaktikos dalis.

    Kiekgi reikia turėti žaliųjų augintinių, kad pajustume apčiuopiamą naudą? Ogi kiek norite. Skaičius čia visai nesvarbus – svarbus ryšys su augalais. Jie turi stovėti ten, kur juos dažnai matysite, atrodyti sveiki ir

    laimingi. Tad jei iki šiol nebuvote dideli gėlių mylėtojai, staiga prisipirkę jų greičiausiai sukelsite sau didžiulį stresą blaškydamiesi nuo vienos prie kitos ir stengdamiesi nenumarinti.

    Pradžiai užteks ir vieno vazonėlio su augalu, kad pajustumėte malonų savo dvasinės būsenos poslinkį. Savo spalva, lapų raštais, aromatu augalas prisidės prie jūsų nuotaikos gerinimo kas kartą, kai liesite ar tik eisite pro šalį.

    Tai labai svarbu – iškart per daug iš savęs nereikalauti, įspėja psichologai. Niekas negimė mokėdamas sodininkauti. Augalų priežiūros mokomasi, įgūdžiai ateina su patirtimi, todėl jokiu būdu nesmerkite savęs, jeigu iš pirmo ar antro karto kas nors nepavyks.

    Žvelkite į šviesiąją pusę: augalo priežiūra moko mus drausmės, kantrybės, skatina laikytis režimo. Reikia tik pasirinkti sau tokį žaliąjį psichoterapeutą, kuris bus ir prie širdies, ir į naudą sveikatai.

    Trijuostė sansevjera

    Kaip ir visi augalai, sansevjeros – gyvos psichoterapijos priemonės, rekomenduojamos tiek darbo vietoms, mokykloms, tiek namams (ypač miegamiesiems).

    Tai puikiausias pirmasis augalas tiems, kas anksčiau jų priežiūra nesidomėjo. Sansevjeros visai nereiklios, išgyvens ir pamirštos palaistyti, be to, pralinksminančios liaudišku pavadinimu – uošvės liežuvis.

    Dar jos filtruoja orą, sugeria iš jo toksines medžiagas (anglies monoksidą, benzeną, formaldehidą, ksileną, tolueną, trichloretileną). Tai viena priežasčių, kodėl sansevjeros rekomenduojamos augintinės alergiškiems ir astma sergantiems žmonėms: jos pripildo aplinką ir deguonies, ir drėgmės, taip sumažindamos oru sklindančių alergenų, tokių kaip dulkės, poveikį.

    Sansevjerų nauda fizinei sveikatai labai įvairiapusė, tik, deja, mokslo dar nepatvirtinta. Bet augalijos ekspertams ji abejonių nekelia. Specialistų teigimu, šie augalai – puikiausia priemonė nuo smulkių negalavimų, mat užgydo odos žaizdeles ir nudegimus, slopina uždegimus ir galvos sopulį, palaiko normalų kraujospūdį, stiprina imunitetą, padeda atsikratyti vidinių parazitų.

    Tačiau naudoti uošvės liežuvius gydomaisiais tikslais derėtų itin atsargiai. Sansevjerų lapuose yra saponinų, o šie junginiai, įeinantys į vaistų nuo choleros, diuretikų ir laisvinamųjų sudėtį, dideliais kiekiais nuodingi.

    Galiausiai, jeigu tikite ir pasitikite fengšui, įsigykite trijuostę sansevjerą, kad ji sugertų į namus užklydusią neigiamą energiją, padėtų mokytis, išsklaidytų pavydą ir kartėlį. Vazonėlius statykite patalpose, kur žmonės linkę ginčytis, arba prie kenksmingą spinduliuotę skleidžiančių prietaisų.

    Kuokštinis chlorofitas

    Vienas iš augalų, mažiausiai reikalingų priežiūros, ir vienas geriausių oro grynintojų.

    Kadangi chlorofitų šviesos poreikis tėra vidutinis, o drėgmės pomėgis net labai didelis, daug kas vazonėlius su šiuo augalu stato vonios kambaryje. Taip šis tampa jaukesnis ir dar labiau tinkamas atsipalaiduoti.

    Kuokštinius chlorofitus itin paprasta dauginti – pavyksta net pradedantiesiems, – ir kuo jų daugiau namuose, tuo švaresniu oru kvėpuojame, nes šie augalai absorbuoja ir anglies monoksidą, ir tokius chemikalus, kaip formaldehidas, ksilenas, benzenas.

    Beje, chlorofitų lapuose esama uždegimus slopinančių medžiagų. Preliminarūs moksliniai tyrimai

    rodo, kad jos gali pasitarnauti kuriant vaistus nuo artrito.

    Alavijas

    Lengvai prisitaikantis ir visas augintojo klaidas atleidžiantis alavijas nekels nė menkiausio streso – jam užteks, jei palaistysite kartą per mėnesį.

    Apie gydomąsias alavijų savybes turbūt nereikia nė priminti – visiems žinoma, ką gali šių augalų sultys. Nusideginus ar nudegus saulėje, įsipjovus, nusibrozdinus pakanka atsilaužti gabalėlį lapo ir patepti žaizdelę. Ji sugis greičiau, o ir skausmas nuslops.

    Dar alavijai valo patalpų orą.

    Skindapas

     

    Mėgstami kambariniai augalai standžiais širdelės formos lapais turi daug gerbėjų ne tik dėl savo dekoratyvumo, nors gali ir svirti, ir lipti, ir vyniotis. Skindapai filtruoja orą – ir išvalo iš jo ne tik anglies monoksidą, bet ir formaldehidą, benzeną, padeda panaikinti nemalonius kvapus.

    O po ilgos dienos, praleistos spoksant į kompiuterio ekraną, mažina akių sudirgimą.

    Psichinei sveikatai skindapai naudingi tuo, kad teikia visus augalininkystės džiaugsmus nereikalaudami didelių pastangų ir nenuvildami. Juos galima išauginti iš nuskinto lapelio, pastatyti toli nuo šviesos, pamiršti palaistyti, ir vis tiek klestės!

    Levandos

    Pagrindinė šio augalo savybė – aromatas, padedantis nusiraminti

    ir atsipalaiduoti. Kvėpuodami juo, mažiau stresuojame ir kiečiau miegame.

    Kaip išorinė priemonė levandos naudojamos odai gydyti skirtuose tepaluose bei kompresuose, nes turi uždegimą slopinančių savybių.

    Tad auginkite levandas sode, ant palangių, laikykite džiovintas puokštes kambariuose, o maudydamiesi nepamirškite įberti žiedų į vonios vandenį.

    Bazilikas

    Vien žolelių auginimas savomis rankomis, rinkimas, panaudojimas jau daro teigiamą įtaką psichinei sveikatai, nes užtikrina pozityvius sensorinius potyrius.

    Bene vasariškiausia prieskoninė žolelė bazilikai ne tik nepakeičiami virtuvėje, bet ir itin naudingi sveikatai. Jie padeda kovoti su įtampa ir nerimu, bazilikų lapeliai – veiksmingas adaptogenas, tai yra natūrali priemonė, leidžianti organizmui lengviau prisitaikyti prie stresinės aplinkos.

    Trumpai tariant, reziumuoja psichologai, bazilikai – šviesesnės galvos garantas.

    Vaistinė melisa

    Garsėjančios raminamosiomis savybėmis ir citrinų aromatu, suintensyvėjančiu patrynus lapelius tarp pirštų, melisos nuo seno naudotos miegui ir apetitui gerinti, įtampai ir nerimui mažinti, virškinimo sutrikimams gydyti.

    Vaistinės melisos naudojamos ne tik arbatų mišiniuose, bet ir kosmetikos produktuose. O dar jas nesunkiai galima užsiauginti vazonėlyje ant palangės – tereikia bent 4–6 valandų saulės per dieną.

    Pipirmėtė

    Psichologų patikinimu, labai naudinga tiesiog pauostyti mėtų lapelių – visai nebūtina puodeliais gerti pipirmėčių arbatą, kad jos užtikrintų greitą raminamąjį efektą.

  • Katės gerina šeimininko imunitetą

    Katės gerina šeimininko imunitetą

    Ar žinote, kad turint augintinę katę ilgainiui gali pagerėti imunitetas?

    Mokslininkai nustatė, kad mikroorganizmai, kurių nešiotojos yra katės, gali padėti sustiprinti organizmo apsaugines sistemas.

    Net ir laikantis griežtos higienos (kuri be galo svarbi), kontaktavimas su natūraliai gamtoje plintančiais ir neišvengiamai pas gyvūnus patenkančiais mikrobais bei bakterijomis padeda išsivystyti stipresniam imunitetui.

    Tyrimai rodo, kad su katėmis ar šunimis augantys vaikai rečiau serga alerginėmis ligomis, tokiomis kaip astma ar egzema.

    Manoma, jog ankstyvas kontaktas su gyvūnais padeda imuninės sistemos ląstelėms atpažinti, kurie alergenai yra nepavojingi, taip sumažinant nepageidaujamą organizmo reakciją.

    Be to, laikant namuose katę gali mažėti grėsmė susirgti kvėpavimo takų infekcijomis. Šeimininkai, reguliariai bendraujantys su savo augintiniais, rečiau sloguoja ir serga peršalimo ligomis, nes kontaktas su augintiniais stimuliuoja imuninę sistemą ir didina jos atsparumą.

    Ne mažiau svarbus yra emocinis ryšys su augintiniais. Katės murkimas ne tik ramina, bet ir mažina streso hormonų kiekį organizme, o tai savo ruožtu teigiamai veikia bendrą sveikatos būklę.

    Katė gali būti ne tik švelnus ir mylintis draugas, bet ir natūralus sveikatos stiprintojas – tiek fizinės, tiek emocinės gerovės šaltinis.

  • Kalbėjimas su savimi: patologija ar naudingas įgūdis?

    Kalbėjimas su savimi: patologija ar naudingas įgūdis?

    Pokalbis su savimi visuomenėje ilgą laiką buvo suvokiamas kaip keistas reiškinys.

    Tikriausiai esate gatvėje matę senelį, murmantį kažką sau po nosimi, ar moterį parduotuvėje, kalbančią su savimi.

    Ar tuo metu jautėtės nejaukiai būdami šalia? Greičiausiai taip – juk kyla minčių, ar tai psichikos sutrikimas, o ir žmonėms būdinga smerkti tai, ko nesupranta.

    Visgi, tikriausiai ir patys esate pastebėję, kaip kartais viešoje vietoje (parduotuvėje ar darbe) pradedate garsiai dėstyti savo mintis. Po to aplanko suvokimas ir nejaukumas…

    Tačiau nesijaudinkite – jūs nesate pamišę!

    Kalbėtis su savimi garsiai – tai normalu

    Paslaptis paprasta: visi kalbasi su savimi, tik dažniausiai tai vyksta, kai aplink nėra kitų žmonių. Ir taip – tai normalu.

    Kodėl taip elgiamės? Atsakymus pateikia moksliniai tyrimai.
    Vienas pagrindinių veiksnių – socialinė izoliacija. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia vieni, dažniau kalbasi su savimi. Tas pats galioja ir vieninteliams šeimos vaikams, kurie tai daro dažniau nei turintys brolių ar seserų.
    Kita priežastis – stresas ar naujos situacijos. Garsiai kalbėdamiesi su savimi, žmonės bando susidoroti su nežinomybe, nerimu ar netgi obsesinėmis mintimis.

    „Kalba yra naudinga organizuojant veiksmus. Ji padeda žmonėms sutelkti dėmesį į užduotį ir žinoti, kada persijungti“

    Profesorius G. Lupyanas.

    Taip pat mažų vaikų pokalbiai su savimi padeda jiems suvokti socialinius vaidmenis, nors ilgainiui tai tampa vidine kalba – mąstymu.

    O vyresniame amžiuje pokalbiai su savimi padeda lengviau išgyventi dieną.

    Kalbėtis su savimi garsiai – tai naudinga

    Tyrimai parodė, kad garsiai kartojant ieškomo daikto pavadinimą, jį surasti tampa lengviau. Pavyzdžiui, praradus raktus, padeda šūkčiojimas „kur mano raktai?“.

    Kaip teigia psichologijos profesorius Garis Lupyanas iš Viskonsino-Madisono universiteto, tai padeda smegenims sutelkti dėmesį į ieškomą objektą.
    Be to, garsūs pokalbiai su savimi padeda lengviau ir greičiau spręsti užduotis. Jie taip pat gali būti motyvuojantys.

    Pavyzdžiui, sportininkai, garsiai dėstantys savo veiksmų planą ar skatindami save, pasiekia geresnių rezultatų. Tokie ir panašūs verbaliniai veiksmai psichologų vadinami afirmacijomis.

    Afirmacijos – trumpos frazės, padedančios siekti tikslų ir dovanojančios pozityvią energiją. Kiekvienas mūsų šias frazes gali susigalvoti pats, į kurias sudės svarbiausias svajones, tikslus ir siekius. Afirmacijos veikia tada, kai yra derinamos su veiksmais. Trumpai tariant, tik frazių kartojimas problemų neišspręs, tačiau pozityvus nusiteikimas gali padėti pasijausti geriau, ramiau, atrasti harmoniją, pasiekti rezultatą, išsigryninti savo poreikius ir pojūčius, atrasti atsakymus į rūpimus klausimus.

    Garsūs pokalbiai padeda susikoncentruoti, ypač atliekant veiksmus, reikalaujančius kelių etapų. Mes nesąmoningai naudojame šį metodą, pavyzdžiui, kai pirmą kartą atliekame tam tikrą užduotį, garsiai kartodami mokytojo žingsnius.

    Pokalbiai su savimi padeda valdyti emocijas ir stresą

    Garsiai išsakyti priekaištai ar net keiksmai dažnai padeda išleisti susikaupusį pyktį ir įtampą. Pokalbiai su savimi taip pat leidžia analizuoti sudėtingas užduotis, ruoštis svarbiems pokalbiams ar situacijoms, kas itin naudinga intravertams.

    Psichologai rekomenduoja kalbėtis su savimi, nes tai padeda sulėtinti minčių tėkmę, įgyti sąmoningumo ir reguliuoti emocijas – panašiai kaip dienoraščio rašymas.

    Kaip sako psichoterapeutė Gabrielė Morse iš Niujorko:
    „Mes kasdien turime tūkstančius atsitiktinių minčių – jos tiesiog yra neuronų impulsai. Garsus kalbėjimas iš tiesų gali padėti sureguliuoti ir nuraminti save bei kontroliuoti minčių srautą.“

    Mums kažkodėl atrodo, kad kalbėtis su savimi yra nenormalu.

    Galbūt kadaise kažkas išjuokė kitą, ir šis požiūris prigijo.

    Tačiau iš tiesų pokalbiai su savimi padeda susidėlioti mintis, emocijas ir užduotis, susikoncentruoti bei atlikti viską geriau.

    Atėjo metas atsikratyti šio nepagrįsto stereotipo!