Žyma: virusas

  • Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Vos tik pradeda perštėti gerklę, varvėti nosis ar krėsti šaltis, lietuvių virtuvė neretai virsta savotiška namų vaistine. Ant stalo atsiranda citrina, medus, imbieras, o drąsiausieji griebiasi česnako.

    Vieni tiki, kad šie produktai „užmuša“ virusus, kiti tikina, jog tinkamai paruoštas stebuklingas mišinys gali pastatyti ant kojų vos per vieną naktį.

    Tačiau ką apie šias seniai pamėgtas priemones sako mokslas? Ar tikrai verta valgyti česnaką skiltelėmis, gerti imbiero arbatą litrais ir į kiekvieną puodelį spausti citrinos sultis?

    Atsakymas gali nustebinti: kai kurios močiučių rekomendacijos iš tiesų naudingos, tačiau dažniausiai visai ne dėl tų priežasčių, kurias įsivaizduojame. O viena paprasčiausių priemonių turi daugiau mokslinių įrodymų nei garsieji natūralūs „antibiotikai“.

    Pirmiausia – nemaloni tiesa apie virusus

    Prieš renkantis citriną ar česnaką svarbu suprasti vieną dalyką: paprastas peršalimas nėra viena konkreti liga, kurią sukelia vienas virusas.

    Peršalimo simptomus gali sukelti daugybė skirtingų kvėpavimo takų virusų, o vieni dažniausių kaltininkų – rinovirusai.

    Jiems patekus į organizmą, imuninė sistema pradeda kovoti su infekcija. Dėl šio proceso atsiranda gerklės skausmas, sloga, čiaudulys, kosulys ir bendras silpnumas.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) pabrėžia, kad nėra vaisto, kuris išgydytų įprastą peršalimą. Dažniausiai organizmas su virusu susitvarko pats, o gydymo tikslas – palengvinti simptomus.

    Būtent čia ir prasideda naminių priemonių vaidmuo.

    Jos gali padėti geriau jaustis, sumažinti gerklės dirginimą ar palengvinti kosulį. Tačiau tai visai kas kita nei sunaikinti infekciją sukėlusį virusą.

    Citrina: vitamino C karalienė, bet ne virusų žudikė

    Citrina tikriausiai yra vienas populiariausių peršalimo simbolių. Jos griežinėlis arbatoje daugeliui atrodo kone privalomas vos pajutus pirmuosius ligos požymius.

    Citrinose gausu vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai. Tačiau čia slypi dažnas nesusipratimas: tai, kad organizmui reikia vitamino C, dar nereiškia, jog didesnis jo kiekis greičiau išgydys peršalimą.

    Tarptautinės mokslinių tyrimų organizacijos „Cochrane“ apžvalga parodė, kad reguliariai vartojamas vitaminas C daugumai žmonių nesumažina tikimybės peršalti.

    Vis dėlto pastebėtas nedidelis poveikis ligos trukmei.

    Tyrimų duomenimis, reguliariai vitaminą C vartojusių suaugusiųjų peršalimas vidutiniškai truko maždaug 8 proc., o vaikų – apie 14 proc. trumpiau.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Jeigu peršalimas paprastai trunka septynias dienas, 8 proc. sutrumpėjimas reikštų maždaug pusdieniu trumpesnę ligą.

    Tačiau yra svarbi išlyga: pradėjus vartoti dideles vitamino C dozes tik tada, kai jau pasirodė peršalimo simptomai, tyrimuose patikimos naudos paprastai nenustatyta.

    Vadinasi, citrina arbatoje tikrai nėra bevertė. Ji suteikia skonio, šiek tiek vitamino C, o pats gėrimas padeda gauti skysčių.

    Tik nereikėtų tikėtis, kad keli citrinos griežinėliai per naktį išvarys virusą iš organizmo.

    Be to, rūgštus gėrimas kai kuriems žmonėms gali dar labiau dirginti jau skaudančią gerklę ar sustiprinti rėmens pojūtį.

    Imbieras: sušildo, bet ar gydo?

    Imbiero arbata pastaraisiais metais tapo beveik neatsiejama šaltojo sezono dalimi.

    Ir tam yra priežasčių.

    Imbiero šakniastiebiuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų gingerolių ir šogaolių. Laboratoriniuose tyrimuose šios medžiagos pasižymi įvairiu biologiniu poveikiu, įskaitant priešuždegimines savybes.

    Tačiau laboratorinis tyrimas nėra tas pats, kas įrodymas, kad imbiero arbata padeda žmogui greičiau pasveikti nuo peršalimo.

    Patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių, kad imbieras reikšmingai sutrumpina paprasto peršalimo trukmę arba sunaikina jį sukeliančius virusus, kol kas nepakanka.

    Kodėl tuomet išgėrus imbiero arbatos dažnai pasijuntame geriau?

    Viena priežasčių – šiltas skystis gali laikinai nuraminti sudirgusią gerklę. Kita – pats imbieras suteikia malonų šilumos pojūtį.

    Imbieras taip pat tiriamas kaip priemonė nuo pykinimo, todėl jo nauda virškinimo sistemai pagrįsta geriau nei poveikis peršalimo virusams.

    Taigi imbiero arbata gali būti puikus pasirinkimas, kai norisi sušilti ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Tik reikia prisiminti, kad stiprus imbiero gėrimas gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą, o vartojantiems tam tikrus vaistus ir ypač didesnes imbiero papildų dozes verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Česnakas: stiprus kvapas dar nereiškia stipraus vaisto

    Jeigu reikėtų išrinkti garsiausią lietuvišką naminį „antibiotiką“, česnakas neabejotinai pretenduotų į pirmąją vietą.

    Jis valgomas žalias, maišomas su medumi, spaudžiamas į sultis, o kartais net siūloma jo prisidėti prie lovos.

    Česnakuose iš tiesų yra įdomių cheminių junginių.

    Vienas jų – alicinas, susidarantis pažeidus česnako skiltelės audinius, pavyzdžiui, ją susmulkinus ar sutraiškius.

    Laboratorinėmis sąlygomis alicinas ir kai kurie kiti česnako junginiai gali veikti įvairius mikroorganizmus.

    Šis faktas dažnai tampa pagrindu interneto teiginiams, kad česnakas yra natūralus antibiotikas, galintis išgydyti peršalimą.

    Tačiau mokslininkai perspėja nepainioti tyrimų mėgintuvėlyje su gydymu žmogaus organizme.

    2014 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nagrinėti česnako poveikio peršalimui tyrimai. Autoriai padarė išvadą, kad patikimų duomenų veiksmingumui patvirtinti nepakanka.

    Viename tyrime pastebėta, kad česnako papildus vartoję žmonės peršalo rečiau, tačiau vieno tyrimo neužtenka tokiam poveikiui patikimai įrodyti.

    Be to, česnakas gali dirginti skrandį, sukelti nemalonų kvapą, o koncentruoti jo papildai gali padidinti kraujavimo riziką, ypač vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus.

    Taigi česnakas gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis.

    Tačiau valgyti jį skiltelėmis vien tam, kad rytoj atsikeltumėte sveiki, mokslinio pagrindo nėra.

    Ir dar viena svarbi detalė: česnako ar jo sulčių negalima kišti į nosį arba tepti ant gleivinių. Tai gali sukelti stiprų dirginimą ir net pažeisti audinius.

    Netikėtas lyderis – paprastas medus

    Štai čia daugelio laukia staigmena.

    Pasirodo, iš visų populiarių naminių priemonių viena geriausiai ištirtų kosuliui palengvinti yra ne citrina, ne imbieras ir net ne česnakas, o paprastas medus.

    Mokslininkai nustatė, kad medus gali sumažinti kosulio dažnumą ir intensyvumą, ypač vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis.

    2018 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nustatyta, kad medus kai kuriais atvejais veiksmingiau mažino vaikų kosulį nei jokio gydymo netaikymas ar placebas.

    2020 metais paskelbta sisteminė 14 tyrimų apžvalga taip pat parodė, kad medus gali palengvinti viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomus, ypač kosulį.

    Tačiau ir čia reikia išlaikyti sveiką protą.

    Medus nėra antivirusinis vaistas. Jis nepašalina infekcijos priežasties, bet gali padengti sudirgusią gerklės gleivinę ir sumažinti kosulį skatinantį dirginimą.

    Todėl puodelis šiltos arbatos su medumi tikrai nėra vien gražus šeimos ritualas.

    Svarbiausia – vienerių metų nesulaukusiems kūdikiams medaus duoti negalima dėl kūdikių botulizmo rizikos.

    O gal stebuklas slypi ne produktuose, o pačioje arbatoje?

    Įsivaizduokime du žmones.

    Vienas geria šiltą vandenį su citrina ir medumi. Kitas – brangų egzotiškų augalų mišinį, kurio pakuotėje žadamas kone žaibiškas imuniteto sustiprinimas.

    Kuris pasijus geriau?

    Atsakymas nebūtinai priklausys nuo kainos ar sudėties įmantrumo.

    Sergant peršalimu svarbu pakankamai gerti. Skysčiai padeda išvengti dehidratacijos, o šiltas gėrimas gali nuraminti gerklę ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Britanijos nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) rekomenduoja šiltą citrinos ir medaus gėrimą kaip vieną iš naminių priemonių gerklės dirginimui ir kosuliui palengvinti, nors mokslinių įrodymų apie būtent tokio gėrimo veiksmingumą nėra daug.

    Taigi kartais geriausiai veikia visai ne egzotiškas ingredientas, o paprastas derinys: šiltas skystis, šaukštelis medaus ir poilsis.

    Ir svarbu nepainioti šilto gėrimo su plikinančiai karštu. Pastarasis sudirgusiai gerklei gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Dar vienas netikėtumas – cinkas

    Kalbant apie natūralias priemones nuo peršalimo, dažniausiai minimi vitaminai, česnakas ar imbieras. Tačiau mokslininkai nemažai dėmesio skiria kitai medžiagai – cinkui.

    2024 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje išnagrinėti 34 tyrimai, kuriuose vertintas cinko poveikis peršalimo profilaktikai ir gydymui.

    Nustatyta, kad pradėjus vartoti cinko preparatus jau susirgus, peršalimo trukmė galbūt gali sutrumpėti vidutiniškai maždaug dviem dienomis.

    Skamba viliojančiai, tačiau yra svarbių išlygų.

    Tyrimų rezultatai labai skyrėsi, o įrodymų patikimumas buvo žemas. Be to, cinko preparatai dažniau sukeldavo nemalonų skonį burnoje, pykinimą ar skrandžio sutrikimus.

    Todėl mokslininkai kol kas negali tvirtai rekomenduoti cinko visiems peršalusiems žmonėms.

    Ypač nereikėtų savarankiškai vartoti didelių dozių. O cinko preparatų į nosį patariama vengti dėl anksčiau nustatytos galimos uoslės pažeidimo rizikos.

    Trys senos gudrybės, kurios tikrai vertos dėmesio

    Jeigu citrina nenaikina virusų, česnakas nėra antibiotikas, o imbieras negarantuoja pasveikimo, kas iš tiesų padeda?

    Medicinos specialistų rekomendacijos gali pasirodyti nuobodžios, tačiau jos pagrįstos gerokai tvirčiau nei daugelis interneto receptų.

    Pirmoji – nosies druskos tirpalas. Fiziologinio tirpalo purškalai ir lašai gali padėti sudrėkinti nosies gleivinę, pašalinti sekretą ir palengvinti užgulimą.

    Jeigu naudojamos nosies plovimo priemonės, būtina rinktis sterilų, distiliuotą arba virintą ir atvėsintą vandenį. Paprastas vanduo tiesiai iš čiaupo tam netinka.

    Antroji – gerklės skalavimas šiltu sūriu vandeniu. Tai gali laikinai sumažinti gerklės dirginimą, nors pačios virusinės infekcijos neišgydo. Tokia priemonė skirta suaugusiesiems, kurie gali saugiai išskalauti gerklę.

    Trečioji – poilsis.

    Skamba pernelyg paprastai? Vis dėlto organizmui kovojant su infekcija pakankamas miegas ir galimybė atsigauti yra svarbesni nei bandymai ligą išprakaituoti sporto salėje ar darbe.

    Kodėl atrodo, kad naminiai receptai suveikia stebuklingai?

    Turbūt kiekvienoje šeimoje yra istorija apie tai, kaip žmogus vakare išgėrė imbiero, citrinos, medaus ir česnako mišinio, o ryte pasijuto gerokai geriau.

    Ar tai įrodo mišinio veiksmingumą?

    Nebūtinai.

    Paprastas peršalimas dažniausiai praeina savaime. Simptomai keičiasi kasdien, o jų intensyvumas gali svyruoti net per kelias valandas.

    Jei naminę priemonę išgeriame tuo metu, kai organizmas jau pradeda sveikti, labai lengva pagerėjimą priskirti būtent jai.

    Prie savijautos prisideda ir kiti dalykai: žmogus pagaliau atsigula pailsėti, išgeria daugiau skysčių, išsimiega.

    Negalima pamiršti ir placebo poveikio. Tikėjimas, kad pasirinkta priemonė padės, gali paveikti subjektyvų simptomų vertinimą, nors pats virusas dėl to neišnyksta.

    Tai nereiškia, kad naminės priemonės yra apgaulė. Jos tiesiog gali suteikti komforto, net jei neturi tiesioginio gydomojo poveikio infekcijai.

    Kada arbatos jau nebeužtenka?

    Didžiausia naminių receptų problema prasideda tada, kai jie tampa priežastimi atidėti reikalingą medicininę pagalbą.

    Įprastas peršalimas dažniausiai praeina per vieną ar dvi savaites. Tačiau ne kiekvienas karščiavimas, kosulys ar gerklės skausmas reiškia paprastą peršalimą.

    Panašiais simptomais gali prasidėti gripas, COVID-19 ar kitos infekcijos.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu karščiavimas trunka ilgiau nei keturias dienas, simptomai daugiau kaip dešimt dienų nemažėja, būklė po pagerėjimo vėl blogėja arba paūmėja lėtinė liga.

    Atsiradus dusuliui, ryškiam kvėpavimo pasunkėjimui ar kitiems pavojingiems simptomams, reikalinga skubi medicininė pagalba.

    Ypač atsargūs turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios, sergantieji lėtinėmis ligomis ir nusilpusio imuniteto asmenys.

    Jeigu įtariamas gripas ar COVID-19, didesnę komplikacijų riziką turintiems žmonėms svarbu kreiptis anksti – šioms infekcijoms yra specialių antivirusinių vaistų, kurių veiksmingumas priklauso ir nuo gydymo pradžios laiko.

    Tai ką rinktis – citriną, imbierą ar česnaką?

    Jeigu reikėtų surengti šių produktų varžybas, rezultatas būtų kiek netikėtas.

    Citrina naudinga kaip vitamino C šaltinis, tačiau jau prasidėjusio peršalimo neišgydo.

    Imbieras gali padaryti gėrimą malonesnį ir suteikti šilumos pojūtį, tačiau patikimų įrodymų, kad jis išgydo peršalimą, nėra.

    Česnakas turi biologiškai aktyvių junginių, bet mokslas kol kas nepatvirtino, kad valgant jį galima išvengti peršalimo ar greičiau pasveikti.

    O štai paprastas medus turi daugiau klinikinių įrodymų, kad gali palengvinti vieną nemaloniausių simptomų – kosulį.

    Tad jei už lango dargana, nosis varva, o gerklė peršti, puodelis šiltos arbatos su citrina ir medumi yra visai protingas pasirinkimas.

    Galima įsidėti ir imbiero, jeigu patinka jo skonis.

    Česnaką geriau pasilikti gardžiai vakarienei.

    Svarbiausia suprasti, kad peršalus mūsų tikslas nėra kuo stipresniu mišiniu „išdeginti“ virusus. Organizmas su infekcija paprastai susitvarko pats, o mes galime jam padėti ilsėdamiesi, gerdami pakankamai skysčių ir pasirinkdami saugias simptomus palengvinančias priemones.

    Galų gale geriausias naminis vaistas kartais būna ne česnako skiltelė, o galimybė išjungti telefoną, įsitaisyti po antklode ir gerai išsimiegoti.

  • Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Pajutę pirmuosius peršalimo simptomus, dažnai automatiškai griebiamės askorbo rūgšties. Šnypščiančios tabletės, dražė, milteliai…

    Vitaminas C sergant ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis tapo kone ritualu, apie kurio veiksmingumą retas susimąsto.

    Tačiau mokslinių tyrimų apžvalgos pateikia gana netikėtą ir atvirą atsakymą: jis neveikia.

    Bent jau ne taip, kaip esame įpratę manyti.

    Mito apie vitaminą C peršalus ištakos

    Ši istorija prasideda ne nuo peršalimo, o nuo skorbuto – ligos, kuri šimtmečius pražudė jūrininkus, viduramžių miestų gyventojus ir poliarinių ekspedicijų dalyvius.

    Pats pavadinimas „askorbo rūgštis“ reiškia „prieš skorbutą“.

    Vitaminas C yra būtinas audinių atsistatymui, o jo trūkumas sukelia dantenų kraujavimą, dantų netekimą, negyjančias žaizdas ir galiausiai gali baigtis mirtimi.

    1747 metais škotų karo gydytojas James Lind atliko tai, kas laikoma pirmuoju dokumentuotu klinikiniu tyrimu medicinos istorijoje.

    Jis suskirstė skorbutu sergančius jūreivius į grupes ir nustatė, kad citrusinius vaisius (apelsinus ir citrinas) gavę pacientai pasveikdavo itin greitai.

    Atrodytų – mokslo triumfas. Tačiau XIX a. medicinos bendruomenė šių rezultatų nepripažino: dominavo teorija, kad skorbutą sukelia sugedęs maistas ir prasta higiena.

    Prireikė dar kelių dešimtmečių, kol citrinų sultys tapo privaloma britų laivyno raciono dalimi.

    Idėją, kad vitaminas C padeda peršalus, išpopuliarino ne gydytojas, o chemikas – ir dar Nobelio premijos laureatas Linus Pauling.

    1970 m. jis išleido knygą „Vitaminas C ir peršalimas“, kurioje teigė, kad didelės askorbo rūgšties dozės gali užkirsti kelią kvėpavimo takų infekcijoms ir jas gydyti.

    Pats mokslininkas kasdien vartojo dideles dozes.

    Jo autoritetas buvo toks didelis, kad šios idėjos greitai tapo plačiai paplitusiu įsitikinimu – ir tokiu išlieka iki šiol.

    Ar vitaminas C veiksmingas peršalus

    Problema ta, kad autoritetas nėra įrodymas.

    Kaip parodė skorbuto istorija, net ir logiškos prielaidos turi būti patikrintos. O tyrimų šia tema atlikta daug.

    Sisteminių apžvalgų (vadinamojo „aukso standarto“ medicinoje) duomenimis, vitamino C vartojimas jau atsiradus peršalimo simptomams neturi reikšmingo poveikio, palyginti su placebu – net ir vartojant daugiau nei 1 gramą per dieną.

    Kitaip tariant, jei jau čiaudite ir jaučiate gerklės perštėjimą, didelė askorbo rūgšties dozė greičiausiai nepadės pasveikti greičiau.

    Jos poveikis praktiškai nesiskiria nuo „tuščios“ tabletės.

    Vitaminas C profilaktikai

    Profilaktikos klausimas šiek tiek sudėtingesnis, bet rezultatai taip pat nuvilia.

    Ilgą laiką kasdien vartojamas vitaminas C neapsaugo nuo peršalimo – sirgsite tiek pat dažnai, kiek ir jo nevartodami.

    Vis dėlto yra nedidelis efektas: reguliariai vartojant, simptomai gali būti kiek lengvesni, o ligos trukmė – šiek tiek trumpesnė.

    Kiek trumpesnė?

    Maždaug puse dienos, jei peršalimas trunka apie savaitę. Tai reiškia, kad vietoj septynių dienų sirgsite apie šešias su puse.

    Efektas egzistuoja, tačiau vargu ar jį galima laikyti reikšmingu, ypač jei papildą reikia vartoti nuolat.

    Svarbu: kalbama apie nuolatinį vartojimą, o ne apie pradėjimą gerti vitaminą C jau susirgus. „Skubus“ vartojimas prasidėjus ligai, sprendžiant iš tyrimų, beveik neturi naudos.

    Ar saugios didelės vitamino C dozės

    Dažnas argumentas: „Gal ir nepadeda, bet juk tai tik vitaminas – nepakenks.“ Tai nėra visiškai tiesa. Yra duomenų, kad ilgalaikis didelių dozių vartojimas gali būti nesaugus.

    Dideli kiekiai askorbo rūgšties gali:

    • apkrauti inkstus,
    • sukelti virškinimo sutrikimų,
    • sąveikauti su kai kuriais vaistais.

    Organizmas nekaupia vitamino C atsargai – perteklius pašalinamas, tačiau tai sukelia papildomą apkrovą.

    Tuo tarpu pakankamą vitamino C kiekį nesunku gauti su maistu: citrusiniai vaisiai, paprikos, kiviai, brokoliai, braškės.

    Išsivysčiusiose šalyse jo trūkumas yra retas, todėl papildomas vartojimas dažniausiai nesuteikia papildomos naudos.

    Kodėl skorbutas nėra įrodymas, kad vitaminas C padeda peršalus

    Čia slypi dažna loginė klaida. Mąstymas atrodo taip:
    vitaminas C gydo skorbutą → skorbutas yra rimta liga → vadinasi, vitaminas C yra stiprus „vaistas“ → todėl jis turėtų padėti ir peršalus.

    Tačiau ši išvada neteisinga.

    Skorbutas – tai trūkumo liga. Vitaminas C ją gydo, nes liga kyla būtent dėl jo stokos. Peršalimas – virusinė infekcija, kurios priežastis visai kita. Tai panašu į teiginį: „vanduo padeda nuo dehidratacijos, vadinasi, turėtų padėti ir nuo kaulo lūžio.“

    Istorija pateikia pamoką: XIX a. pabaigoje britai citrinas pakeitė laimais ir pakeitė sulčių konservavimo būdą.

    Dėl to vitaminas C buvo sunaikintas, tačiau niekas to nepatikrino – manyta, kad svarbi tik „rūgštis“.

    Pasekmės buvo tragiškos: 1911 m. Roberto Skoto ekspedicijos į Pietų ašigalį dalyviai sirgo skorbutu, nors nuo pirmųjų Lind’o eksperimentų buvo praėję daugiau nei 150 metų.

    Kas iš tikrųjų padeda peršalus

    Jei vitaminas C nėra „stebuklinga tabletė“, ką daryti?

    Deja, peršalimas – tai virusinių infekcijų grupė, kuriai iki šiol nėra tikrai veiksmingo gydymo.

    Antibiotikai virusų neveikia, o daugelis populiarių „antivirusinių“ preparatų neturi tvirtos mokslinės įrodymų bazės.

    Kas iš tiesų padeda:

    • poilsis,
    • pakankamas skysčių vartojimas,
    • kokybiškas miegas,
    • simptomų lengvinimas (karščiavimą mažinantys vaistai, nosies užgulimą mažinančios priemonės).

    Organizmas su peršalimu susidoroja pats.

    Geriausia, ką galime padaryti – jam netrukdyti ir sudaryti palankias sąlygas sveikti.

    Esminė išvada

    Vitaminas C yra būtinas organizmui – be jo negalėtume normaliai funkcionuoti.

    Tačiau teiginiai „būtinas sveikatai“ ir „gydo peršalimą“ nėra tas pats.

    Pirmasis yra neabejotinai įrodytas.
    Antrasis – ne.

    Kol neišmoksime šių dalykų atskirti, ir toliau leisime pinigus papildams, kurie veikia ne geriau nei puodelis šiltos arbatos su citrina. Tiesa, arbata bent jau sušildo.

  • Sezonas – gripo, grėsmė – infarkto

    Sezonas – gripo, grėsmė – infarkto

    Gripas didina infarkto riziką septynis kartus, bet tai ne vienintelis virusas, sukeliantis širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijas.

    Palyginti su ankstesne savaitę, susirgimų gripu padaugėjo. Specialistų teigimu, to ir reikėjo tikėtis žinant kitų sezonų dinamiką.

    Be to, šaltėjant orams žmonės daugiau laiko praleidžia patalpose ir mažiau – gryname ore, imunitetas silpsta, taigi susirgimo atvejų daugėja.

    Suprantama, šiuo metų laiku siaučia ir daugiau kvėpavimo takų ligų sukėlėjų, tačiau gripo virusas tarp jų – pats nemaloniausias.

    Jis pavojingas ne vien dėl sunkios ligos eigos, bet ir dėl galimų komplikacijų. Tą neseniai patvirtino naujausios metaanalizės – didžiausios iki šiol, apėmusios 155 tyrimus, – rezultatai.

    Tyrėjai siekė nustatyti, kaip virusinės infekcijos susijusios su širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, įskaitant infarktą ir insultą, rizikos padidėjimu. Ir net tik pirmosiomis savaitėmis susirgus – ilgalaikėje perspektyvoje taip pat.

    Ūmios infekcijos

    Tyrė mokslininkai ne vien sezonines infekcijas, tokias kaip gripo bei respiracinio sincitinio viruso (RSV), bet ir endemines: Dengės karštligės, Čikungunijos viruso, kitų. Ir štai ką nustatė.

    Užsikrėtus gripu, pirmąją savaitę šis virusas didina infarkto riziką 7,2 karto. Tačiau grėsmė niekur nedingsta ir ūmiam ligos periodui pasibaigus. Net praėjus mėnesiui po to, kai persergama gripu, rizika patirti infarktą būna 4 kartus, insulto – 5 kartus didesnė.

    Kovido, jau įsiterpusio į sezoninių ligų gretas, galimos pasekmės dar ilgesnės. Mokslininkų skaičiavimu, užsikrėtus koronavirusu, per pirmąsias 14 savaičių infarkto ir insulto rizika būna maždaug 3,3 karto didesnė nei iki ligos. Tačiau per kitus metus visų širdies ir kraujagyslių sistemos problemų grėsmė padidėja 82 proc., išeminės širdies ligos – 74 proc., insulto – 69 proc.

    Užsikrėtus RVS, pirmąją savaitę infarkto grėsmė būna 3,4 karto didesnė. Jeigu sergama sunkia forma, pareikalaujančia hospitalizacijos, tai būna ypač pavojinga vyresniems kaip 50-ies asmenims: apie 22 proc. jų atsidūrus ligoninėje pasireiškia su širdimi susijusios komplikacijos.

    Lėtinės ir užslėptos infekcijos

    Jas sukeliantys virusai – taip pat grėsmė širdžiai.

    Štai hepatitas C riziką mirti nuo širdies kraujagyslių sistemos ligų padidina 2,1 karto, nuo infarkto – 27 proc., insulto – 23 proc. Ir toji grėsmė išlieka ilgiau nei penkerius metus.

    Citomegalo virusas (CMV) savo ruožtu grėsmę mirti nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų kilsteli 28 proc., žmogaus papilomavirusas (ŽVP) – ypač vėžį sukeliantys aukštos rizikos šio viruso tipai – galimybę susirgti tokiomis ligomis didina 25 proc., riziką nuo jų numirti – beveik 4 kartus.

    ŽIV 65 proc. didina bendrą riziką susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, konkrečiai infarktu – 60 proc., insultu – 45 proc., širdies nepakankamumu – beveik 2 kartus.

    Atsakomybės klausimas

    Po tokių nerimą keliančių atradimų specialistai dar labiau pabrėžia profilaktikos svarbą: skiepytis būtina.

    Laiku pradėta antivirusinė terapija nuo hepatito C padeda daugiau kaip 90 proc. pacientų. Išsigydžius sumažėja ir rizika susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

    Įrodyta, kad skiepai nuo gripo 34 proc. mažina didžiųjų širdies ir kraujagyslių sistemos incidentų – infarkto, insulto ir mirties nuo kitų kardiologinių ligų – grėsmę.

    Tad nors sergamumas gripu jau auga, pasiskiepyti dar nėra vėlu. Tuo labiau kad tai vienintelis būdas apsisaugoti nuo viruso keliamų pavojų.

    Tik svarbu prisiminti, kad vakcina neapsaugo šimtu procentų nuo infekcijos išsivystymo užsikrėtus gripu. Jos apsauga suveikia apytikriai 50–60 proc. atvejų. Taigi susirgti gripu galite net ir pasiskiepiję, bet liga bus lengvesnė, sunkių komplikacijų tikimybė – mažesnė.

    Specialistai skiepus nuo gripo ypač rekomenduoja vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir asmenims, turintiems imunodeficitą. Nesiskiepyti, pasak jų, – tai neatsakingai elgtis su savo sveikata.

  • Herpesas pavojingesnis, nei manote

    Herpesas pavojingesnis, nei manote

    Pūslelinė daugeliui žmonių žinoma kaip nemalonūs bėrimai ant lūpų ar lytinių organų.

    Milijardai žmonių yra šio viruso nešiotojai, tačiau retas susimąsto apie ilgalaikes jo pasekmes.

    Naujausi tyrimai rodo, kad herpesas nėra toks nepavojingas, kaip gali atrodyti.

    Jis gali prasiskverbti į smegenis, apeidamas natūralias organizmo apsaugines barjerus.

    Tai sukelia uždegimus, nervinių ląstelių pažeidimus ir kognityvinius sutrikimus.

    Mokslininkai taip pat nustatė ryšį tarp pūslelinės ir Alzheimerio ligos bei demencijos.

    Kaip virusas prasiskverbia į smegenis

    Anksčiau manyta, kad herpesas plinta per odą ir gleivines, tačiau Ilinojaus universiteto Čikagoje mokslininkai nustatė naują infekcijos kelią – per nosies ertmę.

    Tyrimai su pelėmis parodė, kad virusas, patekęs per nosį, apeina natūralias organizmo apsaugines barjerus ir tiesiogiai patenka į centrinę nervų sistemą.

    Dėl to kyla uždegiminiai procesai ir pažeidžiamos nervinės ląstelės, o ilgainiui tai gali sukelti rimtus neurologinius padarinius.

    Šie pokyčiai atsispindi ir elgesyje – praėjus keliems mėnesiams po užsikrėtimo, pelės demonstravo didesnį nerimą, sumažėjusį kognityvinį pajėgumą ir prastesnę judesių koordinaciją.

    Tai rodo, kad virusas gali turėti ilgalaikį poveikį nervų sistemai.

    Kodėl herpesas sukelia uždegimą

    Vienas pagrindinių uždegimo veiksnių yra fermentas, vadinamas heparanaze (HPSE).

    Normaliomis sąlygomis jis dalyvauja įvairiuose biologiniuose procesuose, tačiau herpeso infekcijos metu jo kiekis organizme smarkiai padidėja, suintensyvindamas uždegiminį atsaką.

    Dėl to smegenyse atsiranda pažeidimų, kurie blogina atmintį, sukelia nerimą ir mažina judrumą.

    Žurnale mBio publikuotas tyrimas parodė, kad pelėms, kurių genome buvo pašalintas HPSE gamybą kontroliuojantis genas, neurouždegimas buvo gerokai silpnesnis, o kognityvinės funkcijos išliko geresnės.

    Šis atradimas gali padėti kurti naujus gydymo metodus, skirtus sumažinti viruso sukeliamą uždegimą.

    Herpeso ryšys su Alzheimerio liga ir demencija

    Nors sunkūs centrinės nervų sistemos pažeidimai dėl herpeso žmonėms yra reti, mokslininkai vis dažniau aptinka įrodymų, kad šis virusas gali prisidėti prie degeneracinių smegenų ligų vystymosi.

    Dar 2008 m. buvo nustatyta, kad pūslelinės viruso DNR randama 90 proc. amiloidinių plokštelių, kurios kaupiasi Alzheimerio liga sergančių pacientų smegenyse.

    Šios plokštelės laikomos vienu pagrindinių šios neurodegeneracinės ligos požymių.

    Ilgalaikiai tyrimai taip pat parodė, kad žmonėms, persirgusiems 1 tipo herpeso infekcija, demencijos rizika padvigubėja.

    Virusas gali ilgus metus išlikti organizme latentinėje būsenoje ir suaktyvėti dėl įvairių veiksnių, tokių kaip stresas ar galvos traumos.

    Naujausi tyrimai rodo, kad smegenų pažeidimai gali „pažadinti“ užslėptą virusą, sukeldami uždegimą, kuris prisideda prie amiloidinių plokštelių formavimosi.

    Tai stiprina hipotezę, kad herpesas gali atlikti svarbų vaidmenį Alzheimerio ligos vystymesi.

    Kiek žmonių yra užsikrėtę?

    Oficialiais duomenimis, maždaug du trečdaliai pasaulio gyventojų yra užsikrėtę herpeso virusu.

    Tai reiškia, kad iš trijų žmonių du yra šio viruso nešiotojai, todėl pūslelinė yra viena iš labiausiai paplitusių infekcijų pasaulyje.

    Tačiau dauguma žmonių nežino apie galimą jo pavojų smegenims.

    Kadangi virusas gali ilgai išlikti organizme latentinėje būsenoje, jo poveikis nervų sistemai dažnai yra nuvertinamas.

    Tuo pat metu Alzheimerio liga išlieka dažniausia demencijos forma, o sergančiųjų ja skaičius nuolat auga.

    Kol kas nėra būdo visiškai išnaikinti herpeso virusą, tačiau mokslininkai ieško būdų, kaip jį neutralizuoti.

    Jei bus galutinai patvirtinta, kad herpesas vaidina pagrindinį vaidmenį Alzheimerio ligos vystymesi, ateityje gali atsirasti nauji šios ligos prevencijos metodai, paremti viruso aktyvumo slopinimu.

    Taigi pūslelinė – tai ne tik laikinas bėrimas.

    Herpesas gali prasiskverbti į smegenis ir jas pažeisti.

    Kadangi didžioji dalis žmonių yra šio viruso nešiotojai, mokslininkams itin svarbu tęsti tyrimus ir ieškoti veiksmingų būdų kovoti su pūslelinės padariniais.