Žyma: vaikas

  • Vaikas mažai kalba: penki ženklai, kada jau verta sunerimti

    Vaikas mažai kalba: penki ženklai, kada jau verta sunerimti

    Vienų vaikų pirmieji žodžiai pasigirsta dar nesulaukus pirmojo gimtadienio, o kiti ir dvejų metų kalba vos keliais žodžiais. Tėvai dažnai išgirsta raminantį patarimą: „Palaukite, pradės kalbėti, kai ateis laikas.“

    Tačiau specialistai įspėja, kad ne visada verta pasikliauti vien laukimu.

    Kiekvieno vaiko kalba vystosi individualiai. Vieni mažyliai greičiau išmoksta tarti žodžius, kiti pirmiau įvaldo judesius ar kitus gebėjimus. Vis dėlto egzistuoja tam tikri kalbos raidos etapai, padedantys pastebėti, kada vaikui gali prireikti pagalbos.

    Svarbu suprasti, kad kalbos raida – tai ne vien gebėjimas aiškiai ištarti žodžius. Ne mažiau reikšminga, ar vaikas supranta aplinkinių kalbą, reaguoja į kreipimąsi, rodo daiktus, bando bendrauti gestais ir domisi kitais žmonėmis.

    Kada vaikas turėtų pradėti kalbėti?

    Pirmieji bendravimo įgūdžiai atsiranda gerokai anksčiau nei pirmieji žodžiai. Kūdikiai reaguoja į balsą, šypsosi, guguoja, vėliau pradeda čiauškėti ir kartoti skiemenis.

    Maždaug vienų metų mažyliai jau dažnai geba parodyti norimą daiktą, mojuoti atsisveikindami, suprasti kai kuriuos kasdienius žodžius. Dalis jų taria pirmuosius prasmingus žodžius.

    Sulaukę pusantrų metų vaikai paprastai supranta vis daugiau paprastų nurodymų, atpažįsta pažįstamus daiktus ir pradeda aktyviau vartoti žodžius.

    Apie antrąjį gimtadienį dauguma vaikų jau jungia bent du žodžius, pavyzdžiui, „mama, duok“, „noriu vandens“ ar „tėtis išėjo“.

    Trejų metų vaikai dažniausiai gali palaikyti paprastą pokalbį, užduoti klausimus, trumpai papasakoti apie savo veiklą. Jų kalba tampa vis suprantamesnė ne tik artimiesiems, bet ir kitiems žmonėms.

    Šie amžiaus tarpsniai yra orientaciniai, o ne griežtas kiekvienam vaikui privalomas tvarkaraštis. Vis dėlto ryškus atsilikimas nuo kelių raidos etapų yra priežastis pasitarti su specialistu.

    Penki ženklai, kad nereikėtų laukti

    Specialistai pataria atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek žodžių vaikas moka, bet ir į jo bendravimą bei kalbos supratimą.

    1. Sulaukęs metų mažylis beveik nečiauška. Jeigu kūdikis retai kartoja skiemenis, tokius kaip „ma-ma“ ar „ba-ba“, menkai reaguoja į kalbinimą, nerodo daiktų ar nenaudoja paprastų gestų, verta aptarti jo raidą su gydytoju.

    2. Pusantrų metų vaikas sunkiai supranta paprastus prašymus. Nerimą gali kelti tai, kad mažylis nereaguoja į vardą, neatpažįsta įprastų daiktų pavadinimų ar nesupranta paprastų nurodymų, kai suaugusysis nepadeda gestais.

    3. Dvejų metų vaikas vartoja vos kelis žodžius. Šio amžiaus mažyliai paprastai jau pradeda jungti žodžius. Jeigu vaikas sako tik „mama“ ar „tėtė“, beveik nesimoko naujų žodžių ir nesudaro paprastų junginių, reikalingas raidos įvertinimas.

    4. Dvejų su puse metų vaikas vis dar nebando kalbėti trumpomis frazėmis. Jeigu jis negali žodžiais išreikšti paprastų poreikių, sunkiai supranta klausimus arba jo žodynas beveik negausėja, nereikėtų laukti trečiojo gimtadienio.

    5. Trejų metų vaikui sunku palaikyti paprastą pokalbį. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau geba trumpai papasakoti, ką veikė, užduoti klausimų ir atsakyti į paprastus klausimus. Jeigu vaiko kalbą sunkiai supranta net artimieji arba jis beveik nekalba sakiniais, verta kreiptis pagalbos.

    Vienas nepastebėtas raidos etapas dar nereiškia sutrikimo. Tačiau kelių įgūdžių stoka, labai lėta pažanga ar anksčiau turėtų gebėjimų praradimas yra svarbūs signalai.

    Vaikas viską supranta, bet nekalba

    Tėvai neretai pastebi, kad jų dvejų ar trejų metų vaikas puikiai supranta, ko jo prašoma, tačiau pats beveik nekalba. Mažylis atneša nurodytą žaislą, parodo norimą maistą, supranta kasdienius pokalbius, bet savo poreikius dažniausiai išreiškia gestais.

    Tokia situacija gali būti susijusi su vėluojančia kalbos raiška. Kai kurių vaikų kalba ilgainiui pasiveja bendraamžių, tačiau iš anksto patikimai nustatyti, kuriems taip nutiks, nėra paprasta.

    Todėl net ir gerai suprantančiam kalbą vaikui gali būti naudinga logopedo konsultacija. Specialistas įvertins ne tik tariamus žodžius, bet ir bendravimo įgūdžius, žodyną, kalbos supratimą bei kitus raidos požymius.

    Svarbu nepainioti kalbos raidos vėlavimo su netaisyklingu atskirų garsų tarimu. Mažam vaikui dar gali būti sunku ištarti kai kuriuos garsus, tačiau tai nėra tas pats, kas labai skurdus žodynas ar negebėjimas sudaryti sakinių.

    Kodėl būtina patikrinti klausą?

    Viena svarbiausių priežasčių, kodėl vaikui gali būti sunku mokytis kalbėti, yra klausos sutrikimai.

    Tėvai kartais nustemba išgirdę, kad vaikui reikalingas klausos tyrimas. Juk mažylis girdi televizorių, atsisuka išgirdęs garsų triukšmą ir reaguoja į muziką.

    Tačiau tai dar nereiškia, kad jis vienodai gerai girdi visus kalbos garsus. Net ir dalinis klausos susilpnėjimas gali apsunkinti žodžių mokymąsi.

    Klausą kartais paveikia ir vidurinės ausies problemos, pavyzdžiui, už būgnelio besikaupiantis skystis. Tokiu atveju vaikas gali girdėti garsus dusliau, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo klausa normali.

    Todėl vertinant uždelstą kalbos raidą svarbu neatmesti klausos sutrikimo galimybės. Prireikus gydytojas nukreips vaiką klausos tyrimams.

    Ne visada priežastis – tik lėtesnė raida

    Kalbos vystymąsi gali veikti įvairūs veiksniai: klausos sutrikimai, bendrosios raidos sunkumai, kalbos supratimo ar raiškos sutrikimai ir kai kurios neurologinės būklės.

    Kartais kalbos sunkumai pasireiškia kartu su kitais bendravimo ar elgesio ypatumais. Pavyzdžiui, vaikas mažai domisi bendravimu, retai rodo daiktus norėdamas pasidalyti įspūdžiais, sunkiai įsitraukia į bendrus žaidimus.

    Tokie požymiai gali būti susiję su platesniais raidos sunkumais, įskaitant autizmo spektro sutrikimą. Tačiau vien vėluojanti kalba autizmo diagnozės nereiškia.

    Ypač svarbu nelaukti, jeigu vaikas praranda anksčiau turėtus gebėjimus. Pavyzdžiui, anksčiau tarė kelis žodžius, o vėliau nustojo juos vartoti, arba pastebimai sumažėjo jo noras bendrauti.

    Tokiais atvejais reikalingas gydytojo įvertinimas, o ne bandymas savarankiškai nustatyti priežastį pagal internete rastus simptomų sąrašus.

    Kur kreiptis Lietuvos tėvams?

    Lietuvoje pirmasis žingsnis paprastai yra šeimos gydytojo konsultacija. Tėvai gali papasakoti, kokius žodžius vaikas taria, ar supranta paprastus prašymus, kaip bendrauja su artimaisiais ir kokie pokyčiai kelia nerimą.

    Prireikus šeimos gydytojas gali išduoti siuntimą klinikinio logopedo paslaugoms, gydytojo socialinio pediatro konsultacijai ar kitiems tyrimams.

    Lietuvoje vaikams iki septynerių metų teikiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojamos vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugos. Vaikams iki ketverių metų jos teikiamos prioriteto tvarka.

    Pagalbą gali teikti specialistų komanda, kurioje dirba gydytojas socialinis pediatras, klinikinis logopedas, psichologas, ergoterapeutas ir kiti specialistai. Kokia pagalba reikalinga, sprendžiama individualiai, įvertinus vaiko raidą.

    Tokios paslaugos teikiamos ir Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kuri yra vienas iš penkių šalies regioninių centrų, teikiančių išplėstines vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos konsultacijas.

    Kaip padėti vaikui namuose?

    Vaiko kalbos raidai itin svarbus kasdienis bendravimas. Tam nereikia brangių žaislų ar sudėtingų lavinimo priemonių.

    Pavyzdžiui, rengiant vaiką galima įvardyti drabužius, spalvas ir veiksmus: „Maunamės kojines“, „Štai tavo mėlynas megztinis“, „Dabar apsiausime batus“.

    Žaidžiant su mašinėlėmis galima sakyti: „Mašina važiuoja“, „Sustojo“, „Didelis sunkvežimis“. Jei mažylis pasako „mašina“, suaugusysis gali natūraliai papildyti: „Taip, raudona mašina važiuoja.“

    Naudinga kartu vartyti knygeles, aptarti paveikslėlius, dainuoti, mėgdžioti gyvūnų garsus. Svarbu palikti vaikui laiko atsakyti, net jeigu iš pradžių jis atsako tik gestu ar vienu žodžiu.

    Specialistai taip pat pataria vengti nuolatinio spaudimo. Reikalavimas „pasakyk teisingai“, dažnas taisymas ar lyginimas su kitais vaikais gali sumažinti norą bendrauti.

    Ne mažiau svarbu riboti pasyvų laiką prie ekranų. Televizorius ar telefonas nepakeičia gyvo pokalbio, kuriame suaugusysis reaguoja į vaiko žvilgsnį, gestus, garsus ir žodžius.

    Kodėl geriau nelaukti?

    Ankstyvoji vaikystė yra itin svarbus kalbos ir bendravimo įgūdžių formavimosi laikotarpis. Laiku pastebėti sunkumai ir suteikta pagalba gali padėti vaikui lengviau mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir pasirengti mokyklai.

    Tačiau ankstyvas kreipimasis į specialistus nebūtinai reiškia, kad vaikui bus nustatytas sutrikimas. Kartais įvertinimas parodo, kad raida vyksta tinkamai, o tėvams tereikia rekomendacijų, kaip skatinti kalbą namuose.

    Svarbiausia – nesivadovauti vien aplinkinių patarimais, kad vaikas būtinai pradės kalbėti savaime.

    Jeigu dvejų metų mažylis taria vos kelis žodžius, trejų metų vaikas nesudaro paprastų sakinių arba tėvams kelia nerimą jo kalbos supratimas, geriau pasikonsultuoti anksčiau.

    Laiku suteikta pagalba gali būti gerokai naudingesnė nei dar vieni laukimo metai.

  • Televizorius gadina akis? Ką sako oftalmologai

    Televizorius gadina akis? Ką sako oftalmologai

    Ar ir jums vaikystėje sakydavo, kad negalima sėdėti per arti televizoriaus?

    Mūsų tėvai buvo įsitikinę, kad taip galima sugadinti akis.

    Galbūt ir šių dienų mamos bei tėčiai draudžia vaikams pernelyg arti prikišti ekranus prie akių, tačiau dabar tai dažniau taikoma išmaniesiems telefonams.

    Tad ar visa tai buvo tiesa?

    Kaip mažas atstumas tarp ekrano ir akių galėjo sugadinti regėjimą?

    Ar nuo televizoriaus galima apakti

    Pasirodo, sėdint arti televizoriaus niekas neapaks – tai tik mūsų vaikystės mitas.

    Amerikos oftalmologijos akademija patvirtina: nėra jokių įrodymų, kad mažas atstumas iki ekrano galėtų visam laikui pakenkti akims – nei vaikų, nei suaugusiųjų.

    Baimė „apakti nuo televizoriaus“ kilo dar senaisiais kineskopinių televizorių laikais, kai šie skleidė mikroskopines rentgeno spindulių dozes.

    Tuomet ir atsirado patarimas „nesėdėk per arti“.

    Mūsų tėvai labiau bijojo spinduliuotės, o ne žalos akims.

    Tačiau šiuolaikiniai ekranai yra visiškai saugūs – jie neskleidžia jokios radiacijos.

    Kai sėdite per arti, akys tiesiog pervargsta.

    Joms tenka nuolat įtempti raumenis, kad išlaikytų fokusą į artimą objektą, be to, jūs rečiau mirksite. Dėl to gali atsirasti akių sausumo, „smėlio akyse“ pojūtis, galvos skausmai ir laikinas regėjimo neryškumas.

    Visa tai vadinama skaitmeniniu regos nuovargiu – nemalonia, bet laikina būkle.

    Nuo ko genda vaikų regėjimas

    O štai kas iš tiesų blogina regėjimą, ypač vaikams, – tai ilgos valandos, praleistos prie planšetės, knygos ar telefono, ir per mažai laiko lauke.

    Mokslininkai nustatė, kad vaikai, kurie lauke praleidžia mažiau nei dvi valandas per dieną, daug dažniau tampa trumparegiai.

    Saulės šviesa padeda akims tinkamai vystytis, o nuolatinis darbas iš arti daro priešingą poveikį.

    Taigi sėdėti arčiau ekrano nėra pavojinga, jei tai netampa įpročiu.

    Kur kas svarbiau laikytis paprastų taisyklių: kas 20 minučių daryti pertraukas, pažvelgti į tolį, telefoną laikyti rankos atstumu ir dažniau būti lauke.

  • Ar būsite gyvenime liekni, priklauso nuo datos

    Ar būsite gyvenime liekni, priklauso nuo datos

    Iš pirmo žvilgsnio pastojimo data gali atrodyti nereikšminga mūsų biografijos detalė, o astrologija, pagal kurią gimimo mėnuo esą lemia žmogaus savybes, apskritai laikoma pseudomokslu.

    Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad pastojimo laikas vis dėlto turi įtakos.

    Remiantis didelės apimties tyrimu, jis daro poveikį žmogaus medžiagų apykaitai ir riebalų kiekiui organizme.

    Ir tai susiję ne tik su įprastais poodiniais riebalais, bet ir su specifiniu riebalų audiniu – rudaisiais riebalais.

    Žinoma, žvaigždžių išsidėstymas danguje su tuo neturi nieko bendra.

    Rudieji riebalai – raktas į medžiagų apykaitos sveikatą

    Daugeliui žodis „riebalai“ kelia neigiamas asociacijas. Tačiau rudieji riebalai (angl. BAT – brown adipose tissue) yra ypatingas riebalinio audinio tipas, atliekantis svarbias funkcijas: jie degina kalorijas, palaiko kūno šilumą šaltyje ir reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Kitaip nei baltieji riebalai, rudieji laikomi „metaboliškai aktyviais“ ir siejami su geresniais sveikatos rodikliais.

    Jie būtini ir normaliai smegenų veiklai.

    Tokijo universiteto mokslininkai nustatė, kad žmonės, pradėti šaltuoju metų laiku, turi aktyvesnius rudųjų riebalų audinius.

    O tai, savo ruožtu, susiję su didesnėmis energijos sąnaudomis net ramybės būsenoje, mažesniu kūno masės indeksu (KMI), mažesniu vidaus organų apnašų riebalų kiekiu ir geresne medžiagų apykaita apskritai.

    Kaip pastojimo laikas veikia organizmą?

    Tyrime dalyvavo 356 jauni sveiki vyrai, neturintys nutukimo.

    Dalyviai buvo veikiami šalčio – jie beveik be rūbų dvi valandas praleido patalpoje, kurioje buvo 19 °C temperatūra.

    Po to buvo matuojamas jų rudųjų riebalų aktyvumas.

    Rezultatai parodė, kad tie, kurie buvo pradėti šaltaisiais mėnesiais (Šiaurės pusrutulyje – nuo sausio 1 d. iki balandžio 15 d. ir nuo spalio 17 d. iki gruodžio 31 d.), pasižymėjo ryškesniu rudųjų riebalų suaktyvėjimu.

    Dalyviai, pradėti šiltuoju metų laiku (nuo balandžio 16 d. iki spalio 16 d.), turėjo mažiau aktyvius rudųjų riebalų audinius ir buvo linkę kaupti daugiau baltųjų riebalų.

    Norėdami patvirtinti rezultatus, mokslininkai išplėtė tyrimo imtį, įtraukdami dar 286 skirtingo amžiaus ir lyties žmones.

    Gauti rezultatai buvo tokie patys – nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, pastojimo sezonas išlaikė reikšmingą sąsają su medžiagų apykaitos sveikata.

    Kodėl svarbu pastojimo laikas, o ne gimimo data?

    Vienas įdomiausių tyrimo išvadų – lemiamu veiksniu pasirodė ne gimimo mėnuo, o būtent pastojimo laikas, t. y. maždaug 266 dienos iki gimimo.

    Šis atradimas patvirtina hipotezę, kad aplinkos veiksniai gali daryti įtaką būsimo vaiko sveikatai dar iki apvaisinimo.

    Šalta aplinka gali suaktyvinti tam tikrus „perjungiklius“ tėvų spermoje ar kiaušialąstėse – epigenetinius pokyčius, kurie vėliau perduodami palikuonims.

    Mokslininkai šį reiškinį vadina „priešapvaisinimo reikšmė sveikatai ir ligoms“ (Pre-fertilization Origins of Health and Disease).

    Šaltis – kaip evoliucinė pasirengimo forma

    Evoliuciniu požiūriu šis atradimas logiškas.

    Jei pastojimas įvyko esant šaltam orui, organizmui naudinga „pasiruošti“ gyvenimui nepalankioje aplinkoje.

    Rudųjų riebalų aktyvacija tampa tarsi išankstinė „programa“, leidžianti naujam organizmui geriau susidoroti su žema temperatūra, greičiau prisitaikyti ir taupyti energiją.

    Panašūs adaptacijos mechanizmai jau buvo pastebėti gyvūnų tarpe.

    Ankstesniuose eksperimentuose su pelėmis buvo įrodyta, kad šalta aplinka iki pastojimo gali pagerinti palikuonių medžiagų apykaitą.

    Naujausiame tyrime Japonijos mokslininkai patvirtino, kad toks poveikis egzistuoja ir žmonėms.

    Ką turėtų žinoti būsimi tėvai?

    Šis tyrimas kelia svarbius klausimus.

    Jei tėvų sveikata ir aplinkos sąlygos pastojimo metu iš tiesų gali taip reikšmingai paveikti būsimo vaiko sveikatą, nėštumo planavimas reikalauja dar daugiau dėmesio detalėms.

    Nors kol kas dar anksti kalbėti apie konkrečias rekomendacijas, jau dabar galima išskirti keletą galimų išvadų.

    Ekologinės sąlygos ir aplinkos temperatūra gali veikti tėvų lytines ląsteles. Taip pat svarbu atminti, kad tiek tėvo, tiek motinos sveikata iki pastojimo yra kritiškai svarbi.

    Be abejo, prieš pastojimą tėvai turėtų vengti alkoholio, narkotikų vartojimo ar kitų žalingų įpročių.

    Apibendrinant galima teigti, kad būsimos kartos sveikata formuojasi gerokai anksčiau nei gimimas – dar tėvų lytinio brendimo ir pastojimo sąlygų metu.

    Šis tyrimas meta iššūkį senajam požiūriui, kad sveikata prasideda nuo gimimo, ir išplečia akiratį iki priešvaisinio lygmens.

    Supratimas, kaip išorinė aplinka gali „užprogramuoti atmintį“ ląstelėse, atveria perspektyvas naujoms metabolinių ligų prevencijos strategijoms.

    Gali būti, kad ateityje mokslininkai netgi sugebės „perprogramuoti“ reprodukcines ląsteles, kad sumažintų vaikų nutukimo ar diabeto riziką.