Žyma: tyrimas

  • Trys kartai per savaitę – ir kraujospūdis gali mažėti

    Trys kartai per savaitę – ir kraujospūdis gali mažėti

    Norint pasirūpinti kraujospūdžiu nebūtina kasdien valandų valandas sportuoti. Naujas tyrimas rodo, kad naudingi gali būti ir trumpi izometriniai pratimai – tokie, kai raumenys įtempiami, tačiau kūnas beveik nejuda.

    Vienas paprasčiausių pavyzdžių – pritūpimas atsirėmus nugara į sieną. Tyrėjai nustatė, kad reguliariai atliekant tokį pratimą kraujospūdis gali pastebimai sumažėti.

    Treniruotės – tris kartus per savaitę

    Tyrime dalyvavo 100 mažai fiziškai aktyvių suaugusiųjų. Jų sistolinis, arba vadinamasis viršutinis, kraujospūdis siekė 120–140 mmHg.

    Pirmąsias keturias savaites dalyviai tris kartus per savaitę atliko pritūpimus prie sienos. Vienos treniruotės metu buvo atliekami keturi izometrinio krūvio epizodai, tarp jų darant poilsio pertraukas.

    Vėliau dalyviai buvo suskirstyti į grupes. Vieni ir toliau sportavo tris kartus per savaitę, kiti – du arba vieną kartą, o dalis pratimus visiškai nutraukė.

    Po aštuonių savaičių geriausi rezultatai užfiksuoti tarp tų, kurie pratimus ir toliau atliko tris kartus per savaitę. Jų sistolinis kraujospūdis, palyginti su tyrimo pradžia, vidutiniškai sumažėjo maždaug 13,7 mmHg.

    Du kartus per savaitę sportavusių žmonių kraujospūdis sumažėjo maždaug 7 mmHg, o sportavusių kartą per savaitę – apie 6,6 mmHg.

    Kas yra izometriniai pratimai?

    Izometriniais vadinami pratimai, kai raumenys įtempiami, tačiau sąnariai beveik nejuda.

    Pavyzdžiui, galima atsiremti nugara į sieną ir nusileisti taip, tarsi sėdėtumėte ant nematomos kėdės. Tokioje padėtyje išbūnama tam tikrą laiką.

    Panašiu principu veikia ir gerai žinoma „lenta“, kai kūnas laikomas įtemptas vienoje padėtyje.

    Tokiems pratimams nereikia sudėtingos įrangos, juos galima atlikti namuose, o visa treniruotė neužima daug laiko.

    Svarbiausia – reguliarumas

    Tyrimas parodė ir kitą svarbų dalyką. Dalyvių, kurie po pirmojo mėnesio pratimus visiškai nutraukė, kraujospūdis palaipsniui grįžo į ankstesnį lygį.

    Tai leidžia manyti, kad vien kelių savaičių treniruotės ilgalaikio rezultato neužtikrina – svarbiausia fizinį aktyvumą paversti įpročiu.

    Ankstesnių tyrimų analizės taip pat rodo, kad izometriniai pratimai gali būti viena veiksmingesnių fizinio aktyvumo rūšių siekiant sumažinti ramybės kraujospūdį.

    Tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų pakeisti vaikščiojimą, bėgimą, važiavimą dviračiu ar kitą fizinę veiklą.

    Kodėl kraujospūdis gali mažėti?

    Izometrinio pratimo metu įtemptuose raumenyse trumpam sumažėja kraujotaka. Raumenims atsipalaidavus, kraujagyslės vėl išsiplečia ir kraujas pradeda tekėti intensyviau.

    Manoma, kad reguliariai kartojamas toks procesas gali pagerinti kraujagyslių gebėjimą išsiplėsti, sumažinti jų pasipriešinimą ir padėti organizmui geriau reguliuoti kraujospūdį.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tikslūs šio poveikio mechanizmai dar nėra iki galo išaiškinti.

    Ne stebuklingas vaistas

    Įspūdingai skambantis maždaug 14 mmHg sumažėjimas nereiškia, kad tokio rezultato sulauks kiekvienas žmogus.

    Tyrimas buvo palyginti nedidelis ir truko tik aštuonias savaites. Be to, jo dalyviai buvo gana jauni, jų kraujospūdis nebuvo labai aukštas ir jie nevartojo kraujospūdį mažinančių vaistų.

    Todėl izometrinių pratimų nereikėtų vertinti kaip vaistų nuo hipertenzijos pakaitalo.

    Kaip išbandyti?

    Paprasčiausias variantas – nugara atsiremti į sieną, kojas pastatyti šiek tiek priekyje ir lėtai leistis žemyn, kol pajusite aiškią šlaunų raumenų įtampą.

    Nebūtina iš karto nusileisti taip žemai, kad keliai sudarytų 90 laipsnių kampą. Pradedantiesiems geriau pasirinkti lengvesnę padėtį ir krūvį didinti palaipsniui.

    Pratimo metu svarbu kvėpuoti normaliai ir nesulaikyti kvėpavimo.

    Žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų, sąnarių problemų ar ilgą laiką nesportavusiems, prieš pradedant intensyvesnius izometrinius pratimus vertėtų pasitarti su gydytoju arba kineziterapeutu.

    Trumpa treniruotė – ne priežastis pamiršti kitą judėjimą

    Vienas pratimas tris kartus per savaitę gali būti gera pradžia, tačiau kraujospūdžiui svarbus visas gyvenimo būdas.

    Reguliarus vaikščiojimas, mažesnis druskos kiekis maiste, sveikesnė mityba, normalus kūno svoris, nerūkymas ir gydytojo paskirto gydymo laikymasis išlieka pagrindinėmis kraujospūdžio kontrolės priemonėmis.

    Naujojo tyrimo žinia gana paprasta: net trumpas, reguliariai atliekamas pratimas gali būti naudingas, jei tampa nuolatine kasdienybės dalimi.

  • Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Kokie asmenybės bruožai susiję su ilgaamžiškumu

    Ilgą ir sveiką gyvenimą lemia ne vien paveldėti genai. Vis daugiau dėmesio mokslininkai skiria aplinkai, gyvenimo būdui, socialiniams ryšiams ir net žmogaus asmenybės bruožams.

    Naujas Sardinijoje atliktas tyrimas atskleidė, kokiomis savybėmis pasižymi aktyvūs ir gerą psichologinę savijautą išlaikantys senjorai.

    Tiesa, mokslininkai pabrėžia: tyrimas neįrodo, kad tam tikras charakteris savaime pailgina gyvenimą.

    Tačiau smalsumas, atvirumas naujovėms, atsakingumas ir gebėjimas įveikti sunkumus gali paskatinti žmogų išlikti aktyvų, bendrauti ir rūpintis savimi. O tai svarbu norint geriau jaustis vyresniame amžiuje.

    Ilgaamžiškumą lemia ne tik genai

    Žmogaus gyvenimo trukmė priklauso nuo daugybės tarpusavyje susijusių aplinkybių. Genai turi reikšmės, ypač kalbant apie išskirtinį ilgaamžiškumą, tačiau mokslininkai nesutaria, kokia tiksliai gyvenimo trukmės dalis yra paveldima.

    Didelę įtaką taip pat daro mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas, išsilavinimas, socialinė ir ekonominė padėtis, aplinkos tarša bei galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Naujausi tyrimai rodo, kad daugeliui su senėjimu susijusių ligų aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai gali būti ne mažiau svarbūs už genetinį polinkį.

    Tačiau ar gyvenimo trukmę ir savijautą senatvėje gali paveikti žmogaus charakteris? Į šį klausimą mėgino atsakyti Kaljario universiteto Sardinijoje mokslininkai.

    Tyrė Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojus

    Centrinė ir rytinė Sardinijos dalis vadinama viena iš pasaulio „mėlynųjų zonų“. Taip apibūdinamos vietovės, kuriose užfiksuota neįprastai daug labai garbaus amžiaus sulaukusių žmonių.

    Tyrime dalyvavo 125 namuose gyvenantys 71–101 metų žmonės. Jų amžiaus vidurkis siekė 80,1 metų. Iš jų 55 gyveno Sardinijos „mėlynojoje zonoje“, o 70 – netolimoje kaimiškoje vietovėje, kuri šiai zonai nepriskiriama.

    Abi grupės buvo panašios pagal amžių, lyčių pasiskirstymą, socialinę ir kultūrinę aplinką bei bendrą pažintinių gebėjimų lygį. Tyrėjai vertino dalyvių asmenybės bruožus, psichologinę savijautą, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, gebėjimą įveikti sunkumus ir laisvalaikio įpročius.

    Vertino penkis pagrindinius asmenybės bruožus

    Dalyvių charakteris buvo vertinamas pagal psichologijoje plačiai naudojamą Didžiojo penketo modelį. Jį sudaro penki asmenybės bruožai:

    atvirumas patirčiai – smalsumas, domėjimasis naujovėmis ir noras mokytis;

    sąmoningumas – atsakingumas, organizuotumas, savidrausmė ir gebėjimas siekti tikslo;

    ekstraversija – polinkis bendrauti, aktyvumas ir socialumas;

    sutarumas – geranoriškumas, atjauta, noras bendradarbiauti;

    neurotiškumas – polinkis dažniau nerimauti, patirti įtampą ir neigiamas emocijas.

    Paaiškėjo, kad atvirumas patirčiai, sąmoningumas ir sutarumas buvo susiję su geresne psichologine savijauta bei aktyvesniu laisvalaikiu.

    Sąmoningesni žmonės buvo labiau patenkinti gyvenimu ir geriau susidorodavo su kasdieniais sunkumais. Atviresni naujai patirčiai dalyviai pasižymėjo geresne emocine savijauta, dažniau ieškojo tinkamų problemų sprendimo būdų ir daugiau laiko skyrė prasmingai veiklai. Geranoriškumas ir sutarumas taip pat buvo siejami su didesniu pasitenkinimu gyvenimu.

    Ryškaus ryšio tarp ekstraversijos ir geresnės savijautos tyrėjai nenustatė. Tai reiškia, kad ilga ir visavertė senatvė nebūtinai priklauso nuo to, ar žmogus yra itin kalbus ir mėgsta dideles kompanijas.

    Išsiskyrė smalsumu ir gebėjimu įveikti sunkumus

    Sardinijos „mėlynosios zonos“ gyventojai buvo atviresni naujai patirčiai nei kontrolinės grupės dalyviai. Jie taip pat geriau atpažino bei išreiškė savo emocijas ir veiksmingiau susidorodavo su sunkumais.

    Tokie žmonės dažniau ieškojo problemos sprendimo, kreipdavosi pagalbos, palaikė socialinius ryšius ir stengdavosi prisitaikyti prie dėl amžiaus atsirandančių apribojimų.

    Mokslininkai mano, kad šie gebėjimai gali padėti žmogui ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Užuot visiškai atsisakę veiklos, vyresni žmonės pasirenka tai, ką dar gali atlikti, prisitaiko prie pasikeitusių galimybių ir randa naujų būdų dalyvauti bendruomenės gyvenime.

    Aktyviam laisvalaikiui skyrė beveik dvigubai daugiau laiko

    Vienas aiškiausių skirtumų buvo dalyvių užimtumas. „Mėlynosios zonos“ gyventojai protą arba kūną lavinančiai veiklai vidutiniškai skyrė 11,3 valandos per savaitę. Kitos Sardinijos vietovės gyventojai – 6,8 valandos.

    Tai galėjo būti skaitymas, sportas, vaikščiojimas, darbas sode, bendruomeninė veikla, žaidimai ar kiti protą ir kūną stimuliuojantys užsiėmimai. Daugelis šių veiklų buvo atliekamos kartu su kitais žmonėmis.

    Tyrėjų teigimu, atvirumas naujovėms ir gebėjimas prisitaikyti gali skatinti žmogų išlikti aktyvų. Savo ruožtu prasminga veikla, judėjimas ir bendravimas gali padėti išsaugoti geresnę emocinę savijautą.

    Nerimastingumas siejosi su prastesniu savo sveikatos vertinimu

    Didesnis neurotiškumas – polinkis į nerimą, emocinį nestabilumą ir neigiamas mintis – buvo susijęs su prasčiau vertinama su sveikata susijusia gyvenimo kokybe.

    Tačiau tai nereiškia, kad nerimastingas žmogus būtinai gyvens trumpiau ar dažniau sirgs. Tyrimas negali atsakyti, kas šiuo atveju yra priežastis, o kas – pasekmė.

    Gali būti, kad nuolatinis nerimas blogina savijautą ir trukdo tinkamai rūpintis sveikata. Tačiau taip pat įmanoma, kad sveikatos problemų turintys žmonės natūraliai dažniau nerimauja ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę.

    Be to, nedidelis rūpestingumas dėl sveikatos kartais gali būti naudingas: paskatinti laiku kreiptis į gydytoją, laikytis gydymo rekomendacijų ir vengti rizikingo elgesio. Vis dėlto atskiri tyrimai nepateikia vienareikšmių įrodymų, kad vadinamasis sveikas neurotiškumas savaime ilgintų gyvenimą.

    Charakteris nėra likimas

    Asmenybės bruožai nėra paprastas receptas, garantuojantis ilgą gyvenimą. Žmogus gali būti smalsus ir sąmoningas, tačiau sirgti sunkiomis ligomis. Lygiai taip pat uždaresnis ar nerimastingesnis žmogus gali sulaukti labai garbaus amžiaus.

    Vis dėlto kai kurios savybės turi įtakos kasdieniams pasirinkimams. Sąmoningi žmonės dažniau laikosi gydytojų rekomendacijų, planuoja savo veiklą ir vengia rizikingo elgesio. Smalsūs žmonės lengviau atranda naujų pomėgių, mokosi ir palaiko protinį aktyvumą. Gebėjimas įveikti stresą padeda nepasiduoti susidūrus su ligomis ar sumažėjusiu savarankiškumu.

    Ankstesnių tyrimų apžvalgos taip pat rodo, kad didesnis sąmoningumas siejamas su mažesne ankstyvos mirties rizika. Tačiau šią sąsają gali paaiškinti ne pats charakterio bruožas, o su juo susiję sveikesni įpročiai ir atsargesnis elgesys.

    Išvadų nereikėtų suabsoliutinti

    Sardinijoje atliktas tyrimas buvo palyginti nedidelis ir apėmė tik kaimiškų vietovių gyventojus. Dalyviai buvo gana savarankiški, gyveno savo namuose ir neturėjo ryškaus pažintinių gebėjimų sutrikimo. Todėl rezultatų negalima automatiškai pritaikyti visiems senjorams, miestų gyventojams ar slaugos įstaigose gyvenantiems žmonėms.

    Be to, tyrimas buvo vienkartinis – mokslininkai dalyvius įvertino tik tam tikru metu ir nestebėjo jų daugelį metų. Todėl neįmanoma įrodyti, kad nustatytos charakterio savybės pailgino gyvenimą ar apsaugojo sveikatą.

    Tyrėjai taip pat nerado reikšmingo skirtumo tarp abiejų grupių bendros su sveikata susijusios gyvenimo kokybės. Skyrėsi pirmiausia atvirumas naujovėms, emociniai gebėjimai, sunkumų įveikimo būdai ir įsitraukimas į aktyvų laisvalaikį.

    Ką galime pritaikyti kasdieniame gyvenime?

    Tyrimo rezultatai nepateikia stebuklingos ilgaamžiškumo formulės, tačiau primena, kad aktyvi senatvė prasideda gerokai anksčiau. Nebūtina kopti į kalnus ar imtis sudėtingų sporto treniruočių. Naudinga reguliariai vaikščioti, dirbti sode, skaityti, mokytis naujų dalykų, spręsti užduotis, susitikti su artimaisiais ir įsitraukti į bendruomenės veiklą.

    Svarbu ne tik kuo nors užsiimti, bet ir išsaugoti smalsumą, domėjimąsi aplinka bei norą prisitaikyti prie pokyčių. Amžėjimo sustabdyti negalime, tačiau galime stengtis, kad vėlesni gyvenimo metai būtų aktyvesni, savarankiškesni ir prasmingesni.

    Parengta pagal 2026 metais žurnale „International Journal of Applied Positive Psychology“ paskelbtą Kaljario universiteto mokslininkų tyrimą.

  • Komisijos tyrimas parodo, kaip padėti vėžiu sergantiems pacientams ir vėžiu sirgusiems žmonėms pasveikti ir grįžti į darbą

    Komisijos tyrimas parodo, kaip padėti vėžiu sergantiems pacientams ir vėžiu sirgusiems žmonėms pasveikti ir grįžti į darbą

    Komisija paskelbė tyrimą, kuriame taikoma politika ir praktika visoje ES ir EEE/ELPA. Ji padeda vėžiu sergantiems pacientams ir tiems, kurie anksčiau sirgo vėžiu, išlikti sveikiems ir gyventi vėl visavertį visuomeninį gyvenimą. Šis tyrimas yra vienas iš pagrindinių Europos kovos su vėžiu plano, kuriuo siekiama remti vėžiu sergančių pacientų ir jį išgyvenusių asmenų tolesnį užimtumą ir grįžimą į darbą.

    Tyrime pateikiamos kelios rekomendacijos, kaip pašalinti likusias spragas, kliūtis ir iššūkius, pvz., būtinybę plėsti ir stiprinti nacionalinę politiką ir taisykles, kad būtų įtraukta daugiau kovai su vėžiu susijusių priemonių. Stiprinami stebėjimo ir vykdymo užtikrinimo mechanizmai bei toliau intensyvinami informuotumo didinimo veiksmai. Viena iš pagrindinių išvadų yra tai, kad daugelyje šalių šiuo metu nėra nacionalinių teisės aktų, skirtų užimtumo išsaugojimui ir (arba) reintegracijai, ypač vėžiu sergantiems pacientams ir išgyvenusiems šią ligą. Tačiau tyrimas taip pat parodė, kad daugelis organizacijų taiko paramos priemones, o kai kurios šalys taiko bendresnę politiką, skirtą padėti žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems negalią. Ataskaitos išvados buvo pateiktos po išsamių konsultacijų su suinteresuotomis šalimis. Jame pateikiami informaciniai lapeliai  apie kiekvienos šalies padėtį ir teigiamą praktiką.

    Už sveikatą ir maisto saugą atsakinga Komisijos narė Stella Kyriakides sakė: „Šiame tyrime pabrėžiamas poreikis gerinti žmonių, kurių gyvenimą paveikė vėžys, gyvenimo kokybę – tai viena iš pagrindinių Europos kovos su vėžiu plano veiksmų. Tai rodo, kad nors mes padarėme didelę pažangą išgyvenamumo nuo vėžio srityje, vis dar išlieka daug iššūkių, susijusių su kasdieniu vėžiu sergančių žmonių gyvenimu. Turime sulaužyti stigmą, kuri gali turėti įtakos sergantiems šia liga ir apsaugoti teisę grįžti į darbą, išlaikyti savo darbą ir užtikrinti, kad nebūtų diskriminacijos. Tai pokalbio pradžia: dabar analizuosime rezultatus ir skatinsime suinteresuotąsias šalis įsitraukti į diskusijas, kaip šiandienos iššūkius paversti rytojaus galimybėmis. »

    Europos Komisijos spaudos centras

  • Tyrimas: už sveikatos priežiūrą mokame ir valdiškose įstaigose

    Tyrimas: už sveikatos priežiūrą mokame ir valdiškose įstaigose

    Beveik pusė Lietuvos valstybinių sveikatos įstaigų pacientų teigia per pastaruosius dvejus metus papildomai oficialiai susimokėję už medicinos paslaugas.

    Tai atskleidė viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenys.

    Remiantis tyrimo duomenimis, beveik kas antras (48 proc.) valstybinių sveikatos įstaigų paslaugų vartotojas per pastaruosius dvejus metus oficialiai pats sumokėjo už medicinos paslaugas – tokias kaip gydytojo konsultacija ar atlikti reikalingi tyrimai.

    Oficialiai už paslaugas valstybinėse gydymo įstaigose dažniau susimokėjo moterys (51 proc.) nei vyrai (44 proc.), 30–49 m. (50 proc.) arba vyresni nei 50 m. (48 proc.) amžiaus gyventojai, taip pat su mažiausiomis, iki 1000 eurų, šeimos pajamomis per mėnesį (49 proc.) bei gyvenantys kaime (53 proc.).

    Apklausos duomenimis, beveik trečdalis respondentų (31 proc.), kurie naudojosi privačios medicinos paslaugomis, už jas nieko nemokėjo – suteiktas paslaugas kompensavo teritorinių ligonių kasos.

    Net 8 iš 10 apklausoje dalyvavusių respondentų teigė, kad privačiose sveikatos įstaigose dirbantys medikai suteikia aukštesnės kokybės paslaugas nei valstybinėse įstaigose. Tokios nuomonės dažniau laikosi moterys (82 proc.) nei vyrai (77 proc.), taip pat 30–49 metų amžiaus gyventojai (81 proc.), su vidutinėmis, nuo 1000 iki 1800 eurų, (84 proc.) šeimos pajamomis per mėnesį bei gyvenantys miestuose (83 proc.).

    Paslaugas valstybinėse įstaigose dažniau rinkosi moterys (83 proc.) nei vyrai (69 proc.), vyresni nei 50 m. amžiaus (85 proc.) gyventojai, su mažiausiomis, iki 1000 eurų, (86 proc.) arba vidutinėmis (83 proc.) šeimos pajamomis per mėnesį, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

    Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ apklausą vykdė 2023 metų lapkričio 16–27 dienomis. Jos metu buvo apklausti 1018 pilnamečių Lietuvos gyventojų.

    Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

  • Tyrimas: beveik pusės mirčių nuo vėžio galima išvengti

    Tyrimas: beveik pusės mirčių nuo vėžio galima išvengti

    Beveik pusę visų mirčių nuo vėžio pasaulyje lemia veiksniai, kurių galima išvengti, pavyzdžiui, nesveikas gyvenimo būdas, atskleidė JAV Vašingtono universiteto mokslininkai.

    Rūkymas, alkoholio vartojimas ir nutukimas pirmauja 34 rizikos veiksnių sąraše, britų medicinos žurnale „The Lancet“ rašo tarptautinė tyrėjų grupė.

    Tyrėjai išanalizavo apie 10 mln. žmonių, kurie 2019 metais mirė nuo 23 skirtingų vėžio rūšių, duomenis. Išoriniai rizikos veiksniai turėjo įtakos 4,45 mln. arba 44,4 proc. mirčių.

    Tyrimu taip pat nustatyta, kad vyrams dėl išorinių rizikos veiksnių kyla daug didesnė rizika mirti nuo vėžio: jie sukelia daugiau nei pusę visų su vėžiu susijusių mirčių (50,6 proc.). O moterų dėl tokių priežasčių mirė kiek daugiau nei trečdalis (36,3 proc).

    Komanda išskyrė dvi pagrindines rizikos veiksnių kategorijas: elgsenos ir aplinkos bei profesinės rizikos.

    Be alkoholio, rūkymo ir nesveikos mitybos, elgesio rizikos veiksniams taip pat priskiriami nesaugūs lytiniai santykiai. Aplinkos ir profesinė rizika apima, pavyzdžiui, kancerogeninių medžiagų poveikį tam tikrose profesijose.