Žyma: tyrimai

  • Kokia arbata gali padėti nuo galvos skausmo?

    Kokia arbata gali padėti nuo galvos skausmo?

    Galvą gali pradėti skaudėti dėl daugybės priežasčių – nuovargio, streso, miego trūkumo, ilgo darbo prie kompiuterio, nereguliaraus valgymo ar skysčių trūkumo.

    Kartais norisi ne iš karto griebtis tabletės, o pirmiausia išbandyti paprastesnes priemones – pailsėti, išgerti vandens ar puodelį šiltos arbatos.

    Kai kurie augalai iš tiesų turi medžiagų, kurių poveikis skausmui, uždegimui ar migrenos simptomams yra tiriamas. Tačiau svarbu nepainioti dviejų dalykų: tai, kad tyrimuose veiksmingas buvo augalo ekstraktas ar eterinis aliejus, dar nereiškia, kad tokį pat poveikį turės silpnas arbatos puodelis.

    Tad kurią arbatą verta rinktis, kai skauda galvą?

    Ramunėlių arbata – kai galvą spaudžia po įtemptos dienos

    Ramunėlių arbata turbūt viena pirmųjų, apie kurias pagalvojame norėdami nusiraminti. Ji neturi kofeino, yra švelnaus skonio ir dažnai geriama vakare.

    Tačiau patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių, kad ramunėlių arbata tiesiogiai malšina galvos skausmą ar migreną, nėra.

    Todėl teiginiai, kad ramunėlės veikia kaip natūralus vaistas nuo galvos skausmo, būtų per drąsūs.

    Vis dėlto puodelis šilto gėrimo, ramybė ir poilsis gali būti naudingi, jeigu galvą pradėjo skaudėti po įtemptos dienos.

    Ramunėlės šiuo atveju veikiau yra atsipalaidavimo ritualo dalis, o ne nuskausminamasis vaistas.

    Reikia nepamiršti ir to, kad ramunėlės gali sukelti alerginę reakciją, ypač žmonėms, jautriems astrinių šeimos augalams. Aprašyta ir galima sąveika su kai kuriais vaistais, pavyzdžiui, varfarinu bei raminamaisiais.

    Mėtų arbata – maloni, tačiau geriau ištirtas mėtų aliejus

    Pipirmėtės dažnai rekomenduojamos esant įtampos tipo galvos skausmui – tam, kuris jaučiamas tarsi galvą veržtų lankas.

    Ir šiuo atveju svarbi detalė: mokslinių įrodymų turime ne tiek apie mėtų arbatą, kiek apie išoriškai naudojamą pipirmėčių aliejų.

    Klinikiniuose tyrimuose 10 proc. pipirmėčių aliejaus tirpalas, tepamas ant kaktos ir smilkinių, sumažino įtampos tipo galvos skausmą.

    Pati pipirmėčių arbata paprastai laikoma saugia. Tad kai skauda galvą po įtemptos dienos, ji gali būti malonus gėrimas, tačiau gydomojo poveikio iš jos tikėtis nereikėtų.

    Vaistinis skaistenis – daugiau vilčių migrenos profilaktikai

    Lietuvoje augantis vaistinis skaistenis (Tanacetum parthenium) angliškai vadinamas feverfew. Jo žiedai primena mažas ramunėles, o liaudies medicinoje augalas nuo seno vartojamas galvos skausmui.

    Tai vienas iš nedaugelio augalų šiame sąraše, gana rimtai tyrinėtų migrenos kontekste.

    Vis dėlto rezultatai nėra vienareikšmiai. JAV Nacionalinis papildomosios ir integracinės sveikatos centras nurodo, kad kai kurie tyrimai rodo galimą migrenos priepuolių dažnio sumažėjimą, tačiau bendri duomenys išlieka prieštaringi ir nėra pakankamai tvirti galutinei išvadai.

    Europos vaistų agentūra pripažįsta tradicinį vaistinio skaistenio vartojimą migrenos profilaktikai suaugusiesiems, kai gydytojas yra atmetęs rimtas galvos skausmo priežastis. Tačiau EMA kalba apie standartizuotus miltelių preparatus, o ne naminę skaistenio arbatą.

    Todėl reguliariai gerti savarankiškai paruoštų skaistenio užpilų vien dėl migrenos nereikėtų. Ypač atsargios turi būti nėščiosios, taip pat vaistus vartojantys žmonės.

    Gluosnio žievė – ne tokia nekalta, kaip atrodo

    Gluosnio žievėje yra salicino – junginio, chemiškai susijusio su medžiagomis, iš kurių kilo šiuolaikinių salicilatų istorija.

    Europos vaistų agentūra nurodo, kad dėl ilgametės vartojimo patirties gluosnio žievės preparatai gali būti naudojami trumpalaikiam galvos skausmo malšinimui suaugusiesiems. Tačiau tai nereiškia, kad gluosnio žievės arbatą galima gerti be jokių apribojimų.

    Jos negalima vartoti žmonėms, alergiškiems aspirinui ar kitiems nesteroidiniams vaistams nuo uždegimo, sergant aktyvia skrandžio opa, esant tam tikriems krešėjimo, sunkiems kepenų ar inkstų sutrikimams. Ji netinka vaikams ir paaugliams, taip pat negali būti vartojama paskutiniais nėštumo mėnesiais.

    Todėl iš visų šiame sąraše minimų gėrimų su gluosnio žieve reikėtų elgtis bene atsargiausiai. Žmonėms, nuolat vartojantiems vaistus, prieš ją renkantis verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Imbierų arbata – ypač kai kartu pykina

    Imbierai įdomūs tuo, kad jų poveikis buvo tiriamas ir sergant migrena.

    2021 metais paskelbtoje trijų atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizėje nustatyta, kad imbierų preparatus vartojusiems žmonėms po dviejų valandų buvo didesnė tikimybė nebejausti skausmo, taip pat sumažėjo pykinimas ir vėmimas. Vis dėlto tyrimų buvo vos keli, jų dalyvių skaičius nedidelis, be to, buvo tiriami imbierų preparatai, o ne įprasta arbata.

    Kitas tyrimas, nagrinėjęs imbierų vartojimą migrenos profilaktikai, aiškaus pranašumo prieš placebą nerado.

    Taigi imbierų arbatos nereikėtų vadinti vaistu nuo migrenos, tačiau ji gali būti vienas racionalesnių pasirinkimų, kai galvos skausmą ar migreną lydi pykinimas.

    Paprastam gėrimui pakanka kelių plonų šviežio imbiero griežinėlių, užpiltų karštu vandeniu.

    Pagal skonį galima įdėti citrinos ar šiek tiek medaus.

    Levandų arbata – daugiau ramybei nei pačiam skausmui

    Levandos siejamos su atsipalaidavimu ir miegu, todėl levandų arbata dažnai rekomenduojama žmonėms, kuriems galvą ima skaudėti po didelės emocinės įtampos.

    Yra ir įdomių klinikinių duomenų. Nedideliame tyrime dalyvavo 47 migrena sergantys žmonės. 15 minučių levandų eterinio aliejaus inhaliacija buvo susijusi su didesniu skausmo sumažėjimu nei placebo grupėje.

    Tačiau čia slypi svarbus skirtumas: buvo tiriamas įkvepiamas eterinis aliejus, o ne levandų arbata.

    Europos vaistų agentūra levandas sieja su tradiciniu vartojimu esant lengvam psichologiniam stresui ir miego sutrikimams, tačiau nepatvirtina jų kaip galvos skausmo gydymo priemonės.

    Tad levandų arbata labiau tiktų vakarui po įtemptos dienos nei kaip tiesioginis vaistas nuo migrenos.

    Ciberžolės arbata – populiari, bet įrodymų dar trūksta

    Ciberžolėse esantis kurkuminas dažnai minimas dėl galimo poveikio uždegiminiams procesams. Dėl to atsirado ir įvairių receptų – nuo ciberžolių arbatos iki vadinamojo auksinio pieno.

    Tačiau įrodymų, kad paprasta ciberžolių arbata patikimai numalšina galvos skausmą ar migrenos priepuolį, šiuo metu nepakanka. Tyrėjai domisi kurkumino galimybėmis, tačiau tai nėra tas pats, kas įrodytas gydomasis arbatos poveikis.

    Be to, didelės koncentruotų ciberžolių ar kurkumino papildų dozės nėra tokios nekaltos, kaip kartais manoma – aprašyta sąveika su vaistais ir kepenų pažeidimo atvejų. Įprasti maistiniai ciberžolių kiekiai yra visai kita kategorija.

    Todėl šiltas ciberžolių gėrimas gali būti gardus pasirinkimas, tačiau jo nereikėtų pristatyti kaip natūralaus vaisto nuo galvos skausmo.

    O kaip juodoji ir žalioji arbata?

    Jos nuo žolelių arbatų skiriasi vienu svarbiu dalyku – turi kofeino.

    Kofeino ir galvos skausmo santykis gana paradoksalus.

    Nedidelis jo kiekis kai kuriems žmonėms gali sumažinti galvos skausmą, todėl kofeino būna ir kai kuriuose kombinuotuose vaistuose nuo skausmo.

    Tačiau kitiems žmonėms jis pats gali išprovokuoti migreną. Galvos skausmą gali sukelti ir staigus kofeino atsisakymas po reguliaraus vartojimo.

    Amerikos migrenos fondas sergantiesiems epizodine migrena rekomenduoja apsiriboti maždaug 200 mg kofeino per dieną, tai yra vienu ar dviem kofeino turinčiais gėrimais, nors individualus jautrumas labai skiriasi.

    Taigi vienam puodelis juodosios ar žaliosios arbatos gali padėti, kitam – pabloginti savijautą.

    Kurią rinktis?

    Jei galvos skausmas nestiprus ir atsirado po įtemptos dienos, galima rinktis ramunėlių, mėtų ar levandų arbatą – pirmiausia kaip šiltą, atsipalaiduoti padedantį gėrimą.

    Jeigu kartu pykina, racionalus pasirinkimas gali būti imbierų arbata. Vaistinis skaistenis turi tam tikrų duomenų migrenos profilaktikai, bet labiau ištirti standartizuoti preparatai, o ne naminė arbata. Gluosnio žievė tradiciškai vartojama galvos skausmui malšinti, tačiau dėl kontraindikacijų ir galimos sąveikos su vaistais su ja reikia elgtis atsargiai.

    Svarbiausia suprasti: nė viena iš šių arbatų nėra patikimas stipraus galvos skausmo ar migrenos gydymo pakaitalas.

    Kartais reikia ne arbatos, o gydytojo

    Dauguma galvos skausmų nėra pavojingi ir praeina savaime. Tačiau dažnai pasikartojantį, stiprėjantį ar neįprastą galvos skausmą reikėtų aptarti su šeimos gydytoju.

    Skubios medicinos pagalbos reikia, jeigu labai stiprus galvos skausmas prasideda staiga, per kelias minutes pasiekia didžiausią intensyvumą arba kartu atsiranda rankos ar kojos silpnumas, veido nutirpimas, kalbos, regėjimo, pusiausvyros ar sąmonės sutrikimų. Nerimą turėtų kelti ir stiprus galvos skausmas po traumos, kartu su aukšta temperatūra ar kitais neįprastais simptomais.

    Tokiais atvejais eksperimentuoti su žolelių arbatomis nereikėtų – būtina medicinos pagalba.

  • Mokslininkai įrodė, kad širdis po infarkto gali atsinaujinti

    Mokslininkai įrodė, kad širdis po infarkto gali atsinaujinti

    Jei kada nors iš gydytojo girdėjote, kad po infarkto širdies raumuo nebeatsistato, tai nėra visiškai tikslu.

    Žmogaus širdis po infarkto geba auginti naujas raumens ląsteles – ir tai neseniai pirmą kartą įrodyta tiriant žmonių širdies audinius.

    Tiesa, džiaugtis dar anksti: natūralios regeneracijos nepakanka, kad širdis visiškai užgytų.

    Tačiau pats faktas atveria kelią naujiems širdies nepakankamumo gydymo metodams ir bandymams išmokyti širdį gydyti pačią save.

    Kodėl manyta, kad širdis negali atsikurti

    Širdies raumens ląstelės – kardiomiocitai – veikia kitaip nei odos ar kepenų ląstelės. Odos ląstelės nuolat dalijasi, kepenys geba atauginti prarastą dalį.

    O kardiomiocitai elgiasi kitaip: jie aktyviai dalijasi tik vaisiaus vystymosi metu, o netrukus po gimimo jų dalijimasis beveik visiškai sustoja.

    Būtent todėl medicinos vadovėliuose dešimtmečius buvo rašoma: širdies ląstelių kiekis, su kuriuo gimėte, maždaug toks pats išlieka iki gyvenimo pabaigos – nebent dalis jų žūtų dėl infarkto.

    Miokardo infarktas gali sunaikinti iki trečdalio visų kardiomiocitų.

    Žuvusių ląstelių vietoje susidaro randas – panašiai kaip randas odoje, tik jungiamojo audinio randas nesugeba susitraukinėti. Dėl to širdis pradeda prasčiau pumpuoti kraują.

    Ilgainiui tai gali lemti širdies nepakankamumą, kurio vienintelis radikalus gydymo būdas tebėra širdies transplantacija.

    Tačiau donorinių organų nuolat trūksta, todėl medicina lygiagrečiai kuria ir dirbtinės širdies technologijas.

    Eksperimentai su pelėmis dar prieš maždaug ketvirtį amžiaus parodė, kad po infarkto graužikų kardiomiocitai ima dalytis aktyviau.

    Tačiau to paties patvirtinti žmonėms ilgai nepavyko – gauti ir ištirti gyvą žmogaus širdies audinį yra itin sudėtinga.

    Kaip mokslininkai įrodė širdies regeneraciją po infarkto

    Tyrimą atliko Sidnėjaus universiteto, Bairdo instituto ir Karališkosios princo Alfredo ligoninės mokslininkų grupė. Jų darbas paskelbtas žurnale „Circulation Research“.

    Viskas prasidėjo nuo unikalaus atvejo.

    Profesorius Seanas Lalas, vadovaujantis Sidnėjaus širdžių bankui – kriokonservuotų širdies audinių saugyklai, – kolekcijoje aptiko retą mėginį: 48 metų vyro širdį po didelio infarkto, kurį sukėlė visiška priekinės tarpskilvelinės arterijos užsikimšimas.

    Pacientas penkias dienas buvo palaikomas gyvybę užtikrinančia aparatūra, vėliau jam konstatuota smegenų mirtis.

    Jo širdis, netinkama transplantacijai, tyrimams buvo perduota dar prieš sustojant kraujotakai.

    Tokia „premortalinė“, arba dar iki kraujotakos sustojimo paimta, širdis su infarkto zona yra išskirtinė retenybė.

    Patys autoriai pažymi, kad tikimybė vėl gauti panašų mėginį yra labai maža.

    Todėl komanda sukūrė papildomą metodą: mokslininkai pradėjo rinkti gyvo širdies audinio biopsijas iš pacientų, kuriems praėjus 7–10 dienų po infarkto buvo atliekama vainikinių arterijų šuntavimo operacija.

    Širdies operacija

    Kaip širdies ląstelės dalijasi po infarkto

    Tyrėjai pasitelkė visą šiuolaikinių metodų arsenalą – imunohistochemiją, RNR sekoskaitą, proteomiką, metabolomiką ir pavienių ląstelių branduolių sekoskaitą.

    Tai leido ne tik pamatyti besidalijančias ląsteles, bet ir išsamiai įvertinti, kokie genai ir baltymai aktyvuojami regeneracijos metu.

    Rezultatas buvo aiškus: suaugusio žmogaus kardiomiocitai, reaguodami į išemiją – deguonies badą, kurį sukelia infarktas, – sustiprina mitozę, t. y. ląstelių dalijimosi procesą.

    Mėginiuose iš zonos, esančios šalia infarkto pažeidimo, maždaug 7–8 proc. kardiomiocitų turėjo dalijimosi požymių, o unikalioje „premortalinėje“ širdyje šis rodiklis siekė iki 11 proc.

    Fluorescencinės mikroskopijos vaizduose širdies audinyje buvo matyti besidalijantys kardiomiocitai.

    Svarbu suprasti mastą: profesoriaus Lalo vertinimu, visaverčiam širdies atsikūrimui reikėtų, kad dalytųsi maždaug 25–50 proc. ląstelių.

    Realūs 7–11 proc. yra gerokai mažiau, tačiau šis atradimas iš esmės keičia supratimą apie tai, ką žmogaus širdis vis dėlto sugeba.

    Įdomu ir tai, kad panašūs audinių atsikūrimo mechanizmai po pažeidimų aptinkami ir kituose organuose.

    Tai rodo platesnį regeneracinės medicinos potencialą.

    Kodėl deguonies trūkumas gali paleisti širdies atsikūrimo mechanizmą

    Viena įdomiausių tyrimo hipotezių susijusi su regeneracijos paleidimo mechanizmu. Profesorius Lalas mano, kad postūmiu gali būti būtent hipoksija – tas pats deguonies badas, kuris infarkto metu pražudo dalį ląstelių.

    Logika tokia: vaisiaus vystymosi metu organizmas būna aplinkoje, kurioje deguonies kiekis yra mažesnis, ir būtent tuo laikotarpiu kardiomiocitai aktyviai dalijasi.

    Po gimimo, kai pradeda veikti plaučiai ir deguonies kiekis staigiai padidėja, širdies ląstelių dalijimasis beveik visiškai sustoja.

    Gali būti, kad infarkto metu deguonies trūkumas širdies ląstelėse „pažadina“ tą pačią programą, kuri veikė embriono vystymosi laikotarpiu.

    Analizė parodė, kad genai, aktyvūs vaisiaus kardiomiocituose, įsijungė tik zonoje, esančioje šalia pažeidimo.

    Kol kas tai hipotezė, o ne galutinai įrodytas faktas.

    Tačiau jeigu ji pasitvirtins, tai gali padėti suprasti, kaip sustiprinti regeneraciją – pavyzdžiui, naudojant vaistus, imituojančius kontroliuojamos hipoksijos poveikį.

    Kaip šis atradimas gali pakeisti širdies nepakankamumo gydymą

    Širdies ir kraujagyslių ligos tebėra pagrindinė mirties priežastis pasaulyje.

    Pavyzdžiui, Lietuvoje širdies nepakankamumu serga daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, o širdies transplantacijų atliekama tik vienetai: Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2025 m. Lietuvoje atliktos 4 širdies transplantacijos.

    Skirtumas tarp pacientų poreikių ir radikalių gydymo galimybių išlieka labai didelis.

    Australijos mokslininkų atradimas šios problemos neišsprendžia akimirksniu, tačiau keičia pačią paradigmą.

    Anksčiau buvo kalbama taip: „pažeidimas negrįžtamas“.

    Dabar formuluotė jau kitokia: „pažeidimas iš dalies grįžtamas, ir šį gebėjimą galima bandyti sustiprinti“.

    Tyrėjai žmogaus širdies audinio mėginiuose jau aptiko kelis baltymus, kurie anksčiau buvo siejami su širdies regeneracija pelėms.

    Tai reiškia, kad biologiniai atsikūrimo keliai gali būti bendri skirtingoms žinduolių rūšims, todėl eksperimentų su graužikais duomenų nereikės visiškai pradėti vertinti nuo nulio.

    Anksčiau panašių vilčių teikė širdžiai skirtos kamieninių ląstelių terapijos, tačiau paaiškėjo, kad šie procesai yra sudėtingesni nei paprastas žuvusių audinių pakeitimas naujais.

    Be to, mokslininkų sukurtas gyvo audinio biopsijos metodas suteikia realų modelį būsimiems regeneraciniams vaistams tirti tiesiogiai žmogaus širdies ląstelėse.

    Pirmasis tyrimo autorius dr. Robertas Hume’as pabrėžia: natūrali regeneracija kol kas per silpna, kad apsaugotų nuo sunkių infarkto padarinių. Tačiau tikslas – sukurti gydymą, kuris sustiprintų įgimtą širdies gebėjimą atsikurti ir ateityje galbūt leistų stabdyti ar net grąžinti atgal širdies nepakankamumo procesą be transplantacijos.

  • Kraujo grupė turi įtakos insulto rizikai

    Kraujo grupė turi įtakos insulto rizikai

    Mokslininkai įvardijo kraujo grupę, kurios atstovus dažniausiai ištinka ankstyvieji insultai – tai yra dar nesulaukus nė šešiasdešimties metų.

    Tokie žmonės rizikuoja susidurti su rimtomis sveikatos problemomis palyginti jauname amžiuje, įspėja amerikiečiai specialistai iš Merilendo universiteto Medicinos mokyklos, atlikę visų prieinamų išeminio insulto genetinių tyrimų metaanalizę.

    Lietuvoje kraujo grupės sovietmečiu buvo klasifikuojamos taip: 0 (nulinę) kraujo grupę vadinta pirmąja (I), A kraujo grupę – antrąja (II), B kraujo grupę – trečiąja (III), o AB kraujo grupę – ketvirtąja (IV).

    Visame pasaulyje jos skirstomos į 0, A, B ir AB. Labiausiai Lietuvoje paplitusi A (II) kraujo grupė. Ją turi 37,8 proc. šalies gyventojų. 33,5 proc. turi 0 (I) kraujo grupę. B (III) kraujo grupės turėtojų yra 20,6 proc., o AB (IV) – 8,1 proc.

    Tyrėjai siekė aptikti žymenis, pagal kuriuos būtų galima atpažinti rizikos grupei priklausančius žmones ir iš anksto apsaugoti nuo pavojingos sveikatos krizės.

    Atlikta analizė davė netikėtai sėkmingų rezultatų, tačiau susijusių su būtent ankstyvais insultais. Paaiškėjo, kad jų grėsmė daug priklauso nuo kraujo grupės.

    Medicinoje ankstyvais laikomi insultai, ištikę iki 60 metų. Pagal statistiką, skaičius žmonių, patiriančių smegenų kraujotakos sutrikimų tokiame amžiuje, auga.

    O tikimybė, kad jiems insultas baigsis mirtimi, itin didelė. Kaip ir išgyvenusiesiems – grėsmė likti neįgaliems iki pat savo dienų galo.

    Paaiškinimų, kodėl insultai jaunėja, iki šiol beveik nėra.

    Tyrėjai surinko duomenis iš 48 genetinių tyrimų, kuriuose dalyvavo maždaug 17 000 insultą patyrusių žmonių ir beveik 600 000 su šia problema nesusidūrusių asmenų, sudariusių kontrolinę grupę. Visi dalyviai buvo nuo 18 iki 59 metų amžiaus.

    Visą genomą apimanti analizė padėjo aptikti dvi jo vietas, stipriai susijusias su ankstyva insulto rizika. Viena jų sutapo su kraujo grupę apsprendžiančių genų lokacija.

    Antroji konkrečių kraujo grupės genų tipų analizė parodė, kad žmonėms, kurių genomas koduoja A grupės variaciją, insulto iki 60 metų tikimybė yra 16 procentų didesnė, palyginti su kitų kraujo grupių atstovais.

    Rečiausiai iš visų insultą patiria 0 kraujo grupės atstovai.

    Na, o B kraujo grupės žmonių pasitaiko po lygiai (bet mažiau nei A grupės) ir tarp patyrusiųjų vėlyvus, ir ankstyvus insultus. Tai yra šios grupės atstovams nepasireiškė jokio ypatingo polinkio į smegenų kraujotakos sutrikimus.

    Tyrimo autoriams atsižvelgus į visas galimas paklaidas, pavyzdžiui, susijusias su paciento lytimi bei turimomis ligomis, tapo aišku, jog rizika patirti insultą arba nuo jo mirti nesulaukus 60-ies žmonėms, kurių A kraujo grupė, yra 16 proc. didesnė nei kitų grupių atstovams.

    0 kraujo grupės žmonėms tokia rizika yra 12 proc. mažesnė, palyginus su kitomis grupėmis.

    Specialistai vis dar nežino, kodėl būtent A kraujo grupė didina insulto rizika jaunesniame amžiuje.

    „Mes vis dar nežinome, kodėl A kraujo grupė kelia didesnę riziką, – sakė pagrindinis tyrimo autorius ir Merilendo universiteto kraujagyslių neurologas Stevenas Kittneris. – Tačiau tai greičiausiai yra susiję su kraujo krešėjimo faktoriais, pavyzdžiui, trombocitais ir kraujagysles dengiančiomis ląstelėmis, taip pat kitais kraujyje esančiais baltymais, įtakojančiais kraujo krešulių susidarymą.“

    Tuo labiau kad mokslininkų įtarimus dėl kraujo krešėjimo savotiškai patvirtina ir ankstesni tyrimai.

    Iš jų rezultatų žinoma, kad A kraujo grupės žmonėms yra didesnė rizika susirgti giliųjų kojų venų tromboze.

    „Akivaizdu, kad mums reikia daugiau tyrimų, padėsiančių išsiaiškinti padidėjusios insulto rizikos mechanizmus“, – sakė S. Kittneris.

    Kita svarbi tyrimo išvada padaryta lyginant žmones, patyrusius insultą iki 60 metų, su tais, kurie insultą patyrė po 60 metų.

    Šiuo tikslu tyrėjai panaudojo maždaug 9 300 insultą patyrusių vyresnių nei 60 metų žmonių ir apie 25 000 insulto nepatyrusių vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių duomenų rinkinį.

    Buvo nustatyta, kad padidėjusi insulto rizika tarp A tipo kraujo grupę turinčių asmenų tapo nereikšminga vėlyvo insulto grupėje, o tai rodo, kad ankstyvame amžiuje įvykstančių insultų mechanizmas gali skirtis nuo įvykstančių vėliau.

    Tyrimo autorių teigimu, jaunesnio amžiaus žmonių insultus rečiau sukelia riebalų sankaupos arterijose (vadinamoji aterosklerozė); labiau tikėtina, kad juos lemia su krešulių susidarymu susiję veiksniai.

    Tyrimas taip pat parodė, kad B tipo kraujo grupę turintiems žmonėms tikimybė patirti insultą bet kokiame amžiuje yra maždaug 11 procentų didesnė, palyginti su kontroline grupe, kuriai priskiriami insulto nepatyrę asmenys.

  • Kokakola nuo migrenos: tiesa ar mitas?

    Kokakola nuo migrenos: tiesa ar mitas?

    Migrena – tai ne šiaip „įprastas galvos skausmas“. Ši būklė gali išmušti žmogų iš vėžių kelioms valandoms ar net dienoms, paversdama kasdienius darbus tikra kančia.

    Gydytojai ir mokslininkai jau seniai ieško paprastų ir greitų būdų, kaip palengvinti milijonų žmonių kančias.

    Ir štai – netikėta žinia: populiari socialinių tinklų teorija, kad kokakola padeda nuo migrenos, sulaukė mokslinio patvirtinimo.

    Kaip kokakola ir gazuoti gėrimai veikia migreną bei galvos skausmą

    Atrodytų, kaip prekybos centre parduodamas gėrimas galėtų konkuruoti su vaistais iš vaistinės? Pasirodo, viskas slypi sudėtyje.

    Gazuotuose gėrimuose yra visas kompleksas veiksnių, galinčių paveikti smegenų ir kraujagyslių veiklą.

    Tačiau svarbu nepamiršti: tai nėra universali priemonė ir ji turi savų trūkumų.

    Pagrindinis veikėjas čia – kofeinas.

    Jis susiaurina išsiplėtusias smegenų kraujagysles, kurios dažnai ir sukelia skausmą, be to, sustiprina daugelio nuskausminamųjų poveikį.

    Dėl to kai kuriuose vaistuose nuo migrenos kofeinas netgi sąmoningai pridedamas kaip pagalbinė medžiaga.

    Negalima nuvertinti ir ledukų gėrime.

    Šaltis veikia kaip natūrali nuskausminamoji priemonė: sumažina nervų galūnių jautrumą ir šiek tiek „nukreipia dėmesį“ nuo skausmo.

    Pridėkime dar angliarūgštę – burbuliukai gali sumažinti pykinimą, kuris dažnai lydi migreną.

    Dar vienas svarbus momentas – gliukozė.

    Kartais migrenos priepuolį išprovokuoja staigus gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimas.

    Greitas gurkšnis saldžiosios „Coca-Colos“ gali atstatyti pusiausvyrą ir padėti sustabdyti atakos pradžią.

    Kodėl kokakola ne visada padeda nuo migrenos

    Nepaisant viltingų rezultatų, gydytojai perspėja: kokakola nėra vaistas.

    Jei migreną sukelia, pavyzdžiui, hormonų svyravimai ar stresas, šis gėrimas vargu ar padės.

    Be to, per didelis cukraus ir kofeino kiekis gali net pabloginti būklę – pavyzdžiui, sukelti dehidrataciją ar net išprovokuoti naują priepuolį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad viskas priklauso nuo konkretaus trigerio.

    Vienam žmogui gazuotas gėrimas tikrai gali palengvinti būklę, o kitam – ją dar labiau pabloginti. Todėl medikai pataria į „Coca-Colą“ žiūrėti kaip į galimą „greitąją pagalbą“, tačiau jokiu būdu ne kaip į pilnavertę terapiją.

    Įdomu tai, kad kokakola iš pradžių buvo sukurta kaip vaistinis sirupas, kuris būdavo skiedžiamas vandeniu.

    Ką verta žinoti apie kofeiną ir migreną

    Vidutinėje „Coca-Colos“ skardinėje (330 ml) yra apie 32–33 mg kofeino – maždaug tris kartus mažiau nei puodelyje kavos.

    Mokslininkai nustatė ryšį tarp reguliaraus kofeino vartojimo ir lengvesnės migrenos eigos kai kuriems pacientams.

    Staigus kofeino nutraukimas gali sukelti priešingą efektą – stiprų galvos skausmą dėl „nutraukimo“.

    Ar kokakola gali tapti liaudišku vaistu nuo migrenos?

    Atskirais atvejais – taip, bet tik kaip priedas, o ne kaip gydymo pakaitalas.

    Geriausia išeitis – kartu su gydytoju ieškoti tikrosios migrenos priežasties, o „Coca-Colą“ palikti kaip malonų atsitiktinį „bonusą“ šaldytuve.

  • Aspirinas ir vidiniai kraujavimai: kada nauda virsta mirtina rizika

    Aspirinas ir vidiniai kraujavimai: kada nauda virsta mirtina rizika

    Ilgą laiką aspirinas buvo laikomas „tabletėmis nuo infarkto“, ir daugelis žmonių jį vis dar vartoja „profilaktikai“.

    Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė: žmonėms, kurie neturi širdies ir kraujagyslių ligų, toks vartojimas dažniausiai neduoda jokios naudos, o kartais net padidina pavojingų komplikacijų riziką.

    Pagrindinė priežastis — paslėpti kraujavimai, kurie ilgą laiką gali likti nepastebėti ir pasireikšti tik esant rimtoms pasekmėms.

    Kada aspirinas padeda, o kada ne?

    Gydytojai jį skiria antrinei profilaktikai — po infarkto, insulto, sergant išemine širdies liga ar ateroskleroze.

    Tokiais atvejais nauda yra akivaizdi ir gerokai viršija rizikas.

    Tačiau pradėti vartoti aspiriną pirminės profilaktikos tikslais sveikiems žmonėms, ypač vyresniems nei 60 metų, nerekomenduojama: kraujavimo rizika dažniau būna didesnė nei išvengta infarktų ar insultų.

    40–59 metų amžiaus grupėje sprendimas priimamas individualiai — tik tada, kai širdies ir kraujagyslių rizika yra didelė, o kraujavimo rizika maža.

    Acetilsalicilo rūgštis yra veiklioji medžiaga vaistuose, tarp jų ir „Aspirine“.

    Kodėl aspirinas pavojingas: kraujavimas kaip pagrindinė rizika

    Aspirinas mažina kraujo krešėjimą ir taip neleidžia susidaryti trombams, bet tuo pačiu padidina sunkių kraujavimų tikimybę.

    Meteanalizė, kurioje dalyvavo 171 000 žmonių, parodė: aspirinas sumažina infarkto riziką 15 proc., tačiau padidina didelių kraujavimų riziką net 48 proc. — įskaitant smegenų bei virškinamojo trakto kraujavimus.

    Kiti tyrimai nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonėms intrakranijinių (smegenų) kraujosruvų rizika gali padidėti maždaug 38 proc., nors reikšmingo apsauginio poveikio nuo išeminių insultų nepastebėta.

    Daugelis tokių kraujavimų vystosi be aiškių simptomų — iki momento, kai situacija tampa kritinė.

    Aspirinas: nauda ir žala skaičiais

    Vidutiniškai, iš 10 000 žmonių, vartojančių aspiriną profilaktiškai vienerius metus:

    išvengiama apie 5 infarktų arba 4 insultų,

    tačiau įvyksta apie 5 dideli kraujavimai, iš kurių 1 — intrakranijinis.

    Tai reiškia, kad norint užkirsti kelią vienam rimtam širdies ar kraujagyslių įvykiui, gydyti reikia šimtus žmonių, bet daliai jų atsiras sunkios komplikacijos.

    Kaip sakoma: vieną gydo, kitą žaloja.

    Amžius – kritinis veiksnys: kuo žmogus vyresnis, tuo pavojingesnis aspirinas be aiškių medicininių indikacijų.

    Kaip vartoti aspiriną saugiai ir sumažinti rizikas

    Nevartokite aspirino savarankiškai — tik pagal gydytojo paskyrimą.

    Nenutraukite vartojimo be gydytojo konsultacijos — jei jis skiriamas antrinei profilaktikai, staigus nutraukimas gali būti pavojingas.

    Pastebėję kraujavimo požymius (juodas išmatas, krauju pasruvusią vėmalų masę, staigų stiprų galvos skausmą) — nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

    Profilaktikai daug efektyvesnė gyvenimo būdo korekcija: sveika mityba, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė bei kitos priemonės, o ne mechaniškas aspirino vartojimas.

    Aspirinas pateisinamas tik esant širdies ir kraujagyslių ligoms — infarktui, insultui ir pan.

    Sprendimą dėl jo vartojimo priima tik gydytojas. Savarankiškas vartojimas pavojingas: kraujavimo (ypač paslėpto ir smegenyse) rizika dažnai viršija naudą.

    Aspirinas nėra universali apsauga. Jį reikia vartoti tik tada, kai nauda akivaizdžiai viršija rizikas — ir visada prižiūrint specialistui.

     

  • 21 dienos mitas: kiek iš tikrųjų reikia laiko įpročiui susiformuoti

    21 dienos mitas: kiek iš tikrųjų reikia laiko įpročiui susiformuoti

    Plačiai paplitusi nuomonė teigia, kad naujam naudingo įpročio formavimui ir įtvirtinimui pakanka 21 dienos.

    Esą trijų savaičių maratonas leidžia be vidinio pasipriešinimo pradėti reguliariai sportuoti, sveikiau maitintis, anksčiau eiti miegoti ir pan.

    Ši idėja sudomino mokslininkus.

    Kaip rašo portalas Science Alert, paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta – trijų savaičių laikotarpis nėra universalus naujų įpročių susiformavimui ir įsitvirtinimui.

    Kiek iš tikrųjų trunka įpročio formavimas?

    21 dienos mitas siejamas su plastikos chirurgu Maxwellu Maltzu, kuris XX a. 7-ajame dešimtmetyje pastebėjo, kad jo pacientams prireikdavo apie trijų savaičių, kad priprastų prie fizinių pokyčių.

    Šią mintį vėliau išpopuliarino savipagalbos knygų autoriai, ir galiausiai ji tapo plačiai priimta tiesa.

    Tačiau psichologai ir elgesio mokslų tyrėjai jau seniai nustatė, kad įpročių formavimas yra kur kas sudėtingesnis procesas.

    2010 metų tyrime savanoriai bandė įgyti paprastus įpročius – pavyzdžiui, išgerti stiklinę vandens po pusryčių arba kasdien suvalgyti vaisių.

    Rezultatai parodė, kad vidutiniškai prireikė 66 dienų, kol šie veiksmai tapo automatiniai.

    Vėlesni tyrimai atskleidė, kad norint iš esmės pakeisti elgesį ir suformuoti naujus įpročius žmonėms dažniausiai reikia nuo 2 iki 5 mėnesių.

    Tyrimuose, kurie matavo automatiškumo pasiekimo laiką (kai elgesys tampa natūralia kasdienybės dalimi), nustatyta, kad šis laikotarpis svyruoja nuo 59 iki 154 dienų.

    Kai kuriems žmonėms įprotis susiformuoja vos per keturias dienas, kitiems – per beveik metus. Toks platus diapazonas rodo, kad nėra vieno visiems tinkamo laiko tarpo – daug kas priklauso nuo to, kokį elgesį keičiate, kaip dažnai jis kartojamas, koks sudėtingas yra veiksmas ir kas jį atlieka.

    Kas lemia, ar įprotis išliks?

    Įpročio stiprumas yra esminis jo išlaikymo veiksnys.

    2021 m. atlikta fizinio aktyvumo studijų apžvalga parodė, kad kuo labiau automatizuotas (ir mažiau varginantis) elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus jo laikysis nuosekliai.

    Nieko keista, kad paprasti, mažai pastangų reikalaujantys įpročiai, kaip vandens gėrimas ar vitaminų vartojimas, formuojasi greičiau nei sudėtingesni, pavyzdžiui, pasiruošimas maratonui.

    Vis dėlto, nepriklausomai nuo įpročio pobūdžio, tyrimai rodo, kad jo laikymasis priklauso ne tiek nuo motyvacijos ar valios, kiek nuo tinkamai sukurtų sąlygų.

    Kartojimas, išoriniai signalai ir aiški struktūra – kur kas veiksmingesni ilgalaikiams pokyčiams nei vien tik entuziazmas.

    Pavyzdžiui, programos, skatinančios suplanuoti sporto laiką kasdien tuo pačiu metu, ar priminimai išgerti vandens po kiekvieno valgio padeda įpročiui įsitvirtinti, nes elgesys tampa lengviau pakartojamas ir sunkiau pamirštamas.

    Universiteto „University of South Australia“ mokslininkų Ben Singh ir Ashleigh Smith tyrimas, apėmęs daugiau nei 2600 dalyvių, atskleidė, kad įpročių formavimo priemonės duoda rezultatų įvairiose srityse – nuo tarpdančių valymo ir sveikos mitybos iki fizinio aktyvumo.

    Tačiau bene svarbiausia išvada – net nedideli, kasdien kartojami veiksmai ilgainiui tampa įpročiais. Svarbiausia ne staigus gyvenimo perversmas, o nuoseklus elgesio kartojimas, kol jis tampa neatsiejama kasdienybės dalimi.

    8 moksliškai pagrįsti patarimai, kaip suformuoti tvirtą įprotį

    Suteikite sau laiko. Siekite nuosekliai kartoti norimą veiksmą bent 60 dienų. Tačiau nesiekite tobulumo – viena praleista diena dar nereiškia nesėkmės.

    Supaprastinkite užduotį. Pradėkite nuo mažų žingsnių – pasirinkite veiksmą, kurį galėsite atlikti kasdien.

    Susiekite naują įprotį su esama rutina. Pavyzdžiui, tarpdančius valykite prieš valydami dantis šepetėliu.

    Stebėkite pažangą. Naudokite kalendorių ar programėlę, kad fiksuotumėte kiekvieną sėkmingą dieną.

    Apdovanokite save. Paruoškite mėgstamą kavą po rytinio pasivaikščiojimo ar pasilepinkite serialo serija po savaitės treniruočių. Teigiamos emocijos stiprina įpročius.

    Rytas – palankiausias metas. Įpročiai, praktikuojami rytais, paprastai formuojasi sėkmingiau nei vakariniai, nes ryte žmonės yra mažiau išsiblaškę ir motyvuotesni.

    Asmeninis pasirinkimas – svarbus veiksnys. Žmonės labiau laikosi tų įpročių, kuriuos pasirinko patys.

    Stabili aplinka – raktas į automatiškumą. Veiklos kartojimas toje pačioje situacijoje (pvz., pasivaikščiojimas po pietų kasdien) didina tikimybę, kad tai taps automatiniu elgesiu.

    Kodėl 21 dienos mitas yra pavojingas?

    Tikėjimas, kad įprotis susiformuoja per 21 dieną, dažnai lemia nusivylimą.

    Jei per tris savaites pokyčių nepavyksta įtvirtinti, žmogus ima manyti, kad kažką daro blogai.

    Tai gali sukelti nusivylimą, kaltę ir priversti atsisakyti tikslo.

    Priešingai, žinojimas apie realius terminus padeda išlikti motyvuotiems net tada, kai progresas vyksta lėtai.

    Duomenys rodo, kad įpročiui susiformuoti dažniausiai reikia bent dviejų mėnesių, o kartais – ir daugiau.

    Tačiau tai taip pat reiškia, kad pokyčiai yra realūs ir pasiekiami.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolat kartojami tikslingi veiksmai stabiliame kontekste ilgainiui tampa automatiniai.

    Naujas elgesys su laiku tampa lengvas ir natūralus.

    Tad jei siekiate daugiau judėti, sveikiau maitintis ar pagerinti miego kokybę, svarbiausia ne greitis, o nuoseklumas.

    Laikykitės šios krypties – ir įprotis prigis.

  • Kodėl nuskausminamieji moterims mažiau efektyvūs nei vyrams?

    Kodėl nuskausminamieji moterims mažiau efektyvūs nei vyrams?

    Šiuolaikinė medicina ilgą laiką laikė nuskausminamuosius universaliais vaistais, vienodai veikiančiais tiek vyrus, tiek moteris.

    Tačiau tyrimai rodo, kad moterys jaučia skausmą stipriau, dažniau kenčia nuo lėtinių ligų, tačiau tuo pačiu prasčiau reaguoja į nuskausminimą.

    Tam yra įvairių priežasčių, daugiausia susijusių su hormoniniais skirtumais ir medžiagų apykaitos ypatumais.

    Dėl to standartinės gydymo schemos ne visada veikia, o šalutiniai poveikiai gali būti ryškesni.

    Kaip moters organizmas veikia nuskausminamuosius?

    Hormonai vaidina pagrindinį vaidmenį suvokiant skausmą ir organizmo reakcijoje į vaistus. Estrogenas, kurio moterys turi daugiau nei vyrai, lėtina skrandžio išsituštinimą, veikia riebalų pasiskirstymą ir mažina baltymų, surišančių vaistus kraujyje, koncentraciją.

    Dėl to vaistinės medžiagos ilgiau cirkuliuoja organizme, tačiau gali veikti mažiau efektyviai.

    Be to, moterų imuninė sistema yra aktyvesnė nei vyrų, todėl uždegiminė reakcija būna stipresnė.

    Tai paaiškina, kodėl moterys dažniau kenčia nuo lėtinių skausmų ir joms gali reikėti didesnių nuskausminamųjų dozių.

    Kai kurie tyrimai rodo, kad priešuždegiminiai vaistai, tokie kaip gliukokortikosteroidai ir NVNU (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), moterims veikia silpniau nei vyrams.

    Kodėl opioidai moterims veikia prasčiau?

    Kita teorija susijusi su μ-opioidinių receptorių, atsakingų už opioidų prisijungimą ir skausmo reguliavimą, kiekiu.

    Manoma, kad moterų organizme šių receptorių yra mažiau, todėl norint pasiekti tokį patį efektą, joms reikia didesnės vaisto dozės.

    Tačiau šios srities tyrimai yra prieštaringi – vieni patvirtina skirtumus dozės poreikyje, kiti – ne.

    Taip pat moterys yra jautresnės opioidų šalutiniams poveikiams ir greičiau tampa priklausomos.

    Jų organizmas šiuos vaistus metabolizuoja lėčiau, todėl veiklioji medžiaga ilgiau išlieka kraujyje. Tai padidina perdozavimo ir priklausomybės riziką net vartojant palyginti mažas dozes.

    Kodėl moterys dažniau patiria šalutinius poveikius?

    Ilgą laiką moterys nebuvo įtraukiamos į klinikinius vaistų tyrimus, nes manyta, kad hormoniniai svyravimai gali iškraipyti rezultatus.

    Dėl to dauguma vaistų buvo kuriami atsižvelgiant į vyrišką organizmą, o moterų fiziologija liko nepakankamai ištirta.

    Tik pastaruoju metu mokslininkai nustatė, kad moterims vaistai veikia kitaip nei vyrams. Pavyzdžiui, 2020 m. tyrimas parodė, kad moterų organizmas lėčiau apdoroja 86 skirtingus vaistus, įskaitant morfiną ir prednizoną.

    Tai lemia didesnę vaistų koncentraciją kraujyje ir stipresnius šalutinius poveikius, tokius kaip pykinimas, galvos skausmai, traukuliai ir haliucinacijos.

    Dėl to moterys dažniau atsisako vaistų arba sumažina jų dozę, o tai mažina gydymo efektyvumą.

    Kai kurie vaistai netgi buvo pašalinti iš rinkos dėl jų nesaugumo moterims.

    1997–2001 m. JAV buvo uždrausta 10 receptinių vaistų, iš kurių aštuoni kėlė didesnę grėsmę būtent moterims.

    Pavyzdžiui, Posicor – vaistas nuo stenokardijos ir hipertenzijos – sulėtindavo arba visiškai sustabdydavo širdies ritmą, ypač vyresnio amžiaus moterims.

    Neefektyvaus nuskausminimo pasekmės

    Jei moteris negauna pakankamo nuskausminimo, tai gali turėti rimtų pasekmių.

    Nepakankamas skausmo gydymas didina komplikacijų riziką, prailgina gijimo laikotarpį ir blogina bendrą gyvenimo kokybę.

    Kasdienės užduotys tampa sudėtingesnės, o nesugebėjimas tinkamai pailsėti ir atsigauti tik dar labiau pablogina situaciją.

    Be to, moterys vidutiniškai turi daugiau buities darbų nei vyrai.

    2019 m. tyrimas parodė, kad moterys dažniau gamina maistą, tvarko namus, apsiperka ir prižiūri vaikus.

    Vyras, jausdamas skausmą, lengviau gali atsisakyti šių užduočių, tuo tarpu moterims tokia galimybė dažnai ribota, o tai gali prisidėti prie skausmo chronizacijos.

    Negydomas skausmas gali sukelti psichologinių problemų, tokių kaip nerimas ir depresija.

    Kai kuriais atvejais moterys pradeda savarankiškai gydytis, nekontroliuojamai vartodamos nuskausminamuosius.

    Tai ypač pavojinga opioidų atveju, nes moterims greičiau išsivysto priklausomybė, o perdozavimo rizika yra didesnė.

    Ar situacija keičiasi?

    Pastaruoju metu situacija pamažu gerėja – šiuolaikinė medicina vis daugiau dėmesio skiria lyties skirtumams skausmo suvokime.

    Mokslininkai kuria naujus gydymo metodus, pritaikytus moterų biologinėms ypatybėms. Pavyzdžiui, kuriami biomarkeriai, kurie leis objektyviai įvertinti skausmo lygį ir individualiai parinkti vaistus.

    Tačiau kol kas tokių sprendimų nėra.

    Todėl moterims rekomenduojama aktyviai dalyvauti savo gydyme, domėtis vaistų poveikiu ir reikalauti individualaus požiūrio iš gydytojų.

    Aptarimas galimų šalutinių poveikių ir dozės koregavimas gali padėti rasti optimalų nuskausminimo sprendimą.

    Galiausiai verta prisiminti, kad kartais skausmą galima sumažinti net ir be vaistų.

  • Insultas – ir pagal kraujo grupę

    Insultas – ir pagal kraujo grupę

    Mokslininkai įvardijo kraujo grupę, kurios atstovus dažniausiai ištinka ankstyvieji insultai – tai yra dar nesulaukus nė šešiasdešimties metų.

    Tokie žmonės rizikuoja susidurti su rimtomis sveikatos problemomis palyginti jauname amžiuje, įspėja amerikiečiai specialistai iš Merilendo universiteto Medicinos mokyklos, atlikę visų prieinamų išeminio insulto genetinių tyrimų metaanalizę.

    Tyrėjai siekė aptikti žymenis, pagal kuriuos būtų galima atpažinti rizikos grupei priklausančius žmones ir iš anksto apsaugoti nuo pavojingos sveikatos krizės.

    Atlikta analizė davė netikėtai sėkmingų rezultatų, tačiau susijusių su būtent ankstyvais insultais. Paaiškėjo, kad jų grėsmė daug priklauso nuo kraujo grupės.

    Medicinoje ankstyvais laikomi insultai, ištikę iki 60 metų. Pagal statistiką, skaičius žmonių, patiriančių smegenų kraujotakos sutrikimų tokiame amžiuje, auga. O tikimybė, kad jiems insultas baigsis mirtimi, itin didelė. Kaip ir išgyvenusiesiems – grėsmė likti neįgaliems iki pat savo dienų galo.

    Paaiškinimų, kodėl insultai jaunėja, iki šiol beveik nėra.

    Todėl tyrėjai surinko 48 mokslinius darbus, kuriuos atliekant dalyvavo apie 17 tūkst. pacientų po insulto ir 600 000 sveikų asmenų (65 proc. jų buvo europiečiai). Surinkti duomenys apie chromosomas padėjo išskirti su šia liga susijusius genų variantus. Tarp jų pasirodė esantis ir genas, nulemiantis žmogaus kraujo grupę.

    Lietuvoje kraujo grupės sovietmečiu buvo klasifikuojamos taip: O kraujo grupę vadinta pirmąja (I), A kraujo grupę – antrąja (II), B kraujo grupę – trečiąja (III), o AB kraujo grupę – ketvirtąja (IV).

    Visame pasaulyje jos skirstomos į 0, A, B ir AB. Labiausiai Lietuvoje paplitusi A (II) kraujo grupė. Ją turi 37,8 proc. šalies gyventojų. 33,5 proc. turi 0 (I) kraujo grupę. B (III) kraujo grupės turėtojų yra 20,6 proc., o AB (IV) – 8,1 proc.

    Taigi pagal po analizės gautus rezultatus, A kraujo grupės turėtojus dažniau nei visus kitus insultas ištinka dar nesulaukus 60 metų.

    Rečiausiai iš visų insultą patiria 0 kraujo grupės atstovai.

    Na, o B kraujo grupės žmonių pasitaiko po lygiai (bet mažiau nei A grupės) ir tarp patyrusiųjų vėlyvus, ir ankstyvus insultus. Tai yra šios grupės atstovams nepasireiškė jokio ypatingo polinkio į smegenų kraujotakos sutrikimus.

    Tyrimo autoriams atsižvelgus į visas galimas paklaidas, pavyzdžiui, susijusias su paciento lytimi bei turimomis ligomis, tapo aišku, jog rizika patirti insultą arba nuo jo mirti nesulaukus 60-ies žmonėms, kurių A kraujo grupė, yra 16 proc. didesnė nei kitų grupių atstovams.

    0 kraujo grupės žmonėms tokia rizika yra 12 proc. mažesnė, palyginus su kitomis grupėmis.

    Įdomiausia tai, kad tarp vėlyvo insulto ir kraujo grupių jokio ryšio mokslininkai neaptiko.

    Specialistai vis dar nežino, kodėl būtent A kraujo grupė didina insulto rizika jaunesniame amžiuje.

    Yra tikimybė, jog tai susiję su krešėjimo faktoriais, trombocitais ir kraujagysles dengiančiomis ląstelėmis, taip pat kraujyje cirkuliuojančiais baltymais, atliekančiais svarbų vaidmenį susidarant trombams.

    Tuo labiau kad mokslininkų įtarimus dėl kraujo krešėjimo savotiškai patvirtina ir ankstesni tyrimai.

    Iš jų rezultatų žinoma, kad A kraujo grupės žmonėms yra didesnė rizika susirgti giliųjų kojų venų tromboze.

    Tačiau tiksliam mechanizmui, kaip atsiranda padidėjusi ankstyvo insulto rizika tokį kraują turintiesiems, nustatyti dar prireiks papildomų tyrimų.

     

  • Funkciniai grybai: kas tai, kokia nauda ir kokie pavojai?

    Funkciniai grybai: kas tai, kokia nauda ir kokie pavojai?

    Pastaraisiais metais funkciniai grybai sulaukė vis didesnio dėmesio tiek sveikatos entuziastų, tiek mokslininkų tarpe.

    Jie reklamuojami kaip natūralūs sveikatos stiprintojai, galintys pagerinti imuninę sistemą, suteikti energijos ir net padėti kovoti su tam tikromis ligomis.

    Tačiau kas iš tiesų yra funkciniai grybai, kokia yra jų nauda ir ar jie gali būti pavojingi?

    „Grybai – tai didžiulis, neišnaudotas naujų galingų vaistų šaltinis“ – savo knygoje apie grybus teigia garsus mikologas Paulas Stametsas.

    Funkciniai grybai nėra tik dabar atsiradusi sveikatingumo priemonė – Rytų kultūrose nuo seno jais domimasi tiek kulinariniais, tiek gydymo bei profilaktikos tikslais. Dauguma šių grybų auga natūraliai Azijos šalyse, o Vakaruose, įgavę populiarumo, jie yra kultivuojami.

    Įvairių gydomųjų savybių turinčių funkcinių grybų galima rasti ir Lietuvoje, tačiau nepatariama pulti jais gydytis, neįvertinus galimų rizikų ir nepasitarus su specialistais.

    Kas yra funkciniai grybai?

    Funkciniai grybai yra naudojami ne tik kaip maisto produktai, bet ir kaip priemonės sveikatai stiprinti.

    Jie turi bioaktyvių junginių, tokių kaip beta-gliukanai, terpenoidai, polisacharidai ir antioksidantai, kurie, kaip manoma, gali turėti teigiamą poveikį žmogaus organizmui.

    Kai kurie populiariausi funkciniai grybai yra:

    • Tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum) – naudojamas imuninės sistemos stiprinimui ir streso mažinimui. Dėl savo retumo yra saugotinas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
    • Liūto karčiai (Hericium erinaceus) – gali padėti gerinti kognityvines funkcijas ir skatinti nervų regeneraciją.
    • Kininis kordicepsas (Cordyceps sinensis) – siejamas su energijos didinimu ir fizinio pajėgumo gerinimu.
    • Įžulnusis skylenis, liaudyje vadinamas Juoduoju beržo grybu ar Čiaga (Inonotus obliquus) – turtingas antioksidantų, potencialiai padedantis kovoti su uždegimais.
    • Valgomasis dantenis, dar vadinamas Šitake (Lentinula edodes) – turi imunomoduliuojančių savybių ir gali padėti mažinti cholesterolio kiekį kraujyje.

    Kokia yra nauda?

    Moksliniai tyrimai rodo, kad funkciniai grybai gali turėti įvairiapusį poveikį sveikatai:

    1. Imuninės sistemos stiprinimas: Beta-gliukanai, esantys funkciniuose grybuose, stimuliuoja imunines ląsteles, tokias kaip makrofagai ir T ląstelės, kurios padeda organizmui kovoti su infekcijomis.
    2. Kognityvinės funkcijos: Liūto karčiai turi junginių, kurie skatina nervų augimo faktoriaus (NGF) gamybą, potencialiai padedantį gerinti atmintį ir sutelkti dėmesį.
    3. Antioksidacinė apsauga: Čiaga grybas yra žinomas dėl savo didelio antioksidantų kiekio, kuris gali apsaugoti organizmo ląsteles nuo oksidacinio streso.
    4. Fizinė ištvermė: Kininis kordicepsas grybas tradiciškai naudojamas energijos didinimui ir ištvermės gerinimui, ypač tarp sportininkų.
    5. Kova su uždegimu: Kai kurie grybai turi uždegimą mažinančių savybių, kurios gali padėti sergant lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip artritas ar širdies ligos.
    6. Antivėžinis potencialas: Tyrimai rodo, kad polisacharidai ir triterpenoidai, esantys kai kuriuose grybuose, gali turėti antinavikinių savybių. Pavyzdžiui, tikrinis blizgutis tiriamas dėl savo galimybės slopinti vėžinių ląstelių augimą.

    Kokie yra pavojai?

    Nors funkciniai grybai paprastai laikomi saugiais, yra keletas svarbių aspektų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

    1. Alerginės reakcijos: Kai kurie žmonės gali būti alergiški grybų komponentams, sukeliantiems odos bėrimus, niežėjimą ar net kvėpavimo sunkumus.
    2. Vaistų sąveika: Funkciniai grybai gali sąveikauti su vaistais, pavyzdžiui, kraujo skystinimo priemonėmis, imunomoduliatoriais ar chemoterapijos preparatais.
    3. Perdozavimas: Didelės funkcinių grybų dozės gali sukelti nepageidaujamų poveikių, tokių kaip virškinimo problemos, galvos svaigimas ar nuovargis.
    4. Produktų kokybė: Ne visi funkciniai grybų papildai yra vienodos kokybės. Kai kurie gali būti užteršti sunkiųjų metalų, pesticidų ar kitų kenksmingų medžiagų.
    5. Nepakankami klinikiniai tyrimai: Nors daug žadančių rezultatų pasiekta laboratorijose, klinikinių tyrimų su žmonėmis vis dar trūksta. Tai reiškia, kad kai kurie teiginiai apie funkcinių grybų naudą gali būti pervertinti.

    Kaip saugiai vartoti funkcinius grybus?

    Kadangi funkcinių grybų poveikis gali skirtis priklausomai nuo individualių sveikatos sąlygų, svarbu laikytis šių gairių:

    • Pasitarkite su gydytoju ar mitybos specialistu prieš pradedant vartoti funkcinius grybus, ypač jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus.
    • Rinkitės tik patikimų gamintojų produktus, kurių kokybė patvirtinta nepriklausomomis laboratorijomis.
    • Pradėkite nuo mažų dozių ir stebėkite organizmo reakciją.
    • Neužmirškite subalansuotos mitybos ir kitų sveiko gyvenimo būdo aspektų, nes funkciniai grybai nėra visagalė priemonė.

    Tyrimų šaltiniai:

    1. Wasser SP. Medicinal mushrooms as a source of antitumor and immunomodulating polysaccharides. Applied Microbiology and Biotechnology. 2002.
    2. Friedman M. Chemistry, nutrition, and health-promoting properties of Hericium erinaceus (Lion’s Mane) mushroom fruiting bodies and mycelia and their bioactive compounds. Journal of Agricultural and Food Chemistry. 2015.
    3. Akramiene D, Kondrotas A, Didziapetriene J, et al. Effects of beta-glucans on the immune system. Medicina (Kaunas). 2007.
    4. Brown RP, Gerbarg PL, Ramazanov Z. Rhodiola rosea: A phytomedicinal overview. Phytomedicine. 2002.
    5. Chang ST, Miles PG. Mushrooms: Cultivation, nutritional value, medicinal effect, and environmental impact. CRC Press. 2004.
    6. Hobbs C. Medicinal Mushrooms: An Exploration of Tradition, Healing, and Culture. Botanica Press. 1995.
  • Darbas trumpina gyvenimą?

    Darbas trumpina gyvenimą?

    Galima pasakyti ir taip. Pasirodo, jeigu dirbate nestabilioje, priešiškoje aplinkoje, tai jums kainuoja gyvenimo metų.

    Naujausiais tyrimais, atliktais Švedijoje, buvo nustatytas ryšys tarp darbo sąlygų ir ankstyvos mirties. Pastarosios grėsmė, beje, yra didesnė ir tiems žmonėms, kurie dirba nesudarę su darbdaviu patikimos sutarties.

    Karolio instituto tyrėjai išanalizavo 250 000 Švedijos darbuotojų nuo 20-ies iki 55 metų asmeninius duomenis, surinktus 2005–2017-aisiais.

    Tarp tyrimo dalyvių buvo tokių, kurie per minėtą laiką pakeitė darbo sąlygas į geresnes, ir tokių, kurių darbo sąlygos pablogėjo.

    Atlikus analizę tapo aišku, kad dirbusiesiems nepalankiomis, net priešiškomis sąlygomis, kurie pasikeitė darbą į geresnį, mirties tikimybė buvo 20 proc. mažesnė.

    Jeigu geresniame darbe jie išsilaikė ne trumpiau kaip 12 metų, ankstyvos mirties tikimybė sumažėjo net iki 30 proc.

    Toks tyrimas nėra pirmasis.

    Panašių buvo atlikta Suomijoje, JAV, Prancūzijoje.

    Mokslininkai ne sykį bandė aiškintis, kaip nestabilios darbo sąlygos veikia mirtingumo rodiklius šalyje.

    Visais atvejais paaiškėjo, kad samdomi darbininkai, gaunantys mažą algą, dirbantys itin didelės įtampos sąlygomis ir darbe neturintys praktiškai jokių teisių, rizikuoja mirti anksčiau už tuos, kurių darbo aplinka yra saugi ir patikima.