Žyma: svoris

  • Kiek kartų per dieną valgyti, kad nepriaugtumėte svorio?

    Kiek kartų per dieną valgyti, kad nepriaugtumėte svorio?

    Tris kartus per dieną? Penkis? O gal geriau valgyti dažnai, bet mažomis porcijomis?

    Patarimų apie „idealų“ valgymų skaičių netrūksta, tačiau mokslininkai vieno visiems tinkamo atsakymo neturi.

    Sveikiems suaugusiesiems Lietuvoje įprastai rekomenduojama valgyti reguliariai, maždaug 3–5 kartus per dieną. Vis dėlto tyrimai rodo, kad sveikatai ir kūno svoriui dažniausiai svarbiau ne pats valgymų skaičius, o tai, ką ir kiek suvalgome per visą dieną.

    Alkį reguliuoja ne vien tuščias skrandis

    Alkis nėra paprastas signalas, atsirandantis vos ištuštėjus skrandžiui. Apetitą reguliuoja smegenys, virškinimo sistema ir daugybė hormonų.

    Alkio bei sotumo pojūčiui įtakos turi gliukozės kiekis kraujyje, insulinas, leptinas, grelinas ir kiti hormonai. Svarbūs ir miegas, fizinis aktyvumas, stresas, įpročiai bei net aplinka – juk kartais noras užkąsti atsiranda vien pamačius ar užuodus gardų maistą.

    Todėl alkis nebūtinai reiškia, kad organizmui tą akimirką trūksta energijos.

    Ar penki valgiai geriau už tris?

    Ilgą laiką buvo populiaru teigti, kad dažnas valgymas mažomis porcijomis „pagreitina medžiagų apykaitą“. Tačiau rimtesni tyrimai tokio poveikio nepatvirtina.

    Mokslininkai, lyginę žmones, valgančius iki trijų kartų per dieną, su tais, kurie valgo keturis, penkis ar net šešis kartus, nerado aiškaus vieno režimo pranašumo.

    Tai reiškia, kad žmogus gali sėkmingai kontroliuoti svorį tiek valgydamas tris kartus per dieną, tiek pasirinkęs tris pagrindinius valgymus ir vieną ar du užkandžius.

    Svarbiausia – bendras per dieną gaunamų kalorijų kiekis ir maisto kokybė.

    Dažnesni užkandžiai gali tapti spąstais

    Pats dažnas valgymas nėra blogas. Problema prasideda tada, kai penki ar šeši valgiai praktiškai virsta nuolatiniu užkandžiavimu.

    Sausainis prie kavos, saujelė saldainių, sumuštinis, traškučiai vakare – tokie nedideli užkandžiai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau per dieną iš jų susidaro nemažas papildomų kalorijų kiekis.

    Todėl žmogui, norinčiam nepriaugti svorio, dažnai lengviau laikytis aiškesnio valgymo režimo ir vengti nesąmoningo kramsnojimo tarp valgymų.

    Sotumo jausmui reikia šiek tiek laiko

    Valgyti verta neskubant. Sotumo signalai pradeda formuotis jau valgymo metu: skrandžiui prisipildant, o maistinėms medžiagoms patekus į žarnyną, smegenys gauna vis daugiau informacijos, kad organizmas jau gauna energijos.

    Todėl labai greitai valgantis žmogus gali suvalgyti daugiau, nei jam iš tikrųjų reikia.

    Tačiau kartais pasitaikantis teiginys, kad organizmas „supranta pavalgęs“ tik po pusantros ar dviejų valandų, nėra tikslus. Sotumo mechanizmai pradeda veikti gerokai anksčiau.

    O gal valgyti tik kartą ar du?

    Pastaraisiais metais išpopuliarėjo protarpinis badavimas ir valgymas ribotą paros laiką. Tyrimai kol kas nerodo, kad toks režimas sveikiems žmonėms savaime būtų pavojingas.

    Tačiau valgant vos vieną ar du kartus per dieną kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau gauti pakankamai baltymų, skaidulų, vitaminų ir kitų reikalingų medžiagų. Labai didelės porcijos taip pat gali sukelti sunkumo jausmą ar virškinimo diskomfortą.

    Todėl toks režimas tinka ne kiekvienam.

    Svarbiau ne skaičius, o tai, kas lėkštėje

    Sveikam žmogui nereikia jaudintis, jei vieną dieną jis pavalgė tris, o kitą – keturis kartus.

    Daugeliui praktiškas pasirinkimas yra trys pagrindiniai valgiai ir, jei reikia, vienas ar du nedideli užkandžiai.

    Kur kas svarbiau pasirūpinti, kad racione būtų daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, kokybiškų baltymų ir sveikųjų riebalų, o stipriai perdirbto, labai saldaus ar riebaus maisto būtų mažiau.

    Taigi stebuklingo valgymų skaičiaus nėra. Trys subalansuoti valgiai gali būti kur kas sveikesni už šešis „teisingu laiku“ suvalgytus užkandžius.

  • Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Trys svorio metimo taisyklės, kurios iš tiesų veikia

    Norintiesiems sulieknėti nuolat siūlomos vis naujos dietos: vienos ragina atsisakyti angliavandenių, kitos – badauti tam tikromis valandomis, gerti „detoksikuojančius“ kokteilius ar po šeštos vakaro nebevalgyti.

    Tačiau ilgalaikiam rezultatui sudėtingų schemų dažniausiai nereikia.

    Svorio mažėjimą lemia trys pagrindiniai dalykai: saikingas energijos deficitas, soti ir visavertė mityba bei reguliarus fizinis aktyvumas. Būtent šių principų galima laikytis ilgai, nealinant organizmo ir neatsisakant visų mėgstamų produktų.

    1. Sukurkite nedidelį kalorijų deficitą

    Kūnas nuolat naudoja energiją: jos reikia kvėpuoti, širdžiai plakti, kūno temperatūrai palaikyti, judėti ir net virškinti. Svoris pradeda mažėti tuomet, kai su maistu ir gėrimais gaunama šiek tiek mažiau energijos, nei jos sunaudojama.

    Tai nereiškia, kad porcijas būtina sumažinti perpus ar nuolat jausti alkį. Pernelyg griežtas režimas dažnai būna trumpalaikis: žmogus pavargsta, ima persivalgyti ir grįžta prie ankstesnių įpročių. Geriau koreguoti mitybą palaipsniui ir rinktis pokyčius, kurių įmanoma laikytis ne kelias savaites, o ilgą laiką.

    Dažnai papildomos kalorijos gaunamos ne iš pagrindinių patiekalų, o iš produktų, kurių energinė vertė neįvertinama. Tai gali būti saldinti kavos gėrimai, gaivieji gėrimai, alkoholis, kepimui gausiai naudojamas aliejus, majonezas ir kiti padažai, saldumynai ar nejučiomis prie televizoriaus suvalgomi riešutai ir džiovinti vaisiai.

    Net sveikais laikomi produktai gali būti kaloringi. Riešutai, sūris, avokadai ar aliejus turi vertingų maistinių medžiagų, tačiau jų porcijų dydis vis tiek svarbus.

    Praktiškas būdas pamatyti tikrąją situaciją – bent kelias dienas užsirašyti viską, ką valgote ir geriate. Nebūtina kalorijų skaičiuoti visą gyvenimą. Maisto dienoraštis gali padėti pastebėti pasikartojančius užkandžius, dideles porcijas ir gėrimus, kurie suteikia nemažai energijos, bet menkai pasotina.

    Svarbu žinoti ir tai, kad mažėjant svoriui organizmui paprastai reikia mažiau energijos. Todėl po kurio laiko svorio kritimas gali sulėtėti, nors žmogus laikosi to paties režimo. Tai nėra nesėkmė – mitybos ir fizinio aktyvumo planą kartais tenka iš naujo įvertinti.

    2. Rinkitės maistą, kuris ilgam pasotina

    Teoriškai kalorijų deficitą galima sukurti valgant beveik bet ką. Tačiau jei didžiąją raciono dalį sudaro saldumynai, bandelės ar kiti mažai sotūs produktai, alkį suvaldyti bus sunku.

    Todėl svarbu ne tik kiek valgome, bet ir ką dedame į lėkštę. Sotesnį racioną padeda sudaryti baltymingi produktai, daržovės, ankštiniai augalai ir viso grūdo kruopos. Lietuvos sveikatos specialistai rekomenduoja vadovautis paprastu lėkštės principu:

    • pusę lėkštės skirti įvairioms daržovėms ir nedidelei daliai vaisių ar uogų;
    • ketvirtadalį – baltymų šaltiniui;
    • likusį ketvirtadalį – viso grūdo kruopoms arba krakmolingoms daržovėms.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos. Tinka žuvis, kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas, pupelės, lęšiai, žirniai ir kiti ankštiniai augalai. Angliavandenių daliai galima rinktis grikius, avižas, perlines ar miežines kruopas, ruduosius ryžius, viso grūdo duoną arba saikingą bulvių porciją.

    Daržovės ir vaisiai turi daug vandens bei skaidulų, todėl padeda padidinti maisto tūrį nepridedant labai daug kalorijų. Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose siūloma per dieną suvalgyti bent 500 gramų daržovių, vaisių ir uogų, didesnę dalį skiriant daržovėms.

    Vertėtų rečiau rinktis stipriai perdirbtus produktus – traškučius, saldžius kepinius, greitąjį maistą, dalį dešrų, saldžius pusryčių dribsnius. Nedideliame kontroliuojamame JAV Nacionalinių sveikatos institutų tyrime žmonės, valgę daug itin perdirbto maisto, per dieną suvartojo vidutiniškai apie 500 kilokalorijų daugiau ir priaugo svorio, nors pateiktų valgiaraščių maistinių medžiagų sudėtis buvo panaši.

    Tai nereiškia, kad mėgstamų produktų reikia visiškai atsisakyti. Daugeliui žmonių lengviau laikytis režimo, kai saldumynai ar kitas kaloringesnis maistas valgomi rečiau ir mažesnėmis porcijomis, o ne paskelbiami visam laikui uždraustais.

    3. Judėkite ir stiprinkite raumenis

    Mityba turi didelę įtaką svorio mažėjimui, tačiau fizinis aktyvumas padeda sunaudoti daugiau energijos, išlaikyti pasiektą svorį ir gerina bendrą savijautą.

    Mažinant svorį vien ribojant maistą, kartu su riebalais gali sumažėti ir dalis liesosios kūno masės. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, gali padėti geriau išsaugoti raumenų masę ir funkciją.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę skirti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, šokiai ar aktyvūs sodo darbai. Raumenis stiprinančius pratimus rekomenduojama atlikti bent du kartus per savaitę.

    Nebūtina iš karto pirkti sporto klubo abonemento. Galima pradėti nuo kasdienio pusvalandžio pasivaikščiojimo, lipimo laiptais, darbo sode ar trumpų pratimų namuose. Jėgos treniruotėms tinka pritūpimai, atsispaudimai nuo sienos, pratimai su pasipriešinimo gumomis ar nedideliais svarmenimis.

    Svarbu sporto nelaikyti bausme už suvalgytą maistą. Treniruočių metu sunaudotą energiją lengva susigrąžinti saldžiu kavos gėrimu, kepiniu ar didesne vakariene. Judėjimas turėtų tapti sveikatą palaikančia kasdienybės dalimi, o ne bandymu „atidirbti“ kiekvieną desertą.

    Kaip greitai turėtų mažėti svoris?

    Greitas rezultatas gali atrodyti patrauklus, tačiau lėčiau ir nuosekliau svorį mažinantys žmonės paprastai turi daugiau galimybių jį išlaikyti. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai kaip laipsnišką tempą nurodo maždaug 0,5–0,9 kilogramo per savaitę, nors realus pokytis priklauso nuo pradinio svorio, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių.

    Naudą sveikatai gali suteikti ir palyginti nedidelis rezultatas. Maždaug 5 procentais sumažėjęs kūno svoris kai kuriems žmonėms gali padėti pagerinti kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės rodiklius.

    Svarstyklių skaičius ne visada mažėja tolygiai. Kūno svorį trumpam gali keisti skysčių kiekis, sūrus maistas, hormonų svyravimai ar žarnyno turinys. Todėl pažangą geriau vertinti per kelias savaites, o ne pagal vienos dienos rezultatą.

    Kai vien valios pastangų nepakanka

    Kūno svoriui įtakos turi ne tik maistas ir judėjimas. Jį gali veikti miego trūkumas, stresas, vartojami vaistai, hormonų pokyčiai, sveikatos sutrikimai, amžius ir genetiniai veiksniai.

    Lietuvos nutukimo gydymo rekomendacijose pabrėžiama, kad nutukimas yra lėtinė liga, kuriai kai kuriais atvejais reikia ilgalaikės šeimos gydytojo ir kitų specialistų pagalbos.

    Jeigu svoris nemažėja nepaisant nuoseklių pastangų, greitai sugrįžta arba kartu vargina kiti sveikatos sutrikimai, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją dietologą. Sergant diabetu, širdies, inkstų ar kitomis lėtinėmis ligomis, mitybą ir fizinį aktyvumą taip pat saugiau koreguoti pasitarus su specialistu.

    Svarbiausia – ne trumpam ištverti griežtą dietą, o palaipsniui susikurti tokį gyvenimo būdą, kurio būtų galima laikytis ilgai: valgyti šiek tiek mažiau, rinktis sotesnį ir maistingesnį maistą, reguliariai judėti bei nepamiršti poilsio.

  • Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta

    Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta

    Kodėl kūnas siekia susigrąžinti numestus kilogramus? Svorio mažėjimas keičia medžiagų apykaitą, hormonų veiklą ir net smegenų reakciją į maistą. Todėl įveikti nutukimui vien valios pastangų dažnai neužtenka.

    Diskusijos apie antsvorį neišvengiamai susiveda į moralizavimą ir neva būtinybę herojiškai save nugalėti. Tačiau šiuolaikinė medicina tokį požiūrį jau seniai atmeta.

    Šiandien nutukimas oficialiai pripažintas sudėtinga lėtine liga, kuria sergant bet kokie bandymai apriboti kalorijas atsimuša į evoliucinius mechanizmus.

    Kodėl organizmas griežtą dietą priima kaip tiesioginę grėsmę išlikimui? Kaip hormonų disbalansas valdo mūsų apetitą priešingai sveikam protui?

    Esmė – ne dietos

    Aišku, niekas kategoriškai netvirtina, kad dietos neveikia. Kalorijų ribojimas tikrai leidžia sumažinti kūno masę – tai patvirtina tūkstančiai tyrimų ir milijonų žmonių asmeninė patirtis.

    Problema yra ne numesti svorio – problema išlaikyti pasiektą rezultatą.

    Didelių sisteminių apžvalgų duomenimis, dauguma žmonių, sumažinusių kūno svorį dieta, per 3–5 metus susigrąžina didžiąją dalį prarastų kilogramų. Neretai – daugiau nei pusę. Tačiau taip nutinka ne dėl to, kad jie aptingo ar apsileido. Tai tiesiog reiškia, kad trumpalaikės ir griežtos mitybos intervencijos yra prastai pritaikytos ilgalaikiam vartojimui. Organizmas joms aktyviai priešinasi.

    Svarbus ir kontekstas.

    Svoris sugrįžta ne visiems ir ne vienodai. Dalies žmonių pasiektas rezultatas išlieka. Bet paprastai tai susiję ne su išskirtinėmis valios savybėmis, o su tuo, kad jiems pavyko suformuoti tvarų gyvenimo būdą ir gauti reikiamą pagalbą.

    Kitiems svorio sugrįžimas yra dėsninga ir biologiškai nulemta rizika, ypač jei lieknėjimo programa buvo trumpa, pernelyg griežta ir be gydytojų priežiūros.

    Kodėl organizmas svorio metimą vertina kaip grėsmę

    Smegenys nežino, kad žmogus riboja maistą dėl sveikatos ar dailesnės figūros. Senosioms evoliucinėms išlikimo sistemoms staigus energijos tiekimo sumažėjimas reiškia viena: prasidėjo badas. Ne sąmoningas suaugusio žmogaus, turinčio pilną šaldytuvą, pasirinkimas, o reali grėsmė egzistencijai, reikalaujanti skubaus atsako.

    Informaciją apie energetinių rezervų būklę smegenys nuolat gauna iš kelių organų: riebalinio audinio, žarnyno, kasos ir kepenų. Kai riebalų masė pradeda mažėti, persitvarko visas hormoninių signalų srautas. Ir kaip atsakas į tai įsijungia mechanizmai, susiformavę epochose, kai kitas valgis nebuvo garantuotas. O konkrečiai – sumažinti energijos sąnaudas ir priversti organizmą aktyviau ieškoti bei vartoti kaloringą maistą.

    Specialistai tai vadina ginamu kūno svorio diapazonu (svoriu, kai kūnas jaučiasi geriausiai, todėl jį tokį ir stengiasi palaikyti). Ir pabrėžia: svarbu suprasti, kad čia kalbama ne apie vieną nekintamą skaičių, bet būtent diapazoną, kurį organizmas tam tikromis sąlygomis stengiasi palaikyti ir kurį galima koreguoti. Bet tik suprantant, kad kovoti su evoliucine biologija vien valios pastangomis yra ypač sudėtingas uždavinys.

    Kodėl po dietos taip norisi valgyti

    Dėl to kalti alkio ir sotumo hormonai.

    Leptinas – riebalinio audinio gaminamas hormonas, signalizuojantis smegenims apie pakankamas energijos atsargas.

    Kai riebalų masės sumažėja, nukrenta ir leptino lygis. Smegenys tai supranta kaip deficito signalą ir pereina į maisto paieškos režimą.

    Grelinas – apetitą stimuliuojantis skrandyje gaminamas hormonas. Metant svorį, jo išsiskyrimas suintensyvėja ir taip sustiprina bado jausmą.

    GLP-1 (gliukagono pavidalo peptidas-1) – tuo pat metu susilpnėja iš žarnyno ateinantys sotumo signalai, įskaitant paties organizmo gaminamą GLP-1. Todėl žmogus ne šiaip nusprendžia suvalgyti daugiau: jis fiziškai patiria pokyčius, kuriuos sunku ignoruoti:

    • Anksčiau pradeda jausti alkį ir vėliau pastebi sotumą.

    • Dažniau galvoja apie maistą, jautriau reaguoja į jo vaizdą ir kvapą.

    • Sunkiai sustoja suvalgęs įprastą porciją, net ir sąmoningai norėdamas valgyti mažiau.

    • Patiria įkyrias mintis apie kaloringus produktus.

    Tai nėra charakterio silpnumas – tai pasikeitusi biochemija. Numetus svorio, ankstesnį maisto kiekį tenka kontroliuoti stipresnio apetito sąlygomis. Ir apie tai beveik niekada niekas nebūna įspėjamas iš anksto.

    Ekonomijos režimas kaip spąstai

    Sumažėjusiam kūnui reikia mažiau kalorijų gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tačiau bėda ta, kad neretai energijos sąnaudų sumažėjimas po dietos būna labiau išreikštas, nei galima paaiškinti vien tik kūno masės netekimu.

    Šis reiškinys vadinamas adaptacine termogeneze – papildomu, neproporcingu energijos sąnaudų sumažėjimu organizmui reaguojant į maisto ribojimą.

    Svarbiausia, kad sumažėja ne tik energijos kiekis, kurį organizmas išeikvoja būdamas ramybės būsenos – kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūros palaikymui. Pats žmogus nesąmoningai tampa mažiau judrus: rečiau atsistoja, lėčiau vaikšto. Didėja nuovargis, ir tai papildomai riboja kasdienį aktyvumą.

    Taip susidaro energetiniai spąstai – atsikračius antsvorio, apetitas yra didesnis, o energijos sąnaudos mažesnės. Todėl net ir nedidelis kasdienis 100–150 kalorijų perteklius pamažu sugrąžina prarastus kilogramus.

    Taip nutinka ne dėl to, kad žmogus atsipalaidavo, bet todėl, kad biologinės apsaugos sistema būtent taip sprendžia užduotį, kurią jai sukūrė evoliucija.

    Stresas, miegas ir emocinis apetitas

    Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas. Patiriant įtampą, smegenys aktyviau ieško greito apdovanojimo, o saldus, riebus, didelio kaloringumo maistas jį suteikia beveik akimirksniu.

    Smegenų centrai, atsakingi už ilgalaikį planavimą ir impulsų kontrolę, kurie turėtų mus apsaugoti nuo tokių sprendimų, esant tokioms sąlygoms nedirba efektyviai.

    Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas.

    Tokią situaciją dar labiau komplikuoja miego trūkumas. Jei reguliariai neišsimiegama – trūksta bent valandos ar dviejų, impulsų kontrolė sumažėja dar labiau. Kaip ir motyvacija fiziniam aktyvumui. O subjektyvus bado jausmas auga.

    Tyrimai rodo, kad net viena savaitė miego, trunkančio šešias valandas vietoj aštuonių, pastebimai pakeičia hormonų profilį: didėja grelino ir krinta leptino lygis.

    Svarbu skirti kelias skirtingas situacijas, kurios neretai suplakamos į viena:

    Fizinis badas – energijos poreikio jausmas, susijęs su biochemija ir laiku, praėjusiu nuo paskutinio valgymo.

    Emocinis persivalgymas – maistu naudojamasi kaip būdu sumažinti nerimą, nuobodulį ar įtampą.

    Automatinis valgymas – valgymas prieš ekraną, kelyje ar draugijoje nejaučiant sąmoningo bado.

    Kompulsiniai epizodai – situacijos, kai žmogus jaučia kontrolės praradimą dėl suvalgyto maisto kiekio, paskui – kaltės jausmą.

    Tai iš esmės skirtingos būsenos su skirtingomis priežastimis ir skirtingomis pagalbos strategijomis. Tad perprasti situaciją ir paskirti teisingą gydymą gali tik gydytojas.

    Svarbus, bet ne panacėja

    Reguliarus fizinis aktyvumas padeda išsaugoti raumenų masę metant svorį, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, didina audinių jautrumą insulinui (taip mažindamas II tipo cukrinio diabeto riziką), normalizuoja miegą ir palaiko psichologinę būseną. Joks kitas įrankis neduoda tokio visapusiško poveikio sveikatai apskritai.

    Tačiau trys mėnesiai intensyvių treniruočių nėra tas pats, kas tvarus gyvenimo būdas.

    Pasibaigus „maratonui“ ar iššūkiui, krūviai paprastai staiga sumažėja, kartu su jais išnyksta ir didžioji dalis pasiektų rezultatų.

    Be to, dideli krūviai neretai tik dar labiau sustiprina apetitą.

    Tad nors fizinis aktyvumas esant nutukimui yra būtinas, jo dažniausiai nepakanka kaip vienintelio gydymo metodo.

    Judėjimas yra neatsiejama kompleksinės programos dalis, o ne jos pakaitalas.

    Užkeiktas „numečiau – priaugau“ ratas

    Ekstremalios dietos veiksmingos trumpuoju laikotarpiu, todėl minus 7 kg per mėnesį atrodo kaip didelė sėkmė. Tačiau mitybos plano, susijusio su nuolatiniu badavimu, griežtu draudimu ir visišku tam tikrų produktų grupių atsisakymu, neįmanoma laikytis ilgai.

    Po griežtos kontrolės periodo neretai seka persivalgymo epizodas.

    Tai irgi nėra atotrūkis moraline prasme ar valios trūkumas – tai fiziologiškai nuspėjamas atsakas į ilgalaikį ribojimą.

    Tačiau pats žmogus tai priima kaip asmeninį pralaimėjimą, tad vėl sugalvoja draudimus, paleisdamas naują ciklą.

    Taip ir atsiranda tai, ką vadiname svorio sūpynėmis: svoris krenta ir auga, krenta ir auga… Kaskart su didėjančia psichologine našta, prastėjančiais metaboliniais rodikliais ir smunkančia saviverte.

    Griežta dieta yra greito svorio mažinimo įrankis. Sveikatos išlaikymo strategija – visai kita užduotis, reikalaujanti kitokio požiūrio.

    Neatsitiktinai pastaraisiais metais medicinoje įvyko svarbus lūžis. Nutukimą liautasi vertinti kaip tingumo ar drausmės trūkumo pasekmė – jis pradėtas vadinti lėtine liga.

    Ši liga kyla dėl vienalaikio kelių veiksnių poveikio: nervų ir endokrininės sistemų darbo, genetinio polinkio, maisto aplinkos ypatumų, miego režimo, lėtinio streso, vartojamų vaistų ir gretutinių ligų.

    Būtent todėl universalaus patarimo, kaip numesti svorio, vienodai tinkančio visiems, neegzistuoja.

     

  • Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Apie 80 proc. žmonių, sėkmingai numetusių svorio, per trejus–penkerius metus jo vėl priauga.

    Naujas didelės apimties Italijos ir Libano mokslininkų tyrimas rodo, kad rezultatui išlaikyti gali pakakti paprasto ir nemokamo įpročio – kasdien nueiti maždaug 8 500 žingsnių.

    Svarbu ir tai, kad šis skaičius mažesnis už plačiai įsitvirtinusią 10 000 žingsnių „normą“, kuri iš pradžių atsirado ne kaip mokslinė rekomendacija, o kaip rinkodaros idėja.

    Kaip atsirado 10 000 žingsnių mitas

    Prieš kalbant apie naują tyrimą, verta prisiminti, iš kur atsirado skaičius, įstrigęs milijonų žmonių galvose. Idėja kasdien nueiti 10 000 žingsnių siejama su Japonijoje apie 1965 m., po 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių, išpopuliarėjusiu žingsniamačiu „Manpo-kei“, kurio pavadinimas reiškia „10 000 žingsnių matuoklis“.

    Šis skaičius nebuvo nustatytas kaip ideali dienos norma kokiame nors klinikiniame tyrime. Jis buvo patogus, apvalus, lengvai įsimenamas ir gerai tiko reklamai. Laikui bėgant 10 000 žingsnių tikslą perėmė ir išmanieji laikrodžiai bei fizinio aktyvumo programėlės, todėl jis įsitvirtino kasdienėje sveikatingumo kultūroje.

    Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nauda sveikatai prasideda gerokai anksčiau, o norint išlaikyti numestą svorį nebūtinai reikia siekti „magiško“ 10 000 žingsnių skaičiaus.

    Kaip mokslininkai tyrė žingsnių ir svorio ryšį

    Naujas darbas buvo pristatytas 33-ajame Europos nutukimo kongrese ECO 2026 Stambule ir paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“. Tyrimui vadovavo Modenos ir Redžo Emilijos universiteto Italijoje profesorius Marwanas El Ghochas.

    Mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę – tai reiškia, kad jie surinko ir iš naujo įvertino daugelio anksčiau atliktų klinikinių tyrimų duomenis. Iš viso į apžvalgą įtraukta 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o metaanalizei panaudoti 14 iš jų duomenys. Iš viso analizuoti 3 758 suaugusiųjų duomenys, dalyvių amžiaus vidurkis siekė 53 metus.

    Tyrimuose buvo lyginami gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės. Pirmieji gavo mitybos rekomendacijas, patarimų daugiau vaikščioti ir skaičiuoti žingsnius. Kontrolinė grupė arba laikėsi dietos be papildomos pagalbos, arba negavo jokios specialios intervencijos. Programos apėmė aktyvaus svorio metimo etapą ir vėlesnį svorio palaikymo laikotarpį.

    Žingsnių skaičius buvo vertinamas trimis momentais: tyrimo pradžioje, pasibaigus svorio metimo etapui – vidutiniškai po 7,9 mėnesio, ir pasibaigus svorio palaikymo etapui – vidutiniškai po 10,3 mėnesio.

    Kiek žingsnių padeda išlaikyti svorį

    Rezultatai buvo gana aiškūs. Tyrimo pradžioje abi grupės vaikščiojo panašiai: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai vidutiniškai nueidavo 7 280 žingsnių per dieną, o kontrolinės grupės dalyviai – 7 180.

    Vėliau rezultatai išsiskyrė. Gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai svorio metimo etapo pabaigoje žingsnių skaičių padidino iki 8 454 per dieną ir vidutiniškai neteko 4,39 proc. kūno masės – maždaug 4 kilogramų. Svorio palaikymo etapo pabaigoje jie vis dar nueidavo vidutiniškai 8 241 žingsnį per dieną.

    Kontrolinė grupė žingsnių skaičiaus beveik nepadidino ir reikšmingo svorio sumažėjimo nė viename etape nepasiekė. Skirtumas tarp grupių išliko ir pasibaigus aktyviam svorio metimui: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai išlaikė maždaug 3,3 proc. sumažėjusią kūno masę, o kontrolinės grupės rodikliai iš esmės grįžo prie pradinių.

    Ypač įdomu tai, kad ryšys tarp žingsnių skaičiaus ir svorio išlaikymo buvo stipresnis būtent palaikymo etape. Kitaip tariant, vaikščiojimas gali būti svarbesnis ne tiek pačiam svorio metimui, kiek tam, kad numesti kilogramai negrįžtų.

    Kodėl žingsnių norma gali skirtis

    Svarbu šio skaičiaus nepaversti nauju universaliu įstatymu. Patys tyrimo autoriai pabrėžia, kad maždaug 8 500 žingsnių riba kol kas yra preliminarus orientyras, o ne galutinė klinikinė rekomendacija. Norint nustatyti aiškias ir kliniškai reikšmingas žingsnių normas, reikia papildomų tyrimų, kuriuose būtų iš anksto numatytos konkrečios ribos ir įvertintas vadinamasis dozės bei poveikio ryšys.

    Yra ir kitų išlygų. Metaanalizė apibendrina skirtingų tyrimų rezultatus. Nors atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai laikomi vienu patikimiausių įrodymų šaltinių medicinoje, šie duomenys vis tiek tiesiogiai neįrodo, kad būtent žingsniai lėmė visą rezultatą.

    Gyvenimo būdo programų dalyviai gavo kompleksinę pagalbą: mitybos rekomendacijas, patarimų dėl fizinio aktyvumo, įpročių keitimo strategijų ir progreso stebėjimo priemonių. Todėl atskirti vien tik žingsnių poveikį nuo visos programos poveikio nėra paprasta.

    Vis dėlto 8 500 žingsnių skaičius suteikia praktišką orientyrą – aiškų, išmatuojamą ir prieinamą kiekvienam, turinčiam išmanųjį telefoną ar paprastą žingsniamatį.

    Kodėl po svorio metimo kilogramai grįžta

    Profesorius M. El Ghochas problemą apibūdina tiesiai: viena didžiausių ir sudėtingiausių nutukimo gydymo užduočių yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui. Apie 80 proc. antsvorio turinčių ar nutukimu sergančių žmonių, kurie iš pradžių sėkmingai numeta svorio, per trejus–penkerius metus priauga dalį arba visą prarastą svorį.

    Būtent todėl bet kokia strategija, padedanti bent iš dalies spręsti šią problemą, turi didelę klinikinę vertę. Pasak profesoriaus M. El Ghocho, rekomendacija kasdien nueiti apie 8 500 žingsnių yra praktiška, nebrangi ir tvari elgesio strategija, kurią galima nesunkiai įtraukti į kasdienį gyvenimą.

    Tyrimas taip pat patvirtina, kad gyvenimo būdo keitimo programos išlieka veiksmingas nutukimo valdymo būdas. Jos gali padėti pasiekti nedidelį, bet kliniškai reikšmingą svorio sumažėjimą – apie 4–5 proc. – ir vėliau išlaikyti dalį rezultato, maždaug 3,5 proc. mažesnę kūno masę.

    Kaip surinkti 8 500 žingsnių be treniruočių

    Jeigu jau numetėte svorio arba tik planuojate tai padaryti, pagrindinė praktinė išvada paprasta: pasibaigus dietai nenustokite vaikščioti. Būtent svorio palaikymo etape fizinis aktyvumas, šio tyrimo duomenimis, gali turėti didžiausią reikšmę.

    Kartu nebūtina aklai vaikytis gražių apvalių skaičių. 8 500 žingsnių, pavertus atstumu, dažniausiai sudaro maždaug 6–7 kilometrus, priklausomai nuo žmogaus žingsnio ilgio. Tai gali būti kiek daugiau nei valanda įprasto ėjimo ramiu tempu.

    Žmogui, kuris jau nueina apie 7 000 žingsnių per dieną, reikėtų pridėti tik apie 1 200–1 500 papildomų žingsnių. Iš esmės tai gali būti viena trumpa pasivaikščiojimo atkarpa po vakarienės.

    Svarbiausia šio tyrimo žinia – ne pats konkretus skaičius, o požiūrio pokytis. Norint išlaikyti numestą svorį nebūtinos maratoninės treniruotės. Reguliarus vaikščiojimas, įtrauktas į įprastą dienos ritmą, gali tapti viena iš svarbių priežasčių, kodėl prarasti kilogramai nebegrįžta.

  • Svarstyklės siunčia pavojaus signalą? Laikas susirūpinti sveikata

    Svarstyklės siunčia pavojaus signalą? Laikas susirūpinti sveikata

    Jeigu staiga pradėjo augti svoris, nors tam, atrodo, jokių priežasčių nėra, gydytojai įspėja: priežasčių gali būti. Tik nebūtinai gyvenimo būdo, o medicininių.

    Nesvarbu, ar nuolat kenčiate nuo pilvo pūtimo, ar sunkumą jaučiate tik per menstruacijas, matyti svarstyklėse nepaaiškinamai didėjančius skaičius ne šiaip nemalonu, bet ir baugoka.

    Tačiau svorio svyravimai – kiekvienos moters gyvenimo dalis. O amžius, sumažėjęs aktyvumas, raumenų masės praradimas ir sulėtėjęs metabolizmas tik prisideda prie nepaaiškinamo jo didėjimo.

    Bet kartais kilogramų kaupimasis ant juosmens įspėja apie kai ką rimtesnio.

    Kada įprasta tampa neįprasta

    Jeigu keli papildomi kilogramai ėmė daryti poveikį jūsų psichinei sveikatai ar gyvenimo būdui, galbūt metas užsiregistruoti pas dietistą ar gydytoją. Ypač kai jų dar prisideda klubų ir kelių sąnarių skausmai, dėl kurių tenka atsisakyti kasdieninių veiklų ir mažiau judėti arba prastėja nuotaika.

    Bet iki pateksite pas specialistą, mažiausiai kelias dienas, o dar geriau savaitę ar dvi rašykite dienoraštį viso to, ką valgote, ir kruopščiai fiksuokite fizinę veiklą (ne tik treniruotes, jeigu sportuojate). Taip bus lengviau pastebėti – galbūt perdien ėmėte suvalgyti daugiau? Arba dėl padidėjusio darbo krūvio sėdite prie stalo ilgiau nei paprastai?

    Net priešinga situacija – užimtas profesinis gyvenimas su dažnomis kelionėmis – irgi gali lemti nepaaiškinamą svarstyklių rodyklės šuolį.

    Tačiau svarbu žinoti, kad svorio padidėjimas nuo pusės kilogramo ir kilogramo per metus, kai mums 20–65 metai, – įprastas reiškinys. Tik jeigu atsiradęs antsvoris didesnis, o jo aplinkybės niekuo nepaaiškinamos, galima įtarti vieną iš šių potencialių kaltininkių.

    Hipotireozė

    Kai į gydytoją dėl nepaaiškinamo antsvorio kreipiasi jauna moteris, skydliaukė tampa pagrindine įtariamąja. Ir tam yra rimta priežastis: kai kurių šaltinių duomenimis, viena iš aštuonių moterų per gyvenimą susidurs su skydliaukės sutrikimais.

    O jeigu skydliaukė nepakankamai aktyvi (tai ir vadinama hipotireoze), medžiagų apykaita gali sulėtėti ir paskatinti svorio didėjimą.

    Sergant hipotireoze taip pat dažnai kamuoja energijos stygius arba didelis nuovargis, išsausėjusi oda, plaukų slinkimas, mėšlungis arba vidurių užkietėjimas.

    Pastebėjote kurį nors iš šių simptomų? Kreipkitės į šeimos gydytoją – neprošal pasidaryti paprastą kraujo tyrimą ir pasitikrinti skydliaukę.

    Policistinių kiaušidžių sindromas

    Tyrimai rodo, kad juo serga viena moteris iš penkių.

    Šis endokrininis sutrikimas išbalansuoja reprodukcinių hormonų – estrogeno ir testosterono – kiekius, taigi gali sukelti nemaloniausių simptomų, kaip nereguliarios mėnesinės, veido plaukuotumas, migrenos.

    Policistinių kiaušidžių sindromas taip pat gali išderinti ir tai, kaip organizmas naudoja insuliną. Dažna to pasekmė – priaugti kilogramai talijos srityje.

    Depresija arba nerimas

    Patiriamas stresas įstumia mus į kovos arba pasitraukimo, vengimo būklę. Vadinasi, išprovokuoja adrenalino šuolį, o su juo – ir solidžią dozę streso hormono kortizolio. Pastarasis turėtų padėti kūnui atkurti energijos atsargas ir kaupti riebalus. Tačiau yra problemėlė: didžioji dauguma žmonių nuolatinį stresą patiria ištisas dienas sėdėdami priešais kompiuterį ar tiesiog nuo pamišėliško gyvenimo tempo. Ir kol laikosi padidėjęs kortizolio kiekis, organizmas visą tą laiką irgi nesustodamas kaupia riebalus nelabai turėdamas kur juos išeikvoti – dėl to gali atsirasti antsvorio.

    Tad jeigu nuolat jaučiatės prislėgtos arba kamuojamos nerimo, turite problemų dėl miego, išvargstate arba praradote susidomėjimą tuo, kas anksčiau džiugindavo, pasikalbėkite su savo gydytoju ar psichologu. Didelė tikimybė, kad staigų svorio augimą lėmė stresas.

    Prastas miegas

    Niekas taip neskatina potraukio į cukrų ir riebalus kaip prastas nakties miegas.

    Neišsimiegojimas sujaukia ne tik medžiagų apykaitą, bet ir alkio hormonus: grelino, signalizuojančio, kad metas valgyti, kiekis padidėja, o sotumo hormono leptino – sumažėja. Dėl to visą dieną norime valgyti, bet niekaip negalime privalgyti tiek, kad pagaliau pajustume pasitenkinimą.

    Plonosios žarnos bakterijų išvešėjimo sindromas

    Mūsų žarnynas priklausomas nuo gerųjų bakterijų (probiotikų), padedančių jam tinkamai funkcionuoti.

    Tačiau virškinimo trakte esama ir kenksmingų bakterijų. Ir kai gerųjų bei blogųjų bakterijų pusiausvyra sutrinka, gali išsivystyti plonosios žarnos bakterijų išvešėjimo sindromas (SIBO). Dėl jo virškinimo trakte ima kauptis papildomos dujos, sukeliančios pilvo pūtimą, skausmus, viduriavimą ir, deja, staigų svorio padidėjimą.

    Kokiu būdu SIBO priaugina tuos kilogramus, medikams dar nėra aišku. Tačiau su išvešėjusiomis bakterijomis kovojama antibiotikais.

    Padeda ir mitybos pokyčiai.

    Perimenopauzė

    Pereinamuoju laikotarpiu iki menopauzės tokie hormonai kaip estrogenas pasileidžia į kelionę amerikietiškaisiais kalneliais: jų kiekis čia didėja, čia mažėja, ir ne visada vienodai. Dėl to kai kurios moterys priauga svorio. Pridėkime dar ir natūralius amžėjimo pokyčius, tokius kaip mažėjanti raumenų masė ir didėjantis kūno riebalų kiekis, ir nebeliks klausimų, kodėl svarstyklės rodo tokius pasibaisėtinus skaičius.

    Vaistai

    Galima būtų sudaryti ilgiausią sąrašą tiek receptinių, tiek ir nereceptinių vaistų, galinčių išprovokuoti staigų svorio padidėjimą – ar bent jau vandens kaupimąsi organizme, pasimatantį užlipus ant svarstyklių.

    Pavyzdžiui, antidepresantai (paprastai selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, tokie kaip prozakas) gali paveikti apetito centrą smegenyse. O beta blokatoriai, vartojami kraujospūdžiui sumažinti, sulėtinti medžiagų apykaitą.

    Ne paslaptis, kad kilogramų gali pridėti tam tikri steroidiniai preparatai (kaip prednizolonas, kuris gydo uždegimus, bet skatina apetitą ir skysčių susilaikymą organizme).

    Netgi alergikų vartojami nereceptiniai antihistaminai, tokie kaip difenhidraminas, gali sutrikdyti smegenų fermento, padedančio reguliuoti maisto suvartojimą, gamybą ir sukelti pastebimą svorio padidėjimą.

    Kušingo sindromas

    Šis endokrininis sutrikimas itin retas – diagnozuojamas tik 10–15 žmonių iš milijono, bet, deja, 70 proc. atvejų moterims.

    Pasireiškia Kušingo sindromas pertekline kortizolio gamyba ir gali išprovokuoti antsvorio kaupimąsi pilvo srityje ir ant sprando.

    Kartais jį sukelia tam tikri vaistai – pavyzdžiui, steroidai, skiriami astmai ir autoimuninėms ligoms gydyti.

    Paprastai Kušingo sindromas pasireiškia dideliu išsekimu ir komplikacijomis, kaip diabetas, aukštas kraujospūdis bei cholesterolis. Bet išskirtinis jo ženklas – labai ryškios raudonos strijos ant pilvo.

    Dehidratacija

    Kartais svoris didėja ne dėl to vandens, kuris susikaupė organizme, o dėl to, kurio perdien neišgėrėte.

    Dauguma žmonių nė iš tolo neišgeria tiek vandens, kiek jiems reikėtų. Ir didžioji dauguma iš jų painioja troškulį su alkiu.

    Sutrikusi būsena, nuovargis, galvos svaigimas – tokius simptomus gali sukelti net lengva dehidratacija. Bet mes dažniausiai nusprendžiame, jog prastos savijautos kaltininkas sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje, taigi skubame ko nors užkąsti.

    Tačiau pakankamai gerti vandens svarbu ne tik dėl to, kad nepersivalgytume.

    Pakankamas skysčių kiekis skatina mitochondrijų funkciją – o tai tas pat, kas skatinti medžiagų apykaitą. Negaudamos užtektinai vandens kūno ląstelės negali greitai ir efektyviai versti maisto energija.

    Kiaušidžių vėžys

    Retais atvejais pilvas gali didėti dėl naviko ir dėl jo besikaupiančio skysčio.

    Dažniausiai kiaušidžių vėžys diagnozuojamas po menopauzės. Tačiau stebėti simptomus būtina visų amžių moterims. Išpūstas pilvas, per greitas sotumo jausmas, skausmas apatinėje pilvo dalyje, spaudimas šlapimo pūslei – jau svari priežastis kreiptis į gydytoją. Ypač jeigu šeimoje būta kiaušidžių vėžio atvejų.

    Kitų tipų vėžys

    Dauguma onkologinių ligų pradinėse stadijose pasireiškia svorio netekimu, ne priaugimu. Nebent tai vėžys, skatinantis kortizolio išsiskyrimą, kaip antinksčių navikas.

    Kita vertus, progresuodamas vėžys gali paskatinti antsvorį – kartais dėl paties naviko svorio, kartais dėl skysčių kaupimosi pilvo ertmėje.

    Tačiau panikuoti jokiu būdu nereikia. Dauguma vėžio formų sukelia kitus simptomus, paskatinančius kreiptis į gydytoją dar ankstesnėse stadijose.

    Diabetas

    Tiek I, tiek II tipo diabetu susergama dėl insulino problemų. Pirmuoju atveju sergančiojo kasa negamina jo pakankamai, antruoju išsivysto organizmo atsparumas insulinui – dėl netinkamos mitybos, sėslaus gyvenimo būdo ir kitokio sveikatai žalingo elgesio. Jau vien to pakanka, kad imtų kauptis antsvoris. Tačiau II tipo diabetu sergančių žmonių bazinis insulino kiekis jau savaime didesnis, todėl lemia didesnį antsvorį – paprastai pilvo srityje.

    Ir tai dar ne viskas.

    Insulino kiekio padidėjimas dėl išorinio gydymo insulinu taip pat gali pridėti antsvorio. Insulinas leidžia gliukozei patekti į kraujo ląsteles, kur ji saugoma energijai, tačiau jei suvartojate daugiau kalorijų, nei reikia jūsų organizmui, ląstelės paims tai, ko joms reikia, o likusi gliukozė bus saugoma kaip riebalai.

    Norint išvengti svorio padidėjimo, svarbu atidžiai stebėti savo mitybą, nepiktnaudžiauti greituoju maistu ar daug rafinuoto cukraus turinčiais produktais.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Pirmiausia įvertinkite savo gyvenimo būdą. Jeigu jūsų mityba netinkama, priaugti apie 225–450 g per savaitę nėra netikėta.

    Svorio pokyčių sukelia ir menstruacijų ciklas – priklausomai nuo jo dienų, galimi svyravimai nuo 1,8 kg iki net 2,3 kg.

    Tad kada dėl augančio svorio reikėtų tikrai sunerimti?

    Jeigu priaugate nuo pusės iki kilogramo ar daugiau per savaitę ir tas svoris tik kaupiasi – niekada nekrenta, jeigu jis nesusijęs su menstruacijomis, prastu miegu, nerimu ar depresija, per dažnu užkandžiavimu ir persivalgymu, vertėtų pasirodyti gydytojui.

       Metėte rūkyti?

    Nikotinas – žinomas apetito slopintojas, tad kai jo atsisakoma, maisto įgeidžiai gali tapti tikra problema.
    Taip nutinka dėl to, kad rūkymas gali sukelti dopamino – neurotransmiterio, atsakingo už momentinį malonumą, šuolį. Tai tas pats, kas patirtumėte malonumą valgydami saldumynus – pavyzdžiui, ledus. Atsisakius cigarečių, organizmas vis dar reikalauja dopamino ir dažnai jo pakaitalu tampa rafinuotas cukrus ir krakmolas, o pasekmė – priaugti kilogramai.

  • Kas trukdo lieknėti

    Kas trukdo lieknėti

    Gali būti, jog dėl to kaltas mūsų asmenybės tipas. Taip mano mokslininkai, tikintys, jog atrado veiksmingo lieknėjimo paslaptį.

    Ekspertai iš autoritetingos mokslo CSIRO agentūros Australijoje sako, kad visus žmones galima suskirstyti į grupes pagal pagrindinius asmenybės tipus.

    Ir kiekvienai tokiai grupei egzistuoja geriausiai tinkanti dietą.

    Kitaip tariant, jeigu žinosite, kuriam asmenybės tipui priklausote, sykiu žinosite ir kaip palaikyti sveiką svorį bei turėti svajonių figūrą.

    Visi skirtingi

    Specialistų manymu, egzistuoja 6 skirtingi dietų besilaikančių žmonių tipai.

    Mąstytojai. Tai motyvuotos, analitiškos asmenybės, ryžtingai siekiančios tikslų ir jautriai reaguojančios į neigiamus komentarus ir rezultatus. Stresas ar nerimas gali nesunkiai išmušti juos iš vėžių ir visa dieta nueis šuniui ant uodegos.

    Nuolatiniai kovotojai. Linkę į stresą, nerimavimą ir dėl to dažnai pasiduodantys maistinėms pagundoms. Kad tokios asmenybės ištrūktų iš pačių nusibrėžto uždaro rato ir pagaliau pamatytų dietos rezultatus, joms būtinas strateginis planas.

    Užgaidieji. Palyginti su kitų tipų asmenybėmis, jų kūno masės indeksas būna pats didžiausias. Taip yra dėl to, kad šiuos žmones kamuoja stiprios užgaidos vienokiam ar kitokiam maistui, kurį pradėję valgyti jie jau nebegali sustoti.

    Pataikautojai. Nepaisant užgauliai skambančio pavadinimo, tai malonios draugiškos asmenybės, tačiau labai jautrios kritikai. Kad dietos laikymasis būtų sėkmingas, joms būtina apsupti save pozityviais ir palaikančiais žmonėmis, kuriems norėtųsi įtikti mainais už tikėjimą jomis.

    Maisto aistruoliai. Viskas, kas susiję su maistu, jiems kelia entuziazmą. Šių žmonių dieta būna labiausiai subalansuota iš visų.

    „Visuomenininkai“. Tokiems žmonėms reikalinga lanksti dieta, kad visokie griežti apribojimai netrukdytų pasitaikius progai pasimėgauti maistu smagioje draugijoje. Antraip jie negalvodami paaukos sveiką mitybą vardan turiningo bendravimo.

    Universalių dietų nebūna

    Australų mokslininkų, atlikusių tyrimą su 254 000 dalyvių, duomenimis, dažniausiai dietų laikosi „mąstytojai“ ir „nuolatiniai kovotojai“. Pirmieji, kaip paaiškėjo, sudarė net 14,1 proc. visų savanorių. Tyrėjų išvadomis, „mąstytojai“ yra jautrūs neigiamiems rezultatams: pamatę, kad jiems nesiseka laikytis dietos, panyra į stresą, pasiduoda nerimui ir tai tampa pagrindine priežastimi, kodėl liaujasi laikytis sveikos mitybos principų.

    Labai nedaug nuo „mąstytojų“ atsilieka „kovotojai“: taip pat linkę stresuoti, nerimauti ir dėl to valgyti netinkamą maistą. Jeigu jie nori numesti svorio ir išlaikyti naująją figūrą, „kovotojams“ reikalingas aiškus planas, ką ir kaip turi daryti.

    Jeigu žinosite, kuriam asmenybės tipui priklausote, sykiu žinosite ir kaip palaikyti sveiką svorį bei turėti svajonių figūrą.

    Užgaidžioms asmenybėms sunkiausia: maistas juos šaukia it sirenos daina, ir jeigu ko nors užsigeidžia, gali prarasti – ir dažniausiai praranda – saiko jausmą.

    „Pataikautojams“, kita vertus, irgi ne ką lengviau. Skausmingai reaguojantys į palyginimus su kitais, jie neišgyventų grožio kultą sukūrusiame pasaulyje neturėdami juos palaikančių žmonių užnugario.

    O „visuomenininkai“ niekada neištvers dietos – taigi nesusigrąžins sveiko kūno svorio, jeigu tai trukdys jiems bendrauti, lankytis renginiuose ir kavinėse su draugais. Nes kai negali paragauti visko po truputį nuo švediško stalo, tai numuša ūpą.

    Maisto aistruoliai, arba „foodies“ angliškai, maitinasi sveikiausiai. Tiesiog kokybiškas valgis jiems yra

    gyvenimo prasmė ir vienintelis priimtinas variantas.

    Specialistų įsitikinimu, žmonėms, besistengiantiems numesti svorio, labai svarbu pirmiausia išsiaiškinti savo asmenybės tipą. Dietos, deja, dažniausiai sudarinėjamo pagal principą „visiems vienas dydis“ neatsižvelgiant į tai, kad skirtingi žmonės elgiasi ir mąsto taip pat skirtingai.

     

  • Kai svarstyklės meluoja

    Kai svarstyklės meluoja

    Per parą žmogaus svoris gali pakisti nuo vieno iki net trijų kilogramų.

    Tai priklauso nuo to, kiek mes valgome ir geriame, ar gausiai prakaituojame. O kartais svorio pokyčius nulemia nemokėjimas naudotis buitinėmis svarstyklėmis.

    Nepakišti kojos sau

    Kasdieniai svorio svyravimai nesusiję su mūsų sudėjimu – veikiau su tuo, kiek skysčių perdien pasišalina arba, tiksliau, nepasišalina iš mūsų organizmo audinių.

    Sulieknėti norintis žmogus kas kartą lipdamas ant svarstyklių tikisi pamatyti mažesnius skaičius nei prieš tai. Tad išvydęs didesnius neretai puola ir į tikrų tikriausią depresiją.

    Kad išvengtų tokio nusivylimo, dažnas susitelkia į vienintelį tikslą – niekada nepamatyti didesnio skaičiaus. Todėl ne tik marina save badu, bet ir troškuliu, vengia daugiau suvalgyti net jei tai nekaloringas ir sveikas maistas arba išvis daržovės.

    Arba dar blogiau – pasuka pavojingiausiu keliu: ima vartoti šlapimą varančius ir laisvinamuosius preparatus. Trumpai tariant, daro viską, kas ne tik dažnai nepadeda numesti svorio, bet dar ir trukdo.

    Neskubėkite nusivilti

    Taigi ir svėrimosi procedūra, ir rezultato interpretacija nėra menkniekis – anaiptol. Čia reikalingos specialios žinios bei įgūdžiai.

    Štai į kokius dalykus atkreipti dėmesį pataria specialistai.

    Pirmiausia, užsilipę ant buitinių svarstyklių sveriame ne riebalus, o bendrą kūno masę įskaitant ir jo audiniuose susikaupusius skysčius, šlapimo pūslės bei žarnyno turinį, drabužius.

    Antra, net ir laikantis nepriekaištingai ir profesionaliai parinktos dietos retai kada pavyksta atsikratyti daugiau nei kilogramo riebalų masės per savaitę. Tad jeigu per vieną dieną numetėte visą kilogramą svorio, nesitikėkite, jog netekote grynų riebalų.

    Ir atvirkščiai: jeigu per vieną dieną pasunkėjote kilogramu, nepulkite į neviltį – per tokį trumpą laiką priaugti kilogramą riebalų beveik neįmanoma.

    Didžiausi visų apmaudžių netikslumų sveriantis kaltininkai būna skysčiai, linkę kauptis audiniuose.

    Galiausiai, svėrimosi rezultatas kartais priklauso nuo jūsų padėties ant svarstyklių platformos – ar jūs vienodai stipriai remiatės abiem kojomis ar tik viena.

    Kad apsidraustumėte nuo panašių paklaidų, įsigykite svarstykles, užtikrinančias bent jau 100 g tikslumą. Geriau, kad jos būtų elektroninės.

    Tikrindami, ar svarstyklės veikia, būtinai pasisverkite pakartotinai – kad įsitikintumėte, jog jos rodo tą patį rezultatą, ir patikrintumėte, ar rezultatas kinta jums stovint ant svarstyklių tiesiai ir paskui – šiek tiek pasvirus į šoną.

    Sveria ne tik riebalai

    Didžiausi visų apmaudžių netikslumų sveriantis kaltininkai būna skysčiai, linkę kauptis audiniuose.

    Yra situacijų, kai tikimybė, jog padidėjusį kūno svorį lėmė kaip tik jie, itin didelė:

    Valgant daug sūraus ir aštraus maisto. Valgomosios druskos (natrio chlorido) mūsų organizme yra vadinamojo izotoninio tirpalo pavidalu. Jos koncentracija siekia maždaug 0,9–1 procentą. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas gramas druskos, prieš pasišalindamas iš organizmo, sulaiko 100 ml vandens. Atitinkamai 10 g druskos sulaiko visą litrą skysčių, dėl to prie jūsų tikrojo kūno svorio prisideda dar vienas kilogramas.

    Vartojant alkoholį. Situacija ta pati, kaip ir su druska: alkoholis ir jo irimo produktai turi būti atskiesti vandeniu, kad jų koncentracija taptų mažiau toksiška.

    „Tomis“ dienomis. Daugelio moterų organizmuose vanduo linkęs kauptis antrojoje menstruacinio-ovuliacinio ciklo fazėje likus savaitei ar dviem, iki prasidedant mėnesinėms. Kartais su tuo susiję kūno svorio svyravimai būna labai pastebimi ir siekia net 3–5 kilogramus.

    Po intensyvios treniruotės. Jeigu nepatiriate fizinių krūvių nuolat, netikėta intensyvi treniruotė gali baigtis skysčių susilaikymu organizme: pertreniruoti prie to nepratę raumenys pabrinksta. Tai dažna nusprendusiųjų sulieknėti klaida. Jie staiga ima laikytis ne tik griežtos dietos, ko visiškai pakaktų sukelti organizmui šoką, bet ir pradeda intensyviai sportuoti. Tikisi, jog taip svoris kris dvigubai greičiau. Tačiau tenka nusivilti: nepaisant alinamo režimo, pirmosiomis dienomis svoris arba visiškai nekrenta, arba mažėja labai lėtai.

    Jeigu esate ryžtingai nusiteikę sulieknėti, esate pasirinkę tinkamą mitybą, kuri jums patinka, jeigu pakankamai daug judate ir nesiskundžiate nuotaika, kilogramai būtinai nukris – tai faktas. Ir visiškai nesvarbu, kiek jūs svėrėte vakar ir kiek sveriate šiandien. Gal teigiamas rezultatas ir nebus greitas, bet jis bus. O tai juk svarbiausia, ar ne?

         Naudinga žinoti

    • Svėrimosi procedūra turėtų būti maksimaliai unifikuota. Tai reiškia, kad svertis derėtų tuo pačiu paros metu ir vilkint tuos pačius drabužius – arba nevilkint nieko. Geriausia svertis iš ryto, tuščiu skrandžiu ir žarnynu.
    • Stenkitės svertis visada tomis pačiomis svarstyklėmis. Būtų idealu, jeigu tų svarstyklių tikslumas būtų bent 0,1 kg.
    • Mokėkite taisyklingai interpretuoti svėrimosi rezultatus. Jeigu, nepaisant visų pastangų, svoris ėmė ir padidėjo, tai veikiau susiję su skysčių, o ne riebalų kaupimusi organizme.
  • Kaip nepersivalgyti ir nepriaugti svorio per šventes

    Kaip nepersivalgyti ir nepriaugti svorio per šventes

    Kalėdos ir Naujieji metai – šventės, kai mėgaujamės pramogomis, poilsiu ir gausiais vaišių stalais.

    Įvairių patiekalų gausa dažnai vilioja paragauti visko. Tačiau, pasak dietologės Dominikos Liudvig, šventes galima praleisti ir be persivalgymo bei neigiamo poveikio sveikatai.

    Dietologė pasidalino patarimais, kaip išvengti persivalgymo ir kartu išlaikyti gerą savijautą. Jis teigia, kad per šventes galima mėgautis bet kokiu maistu ir nepriaugti svorio, laikantis keleto svarbių principų.

    Protinga mityba švenčių metu

    Subalansuota mityba padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Nesvyruojantis cukraus lygis padeda išlaikyti gerą nuotaiką ir energiją visą dieną.

    Norint to pasiekti, verta rinktis produktus, kuriuose gausu skaidulų ir liesųjų baltymų (liesieji baltymai apibrėžiami kaip baltymai, kuriuose yra mažai riebalų ir kalorijų), pavyzdžiui:

    • mandarinai,
    • graikiniai riešutai,
    • briuselio kopūstai,
    • raudonieji kopūstai,
    • kalakutiena,
    • datulės.

    Venkite pramoninių šventinių produktų

    Dietologė pataria ignoruoti paruoštus šventinius gaminius, parduodamus prekybos centruose.

    Nors jų pakuotės atrodo patraukliai, šie produktai dažnai yra kenksmingi – juose gausu cukraus ir kitų nesveikų sudedamųjų dalių, kurios gali pakenkti figūrai.

    Vartojant tokius gaminius gali atsirasti nuovargis, jėgų trūkumas ir prasta nuotaika.

    Pagrindiniai sveikos mitybos principai švenčių metu

    Net per šventes svarbu laikytis sveikos mitybos taisyklių:

    • Porcijų proporcingumas. Valgykite saikingai, neperkraukite lėkštės.
    • Baltymų vartojimas. Užtikrinkite, kad pagrindiniuose patiekaluose būtų liesųjų baltymų.
    • Saldumynų vartojimas tik po pagrindinio patiekalo. Tai sumažins jų poveikį cukraus lygiui kraujyje.
    • Maitinimosi reguliarumas. Nepraleiskite ir nekeiskite nusistatyto valgymų reguliarumo – tai padės išvengti persivalgymo.
    • Pakankamas skysčių kiekis. Gerkite daug vandens, nes jis padeda reguliuoti apetitą ir gerina savijautą.

    Laikydamiesi šių paprastų taisyklių, galėsite mėgautis šventėmis be nerimo dėl papildomų kilogramų ir jausitės puikiai!

  • Ir širdžiai, ir intymumui

    Ir širdžiai, ir intymumui

    Penki tyrimai, įrodę arbūzų naudą sveikatai, – įskaitant ir mažesnį blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.

    Vasaros sezoną atidaro braškės, o išlydi – arbūzai ir melionai. Skubėkite pasimėgauti – juk tai dar ir sveika!

    Į pagalbą vandeniui

    Dėl to, kad 90 proc. arbūzo sudaro vanduo, jis – puikiausias pasirinkimas visiems, norintiesiems numesti svorio.

    Arbūzai saldūs, gaivūs ir sykiu sotūs: paskanavus jų, sotumo jausmas išlieka ilgiau nei po daugelio kitų desertų.

    Vis dėlto vanduo šiose milžiniškose uogose (taip, biologine prasme arbūzai nėra vaisiai) bene svarbiausias. Dėl to arbūzai padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme, taigi užtikrina ir nepriekaištingą odos tonusą bei elastingumą.

    Skysčių trūkumas iškart praneša nemaloniais simptomais – nuovargiu, energijos trūkumu, o neretai ir galvos skausmais. Kompensuoti jį geriant vandenį ne taip ir paprasta, ypač vasarą, kai intensyviai prakaituojama – net ir maukdami vandenį stiklinę po stiklinės nepajėgsim. Visai kas kita papildyti savo valgiaraštį keliomis riekelėmis arbūzo per dieną.

    Tuo labiau kad mokslo įrodytų teikiamų naudų sveikatai yra ir daugiau.

    Kovoja su cholesteroliu ir vėžinėmis ląstelėmis

    Amerikiečiai tyrėjai iš Kentukio universiteto atrado, kad valgant arbūzus gerėja lipidų profilis (grupė rodiklių, pagal kuriuos vertinama koronarinės širdies ligos rizika) ir mažėja blogojo cholesterolio sankaupų.

    Tai lemia arbūzo minkštime esanti didelė antocianų koncentracija. Šie nepaprastai svarbūs antioksidantai arbūzui suteikia spalvą, o mums stabdo riebalų kaupimąsi organizme.

    Natūrali biologiškai aktyvi medžiaga likopenas, kurio arbūzuose taip pat gausu, irgi nepaprastai svarbi – dėl savo vėžį veikiančių savybių. Likopeno, žinoma, yra ir kituose raudonuose vaisiuose bei daržovėse, tačiau arbūzuose jo gerokai gausiau – beveik 40 proc. daugiau nei pomidoruose.

    Mažina raumenų skausmus po treniruočių

    Arbūzų sultys turtingos L-citrulino, galinčio sumažinti nemalonius pojūčius po jėgos treniruočių.

    Sportininkai, per treniruotes gėrę arbūzų sultis, paskui teigė kitas 24 valandas patyrę mažiau skausmingų pojūčių ir stebėję lygesnį širdies ritmą.

    Tyrėjai tokį rezultatą sieja būtent su L-citrulino – organinės aminorūgšties, padedančios arterijoms atsipalaiduoti ir gerinančios kraujotaką, gausa arbūzuose.

    Padeda mažinti kraujospūdį

    Specialistų duomenimis, 300 g arbūzo minkštimo yra 170 mg kalio. O kalis – nepakeičiamas elektrolitas. Ir labai reikalingas kraujo spaudimą keliančio natrio poveikiui sumažinti.

    Būtinas kalis ir nervų sistemai normaliai funkcionuoti.

    JAV Floridos valstijos universitete buvo atliktas nedidelio masto tyrimas, kuriame dalyvavo vyrai ir moterys, turintys bėdų dėl nutukimo ir hipertenzijos. Paaiškėjo, kad arbūzas jiems mažino kraujospūdį tiek ramybės būsenos, tiek ir patiriant stresą.

    Nutukusiesiems padeda mesti svorį

    Mėgautis arbūzu kaip desertu po pagrindinio valgio ar dėti į salotas – puiki lieknėjimo strategija. Tai patvirtino dar 2019-aisiais atlikto tyrimo rezultatai.

    Antsvorio turintiems arba nutukusiems vyrams ir moterims buvo rekomenduota 4 savaites iš eilės kasdien suvalgyti po 500–600 g arbūzo minkštimo. Jų pasiekimai paskui lyginti su grupės, tas pačias 4 savaites valgiusios nekaloringus sausainius, rezultatais. Visais kitais atžvilgiais tyrimo dalyviai maitinosi ir sportavo jiems įprastu režimu.

    Įdomu tai, jog „arbūzų grupei“ priklausę tiriamieji labiausiai džiaugėsi sotumo jausmu: pasak jų, pavalgius arbūzo, noras užkandžiauti dingdavo geroms 90 minučių. Tuo metu valgiusieji sausainius kaip jausdavo alkį, taip tebejautė ir pavalgę.

    Tyrėjai taip pat nustatė, jog pirmosios grupės atstovai dar ir numetė šiek tiek svorio, o kontrolinė grupė – priešingai, truputį priaugo.

    Gerina seksualinį gyvenimą

    Tas pats citrulinas, padedantis mažinti raumenų skausmus, išsiskiria ir dar viena naudinga savybe – jis gerina kraujotaką.

    Organizme citrulinas virsta aminorūgštimi argininu, itin naudingu širdžiai bei kraujotakos sistemai tuo, kad atpalaiduoja kraujagysles ir daro jas gerokai elastingesnes. O kad geresnė kraujotaka užtikrina kokybiškesnį intymųjį gyvenimą, turbūt nereikia nė sakyti.

    Tiesa, yra vienas „bet“: arbūzo geriau nepadauginti. Rekomenduojama jo valgyti ne daugiau kaip 600 g per dieną – tai maksimumas! – ir jokiu būdu ne prieš miegą.

        O kaipgi melionai?

    Palyginti su arbūzais, jie daug kaloringesni, todėl per dieną nepatariama suvalgyti daugiau kaip 300–400 g meliono – tai yra du tris gabalėlius be žievelės.