Žyma: sviestas

  • Sviestas ar lašiniai: kas labiau kelia cholesterolį?

    Sviestas ar lašiniai: kas labiau kelia cholesterolį?

    Karšta bulvė su sviestu, duonos riekė su lašiniais, spirgučiais pagardinti cepelinai – atvėsus orams tokio maisto norisi dažniau.

    Tačiau gavus kraujo tyrimų atsakymą su padidėjusia cholesterolio koncentracija kyla klausimas: kurį produktą pirmiausia išbraukti iš valgiaraščio?

    Vieno visiems tinkamo atsakymo nėra. Svieste paprastai būna daugiau sočiųjų riebalų nei tokiame pačiame kiekyje lašinių, tačiau svarbu, kiek ir kaip dažnai jų suvalgome. O širdies sveikatai palankesnis sprendimas dažniausiai yra dalį abiejų produktų pakeisti nesočiųjų riebalų šaltiniais.

    Cholesterolis lėkštėje ir kraujyje – ne tas pats

    Cholesterolis organizmui reikalingas: jis yra ląstelių membranų sudedamoji dalis, dalyvauja hormonų gamyboje. Tačiau padidėjusi mažo tankio lipoproteinų cholesterolio, dažnai vadinamo „bloguoju“, koncentracija skatina aterosklerozę ir didina širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Vertinant maistą, svarbus ne vien jame esantis cholesterolis. Didelę įtaką MTL cholesterolio koncentracijai turi sočiųjų riebalų kiekis ir tai, kuo jie pakeičiami. Amerikos širdies asociacija pabrėžia, kad sočiųjų riebalų keitimas nesočiaisiais paprastai padeda sumažinti MTL cholesterolį labiau nei vien dėmesys su maistu gaunamam cholesteroliui.

    Todėl užrašas „be cholesterolio“ dar nepadaro produkto palankaus širdžiai. Pavyzdžiui, kokosų ir palmių riebalai yra augaliniai, tačiau juose gausu sočiųjų riebalų.

    Ką rodo sviesto ir lašinių etiketės?

    Palyginkime du konkrečius Lietuvoje parduodamus produktus. „Žemaitijos pieno“ skelbiamais duomenimis, 100 gramų 82 proc. riebumo saldžios grietinėlės sviesto yra 82 gramai riebalų, iš jų 49 gramai – sočiųjų.

    Vieno tradicinių sūdytų lašinių gaminio maistingumo deklaracijoje nurodyta, kad 100 gramų yra 90 gramų riebalų, iš jų 36 gramai – sočiųjų. Taigi šiame pavyzdyje lašiniai riebesni, tačiau sočiųjų riebalų juose mažiau. Tai konkrečių gaminių duomenys – kitų produktų sudėtis gali skirtis.

    Vis dėlto išvada, kad lašiniai dėl to „sveikesni už sviestą“, būtų skubota. Jie išlieka labai kaloringu maistu, o sūdytuose lašiniuose papildomai svarbus druskos kiekis.

    Porcija gali apversti palyginimą

    Pagal minėtų produktų deklaracijas, 10 gramų sviesto būtų apie 4,9 gramo sočiųjų riebalų, o tokiame pačiame kiekyje lašinių – apie 3,6 gramo.

    Tačiau suvalgius 30 gramų tų pačių lašinių, sočiųjų riebalų būtų jau apie 10,8 gramo – daugiau nei dvigubai tiek, kiek nedideliame sviesto gabalėlyje. Šie skaičiavimai iliustruoja porcijos reikšmę, o ne nustato rekomenduojamą kiekį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų ne daugiau kaip 10 proc. paros energijos. Žmogui, per dieną suvartojančiam apie 2 000 kilokalorijų, tai būtų maždaug 22 gramai. Į šį kiekį patenka visi dienos šaltiniai: sviestas, riebi mėsa, sūriai, grietinė, kepiniai ir kiti produktai. Tai nėra siektinas „sviesto ir lašinių limitas“, kurį reikėtų išnaudoti.

    Kodėl vien pakeisti sviestą lašiniais neužtenka?

    Svarbu ne tik sumažinti sočiųjų riebalų, bet ir pasirinkti tinkamą pakaitalą. PSO rekomenduoja juos keisti polinesočiaisiais riebalais, augalinės kilmės mononesočiaisiais riebalais arba natūraliai skaidulų turinčiais produktais – visagrūdžiais, daržovėmis, vaisiais ir ankštiniais.

    Todėl sviesto atsisakymas mažai padės, jeigu vietoj jo kasdien atsiras daugiau saldžių kepinių. Tačiau dalį sviesto ar kiaulienos taukų pakeitus rapsų ar alyvuogių aliejumi, valgiaraščio riebalų sudėtis taps palankesnė.

    Tiesa, lašiniai ir išlydyti kiaulienos taukai nėra tas pats produktas, todėl jų maistingumo duomenų nereikėtų sutapatinti. Renkantis konkretų gaminį patikimiausia perskaityti jo etiketę.

    Lašiniai turi ir druskos klausimą

    Sūdyti lašiniai vertintini ne vien dėl riebalų. Minėto gaminio 100 gramų yra 5,1 gramo druskos. Vadinasi, 30 gramų porcijoje jos būtų apie 1,5 gramo – dar nepriskaičiavus duonos, sriubos, sūrio ar kitų dienos patiekalų.

    Druskos perteklius pirmiausia siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Taigi mažesnis sočiųjų riebalų kiekis savaime nereiškia mažesnės bendros rizikos širdžiai. PSO suaugusiesiems rekomenduoja per parą suvartoti mažiau nei 5 gramus druskos iš visų šaltinių.

    Rudeniškas maistas gali būti palankus širdžiai

    Rudeninis valgiaraštis nebūtinai turi suktis aplink spirgučius ir grietinę. Jame puikiai dera pupelių ar lęšių troškiniai, daržovių sriubos, avižinė ir miežinė košė, orkaitėje keptos daržovės, žuvis bei nesūdyti riešutai.

    Amerikos kardiologų kolegija rekomenduoja kasdien rinktis įvairius augalinius produktus, tarp jų – avižas, miežius, ankštinius ir riešutus. Juose esančios skaidulos, ypač tirpiosios, svarbios mažinant MTL cholesterolį.

    Mėgstamų patiekalų nebūtina atsisakyti vienu mostu. Bulvių košei galima naudoti mažiau sviesto ir dalį jo pakeisti rapsų aliejumi, sriubą gardinti mažesniu grietinės kiekiu, o prie cepelinų rinktis mažiau spirgučių padažo. Svarbu, kad tokie pakeitimai taptų kasdieniu įpročiu.

    Svarbiausia – ne vienas kąsnis

    Nedidelis sviesto gabalėlis ir plona lašinių riekelė savaime nenulemia cholesterolio tyrimo rezultato. Didesnę reikšmę turi nuolat pasikartojantis valgiaraštis: kiek jame sočiųjų riebalų, daržovių, ankštinių, visagrūdžių produktų ir nesočiųjų riebalų šaltinių. Šį požiūrį pabrėžia ir Europos kardiologų gairės

    Jei MTL cholesterolio koncentracija padidėjusi, sprendimas priklauso ir nuo bendros širdies bei kraujagyslių ligų rizikos. Mitybos pokyčiai svarbūs, tačiau kai kuriems žmonėms reikalingas ir gydymas vaistais – jo negalima pakeisti vien sviesto atsisakymu. Tyrimų rezultatus ir individualų tikslą reikėtų aptarti su gydytoju.

  • Sviestas ar margarinas: kas geriau?

    Sviestas ar margarinas: kas geriau?

    Sviestas ir margarinas dažnai guli šalia vienas kito namų ar prekybos centro šaldytuvo lentynoje. Vieni renkasi skonį ir natūralumą, kiti – kainą bei lengvumą.

    Tačiau diskusijos apie tai, kuris produktas sveikesnis, neslūgsta jau dešimtmečius.

    Taigi, iš ko šie produktai gaminami, kaip jie veikia sveikatą ir kada geriau naudoti vieną ar kitą?

    Kuo skiriasi sviestas ir margarinas pagal sudėtį

    Sviestas gaminamas plakant grietinėlę – riebiausią pieno dalį, kol ji suskyla į dvi dalis: riebalus (sviestą) ir pasukas. Tai vienas seniausių maisto produktų, vartojamų Europoje ir Azijoje jau tūkstančius metų.

    Tai visiškai gyvūninės kilmės produktas, turintis daug sočiųjų riebalų (apie 60–70 proc.) bei cholesterolio.

    Svieste taip pat aptinkamas butiratas (sviesto rūgštis) – trumpųjų grandinių riebalų rūgštis, kuri, pasak kai kurių tyrimų, gali turėti teigiamą poveikį žarnyno gleivinei, mažinti uždegiminius procesus ir skatinti gerųjų bakterijų veiklą.

    Margarinas – tai augalinių riebalų ir vandens mišinys, skoniu, spalva, kvapu panašus į sviestą. Kad šie aliejai įgautų kietesnę, tepamą tekstūrą, taikomi įvairūs technologiniai procesai – hidrogenavimas, esterifikavimas ar frakcionavimas.

    Margarine gali būti transriebalų – pavojingų junginių, tiesiogiai siejamų su širdies ligomis.

    Tiesa, šiuolaikiniai gamintojai stengiasi jų kiekį sumažinti iki minimumo, ypač aukštesnės kokybės margarinuose.

    Išvada: sviestas – tai natūralus pieno riebalas, o margarinas – perdirbtas augalinis aliejus su galimais priedais (emulsikliais, kvapiosiomis medžiagomis, dažikliais).

    Sviestas ar margarinas – kas sveikiau?

    Viskas priklauso nuo riebalų rūšies ir jų poveikio organizmui.

    Sviestas ilgai buvo kaltinamas dėl širdies ligų, nes jo sočiosios riebalų rūgštys didina MTL („blogojo“) cholesterolio kiekį kraujyje. Tačiau pastaraisiais metais buvo atlikta nemažai tyrimų, kurie rodo, kad sviestas gali būti neutralus arba net šiek tiek naudingas, kai vartojamas saikingai ir įtraukiamas į sveikos mitybos kontekstą.

    Be to, svieste yra riebaluose tirpių vitaminų A, D, E ir K, kurių organizmas kitaip nepasisavina.

    Margarinas gali pasirodyti kaip lengvesnė alternatyva, ypač jei pagamintas iš nesočiųjų riebalų (pvz., saulėgrąžų ar alyvuogių aliejaus).

    Tačiau jei jame yra transriebalų, net ir nedideliais kiekiais – tai didelis minusas.

    Jie ne tik didina „blogąjį“ cholesterolį, bet ir mažina „gerąjį“ (DTL), o tai pavojinga kraujagyslėms.

    Europos kardiologų draugijos rekomendacijos ragina riboti sočiųjų riebalų suvartojimą, ypač jei žmogus turi padidintą cholesterolio lygį ar širdies ligų riziką. Tokiu atveju margarinas gali būti tinkamesnis pasirinkimas.

    Išvada: margarinas be transriebalų ir pagamintas iš kokybiškų aliejų gali būti palankesnis sveikatai už sviestą.

    Tačiau dauguma prekyboje esančių margarinų nėra idealūs, todėl saikingai vartojamas sviestas – saugesnis pasirinkimas su aiškia sudėtimi ir žinomomis rizikomis.

    Kaip atpažinti, ar margarinas turi transriebalų

    Atidžiai skaitykite pakuotę ir sudėtį. Ieškok šių užrašų:

    „Iš nerafinuotų aliejų“.

    „Be hidrogenizuotų riebalų“. Užrašai „hidrogenizuoti aliejai“ arba „dalinai hidrogenizuoti riebalai“ – įspėja apie galimą transriebalų buvimą.

    „Be transriebalų“ arba „0 g transriebalų“ – gera žinia, bet svarbu neapsigauti vien reklama – būtinai žiūrėk visą sudėtį.

    ES ir Lietuvoje leidžiamama iki 2 proc. transriebalų nuo bendros riebalų masės – tai gali nebūti nurodyta tiesiogiai.

    Tad net jei parašyta „0 g transriebalų“, mažas kiekis vis tiek gali būti.

    Venkite pigių margarinų. Būtent juose, ypač pažymėtuose „konditeriniam kepimui“, dažniausiai aptinkama transriebalų.

    Rinkitės augalinius sviesto pakaitalus (spread’us), o ne „sovietinio tipo“ kietus margarinus plytelėmis.

    Atkreipkite dėmesį į importuotus produktus iš šalių, kur transriebalai uždrausti (pvz., Danija, Nyderlandai) – jie paprastai yra saugesni.

    Kaip naudoti sviestą ir margariną virtuvėje

    Viskas gana paprasta:

    Sumuštiniams ir košėms – sviestas skanesnis, kvapnesnis, natūralesnis.

    Kepiniams – margarinas dažnai suteikia reikiamą tekstūrą (ypač sausainiams, trapiai tešlai), nes jis geriau laiko formą ir neleidžia tešlai „plaukti“.

    Kepimui keptuvėje – geriau naudoti augalinius aliejus, o ne sviestą ar margariną.

    Išvada: sviestas – skoniui ir ypatingoms progoms, margarinas – kepiniams ir taupymui.

    Ką rinktis – sviestą ar margariną?

    Sviestas – natūralus, skanus, bet riebus produktas. Nedideliais kiekiais jis nėra kenksmingas, ypač jei likusi mityba subalansuota.

    Svieste randama konjuguota linolo rūgštis (CLA), kuri, nors ir mažais kiekiais, sulaukia vis daugiau dėmesio dėl galimų antioksidacinių, priešuždegiminių ir net riebalų apykaitą reguliuojančių savybių.

    Kai kurie tyrimai rodo, kad CLA gali padėti mažinti kūno riebalų masę bei gerinti metabolinę sveikatą.

    Dar vienas įdomus aspektas – sviesto poveikis cukraus apykaitai ir žarnyno mikrobiotai.

    Naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad sviesto riebalai, ypač trumpųjų grandinių riebalų rūgštys, gali turėti teigiamą įtaką žarnyno gleivinei, skatinti gerųjų bakterijų augimą ir mažinti uždegimą.

    Tai gali būti svarbu žmonėms, siekiantiems pagerinti virškinimą ir bendrą sveikatą.

    Margarinas gali būti labai naudingas sveikatai, jei tai kokybiškas produktas su subalansuota riebalų sudėtimi, papildytas vitaminais ir augaliniais steroliais, ir jei jame nėra transriebalų. . Tačiau tarp margarino produktų yra ir mažiau vertingų, todėl sudėtį būtina atidžiai skaityti.

    Idealu: naudoti abu produktus pagal paskirtį, nepersistengti ir rinktis kokybiškus gaminius. Ne kiekvienas margarinas – blogis, ir ne kiekvienas sviestas – sveikata.

  • Tiesa apie baltąjį šokoladą: kuo jis naudingas sveikatai?

    Tiesa apie baltąjį šokoladą: kuo jis naudingas sveikatai?

    Dabar galime nueiti į parduotuvę ir įsigyti įvairiausių rūšių šokolado. Ypač populiarus yra pieniškas šokoladas – jis pasižymi saldžiu skoniu ir malonia tekstūra.

    Sveikos mitybos šalininkai renkasi juodąjį šokoladą, nes jis laikomas naudingiausiu.

    O ar yra tarp mūsų tokių, kurie mėgsta baltąjį šokoladą?

    Jis puikiai tinka prie arbatos ar kavos dėl savo švelnumo.

    Bet ar jis turi kokios nors naudos?

    Kaip gaminamas šokoladas

    Baltasis ir juodasis šokoladas gaminami iš tų pačių kakavos pupelių, tačiau jų gamybos procesai skiriasi.

    Juodajame šokolade naudojama kakavos masė, suteikianti jam sodrų skonį ir būdingą kartumą.

    Tuo tarpu baltasis šokoladas gaminamas iš kakavos sviesto, todėl jis yra daug švelnesnis ir saldesnis.

    Juodojo šokolado gamyba

    Juodojo šokolado gamybai kakavos pupelės pirmiausia skrudinamos, tada sumalamos į kakavos masę.

    Po to ši masė ilgai maišoma (šis procesas vadinamas konšavimu), kad skonis taptų vientisas, o tekstūra – glotni.

    Paskutinis etapas – temperavimas: šokoladas kaitinamas ir vėsinamas taip, kad įgautų blizgesį ir maloniai lūžtų.

    Kaip gaminamas baltasis šokoladas

    Baltasis šokoladas gaminamas kitaip. Jame nėra kakavos masės, o pagrindinis ingredientas yra kakavos sviestas, išgaunamas iš kakavos pupelių kartu su kakavos mase.

    Vėliau jis maišomas su cukrumi, pieno milteliais ir vanile.

    Kaip ir juodajam šokoladui, šiai masei suteikiama vienalytė struktūra ją ilgai maišant ir temperuojant.

    Pagrindinis skirtumas tarp juodojo ir baltojo šokolado yra skonis ir sudėtis.

    Juodasis šokoladas yra intensyvus ir šiek tiek kartus, o baltasis – kreminis ir saldus.

    Pirmojo mėgėjai vertina jo naudą ir turtingą aromatą, o antrojo – švelnumą ir minkštumą.

    Baltojo šokolado sudėtis

    Kadangi baltasis šokoladas neturi kakavos miltelių, jis neturi ir būdingo šokolado skonio.

    Jo pagrindą sudaro kakavos sviestas – vertingas riebalas, gaunamas iš kakavos pupelių.

    Taip pat jame yra cukraus, pieno miltelių ir vanilino, suteikiančių saldumą, kreminę tekstūrą ir malonų aromatą.

    Pagal standartus, baltajame šokolade turi būti ne mažiau kaip 20 proc. kakavos sviesto, apie 14 proc. pieno miltelių ir iki 3,5 proc. pieno riebalų.

    Cukrus ar kiti saldikliai gali sudaryti iki 50–55 proc. viso tūrio.

    Būtent šis ingredientų balansas suteikia baltajam šokoladui švelnumą, saldumą ir tirpstančią tekstūrą.

    Baltojo šokolado nauda ir žala

    Baltojo šokolado skonis gali patikti daugeliui, tačiau naudos sveikatai atžvilgiu jis nusileidžia juodajam ir net pieniškam šokoladui.

    Baltasis šokoladas gali būti energijos šaltinis, nes jame yra daug cukrų ir riebalų, kurie greitai atkuria jėgas.

    Jo sudėtyje esantis kakavos sviestas yra turtingas antioksidantų, saugančių ląsteles nuo pažeidimų. Dėl pieno miltelių baltajame šokolade yra kalcio, svarbaus kaulų ir dantų sveikatai.

    Be to, jo saldus skonis skatina endorfinų išsiskyrimą, gerinant nuotaiką.

    Tačiau didelis baltajam šokoladui būdingas kalorijų kiekis ir gausus cukraus kiekis riboja jo vartojimą.

    Per didelis jo kiekis gali lemti svorio augimą ir dantų problemas.

    Skirtingai nuo juodojo šokolado, jis beveik neturi teobromino ir kitų naudingų kakavos medžiagų.

    Be to, prisotintieji riebalai jo sudėtyje gali neigiamai paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą.

    Todėl baltąjį šokoladą reikėtų vartoti saikingai, mėgaujantis jo skoniu, bet nelaikant jo sveikatai naudingų produktų sąraše.