Žyma: stresas

  • Kodėl atsiranda „drugelių pilve“ jausmas?

    Kodėl atsiranda „drugelių pilve“ jausmas?

    Ką jautėte prieš pirmą pasimatymą ar svarbų egzaminą? Žinoma, kalbame apie emocijų audrą ir keistą „drugelių pilve“ pojūtį.

    Kartais tai tik nedidelis gumuliukas po krūtine, o kartais – tikras uraganas. Kaip galima paaiškinti šį keistą jausmą?

    Ryšys tarp smegenų ir skrandžio

    Jausmas tarsi „drugeliai pilve“ atsiranda tada, kai nervinamės.

    Prieš pasimatymą, egzaminą ar kitą jaudinantį įvykį mūsų organizmas įjungia senovinį ryšio tarp smegenų ir skrandžio mechanizmą, kuris mus lydi nuo gimimo.

    Kai nervų sistema pajunta gresiančią įtampą, mes tai iškart jaučiame pilvo srityje.

    Šį ryšį vadina „žarnyno ir smegenų ašimi“.

    Jis veikia per hormonus, neuromediatorius ir milijonus nervinių ląstelių, kurios tyliai bendrauja tarpusavyje.

    Kartais į šį pokalbį įsikiša net žarnyne gyvenančios bakterijos.

    Jos gali sustiprinti arba susilpninti reakciją į stresą, taip paveikdamos, kaip ryškiai jaučiame tuos vadinamuosius „drugelius“.

    Ką reiškia „drugeliai pilve“

    Kai stresas didėja, įsijungia reakcija „bėk arba kovok“.

    Organizmas nusprendžia: dabar ne laikas užsiimti virškinimu.

    Kraujas ir energija nukreipiami į raumenis, o skrandis tarsi lieka nuošalyje.

    Jo raumenys ima susitraukinėti rečiau arba, priešingai, chaotiškai – būtent tai ir sukelia virpulį, gumuliuko jausmą ar lengvą pykinimą.

    Kartais tokios reakcijos pereina į stipresnius simptomus, pavyzdžiui, pūtimą ar spazmus.

    Iš evoliucijos perspektyvos toks atsakas buvo naudingas.

    Mūsų protėviams reikėjo greitai įvertinti pavojų, todėl virškinimo „išjungimas“ padėjo susitelkti į išgyvenimą.

    Nemalonūs pojūčiai pilve veikė kaip vidinis signalas – tarsi sakydavo, kad akimirka svarbi ir reikia būti budresniam.

    Šiandien grėsmės dažniausiai kur kas menkesnės, tačiau kūnas iki šiol reaguoja senuoju scenarijumi, nes taip jis tiesiog sukonstruotas.

    Skrandis gali paskausti ir dėl streso

    Įdomu tai, kad šis ryšys veikia ir atvirkščiai.

    Nuolatinės skrandžio problemos gali stiprinti nerimą ir sukurti užburtą ratą, kai žmogus ima bijoti pačių savo pojūčių.

    Galiausiai stresas sustiprėja, o pilvas tampa dar jautresnis.

    Būtent todėl psichologinė pagalba ir darbas su stresu dažnai yra chroniškų virškinamojo trakto problemų gydymo dalis.

    Smegenys ir žarnynas – ne du atskiri pasauliai, o komanda, kurioje nuotaika, hormonai ir net mikrobai žaidžia tą patį bendrą žaidimą.

  • Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Kodėl kiekvienas pirmadienis pamažu mus žudo

    Pirmadienis jau seniai tapo blogos nuotaikos ir sunkios savaitės pradžios simboliu, tačiau mokslininkai sako, kad priežastis – ne vien mūsų neapykanta žadintuvui.

    Medicininė statistika rodo: būtent šią dieną dažniausiai fiksuojami nerimo, streso ir kitų sunkių būsenų protrūkiai.

    Be to, tyrimai įvairiose šalyse atskleidė, kad staigios mirties nuo širdies smūgio ar kitų širdies problemų tikimybė pirmadieniais padidėja beveik 20 procentų.

    Tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris, nepriklausomai nuo amžiaus.

    Kodėl pirmadienis toks sunkus

    Kiekvienas pirmadienis daugeliui mūsų prasideda vienodai – sunkiai, su nerimingu žvilgsniu į žadintuvą ir troškimu bent dar porai valandų pratęsti savaitgalį.

    Tačiau, kaip rašo „Scientific American“ autoriai, viskas kur kas rimčiau nei tiesiog bloga nuotaika.

    Statistika liudija: būtent pirmadieniais dažniausiai fiksuojami streso, nerimo ir net infarktų protrūkiai.

    Staigios širdies mirties rizika šią dieną yra beveik penktadaliu didesnė.

    Kitaip tariant, pirmadienis gali tiesiogine prasme kainuoti sveikatą.

    Streso pavojus sveikatai

    Mokslininkai pabandė išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, ir jų dėmesį iš karto patraukė hormonas kortizolis – pagrindinis streso rodiklis.

    Kai žmogus susiduria su sunkumais – ar tai būtų darbo terminai, ar šaltas rytas už lango – organizmas išskiria kortizolį, kad mobilizuotų jėgas.

    Trumpalaikėje perspektyvoje tai naudinga, tačiau jei šio hormono lygis išlieka aukštas per ilgai, prasideda rimti sutrikimai – nuo širdies ir imuninės sistemos problemų iki depresijos ar diabeto.

    Vieno tyrimo metu gauti netikėti rezultatai: žmonių, kurie ypač jautė nerimą pirmadieniais, kortizolio kiekis buvo vidutiniškai 23 procentais didesnis net ir po kelių mėnesių.

    Dar įdomiau tai, kad šis poveikis buvo stebimas ne tik dirbančiųjų, bet ir pensininkų grupėje, kuriems, rodos, nebereikėtų jaudintis dėl darbo savaitės pradžios.

    Vadinasi, „pirmadienio stresas“ tarsi įsirašo į organizmą ir gali lydėti žmogų visą gyvenimą.

    Kodėl patiriame stresą būtent pirmadieniais

    Mokslininkų teigimu, problema slypi perėjime nuo atsipalaidavusio savaitgalio prie struktūruotos darbo dienos.

    Vieniems ši „perkrauta pradžia“ praeina lengviau, o kitiems organizmas į ją reaguoja stipriau – ilgainiui tai tampa įpročiu.

    Be to, pirmadienio nerimas fiziologiškai veikia stipriau nei stresas bet kurią kitą savaitės dieną. Kitaip tariant, jei nervinatės antradienį, pasekmės bus švelnesnės nei esant tokiam pačiam nerimo lygiui pirmadienį.

    Išvada paprasta, nors ir neraminanti: „pirmadienio sindromas“ – tai ne juokas ir ne tik internetinių memų tema, o mediciniškai patvirtinta grėsmė sveikatai.

    Gydytojai netgi siūlo ligoninėms būti pasirengusioms didesniam pacientų srautui savaitės pradžioje.

    Kaip sumažinti pirmadienio poveikį

    Gera žinia ta, kad mūsų smegenys pasižymi plastiškumu, tad organizmą galima „perauklėti“. Padeda meditacija, fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir dėmesingas požiūris į save.

    Tad nors pirmadienis iš tiesų gali pakenkti savijautai, galutinį žodį vis tiek turime mes patys.

  • Miegas kaip streso barometras

    Miegas kaip streso barometras

    Tai, kokia poza miegate, gali pasakyti apie jūsų psichikos būklę daugiau nei įsivaizduojate.

    Visi kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. O kai kuriems iš mūsų tas stresas lieka ir nakvoti – kam sukeldamas nemigą, kam – košmarus, kitiems paveikdamas net pozą, kuria šie miega.

    Patys neatkreipiame į tai dėmesio, nors tai, kaip gulime, gali išsamiai papasakoti apie kasdienės įtampos lygį mūsų gyvenime ir net tapti sveikatos problemų indikatoriumi.

    Kuo čia dėtas stresas?

    Stresas – pripažintas didžiausias gero nakties miego priešas. O poza, kurią nesąmoningai priimame užmigę, gali atspindėti tai, kaip mūsų nervų sistema su visa ta įtampa susidoroja.

    Esmė ta, kad esant streso būsenos mūsų organizmas aktyvuoja kovos arba pasitraukimo atsaką (tai – simpatinė nervų sistema). Jis smegenyse ir kūne sukelia audrą įvairių fizinių bei cheminių reakcijų, turinčių paruošti mus sutikti pavojų: padažnėja širdies plakimas, kvėpavimas, kyla kraujospūdis, įsitempia raumenys ir pan.

    Dėl to – ir dėl padidėjusio streso hormono kortizolio išsiskyrimo organizme – kūnui pasidaro sunku atsipalaiduoti. Bandydamas nusiraminti, jis gali miegui pasirinkti kurią nors iš apsauginių pozų. Tarkime, „priversti“ jus apsikabinti pagalvę arba susigūžti.

    Pasak specialistų, toks elgesys patiriant stresą būdingas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ir kūnas tą prisimena net miegodamas.

    Kovos arba pasitraukimo atsakas paveikia ir miego kokybę – šis tampa neramus. Dar daugiau: suaktyvėjęs smegenų darbas ir veiksmui bet kurią akimirką pasiruošę raumenys gali lemti paviršutiniškesnį miegą. Todėl net miegodami vis tiek jaučiame įtampą ir pradedame vartytis ieškodami patogesnės pozos.

    Įtampos suraityti

    Ar iš tiesų tai, kaip mes miegame, gali suteikti įžvalgų apie streso, kurį patiriame kasdien, lygį?

    Specialistai tuo neabejoja. Tik pabrėžia: nors miego pozos ne visada byloja apie įtampą gyvenime, nes jos gali būti tiesiog įpročio ar patogumo reikalas, bet dažnai gali būti kone vienintelė užuomina apie užslėptą didelį stresą.

    Štai keli pavyzdžiai.

    Embriono poza

    Miegojimas ant šono su prie krūtinės prispaustomis rankomis ir keliais – dažniausia poza patiriantiesiems didelį stresą.

    Tai savęs nuraminimo būdas, padiktuotas savisaugos instinkto, – panašiai mes susigūžiame grėsmės akivaizdoje. Todėl, sako specialistai, žmonės, kurie šitaip miega, gali būti emociškai jautrios asmenybės arba kamuotis dėl nerimo. Ir kuo smarkiau jie susiriečia, tuo apie didesnį saugumo arba komforto poreikį signalizuoja jų kūnas.

    Veidu žemyn

    Mėgėjai miegoti ant pilvo – ypač išskėstomis rankomis ar apsikabinę pagalvę – gali atrodyti visiškai atsipalaidavę. Bet iš tikrųjų gniaužti savyje didelio streso padarinius.

    Šią pozą, dar pavadintą „laisvu kritimu“, specialistai vertina kaip pažeidžiamą ir sieja su vidiniu stresu arba kontrolės poreikiu.

    Sugniaužtais kumščiais

    Jeigu miegate sugniaužę kumščius, yra nemenka tikimybė, kad ir miegate stipriai surakintu žandikauliu ir (arba) griežiate dantimis. O nubudę ryte jaučiate nepaaiškinamą maudimą plaštakose ir žandikaulio skausmą.

    Pasak gydytojų, fizinė įtampa miegant labai dažnai yra patiriamo streso pavyzdys. Ir ypač jeigu jus dar kamuoja ir nerimastingi sapnai, kuriuos nebūtinai prisimenate.

    Nuolat keičiant pozą

    Kai kurie žmonės neturi įprastos miego pozos, nes kiekvieną naktį praleidžia sukiodamiesi, vartydamiesi ir ieškodami patogesnės padėties.

    Tam yra paaiškinimas.

    Paprastai, kai žmogus stresuoja arba smarkiai nerimauja, jis prasčiau miega. O sutrikęs arba fragmentiškas miegas savo ruožtu gali lemti nuolatinį judėjimą.

    Nors, svarbu prisiminti, toks blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Kaip miegoti sveikiau

    Norint pagerinti miegą – o sykiu ir savijautą, – žinoma, būtina išsiaiškinti streso šaltinį ar nerimo priežastis. Bet pradėti šį kelią galima ir nuo elementariausio dalyko: sveikesnės miegojimo pozos paieškų. Pasistengti rasti patogiausią ir būtent jums geriausią būdą įsitaisyti lovoje, kad užsitikrintumėte gilų nakties miegą, pageidautina, be jokių trikdžių arba su kuo mažiau jų.

    Pabandykite štai ką.

    Atsigulkite ant šono

    Įsitikinkite, kad jūsų stuburas tiesus, galvai patogu ant pagalvės.

    Daugelis atsigulę ant šono pastebi, kad įsispraudus pagalvėlę tarp kelių apatinė nugaros dalis patiria mažesnį krūvį.

    Specialistai tvirtina, kad miegant tokia poza, kai nugara tiesi, savaime atsipalaiduoja raumenys – priešingai nei tada, kai miegame susisukę į kamuoliuką. O miegojimas atsipalaidavus užtikrina geresnį poilsį.

    Blaškymasis pataluose naktimis gali reikšti ir ką kitą – užslėptas sveikatos problemas, tokias kaip neramių kojų sindromas.

    Jeigu mėgstate miegoti ant pilvo ir jums sunku net pagalvoti apie kitą pozą, specialistai pataria įsigyti viso kūno pagalvę – ji padės pamažu pereiti prie miegojimo ant šono.

    Atsigulkite ant nugaros, ištiestas rankas priglauskite prie šonų

    Tokia poza bus ne pati geriausia tiems, kurie knarkia arba kenčia dėl miego apnėjos. Tačiau visiems kitiems ji užtikrins tiesią nugarą, taigi ir geresnį poilsį kūnui.

    Ilgainiui įpratus taip miegoti kartais palengvėja ir fizinių negalavimų, pavyzdžiui, riešo kanalo sindromo simptomai, nes kūnas patiria mažesnę įtampą.

    Beje, miegodami ant nugaros irgi pasikiškite po keliais pagalvėlę, kad sumažintumėte juosmeniui tenkantį krūvį ir padėtumėte raumenims visiškai atsipalaiduoti.

    Susirietę… atsitieskite

    Pastebėjote, kad dažniausiai miegate taip stipriai susirietę, kad primenate sraigę? Pasistenkite bent truputėlį atpalaiduoti „suktuką“ ir atsigulti poza, kurią specialistai vadina pusiau embriono. Lengvai ištieskite kojas, paskui rankas, kad sumažintumėte įtampą. Tokie subtilūs pokyčiai signalizuoja kūnui, kad jis yra saugus, ir organizmo atsakas į stresą pradeda silpnėti.

    Miegokite po sunkia antklode

    Kai kuriems žmonėms sunkesnės antklodės padeda nuraminti nervų sistemą. O dar jos apsaugo nuo streso sukelto blaškymosi per miegus.

    Tik pirmas žingsnis

    Suprantama, kovai su nakties stresu vien pakeisti pozą nepakaks. Nors miegas taps sveikesnis, daug veiksmingiau bus pradėti ieškoti, kas tą stresą kelia. Ir ką galima padaryti, pakeisti, kad įtampa, nepaleidžianti jūsų net tuomet, kai miegate, atsitrauktų.

    Taip pat nepakenks išbandyti vieną kitą dieninį streso atpalaidavimo būdą: jogą, meditaciją, kvėpavimo pratimus ar kitką.

        Kur gyvenate, taip ir miegate

    Kiek jums reikia miego, gali priklausyti nuo to, kur gyvenate, rodo naujausių tyrimų rezultatai.
    Juos atlikę kanadiečiai mokslininkai iš Britų Kolumbijos universiteto pastebėjo, kad miego trukmė varijuoja priklausomai nuo regiono. O vietos kultūros įtaka jai daug didesnė, nei buvo galima pamanyti.
    Tad jeigu nusibodo kamuotis bandant išmiegoti tas rekomenduojamas 8 valandas per parą, gali būti, kad jūsų nesėkmei yra paprastas paaiškinimas: gyvenamoji vieta.
    Specialistai, išanalizavę 5 000 žmonių iš 20 valstybių duomenis apie miegą, ir patys buvo nustebinti. Pasirodo, idealus nakties miego kiekis skirtingose šalyse yra nevienodas. Ir labai smarkiai priklauso nuo geografinės vietovės bei kultūrinių ypatumų.
    Ar tai reiškia, kad daugybę metų mums į galvas kalta taisyklė, jog tam tikros amžiaus grupės asmenys visi privalo gauti tą patį kiekį miego, tėra tik mitas?
    Kanados tyrėjai mano, kad taip.
    Jų teigimu, nėra konkrečios apibrėžtos miego trukmės, kuri tiktų absoliučiai visiems žmonėms.
    Pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinis miego ciklas yra 7 valandos 52 minutės. Japonijoje – 6 valandos 18 minučių. Pačioje Kanadoje gyventojams užtenka vidutiniškai 7 valandų 27 minučių miego. Greta gyvenantiems amerikiečiams – maždaug 7 valandų.
    Ir čia dar labai svarbi kultūrinė potekstė. Tokie veiksniai, kaip profesija, pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, kasdienis tvarkaraštis, irgi prisideda formuojant idealią miego trukmę. O ši, teigia mokslininkai, tiesiogiai veikia savijautą: kuo artimesnė asmens naktinio miego trukmė jo šalies kultūrinei normai, tuo dažniausiai geresnė ir jo bendra sveikata.
    Kitas įdomus dalykas, pastebėtas tyrėjų: dėl kažkokios nežinomos priežasties visų tų 20 valstybių gyventojai miega mažiausiai viena valanda trumpiau nei optimalus laikas. Nepaisant to, nėra jokių ženklų, kad tie, kas mažiau miega nei, manoma, yra idealu, būtų ne tokie sveiki kaip išmiegantieji „normą“.
    Taigi jei norite pagerinti savo miego režimą, pasidomėkite, kiek vidutiniškai valandų miegama mūsų krašte, o tada pritaikykite šį skaičių pagal savo asmeninius poreikius.

  • Kodėl apkalbos naudingos sveikatai

    Kodėl apkalbos naudingos sveikatai

    Išgirdus žodį „pletkai“, dažnai kyla neigiamos asociacijos – už akių skleidžiami gandai, perdėtai narstomos svetimos klaidos, kritiškos pastabos apie kitus žmones.

    Apkalbinėjantys dažnai vertinami kaip nepatikimi, paviršutiniški ar net pikti.

    Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad apkalbos nebūtinai yra blogis – bent jau kalbant apie žmogaus psichinę sveikatą.

    Paradoksalu, bet „ne savo“ reikalų aptarimas gali stiprinti psichiką, mažinti nerimą ir padėti kurti socialinius ryšius.

    Apkalbos kaip žmones suartinantis mechanizmas

    Psichologai pastebi, kad apkalbos suaktyvina tas smegenų sritis, kurios atsakingos už socialinį elgesį.

    Kai kalbame apie kitus žmones, padidėja aktyvumas srityse, susijusiose su kitų žmonių ketinimų ir emocijų supratimu.

    Tai didina mūsų empatiją ir padeda geriau orientuotis socialinėje aplinkoje.

    Kalbėdami apie kitų žmonių gyvenimo įvykius, mes ne tik pramogaujame – dalijamės emocijomis, lyginame elgesio normas, stipriname tarpusavio pasitikėjimą.

    Taip apkalbos tampa savotišku „socialiniu klijais“, padedančiais išlaikyti santykių stabilumą.

    Streso ir nerimo mažinimas

    Vienas netikėtas kitų žmonių aptarimo efektas – mažesnis streso ir nerimo lygis.

    Tyrimai, paskelbti žurnale Social Psychological and Personality Science, parodė, kad žmonės, kuriems buvo leista dalytis apkalbomis, stresinėse situacijose jautėsi ramesni ir labiau atsipalaidavę.

    Kai žmogus gali išsikalbėti, pasidalyti pastebėjimais ir dvejonėmis, jis atsikrato vidinės įtampos.

    Tai tarsi savotiška išpažintis – apkalbos suteikia galimybę saugiai išlieti emocijas ir sulaukti palaikymo.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad emocijų „išliejimas“ nėra toks naudingas, kaip dažnai manoma – svarbu ne tik kalbėti, bet ir kaip tai daroma.

    Apkalbos kaip mokymosi forma

    Psichologų teigimu, svetimo elgesio aptarimas – tai taip pat mokymosi iš kitų klaidų būdas. Istorijos apie tai, kaip kažkas pasielgė ir kokias pasekmes tai turėjo, suteikia mums svarbių socialinių pamokų.

    Tokie pokalbiai padeda geriau suvokti visuomenės normas ir lūkesčius, išvengti galimų klaidų ir kurti sąmoningesnius santykius.

    Antropologai įsitikinę, kad būtent apkalbos atliko svarbų vaidmenį žmonių bendruomenių evoliucijoje.

    Dar priešistoriniais laikais jos padėjo stiprinti pasitikėjimą grupėje, identifikuoti taisyklių pažeidėjus ir koordinuoti bendrą elgesį.

    Nauda priklauso nuo bendravimo formos

    Svarbu pabrėžti, kad ne visos apkalbos yra vienodai naudingos.

    Konstruktyvus įvykių ir poelgių aptarimas – viena, o piktybiškas gandų skleidimas, asmens juodinimas ar tyčinis žeminimas – visai kas kita.

    Kad apkalbos teiktų naudą, o ne žalą, verta laikytis kelių taisyklių.

    Visų pirma – vengti agresijos ir menkinančių komentarų. Kalbėkite apie veiksmus, o ne apie patį žmogų.

    Pokalbio tikslas turi būti ne kenkti, o siekti tarpusavio supratimo.

    Deja, žmonėms kartais patinka neapkęsti kitų.

    Vis dėlto verta ne apkalbinėti įprastąja, neigiama prasme, o kurti tvirtus neuro-socialinius tiltus.

    Apibendrinimas

    Apkalbos – natūralus socialinių ryšių palaikymo mechanizmas, streso mažinimo priemonė ir svarbus mokymosi įrankis.

    Tačiau reikia mokėti neperžengti ribos.

    Tinkamai naudojamos, jos tampa ne gėdingu įpročiu, o vertingu resursu, padedančiu išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir darną santykiuose.

  • Tegyvuoja žiemos miegas!

    Tegyvuoja žiemos miegas!

    Nuo nemigos nesame apsaugoti nė vienas.

    Specialistai netgi sako: jeigu visi, kenčiantys nuo jos, naktį užsidegtų šviesą, nebereikėtų gatvės žibintų.

    Kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jis skundžiasi miego sutrikimais. Miegas „sensta“ kartu su mūsų organizmu, o reikalavimus jam keliame tuos pačius – norisi miegoti taip pat giliai ir saldžiai, kaip jaunystėje. Tad, kam slėpti, neapsikentę griebiamės kokių nors užmigti padedančių tablečių.

    Tačiau kartais miegui pasaldinti visiškai pakanka režimo – paprastų taisyklių, kurių derėtų laikytis visiems nepaisant amžiaus.

    Prieš eidami miegoti, pasakykite…

    „Ne“ sočiam maistui

    Vakare suvalgytas mėsos patiekalas – pernelyg didelis krūvis skrandžiui ir žarnynui. Verčia juos intensyviai dirbti tuo metu, kai organizmui reikia ilsėtis.

    Nederėtų piktnaudžiauti ir prieskoniais – jie gali suerzinti rėmenį.

    Galiausiai, visi produktai, kuriuose yra kofeino, įaudrina nervų sistemą ir neleidžia užmigti, todėl prieš naktį nevalgykite šokolado, negerkite arbatos, kavos, kolos.

    Beje, nikotinas yra ne ką mažesnis peilis miegui nei kofeinas. Tad jei jau sąmoningai nuodijatės, pasistenkite atsisakyti bent paskutinės cigaretės prieš miegą.

    „Taip“ sveikai vakarienei

    Vakarienei labai tinka ryžiai, nes jie skatina organizmą gaminti serotoniną – vadinamąjį geros nuotaikos hormoną. O jis reikalingas, kad išsiskirtų melatoninas – miego hormonas.

    Kad maistas skatintų gerą miegą, jame turi būti angliavandenių. Bet nepamirškite ir daržovių, juolab kad žalumynuose yra magnio, atpalaiduojančio nervų sistemą.

    Šilto pieno stiklinė prieš einant gulti – klasikinis gero miego receptas.

    „Ne“ sportui po vakarienės

    Intensyvūs fiziniai krūviai išvargina ir kartais tikrai gali padėti užmigti. Bet jokiu būdu ne gerai išsimiegoti, nes jie susiję su labiausiai organizmą įaudrinančios medžiagos – adrenalino – išsiskyrimu.

    Prieš miegą venkite bet kokio sunkaus fizinio darbo: nederėtų tvarkyti kambarių, perstatinėti baldų.

    „Taip“ kasdieniams ritualams

    Įprastiniai veiksmai vakare veikia organizmą beveik taip pat, kaip migdomieji vaistai. Todėl įpraskite prieš eidami gulti pasivaikščioti pusvalandį arba išsimaudyti šiltoje vonioje. Kad vandens procedūros greičiau užliūliuotų, įpilkite į vonią liepžiedžių nuoviro arba levandų ekstrakto.

    „Ne“ vėlyvo vakaro pramogoms

    Miegamajame neturėtų stovėti televizorius. Be to, lovoje negalima ir valgyti, skaityti laikraščių (tai labai kenkia stuburui ir akims – išimtį galima padaryti nebent gerai knygai, bet ne ilgiau kaip 20–30 minučių!) ir juo labiau dirbti. Ši vieta turi asocijuotis tik su poilsiu, atsipalaidavimu ir kitais maloniais dalykais, bet ne įtampa.

    „Taip“ gerai nuotaikai

    Pasistenkite prieš miegą išvengti barnių, apsikeitimo aštresniais žodžiais su draugais ar namiškiais – santykių aiškinimąsi atidėkite rytui. Ir visada eikite miegoti ramia sąžine.

    „Ne“ vakarinei pamainai prie kompiuterio

    Niekas taip dažnai nesukelia nemigos ir „neužveda“ organizmo, kaip darbas kompiuteriu.

    „Taip“ visiems atsipalaidavimo būdams

    Išbandykite savitaigos treniruotes, jogą, meditaciją – tai idealus būdas laikui praleisti prieš miegą.

    Svarbu atminti

    Naujausi moksliniai tyrimai parodė, jog pernelyg ilgas miegas kenkia sveikatai.

    Anot specialistų, žmonės, kurie lovoje praleidžia mažiau kaip septynias valandas, yra stipresnės sveikatos ir gyvena ilgiau.

    Jeigu blogai miegate jau kelias savaites iš eilės, jeigu miegas sutrinka dažniau nei tris kartus per savaitę, derėtų pasikonsultuoti su specialistu.

         Įdomūs faktai

    Miego sutrikimai turi profesinę „potekstę“. Statistikos duomenimis, nemiga – amžina palydovė žmonių, dirbančių teisinėje sistemoje (teismuose, prokuratūroje, užsiimančių advokato praktika), švietimo sistemoje, kultūros bei meno srityse. Yra ir sezoninių nukrypimų: paprastai pavasarį ir rudenį visi miegame prasčiau.

  • Psichiatrė apie šventinį pavojų: kartais neatlaikome bendravimo su artimaisiais intensyvumo

    Psichiatrė apie šventinį pavojų: kartais neatlaikome bendravimo su artimaisiais intensyvumo

    Kokios krizės mūsų gali tykoti prie šventinio stalo, jaukai blizgant kalėdinei eglutei? Ar egzistuoja sezoninė depresija? Kokį svarbų niuansą reikia žinoti apie šviesos terapiją? Į klausimus atsako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.

    – „Kodėl per didžiąsias metų šventes apninka liūdesys“ – tokiu klausimu mirga antraštės prieš kiekvienas Kalėdas. O kaip kalėdinis, naujametis laikotarpis atsispindi Psichiatrijos klinikos darbe?

    – Psichiatrijos klinikos darbe su tam tikru sezoniškumu susiduriame. Kaimiškas vietoves aptarnaujantys skyriai puikia žino, kada būna bulvių sodinimo laikas ar bulviakasis, na, o po didžiųjų metų švenčių kurį laiką visa eilė asmenų informuoja, kad jie gėrė „nuo Kalėdų“, Velykų, Joninių.

    Kalėdos vis tiktai yra ypatinga šventė. Joje yra daug iš vaikystės atėjusio stebuklo laukimo ir džiugesio, susijungimo su šeima. Todėl didelė dalis pacientų, jei tik būsena nėra labai sunku, atideda kreipimąsi į specialistus ir lieka namuose – su šeima ar su savo prisiminimais. Tačiau tie, kurie vis tiktai atvažiuoja ar yra atvežami, dažnai ženkliai sunkesnėse būsenose ar situacijose.

    Patenka žmonės po šeimyninių konfliktų, žmonės, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių kalėdiniame laikotarpyje išgyvena netektį, vienatvę ar beprasmiškumą. Vėliau atvyksta tie, kurie šventiniame laikotarpyje gausiai piktnaudžiavo alkoholiu, ir tie, kurie ilgą laiką būnant su seniai matytais šeimos nariais „neatlaikė“ bendravimo intensyvumo.

    – Ar egzistuoja sezoninė depresija? Galbūt tai dar vienas „madingas“ mitas?

    – Iš tiesų tai nėra mitas, tačiau tik tuo atveju, jei pats terminas vartojamas teisingai. Apskritai sezoniškumas yra būdingas nuotaikos sutrikimams, yra žmonių, kuriems depresija vystosi, pvz. rudenį ir pavasarį.

    Tačiau kai kalbame apie sezoninę depresiją, dažniausiai turime galvoje „žieminę“ depresiją arba anglų kalba naudojamą terminą „winter blues“, kurį galėtume išversti kaip žiemos liūdesį. Ši depresija turi ir tam tikrą biologinį pagrindą, t. y. jos vystymuisi įtakos turi melatonino sistema, reaguojanti į sumažėjusį saulės šviesos kiekį, nors pats atsiradimo mechanizmas nėra toks paprastas ir jame dalyvauja visa eilė kitų smegenų veiklai svarbių medžiagų.

    Svarbu paminėti, kad sezoninei depresijai nėra būdingas grynas liūdesys, o dažnai pats nuotaikos pablogėjimas pasireiškia saikingu liūdesiu ar tik dirglumu, o pirmame plane dažnai stebime kitus simptomus, tokius kaip energijos stoka, mieguistumas dienos metu, sunkumai susikaupti, potraukis saldumynams.

    Tai patiriantys asmenys labai aiškiai įvardija, kada jiems pradeda blogėti savijauta („kai trumpėja dienos“, „kiekvieną rudenį“ ir pan.), o taip pat ir kada pradeda gerėti savijauta, dažnai akcentuodami arba sausio vidurį, kai akivaizdžiai pailgėja diena, ar pavasario pradžią.

    – Kiek veiksmingos „naminės“ priemonės – jonažolių preparatai, serotoninas, vitaminas D, 5–HTP, kt., – kurios, žadama, kaip ant mielių pakels nuotaiką ir nuvys sezoninę depresiją?

    – Depresija yra tokia būsena, kai „mielių metodas“ nelabai veikia. Aišku, pastaruoju metu yra tam tikrų greitai veikiančių medžiagų, kurios vis plačiau naudojamos, tačiau ir jos naudojamos deriniuose bei esant tam tikroms sąlygoms. Dažniausiai depresijos gydymas yra lėtas ir susijęs ne tik su biologinėmis, bet ir psichologinėmis ir socialinėmis priežastimis bei jų valdymu.

    Manau, kad tinkamas vitamino D naudojimas, jei ženkliau ir nepagerins nuotaikos, tai tikrai bus naudingas daugeliui organizmo funkcijų. Jonažolė daugelyje tautų yra žinoma kaip nuotaiką veikianti vaistažolė, jos naudojimas gali būti naudingas, tačiau jis turėtų būti suderintas su specialistu. Kodėl? Depresijos priežasčių, kaip ir minėjau, yra daug, todėl visada būtina į depresijos atsiradimą ir gydymą žiūrėti kompleksiškai ir tvarkytis su visais faktoriais, turėjusiais įtakos depresijos atsiradimui.

    Serotonino pirmtakai irgi gali būti neblogai, tačiau depresijos mechanizmas nėra toks primityvus kaip paprastas serotonino stygius, – viskas yra sudėtingiau.

    Jei jau kalbame apie sezoninės arba „žieminės“ depresijos gydymą, paminėčiau vieną priemonę, kuri yra pakankamai saugi, greitai veikianti ir gan plačiai paplitusi kraštuose, kuriuose pilkas ir tamsus šaltasis sezonas. Kalbu apie šviesos terapiją, kai nuotaikai atstatyti naudojamos lempos, kurių šviesa atitinka saulės spektrą. Reguliarus žiūrėjimas į tokios lempos šviesą, greitai ir pakankamai efektyviai veikia nuotaiką. Aišku, yra tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis, pvz. daryti tai rytais, nes vakarinis tokios lempos naudojimas gali pabloginti miego kokybę.

    Na, o tiems, kurie nenori leisti laiko prie šviesos terapijos lempos ar nemėgsta „chemijos“, rekomenduočiau lengvais atvejais daugiau laiko leisti saulės šviesoje, daugiau judėti, kas vėlgi neblogai veikia nuotaiką.