Žyma: statinai

  • Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Cholesterolis: priešas ar būtina organizmo medžiaga?

    Apie cholesterolį kalbame tiek daug, kad kartais ima atrodyti, jog pats žodis jau reiškia problemą. Kraujo tyrime skaičius didesnis – vadinasi, reikia jį mažinti. Tačiau žmogaus organizme viskas nėra taip paprasta.

    Cholesterolis nėra atlieka. Jo mums reikia ląstelėms, hormonams, vitaminui D ir tulžies rūgštims gaminti. Kita vertus, mokslas gana aiškiai rodo, kad ilgą laiką kraujyje cirkuliuojantis per didelis aterogeninių lipoproteinų, ypač LDL, kiekis didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Taigi kur tiesa? Kaip dažnai būna medicinoje – ne viename skaičiuje.

    Cholesterolis organizmui būtinas

    Didžiąją dalį cholesterolio organizmas pasigamina pats, daugiausia kepenyse. Jis yra svarbi ląstelių membranų dalis, naudojamas steroidinių hormonų ir tulžies rūgščių sintezei.

    Tai reiškia, kad cholesterolis nėra medžiaga, kurią organizmas stengiasi bet kokia kaina pašalinti.

    Kartu svarbu atskirti du dalykus: cholesterolį kaip organizmui reikalingą medžiagą ir jo pernešimą kraujyje.

    Cholesterolis kraujyje keliauja lipoproteinų dalelėse. Būtent jų, ypač LDL ir kitų aterogeninių dalelių, perteklius ir ilgalaikis poveikis kraujagyslėms yra svarbus vertinant širdies ligų riziką.

    Kiaušiniai nėra tas pats, kas LDL

    Ilgą laiką mitybos rekomendacijose daug dėmesio buvo skiriama cholesterolio kiekiui maiste.

    2015 metais JAV mitybos rekomendacijose atsisakyta ankstesnės konkrečios 300 mg per dieną cholesterolio ribos. Tai buvo svarbus pokytis – paaiškėjo, kad su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio koncentracijos kraujyje ryšys nėra toks tiesioginis, kaip manyta anksčiau.

    Tačiau tai nereiškia, kad galima visiškai nekreipti dėmesio į mitybą.

    Daug svarbiau, kiek racione yra sočiųjų ir nesočiųjų riebalų, kiek valgoma daržovių, vaisių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų, žuvies ir kiek – stipriai perdirbto maisto.

    Todėl vienas kiaušinis ir riebi dešra nėra lygiaverčiai vien todėl, kad abiejuose yra cholesterolio.

    Cukraus pramonės istorija – tikra, bet jos nereikėtų pervertinti

    2016 metais žurnale „JAMA Internal Medicine“ paskelbta istorinių dokumentų analizė parodė, kad XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV cukraus pramonė finansavo mokslininkus, kurie apžvalgose daugiausia akcentavo riebalų ir cholesterolio vaidmenį širdies ligose, o cukraus reikšmę sumenkino.

    Tai svarbi mokslo istorijos pamoka – finansiniai interesai gali paveikti tai, kokie klausimai keliami ir kaip interpretuojami duomenys.

    Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad LDL ir aterosklerozės ryšys yra išgalvotas.

    Per kelis dešimtmečius sukaupti genetiniai, epidemiologiniai ir klinikiniai duomenys nuosekliai rodo: kuo ilgiau žmogaus kraujagysles veikia didesnis aterogeninių lipoproteinų kiekis, tuo didesnė aterosklerozinių ligų rizika.

    Kas vyksta kraujagyslėje?

    Aterosklerozė nėra tiesiog „cholesterolis užkimšo vamzdį“.

    Procesas daug sudėtingesnis.

    LDL dalelės patenka į arterijos sienelę ir joje sulaikomos. Jos gali būti modifikuojamos, į procesą įsitraukia imuninės ląstelės, prasideda uždegiminė reakcija ir palaipsniui formuojasi aterosklerozinė plokštelė.

    Čia svarbūs ir oksidaciniai procesai, kraujagyslės sienelės būklė, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, genetika bei daugybė kitų veiksnių.

    Tačiau šis sudėtingumas LDL vaidmens nepanaikina. Priešingai – jo dalelių sulaikymas arterijos sienelėje laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės proceso etapų.

    Kur cholesterolį panaudoja kepenys?

    Viena iš svarbių cholesterolio „kelionių“ prasideda kepenyse.

    Iš cholesterolio gaminamos tulžies rūgštys. Jos reikalingos tam, kad galėtume virškinti ir pasisavinti riebalus bei riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K.

    Tulžies rūgštys veikia tarsi emulsiklis – padeda suskaidyti didelius riebalų lašus į smulkesnes daleles, kurias lengviau pasiekia virškinimo fermentai.

    Tulžis taip pat yra vienas iš kelių, kuriuo organizmas pašalina cholesterolio perteklių, bilirubiną ir kai kuriuos kitus junginius.

    Tulžies pūslė nėra tulžies gamykla

    Dar vienas dažnas nesusipratimas – manymas, kad pašalinus tulžies pūslę žmogus nebeturi tulžies.

    Tulžį gamina kepenys.

    Tulžies pūslė ją tik kaupia ir koncentruoja, o pavalgius išleidžia į žarnyną.

    Pašalinus pūslę kepenys tulžį gamina ir toliau, tik ji į žarnyną teka nuolat, mažesniais kiekiais.

    Kai kuriems žmonėms po operacijos gali atsirasti laisvesnės išmatos ar sunkesnis riebaus maisto toleravimas, tačiau dauguma ilgainiui maitinasi normaliai.

    Internete kartais siūlomi jaučio tulžies papildai, tačiau jie nėra standartinė rekomendacija kiekvienam žmogui po tulžies pūslės pašalinimo.

    Varis tikrai svarbus, bet ne stebuklingas sprendimas

    Pastaruoju metu populiaru cholesterolio, geležies ir kraujagyslių problemas aiškinti vario trūkumu.

    Dalis šių teiginių remiasi tikra biochemija.

    Varis reikalingas ceruloplazminui – baltymui, dalyvaujančiam geležies apykaitoje. Jis taip pat būtinas liziloksidazei, arba LOX – fermentui, padedančiam formuoti tvirtas kolageno ir elastino struktūras.

    Varis dalyvauja ir energijos gamyboje bei antioksidacinėse sistemose.

    Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad vario trūkumas yra pagrindinė aukšto cholesterolio, venų varikozės, aterosklerozės ar mažakraujystės priežastis.

    Tai būtų pernelyg didelis sudėtingos žmogaus biologijos supaprastinimas.

    Geležį organizmas taupo stebėtinai efektyviai

    Dar viena įdomi žmogaus fiziologijos detalė – geležies perdirbimas.

    Eritrocitai gyvena maždaug 120 dienų. Pasenę jie išardomi, o juose buvusi geležis nėra tiesiog išmetama.

    Organizmas ją susigrąžina ir vėl panaudoja naujam hemoglobinui gaminti.

    Per parą taip gali būti perdirbama apie 20–25 mg geležies, o iš maisto paprastai reikia pasisavinti tik apie 1–2 mg, kad būtų kompensuojami nuostoliai.

    Tačiau tai nereiškia, kad geležies trūkumas beveik neįmanomas.

    Jį gali sukelti kraujavimas, menstruacijos, nėštumas, nepakankama mityba, virškinimo sistemos ligos ir sutrikęs geležies pasisavinimas.

    Todėl mažas feritinas nėra rodiklis, kurį reikėtų automatiškai nurašyti kaip vien „blogą geležies reguliavimą“.

    Vienas skaičius visos istorijos nepapasakoja

    Šioje vietoje galima sutikti su viena populiariosios kritikos mintimi: žmogaus sveikatos tikrai nereikėtų vertinti pagal vieną laboratorinį skaičių.

    Tas pats LDL kiekis gali turėti visiškai skirtingą reikšmę dviem žmonėms.

    Svarbu amžius, kraujospūdis, rūkymas, diabetas, inkstų funkcija, šeimos istorija, buvę infarktai ar insultai bei kiti rizikos veiksniai.

    Dėl to šiuolaikinėje medicinoje vertinama ne vien cholesterolio koncentracija, bet ir bendra širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Ar statinai tik „gydo skaičių“?

    Tai viena dažniausių diskusijų apie cholesterolį.

    Jei statinas būtų skiriamas vien tam, kad laboratoriniame lape būtų gražesnis skaičius, tokia kritika turėtų pagrindo.

    Tačiau gydymo tikslas yra ne pats LDL skaičius.

    Tikslas – sumažinti infarkto, insulto ir kitų aterosklerozinių ligų tikimybę tiems žmonėms, kurių rizika pakankamai didelė.

    Dideli atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad LDL mažinimas statinais ir kitais vaistais mažina šių įvykių riziką. Kuo žmogaus pradinė rizika didesnė, tuo didesnė ir galima gydymo nauda.

    Todėl vaistų poreikis vertinamas individualiai.

    Cholesterolis nėra nei geras, nei blogas

    Galbūt didžiausia klaida yra bandymas visą cholesterolio istoriją sutalpinti į dvi etiketes – „geras“ ir „blogas“.

    Pats cholesterolis nėra blogas.

    Be jo negalėtume gyventi.

    Tačiau žmogui būtina medžiaga gali tapti problemos dalimi, kai jos transportavimas ir kiekis tam tikrose organizmo vietose tampa netinkamas.

    Panašiai yra su gliukoze, geležimi ar kalciu – mums jų reikia, tačiau daugiau nebūtinai reiškia geriau.

    Todėl, pamačius padidėjusį cholesterolį, verta klausti ne tik „kaip jį sumažinti?“, bet ir platesnių dalykų: kokia mano bendra širdies ir kraujagyslių rizika, koks LDL ir kitų lipoproteinų kiekis, koks kraujospūdis, kaip maitinuosi, kiek judu, ar rūkau, ar turiu kitų rizikos veiksnių?

    Būtent toks požiūris leidžia ne „gydyti skaičių“, o vertinti žmogų.

    Šaltiniai

    Straipsnis parengtas remiantis Europos aterosklerozės draugijos ekspertų išvada apie LDL ir aterosklerozės priežastinį ryšį, JAV bei Europos lipidų ir mitybos rekomendacijomis, Nacionalinės medicinos bibliotekos (NCBI) medžiaga apie tulžies rūgščių, geležies ir vario apykaitą bei „JAMA Internal Medicine“ publikuota cukraus pramonės dokumentų analize.

    Europos aterosklerozės draugija – LDL ir aterosklerozė

    NCBI – tulžies rūgščių fiziologija

    JAMA – cholesterolio kiekis maiste ir širdies bei kraujagyslių rizika

    NCBI – vario ir geležies apykaita

    Pastaba: straipsnis yra pažintinis. Individualų cholesterolio rodiklių vertinimą ir gydymo poreikį reikėtų aptarti su gydytoju, ypač jei jau sergama širdies ar kraujagyslių liga, diabetu ar yra kitų didelės rizikos veiksnių.

  • Statinai cholesteroliui mažinti: ko geriau nevartoti kartu

    Statinai cholesteroliui mažinti: ko geriau nevartoti kartu

    Statinai – vieni dažniausiai skiriamų vaistų padidėjusiam cholesterolio kiekiui mažinti ir širdies bei kraujagyslių ligų rizikai mažinti.

    Tačiau vartojant šiuos vaistus svarbu žinoti, kad kai kurie maisto produktai, sultys ir papildai gali pakeisti statinų poveikį – sustiprinti šalutinį poveikį arba, priešingai, sumažinti vaisto veiksmingumą.

    Greipfrutų sultys – ne visiems statinams

    Daugiausia žinoma apie greipfrutų ir kai kurių statinų sąveiką. Greipfrutuose esančios medžiagos gali slopinti fermentą CYP3A4, kuris padeda organizmui skaidyti dalį vaistų. Dėl to kraujyje gali susikaupti daugiau statino, nei numatyta.

    Tai ypač aktualu vartojant simvastatiną ir atorvastatiną, taip pat lovastatiną. Per didelė šių vaistų koncentracija didina raumenų pažeidimo, kepenų sutrikimų, o labai retais atvejais – rabdomiolizės ir inkstų pažeidimo riziką.

    Svarbu suprasti, kad ne visi statinai vienodai reaguoja į greipfrutus. Todėl nereikėtų savarankiškai jų atsisakyti vien todėl, kad vartojate cholesterolį mažinantį vaistą – verta patikrinti konkretaus preparato pakuotės lapelį arba paklausti vaistininko.

    Beje, panašiai gali veikti ne tik greipfrutai. FDA įspėja, kad sąveika galima ir su pomelais, Sevilijos apelsinais, dažnai naudojamais karčiajame marmelade, bei kai kuriais kitais citrusiniais vaisiais.

    „Natūralus statinas“ gali reikšti dvigubą dozę

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti papildus su raudonosiomis mielėmis fermentuotais ryžiais.

    Tokiuose produktuose gali būti monakolino K – medžiagos, kuri chemiškai yra tokia pati kaip vaistas lovastatinas. Kitaip tariant, žmogus, vartojantis statiną ir papildomai geriantis tokį preparatą „cholesteroliui mažinti“, gali iš esmės gauti papildomą statino dozę.

    Tai gali padidinti raumenų, kepenų bei inkstų pažeidimo riziką.

    Dar viena problema – skirtinguose papilduose monakolino K kiekis gali labai skirtis, todėl vartotojas ne visada žino, kokią dozę iš tikrųjų gauna. Be to, kai kuriuose produktuose gali būti citrinino – inkstams žalingos medžiagos.

    Todėl vartojant statinus raudonųjų mielių ryžių papildų savarankiškai derinti nereikėtų.

    Jonažolė gali susilpninti vaisto poveikį

    Kitokia sąveika galima su jonažolės preparatais, dažnai vartojamais nuotaikai gerinti ar lengvesniems emociniams sutrikimams.

    Jonažolė gali pagreitinti kai kurių vaistų skaidymą organizme. Dėl to tam tikrų statinų, pavyzdžiui, simvastatino, koncentracija kraujyje gali sumažėti, o vaistas veikti silpniau.

    Problema ta, kad žmogus gali manyti, jog „natūralus“ papildas nieko bendro su receptiniais vaistais neturi. Tačiau būtent augaliniai preparatai kartais pasižymi stipria farmakologine sąveika.

    Atsargiai ir su koncentruotos žaliosios arbatos papildais

    Įprastai geriama žalioji arbata daugumai žmonių nėra problema, tačiau didelės koncentracijos žaliosios arbatos ekstraktai papildų pavidalu gali veikti kai kurių vaistų koncentraciją.

    NCCIH nurodo, kad koncentruotos žaliosios arbatos papildai gali mažinti atorvastatino kiekį kraujyje ir taip teoriškai silpninti jo poveikį.

    Be to, didelės koncentracijos žaliosios arbatos ekstraktai retais atvejais siejami ir su kepenų pažeidimu. Todėl vartojant statinus, kurie taip pat metabolizuojami kepenyse, tokį papildą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    O kaip vitaminas B3 – niacinas?

    Niacinas, arba vitaminas B3, didelėmis dozėmis anksčiau buvo naudojamas cholesterolio kiekiui koreguoti. Tačiau vartojamas kartu su statinais jis gali didinti raumenų pažeidimo riziką.

    Todėl didelės dozės niacino papildų nereikėtų pradėti vartoti savarankiškai vien dėl to, kad ant etiketės parašyta „cholesteroliui“.

    Kokie simptomai turėtų kelti nerimą?

    Statinus vartojantis žmogus turėtų kreiptis į gydytoją, jei atsiranda neįprastas ir stiprus raumenų skausmas, raumenų silpnumas, tamsus šlapimas, ryškus nuovargis ar kiti neįprasti simptomai.

    Tokios reakcijos retos, tačiau jos gali rodyti rimtesnį raumenų pažeidimą.

    Svarbiausia – neatsisakyti statino savavališkai

    Pastebėjus informaciją apie galimą sąveiką nereikėtų savarankiškai nutraukti statino vartojimo. Skirtingi šios grupės vaistai skiriasi, todėl tai, kas aktualu simvastatinui, nebūtinai vienodai galioja rosuvastatinui ar kitam preparatui.

    Saugiausias principas paprastas: gydytojui ar vaistininkui pasakyti ne tik apie vartojamus vaistus, bet ir apie visus papildus, žolinius preparatus bei įpročius, pavyzdžiui, kasdien geriamas greipfrutų sultis.

    Ypač svarbu tai prisiminti perkant papildus, reklamuojamus kaip „natūralūs cholesterolio mažintojai“.

    Žodis „natūralus“ dar nereiškia, kad produktas negali veikti taip pat stipriai kaip vaistas – ar su juo pavojingai sąveikauti.

  • Padidėjęs cholesterolis – ne visada blogai

    Padidėjęs cholesterolis – ne visada blogai

    Širdies ligos – negailestingiausias žudikas visame pasaulyje neišskiriant ir Lietuvos. Tačiau didelis cholesterolis jas sukelia toli gražu ne visada, atskleidė naujausias tyrimas.

    JAV, Floridoje vieno klinikinės kardiologijos instituto specialistai bemaž penkerius metus tyrė 80 asmenų, besilaikančių mažai angliavandenių turinčio maisto dietos, arba kitaip ketodietos, sveikatą.

    Ir pastebėjo, jog net kai žmonėms nustatytas aukštas mažo tankio lipoproteinų, arba „blogojo“ cholesterolio, kiekis kraujyje, anaiptol ne visada arterijose pradeda kauptis cholesterolio plokštelės ar išsivysto širdies liga.

    Amerikiečių kardiologų vertinimu, taip yra dėl to, kad ketodietos laikęsi tyrimo dalyviai turėjo sveiką medžiagų apykaitą.

    Iš viso tyrime dalyvavo 160 asmenų – dvi grupės po 80 žmonių, kurių amžiaus vidurkis siekė 55-erius metus. Viena grupė, kaip minėta, laikėsi mažo angliavandenių ir didelio baltymų bei riebalų kiekio dietos, antroji jokios ypatingos dietos nesilaikė.

    Rizika susirgti širdies liga visiems tyrimo dalyviams buvo vienoda. Tačiau per tuos beveik penkerius metus nė vienam iš jų nepastebėtas spartesnis grėsmės tapti širdininku progresavimas.

    Teko daryti išvadą, kad ryšio tarp cholesterolio lygio ir jo plokštelių sankaupų kraujagyslėse nebuvo nė vienoje tiriamųjų grupėje. Vadinasi, jeigu žmogus nevalgo daug cukraus ir angliavandenių, širdies liga jiems gali ir negrėsti – net jei aukštas cholesterolis.

    Tokie rezultatai, mano mokslininkai, turėtų paveikti medikų darbą su pacientais, kuriems nustatytas didelis „blogojo“ cholesterolio kiekis. Ignoruoti pastarojo jokiu būdu negalima, tačiau dabar jau akivaizdu, kad prieš skiriant vaistus cholesteroliui mažinti reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Kiekvieno paciento – net ir turinčio genetinį polinkį – rizika privalo būti įvertinta individualiai. Nes dešimtmečius gyvavęs tikėjimas, jog riebalai ir cholesterolis – didžiausias blogis, pranašaujantis širdies ligą, kaip paaiškėjo, neturi svarių įrodymų.

    Kalbant apie statinus – vaistus, mažinančius cholesterolio kiekį, – specialistai pripažįsta jų veiksmingumą mažinant infarktų skaičių tarp didelės rizikos grupės pacientų.

    Tačiau pabrėžia ir tai, kad didžioji dalis klinikinių statinų tyrimų buvo atlikta su pacientais, dauguma kurių pripažinti metaboliškai nesveikais.