Žyma: sportas

  • Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti

    Kaip nesenti net po 70-ies: vien sporto gali nepakakti

    Kai kalbame apie senėjimą, dažniausiai pirmiausia pagalvojame apie žilus plaukus, raukšles ar skaudančius sąnarius.

    Tačiau gydytojams ir mokslininkams kur kas svarbesnis kitas dalykas – senatvinis silpnumas.

    Tai būsena, kai žmogaus organizmui vis sunkiau atsigauti po ligų, traumų ar didesnio krūvio, lėtėja eisena, silpsta raumenys, dažnėja griuvimai, didėja hospitalizacijos rizika.

    Senėjimas nėra vienodas visiems. Vienas žmogus ir aštuoniasdešimties dar vaikšto po parką, tvarkosi namuose, keliauja ir bendrauja, o kitas jau sulaukęs šešiasdešimt penkerių sunkiai lipa laiptais.

    Dėl to mokslininkai vis dažniau domisi ne tik tuo, kiek žmogus sportuoja ar kaip maitinasi, bet ir tuo, kaip jis gyvena plačiąja prasme.

    Naujas Monasho universiteto Australijoje tyrimas parodė, kad sveikam senėjimui svarbi ne vien fizinė veikla.

    Mokslininkai 11 metų stebėjo daugiau kaip 12 tūkst. 70 metų ir vyresnių žmonių ir vertino, kaip jų socialiniai ryšiai, protinę veiklą skatinantys užsiėmimai, išėjimas iš namų, skaitymas, kūryba ar dalyvavimas bendruomenės veikloje susiję su senatvinio silpnumo rizika.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrėjai vertino 19 skirtingų veiklų – nuo skaitymo, laiškų rašymo, naudojimosi kompiuteriu ir žaidimų iki dalyvavimo klubuose, kursuose ar bendruomeninėse veiklose.

    Fiziniai pratimai ir mityba šiame tyrime nebuvo pagrindinis analizės objektas, nes jų nauda sveikam senėjimui jau gana gerai įrodyta.

    Per stebėjimo laikotarpį buvo vertinama ėjimo sparta, rankos sugriebimo jėga, pažintinės funkcijos, gebėjimas atlikti kasdienius darbus, sveikatos sutrikimų kaupimasis ir kiti rodikliai.

    Senatvinis silpnumas buvo matuojamas dviem skirtingais metodais, kad rezultatai būtų patikimesni.

    Rezultatai parodė, kad dažnesnis socialinis ir protinis įsitraukimas buvo susijęs su lėtesniu silpnumo didėjimu.

    Pavyzdžiui, žmonės, kurie dažniau palaikė socialinius ryšius, dalyvavo veiklose, išvykdavo iš namų, skaitė, naudojosi kompiuteriu ar užsiėmė kitomis protą stimuliuojančiomis veiklomis, turėjo maždaug 2–5 proc. mažesnę riziką tapti silpni.

    Skaičiai nėra įspūdingi, bet svarbu tai, kad ryšys išliko ilgą laiką ir buvo matomas net įvertinus kitus veiksnius, tokius kaip fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholis, išsilavinimas ar vartojamų vaistų skaičius.

    Kodėl vien sporto neužtenka?

    Tai nereiškia, kad sportą galima pakeisti kryžiažodžiais ar knygų klubu.

    Fizinis aktyvumas išlieka vienas svarbiausių sveiko senėjimo veiksnių – jis palaiko raumenis, širdį, pusiausvyrą, medžiagų apykaitą ir savarankiškumą.

    Pasaulio sveikatos organizacija vyresniems suaugusiesiems rekomenduoja reguliarią fizinę veiklą, raumenų stiprinimo pratimus ir pusiausvyrą lavinančias veiklas, kurios padeda mažinti griuvimų riziką.

    Tačiau žmogus nėra vien raumenys ir sąnariai. Socialiniai ryšiai, protinė veikla ir dalyvavimas bendruomenėje taip pat gali palaikyti sveikatą.

    Kai žmogus turi priežastį išeiti iš namų, susitikti su kitais, nueiti į biblioteką, chorą, paskaitą, klubą ar muziejų, jis juda daugiau, gauna emocinę atramą, treniruoja atmintį, kalbą, dėmesį ir planavimą.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad socialinis įsitraukimas gali mažinti vienišumo ir izoliacijos riziką, o lėtinė socialinė izoliacija siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika.

    Kas ypač naudinga vyresniame amžiuje?

    Mokslininkai išskyrė kelias veiklų grupes, kurios buvo susijusios su palankesniu senėjimu.

    Tai bendravimas su artimaisiais ir draugais, dalyvavimas klubuose ar bendruomeninėse veiklose, išėjimas iš namų į biblioteką, renginius, kursus ar susitikimus, skaitymas, rašymas, naudojimasis kompiuteriu, muzikos klausymasis ar kita protą įtraukianti veikla.

    Svarbu, kad tai neturi būti brangūs ar sudėtingi užsiėmimai.

    Naudingas gali būti reguliarus pasivaikščiojimas su kaimynu, dalyvavimas senjorų klube, šachmatų ar stalo žaidimų vakaras, savanorystė, choras, mezgimo būrelis, paskaita bibliotekoje, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, ekskursijos po savo miestą ar net įprotis kartą per savaitę paskambinti keliems artimiems žmonėms.

    O kaip Lietuvoje?

    Lietuvoje nemaža dalis vyresnių žmonių gyvena vieni arba po išėjimo į pensiją netenka kasdienio bendravimo ritmo.

    Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose problema gali būti ne noras, o prieinamumas – transportas, sveikata, informacijos stoka ar baimė išeiti iš komforto zonos.

    Vis dėlto Lietuvoje jau yra nemažai galimybių. Daugelyje savivaldybių veikia Trečiojo amžiaus universitetai, bibliotekos organizuoja paskaitas, kūrybines dirbtuves ir skaitmeninio raštingumo mokymus, kultūros centrai kviečia į chorus, šokių, rankdarbių ar kitus būrelius, parapijose ir bendruomenėse vyksta renginiai, o visuomenės sveikatos biurai dažnai siūlo nemokamas ar nebrangias mankštas senjorams.

    Praktiškai tai reiškia, kad sveiko senėjimo planas neturėtų apsiriboti fraze „reikia sportuoti“.

    Geriau galvoti plačiau: kasdien šiek tiek pajudėti, valgyti visavertį maistą, palaikyti ryšį su žmonėmis, mokytis naujų dalykų ir turėti veiklų, dėl kurių norisi išeiti iš namų.

    Ką galima pradėti daryti jau dabar?

    Pirmas žingsnis gali būti labai mažas. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susitikti su draugu ar kaimynu pasivaikščioti. Užsirašyti į bibliotekos renginį. Pradėti lankyti mankštą ar chorą. Pasiūlyti šeimos nariui kartu nueiti į muziejų ar teatrą. Išmokti naudotis vaizdo skambučiais, jei vaikai ar anūkai gyvena kitame mieste ar užsienyje.

    Protinė veikla taip pat nebūtinai turi būti sudėtinga.

    Tinka skaitymas, kryžiažodžiai, stalo žaidimai, naujo recepto bandymas, eilėraščių mokymasis, užsienio kalbos pamokos, fotografija, rankdarbiai, muzikavimas ar net dienoraščio rašymas. Svarbiausia – reguliarumas ir malonumas. Veikla, kuri daroma tik iš pareigos, dažnai greitai nutrūksta.

    Po 70-ies sveikam senėjimui reikia ne tik sporto ir tinkamos mitybos.

    Svarbu ir tai, ar žmogus turi su kuo bendrauti, ar išeina iš namų, ar domisi naujais dalykais, skaito, mokosi, dalyvauja bendruomenėje.

    Kūnui reikia judesio, smegenims – veiklos, o žmogui – ryšio su kitais.

  • Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000

    Apie 80 proc. žmonių, sėkmingai numetusių svorio, per trejus–penkerius metus jo vėl priauga.

    Naujas didelės apimties Italijos ir Libano mokslininkų tyrimas rodo, kad rezultatui išlaikyti gali pakakti paprasto ir nemokamo įpročio – kasdien nueiti maždaug 8 500 žingsnių.

    Svarbu ir tai, kad šis skaičius mažesnis už plačiai įsitvirtinusią 10 000 žingsnių „normą“, kuri iš pradžių atsirado ne kaip mokslinė rekomendacija, o kaip rinkodaros idėja.

    Kaip atsirado 10 000 žingsnių mitas

    Prieš kalbant apie naują tyrimą, verta prisiminti, iš kur atsirado skaičius, įstrigęs milijonų žmonių galvose. Idėja kasdien nueiti 10 000 žingsnių siejama su Japonijoje apie 1965 m., po 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių, išpopuliarėjusiu žingsniamačiu „Manpo-kei“, kurio pavadinimas reiškia „10 000 žingsnių matuoklis“.

    Šis skaičius nebuvo nustatytas kaip ideali dienos norma kokiame nors klinikiniame tyrime. Jis buvo patogus, apvalus, lengvai įsimenamas ir gerai tiko reklamai. Laikui bėgant 10 000 žingsnių tikslą perėmė ir išmanieji laikrodžiai bei fizinio aktyvumo programėlės, todėl jis įsitvirtino kasdienėje sveikatingumo kultūroje.

    Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nauda sveikatai prasideda gerokai anksčiau, o norint išlaikyti numestą svorį nebūtinai reikia siekti „magiško“ 10 000 žingsnių skaičiaus.

    Kaip mokslininkai tyrė žingsnių ir svorio ryšį

    Naujas darbas buvo pristatytas 33-ajame Europos nutukimo kongrese ECO 2026 Stambule ir paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“. Tyrimui vadovavo Modenos ir Redžo Emilijos universiteto Italijoje profesorius Marwanas El Ghochas.

    Mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę – tai reiškia, kad jie surinko ir iš naujo įvertino daugelio anksčiau atliktų klinikinių tyrimų duomenis. Iš viso į apžvalgą įtraukta 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o metaanalizei panaudoti 14 iš jų duomenys. Iš viso analizuoti 3 758 suaugusiųjų duomenys, dalyvių amžiaus vidurkis siekė 53 metus.

    Tyrimuose buvo lyginami gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės. Pirmieji gavo mitybos rekomendacijas, patarimų daugiau vaikščioti ir skaičiuoti žingsnius. Kontrolinė grupė arba laikėsi dietos be papildomos pagalbos, arba negavo jokios specialios intervencijos. Programos apėmė aktyvaus svorio metimo etapą ir vėlesnį svorio palaikymo laikotarpį.

    Žingsnių skaičius buvo vertinamas trimis momentais: tyrimo pradžioje, pasibaigus svorio metimo etapui – vidutiniškai po 7,9 mėnesio, ir pasibaigus svorio palaikymo etapui – vidutiniškai po 10,3 mėnesio.

    Kiek žingsnių padeda išlaikyti svorį

    Rezultatai buvo gana aiškūs. Tyrimo pradžioje abi grupės vaikščiojo panašiai: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai vidutiniškai nueidavo 7 280 žingsnių per dieną, o kontrolinės grupės dalyviai – 7 180.

    Vėliau rezultatai išsiskyrė. Gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai svorio metimo etapo pabaigoje žingsnių skaičių padidino iki 8 454 per dieną ir vidutiniškai neteko 4,39 proc. kūno masės – maždaug 4 kilogramų. Svorio palaikymo etapo pabaigoje jie vis dar nueidavo vidutiniškai 8 241 žingsnį per dieną.

    Kontrolinė grupė žingsnių skaičiaus beveik nepadidino ir reikšmingo svorio sumažėjimo nė viename etape nepasiekė. Skirtumas tarp grupių išliko ir pasibaigus aktyviam svorio metimui: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai išlaikė maždaug 3,3 proc. sumažėjusią kūno masę, o kontrolinės grupės rodikliai iš esmės grįžo prie pradinių.

    Ypač įdomu tai, kad ryšys tarp žingsnių skaičiaus ir svorio išlaikymo buvo stipresnis būtent palaikymo etape. Kitaip tariant, vaikščiojimas gali būti svarbesnis ne tiek pačiam svorio metimui, kiek tam, kad numesti kilogramai negrįžtų.

    Kodėl žingsnių norma gali skirtis

    Svarbu šio skaičiaus nepaversti nauju universaliu įstatymu. Patys tyrimo autoriai pabrėžia, kad maždaug 8 500 žingsnių riba kol kas yra preliminarus orientyras, o ne galutinė klinikinė rekomendacija. Norint nustatyti aiškias ir kliniškai reikšmingas žingsnių normas, reikia papildomų tyrimų, kuriuose būtų iš anksto numatytos konkrečios ribos ir įvertintas vadinamasis dozės bei poveikio ryšys.

    Yra ir kitų išlygų. Metaanalizė apibendrina skirtingų tyrimų rezultatus. Nors atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai laikomi vienu patikimiausių įrodymų šaltinių medicinoje, šie duomenys vis tiek tiesiogiai neįrodo, kad būtent žingsniai lėmė visą rezultatą.

    Gyvenimo būdo programų dalyviai gavo kompleksinę pagalbą: mitybos rekomendacijas, patarimų dėl fizinio aktyvumo, įpročių keitimo strategijų ir progreso stebėjimo priemonių. Todėl atskirti vien tik žingsnių poveikį nuo visos programos poveikio nėra paprasta.

    Vis dėlto 8 500 žingsnių skaičius suteikia praktišką orientyrą – aiškų, išmatuojamą ir prieinamą kiekvienam, turinčiam išmanųjį telefoną ar paprastą žingsniamatį.

    Kodėl po svorio metimo kilogramai grįžta

    Profesorius M. El Ghochas problemą apibūdina tiesiai: viena didžiausių ir sudėtingiausių nutukimo gydymo užduočių yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui. Apie 80 proc. antsvorio turinčių ar nutukimu sergančių žmonių, kurie iš pradžių sėkmingai numeta svorio, per trejus–penkerius metus priauga dalį arba visą prarastą svorį.

    Būtent todėl bet kokia strategija, padedanti bent iš dalies spręsti šią problemą, turi didelę klinikinę vertę. Pasak profesoriaus M. El Ghocho, rekomendacija kasdien nueiti apie 8 500 žingsnių yra praktiška, nebrangi ir tvari elgesio strategija, kurią galima nesunkiai įtraukti į kasdienį gyvenimą.

    Tyrimas taip pat patvirtina, kad gyvenimo būdo keitimo programos išlieka veiksmingas nutukimo valdymo būdas. Jos gali padėti pasiekti nedidelį, bet kliniškai reikšmingą svorio sumažėjimą – apie 4–5 proc. – ir vėliau išlaikyti dalį rezultato, maždaug 3,5 proc. mažesnę kūno masę.

    Kaip surinkti 8 500 žingsnių be treniruočių

    Jeigu jau numetėte svorio arba tik planuojate tai padaryti, pagrindinė praktinė išvada paprasta: pasibaigus dietai nenustokite vaikščioti. Būtent svorio palaikymo etape fizinis aktyvumas, šio tyrimo duomenimis, gali turėti didžiausią reikšmę.

    Kartu nebūtina aklai vaikytis gražių apvalių skaičių. 8 500 žingsnių, pavertus atstumu, dažniausiai sudaro maždaug 6–7 kilometrus, priklausomai nuo žmogaus žingsnio ilgio. Tai gali būti kiek daugiau nei valanda įprasto ėjimo ramiu tempu.

    Žmogui, kuris jau nueina apie 7 000 žingsnių per dieną, reikėtų pridėti tik apie 1 200–1 500 papildomų žingsnių. Iš esmės tai gali būti viena trumpa pasivaikščiojimo atkarpa po vakarienės.

    Svarbiausia šio tyrimo žinia – ne pats konkretus skaičius, o požiūrio pokytis. Norint išlaikyti numestą svorį nebūtinos maratoninės treniruotės. Reguliarus vaikščiojimas, įtrauktas į įprastą dienos ritmą, gali tapti viena iš svarbių priežasčių, kodėl prarasti kilogramai nebegrįžta.

  • Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Daugelis įsitikinę, kad riebalai tiesiogine prasme „tirpsta“ ir virsta energija.

    Tačiau tai nėra visai taip: energija – tik šalutinis procesas, o didžioji dalis perteklinio svorio išnyksta kur kas mažiau akivaizdžiu būdu.

    Įsivaizduokite: nubėgate penkis kilometrus, išprakaituojate – atrodo, viskas aišku: prakaitas, kalorijos, riebalai ištirpo.

    Iš tiesų jūs… juos iškvėpavote!

    Kodėl lieknėjant mes iškvėpuojame riebalus

    Kai organizmas naudoja riebalų atsargas, jis skaido riebalų molekules (trigliceridus) į anglies, vandenilio ir deguonies atomus.

    Sudėtingų cheminių reakcijų metu šie elementai virsta anglies dioksidu (CO₂) ir vandeniu (H₂O).

    Ir štai svarbiausias faktas: apie 84 % riebalų mes netenkame su iškvėpimu, o likusius 16 % – su skysčiais (prakaitu, šlapimu ir net ašaromis).

    Kitaip tariant, po aktyvios treniruotės jūs tiesiogine prasme įkvepiate energiją ir iškvepiate riebalus.

    Šis procesas nėra magiškas – tai gryna chemija: norint „sudeginti“ 10 kg riebalų, reikia įkvėpti maždaug 29 kg deguonies ir iškvėpti 28 kg CO₂.

    Iš tų 10 kg riebalų 8,4 kg pasišalina su iškvėpimu (anglies dioksido pavidalu), o likę 1,6 kg – su vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad vien tik dažniau kvėpuoti nepadės sulieknėti – būtinas energijos deficitas ir fizinis aktyvumas.

    Kaip fizinis aktyvumas pagreitina riebalų pasišalinimą iš organizmo

    Mitybos apribojimai sumažina naujos energijos patekimą į kūną, o judėjimas pagreitina jos sąnaudas ir paskatina organizmą aktyviau šalinti anglies dioksidą.

    Kai einate, bėgate ar net juokiatės – jūsų kvėpavimas dažnėja, ir su kiekvienu iškvėpimu jūs išleidžiate į orą mažytes savo buvusių riebalų daleles.

    Net lengvas pasivaikščiojimas paspartina šį procesą.

    Beje, mokslininkai apskaičiavo: jeigu visi sudeginti riebalai virstų vien energija, jūs tiesiog užsidegtumėte – kūno temperatūra pakiltų iki pavojingo lygio.

    Todėl gamta pasirinko saugų kelią: ne sudeginti, o iškvėpuoti riebalus.

    Tad kitą kartą, kai po treniruotės su palengvėjimu ištarsite „uf!“, žinokite – tai ne tik nuovargio garsas.

    Tai garsas, kuriuo jūsų riebalai palieka kūną. 🙂

  • 5 testai senėjimui įvertinti

    5 testai senėjimui įvertinti

    Galite valgyti sveikiausią pasaulyje maistą, tačiau jei norite senti lėtai ir išlikti savarankiški net labai garbiame amžiuje, privalote jau dabar pasirūpinti trimis dalykais: savo pusiausvyra, jėgomis ir lankstumu.

    Klystate, jei manote, kad senti pradedame tik išėję į pensiją. Vos nuo 35-erių metų mes imame prarasti raumenų masę, mažėja kaulų tankis.

    Ir bene vienintelis būdas kovoti su tokiais amžėjimo pasireiškimais – kasdienis judėjimas ir mankšta.

    Pasistenkite dėl savęs dabar – stiprinkite raumenis, ugdykite lankstumą, gerinkite pusiausvyrą ir laikyseną, kad senatvėje nebūtų baisi nei osteoporozė, nei traumos, o jaustumėtės gal net tvirtesni nei tuomet, kai buvote trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai.

    Stovėjimas ant vienos kojos

    Kodėl tai svarbu. Gebėjimas išlaikyti vertikalią pozą – smulkmena (kaip mums atrodo), kurios nevertiname iki prarandame.

    Išmokę važiuoti dviračiu vaikystėje turbūt daugiau niekada ir nebesusimąstome apie pusiausvyros išlaikymą, kol vieną dieną suprantame, kad turime į kažką įsikibti norėdami saugiai išlipti iš vonios.

    Anot statistikos, kritimai – viena dažniausių mirtimi pasibaigiančių nelaimingų atsitikimų priežasčių po avarijų keliuose. O pusiausvyros sutrikimai siejami su ankstyva mirtimi.

    Tačiau išlaikyti pusiausvyrą – nemenkas iššūkis smegenims, reikalaujantis sklandaus akių, vestibulinės sistemos (vidinės ausies) ir proprioreceptorių galūnėse bendradarbiavimo.

    Kaip pagerinti pusiausvyrą. Dažniau stovėti ant vienos kojos. Šis patarimas jau seniai sklando internete ir po socialinius tinklus – ir ne be svarios priežasties.

    Jeigu norite įvertinti esamą savo pusiausvyros būklę, pabandykite stovėdami ant vienos kojos užsirišti kitos bato raištelį. Taip sužinosite ir tai, ar vienos kūno pusės pusiausvyra nėra geresnė nei kitos. (Jeigu triukas su bato raišteliais atrodo pernelyg ekstremalus, pabandykite pastovėti ant vienos kojos, kol valotės dantis – kad turėtumėte galimybę atsiremti į praustuvę.)

    O tada, jei reikia, imkitės pratimų, padėsiančių pusiausvyrą pagerinti.

    Ko iš savęs tikėtis? Jeigu esate jaunesni kaip 40-ies, turėtumėte išstovėti ant vienos kojos 43 sekundes be pertrūkio.

    40–49 metų asmenims minimumas – 40 sekundžių.

    50–59 metų – 37 sekundės.

    60–69 metų – 30 sekundžių.

    70–79 metų – nuo 18 iki 19 sekundžių.

    Vyresniems kaip 80-ies žmonėms truputį daugiau nei 5 sekundės jau yra labai gerai.

    „Lenta“ (pratimas)

    Kodėl tai svarbu. Turėti stiprų liemenį, įskaitant dubens, apatinės nugaros dalies, klubų ir pilvo raumenis, be galo svarbu. Tai leidžia mums sklandžiai atlikti kasdienius judesius: pakelti vaiką, atlikti namų ruošą, parsinešti pirkinius iš parduotuvės ir darbuotis sode. Ir „lentos“ pratimas – vienas populiariausių būdų išmatuoti visų šių raumenų jėgą. Kaip ir ją padidinti.

    Anot specialistų, norintiesiems turėti stiprius pilvo raumenis „lenta“ dargi naudingesnė nei begaliniai pritūpimai.

    Papildomas privalumas – stiprinant giliuosius liemens raumenis galima labai veiksmingai atsikratyti nugaros skausmų.

    Kaip sustiprinti raumenis. Atsiremkite dilbiais į grindis, kad rankos būtų tiesiai po pečiais, išsitieskite ir pasistiebkite ant pirštų galiukų, o galvą palenkite, kad būtų vienoje linijoje su nugara. Jūsų kūnas turi sudaryti kuo lygesnę paralelinę liniją grindims – „lentą“.

    Šio pratimo žavesys yra jo paprastumas: lengvas atlikti, jis iš tikrųjų padeda mankštinti daugybę liemenį palaikančių raumenų grupių.

    Pabandykite atlikti „lentos“ pratimą ir suprasite, kokie stiprūs yra centrinės jūsų kūno dalies raumenys. Praktikuokite jį reguliariai – ir ilgainiui pastebėsite progresą.

    Mėgstate iššūkius? Išbandykite karišką „lentos“ versiją: laikydami nugarą tiesią ir stengdamiesi nejudinti klubų, pakilkite nuo vieno dilbio ant plaštakos, tada – ant kitos, o paskui vėl nusileiskite į pradinę poziciją. Kartokite 30 sekundžių.

    Ko iš savęs tikėtis? Atsiremkite į grindis „lentos“ pratimui reikalinga poza ir įjunkite telefone esantį laikmatį – pažiūrėkite, kiek ištversite. Pasak specialistų, net ir 10 sekundžių yra puikus rezultatas pradedantiesiems. Bet šauniausia tai, kad treniruojantis jį įmanoma pagerinti bet kokiame amžiuje. Pasistenkite didinti šį laiką po truputį, kol galėsite tokioje pozicijoje išsilaikyti iki 60 sekundžių.

    Atsisėsti – atsistoti

    Kodėl tai svarbu. Jeigu jums visada fiziškai sunku pakilti nuo kėdės, vadinasi, jūsų kūnas silpnesnis, nei turėtų būti. O tai veda prie labai negerų dalykų: mažesnio bendro aktyvumo, pusiausvyros problemų, griuvimų, traumų ir mirties dėl nelaimingo atsitikimo grėsmės.

    Pratimą „atsisėsti – atsistoti“ specialistai jau seniai naudoja pacientų griaučių raumenų būklei įvertinti. Turbūt nereikia nė sakyti, kad tarp tokių pacientų ypač daug būna biurų darbuotojų, besiskundžiančių nugaros skausmais.

    Kaip atgauti kūno jėgą. Pasistatykite kėdę be porankių, bet su atrama. Atsisėskite, pėdas tvirtai padėkite pečių plotyje. Pratimo esmė – kiek galima daugiau kartų atsistoti ir vėl atsisėsti. Tik nesukčiaukite: atsistoję išsitieskite visu ūgiu, atsisėskite deramai, ne šiaip pritūpkite ant kėdės.

    Ko iš savęs tikėtis? Nusistatę laikmatį 30 sekundžių, paskaičiuokite, kiek kartų spėsite atsistoti nuo kėdės ir vėl atsisėsti. Pageidautina – į nieką nesiremdami rankomis.

    Jeigu esate jaunesni kaip 60-ies, vidurkis turėtų būti apie 24–25 kartus moterims ir 25–27 kartus vyrams. Vyresniems kaip 60 metų asmenims galimas menkesnis rezultatas, bet reikėtų orientuotis į 10–12 kartų.

    70–79 metų žmonėms orientacinis vidurkis – 10–15 kartų moterims ir 11–17 kartų vyrams.

    Sulaukus 80-ies ir įkopus į devintą dešimtį, moterims vidurkis turėtų būti 8–14, vyrams – 8–15 kartų.

    Pritūpimai su svarmenimis

    Kodėl tai svarbu. Šis pratimas padeda išmatuoti funkcinį pajėgumą – vieną esminių ilgaamžiškumo rodiklių.

    Jeigu apibūdinti paprastai, funkcinio pajėgumo pratimai imituoja mūsų kasdien atliekamus judesius. Pavyzdžiui, kai pasilenkiame ką nors pakelti nuo grindų ar ravime daržą, mes irgi juos atliekame. Todėl tereikia įprasti daryti tai sąmoningai, nepamirštant naudotis liemens raumenimis, ir ilgainiui pajusite, jog nugara sustiprėjo, rečiau „skundžiasi“ patirtais fiziniais krūviais.

    Iš visų funkcinį pajėgumą didinančių pratimų pritūpimai laikomi idealiausiais, mat įtraukia daugybę raumenų grupių ir verčia juos visus darbuotis drauge. Todėl tūpsniai ne tik stiprina apatinę kūno dalį, liemenį, bet ir gerina pusiausvyrą, laikyseną bei saugo nuo galimų traumų (silpni keliai dukart padidina griuvimų tikimybę vyresniame amžiuje!).

    Kaip padidinti funkcinį kūno pajėgumą. Pritūpimus galima atlikti ir be svarmenų. Bet jeigu norite juos naudoti, nebūtinai turite pirkti – tiks plastikiniai buteliai su vandeniu.

    Atsistokite praskėstomis kojomis, pėdas nukreipkite į šonus – poza turėtų būti panaši į sumo imtynininkų. Svarmenis (butelius) laikykite sulenktose rankose pečių lygyje.

    Leisdamiesi visu liemeniu žemyn, pritūpkite atkišdami klubus atgal. Tuo metu visą savo svorį koncentruokite į kulnus, stenkitės, kad krūtinė būtų atkišta į priekį, pečiai – atlenkti atgal.

    Atsistoję iškelkite rankas virš galvos ir vėl nuleiskite į pečių lygį.

    Ko iš savęs tikėtis? Kiek pavyksta padaryti tokių pritūpimų, labiau priklauso nuo bendros žmogaus fizinės būklės nei nuo amžiaus. Tad kad ir kiek jums būtų metų, treniruojantis visada bus galima pagerinti rezultatą.

    Norint padidinti kūno funkcinį pajėgumą, pradžiai patariama triskart atlikti po 10–12 pritūpimų.

    Plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga

    Kodėl tai svarbu. Net tie iš mūsų, kurie intensyviai sportuoja, vargu ar teikia prioritetą plaštakų stiprinimui. Nors daugybė tyrimų rodo ryšį tarp plaštakų ir pirštų suspaudimo jėgos vidutiniame amžiuje ir mažesnio mirtingumo.

    Pagal vieno tokių tyrimų, kuriame dalyvavo 140 000 savanorių, rezultatus, su kiekvienu suspaudimo jėgos sumažėjimu 5 kg, mirties tikimybė didėja 14 proc., infarkto rizika – 7 proc.

    Taigi plaštakų ir pirštų suspaudimo jėga yra puikus bendros sveikatos būklės rodiklis. Jos sumažėjimas – sarkopenijos (raumenų masės nykimo senstant), diabeto, ir Alcheimerio ligos simptomas.

    Stiprios rankos – tai ne tik galimybė lengvai atsidaryti stiklainį su agurkėliais ar užsinešti pirkinių krepšelį į penktą aukštą. Tai dar ir galimybė senatvėje ilgiau gyventi nepriklausomiems – ir spėti įsikibti į, pavyzdžiui, laiptų turėklą pajutus, kad griūnate.

    Kaip padidinti rankų jėgą. Susiraskite vidutinio dydžio vonios rankšluostį, suimkite per vidurį ir sukiokite rankomis pirmyn ir atgal, tarsi norėtumėte išgręžti. Taip abi rankos mankštinsis tuo pačiu metu.

    Kad nepabostų, kitais kartais galite naudoti teniso kamuoliuką – suspauskite jį taip stipriai, kaip tik galite, palaikykite 10 sekundžių, atleiskite. Pakartokite tris kartus. Tada imkite kamuoliuką į kitą ranką.

    Taip mankštintis galite net žiūrėdami televizorių.

    Ko iš savęs tikėtis? Savo plaštakų suspaudimo jėgą galima pasimatuoti ir be specialaus įrenginio.

    Suimkite abiem rankomis vonios svarstykles iš šonų, suspauskite kiek galėdami stipriau ir pažiūrėkite, kokį skaičių jos rodo. Kad ir koks tas būtų, stenkitės treniruotis ir po truputį jį vis didinti.

    Vis dėlto tiksliausias būdas sužinoti plaštakų ir pirštų jėgą – rankinis dinamometras.

    40–50 metų moterims jis turėtų rodyti vidutiniškai 22–27 kg. Moterims nuo 50-ies iki 60 metų – vidutiniškai 20–25 kg.

    Vyrų rankų ir pirštų suspaudimo jėga didesnė, todėl 40–50-mečiai turėtų tikėtis išspausti 42–49 kg, 50–60 metų vyrai – vidutiniškai 39–45 kg.

  • L-karnitinas ir jo nauda

    L-karnitinas ir jo nauda

    L-karnitinas yra labai maža molekulė, tirpi vandenyje, kuri natūraliai ir labai koncentruotai randama raumenyse. Maždaug 98% L-karnitino randama raumenyse, o likusi dalis – kepenyse ir kraujyje.

    Būtent čia L-karnitinas atlieka pagrindinį vaidmenį riebalų rūgščių metabolizme, taip pat raumenų susitraukimo procese. Jis pasiekia mūsų audinius per kraujotaką. Kad būtų sintezuojamas, jis turi būti aprūpintas nepakeičiamomis aminorūgštimis, daugiausia lizinu ir metioninu, kartu su geležimi ir vitaminais C, B3 ir B6.

    Šiame straipsnyje išsiaiškinsime kas tai yra L-karnitinas lieknėjimui, kokia jo nauda, atsiliepimai ir ar verta naudoti maisto papildus moterims ir vyrams.

    L-karnitino nauda

    L-carnitine padeda laisvosioms riebalų rūgštims patekti į vidines ląstelių mitochondrijas ir paversti energija. Be L-karnitino veiklos, riebaliniai kūnai gali kauptis raumenų audiniuose, riebaliniame audinyje ir arterijose. Mitochondrijos veikia kaip varikliai ląstelių viduje, deginantys riebalus, kad gamintų naudingą energiją.

    Karnitinas sintetinamas daugiausia kepenyse, o iš ten per kraują patenka į raumenis. Geriausia L-karnitino nauda raumenų energijos apykaitai ir raumenų audinio vientisumui daro jį svarbiu kūnui ir sportui.

    Ne be reikalo L-karnitinas naudojamas siekiant numesti svorio ir sulieknėti. Teigiami atsiliepimai – vienas iš įrodymų, kad tai veikia. Žinoma, būtina maitintis subalansuotai.

    L-karnitinas dalyvauja energijos gamyboje ir išskyrime, yra išsaugomas mūsų organizme ir greitai išsiskiria kaip energijos šaltinis. Dėl to galima optimizuoti sportinius rezultatus.

    Karnitinas naudoja riebalus kaip kūno energijos šaltinį, o ne cukrų. Ši veikla turi įtakos lieknėjimui, riebalų masei, mažina raumenų nuovargį ir atsistatymo laiką po treniruotės, todėl šie maisto papildai dažnai naudojami sportui ir jį mėgsta vartoti moterys.

    L-carnitine papildai gali padėti raumenims atsigauti, pagerinti širdies ir kvėpavimo takų būklę, padidinti ištvermę, nes padidina kraujotaką ir sumažinti nuovargį bei raumenų diskomfortą po treniruotės.

    Karnitino trūkumas

    L-karnitino trūkumas organizme nėra įprastas, tačiau tais atvejais, kai jie yra, jie pasireiškia raumenų nuovargiu, mėšlungiu ar priešlaikiniu senėjimu.

    Trūkumas gali būti dėl netinkamo mitybos, taip pat dėl ​​genetinių komponentų, sukeliančių jo sintezės problemų, sutrikusio žarnyno įsisavinimo ar kepenų sutrikimų.

    Apibendrinimas

    Geriausias L-karnitinas gali būti vartojamas lieknėjimui. Taip daro didelė dalis moterų, kurios nori numesti svorio. Šis maisto papildas sportui turi būti vartojamas likus 15 min. prieš treniruotę. Vartojimas gali būti tiek tabletėmis, tiek milteliais, tiek skystas, pagal etiketėje parašytus nurodymus. Sportuojantys.lt siūlo nepamiršti, kad sveika mityba yra vienas svarbiausių komponentų, siekiant padailinti savo figūrą.