Žyma: Sodas

  • Lapkričio gidas bijūnų augintojams

    Lapkričio gidas bijūnų augintojams

    Ką paskutinį rudens mėnesį – taip, lapkritį! – daryti su bijūnais, kada nupjauti lapus ir kuo mulčiuoti kerus.

    Bijūnai – vieni mėgstamiausių augalų, nuo seno vertinami ne tik dėl puošnių, kvapnių žiedų, bet ir dėl gana nereiklios priežiūros.

    Vis dėlto net ir šiems ištvermingiems daugiamečiams kartais reikia dėmesio. O vienas svarbiausių priežiūros etapų yra būtent vėlyvas ruduo.

    Nuo to, kaip bijūnai paruošiami žiemai, priklausys ne tik jų žiemojimas, bet ir kitų metų ūglių bei žiedinių pumpurų būklė, taigi ir žydėjimo gausa.

    Kada genėti bijūnus

    Tinkamas tam laikas priklauso nuo bijūnų rūšies ir lapų būklės. Soduose dažniausiai auginami paprasti vaistiniai ir puikieji bijūnai. Jų antžeminė dalis kasmet nunyksta, o pavasarį išauga nauji ūgliai.

    Tačiau kol rudenį tokių augalų antžeminė dalis pamažu nyksta, šaknų sistema dar kurį laiką aktyviai kaupia atsargas kitam sezonui. Iš lapų maisto medžiagos keliauja į šaknis ir ten kaupiasi, o šakniastiebyje formuojasi atsinaujinimo pumpurai, iš kurių pavasarį išauga nauji žydintys ūgliai.

    Tad jeigu antžeminė bijūnų dalis nupjaunama per anksti, procesas sutrinka. Kol lapai dar bent kiek gyvybingi, jie dalyvauja fotosintezėje ir padeda sukaupti atsargų būsimam augimui.

    Nors nereikėtų genėjimo ir pernelyg atidėlioti.

    Tinkamiausias metas genėti bijūnus – sulaukus pirmųjų stipresnių šalnų, kai dienomis temperatūra laikosi apie nulį. Tuomet antžeminė šių augalų dalis tikrai būna baigusi vegetaciją. Anksčiau taip paprastai nutikdavo spalio antrojoje pusėje, dabar – vis dažniau lapkritį.

    Tik turėkite omenyje: jeigu lapai pasidengę daugybe dėmių, pajuodę, supuvę ar matyti kitų grybelinės infekcijos požymių, nereikėtų laukti, kol jie nunyks savaime. Pažeistas augalo dalis geriau pašalinti anksčiau, kad augalų liekanose iki pavasario nesikauptų ligų sukėlėjai.

    Skirtingi bijūnai – skirtingas genėjimas

    Vaistiniams, puikiesiems bijūnams rudenį pašalinama visa antžeminė dalis. Stiebai nukerpami beveik prie pat žemės, paliekant maždaug 2–3 cm aukščio stagarėlius. Kirpti ar pjauti pernelyg giliai negalima, kad nebūtų pažeisti arti paviršiaus esantys atsinaujinimo pumpurai.

    Nupjautų lapų nereikėtų palikti po keru ar tuo labiau naudoti kaip žieminio mulčio.

    Jeigu vasarą ant lapų atsirado dėmių, jie juodavo, o pumpurai pūdavo, visas augalų liekanas būtina surinkti ir pašalinti iš sklypo. Ant senų lapų gali išlikti grybinių ligų sukėlėjų, kurie kitą sezoną vėl užkrės augalus.

    Jeigu bijūnas visą sezoną buvo sveikas, augalų liekanas galima kompostuoti.

    Net ir visiškai išdžiūvusių stiebų nevalia rauti rankomis ar laužti prie pat pagrindo. Taip galima netyčia pažeisti šaknies kaklelį ir šalia esančius pumpurus.

    Nugenėję kerą atidžiai apžiūrėkite jo pagrindą. Jeigu virš dirvos kyšo atsinaujinimo pumpurai arba dėl lietaus ir dirvos išplovimo atsivėrė dalis šakniastiebio, juos reikėtų užberti puria žeme arba subrendusiu kompostu.

    Ito bijūnai – tarpiniai augalai tarp paprastų ir krūminių bijūnų. Jie išvesti sukryžminus šių grupių augalus.

    Ito bijūnų stiebai tvirti, žiedai dideli, todėl išvaizda primena krūminius bijūnus, tačiau rudeninė priežiūra labiau panaši į paprastų bijūnų prieš žiemą.

    Jų antžeminė dalis rudenį pamažu nunyksta, todėl ją beveik visą reikia pašalinti. Genėti rekomenduojama tada, kai lapai pagelsta ir paruduoja, paprastai lapkričio viduryje arba pabaigoje, po stipresnių šalnų.

    Šie bijūnai turi vieną svarbų ypatumą – jų atsinaujinimo pumpurai formuojasi ne tik šakniastiebiuose po žeme, bet ir virš dirvos, prie stiebų pagrindo. Todėl pernelyg žemai nupjaunant stiebus galima juos pažeisti. Paprastai virš žemės paliekami maždaug 5–10 cm aukščio stagarėliai.

    O krūminius ar reikia genėti?

    Krūminių bijūnų priežiūra rudenį visiškai kitokia. Kadangi tai medėjantys augalai, jų stiebai žiemą nenunyksta iki pat žemės, o kitą sezoną žiedai skleidžiasi būtent ant išlikusių ūglių. Todėl paprastų bijūnų genėjimo būdas jiems netinka.

    Lapkričio mėnesį sumedėjusiems bijūnams pakanka pašalinti sausas, nulūžusias ir akivaizdžiai ligotas šakas. Jeigu ant krūmo liko visiškai sudžiūvusių lapų, juos taip pat galima atsargiai nuskinti.

    Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu.

    Jaunų krūmų šakos gana trapios, todėl prieš gausesnį snygį jas galima atsargiai suglausti ir laisvai surišti minkšta virvele. Taip sumažės tikimybė, kad ūgliai nulūš nuo šlapio sniego svorio.

    Suaugę krūminiai bijūnai paprastai gerai ištveria žiemą, jeigu auga tinkamoje vietoje ir jų nepažeidžia perteklinė drėgmė. Tačiau atvirose, vėjo košiamose vietose jiems gali prireikti papildomos apsaugos – aplink krūmą įrengto karkaso ir orui laidžios dangos.

    Kaip apsaugoti nuo ligų

    Prieš žiemą nugenėtiems bijūnams reikalinga ir ligų prevencija.

    Net jeigu vasarą augalai atrodė sveiki, profilaktinė priežiūra gali būti naudinga. Grybų sporos gali išlikti viršutiniame dirvos sluoksnyje ir ant po genėjimo likusių stiebų.

    Rudeninei apsaugai dažnai naudojami vario turintys preparatai. Šiam tikslui tinka, pavyzdžiui, 1 proc. Bordo mišinys arba vario sulfato tirpalas. Juo pagal preparato naudojimo instrukciją purškiama dirva maždaug pusės metro spinduliu aplink kerą ir likusios stiebų dalys.

    Kai kurie sodininkai kartu su cheminiais fungicidais naudoja ir pelenus. Jais apibarstomos pjūvių vietos ir žemė aplink bijūną.

    Pelenai gali padėti nusausinti pjūvių paviršių, be to, juose yra kalio ir kitų augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Tačiau jie, savaime suprantama, nėra fungicidų pakaitalas ir neturėtų būti tokiais laikomi.

    Kada mulčiuoti bijūnus

    Mulčiavimas – paskutinis rudens darbų etapas. Puri mulčio danga sušvelnina temperatūrų svyravimus, mažina viršutinio dirvos sluoksnio įšalimą ir padeda apsaugoti atsinaujinimo pumpurus , jeigu žiema būna besniegė.

    Bet neskubėkite mulčiuoti ankstyvą rudenį, kol dirva dar šilta. Tinkamiausias metas – po pirmųjų pastovių šalnų, kai pradeda šalti viršutinis dirvos sluoksnis. Prieš mulčiuodami įsitikinkite, kad po keru neliko nupjautų lapų ir piktžolių.

    Ne visus bijūnų kerus būtina uždengti storu mulčio sluoksniu. Suaugę vaistiniai arba puikieji bijūnai paprastai yra atsparūs šalčiui ir gali ištverti net atšiaurias žiemas. Tačiau mulčias ypač naudingas, jeigu:

    – bijūnas pasodintas šį arba praėjusį sezoną,

    – augalas auga atviroje vietoje, kur žiemą vėjas nupusto sniegą,

    – regione dažnai pasitaiko šalčių be sniego dangos,

    – atsinaujinimo pumpurai yra labai arti dirvos paviršiaus;

    – keras nusilpęs po persodinimo ar nepalankaus sezono.

    Kuo mulčiuoti kerus

    Bijūnams mulčiuoti tinka įvairios medžiagos. Svarbiausia, kad jos būtų purios, sausos, laidžios orui ir per atlydžius nesusigulėtų į tankią plutą.

    Vienas tinkamiausių pasirinkimų – brandus, birus kompostas. Jis ne tik apsaugo dirvą nuo staigių temperatūrų svyravimų, bet ir ilgainiui gerina jos struktūrą. Svarbu naudoti visiškai subrendusį kompostą, neturintį puvimo požymių ar nemalonaus kvapo.

    Tinka ir gerai perpuvęs mėšlas – jis padeda išlaikyti šilumą, bet sykiu praleidžia orą ir ilgainiui praturtina dirvą organinėmis medžiagomis. Skirtingai nei šviežias mėšlas, bijūnams mulčiuoti visiškai netinkamas.

    Galima naudoti durpes. Tačiau bijūnams geriausiai tinka neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirva, todėl rūgščių aukštapelkių durpių be išankstinio paruošimo geriau nenaudoti.

    Puriam apsauginiam sluoksniui tinka ir smulkinta medžių žievė, ypač jeigu dirva greitai išdžiūsta. Galima naudoti spygliuočių paklotę. Pušų ar eglių spygliai sudaro purų sluoksnį, nesulaiko perteklinės drėgmės ir gali padėti atbaidyti smulkius graužikus, kurie žiemą mėgsta įsikurti šiltose slėptuvėse. Vis dėlto pavasarį spyglius reikėtų patraukti, kad dirva nebūtų be reikalo rūgštinama.

    Bijūnus galima pridengti eglišakėmis. Jos nepakeičia mulčio sluoksnio, tačiau padeda sulaikyti sniegą ir apsaugo dangą nuo vėjo. Eglišakes patogu uždėti ant puraus komposto ar durpių sluoksnio.

    Daugumai jaunų bijūnų pakanka 5–7 cm storio mulčio sluoksnio. Tikintis atšiaurios, besniegės žiemos jį galima padidinti iki 10 cm ar, esant ypač nepalankioms sąlygoms, dar šiek tiek daugiau.

    Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu. Tokios medžiagos gali susigulėti, sulaikyti per daug drėgmės ir privilioti graužikus. Ypač nepageidautina po kerais sukurti šiltas, drėgnas slėptuves, kuriose jie galėtų įsikurti žiemoti.

    Taigi apibendrinant, lapkričio mėnesį bijūnams reikia trijų pagrindinių priežiūros darbų. Pirmiausia – tinkamu metu pašalinti nunykusią antžeminę dalį (atsižvelgiant į augalo grupę). Tuomet pasirūpinti ligų prevencija ir, jei reikia, pridengti kerus puriu, orui laidžiu mulčiu.

    Tinkamai paruošti bijūnai lengviau sulauks pavasario ir kitą sezoną vėl džiugins gausiais žiedais.

     

  • Gotiškas sodas – tarp šviesos ir tamsos

    Gotiškas sodas – tarp šviesos ir tamsos

    Kaip jums tokia idėja: paslaptinga rudens estetika, pasaulinis fenomenas ir tamsūs augalai jūsų sklype?

    Artėjant Vėlinėms, Helovinui ir rudens dienoms vis sparčiau nyrant į tamsą, visų žvilgsnius ima traukti ryškūs chrizantemų žiedai. Tokia mūsų tradicija – dramatiškesnė sodo estetika prie jos tarsi nedera. Štai čia mes beviltiškai atsiliekame nuo likusio pasaulio. Pasaulio, kuriame pastaraisiais metais sparčiai populiarėja vadinamoji gotiška sodininkystė (angl. „goth gardening“).

    Tai ne trumpalaikė „proginė“ mada, su Helovinu ji iš tikrųjų neturi nieko bendra, bet želdinimo kryptis, kai karaliauja gilūs purpuro, tamsūs vyšniniai, šokoladiniai ir beveik juodi atspalviai, augalai lanksčiais stiebais bei išraiškingos tekstūros.

    Tarptautiniai sodininkystės žurnalai ir kraštovaizdžio dizaineriai šį stilių įvardija kaip pripažintą, visus metus gyvuojančią estetinę kryptį. Tad kokia gi gotiškos sodininkystės paslaptis, iš kur tas stilius kilo ir kokie realiai egzistuojantys augalai padės sukurti gotišką nuotaiką jūsų gėlynuose?

    Nuo Viktorijos eros iki „TikTok“ ir popkultūros

    Gotiška sodininkystė ilgai buvo siaura alternatyviosios kultūros niša, tačiau pastaraisiais metais sprogte sprogo pasauliniuose socialiniuose tinkluose. Ne vien „TikTok“, bet ir „Instagram“ ar tuo labiau „Pinterest“ gotiškų gėlynų vaizdai renka milijonines peržiūras.

    Kas lėmė tokį jų populiarumą? Net keli svarbūs veiksniai. O pirmiausia – istorinės šaknys ir nostalgiškas žavėjimasis Viktorijos epocha.

    Gotiškos sodininkystės pradžia – XIX a. Viktorijos laikų romantizme. To meto soduose buvo ypač vertinamos paslaptingos pavėsinės, vijokliais apaugusios sienos, samanoti akmenys, tamsiažiedės gėlės ir išraiškingi sudžiūvusių sėklagalvių siluetai.

    Ilgainiui prisidėjo ir šiuolaikinės popkultūros įtaka. Didžiulio populiarumo sulaukę kino projektai, pradedant „Adamsų šeimynėle“ ir baigiant kiekvienu režisieriaus Timo Bartono filmu, iš naujo sužadino visuomenės susidomėjimą mistiška, tamsiąja romantika ir estetika.

    Tada atėjo eilė selekcijos proveržiui. Medelynai ir augalininkystės ūkiai greitai reagavo į šią paklausą. Pastaraisiais metais selekcininkai išvedė dešimtis naujų veislių su itin prisotinta tamsiai purpurine, šokoladine ar aksomine juoda lapija bei žiedais.

    Šiandien tamsiųjų augalų pasiūla augalų centruose yra nepalyginti didesnė nei prieš dešimtmetį.

    Na ir pagaliau šviesotamsa, arba „chiaroscuro“, kaip jį mene vadino Italijos renesanso meistrai.

    Gotiško gėlyno paslaptis – šviesos ir šešėlių žaismas. Saulei šviečiant pro aksominius tamsius žiedus ar lapus, išryškėja neįtikėtini giliai raudoni, violetiniai ar šokoladiniai tonai, suteikiantys sodui prabangios elegancijos.

    Dramatiškas gėlyno karkasas

    Žiedai nudžiūsta, o lapija džiugina visą sezoną.

    Būtent tamsūs lapai sukuria gotiško gėlyno gylį ir paslaptį. Kai kurių veislių augalų lapai išlaiko spalvą net iki pirmųjų stiprių šalnų.

    Plokščiastiebės gyvatbarzdės ‘Nigrescens’.

    Tai vienas iš nedaugelio augalų pasaulyje, turintis natūraliai blizgius, juostelių pavidalo visiškai juodus lapus.

    Gyvatbarzdės geriausiai auga daliniame pavėsyje arba saulėtoje vietoje (jei yra užtektinai drėgmės), derlingoje, laidžioje dirvoje. Rudenį tarp tamsių lapų prinoksta tamsiai mėlynos, beveik juodos uogos.

    Puikiai tinka gėlynų pakraščiams (bordiūrams) arba auginti šviesiuose akmeniniuose vazonuose prie įėjimo.

    Juoduogiai šeivamedžiai ‘Black Lace’.

    Elegantiški dekoratyviniai krūmai giliai karpytais, violetiniais, beveik juodais lapais, primenančiais nėrinius. Šeivamedžiai nereiklūs dirvožemiui, tačiau mėgsta saulėtas vietas – kuo daugiau tiesioginės saulės gauna, tuo lapų spalva tampa tamsesnė ir intensyvesnė.

    Vasarą pražysta šviesiai rausvais žiedynais, smarkiai kontrastuojančiais su lapais, o rudenį pasipuošia tamsiomis uogomis.

    Putinalapiai pūsleniai ‘Diabolo’.

    Tvirti, atsparūs krūmai tamsiai vyšniniais ir šokoladinio atspalvio lapais. Puikiai pakelia genėjimą, atlaiko lietuviškas žiemas ir nėra reiklūs dirvos sudėčiai.

    Idealiai tinka kaip tamsus fonas žemesniems gėlyno augalams.

    Vilkpupės ‘Back in Black’.

    Daugiamečiai rudeniniai sukulentai tamsiai violetiniais, beveik juodais stiebais ir lapais. Mėgsta saulėtas vietas ir sausesnę dirvą. Nereikalauja beveik jokios priežiūros, puikiai išlaiko formą vėlyvą rudenį.

    Aksominiai žiedai ir tamsiausi atspalviai

    Grynos juodos spalvos žiedų gamtoje nėra – tik itin sodrūs purpuriniai, vyšniniai ar violetiniai atspalviai, kurie tam tikrame apšvietime atrodo visiškai juodi.

    Aukštosios piliarožės ‘Nigra’.

    Senovinė dvimetė arba daugiametė veislė. Užaugina didelius, aksominius, tamsiai purpurinius žiedus. Tinka sodinti prie tvorų ar sienų.

    Raudonosios žvaigždūnės ‘Black Knight’.

    Elegantiškas daugiametis augalas tamsiai vyšninės spalvos žiedais, viršūnėlėse papuoštais baltais kuokeliais. Skleidžia malonų medaus aromatą ir pritraukia vabzdžius.

    Jurginai ‘Arabian Night’.

    Aksominės tekstūros tamsiai raudonų tonų šių jurginų žiedai džiugina iki pat šalnų.

    Tiesiaragės našlaitės ‘Molly Sanderson’.

    Smulkūs subtilūs žiedeliai su absoliučiai juodais, kiek tai įmanoma, žiedlapiais ir ryškiai geltona akute viduryje. Puikiai tinka rudeninėms kompozicijoms vazonuose.

    Metas ruoštis pavasariui!

    Gotišką atmosferą sode galima suplanuoti ir pavasariui. Nuo spalio pabaigos ir lapkritį, iki dirva užšals, sodinami svogūniniai augalai. Tarp jų yra ir labai tamsių spalvų gėlių.

    Tulpės ‘Queen of Night’.

    Tamsiausios pasaulyje žinomos tulpės aksominiais žiedlapiais, jau puikiai pažįstamos gėlių mylėtojams ir daugelio auginamos net ir ne gotiškuose soduose.

    Tulpės ‘Black Hero’.

    Prabangios pilnavidurės tamsios purpuro spalvos tulpės.

    Lelijos ‘Landini’.

    Ypač tamsaus purpurinio atspalvio azijinis hibridas.

    Dekoratyviniai česnakai.

    Tamsios vyšninės spalvos rutuliški dekoratyvinių česnakų žiedynai idealiai atitinka gotišką estetiką.

    Kaip neleisti tamsiam gėlynui pradingti sode

    Juodi ir tamsūs augalai gali tiesiog ištirpti dirvožemio fone arba pavėsyje, jei nesilaikysite šių trijų komponavimo taisyklių.

    Kontrastas su sidabrine spalva. Tamsūs lapai geriausiai atskleidžia savo spalvą šalia pilkšvų augalų. Tam puikiai tiks vilnotosios notros, pelynai arba pilkšvalapės žilės.

    Foninė šviesa. Sodinkite tamsius augalus prie šviesių tvorų, tinkuotų sienų arba šviesesnių žolynų fone.

    Dekoratyvinės detalės. Nuotaiką papildys suolelis iš tamsaus medžio, kalvystės elementai (arkos, atramos vijokliams), senoviniai metaliniai žibintai ar akmeniniai vazonai, apaugę kerpėmis ir samanomis. Viskas, kas naudota Viktorijos epochoje, tiks ir gotiškame sode.

     

  • 5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    Tokie augalai atrodo nemirtingi, tačiau kas spygliuočius augina, seniai, žino: iš tiesų žiema jiems – rimtas išbandymas.

    Šaltis, ledinis vėjas, ryški vasario saulė ir sunkus, šlapias sniegas vešlią tują ar grakščią eglę gali paversti styrančiu skeletu parudavusiomis šakomis ir byrančiais spygliais.

    Tačiau dažniau nei šaltis spygliuočius žiemos mėnesiais pražudo deginanti saulė ir vandens trūkumas: įšalusioje žemėje šaknys beveik netiekia drėgmės, o spygliai ir toliau ją garina.

    Kad pavasarį netektų gelbėti ir karpyti pažeistų augalų, pasiruošimą reikia pradėti iš anksto – dar prieš užeinant nuolatiniams šalčiams.

    Visą šį atsakingą procesą specialistai suskirstė į 5 aiškius žingsnius, kurie padės spygliuočiams išgyventi žiemą be nuostolių.

    Tręšimas rudenį

    Tai svarbiausias darbas vėlyvą rudenį – kaip reikiant patręšti spygliuočius. Nors sodininkų mėgėjų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria, žinovai vis dėlto ragina patręšti savo spygliuotus augintinius. Svarbu išmanyti, kaip tą daryti tinkamai.

    Šiam tikslui patariama rinktis specialias kompleksines trąšas. Jų sudėtyje turėtų būti:

    • Sieros ir geležies, rūgštinančių dirvožemį.

    • Boro, didinančio atsparumą šalčiui.

    • Magnio, neleidžiančio nubyrėti spygliams ir palaikančio jų sodrią spalvą, stimuliuojančio fotosintezės procesą.

    • Fosforo ir kalio, stiprinančių augalų imunitetą ir atsparumą žemoms temperatūroms.

    Trąšas reikia įterpti ne vėliau kaip likus mėnesiui iki šalnų pradžios.

    Laistymas prieš žiemą

    Tai antras ir ne mažiau svarbus darbas, apsaugosiantis jūsų augalų spyglius nuo išdegimo žiemos pabaigoje.

    Didėjant saulės aktyvumui, iš spyglių ima stipriai garuoti drėgmė, o šaknys nebeišgali reikiamo jos kiekio paimti iš dirvožemio, nes tas vis dar įšalęs. Dėl vandens disbalanso spygliuočių šakelės ima greitai džiūti ir ruduoti.

    Kad to išvengtumėte, augalams būtina užtikrinti tokias vandens atsargas, kurių pakaktų iki žiemos pabaigos.

    Tai vadinama drėkinamuoju liejimu prieš žiemą. Jis ne tik padeda prisotinti augalus drėgmės, bet ir apsaugo šaknis nuo stipraus įšalimo.

    Kada laistyti, tikslius terminus jums pasufleruos spygliuočių kaimynai lapuočiai. Kai tik jie numeta lapus, iškart skubėkite laistyti savo pušeles, eglaites ir kitą spygliuotą grožį.

    Kiek vandens reikės, kad jie iki soties atsigertų?

    Drėgmės kiekis priklauso nuo spygliuočių amžiaus:

    • Jaunam sodinukui – 1 kibiras vandens,

    • 3–4 metų augalui – 2 kibirai,

    • Brandiems medžiams ir krūmams – ne mažiau kaip 5–8 kibirai.

    Baltiesiems ir Lausono puskiparisiams, kanadinei cūgai, paprastiesiems, balzaminiams ir kaukaziniams kėniams vandens kiekį galite drąsiai dvigubinti.

    Bet kuriuo atveju laistyti reikia per du ar tris etapus, kad drėgmė įsigertų palaipsniui.

    Sudrėkintos dirvos aplink kamieną plotas turi atitikti lajos skersmenį.

    Spygliuočių mulčiavimas

    Kad drėgmė mažiau garuotų, o šaknys būtų papildomai apsaugotos nuo šalčio bei staigių temperatūros svyravimų, aplink spygliuočių kamienus esančią dirvą būtina mulčiuoti. Tai ypač svarbu jauniems ir neseniai pasodintiems augalams.

    Šiam tikslui puikiai tiks spygliuočių žievė, skiedros ir net spygliai – kitaip tariant, šąlančiųjų gelbėjimas yra pačių šąlančiųjų „rankose“.

    Mulčiuoti pageidautina tik po pirmųjų lengvų šalnų, kai žemė jau šiek tiek įšalusi, o ne šiltu ir drėgnu oru.

    Užpilkite 5–8 cm mulčio sluoksnį, o jauniems ir šilumamėgiams augalams – iki 10 cm.

    Mulčią, kaip ir vandenį, reikia paskirstyti pagal lajos dydį ir būtinai palikti 3–5 cm tarpą nuo kamieno. Mulčiuojamų augalų šaknies kaklelis visada turi likti atviras.

    Gyvybiškai svarbi taisyklė – negalima naudoti šviežio mėšlo ar šlapių lapų.

    Pavasarį mulčias pašalinamas arba apkasamas, kad šaknys neperkaistų ir nepradėtų pūti.

    Lajos apsauga nuo sniego

    Pastaraisiais metais žiemos ne visada džiugino gausiu sniegu. Tačiau praėję metai buvo įspūdinga išimtis, įtikinusi, kad tikrai verta apsidrausti ir dėl viso pikto apsaugoti spygliuočius nuo galimų apkrovų. Juk nuo sniego svorio lūžta net užgrūdintų miško pušų šakos, ką jau kalbėti apie dekoratyvines eglutes ar tujas.

    Nuo sniego naštos nukenčia visa laja: kūginės ir rutulinės tujos, koloniniai kadagiai ir net tik jie labai greitai praranda patrauklumą – pavirsta išretėjusiais netvarkingais krūmais.

    Kaip išsaugoti egzotinių augalų formą? Patarimas paprastas: atsargiai suriškite šakas virve arba tvirta sintetine juosta taip, kad sniegas negalėtų patekti į lajos vidų.

    Natūralaus pluošto virvių šiam tikslui geriau nenaudoti – jos lengvai trūnija ir nutrūksta.

    Tik jokiu būdu nesutraukite šakų per stipriai! Išlaikykite natūralią augalo formą, kitaip spygliai pradės šusti.

    O jaunus sodinukus būtinai pririškite, kad stiprus vėjas neišjudintų jų šaknų. Taip pat žiemą reguliariai nupurtykite sniego kepures, nes užėjus atšilimui sniegas šlaps, pasunkės ir augalai taps dar nestabilesni. Atminkite: jeigu šaknys dirvoje bent kiek judės, gležniausios iš jų bus pažeistos.

    Apsauga nuo saulės ir vėjo

    Spygliuočiams, ypač jauniems, taip pat šilumą mėgstantiems kėniams, tujeniams, kiparisams, metasekvojoms ir kanadinėms eglėms (pavyzdžiui, ‘Conica’ veislės), priedanga žiemai tiesiog būtina. Nuo ryškių žiemos saulės spindulių jų spygliai labai stipriai nudega.

    Apsaugai galima naudoti agroplėvelę, maišinį audinį, agrodangą. Visos šios medžiagos puikiai apsaugo nuo šalto vėjo, bet praleidžia pakankamai saulės šviesos, kad spygliuose galėtų vykti fotosintezė.

    Dengiant augalus tereikia stebėti, kad dengiamoji medžiaga nesiliestų prie šakų, kitaip spygliai gali sušlapti ir pasidengti ledu.

    Žemus augalus tinka dengti standartinėmis medinėmis daržovių dėžėmis, o ant viršaus užmesti maišinį audinį.

    Virš aukštesnių krūmų bei medžių teks suręsti karkasą iš parankinių medžiagų ir tuomet apvynioti tekstile.

    Polietileno plėvelė spygliuočiams dengti nenaudojama, nes po ja susidarantis kondensatas yra puiki terpė grybeliams ir kitiems patogenams daugintis.

    Įsidėmėkite, kad dengti spygliuočius galima tik įsivyravus pastoviam šalčiui, kai oro temperatūra nukrenta žemiau –5 laipsnių.

    Spygliuočiai augalai puošia sodą visus metus, tačiau jų sveikata ir dekoratyvumas žiemą labai priklauso nuo rudeninio paruošimo.

    Šie penki žingsniai nereikalauja sudėtingų įrankių ar didelių finansinių išlaidų, tačiau padeda augalams lengviau ištverti šalčius, temperatūrų svyravimus ir deginančią žiemos saulę.

    Svarbiausia – veikti laiku ir atsižvelgti į kultūrų ypatybes. Jauni ir šilumamėgiai spygliuočiai reikalingi kruopštesnio paruošimo šaltajam metų laikui. Tačiau neskubėkite ir jų „apkailiniuoti“ per anksti.

    Jeigu tinkamai pasirūpinsite spygliuočiais dabar, pavasarį jie pasitiks stiprūs, žali ir sveiki.

         Naudinga žinoti

    Vėlyvą rudenį būtina rankomis – bet tik dėvint pirštines – arba lengvu šluotelės tipo grėbliuku išvalyti spygliuočių lajų viduje susikaupusius nudžiūvusius, parudavusius spyglius. Natūralus spygliakritis lajos viduje yra normalus reiškinys, tačiau susikaupusių sausų spyglių masė sulaiko drėgmę ir sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms bei žiemoti kenkėjams.
    Jei spygliuočiai auga neutralioje ar kalkingoje dirvoje, vėlai rudenį aplink kamieną galima įterpti rūgščių aukštapelkių durpių (pH 3,0–4,0) arba pabarstyti specialios spygliuočiams skirtos sieros. Dauguma spygliuočių geriausiai pasisavina maistines medžiagas ir jaučiasi sveiki tik rūgščioje dirvoje.