Žyma: sloga

  • Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Vitaminą C geriame peršalę – ir dažnai be reikalo

    Pajutę pirmuosius peršalimo simptomus, dažnai automatiškai griebiamės askorbo rūgšties. Šnypščiančios tabletės, dražė, milteliai…

    Vitaminas C sergant ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis tapo kone ritualu, apie kurio veiksmingumą retas susimąsto.

    Tačiau mokslinių tyrimų apžvalgos pateikia gana netikėtą ir atvirą atsakymą: jis neveikia.

    Bent jau ne taip, kaip esame įpratę manyti.

    Mito apie vitaminą C peršalus ištakos

    Ši istorija prasideda ne nuo peršalimo, o nuo skorbuto – ligos, kuri šimtmečius pražudė jūrininkus, viduramžių miestų gyventojus ir poliarinių ekspedicijų dalyvius.

    Pats pavadinimas „askorbo rūgštis“ reiškia „prieš skorbutą“.

    Vitaminas C yra būtinas audinių atsistatymui, o jo trūkumas sukelia dantenų kraujavimą, dantų netekimą, negyjančias žaizdas ir galiausiai gali baigtis mirtimi.

    1747 metais škotų karo gydytojas James Lind atliko tai, kas laikoma pirmuoju dokumentuotu klinikiniu tyrimu medicinos istorijoje.

    Jis suskirstė skorbutu sergančius jūreivius į grupes ir nustatė, kad citrusinius vaisius (apelsinus ir citrinas) gavę pacientai pasveikdavo itin greitai.

    Atrodytų – mokslo triumfas. Tačiau XIX a. medicinos bendruomenė šių rezultatų nepripažino: dominavo teorija, kad skorbutą sukelia sugedęs maistas ir prasta higiena.

    Prireikė dar kelių dešimtmečių, kol citrinų sultys tapo privaloma britų laivyno raciono dalimi.

    Idėją, kad vitaminas C padeda peršalus, išpopuliarino ne gydytojas, o chemikas – ir dar Nobelio premijos laureatas Linus Pauling.

    1970 m. jis išleido knygą „Vitaminas C ir peršalimas“, kurioje teigė, kad didelės askorbo rūgšties dozės gali užkirsti kelią kvėpavimo takų infekcijoms ir jas gydyti.

    Pats mokslininkas kasdien vartojo dideles dozes.

    Jo autoritetas buvo toks didelis, kad šios idėjos greitai tapo plačiai paplitusiu įsitikinimu – ir tokiu išlieka iki šiol.

    Ar vitaminas C veiksmingas peršalus

    Problema ta, kad autoritetas nėra įrodymas.

    Kaip parodė skorbuto istorija, net ir logiškos prielaidos turi būti patikrintos. O tyrimų šia tema atlikta daug.

    Sisteminių apžvalgų (vadinamojo „aukso standarto“ medicinoje) duomenimis, vitamino C vartojimas jau atsiradus peršalimo simptomams neturi reikšmingo poveikio, palyginti su placebu – net ir vartojant daugiau nei 1 gramą per dieną.

    Kitaip tariant, jei jau čiaudite ir jaučiate gerklės perštėjimą, didelė askorbo rūgšties dozė greičiausiai nepadės pasveikti greičiau.

    Jos poveikis praktiškai nesiskiria nuo „tuščios“ tabletės.

    Vitaminas C profilaktikai

    Profilaktikos klausimas šiek tiek sudėtingesnis, bet rezultatai taip pat nuvilia.

    Ilgą laiką kasdien vartojamas vitaminas C neapsaugo nuo peršalimo – sirgsite tiek pat dažnai, kiek ir jo nevartodami.

    Vis dėlto yra nedidelis efektas: reguliariai vartojant, simptomai gali būti kiek lengvesni, o ligos trukmė – šiek tiek trumpesnė.

    Kiek trumpesnė?

    Maždaug puse dienos, jei peršalimas trunka apie savaitę. Tai reiškia, kad vietoj septynių dienų sirgsite apie šešias su puse.

    Efektas egzistuoja, tačiau vargu ar jį galima laikyti reikšmingu, ypač jei papildą reikia vartoti nuolat.

    Svarbu: kalbama apie nuolatinį vartojimą, o ne apie pradėjimą gerti vitaminą C jau susirgus. „Skubus“ vartojimas prasidėjus ligai, sprendžiant iš tyrimų, beveik neturi naudos.

    Ar saugios didelės vitamino C dozės

    Dažnas argumentas: „Gal ir nepadeda, bet juk tai tik vitaminas – nepakenks.“ Tai nėra visiškai tiesa. Yra duomenų, kad ilgalaikis didelių dozių vartojimas gali būti nesaugus.

    Dideli kiekiai askorbo rūgšties gali:

    • apkrauti inkstus,
    • sukelti virškinimo sutrikimų,
    • sąveikauti su kai kuriais vaistais.

    Organizmas nekaupia vitamino C atsargai – perteklius pašalinamas, tačiau tai sukelia papildomą apkrovą.

    Tuo tarpu pakankamą vitamino C kiekį nesunku gauti su maistu: citrusiniai vaisiai, paprikos, kiviai, brokoliai, braškės.

    Išsivysčiusiose šalyse jo trūkumas yra retas, todėl papildomas vartojimas dažniausiai nesuteikia papildomos naudos.

    Kodėl skorbutas nėra įrodymas, kad vitaminas C padeda peršalus

    Čia slypi dažna loginė klaida. Mąstymas atrodo taip:
    vitaminas C gydo skorbutą → skorbutas yra rimta liga → vadinasi, vitaminas C yra stiprus „vaistas“ → todėl jis turėtų padėti ir peršalus.

    Tačiau ši išvada neteisinga.

    Skorbutas – tai trūkumo liga. Vitaminas C ją gydo, nes liga kyla būtent dėl jo stokos. Peršalimas – virusinė infekcija, kurios priežastis visai kita. Tai panašu į teiginį: „vanduo padeda nuo dehidratacijos, vadinasi, turėtų padėti ir nuo kaulo lūžio.“

    Istorija pateikia pamoką: XIX a. pabaigoje britai citrinas pakeitė laimais ir pakeitė sulčių konservavimo būdą.

    Dėl to vitaminas C buvo sunaikintas, tačiau niekas to nepatikrino – manyta, kad svarbi tik „rūgštis“.

    Pasekmės buvo tragiškos: 1911 m. Roberto Skoto ekspedicijos į Pietų ašigalį dalyviai sirgo skorbutu, nors nuo pirmųjų Lind’o eksperimentų buvo praėję daugiau nei 150 metų.

    Kas iš tikrųjų padeda peršalus

    Jei vitaminas C nėra „stebuklinga tabletė“, ką daryti?

    Deja, peršalimas – tai virusinių infekcijų grupė, kuriai iki šiol nėra tikrai veiksmingo gydymo.

    Antibiotikai virusų neveikia, o daugelis populiarių „antivirusinių“ preparatų neturi tvirtos mokslinės įrodymų bazės.

    Kas iš tiesų padeda:

    • poilsis,
    • pakankamas skysčių vartojimas,
    • kokybiškas miegas,
    • simptomų lengvinimas (karščiavimą mažinantys vaistai, nosies užgulimą mažinančios priemonės).

    Organizmas su peršalimu susidoroja pats.

    Geriausia, ką galime padaryti – jam netrukdyti ir sudaryti palankias sąlygas sveikti.

    Esminė išvada

    Vitaminas C yra būtinas organizmui – be jo negalėtume normaliai funkcionuoti.

    Tačiau teiginiai „būtinas sveikatai“ ir „gydo peršalimą“ nėra tas pats.

    Pirmasis yra neabejotinai įrodytas.
    Antrasis – ne.

    Kol neišmoksime šių dalykų atskirti, ir toliau leisime pinigus papildams, kurie veikia ne geriau nei puodelis šiltos arbatos su citrina. Tiesa, arbata bent jau sušildo.

  • Sloga užkrečiama ilgiau, nei manote

    Sloga užkrečiama ilgiau, nei manote

    Kas kartą vienas iš pagrindinių peršalimo ligų sezono „svečių“ – paprastos slogos.

    Lyg negana būtų kovido ir gripo.

    Kaip greitai po tokių ligų galima grįžti į darbą ir visuomeninį gyvenimą apskritai, priklauso nuo to, kiek ilgai dar būname užkrečiami po to, kai pasigavome virusą.

    Pavojingi dar nesusirgę

    Eilinis peršalimas, žmonėse vadinamas tiesiog sloga, itin dažnas svečias. Kai karių šaltinių duomenimis, suaugusiuosius jis aplanko po du tris kartus per sezoną.

    Medicinoje tokie negalavimai vadinami viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, kurias sukelti gali daugiau nei 200 skirtingų virusų. Ir kadangi negalavimas yra virusinis, vienintelis būdas jį gydytis – daug ilsėtis, vartoti pakankamai skysčių bei valgyti imunitetą stiprinantį maistą.

    Peršalimo ligų simptomai gerai pažįstami visiems: gerklės skausmas, tekėjimas iš nosies, užnosinis lašėjimas, lengvas kosulys, čiaudulys, silpnumas, apetito netekimas, viso kūno maudimas, sutrikusi uoslė bei skonių atpažinimas.

    Paprastai ilgai netrunka, kol pajuntame pirmuosius iš jų, mat dauguma „slogų“ pasižymi labai trumpu inkubaciniu periodu – nuo dienos iki trijų. Ir per jas mes jau galime perduoti virusą kitiems, net jei patys ligos simptomų dar nejaučiame. Na, o jau kai pradeda varvėti nosis, sopėti gerklę, pakyla temperatūra ir atsiranda kosulys, užkrečiamumas tampa neginčytinas.

    Plius trys paros

    Peršalimo ligas sukeliantys virusai plinta oro lašeliniu būdu sergančiajam kostint ar čiaudint, taip pat liečiant veidą, valantis nosį, kosėjant burną prisidengus delnu. Bet lengviausiai jas platiname per kontaktą – ypač kalbėdami.

    Dėl to taip primygtinai rekomenduojama peršalus likti namuose ir į viešumą eiti tik būtiniausiu atveju ir tik dėvint kaukę. Taip pat kuo dažniau plautis rankas.

    Deja, tam, kad neužkrėstumėte bendradarbių ir pakeleivių autobuse, vienos ar dviejų dienų tokios atskirties nepakaks. Gydytojų teigimu, užkrečiami liekame tol, kol vis dar juntame bent menkiausius nesveikavimo požymius – tai yra nuo vienos savaitės iki dviejų. Bet ir po to, kai visi simptomai pranyksta, patariama palaukti dar tris paras ir tik tada grįžti „į žmones“.

  • Kuo stabdyti bėgančią nosį

    Kuo stabdyti bėgančią nosį

    Kai iš nosies varva it iš čiaupo, gyvenimas gali tapti nemielas.

    Dar gerai, jei tokie simptomai apsiriboja peršalimo ligų sezonu. Betgi yra žmonių, kurie taip kamuojasi kiaurus metus, dauguma iš jų – įvairių alergijų aukos. Nes bet koks alergenas, dirginantis nosies gleivinę, gali išprovokuoti jos varvėjimą.

    Kitų nuolat sloguojančių kančių priežastys gali būti ir sudėtingesnės.

    Alergija ir dar šis tas blogiau

    Nosinės mums gali prireikti skirtingomis aplinkybėmis, tačiau dažniausiai sloga „apdovanoja“ virusinės infekcijos.

    Visgi, jeigu pastebite, kad iš nosies tekėti pradeda tik viename kuriame namų kambaryje arba sloga ypač paūmėja pavasarį arba rudenį, tai jau greičiausiai alerginis rinitas. Šitaip vadinamas nosies gleivinės uždegimas, prasidėjęs kaip reakcija į kokį nors aplinkos alergeną. Tie būna lauko arba vidaus, sezoniniai arba veikiantys ištisus metus.

    Nesibaigiančios slogos kaltininkė gali būti ir liga, kurią nė neįtariate turintys. Pavyzdžiui, vazomotorinis rinitas.

    Tai vegetatyvinis kraujagyslių tonuso sutrikimas, išsivystantis, kai simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemų indėlis į nosies darbą išsibalansuoja ir tampa nevienodas.

    Kad kvėpuotume lengvai, mūsų nosies gleivinė turi būti nuolat drėkinama. O prisigaminus pakankamai tam reikalingo sekreto, suveikti kas nors panašaus į saugiklį, įspėjantį, jog gleivinė jau pakankamai drėgna. Išsivysčius vazomotoriniam rinitui, ši grandinė sutrinka ir sekretas gaminasi toliau – be perstojo.

    Todėl sergantiesiems vazomotoriniu rinitu nosis gali varvėti šaltyje, valgant, pasikeitus aplinkos temperatūrai ar slėgiui, nuo tam tikrų kvapų, dūmų, vaistinių preparatų.

    Išprovokuoti slogą gali net emociniai išgyvenimai ir nėštumas.

    Laikui bėgant, tekėjimas iš nosies tokiems pacientams gali virsti nesibaigiančia problema, kamuojančia juos visą dieną.

    Įmanoma vazomotoriniam rinitui išsivystyti ir kaip senatvinei ligai, taip pat patyrus insultą. Pasitaiko, kad jis diagnozuojamas po galvos traumos arba galvos ar kaklo operacijos. Kartu su tokiomis neurodegeneracinėmis ligomis kaip Parkinsonas.

    Vazomotorinis rinitas gydomas anticholinerginiais purškalais (pavyzdžiui, ipratropio bromido). Arba galima kreiptis į gydytoją otorinolaringologą, kad atliktų procedūrą.

    Pati rečiausia nesibaigiančio tekėjimo iš nosies priežastis – rinolikvorėja. Įplyšus smegenis ir sinusus skiriančiai plonytei membranai, iš nosies gali pradėti sunktis smegenų skystis, arba likvoras.

    Tai paprastai nutinka galvos traumą patyrusiems žmonėms, tačiau rinolikvorėja gali išsivystyti ir spontaniškai – dėl padidėjusio vidinio kaukolės spaudimo. Dažnai būna susijusi su nutukimu.

    Tokiu atveju skaidrus it vanduo sūrokas skystis dažniausiai bėga tik iš vienos šnervės ir nepaliauja tekėti net užvertus galvą. Čia jau be specialistų pagalbos neišsiverčiama – reikalinga operacija problemai sutvarkyti ir, svarbiausia, – smegenims nuo meningito apsaugoti.

    Kaip sustabdyti varvėjimą?

    Pradėti geriausia nuo paprasčiausio dalyko – karšto dušo. Garai puikiai sudrėkina nosies gleivinę ir sinusus, mažina jiems tenkantį spaudimą, užgultumą.

    Galima prisiminti ir seną močiučių būdą: užsivirinti puode vandens ir, pasilenkus virš jo, pakvėpuoti garų. Šią procedūrą reikia kuo dažniau kartoti.

    Nereceptinės priemonės iš vaistinės irgi gali padėti – jei tik taisyklingai naudosite. Kai kurios iš jų klastingos. Pavyzdžiui, nosies gleivinės paburkimą mažinantys purškalai, arba, tiksliau, tie iš jų, kurių sudėtyje yra oksimetazolino arba fenilefrino.

    Naudojant tokius purškalus per ilgai, galima susidurti su priešingu rezultatu – dar didesniu pabrinkimu. Tad po 3–5 dienų – palengvėjo ar nelabai, nesvarbu: padėkite juos į šalį.

    Veiksminga alternatyva purškalams yra nosies plovimas druskų tirpalu. Tam skirtų rinkinių galima įsigyti vaistinėse. Svarbu tik naudotis jais saugiai – vanduo turi būti sterilus, distiliuotas ar bent virintas. Paprastame vandenyje iš čiaupo gali būti bakterijų. Patekusios į nosies ertmę ir ten užsilikusios, jos sukels infekciją. (Ir prieš tai pasikonsultuokite su gydytoju, jeigu turite kokių nors imuninę sistemą paveikiančių ligų.)

    Specialistai pataria po skalavimo įsipurkšti uždegimą slopinančio purškalo – receptą gali išrašyti gydytojai. Jie ir patars, kuris iš dviejų geriau padės.

    Suprantama, pašalinus iš aplinkos visus dirginančius alergenus savijauta irgi pagerės.

         Naudinga

    Norite tikėkite, norite ne, bet sustabdyti slogą įmanoma ir tinkamai išsipučiant nosį: pirštu švelniai užspauskite vieną šnervę, lengvai įkvėpkite ir pūskite. Pakartokite užspaudę kitą šnervę.
    Nosies purškalai veiksmingi tik tinkamai naudojami. Niekada nenukreipkite srovės į nosies pertvarą, nes nebus jokios naudos – tik išdžiovinsite gleivinę, jausite diskomfortą, gali pradėti kraujuoti iš nosies. Todėl stenkitės purkšti link ausies (purkšdami į dešiniąją šnervę, buteliuką laikykite kairėje rankoje ir atvirkščiai).
    Taip pat laikykitės bendrųjų rekomendacijų: suslogavę stenkitės daugiau pamiegoti, kad kūnas galėtų sveikti, naudokite oro drėkintuvą – jis neleis nosies gleivinei išdžiūti, ir vartokite kuo daugiau skysčių.