Žyma: skonis

  • Kas nutiktų, jei suvalgytumėte tikro aukso?

    Kas nutiktų, jei suvalgytumėte tikro aukso?

    Ant prabangaus torto – plonytė aukso folija. Ant šokolado – blizgantys aukso dribsniai. O kai kuriuose gėrimuose net plaukioja smulkios aukso dalelės.

    Atrodo keistai: juk kalbame ne apie imitaciją, o apie tikrą taurųjį metalą. Tad ar jį iš tiesų galima valgyti?

    Trumpas atsakymas – taip, jei tai specialiai maistui skirtas auksas.

    Tai iš tiesų tikras auksas

    Maistinis auksas nėra dažai ar blizgučiai. Tai labai plonais lakštais išplaktas, dribsniais arba milteliais susmulkintas tikras auksas.

    Maisto priedų sistemoje jis žymimas numeriu E175.

    Dažniausiai naudojamas labai aukšto grynumo auksas, nes kuo mažiau jame kitų metalų priemaišų, tuo jis tinkamesnis maistui. Maistinis auksas naudojamas konditerijoje, šokolade, desertuose ir kai kuriuose gėrimuose.

    Koks jo skonis?

    Beveik jokio.

    Grynas auksas neturi ryškaus skonio ar kvapo, o itin ploni jo lakšteliai burnoje beveik nejuntami.

    Todėl auksu papuoštas desertas nėra skanesnis vien todėl, kad jame yra aukso. Jo paskirtis – vaizdas, prabanga ir išskirtinumas.

    Maistinės vertės jis taip pat neturi. Auksas nepateikia organizmui nei baltymų, nei vitaminų, nei mineralų, kurių žmogui reikėtų mitybai.

    Kas nutinka skrandyje?

    Čia auksas pasirodo esąs gana nuobodus.

    Metalinis auksas yra chemiškai labai mažai reaktyvus ir prastai tirpsta. Skrandžio rūgštis jo praktiškai neskaido, o virškinimo fermentai jo nesuvirškina taip, kaip maisto.

    Todėl didžioji dalis suvalgyto maistinio aukso tiesiog pereina per virškinimo sistemą ir pasišalina iš organizmo.

    Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad elementinis auksas pasisavinamas menkai, nors labai maža jo dalis ar aukso jonai tam tikromis sąlygomis gali patekti į organizmą.

    Ar valgyti auksą saugu?

    Nedidelis kiekis maistinio aukso, panaudotas desertui papuošti, paprastai nelaikomas didele rizika.

    Tačiau čia svarbus niuansas: tai nereiškia, kad aukso galima valgyti be saiko.

    EFSA dar 2016 m. pažymėjo, kad duomenų apie E175 ilgalaikį poveikį buvo per mažai, kad būtų galima nustatyti įprastą leistiną paros normą. Taip pat atkreiptas dėmesys į labai smulkias, įskaitant nanometrinio dydžio, aukso daleles, kurios gali elgtis kitaip nei didesni lakšteliai.

    2026 m. EFSA vis dar nurodo, kad E175 papildomas vertinimas tęsiamas.

    Taigi vienkartinis aukso lapeliu papuoštas desertas – viena situacija. Reguliarus ir gausus aukso vartojimas – visai kita.

    Ne visas „auksas“ yra valgomas

    Čia svarbiausia taisyklė.

    Valgyti galima tik tokį auksą, kuris aiškiai pažymėtas kaip maistinis ir skirtas vartoti su maistu.

    Dekoratyvinė folija, auksaspalviai blizgučiai, dailės reikmenys ar juvelyriniai dirbiniai maistui netinka.

    Tokiuose gaminiuose gali būti vario, sidabro, nikelio ar kitų metalų bei įvairių rišamųjų medžiagų.

    Todėl užrašas „netoksiška“ dar nereiškia „valgoma“.

    O jei prarytumėte papuošalą?

    Nereikėtų manyti, kad auksinis žiedas ar grandinėlė yra tas pats, kas maistinis auksas.

    Juvelyrinis auksas paprastai yra lydinys. Pavyzdžiui, 585 prabos auksas sudarytas tik iš 58,5 proc. aukso, o likusi dalis – kiti metalai.

    Be to, didesnio kieto daikto prarijimo pavojus būtų ne tiek pats auksas, kiek užspringimas, stemplės ar žarnyno pažeidimas.

    Ar iš aukso yra kokios nors naudos?

    Maistine prasme – ne.

    Organizmui auksas nėra būtinas mikroelementas. Jis neatlieka tokio vaidmens kaip geležis, cinkas, magnis ar kalcis.

    Todėl maistinis auksas yra beveik grynai dekoratyvinė medžiaga.

    Kitaip tariant, mokate ne už skonį ar sveikatinamąjį poveikį, o už galimybę tiesiogine prasme suvalgyti truputį prabangos.

    Ką verta prisiminti

    Jeigu ant torto ar saldainio yra maistinis auksas E175, nedidelis jo kiekis greičiausiai pereis per organizmą beveik nepakitęs.

    Tačiau dekoratyvinė pozlata, juvelyrinis auksas ar neaiškios kilmės „auksiniai“ blizgučiai maistui netinka.

    O kasdienio aukso vartojimo naudos nėra jokios – tik efektingas vaizdas ir gerokai didesnė deserto kaina.

     

  • Kokį sūrį dėti į salotas: skaniausi ir labiausiai derantys pasirinkimai

    Kokį sūrį dėti į salotas: skaniausi ir labiausiai derantys pasirinkimai

    Tinkamai parinktas sūris gali visiškai pakeisti salotų skonį ir tekstūrą. Vienas suteikia švelnaus kremiškumo, kitas – malonaus sūrumo, o ryškesnio skonio sūris gali tapti pagrindiniu viso patiekalo akcentu.

    Renkantis sūrį verta atsižvelgti ne tik į jo skonį, bet ir į drėgnumą, brandinimo trukmę bei kitus salotų ingredientus. Ne kiekvienas šaldytuve turimas sūris vienodai gerai tiks šaltam patiekalui.

    Feta, baltasis sūris ir mocarela – šviežioms daržovėms

    Minkšti ir sūryme laikomi sūriai pasižymi didesniu drėgnumu, todėl puikiai dera su šviežiomis daržovėmis. Jie suteikia salotoms kremiškumo, tad dažnai galima apsieiti be majonezo ar riebaus padažo.

    Feta arba sūryme brandintas baltasis sūris ypač tinka su:

    • pomidorais;
    • agurkais;
    • saldžiosiomis paprikomis;
    • alyvuogėmis;
    • raudonaisiais svogūnais;
    • žalumynais.

    Šie sūriai yra gana sūrūs, todėl salotas geriausia pirmiausia paragauti ir tik tuomet spręsti, ar reikia papildomai berti druskos.

    Pomidorų ir bazilikų salotoms labiausiai tinka nedideli mocarelos rutuliukai, laikomi sūryme. Picoms skirtas kietesnis mocarelos sūris šaltas gali būti tamprus ir ne toks išraiškingas.

    Fetą, mocarelą ar minkštą baltąjį sūrį geriausia ne smulkiai pjaustyti, o stambiau sutrupinti arba padalyti rankomis. Taip salotos įgauna malonesnę, kremiškesnę tekstūrą.

    Ožkų sūris ir rikota – burokėliams, kriaušėms bei moliūgams

    Minkštas ožkų pieno sūris arba rikota gerai dera su natūraliai saldesniais ingredientais. Jų švelniai rūgštus arba pieniškas skonis neužgožia produktų, o išryškina jų saldumą.

    Išbandykite šiuos derinius:

    • kepti burokėliai, ožkų sūris ir graikiniai riešutai;
    • kriaušė, ožkų sūris ir salotų lapai;
    • keptas moliūgas, rikota ir moliūgų sėklos;
    • persikai arba nektarinai, minkštas sūris ir žalumynai.

    Tokias salotas galima pagardinti alyvuogių aliejumi, medumi, citrinų sultimis arba nedideliu kiekiu balzaminio acto.

    Parmezanas – salotoms su vištiena, kiaušiniais ir skrebučiais

    Kietieji brandinti sūriai salotose naudojami kitaip nei feta ar mocarela. Jų nereikėtų pjaustyti stambiais kubeliais. Parmezaną geriau smulkiai sutarkuoti arba specialia pjaustykle supjaustyti labai plonomis drožlėmis.

    Parmezanas suteikia salotoms sūrumo, riešutinio poskonio ir sustiprina kitų ingredientų skonį, tačiau patiekalo neapsunkina.

    Jis ypač gerai dera su:

    • kepta arba virta vištiena;
    • kiaušiniais;
    • traškiais skrebučiais;
    • romaninėmis salotomis;
    • vytintu kumpiu;
    • keptomis daržovėmis.

    Parmezaną geriausia berti pačioje pabaigoje, kai salotų lapai ir kiti ingredientai jau sumaišyti su padažu. Įbėrus per anksti, smulkios sūrio drožlės gali prilipti prie dubens arba nusėsti ant dugno.

    Mėlynasis sūris – kriaušėms, riešutams ir salotų lapams

    Sūris su mėlynuoju pelėsiu pasižymi ryškiu, sūriu ir pikantišku skoniu. Jo nereikia daug – keturioms salotų porcijoms dažniausiai pakanka maždaug 30–50 gramų.

    Mėlynasis sūris geriausiai dera su:

    • kriaušėmis;
    • obuoliais;
    • vynuogėmis;
    • graikiniais arba lazdynų riešutais;
    • salotų lapais;
    • medaus padažu;
    • keptais burokėliais.

    Neutralūs salotų lapai leidžia atsiskleisti sūrio skoniui, o saldūs vaisiai sušvelnina jo aštrumą. Svarbu nepersistengti – įdėjus per daug mėlynojo sūrio, kitų ingredientų beveik nebesijaus.

    Rūkytas sūris – pupelėms, avinžirniams ir kukurūzams

    Rūkytas sūris salotoms suteikia sodraus dūmų aromato. Dėl jo net ir daržovių ar ankštinių produktų salotos gali atrodyti sotesnės.

    Rūkytas čederis, rūkytas lydomasis sūris ar kitas tvirtesnės tekstūros rūkytas sūris dera su:

    • pupelėmis;
    • avinžirniais;
    • kukurūzais;
    • keptomis paprikomis;
    • bulvėmis;
    • vištiena;
    • makaronais.

    Į šiltas salotas rūkytą sūrį geriausia dėti prieš pat patiekiant. Nuo šilumos jis šiek tiek suminkštės, tačiau visiškai neištirps.

    Kaip sūrį tinkamai paruošti

    Net ir gerą sūrį galima sugadinti netinkamai patiekus. Labai šaltas sūris būna kietesnis, o jo aromatas ir skonis juntami silpniau.

    Sūrį verta išimti iš šaldytuvo likus maždaug 20–30 minučių iki salotų gaminimo. Per šį laiką jis šiek tiek sušils ir geriau atskleis savo skonį.

    Pravers ir kelios paprastos taisyklės:

    • fetą ir mocarelą derinkite su alyvuogių aliejumi bei citrinų sultimis;
    • labai rūgštaus acto į salotas su drėgnu, minkštu sūriu pilkite saikingai;
    • parmezaną tarkuokite arba pjaustykite plonomis drožlėmis;
    • kietąjį sūrį berkite prieš pat patiekdami;
    • mėlynojo ir rūkyto sūrio dėkite nedaug;
    • prieš sūdydami salotas paragaukite, nes daugelis sūrių jau yra gana sūrūs.

    Kokie sūriai salotoms tinka prasčiau

    Įprastas fermentinis sūris, pavyzdžiui, „Gouda“, „Edam“ ar panašūs pusiau kieti sūriai, nėra pats geriausias pasirinkimas lengvoms šaltoms salotoms. Supjaustyti stambiais kubeliais jie gali atrodyti kieti, tamprūs ir užgožti daržovių tekstūrą.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad jų salotose naudoti negalima. Tokius sūrius geriau:

    • smulkiai sutarkuoti;
    • supjaustyti labai plonais šiaudeliais;
    • dėti į šiltas bulvių, makaronų arba vištienos salotas;
    • derinti su stipresnio skonio padažu.

    Tačiau dažniausiai jie geriau atsiskleidžia karštuose sumuštiniuose, apkepuose ar kituose patiekaluose, kuriuose sūris pašildomas.

    Trumpa sūrių derinimo atmintinė

    Šviežioms daržovėms rinkitės fetą, baltąjį sūrį arba mocarelą.

    Burokėliams, moliūgams ir vaisiams tiks ožkų sūris arba rikota.

    Vištienos, kiaušinių ir skrebučių salotas gardinkite parmezanu.

    Kriaušių, obuolių ir riešutų salotoms rinkitės mėlynąjį sūrį.

    Pupelių, avinžirnių ir kukurūzų salotoms išraiškingumo suteiks rūkytas sūris.

    Svarbiausia prisiminti paprastą principą: kuo švelnesni ir gaivesni salotų ingredientai, tuo minkštesnis bei drėgnesnis gali būti sūris. O jei salotoms trūksta ryškaus skonio, jį suteiks brandintas, mėlynasis arba rūkytas sūris.

  • Kas sugalvojo majonezą? Ir ar jis pavojingas?

    Kas sugalvojo majonezą? Ir ar jis pavojingas?

    Majonezas – tai ne šiaip padažas, o daugumai lietuvių beveik šeimos narys.

    Be jo sunku įsivaizduoti įvairias salotas, garsiąją baltą mišrainę, silkę pataluose, net paprastus koldūnus.

    Jį mėgstame todėl, kad jis bet kuriam patiekalui suteikia daugiau skonio, sultingumo ir tarsi „namų jaukumo“.

    Sovietmečiu majonezas buvo retenybė, net savotiškas delikatesas, o šiandien tapo jaukios virtuvės simboliu. Štai keli mažai žinomi faktai apie šį legendinį padažą.

    Prancūziška legenda: majonezas gimė iš karo

    Pagal populiariausią versiją, majonezas gimė Prancūzijoje 1756 metais – tiesiog karo metu. Kunigaikštis Rišeljė šventė pergalę, tačiau jo virėjas atsidūrė keblioje padėtyje: beveik neliko ingredientų padažui.

    Iš to, kas buvo po ranka – kiaušinių, aliejaus ir trupučio citrinos sulčių – jis suplakė tirštą, švelnų padažą.

    Šį pavadino Maono miesto garbei – „maonišku“, o vėliau – „majonezu“.

    Tad pirmasis majonezas buvo sukurtas ne šventinėms salotoms, o pergalei prieš anglus pažymėti.

    Ispaniškos šaknys: padažas su charakteriu

    Ispanai įsitikinę, kad prancūzai idėją tiesiog „pasiskolino“.

    Katalonijoje dar XV amžiuje gamintas panašus padažas, vadintas aioli – jo sudėtyje buvo česnakas, alyvuogių aliejus ir kiaušinių tryniai.

    Vienintelis skirtumas – prancūzai atsisakė česnako, padarė skonį švelnesnį ir suteikė savą pavadinimą.

    Kas iš tiesų yra majonezas

    Majonezo receptas paprastas: jis gaminamas iš aliejaus, kiaušinio trynio, rūgšties ir žiupsnelio druskos.

    Mišinį sutvirtina tryniuose esantys fosfolipidai, kurie „suklijuoja“ aliejų su vandeniu. Pramoniniame majoneze riebalų paprastai būna 70–80 proc., todėl jis toks tirštas ir sodrus.

    Pridėjus tinkamą rūgštingumą, gaunamas idealus padažas, kuris nesusisluoksniuoja ir ilgai išsilaiko.

    Mitas apie „pavojingą majonezą“

    Daugelis bijo majonezo, ypač salotose – esą nuo jo galima apsinuodyti.

    Iš tiesų yra priešingai: pats majonezas yra saugus, nes jis rūgštus ir gaminamas iš pasterizuotų kiaušinių, o tokioje aplinkoje bakterijos neišgyvena.

    Pavojus kyla tuomet, kai salotos su majonezu valandomis stovi šilumoje – ypač jei sudėtyje yra bulvių ar su vištiena.

    Tad kaltas ne padažas, o netinkamos laikymo sąlygos.

  • Kodėl kai kurie patiekalai kitą dieną būna skanesni

    Kodėl kai kurie patiekalai kitą dieną būna skanesni

    Galbūt esate pastebėję, kad kai kurie patiekalai po nakties šaldytuve ne tik nepraranda skonio, bet netgi tampa skanesni.

    Tai gali būti troškinta mėsa, lazanija ar kiti patiekalai.

    Ir ne, jums tikrai nepasivaideno — kai kurie valgiai iš tiesų tampa gardesni praėjus šiek tiek laiko.

    Šis reiškinys neturi nieko bendra su magija — jį jau seniai paaiškino mokslas.

    Kas vyksta su maistu laikymo metu?

    Maisto skonį lemia daugybė veiksnių — nuo druskos kiekio iki aplinkos, kurioje valgoma.

    Vienas iš svarbiausių veiksnių — laikas, kiek patiekalas buvo laikytas.

    Bet kodėl laikas daro tokį poveikį?

    Yra keletas paaiškinimų.

    Vienas jų — ryškūs, aštrūs skoniai ilgainiui susibalansuoja. Pavyzdžiui, po terminio apdorojimo produktai, turintys daug sieros (svogūnai, česnakai, brokoliai, kopūstai), oksiduojasi, todėl jų aštrumas sušvelnėja.

    Šis oksidacijos procesas taip pat palankus kai kuriems prieskoniams, pavyzdžiui, ciberžolei, juodiesiems pipirams ar kalendrų sėkloms.

    Krakmolingos daržovės, tokios kaip bulvės, gali pradėti skaidytis į cukrus, suteikdamos subtilų salstelėjimą.

    Be to, šie produktai tampa minkštesni, jų tekstūra tampa švelnesnė ir kremiškesnė.

    Pagal kitą versiją, kai kuriuos mėsos patiekalus palikus per naktį šaldytuve, jie tarsi „marinuojasi“. Marinavimas — tai baltymų turinčio maisto sąveika su rūgštiniais ar fermentiniais komponentais. Dėl šios sąveikos mėsoje baltymai suskaidomi į laisvąsias aminorūgštis, o tai pagerina tekstūrą ir išlaisvina naujus skonius bei aromatus.

    Kodėl salotos ir troškiniai kitą dieną būna skanesni?

    Pagrindinė skonio pagerėjimo priežastis — aromatų „brendimas“.

    Net ir atšaldytame paruoštame patiekale toliau vyksta cheminiai procesai.

    Skonio ir kvapo molekulės iš skirtingų ingredientų pradeda sąveikauti, persismelkia viena kita ir kuria gilesnius, harmoningesnius skonio niuansus.

    Tai ypač pastebima daugiasluoksniuose patiekaluose, pavyzdžiui, makaronuose su sūriu ir padažu — jų tekstūra tampa vienalytė ir švelni.

    Tas pats galioja salotoms, troškiniams ar sriuboms.

    Mokslininkai šį reiškinį vadina skonio difuzija.

    Tai reiškia, kad druskos, rūgštys ir kvapiosios medžiagos palaipsniui įsiskverbia į kitus ingredientus.

    Pavyzdžiui, troškinyje esanti mėsa labiau persigeria padažu, o daržovės įgauna prieskonių skonį. Dėl to bendras skonis tampa subalansuotas, nugludintas.

    Be to, kai kurios aromatinės medžiagos, ypač tirpios riebaluose (pavyzdžiui, iš česnako ar svogūno), laikui bėgant atsiskleidžia dar ryškiau.

    Nors verdant jos gali likti nevisiškai išreikštos, po atvėsimo ir pastovėjimo įgauna intensyvesnį kvapą.

    Visgi tai galioja ne visiems patiekalams.

    Tie, kurie ruošiami lėtai — troškiniai, kepti patiekalai — tikrai išlošia nuo laiko.

    Tačiau traškių tekstūrų patiekalai, pavyzdžiui, gruzdintos bulvytės ar salotos su padažu, praranda savo kokybę, tampa minkšti ir mažiau patrauklūs.

    Kaip laikas ir temperatūra veikia skonį?

    Kad patiekalo skonis iš tiesų pagerėtų, svarbu tinkamai jį atvėsinti ir laikyti.

    Jis turėtų būti atvėsinamas per 2 valandas po paruošimo, kad neatsirastų bakterijų augimo pavojus.

    Tuomet jį reikėtų laikyti šaldytuve, kurio temperatūra apie 4 °C.

    Optimalus laikas — 12–24 valandos.

    Būtent per šį laiką vyksta aktyviausia skonio difuzija.

    Pakartotiniam pašildymui geriausia rinktis lėtą, tolygų šildymą.

    Mikrobangų krosnelė gali padėti, bet kaitinimas ant viryklės ar orkaitėje užtikrina geresnę tekstūrą ir tolygų šilumos pasiskirstymą — ypač jei patiekale yra mėsos.

    Kurie patiekalai ypač pagerėja kitą dieną?

    Kai kurios kulinarinės tradicijos tarsi sukurtos tam, kad jų patiekalai būtų dar skanesni kitą dieną. Pavyzdžiui:

    Makaronai su pomidorų padažu – skonis tampa sodresnis, o tekstūra minkštesnė.

    Troškiniai, mėsos patiekalai ir sriubos – mėsa suminkštėja, o sultinys įgauna daugiau skonio.

    Plovas – ryžiai geriau susigeria aliejumi ir prieskoniais, kvapas ir skonis tampa darni.

    Būtent dėl to tokius patiekalus dažnai rekomenduojama ruošti iš anksto — jų skonis po paros tampa ryškesnis nei ką tik išvirtų.

    Apibendrinimas

    Taigi, maisto likučiai neretai tampa skanesni kitą dieną dėl sudėtingų biocheminių ir kulinarinių procesų.

    Skonio difuzija, aromatų susiformavimas ir tinkamas laikymas leidžia patiekalui atsiskleisti visapusiškai.

    Nors tai negalioja visiems produktams, lėtai ruošiamiems, prieskoningiems ar vienos struktūros patiekalams laikas gali tapti didžiausiu sąjungininku.

    Taigi, kai kitą kartą atidėsite porciją rytdienai — žinokite, kad skonis ne tik išliks, bet tikėtina, net pagerės.

  • Migdolai. Mirkyti? Nemirkyti? Mirkyti!

    Migdolai. Mirkyti? Nemirkyti? Mirkyti!

    Ar tikrai vandenyje pabuvę migdolai naudingesni sveikatai už paprastus, specialistai turi savo nuomonę.

    Paprastai neskrudinti migdolai užpilami vandeniu kelioms valandoms – arba pernakt, kad taptų minkštesni ir lengviau virškinami.

    Tokia praktika tradiciškai gyvuoja daugybėje šalių, tokių kaip Indija. Tačiau ir niekaip su šiomis tradicijomis nesusiję žmonės visame pasaulyje religingai jos laikosi tvirtindami, jog taip daryti nepalyginamai sveikiau. Jiems nė motais, kad mokslininkai sako turintys atlikti dar daug tyrimų, kol supras vandens poveikį migdolams ir jų maistinei vertei.

    Migdolai jau seniai vadinami supermaistu, mat juose gausu sveikųjų riebalų, augalinių baltymų, ląstelienos bei antioksidantų. Ir jie tikrai nepaprastai universalūs naudų sveikatai prasme: palaiko širdies sveikatą, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, padeda kontroliuoti svorį, prisideda prie normalaus virškinimo trakto funkcionavimo.

    Dar migdoluose gausu vitaminų bei mineralų, gyvybiškai svarbių daugeliui biologinių sistemų.

    Bet svarbiausias yra riešutų skonis, tobulai tinkantis kiekvieno gomuriui ir derantis įvairiausiuose patiekaluose.

    Fitatais nesirūpinkite

    Daug kur teigiama, neva migdolų mirkymas – arba aktyvavimas, kaip tas kartais vadinama, – padidina juose esančių maistinių medžiagų biologinį tinkamumą. Esą vanduo ištraukia iš riešutų fitatus – medžiagas, kurios, patekusios į organizmą, sudaro nevirškinamus junginius ir neleidžia pasisavinti mineralų.

    Tačiau naujausi klinikiniai tyrimai rodo visai ką kita.

    Taip, fitatai, arba fito rūgštis, ne šiaip sau vadinami antimaistine medžiaga (nors mitybos specialistų bendruomenė šio neoficialaus termino nepripažįsta). O migdoluose fitatų tikrai daug. Tačiau nustatyta, jog mirkymas vandenyje jų koncentracijos pastebimiau nesumažina.

    Visgi migdolų mirkymas – ir kuo ilgesnis – gali teigiamai paveikti natūralias jų savybes, tokias kaip tekstūra. Riešutus tampa lengviau valgyti, taigi ir daugiau naudos iš jų gauti.

    Virškina tikrai geriau

    Kaip minėta, prieš valgymą pamirkius migdolus jie gali tapti lengviau virškinami.

    Mokslininkų teigimu, kadangi pačiuose migdoluose drėgmės mažai, užpilti vandeniu jį gausiai sugeria. O prisisunkę skysčio jie suminkštėja.

    Žmonių, kuriems nuo sausų riešutų sutrinka virškinimas, skrandis mirkytus migdolus paprastai toleruoja geriau. Tačiau mokslinių tyrimų šiuo klausimu nebuvo atlikta labai daug, o ir jų rezultatai nesutampa. Tad jei kyla abejonių, kreipkitės į dietistą – jis padės saugiai įterpti mirkytus riešutus į jūsų valgiaraštį, kad nauda būtų maksimali, o žalos – jokios.

    Ar žinote, kad…

    …reguliariai valgant migdolus palaikoma sveika žarnyno mikrobioma? Taip yra dėl to, kad migdolai turtingi ląstelienos ir polifenolių.
    Londono karališkojo koledžo tyrėjai atliko eksperimentą: pasiūlė sveikos mitybos nepripažįstantiems žmonėms pakeisti bulvių traškučius, šokoladinius batonėlius sauja migdolų. Tuo metu kontrolinė grupė valgė to paties kaloringumo keksiukais. Paaiškėjo, jog migdolais užkandžiavusių eksperimento dalyvių organizme gerokai padaugėjo butirato – riebalų rūgšties, laikomos pagrindiniais „degalais“ žarnyno ląstelėms ir padedančios subalansuoti žarnyno mikrobiomą.

    Daugiau skonio

    Kadangi mirkomi migdolai suminkštėja, juos pasidaro lengviau sukramtyti ir taip geriau pajusti subtilų riešutų skonį. Nes kuo labiau susmulkiname maistą, tuo daugiau skoninių medžiagų pasiekia seilių receptorius. O kuo daugiau skonio jaučiame, tuo lengviau kitąsyk atpažįstame tą patį užkandį kaip geidžiamą skanėstą.

    Cholesteroliui – ir blogam, ir geram

    Migdoluose labai daug antioksidantų, padedančių kovoti su oksidaciniu stresu ir gerinančių cholesterolio lygį.

    Per vieną klinikinį tyrimą buvo pastebėta, kad kai pacientai, turintys vainikinių arterijų ligų, rytais suvalgydavo 10 g mirkytų migdolų, jų kraujyje didelio tankio lipoproteinų – arba gerojo cholesterolio – lygis pasitaisydavo. Bendrojo cholesterolio, trigliceridų ir mažo tankio lipoproteinų (blogojo cholesterolio) kiekiai taip pat pagerėdavo.

    Tiesa, cholesterolio lygį kraujyje veikia daugybė veiksnių, tačiau migdoluose esantys mononesotieji riebalai, ląsteliena ir vitaminas E, tyrėjų manymų, irgi gali prisidėti gerinant širdies kraujagyslių sveikatą. Pavyzdžiui, mažiau nei 30 g sausų skrudintų migdolų yra 45 proc. rekomenduojamos vitamino E paros dozės.

    Sotūs ir dar sotesni

    Įtraukus mirkytus migdolus į sveikai subalansuotą mitybos planą gali pavykti lengviau numesti svorio.

    Dvidešimties atsitiktinių kontrolinių bandymų metaanalizė parodė, kad migdolai sumažina vidutinę kūno masę pastebimiau už bet kokius kitus riešutus. Vėliau atlikti klinikiniai tyrimai tą patvirtino: migdolai sumažina kūno ir riebalų masę labiau nei graikiniai riešutai arba pistacijos.

    Tyrimų, kuriais domėtasi specifiškai mirkytais migdolais bei jų įtaka svorio kontrolei, skaičius ribotas. Tačiau būta vieno, padėjusio nustatyti, kad 10 g mirkytų migdolų prieš pusryčius valgant juos mažiausiai 12 savaičių iš eilės gali padėti greičiau atsikratyti nereikalingais kilogramais.

    Sausi migdolai – sotus maistas, tačiau prisisunkę vandens jie pasotina dar geriau.

    Gliukozės apykaitai

    Tai viena seniausiai migdolams priskiriamų savybių – gebėjimas reguliuoti gliukozės, arba cukraus, kiekį kraujyje.

    Nepilnuose 30 g sausų skrudintų migdolų yra 45 proc. rekomenduojamos vitamino E paros dozės.

    Migdolų žemas glikemijos indeksas. Jie turi daug ląstelienos ir augalinės kilmės baltymų. Yra puikus magnio, siejamo su geresne gliukozės apykaita, šaltinis. O šių riešutų sveikieji riebalai prideda sotumo bei padeda nepadauginti angliavandenių.

    Taigi nors mokslas nelabai ką išsiaiškino apie mirkytus migdolus, patvirtino, jog šie riešutai tikrai pagerina įvairius gliukozės metabolizmo parametrus. Pavyzdžiui, sumažina hemoglobino A1C (jis parodo bendrą vidutinį gliukozės kiekį dviejų trijų mėnesių laikotarpiu).

    Kaip mirkyti migdolus

    Tai labai paprasta – tereikia niekaip neapdorotus migdolus užpilti paprastu vandeniu ir palaikyti taip kelias valandas arba pernakt. Vieno konkretaus recepto nėra, bet, dietistų patarimu, vertėtų atsižvelgti į kelis dalykus.

    • Rinkitės paprastus neskrudintus ir nesūdytus migdolus. Paprastai mirkyti naudojami neskaldyti riešutai, bet jeigu skaldyti patinka labiau, jie irgi tiks.

    • Pirmiau riešutus nuskalaukite – kruopščiai po vėsaus vandens srove, kad nuplautų visas dulkes ir nešvarumus.

    • Užpylkite migdolus taip, kad vanduo visiškai apsemtų, o mirkykite tiek, kiek norite – jokių oficialių nurodymų dėl laiko nėra. Tiesa, metodo entuziastai tvirtina, kad riešutus kambario temperatūros vandenyje reikia laikyti mažiausiai 8–12 val., dauguma dargi pataria pernakt.

    • Nupylę vandenį migdolus dar sykį nuskalaukite – jei ant jų dar prilipo kokių dulkelių.

    • Riešutus nulupkite. Nors to daryti nebūtina – kaip jums labiau patinka, – gerai išmirkus migdolams išspausti juos iš odelės bus labai paprasta.

    • Nudžiovinkite. Tai irgi pasirinkimo dalykas. Bet jeigu ketinate pasidėti mirkytų riešutų vėlesniam laikui ar naudoti patiekalams, nusausinkite juos popieriniais rankšluosčiais arba suberkite ant kepimo skardos ir palikite nudžiūti savaime. Tuos migdolus, kurių nesuvalgysite, suberkite į oro nepraleidžiantį indą ir laikykite šaldytuve.

    Ar vonios tikrai būtinos?

    Visai ne – tikrai nebūtina mirkyti migdolus prieš juos valgant, kad jų sveikatai teikiama nauda būtų maksimali. Sausi migdolai turi daugumą, jeigu ne visus tuos pačius maistinius privalumus kaip ir mirkyti.

    Sprendžiant iš tyrimų rezultatų, jokios migdoluose esančios antimaistinės medžiagos neturėtų sukelti daugumai suaugusiųjų jokio šalutinio poveikio, jeigu jų mityba subalansuota. Mokslininkų išvados vienareikšmiškos: tokių maistingų produktų kaip migdolo riešutai nauda nusveria tariamas antimaistinių medžiagų grėsmes.

    Taigi galiausiai viskas susiveda į jūsų asmeninius pageidavimus. Tiems, kieno jautresni ar silpnesni dantys, mirkytus migdolus bus lengviau sukramtyti, žmonėms, kuriu jautri virškinimo sistema, kils mažiau problemų. Štai ir visi skirtumai.

        Naudinga žinoti

    Mirkymas gali tapti idealiu variantu jautresnio skrandžio ir kitokių virškinimo problemų turintiems žmonėms, paprastai negalintiems valgyti riešutų. Štai keli būdai, kaip jais mėgautis, kad būtų gardu ir nepabostų:

    Glotnučiai. Dėkite mirkytų migdolų į bet kokius mėgstamus glotnučius – jie parūpins organizmui daugiau vitaminų, mineralų ir baltymų. O riešutuose esantys sveiki riebalai dargi ir suteiks kreminės tekstūros.

    Salotos. Mirkyti riešutai suteiks lengvo traškumo ir padidins maistinę vertę. Migdolai dera su daugeliu salotų užpilų, tad tiks ir daugeliui salotų receptų.

    Kepiniai. Papildę bet kokio kepinio receptą mirkytais migdolais – ar tai būtų duona, ar keksiukai, – padidinsite jo maistinę vertę.

    Mišiniai. Užkandžiams puikiai tiks mirkytų migdolų mišiniai su jūsų mėgstamais džiovintais vaisiais ir sėklomis.

    Pusryčiai. Užberkite riešutų ant javinukų ar avižinės košės – įdomesniam skoniui ir vertingesniems pusryčiams.

    Riešutų sviestas. Sutrinkite mirkytus migdolus ir pasigaminkite naminio riešutų sviesto.