Žyma: širdies sveikata

  • Sviestas ar lašiniai: kas labiau kelia cholesterolį?

    Sviestas ar lašiniai: kas labiau kelia cholesterolį?

    Karšta bulvė su sviestu, duonos riekė su lašiniais, spirgučiais pagardinti cepelinai – atvėsus orams tokio maisto norisi dažniau.

    Tačiau gavus kraujo tyrimų atsakymą su padidėjusia cholesterolio koncentracija kyla klausimas: kurį produktą pirmiausia išbraukti iš valgiaraščio?

    Vieno visiems tinkamo atsakymo nėra. Svieste paprastai būna daugiau sočiųjų riebalų nei tokiame pačiame kiekyje lašinių, tačiau svarbu, kiek ir kaip dažnai jų suvalgome. O širdies sveikatai palankesnis sprendimas dažniausiai yra dalį abiejų produktų pakeisti nesočiųjų riebalų šaltiniais.

    Cholesterolis lėkštėje ir kraujyje – ne tas pats

    Cholesterolis organizmui reikalingas: jis yra ląstelių membranų sudedamoji dalis, dalyvauja hormonų gamyboje. Tačiau padidėjusi mažo tankio lipoproteinų cholesterolio, dažnai vadinamo „bloguoju“, koncentracija skatina aterosklerozę ir didina širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Vertinant maistą, svarbus ne vien jame esantis cholesterolis. Didelę įtaką MTL cholesterolio koncentracijai turi sočiųjų riebalų kiekis ir tai, kuo jie pakeičiami. Amerikos širdies asociacija pabrėžia, kad sočiųjų riebalų keitimas nesočiaisiais paprastai padeda sumažinti MTL cholesterolį labiau nei vien dėmesys su maistu gaunamam cholesteroliui.

    Todėl užrašas „be cholesterolio“ dar nepadaro produkto palankaus širdžiai. Pavyzdžiui, kokosų ir palmių riebalai yra augaliniai, tačiau juose gausu sočiųjų riebalų.

    Ką rodo sviesto ir lašinių etiketės?

    Palyginkime du konkrečius Lietuvoje parduodamus produktus. „Žemaitijos pieno“ skelbiamais duomenimis, 100 gramų 82 proc. riebumo saldžios grietinėlės sviesto yra 82 gramai riebalų, iš jų 49 gramai – sočiųjų.

    Vieno tradicinių sūdytų lašinių gaminio maistingumo deklaracijoje nurodyta, kad 100 gramų yra 90 gramų riebalų, iš jų 36 gramai – sočiųjų. Taigi šiame pavyzdyje lašiniai riebesni, tačiau sočiųjų riebalų juose mažiau. Tai konkrečių gaminių duomenys – kitų produktų sudėtis gali skirtis.

    Vis dėlto išvada, kad lašiniai dėl to „sveikesni už sviestą“, būtų skubota. Jie išlieka labai kaloringu maistu, o sūdytuose lašiniuose papildomai svarbus druskos kiekis.

    Porcija gali apversti palyginimą

    Pagal minėtų produktų deklaracijas, 10 gramų sviesto būtų apie 4,9 gramo sočiųjų riebalų, o tokiame pačiame kiekyje lašinių – apie 3,6 gramo.

    Tačiau suvalgius 30 gramų tų pačių lašinių, sočiųjų riebalų būtų jau apie 10,8 gramo – daugiau nei dvigubai tiek, kiek nedideliame sviesto gabalėlyje. Šie skaičiavimai iliustruoja porcijos reikšmę, o ne nustato rekomenduojamą kiekį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų ne daugiau kaip 10 proc. paros energijos. Žmogui, per dieną suvartojančiam apie 2 000 kilokalorijų, tai būtų maždaug 22 gramai. Į šį kiekį patenka visi dienos šaltiniai: sviestas, riebi mėsa, sūriai, grietinė, kepiniai ir kiti produktai. Tai nėra siektinas „sviesto ir lašinių limitas“, kurį reikėtų išnaudoti.

    Kodėl vien pakeisti sviestą lašiniais neužtenka?

    Svarbu ne tik sumažinti sočiųjų riebalų, bet ir pasirinkti tinkamą pakaitalą. PSO rekomenduoja juos keisti polinesočiaisiais riebalais, augalinės kilmės mononesočiaisiais riebalais arba natūraliai skaidulų turinčiais produktais – visagrūdžiais, daržovėmis, vaisiais ir ankštiniais.

    Todėl sviesto atsisakymas mažai padės, jeigu vietoj jo kasdien atsiras daugiau saldžių kepinių. Tačiau dalį sviesto ar kiaulienos taukų pakeitus rapsų ar alyvuogių aliejumi, valgiaraščio riebalų sudėtis taps palankesnė.

    Tiesa, lašiniai ir išlydyti kiaulienos taukai nėra tas pats produktas, todėl jų maistingumo duomenų nereikėtų sutapatinti. Renkantis konkretų gaminį patikimiausia perskaityti jo etiketę.

    Lašiniai turi ir druskos klausimą

    Sūdyti lašiniai vertintini ne vien dėl riebalų. Minėto gaminio 100 gramų yra 5,1 gramo druskos. Vadinasi, 30 gramų porcijoje jos būtų apie 1,5 gramo – dar nepriskaičiavus duonos, sriubos, sūrio ar kitų dienos patiekalų.

    Druskos perteklius pirmiausia siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Taigi mažesnis sočiųjų riebalų kiekis savaime nereiškia mažesnės bendros rizikos širdžiai. PSO suaugusiesiems rekomenduoja per parą suvartoti mažiau nei 5 gramus druskos iš visų šaltinių.

    Rudeniškas maistas gali būti palankus širdžiai

    Rudeninis valgiaraštis nebūtinai turi suktis aplink spirgučius ir grietinę. Jame puikiai dera pupelių ar lęšių troškiniai, daržovių sriubos, avižinė ir miežinė košė, orkaitėje keptos daržovės, žuvis bei nesūdyti riešutai.

    Amerikos kardiologų kolegija rekomenduoja kasdien rinktis įvairius augalinius produktus, tarp jų – avižas, miežius, ankštinius ir riešutus. Juose esančios skaidulos, ypač tirpiosios, svarbios mažinant MTL cholesterolį.

    Mėgstamų patiekalų nebūtina atsisakyti vienu mostu. Bulvių košei galima naudoti mažiau sviesto ir dalį jo pakeisti rapsų aliejumi, sriubą gardinti mažesniu grietinės kiekiu, o prie cepelinų rinktis mažiau spirgučių padažo. Svarbu, kad tokie pakeitimai taptų kasdieniu įpročiu.

    Svarbiausia – ne vienas kąsnis

    Nedidelis sviesto gabalėlis ir plona lašinių riekelė savaime nenulemia cholesterolio tyrimo rezultato. Didesnę reikšmę turi nuolat pasikartojantis valgiaraštis: kiek jame sočiųjų riebalų, daržovių, ankštinių, visagrūdžių produktų ir nesočiųjų riebalų šaltinių. Šį požiūrį pabrėžia ir Europos kardiologų gairės

    Jei MTL cholesterolio koncentracija padidėjusi, sprendimas priklauso ir nuo bendros širdies bei kraujagyslių ligų rizikos. Mitybos pokyčiai svarbūs, tačiau kai kuriems žmonėms reikalingas ir gydymas vaistais – jo negalima pakeisti vien sviesto atsisakymu. Tyrimų rezultatus ir individualų tikslą reikėtų aptarti su gydytoju.