Žyma: šildymo sezonas

  • 18, 20 ar 23 laipsniai? Kokia temperatūra namuose geriausia sveikatai ir piniginei

    18, 20 ar 23 laipsniai? Kokia temperatūra namuose geriausia sveikatai ir piniginei

    Vieniems namuose ir prie 22 laipsnių norisi šiltesnio megztinio, kiti net žiemą mielai vaikšto trumpomis rankovėmis. Tačiau prasidėjus šildymo sezonui termometro rodmenys tampa ne tik komforto, bet ir pinigų klausimu.

    Ar tikrai namuose reikia 23–24 laipsnių šilumos? O gal pakaktų 19-os ir sąskaitos gerokai sumažėtų?

    Specialistai turi gana aiškų atsakymą, nors jis priklauso ir nuo gyventojų amžiaus, sveikatos bei paties būsto.

    Kiek laipsnių rekomenduoja specialistai?

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad šalto klimato šalyse 18 laipsnių temperatūra gyvenamosiose patalpose laikoma tinkama minimalia riba, padedančia apsaugoti sveikų suaugusių žmonių sveikatą.

    Tačiau tai nereiškia, kad būtent tokioje temperatūroje visi turėtų gyventi.

    Lietuvoje galiojanti higienos norma HN 42:2009 numato, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–22 laipsniai šilumos.

    Praktiškai daugeliui žmonių patogus pasirinkimas gali būti apie 20–21 laipsnį. Tokia temperatūra leidžia jaustis komfortiškai ir kartu nešildyti būsto daugiau, nei būtina.

    Vis dėlto vieno visiems tinkamo skaičiaus nėra. Viename name 20 laipsnių gali atrodyti visai jaukiai, o kitame, kur skersvėjai ir šaltos sienos, net esant tokiai pačiai oro temperatūrai norėsis šilčiau apsirengti.

    Vyresniems žmonėms taupyti šilumą reikia atsargiau

    Ypač svarbu, kokio amžiaus žmonės gyvena namuose.

    Vyresni žmonės, maži vaikai ir sergantieji lėtinėmis ligomis gali būti jautresni šalčiui. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad šioms gyventojų grupėms gali reikėti aukštesnės nei 18 laipsnių temperatūros.

    Šaltis gali turėti įtakos kraujotakai, kraujospūdžiui ir kvėpavimo takų būklei. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių ar lėtinėmis kvėpavimo sistemos ligomis.

    2026 metų lapkritį Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūra dar kartą priminė, kad žema patalpų temperatūra didžiausią pavojų kelia vyresniems nei 65 metų žmonėms, mažiems vaikams ir turintiesiems sveikatos sutrikimų.

    Todėl senjorų namuose nereikėtų stengtis bet kokia kaina išlaikyti pačios žemiausios leistinos temperatūros.

    Jeigu žmogus didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdamas, mažai juda ar jaučia šaltį, 20–22 laipsniai gali būti tinkamesnis pasirinkimas nei 18.

    Svarbiausia stebėti savijautą, o ne aklai laikytis termometro rodmenų.

    Miegamajame nebūtinai turi būti taip pat šilta

    Dar viena dažna klaida – visus namų kambarius šildyti vienodai.

    Miegamajame daugeliui žmonių maloniau ilsėtis šiek tiek vėsesniame ore nei svetainėje, kur praleidžiama aktyvioji dienos dalis.

    Sveikam suaugusiajam galima išbandyti maždaug 18–19 laipsnių temperatūrą, jeigu pakanka šiltos patalynės ir nejaučiamas šaltis.

    Tačiau tai nėra privaloma miego kokybės norma. Jei žmogui tokioje temperatūroje šalta, miegas gali kaip tik pablogėti.

    Vyresniems žmonėms ir sergantiesiems lėtinėmis ligomis svarbu, kad miegamasis naktį nebūtų pernelyg atšaldomas.

    Svetainėje ar darbo kambaryje, kur ilgai sėdima, galima palaikyti apie 20–21 laipsnį.

    Vonioje dažniausiai norisi daugiau šilumos. Lietuvos higienos normoje vonios ir tualeto patalpoms šaltuoju laikotarpiu nurodomas 20–23 laipsnių intervalas.

    Taigi visiškai nebūtina, kad termometras kiekviename kambaryje rodytų tą patį.

    Vienas laipsnis gali padėti sutaupyti

    Štai kur prasideda įdomiausia dalis tiems, kurie atidžiai seka šildymo sąskaitas.

    Jungtinės Karalystės energijos taupymo organizacija „Energy Saving Trust“ skaičiuoja, kad sumažinus termostato temperatūrą vos vienu laipsniu – nuo 22 iki 21 – per metus galima sutaupyti pastebimą sumą.

    Žinoma, britų pateikiamų sutaupymo sumų negalima tiesiogiai pritaikyti Lietuvai. Skiriasi klimatas, šildymo kainos, pastatų energinis efektyvumas ir šildymo sistemos.

    Tačiau principas galioja ir mūsų šalyje: kuo didesnis temperatūros skirtumas tarp namų ir lauko, tuo daugiau šilumos pastatas paprastai praranda.

    Jeigu lauke nulis laipsnių, o kambaryje palaikomi 23 laipsniai, šilumos nuostoliai paprastai bus didesni nei palaikant 20 laipsnių.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas sumažintas laipsnis automatiškai sumažins sąskaitą konkrečiu procentu. Rezultatas priklausys nuo pastato ir šildymo sistemos.

    Individualiame name su reguliuojamu katilu ar šilumos siurbliu energijos vartojimo pokyčius paprastai lengviau pastebėti. Daugiabučiuose su centralizuotu šildymu galimybės sutaupyti priklauso nuo to, kaip reguliuojama ir apskaitoma šiluma.

    Vis dėlto be reikalo perkaitinti patalpų neverta.

    Ar išvykstant reikia sumažinti šildymą?

    Įprastas vaizdas: ryte šeima išeina į darbą, vaikai – į mokyklą, o namuose visą dieną palaikoma tokia pati temperatūra, tarsi visi sėdėtų svetainėje.

    Ar tai ekonomiška?

    Jeigu būste įrengta reguliuojama šildymo sistema, išvykus ilgesniam laikui temperatūros sumažinimas gali padėti sutaupyti.

    Tačiau čia yra svarbi išimtis.

    Namuose, šildomuose šilumos siurbliu, ypač naudojant grindinį šildymą, dideli kasdieniai temperatūros svyravimai ne visada ekonomiški. Tokios sistemos dažnai veikia efektyviau palaikydamos gana pastovią temperatūrą.

    Be to, atvėsusios sienos ir grindys sušyla lėčiau nei oras.

    Todėl prieš nustatant didelius temperatūros pokyčius verta atsižvelgti į šildymo sistemos gamintojo rekomendacijas.

    O išvykstant kelioms dienoms nereikėtų šildymo visiškai išjungti. Per daug atvėsusiame būste gali atsirasti drėgmės problemų, o esant stipriems šalčiams – ir vamzdžių užšalimo pavojus.

    Kodėl prie 21 laipsnio kartais vis tiek šalta?

    Įsivaizduokite du butus, kuriuose termometrai rodo vienodai – 21 laipsnį.

    Viename gyventojai jaučiasi puikiai, kitame vaikšto su vilnonėmis kojinėmis ir skundžiasi šalčiu.

    Kodėl?

    Priežastis gali būti ne oro temperatūra, o šiluminis komfortas.

    Jam įtakos turi sienų ir langų paviršių temperatūra, oro judėjimas, drėgmė ir net tai, kurioje kambario vietoje žmogus sėdi.

    Jeigu sofa stovi prie prastai izoliuotos išorinės sienos, žmogus gali jausti šaltį net tada, kai kambario termometras rodo visiškai normalią temperatūrą.

    Panašiai veikia ir nesandarūs langai bei durys. Pro plyšius patekęs šaltas oras sukuria skersvėjus, todėl norisi labiau atsukti radiatorius.

    Tokiais atvejais papildomas šildymas nebūtinai yra geriausias sprendimas.

    Kartais daug naudingiau užsandarinti langus, patikrinti durų tarpines ar pašalinti kitus šilumos nuostolių šaltinius.

    Dar viena svarbi detalė – oro drėgmė

    Namuose svarbu stebėti ne tik termometrą, bet ir drėgmės matuoklį.

    Lietuvos higienos norma numato, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turėtų būti 35–60 procentų.

    Jeigu oras pernelyg sausas, gali sausėti oda, akys ir nosies gleivinė.

    Jeigu drėgmės per daug, ypač prie šaltų sienų ir langų, didėja kondensato bei pelėsio atsiradimo rizika.

    Dėl to šaltuoju metų laiku pravartu reguliariai vėdinti patalpas, naudotis veikiančia ventiliacija ir stebėti, ar ant langų nesikaupia vandens lašai.

    Tačiau nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad drėgmės problemą galima išspręsti vien padidinus šildymą.

    Šiltesnis oras gali sumažinti santykinę drėgmę, tačiau pats savaime nepašalina vandens garų iš būsto. Todėl būtina užtikrinti tinkamą oro apykaitą ir pašalinti perteklinės drėgmės priežastis.

    Penkios klaidos, dėl kurių šiluma kainuoja brangiau

    Viena dažniausių klaidų – radiatorius uždengti storomis užuolaidomis arba prieš juos pastatyti didelius baldus.

    Tokiu atveju šiltas oras prasčiau pasklinda po kambarį, todėl patalpa gali šilti netolygiai.

    Kita klaida – termostatą atsukti iki aukščiausios temperatūros tikintis, kad namai sušils greičiau. Daugelyje įprastų šildymo sistemų aukštesnis termostato nustatymas nepaspartina šildymo, tik nurodo siekti aukštesnės galutinės temperatūros.

    Trečia – nepaisyti skersvėjų. Nesandarūs langai ir durys gali lemti bereikalingus šilumos nuostolius.

    Ketvirta – visą būstą šildyti vienodai, neatsižvelgiant į tai, kuriose patalpose žmonės praleidžia daugiausia laiko. Jeigu sistema leidžia reguliuoti atskirus kambarius, verta tuo pasinaudoti, bet nepalikti patalpų pavojingai šaltų.

    Penkta – taupyti šilumą atsisakant būtino vėdinimo. Drėgmės perteklius ir bloga oro kokybė gali sukelti problemų, kurių sprendimas vėliau kainuos gerokai daugiau.

    Kaip sužinoti, kokia temperatūra geriausia jūsų namuose?

    Paprasčiausias būdas – keletą dienų stebėti ne tik termometro rodmenis, bet ir savo savijautą.

    Jeigu šiuo metu svetainėje palaikote 23 laipsnius, pabandykite sumažinti temperatūrą iki 22.

    Po kelių dienų įvertinkite, ar namuose vis dar patogu. Jeigu taip, galima apsvarstyti ir 21 laipsnio temperatūrą.

    Tačiau jei pradeda šalti rankos, kojos, tenka nuolat sėdėti susisupus į pledą ar pablogėja savijauta, tokio taupymo neverta tęsti.

    Ypač svarbu, kad namuose gyvenantys vyresnio amžiaus ar sveikatos problemų turintys žmonės nejaustų šalčio.

    Pravartu turėti paprastą kambario termometrą su drėgmės matuokliu. Jį geriau laikyti toliau nuo radiatoriaus, tiesioginių saulės spindulių ir šalto lango.

    Taip bus lengviau suprasti tikrąją kambario temperatūrą, o ne spręsti vien pagal radiatoriaus karštumą.

    Kur slypi protingo taupymo paslaptis?

    Norint mažesnių šildymo sąskaitų, nebūtina paversti namų šaldytuvu.

    Daugeliui sveikų suaugusiųjų 20–21 laipsnis pagrindinėse gyvenamosiose patalpose gali būti geras kompromisas tarp komforto ir energijos taupymo. Miegamajame gali pakakti kiek mažesnės temperatūros, o vonioje prireikti daugiau šilumos.

    Vyresniems žmonėms, mažiems vaikams ir sergantiesiems lėtinėmis ligomis temperatūrą reikėtų pritaikyti individualiai.

    Svarbiausia nepamiršti, kad 18 laipsnių nėra visiems privalomas tikslas. Tai minimali sveikatos apsaugos gairė, o ne raginimas namuose nuolat šalti.

    Galiausiai geriausias sprendimas yra ne tas, kuris leidžia termostate nustatyti kuo mažesnį skaičių, o tas, kuris padeda palaikyti sveiką, jaukią aplinką be nereikalingų šilumos nuostolių.

    Nes sutaupyti keli eurai vargu ar pradžiugins, jei visą žiemą namuose teks sėdėti su striuke.

  • Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Prasidėjus šildymo sezonui, daugelio namuose atsiranda pažįstamų nemalonumų. Rytais peršti gerklę, džiūsta nosis, tempia veido odą, o kartais net atrodo, kad kambaryje sunkiau kvėpuoti. Nors radiatoriai šildo puikiai, patalpų oras gali tapti pernelyg sausas.

    Tuomet prisimenamas senas, dar iš močiučių laikų žinomas būdas – ant radiatoriaus užmesti drėgną rankšluostį arba šalia pastatyti dubenėlį su vandeniu.

    Kiti renkasi modernesnį sprendimą – elektrinį oro drėkintuvą, kuris į patalpą skleidžia vos matomą arba visai nematomą drėgmę.

    Tačiau ar verta leisti pinigus papildomam prietaisui, jeigu tą patį darbą, regis, gali atlikti paprastas šlapias rankšluostis? Ir ar visada sausesnis oras reiškia, kad namuose būtina didinti drėgmę?

    Atsakymas gali nustebinti: abu būdai iš tiesų veikia, tačiau jų galimybės labai skiriasi. O netinkamai naudojamas oro drėkintuvas kartais gali sukelti daugiau problemų nei sausas oras.

    Kodėl žiemą namuose oras tampa sausas?

    Daugelis įsitikinę, kad radiatoriai tiesiog išdžiovina orą. Tačiau iš tikrųjų viskas šiek tiek sudėtingiau.

    Šaltame lauko ore paprastai yra mažiau vandens garų nei šiltame. Kai toks oras patenka į namus ir sušyla, jo santykinė drėgmė sumažėja.

    Pavyzdžiui, lauke gali būti keli laipsniai šalčio ir gana didelė santykinė drėgmė. Tačiau tą patį orą sušildžius iki 22 laipsnių, jo santykinė drėgmė gali tapti gerokai mažesnė.

    Taigi radiatorius vandens iš oro tiesiogiai nepašalina. Jis sušildo orą, o šiltesnis oras gali išlaikyti daugiau vandens garų. Jeigu papildomos drėgmės neatsiranda, santykinė drėgmė krinta.

    Prie to prisideda ir vėdinimas, nes pro langus ar vėdinimo sistemą į patalpas nuolat patenka naujo lauko oro.

    Todėl šildymo sezonu kai kuriuose būstuose santykinė oro drėgmė gali nukristi iki 20–30 procentų ar net mažiau.

    Toks oras gali skatinti nosies ir gerklės gleivinių sausėjimą, odos tempimą, akių dirginimą ir statinės elektros kaupimąsi. Vis dėlto šie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl vien iš jų tiksliai nustatyti patalpų drėgmės negalima.

    Kokia oro drėgmė namuose yra tinkamiausia?

    Lietuvoje galiojančioje higienos normoje HN 42:2009 nurodyta, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35–60 procentų.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat rekomenduoja žiemą namuose palaikyti 18–22 laipsnių temperatūrą ir pasirūpinti tinkamu vėdinimu.

    Tačiau praktikoje nebūtina siekti viršutinės leidžiamos drėgmės ribos.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra EPA rekomenduoja naudojant drėkintuvus neviršyti 50 procentų santykinės drėgmės, nes drėgnesnėje aplinkoje gali lengviau daugintis pelėsiniai grybai ir dulkių erkutės.

    Todėl daugeliui namų žiemą praktiškas orientyras yra maždaug 40–50 procentų santykinė oro drėgmė.

    Jeigu ant langų nuolat kaupiasi kondensatas, drėksta palangės ar kampuose atsiranda pelėsis, oro papildomai drėkinti tikrai nereikėtų.

    Svarbu ir tai, kad skirtinguose namuose tinkamos sąlygos gali skirtis. Senesniame, prasčiau apšiltintame būste net vidutinė oro drėgmė kartais gali sukelti kondensato kaupimąsi ant šaltų paviršių.

    Ar šlapias rankšluostis ant radiatoriaus iš tiesų padeda?

    Taip, šis senas būdas turi visiškai racionalų fizikinį pagrindą.

    Vanduo nuo drėgno audinio paviršiaus garuoja. Šiltas radiatorius gali paspartinti garavimą, todėl dalis rankšluostyje esančio vandens patenka į kambario orą.

    Taip santykinė oro drėgmė gali padidėti.

    Tačiau yra viena svarbi aplinkybė: rankšluostis gali išgarinti tik tiek vandens, kiek jame yra. Kai audinys išdžiūsta, drėkinimas baigiasi.

    Be to, garavimo greitis priklauso nuo radiatoriaus temperatūros, rankšluosčio dydžio, audinio savybių, oro judėjimo ir pradinės patalpos drėgmės.

    Nedidelėje patalpoje šlapias rankšluostis gali būti visai naudingas, ypač jeigu oras tik šiek tiek per sausas.

    Tačiau didesniame kambaryje, kuriame nuolat veikia vėdinimas, jo poveikis gali būti menkas ir trumpalaikis.

    Tad teiginys, kad šlapias rankšluostis visiškai neveikia, būtų neteisingas. Jis veikia, tačiau jo galimybės ribotos.

    Kodėl dubenėlis su vandeniu dažniausiai mažiau veiksmingas?

    Kitas populiarus būdas – ant radiatoriaus ar šalia jo padėti indą su vandeniu.

    Vanduo iš jo taip pat garuoja, tačiau svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir garuojančio paviršiaus plotas.

    Platus, negilus indas paprastai gali išgarinti daugiau vandens nei siaura stiklinė, nes jo paviršius didesnis.

    Drėgnas rankšluostis turi dar vieną privalumą: vanduo pasiskirsto audinio pluoštuose, todėl garavimui prieinamas nemažas paviršius.

    Taigi vienas nedidelis dubenėlis su vandeniu kambario drėgmę dažniausiai pakeis mažiau nei didelis drėgnas audinys.

    Vis dėlto toks sprendimas gali būti pakankamas, jeigu patalpos oras tik nežymiai per sausas.

    Svarbiausia nepalikti nešvaraus vandens stovėti ilgą laiką, reguliariai plauti indą ir nestatyti jo ten, kur vanduo gali išsilieti ant elektros įrangos.

    O drėgnų rankšluosčių nereikėtų kabinti ant elektrinių šildytuvų ar kitų prietaisų, kurių gamintojas draudžia uždengti šildymo paviršių. Tai gali sukelti perkaitimą ar gaisro pavojų.

    Kodėl oro drėkintuvas dažniausiai laimi?

    Elektrinis oro drėkintuvas turi vieną didelį pranašumą – jis gali į patalpą tiekti drėgmę nuolat ir gerokai didesniu kiekiu.

    Priklausomai nuo modelio, prietaisas per valandą gali sunaudoti kelis šimtus mililitrų vandens. Tai reiškia, kad per vakarą į kambario orą gali patekti daugiau vandens, negu jo telpa viename šlapiame rankšluostyje.

    Dar svarbiau, kad kai kurie drėkintuvai turi drėgmės matavimo ir automatinio reguliavimo funkciją.

    Pavyzdžiui, nustatę 45 procentų santykinę drėgmę, galite leisti prietaisui pačiam įsijungti arba sumažinti drėkinimą, kai reikia.

    Tiesa, tokia funkcija naudinga tik tada, kai prietaiso jutiklis pakankamai tikslus. Kartais drėkintuvas matuoja drėgmę visai šalia savo korpuso, todėl rodmenys gali neatspindėti viso kambario sąlygų.

    Tokiu atveju praverčia atskiras drėgmės matuoklis.

    Taigi oro drėkintuvas dažniausiai yra veiksmingesnis pasirinkimas tada, kai kambaryje nuolat labai sausa ir reikia palaikyti pastovų drėgmės lygį.

    Ne visi drėkintuvai vienodi

    Parduotuvėse galima rasti įvairių tipų oro drėkintuvų. Nors visi jie skirti tam pačiam tikslui, jų veikimo principai skiriasi.

    Vienas populiariausių variantų – ultragarsinis drėkintuvas.

    Jis aukšto dažnio virpesiais suskaido vandenį į labai smulkius lašelius, kurie paskleidžiami į aplinką kaip vėsi migla.

    Tokie prietaisai dažniausiai veikia tyliai, sunaudoja palyginti nedaug elektros energijos ir gali gana sparčiai drėkinti patalpą.

    Tačiau jie turi trūkumą, apie kurį pirkėjai ne visada pagalvoja.

    Jeigu naudojamas daug mineralų turintis vandentiekio vanduo, ultragarsinis drėkintuvas į orą gali paskleisti ne tik vandens lašelius, bet ir mineralines daleles.

    Dėl to ant baldų kartais atsiranda baltų dulkių sluoksnis.

    Dar svarbiau – netinkamai prižiūrimas prietaisas gali skleisti ir vandenyje esančius mikroorganizmus.

    Kita kategorija – garinamojo tipo drėkintuvai.

    Juose vanduo įsigeria į specialų filtrą ar kitą drėgną paviršių, o ventiliatorius pro jį pučia orą. Vanduo garuoja natūraliai, todėl į aplinką paprastai nepatenka tiek mineralinių dalelių, kiek jų gali paskleisti ultragarsiniai modeliai.

    Tokie prietaisai taip pat gali gana efektyviai reguliuoti drėgmę, nors jiems reikia reguliariai keisti arba valyti filtrus.

    Yra ir garinių drėkintuvų, kurie vandenį kaitina. Tačiau dėl karštų garų ar vandens jie gali kelti nudegimų pavojų, ypač namuose, kuriuose auga maži vaikai.

    Todėl renkantis drėkintuvą svarbu vertinti ne vien jo kainą ar dizainą, bet ir priežiūros reikalavimus bei saugumą.

    Didžiausia klaida – pamirštas vanduo drėkintuve

    Oro drėkintuvas gali pagerinti namų mikroklimatą, tačiau tik tada, kai naudojamas tinkamai.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra perspėja, kad nešvariuose drėkintuvuose gali daugintis bakterijos ir pelėsiniai grybai.

    Ypač svarbu reguliariai prižiūrėti ultragarsinius ir kitus smulkius vandens lašelius paskleidžiančius prietaisus.

    Jeigu jų talpose ilgai stovi vanduo, o viduje kaupiasi nuosėdos, mikroorganizmai gali patekti į patalpos orą.

    Todėl rekomenduojama ne rečiau kaip kasdien išpilti likusį vandenį, nusausinti talpą ir pripildyti ją švaraus vandens.

    Patį prietaisą reikėtų kruopščiai valyti maždaug kas tris dienas arba taip, kaip nurodo gamintojas.

    Svarbu naudoti tinkamą vandenį. Ultragarsiniams drėkintuvams dažnai rekomenduojamas distiliuotas ar demineralizuotas vanduo, nes jame mažiau mineralų.

    Vien filtruotas ar virintas vandentiekio vanduo nebūtinai turi gerokai mažiau ištirpusių mineralų.

    Taip pat nereikėtų savavališkai pilti į drėkintuvą eterinių aliejų, kvapiklių ar dezinfekavimo priemonių, jeigu gamintojas tam nenumatė specialios funkcijos.

    Neatsakingai naudojamas drėkintuvas gali ne pagerinti, o pabloginti namų oro kokybę.

    Ar sausas oras tikrai verčia dažniau sirgti?

    Sausas oras gali dirginti kvėpavimo takų gleivines, todėl žmogus kartais jaučia gerklės perštėjimą, nosies sausumą ar kitus nemalonius pojūčius.

    Pakankama oro drėgmė padeda palaikyti komfortiškesnę aplinką, tačiau būtų neteisinga teigti, kad vien įjungus drėkintuvą galima apsisaugoti nuo peršalimo ar gripo.

    Kvėpavimo takų infekcijų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių – virusų, žmonių tarpusavio kontakto, patalpų vėdinimo, oro kokybės ir kitų aplinkybių.

    Todėl drėkintuvas negali pakeisti reguliaraus patalpų vėdinimo.

    Priešingai, jeigu kambarys nuolat drėkinamas, bet nevėdinamas, jame gali kauptis anglies dvideginis ir kiti teršalai.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja patalpas vėdinti bent ryte ir vakare, trumpam plačiai atveriant langus.

    Tai svarbu net ir šaltuoju metų laiku.

    Per daug drėgmės – dar blogiau nei per mažai

    Kartais, norėdami išvengti sauso oro, žmonės persistengia.

    Jeigu ant langų pradeda kauptis vandens lašai, drėksta sienų kampai, atsiranda pelėsio kvapas, tai ženklas, kad drėgmės gali būti per daug arba namuose yra šaltų paviršių ir vėdinimo problemų.

    Pelėsiai ypač mėgsta drėgnas vietas. Jie gali augti ant sienų, už baldų, aplink langus ir kitose blogai vėdinamose erdvėse.

    Padidėjusi drėgmė taip pat sudaro palankesnes sąlygas dulkių erkutėms.

    Tai ypač aktualu alergiškiems žmonėms ir sergantiesiems astma.

    Todėl drėkintuvo nereikėtų laikyti nuolat įjungto vien dėl to, kad jis yra namuose.

    Jeigu drėgmė jau siekia 45–50 procentų, papildomas drėkinimas paprastai nėra būtinas.

    O jei drėgmė per didelė, svarbesnis uždavinys – pagerinti vėdinimą, nustatyti drėgmės šaltinį ir prireikus naudoti oro sausintuvą.

    Ar kambariniai augalai gali pakeisti drėkintuvą?

    Dar vienas populiarus patarimas – namuose auginti daugiau augalų.

    Augalai iš tiesų išgarina dalį vandens per lapus. Šis procesas vadinamas transpiracija.

    Todėl didesnis augalų kiekis gali šiek tiek prisidėti prie patalpų drėgmės.

    Tačiau poveikis priklauso nuo augalų rūšių, jų dydžio, laistymo, temperatūros ir kambario vėdinimo.

    Keli nedideli vazonai ant palangės paprastai nepakeis elektrinio drėkintuvo, jeigu patalpoje santykinė drėgmė labai maža.

    Be to, pernelyg gausiai laistant augalus gali drėkti žemė, atsirasti pelėsio ar kitų nepageidaujamų mikroorganizmų.

    Taigi kambariniai augalai gali būti naudinga namų aplinkos dalis, tačiau į juos nereikėtų žiūrėti kaip į patikimą oro drėgmės reguliavimo sistemą.

    Prieš pirkdami drėkintuvą, nusipirkite vieną paprastą daiktą

    Geriausias būdas išsiaiškinti, ar namuose iš tiesų trūksta drėgmės, – ją išmatuoti.

    Tam skirtas higrometras – nedidelis prietaisas, rodantis santykinę oro drėgmę.

    Prekyboje galima rasti tiek paprastų mechaninių, tiek elektroninių modelių, kurie dažnai kartu rodo ir kambario temperatūrą.

    Svarbu matuoti ne vieną kartą, o stebėti rodmenis kelias dienas.

    Higrometrą geriausia padėti kambario vietoje, kuri nėra visai šalia radiatoriaus, lango, drėkintuvo ar kito šilumos bei drėgmės šaltinio.

    Jeigu rodmenys nuolat siekia maždaug 40–50 procentų, papildomo drėkinimo paprastai nereikia.

    Jeigu drėgmė krinta žemiau 35 procentų, galima išbandyti paprastus būdus jai padidinti.

    O jeigu kambaryje nuolat tėra apie 20–25 procentus drėgmės, vien šlapias rankšluostis ant radiatoriaus greičiausiai nebus pakankamas sprendimas.

    Tokiu atveju verta pagalvoti apie tinkamo našumo oro drėkintuvą, kurį būtų paprasta valyti ir kuris galėtų automatiškai reguliuoti drėgmę.

    Taigi, kas geriau – rankšluostis ar drėkintuvas?

    Jeigu namuose oras tik šiek tiek per sausas, nebūtina iš karto pirkti papildomo prietaiso.

    Drėgnas rankšluostis ant įprasto vandeniu šildomo radiatoriaus ar indas su vandeniu gali padėti šiek tiek padidinti oro drėgmę. Tai pigus ir paprastas būdas, nors jo rezultatas ne visada bus pakankamas.

    Tačiau jeigu patalpoje nuolat labai sausa, ypač žiemą, elektrinis oro drėkintuvas paprastai veiksmingesnis. Jis gali tiekti daugiau drėgmės ir, turėdamas tinkamą jutiklį, palaikyti stabilesnes sąlygas.

    Vis dėlto drėkintuvas nėra prietaisas, kurį pakanka pripildyti vandens ir pamiršti.

    Jį būtina reguliariai valyti, keisti vandenį ir stebėti, kad kambaryje nesusidarytų drėgmės perteklius.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nepasikliaukite vien pojūčiais.

    Prieš drėkindami namus, išmatuokite oro drėgmę. Gali paaiškėti, kad papildomas prietaisas visai nereikalingas.

    O kartais pakaks ir to seno, paprasto rankšluosčio ant radiatoriaus.

  • Lapkritį gėlėms reikia kitokios priežiūros

    Lapkritį gėlėms reikia kitokios priežiūros

    Sekmadienis – gėlių laistymo diena. Su laistytuvu apeiname visas palanges, vandens gauna ir didžiulė monstera, ir mažytis kaktusas.

    Tačiau vėlyvą rudenį toks rūpestingumas gali pakenkti: vienam augalui vandens jau reikia, o kito vazono gilumoje žemė tebėra šlapia.

    Sodininkystės specialistai patvirtina pagrindinę taisyklę: laistyti reikėtų pagal augalo poreikį ir substrato drėgmę. Vis dėlto patarimas lapkritį visus augalus laistyti gerokai rečiau būtų pernelyg supaprastintas. Lietuvos namuose tuo pat metu veikia du skirtingi veiksniai – mažėja natūralios šviesos ir prasideda šildymo sezonas.

    Mažiau šviesos – dažnai mažiau ir vandens

    Trumpėjant dienoms, daugelio kambarinių augalų augimas sulėtėja. Jei kambaryje dar ir vėsiau, substratas ilgiau išlieka drėgnas. Vasarą tikęs laistymo dažnis tokiomis sąlygomis gali tapti perteklinis.

    Britų Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) lapkritį rekomenduoja mažinti kambarinių augalų laistymą ir tręšimą. Tačiau tai nėra raginimas palikti visus vazonus sausai iki pavasario – vandens poreikį būtina vertinti individualiai.

    Vienodos taisyklės netinka net dviem greta stovintiems augalams. Vandens poreikį lemia jų rūšis, dydis, augimo tarpsnis, vazono medžiaga ir substratas. Neglazūruotame moliniame vazone drėgmė prarandama ir per sieneles, o plastikiniame ji paprastai laikosi ilgiau.

    Šildymo sezonas klaidina

    Įjungus šildymą, oras kambariuose dažnai tampa sausesnis. Kai kurių augalų lapų galiukai pradeda ruduoti ir džiūti, todėl kyla noras kuo greičiau įpilti vandens.

    Tačiau sausi lapų galiukai nebūtinai reiškia sausą žemę. Augalas gali kentėti nuo mažos oro drėgmės ar šalia esančio radiatoriaus, nors jo šaknys tebėra drėgname substrate. Papildomas laistymas tokios problemos neišspręs.

    Kita vertus, šiltame ir sausame kambaryje vazonai gali džiūti gana sparčiai ir žiemą. Todėl kalendorinė taisyklė „nuo lapkričio laistau perpus rečiau“ taip pat nepatikima. Pirmiausia reikia patikrinti, kas vyksta konkrečiame vazone.

    Prieš laistant – piršto ir vazono svorio bandymas

    Paprastas būdas įvertinti drėgmę – įkišti pirštą į substratą maždaug porą centimetrų. Jei paviršius sausas, bet giliau dar drėgna, vien iš viršutinio sluoksnio spręsti apie laistymą nereikėtų. Daugeliui įprastų lapinių augalų tarp laistymų leidžiama pradžiūti viršutinei substrato daliai, tačiau tikslus poreikis priklauso nuo rūšies.

    Nedidelį vazoną naudinga pakelti. Ką tik palaistytas jis bus pastebimai sunkesnis, o džiūdamas lengvės. Kelis kartus palyginus svorį, augalo poreikius suprasti tampa lengviau.

    Gilesniame vazone drėgmę galima atsargiai patikrinti mediniu pagaliuku: paviršius kartais jau atrodo sausas, nors apatinėje dalyje vandens dar pakanka. Merilando universiteto specialistai būtent drėgmės stebėjimą šaknų zonoje išskiria kaip svarbų žiemos priežiūros įprotį

    Kaktusui ir paparčiui reikia skirtingos priežiūros

    Storuose lapuose ar stiebuose vandenį kaupiantys sukulentai paprastai laistomi rečiau nei plonalapiai augalai. Todėl alavijui ar storlapiui netiks toks pat režimas kaip drėgmę mėgstančiam paparčiui.

    Daugeliui dykumų kaktusų vėsiuoju ramybės laikotarpiu vandens reikia labai mažai. Tačiau šios taisyklės negalima automatiškai taikyti visiems kaktusais vadinamiems augalams: žiemą žydinčio plokštenio, dažnai vadinamo kalėdiniu kaktusu, priežiūra skiriasi.

    Laistyti rečiau nereiškia kasdien įpilti po šlakelį

    Kai augalui vandens iš tiesų reikia, įprastame vazone su drenažo angomis substratą reikėtų sudrėkinti tolygiai, kol vanduo pradės tekėti pro apačią. Jam nuvarvėjus, lėkštelėje ar dekoratyviniame vazone susikaupusį perteklių būtina išpilti.

    Kasdienis nedidelis šlakelis gali sudrėkinti tik paviršių, o giliau esančios šaknys vandens gaus nepakankamai. Kita pavojinga situacija – vazono dugnas nuolat stovi vandenyje. Šaknims reikia ir deguonies, todėl užmirkęs substratas didina jų pažeidimo bei puvinio riziką. Laistymui tinka kambario temperatūros vanduo.

    Nuvytęs augalas ne visada prašo vandens

    Nusvirę ir gelstantys lapai gali rodyti tiek vandens trūkumą, tiek perlaistymą. Kai šaknys pažeistos puvinio, jos nebesugeba tinkamai aprūpinti augalo vandeniu, todėl jis vysta net šlapioje žemėje.

    Jeigu substratas ilgai neišdžiūsta, o augalas vis labiau gležta, pirmiausia reikėtų patikrinti, ar neužsilaiko vanduo dekoratyvinio vazono dugne. Patamsėjusios, minkštos, suirusios šaknys – rimtas puvinio požymis. Tokiam augalui dar viena vandens porcija gali tik pabloginti padėtį.

    Lietuvos palangėje – tarp radiatoriaus ir šalto stiklo

    Rudenį augalus verta įkurdinti šviesesnėje vietoje, tačiau saugoti nuo tiesioginės radiatoriaus kaitros, skersvėjų ir šalto lango. Ypač nepalanku, kai lapai liečia šaltą stiklą arba nakčiai augalas lieka tarp lango ir užtrauktos užuolaidos.

    Šviesesnė vieta turi būti parenkama pagal augalo poreikius, vengiant temperatūros kraštutinumų. RHS perspėja, kad žiemą augalams gali kenkti ir karštis prie šildymo prietaisų, ir šaltis ant palangių.

    Įprastą priminimą telefone „palaistyti gėles“ verta pakeisti į „patikrinti gėles“. Apžiūrėti jas galima reguliariai, tačiau vandens kiekvieną kartą prireiks ne visoms.