Žyma: saldumynai

  • Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Tamsūs vakarai pažadina saldumynų alkį. Kodėl?

    Rudenį daugelis pastebi pažįstamą pokytį: vasarą pakakdavo lengvos vakarienės, o dabar, vos sutemus, ranka pati tiesiasi prie šokolado, sausainių ar pyrago. Ypač tada, kai diena buvo sunki, o už lango – šalta ir niūru.

    Ar tai tik įprotis, ar organizmas iš tiesų kitaip reaguoja į trumpėjančias dienas?

    Spalio 25-osios naktį Lietuvoje laikrodžiai buvo pasukti valanda atgal – 4 valandą ryto vėl tapo 3 valanda. Pagal laikrodį saulė nuo šiol leisis maždaug valanda anksčiau, todėl vakarinė tamsa mus pasitiks dar greičiau.

    Daugeliui tai reiškia įprastą rudens kasdienybę: iš darbo grįžtama prieblandoje, pasivaikščiojimus pakeičia vakarai namuose, o šalia arbatos puodelio dažniau norisi ko nors saldaus. Tačiau kaltinti vien blogą nuotaiką būtų pernelyg paprasta.

    Kodėl sutemus taip norisi šokolado?

    Žmogaus organizmas gyvena pagal vidinį biologinį laikrodį, vadinamą cirkadiniu ritmu. Jis reguliuoja miego ir būdravimo ciklą, hormonų išsiskyrimą bei medžiagų apykaitos procesus. Vienas svarbiausių šio laikrodžio reguliatorių – dienos šviesa.

    Trumpėjant dienoms kai kurie žmonės jaučia didesnį mieguistumą, energijos stoką, nuotaikos pokyčius. Tačiau tai nereiškia, kad tamsa automatiškai įjungia norą valgyti saldumynus. Įtakos turi ir miegas, patiriamas stresas, įpročiai bei tai, kaip valgėme visą dieną.

    Neišsimiegojus saldumynai vilioja labiau

    Vienas geriausiai moksliniais tyrimais pagrįstų didesnio užkandžiavimo paaiškinimų – miego trūkumas. Tyrimai rodo, kad neišsimiegoję žmonės vidutiniškai gali suvartoti daugiau energijos, ypač iš patrauklaus, kaloringo maisto.

    Nuovargis veikia ne tik alkio pojūtį. Jis gali sustiprinti smegenų reakciją į malonumą teikiantį maistą ir apsunkinti savikontrolę. Todėl vakare pyrago gabalėlis kartais atrodo itin viliojantis net tada, kai vakarienė buvo soti.

    Tačiau tai nėra taisyklė kiekvienam žmogui: vieniems miego stoka didina apetitą, kitiems šis poveikis mažiau pastebimas.

    Ar dėl visko kalti alkio hormonai?

    Internete dažnai teigiama, kad miego trūkumas padidina grelino – su alkiu susijusio hormono – kiekį ir sumažina leptino, dalyvaujančio reguliuojant sotumą, koncentraciją. Kai kuriuose eksperimentuose tokių pokyčių pastebėta, bet kitų tyrimų rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai.

    Hormonų reakcijos priklauso nuo žmogaus, tyrimo sąlygų ir miego trukmės. Todėl aiškinimas, esą vakarinį saldumynų troškimą sukelia vien du „išsiderinę hormonai“, yra mitas. Ne mažiau svarbūs mūsų smegenų atlygio mechanizmai, nuovargis ir valgymo aplinka.

    Kai valgome ne todėl, kad esame alkani

    Įsivaizduokite įprastą rudens vakarą. Darbo diena buvo įtempta, už lango lyja, o namuose laukia daugybė rūpesčių. Pavakarieniavote, tačiau netrukus užsinorėjote šokolado. Ar tikrai vėl išalkote?

    Nebūtinai. Psichologai tokį elgesį vadina emociniu valgymu – kai maistas pasirenkamas ne vien dėl fiziologinio alkio, bet ir siekiant sumažinti įtampą, išsklaidyti nuobodulį ar trumpam pagerinti savijautą.

    Mėgstamas desertas gali suteikti malonumą, tačiau ne visiems stresas didina apetitą: kai kuriems žmonėms jis kaip tik sumažėja. Be to, daugiau valgome ne tik liūdėdami, bet ir švęsdami ar bendraudami su draugais.

    Ar šokoladas tikrai pakelia nuotaiką?

    Populiarus teiginys, kad saldumynai iškart pakelia serotonino – su nuotaikos reguliavimu susijusios medžiagos – lygį smegenyse, yra pernelyg supaprastintas. Mėgstamas maistas išties gali suteikti trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau tai nereiškia, kad šokolado plytelė patikimai pašalina stresą ar ilgalaikį liūdesį.

    Kartais desertui suteikiame ir papildomą reikšmę: tai būna atlygis po sunkios dienos, vaikystės prisiminimas ar jaukaus vakaro ritualas. Tokie jausmai visiškai natūralūs, tik svarbu, kad maistas netaptų vieninteliu būdu nusiraminti.

    Rudeninis liūdesys – ne visada tik nuotaika

    Kai kuriems žmonėms trumpėjant dienoms suprastėja nuotaika, padidėja mieguistumas ir noras valgyti angliavandenių turintį maistą. Jei tokie pokyčiai ryškūs, kartojasi tuo pačiu metų laiku ir trikdo kasdienį gyvenimą, jie gali būti susiję su sezonine depresija.

    Vis dėlto vien noras suvalgyti saldumyną nereiškia jokios diagnozės. Jeigu prasta nuotaika ar energijos stoka užsitęsia, verta pasikalbėti su šeimos gydytoju arba psichikos sveikatos specialistu.

    Kartais priežastis – tiesiog praleisti pietūs

    Daugelis dieną skuba, praleidžia pusryčius, per pietus užkanda tik sumuštinį, o vakare pagaliau turi laiko pavalgyti. Tuomet stipresnis apetitas nėra paslaptis – organizmui paprasčiausiai trūko energijos.

    Įtakos turi ir įpročiai. Jei kiekvieną vakarą žiūrėdami serialą valgome sausainius, ilgainiui pats televizoriaus įjungimas gali sužadinti norą užkandžiauti. Tai nereiškia, kad kiekvieną tokį įprotį būtina naikinti, tačiau naudinga pastebėti, kada valgome iš alkio, o kada automatiškai.

    Kas iš tiesų padeda?

    Pirmiausia verta pasirūpinti pakankamu miegu. Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama miegoti bent septynias valandas per parą. Taip pat naudinga reguliariai valgyti, į racioną įtraukti baltymų ir skaidulų turinčio maisto bei kuo daugiau laiko praleisti dienos šviesoje.

    Jei po vakarienės užsinorite saldumyno, paklauskite savęs, ko šiuo metu reikia labiausiai: maisto, poilsio, pertraukos ar bendravimo. Kartais padeda trumpas pasivaikščiojimas, pokalbis ar ankstesnis miegas.

    Tačiau griežtai drausti sau desertus taip pat nebūtina. Nedidelė mėgstamo skanėsto porcija gali būti įvairios ir subalansuotos mitybos dalis.

    Kaltinti vien tamsą būtų klaida

    Persukus laikrodžius tamsūs vakarai prasideda anksčiau, tačiau saldumynų potraukis nėra paprasta organizmo reakcija į tamsą. Jį gali veikti miego stoka, emocijos, valgymo ritmas, įpročiai ir biologinis laikrodis.

    Be to, ne kiekvienas noras suvalgyti pyrago gabalėlį turi slaptą biologinę priežastį. Kartais jo norisi tiesiog todėl, kad jis skanus.

    Tad kitą kartą, kai rudens vakarą ranka tiesis prie šokolado, nebūtina savęs kaltinti dėl valios stokos. Galbūt organizmui reikia ne dar vieno saldainio, o gero miego, poilsio ar malonesnio vakaro.

  • Ar atimti iš vaiko saldainį?

    Ar atimti iš vaiko saldainį?

    Jeigu vis dar svarstote, ar leisti savo atžaloms valgyti saldumynus, privalėsite įvertinti ne tik visas galimas pasekmes, bet ir tai, kad izoliuotis nuo jų – neįmanoma.

    Įsivaizduojate vaiką be saldėsių? Greičiausiai sunkiai. Saldainiai, ledai, sausainiai, bandelės… Jie vis atsiduria vaikų rankutėse jei ne iš tėvų, tai iš senelių malonės.

    O ką daryti? Juk visiems ir ne kartą gyvenime teko stebėti sceną parduotuvėje, kai vaikas kaulija suaugusiųjų nupirkti jam kokį skanėstą. Kartais viskas baigiasi isterija, sulaukiančia kreivų aplinkinių žvilgsnių, ir tėvai būna priversti patenkinti atžalos norą, kad tik tas košmaras baigtųsi. Net jei ir žino, jog pataikauti vaikui šiuo klausimu tikrai nederėtų, nes tai gali atsiliepti ne tik jo organizmo imuninei sistemai, bet ir paveikti virškinamojo trakto bei dantų būklę.

    Mažesnis blogis

    Gydytojai odontologai visą saldų maistą yra suskirstę į kelias kategorijas.

    Pačių saugiausių saldumynų kategorijai priklauso mažiausiai žalos sveikatai darantys natūralūs produktai: medus, naminės uogienės ir sultys, namuose gamintos gaivos ir limonadai.

    Na, apie medų ir kalbėti nėra ką: jis saldus ir išskirtinai naudingas sveikatai produktas, padedantis įveikti ne tik daugybę ligų, bet ir palaikyti organizmo tonusą.

    Taip, medus – tai koncentruotas įvairių cukrų mišinys. Tačiau dėl to, kad visi tie cukrūs natūralūs (fruktozė, gliukozė, sacharozė), jie ne tik nedaro žalos, bet ir yra išskirtinai naudingi tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų organizmui.

    Nepaisant visų kone stebuklingų savybių, medus yra gana pavojingas produktas. Pirmiausia, tai nepaprastai stiprus alergenas, kuriame yra gėlių ir žolynų žiedadulkių dalelių. Jeigu jūsų vaikas yra alergiškas, medaus jam duokite itin mažomis porcijomis – ir atidžiai stebėkite reakciją.

    Uogienė yra tam tikra natūralaus vaisių cukraus (fruktozės) ir paprasto, ne tokio naudingo cukraus (sacharozės) sintezės rezultatas. Bet nors uogienėje yra paprasto cukraus, ją verdant vykstantys procesai šiek tiek užglaisto kenksmingąsias šio cukraus savybės. Veikiama seilių, uogienė greitai suskyla į visiškai nekenksmingus fermentus, ir cukrus nespėja nusėsti ant dantų paviršiaus.

    Taigi galima sakyti, jog medus ir uogienė – vaiko sveikatai nekenkiantys saldumynai.

    Aišku, padauginti jų vis tiek nederėtų: šiuose produktuose yra cukraus, o jis dideliais kiekiais gali padaryti daug blogio vaikų dantukams.

    Limonadai ir sultys pavojingesni sveikatai nei medus ar uogienė ir ne tokie naudingi. Nors minėtuose gėrimuose esančio cukraus poveikis dantims minimalus, jis vis tiek talkina ėduoniui.

    Pavojingas įdaras

    Antrajai pagal saugumą – ir jau „sunkiasvorei“ saldumynų kategorijai priskiriami saldainiai: šokoladiniai, ledinukai, irisai.

    Patys nekalčiausi šioje grupėje paprasčiausi šokoladiniai saldainiai be įdaro. Šokoladą seilės irgi labai greitai suardo, taigi jis nelieka burnos ertmėje. Ir net jei jo dalelių lieka ant liežuvio ar dantų, jos nesunkiai nuplaunamos bet kokiu burnos skalavimo skysčiu. Jei tokio nėra po ranka, tiks ir stiklinė paprasto vandens.

    Atsargesniems reikėtų būti su įdarytais šokoladiniais saldainiais ir gerai susipažinti su jų sudėtimi prieš duodant vaikui.

    Saugiausiais laikomi šokoladiniai batonėliai su razinomis, riešutais, džiovintais vaisiais. Bet jeigu įdaras – želė, kremas ar tąsi karamelė, jis ilgai išliks ant mažylio dantų ir juos ardys.

    Periodiškai valgant saldainius su skystu įdaru dantų ėduonis bus tik laiko klausimas.

    Na, o patys pavojingiausi šioje saldumynų kategorijoje yra ledinukai. Odontologai juos vadina dantų žudikais ir nerekomenduoja ledinukų – ypač ant pagaliuko – valgyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

    Produktai, iš kurių gaminami tokie saldainiai, seilių veikiami beveik nesiskaido. Priešingai, seilės skatina storos cukraus plėvelės ir specifinės rūgšties susidarymą. Jos padengia dantis ir lėtai ardo. Šias pavojingas medžiagas įmanoma pašalinti tik dantų šepetėliu ir pasta.

    Ir, galiausiai, tikra sunkioji artilerija, kai kalbama apie keliamą pavojų dantims, yra gardieji kepiniai – bandelės, sausainiai, pyragaičiai, meduoliai.

    Beje, jie tam tikra prasme prilygsta šokoladiniams saldainiams: pyragaičių, bandelių ir sausainių daromos žalos rimtumas priklauso nuo jų įdaro.

    Pavojingiausi dantims laikomi įdarai iš sutirštinto pieno, grietinėlės kremai, morengai, specialios konditerinės pastos. Mat, be milžiniško kiekio cukraus, jie turi dar vieną pavojingą savybę – lipnumą. Tokie įdarai it klijai prilimpa prie dantų paviršiaus. O cukrus kaupiasi ne tik ant, bet ir tarp dantų.

    Tai ypač pavojinga, nes išvalyti tarpdančius parankinėmis priemonėmis praktiškai neįmanoma. Pyragėlių sukeltą ėduonį labai sunku diagnozuoti be specialių instrumentų, nes jis dažniausiai suėda dantį prie pat dantenų.

    Valgome vienodai – kenčiame skirtingai

    Kiekvieną produktą į savo vaiko valgiaraštį dera įtraukti nuo tam tikro amžiaus. Juk ne šiaip sau vaikiškų mišinėlių etiketėse rašoma „Vaikams nuo trejų metų“ ir pan.

    Amžiaus ribojimai susiję ne tiek su vaiko virškinamojo trakto pasiruošimu virškinti tam tikrą maistą, kiek su jo dantukų emalio būkle.

    Pieninių dantų emalis gerokai plonesnis ir trapesnis nei nuolatinių. Be to, pieninių dantų mineralizacijos procesas vyksta nuolat: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jo dantukų emalyje yra aktyvių apsauginių mineralų. Štai dėl ko vaikams iki 3-ejų metų nederėtų duoti saldumynų.

    Jeigu tėvai vis dėlto nusprendžia leisti mažyliui paragauti kokį saldėsį, derėtų prieš tai gerai išstudijuoti jo sudėtį – produkte neturėtų būti kenksmingų medžiagų ir cukrų.

    Dažniausiai vaikams iki vienerių metų perkami sausainiai, kurie greitai tirpsta burnoje veikiami seilių. Jie ne tik nespėja paveikti dantų, bet ir yra visapusiškai saugūs mažyliui – tokiais sausainiais niekaip neužspringsi.

    Higiena ir paveldimumas

    Taisyklinga burnos ertmės higiena padės išvengti problemų net tuomet, jeigu mityba nebus labai sveika. Jei vaikas anksti išmoks ne tik laikyti rankutėje dantų šepetėlį, bet ir supras, kaip juo naudotis, dauguma dantų problemų jam bus nebaisios.

    Labai svarbu vaikui suprantamai paaiškinti, kad dantukų valymas apsaugo juos nuo kenksmingų apnašų ir blogųjų mikroorganizmų.

    Valyti dantis būtina ne rečiau kaip du kartus per dieną.

    Bet vaiko dantų sveikatą veikia dar viena aplinkybė – paveldimumas. O su juo taip lengvai nepakovosi.

    Jeigu jau kelių kartų jūsų šeimos narių dantys prasti, neverta tikėtis, kad vaikas turės perlinę šypseną. Nes paveldimumas daro įtaką ne tik dantų išvaizdai ir jų emalio būklei, bet ir seilių sudėčiai. Kai nepasiseka su genais, seilės pačios gali ėsti dantų emalį, prastai tirpdyti maiste esantį cukrų, dėl to jo likučiai nuolat nusės ant dantų.

    Taigi vaikams, kurių giminaičių prasti dantys, profilaktiškai lankytis pas odontologą būtina gerokai dažniau nei jų bendraamžiams.