Žyma: saldiklis

  • Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Ar galima šaldyti varškę? Atsakymas nustebins

    Varškė lietuviškoje virtuvėje užima ypatingą vietą. Vieni ją mėgsta su grietine ir žalumynais, kiti neįsivaizduoja savaitgalio be varškėčių, apkepo ar lietinių su varške. Tačiau šis pieno produktas turi vieną nemalonią savybę – gana greitai genda.

    Kartais parduotuvėje susigundome akcija, nusiperkame kelis pakelius varškės, o paskui susimąstome: ar tikrai spėsime viską suvalgyti?

    Pasirodo, varškę galima užšaldyti. Tačiau čia slypi viena gudrybė: nors šaltis padeda ilgiau išsaugoti produktą, atšildyta varškė gali gerokai skirtis nuo šviežios.

    Šaldyti galima, bet rezultatas gali nustebinti

    Jeigu šaldiklyje laikome mėsą, uogas, grybus ar daržoves, kodėl gi ten nepadėjus ir varškės?

    Maisto saugos požiūriu tai įmanoma. Tinkamai ir laiku užšaldyta varškė gali būti naudojama vėliau, tačiau jos skonis, o ypač konsistencija, gali pasikeisti.

    Varškėje yra nemažai vandens. Šaldant jis virsta ledo kristalais, kurie paveikia produkto struktūrą.

    Atšildžius vanduo ne visada vėl susijungia su varškės mase. Dėl to produktas gali tapti sausesnis, grūdėtesnis arba, priešingai, išskirti daugiau skysčio.

    Kartais varškė ima byrėti, o kartais tampa panaši į nevienalytę, šiek tiek vandeningą masę.

    Tai nebūtinai reiškia, kad ji sugedo. Tiesiog užšaldymas pakeitė jos fizines savybes.

    Ypač pastebimai gali pasikeisti švelnios, kreminės konsistencijos varškė.

    Kur geriau panaudoti atšildytą varškę?

    Jeigu mėgstate varškę valgyti tiesiog su grietine, medumi ar uogomis, užšaldyta ir vėliau atšildyta ji gali nuvilti.

    Tačiau gaminant įvairius patiekalus konsistencijos pokyčiai dažnai nėra tokie svarbūs.

    Pavyzdžiui, atšildyta varškė gali puikiai tikti varškėčiams. Ją sumaišius su kiaušiniu, miltais ir kitais ingredientais, pradinio purumo skirtumas paprastai tampa mažiau pastebimas.

    Panašiai yra ir su varškės apkepu, pyragų įdarais, lietiniais, virtinukais ar keptais varškės gaminiais.

    Taigi jeigu varškę ketinate valgyti šviežią, geriau jos nešaldyti. O jeigu planuojate kepti varškėčius ar apkepą, šaldiklis gali tapti visai praktišku pagalbininku.

    Kiek laiko varškę galima laikyti šaldiklyje?

    Internete galima rasti labai skirtingų patarimų. Vienur rekomenduojama varškę laikyti ne ilgiau kaip dvi savaites, kitur – mėnesį ar net ilgiau.

    Kodėl tokie skirtumai?

    Pirmiausia todėl, kad dažniausiai kalbama apie produkto kokybės, o ne saugumo išsaugojimą.

    JAV Klemsono universiteto maisto saugos specialistai sausai varškei nurodo maždaug dviejų savaičių rekomenduojamą šaldymo laikotarpį. Kolorado valstijos universiteto specialistai panašiems minkštiems sūriams pateikia maždaug vieno mėnesio orientacinį laikotarpį.

    Tačiau kai kurie specialistai apskritai nerekomenduoja šaldyti grūdėtos varškės ar rikotos, nes jos po atšildymo gali prarasti įprastą konsistenciją.

    Praktiškai namuose galima vadovautis paprasta taisykle: norint išsaugoti kuo geresnę varškės kokybę, ją verta sunaudoti per kelias savaites, maždaug per mėnesį.

    Šis terminas nėra riba, kurią peržengus tinkamai užšaldyta varškė staiga tampa nesaugi. Nuolat palaikant ne aukštesnę kaip –18 laipsnių temperatūrą, mikroorganizmų dauginimasis sustabdomas, tačiau produkto kokybė laikui bėgant gali prastėti.

    Kodėl nereikia laukti paskutinės galiojimo dienos?

    Viena dažniausių klaidų – į šaldiklį dėti varškę tik tada, kai ji jau beveik baigia galioti.

    Šaldymas nėra būdas sugedusį maistą paversti šviežiu.

    Žema temperatūra sustabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet paprastai jų visų nesunaikina.

    Todėl jeigu varškė buvo netinkamai laikoma arba jau pradėjo gesti, šaldiklis problemos neišspręs.

    Geriausia ją užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, kol produktas šviežias ir tinkamai laikytas.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į ant pakuotės nurodytą tinkamumo vartoti terminą.

    Jeigu pažymėta „Tinka vartoti iki“, pasibaigus šiai datai varškės nebereikėtų nei valgyti, nei šaldyti.

    Be to, jeigu pakuotė jau atidaryta, būtina laikytis gamintojo nurodymų dėl produkto suvartojimo po atidarymo.

    Kaip teisingai užšaldyti varškę?

    Pirmiausia verta pagalvoti, kokiam patiekalui varškę naudosite.

    Jeigu planuojate kepti varškėčius, patogu iškart pasiruošti vienam kartui reikalingą porciją.

    Pavyzdžiui, 500 gramų varškės galima padalyti į du mažesnius pakelius po 250 gramų. Tuomet nereikės atšildyti daugiau, nei iš tiesų reikia.

    Varškę geriausia sudėti į šaldymui skirtus sandarius maišelius arba maistinius indelius.

    Jeigu naudojamas maišelis, verta išspausti kuo daugiau oro. Taip sumažinama produkto išsausėjimo ir vadinamojo šaldiklio nudegimo tikimybė.

    Ant pakuotės naudinga užrašyti užšaldymo datą.

    Jeigu varškė labai drėgna, dalį laisvo skysčio galima atsargiai nupilti, bet nereikėtų jos stipriai spausti ar sausinti vien dėl šaldymo.

    Paruoštas porcijas reikėtų kuo greičiau sudėti į šaldiklį, kuriame palaikoma –18 laipsnių ar žemesnė temperatūra.

    Didžiausia klaida – atšildymas ant virtuvės stalo

    Čia verta prisiminti vieną svarbiausių maisto saugos taisyklių.

    Varškės nereikėtų palikti atšilti ant virtuvės stalo, radiatoriaus ar saulėtoje palangėje.

    Nors viduje ji dar gali būti sušalusi, paviršius jau bus sušilęs iki temperatūros, kurioje gali daugintis mikroorganizmai.

    Saugiausias būdas – iš vakaro perkelti varškę iš šaldiklio į šaldytuvą.

    Priklausomai nuo porcijos dydžio, atšildymas gali trukti kelias valandas ar ilgiau. Nedidelę porciją dažniausiai patogu palikti šaldytuve per naktį.

    Jeigu labai skubate, galima naudoti mikrobangų krosnelės atšildymo režimą, tačiau tokiu būdu atšildytą produktą reikėtų iš karto termiškai apdoroti.

    Mikrobangų krosnelė pati savaime nesunaikina beveik visų varškės maistinių medžiagų, kaip kartais teigiama internete.

    Vis dėlto netolygus kaitinimas gali paveikti jos konsistenciją, todėl šviežiam vartojimui šis būdas nėra pats tinkamiausias.

    Ar po atšildymo išsiskyrusį skystį reikia išpilti?

    Atšildžius varškę indelio dugne kartais susikaupia šiek tiek skysčio.

    Tai išrūgos, kurios atsiskyrė pakitus produkto struktūrai.

    Jeigu varškė tinkamai laikyta, o kitų gedimo požymių nėra, nedidelis išrūgų kiekis savaime neturėtų kelti nerimo.

    Skystį galima įmaišyti atgal į varškę arba nupilti, jeigu gaminamam patiekalui reikia sausesnės masės.

    Tačiau išrūgos nėra visiškai bevertės. Jose yra laktozės, mineralinių medžiagų ir dalis tirpiųjų baltymų.

    Todėl, jeigu ruošiate apkepą, išrūgas galima palikti, atsižvelgiant į receptui reikalingą masės drėgnumą.

    Ar galima varškę užšaldyti antrą kartą?

    Geriausia šios situacijos išvengti iš anksto suskirstant varškę nedidelėmis porcijomis.

    Pakartotinis užšaldymas gali dar labiau pabloginti jos konsistenciją.

    Tačiau teiginys, kad bet koks pakartotinis užšaldymas yra kategoriškai draudžiamas, nėra visiškai tikslus.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba aiškina, kad kai kuriais atvejais maistą galima pakartotinai užšaldyti, jeigu jame dar yra ledo kristalų arba produkto temperatūra neviršija 4 laipsnių.

    Vis dėlto kiekvieną kartą būtina įvertinti laikymo sąlygas ir produkto saugumą.

    Jeigu varškė ilgai stovėjo šiltai arba nežinoma, kiek laiko ji buvo atšilusi, jos pakartotinai šaldyti nereikėtų.

    Ar galima iš anksto užšaldyti varškėčius?

    Dar praktiškesnis sprendimas – į šaldiklį dėti ne pačią varškę, o iš jos pagamintus pusgaminius.

    Pavyzdžiui, galima iš anksto pasiruošti varškėčių, sudėti juos ant lentelės ar padėklo taip, kad nesiliestų, ir užšaldyti.

    Kai varškėčiai sukietėja, juos galima perdėti į sandarų maišelį.

    Taip jie neužšals į vieną didelį gumulą, o prireikus bus patogu išimti vos kelis.

    Panašiai galima pasiruošti ir virtinukų su varške, lietinių su varškės įdaru ar atskirų apkepo porcijų.

    Šaldyti galima ir jau iškeptus patiekalus, tik prieš dedant į šaldiklį juos būtina tinkamai ir greitai atvėsinti.

    Tai ypač patogu skubantiems žmonėms, kurie nori turėti naminio maisto atsargų.

    Kada varškę geriau išmesti?

    Jeigu atšildyta varškė tapo grūdėta arba išskyrė šiek tiek išrūgų, tai dar nereiškia, kad ji sugedo.

    Tačiau atsiradęs pelėsis, neįprastas gleivėtumas, pakitusi spalva ar nemalonus kvapas yra priežastis produkto nevartoti.

    Svarbu žinoti, kad pavojingi mikroorganizmai ne visada pakeičia maisto kvapą ar išvaizdą.

    Todėl vien pauostyti varškę nepakanka, jeigu kyla abejonių, ar ji buvo saugiai laikyta.

    Taip pat neverta bandyti įtartinos varškės „išgelbėti“ kepant varškėčius. Terminio apdorojimo negalima laikyti patikimu būdu padaryti jau sugedusį produktą saugų.

    Šaldiklis padeda taupyti, bet ne visada išsaugo skonį

    Varškės šaldymas gali būti naudingas būdas mažinti maisto švaistymą, ypač jeigu parduotuvėje pasinaudojote gera akcija arba iš anksto planuojate gaminti varškės patiekalus.

    Tačiau neverta tikėtis, kad po kelių savaičių šaldiklyje ji bus tokia pat, kaip ką tik parsinešta iš parduotuvės.

    Šviežiam vartojimui geriausia šviežia varškė, o užšaldytą patogiau pasilikti kepiniams.

    Taigi svarbiausia gudrybė visai paprasta: varškę užšaldykite šviežią, nedidelėmis porcijomis, tinkamai supakuotą, o atšildykite šaldytuve.

    Tada netikėtai atsiradęs noras išsikepti varškėčių neprivers skubėti į parduotuvę.

  • Baltasis ar rudasis cukrus: kuris iš tiesų sveikesnis?

    Baltasis ar rudasis cukrus: kuris iš tiesų sveikesnis?

    Parduotuvėje rudasis cukrus dažnai kainuoja daugiau už įprastą baltąjį. Dėl spalvos, pakuotės ir žodžių „natūralus“, „nerafinuotas“ ar „cukranendrių“ gali susidaryti įspūdis, kad jis sveikesnis.

    Tačiau mitybos požiūriu skirtumas kur kas mažesnis, nei gali pasirodyti.

    Iš kur atsiranda ruda spalva?

    Baltasis cukrus yra beveik gryna sacharozė. Jis gali būti gaminamas tiek iš cukrinių runkelių, tiek iš cukranendrių.

    Rudasis cukrus spalvą ir skonį gauna iš melasos – tamsaus, tiršto cukraus gamybos šalutinio produkto.

    Kai kurie rudieji cukrūs yra mažiau rafinuoti ir dalį melasos išlaiko natūraliai, tačiau nemaža dalis prekyboje esančio rudojo cukraus gaminama tiesiog į baltąjį cukrų įmaišius melasos.

    Todėl „rudasis“, „cukranendrių“ ir „nerafinuotas“ nėra tas pats.

    Ar rudasis cukrus tikrai sveikesnis?

    Melasos dėka rudajame cukruje gali būti šiek tiek daugiau mineralų nei baltajame.

    Tačiau jų kiekiai tokie maži, kad įprastose porcijose praktiškai neturi reikšmingos mitybinės naudos.

    Harvardo medicinos mokyklos specialistai pabrėžia, kad organizmui nėra didelio skirtumo, ar pridėtinis cukrus yra baltas, rudas, medus ar kitas kaloringas saldiklis – visi jie pirmiausia yra papildomos energijos šaltinis, o mikroelementų kiekiai sveikatai reikšmingai situacijos nekeičia.

    Todėl rudasis cukrus nėra geresnis pasirinkimas nei baltasis nei lieknėjant, nei siekiant sumažinti gliukozės kiekio svyravimus.

    Svarbiausia – bendras suvartojamo cukraus kiekis.

    Kalorijų skirtumas – beveik nepastebimas

    Rudajame cukruje dėl melasos ir kiek didesnio drėgmės kiekio gali būti šiek tiek mažiau sacharozės, tačiau realiame gyvenime skirtumas toks mažas, kad praktiškai jo galima nepaisyti.

    Pakeitus baltąjį cukrų ruduoju, arbata, kava ar desertas savaime netaps „sveikesnis“ ar reikšmingai mažiau kaloringas.

    Kur kas svarbiau, kiek cukraus suvartojama per visą dieną.

    Kiek cukraus rekomenduojama vartoti?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja laisvuosius cukrus riboti iki mažiau nei 10 proc. visos paros energijos.

    Žmogui, suvartojančiam apie 2000 kcal per parą, tai būtų maždaug 50 g cukraus, arba apie 12 nubrauktų arbatinių šaukštelių.

    Dar didesnę naudą sveikatai gali duoti sumažinimas iki 5 proc., maždaug 25 g per parą.

    Svarbu prisiminti, kad skaičiuojamas ne tik cukrus, kurį dedame į kavą.

    Laisvųjų cukrų gauname ir iš saldžių gėrimų, sirupų, medaus, desertų, padažų, vaisių sulčių bei daugelio kitų perdirbtų produktų.

    Kur rudasis cukrus iš tiesų turi pranašumą?

    Virtuvėje skirtumas jau daug aiškesnis.

    Melasos turintis rudasis cukrus pasižymi lengvu karamelės skoniu, aromatu ir didesne drėgme. Dėl to sausainiai, pyragai ar meduoliai gali būti minkštesni, drėgnesni ir šiek tiek „tampresni“.

    Baltasis cukrus dažniau padeda išgauti sausesnę, traškesnę tekstūrą.

    Todėl kepiniuose vieną cukrų pakeitus kitu rezultatas gali šiek tiek pasikeisti – net jei bendras saldumas išliks panašus.

    O kaip „demerara“, „muscovado“ ir cukranendrių cukrus?

    Lietuvos parduotuvėse galima rasti ne vien vienos rūšies rudąjį cukrų.

    Demerara paprastai turi stambesnius kristalus ir lengvą karamelės skonį.
    Muscovado būna tamsesnis, drėgnesnis ir pasižymi ryškiu melasos aromatu.
    Cukranendrių cukrus nurodo žaliavą, iš kurios cukrus pagamintas, bet tai savaime nereiškia, kad jis nerafinuotas ar sveikesnis.

    Todėl mokant daugiau dažniausiai mokama už skonį, aromatą ir kulinarines savybes, o ne už reikšmingą naudą sveikatai.

    Kada verta mokėti daugiau?

    Jei rudąjį cukrų perkate vien todėl, kad tikitės sveikesnio produkto, permokėti didelės prasmės nėra.

    Jeigu jums patinka jo karamelinis skonis kavoje ar košėje, arba receptui svarbi drėgnesnė kepinio tekstūra, rudasis cukrus gali būti geresnis kulinarinis pasirinkimas.

    Tačiau sveikatos požiūriu esminis klausimas lieka tas pats: ne kokios spalvos cukrų renkatės, o kiek jo suvartojate.