Žyma: riebalai

  • Kaip išvalyti gartraukio filtrą nuo riebalų: paprasti būdai, kurie tikrai veikia

    Kaip išvalyti gartraukio filtrą nuo riebalų: paprasti būdai, kurie tikrai veikia

    Gartraukis kasdien tyliai atlieka vieną nešvariausių darbų virtuvėje – surenka gaminant maistą į orą patenkančius riebalus, garus ir kvapus.

    Tačiau ilgainiui jo filtras pasidengia lipniu, sunkiai pašalinamu riebalų sluoksniu. Tuomet gartraukis gali pradėti prasčiau traukti orą, o virtuvėje ilgiau užsilaiko maisto kvapai.

    Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų metalinį gartraukio filtrą galima išvalyti namuose, naudojant paprastas priemones. Svarbiausia žinoti, ką naudoti, kiek laiko mirkyti ir kokių populiarių valymo gudrybių geriau atsisakyti.

    Kodėl gartraukio filtrą būtina reguliariai valyti?

    Gartraukio metalinis filtras sulaiko mažus riebalų lašelius, kurie kyla kartu su garais kepant, verdant ar troškinant maistą. Laikui bėgant riebalai kaupiasi filtro tinklelyje, maišosi su dulkėmis ir sudaro lipnų sluoksnį.

    Užsikimšęs filtras apsunkina oro judėjimą. Dėl to gartraukis gali veikti garsiau, prasčiau šalinti garus ir kvapus.

    Tačiau yra ir rimtesnė priežastis nepamiršti valymo – susikaupę riebalai yra degūs. Ypač didelį pavojų jie gali kelti tada, kai ant viryklės kepama aukštoje temperatūroje arba užsidega keptuvėje esantys riebalai.

    Gartraukių gamintojai rekomenduoja metalinius filtrus reguliariai valyti. Pavyzdžiui, „Elica“ daugeliui savo modelių nurodo maždaug mėnesio intervalą, o kai kurių „Bosch“ modelių instrukcijose rekomenduojama tai daryti kas du mėnesius.

    Jeigu namuose dažnai kepama aliejuje ar ruošiami riebūs patiekalai, filtrą verta patikrinti ir valyti dažniau.

    Paprasčiausias būdas – karštas vanduo ir indų ploviklis

    Daugeliui metalinių gartraukio filtrų visiškai pakanka karšto vandens ir riebalus tirpdančio indų ploviklio.

    Pirmiausia išjunkite gartraukį ir leiskite jam atvėsti. Prieš valydami patį prietaisą, atjunkite jį nuo elektros tinklo, jeigu tai galima saugiai padaryti.

    Atsargiai išimkite filtrą. Daugelyje gartraukių jis tvirtinamas nedidele spyruokline rankenėle arba fiksatoriumi.

    Į kriauklę ar pakankamai didelį dubenį pripilkite karšto vandentiekio vandens. Vanduo turi būti karštas, tačiau nebūtina naudoti verdančio.

    Įpilkite šiek tiek indų ploviklio ir gerai išmaišykite, kad susidarytų muiluotas tirpalas.

    Panardinkite filtrą ir palikite mirkti maždaug 15–30 minučių. Per šį laiką riebalai suminkštės, todėl juos bus lengviau pašalinti.

    Vėliau švelniu šepetėliu arba kempine atsargiai išvalykite filtro paviršių. Ypatingą dėmesį skirkite kampams ir tinklelio vietoms, kuriose susikaupę daugiausia nešvarumų.

    Galiausiai filtrą kruopščiai nuplaukite šiltu vandeniu ir palikite visiškai išdžiūti.

    Toks būdas yra vienas saugiausių ir tinkamiausių reguliariai priežiūrai.

    Kai riebalai įsisenėję: ar padės valgomoji soda?

    Jeigu gartraukio filtras nevalytas kelis mėnesius ar net metus, vien indų ploviklio gali nepakakti.

    Tokiu atveju kai kuriems metaliniams filtrams galima naudoti valgomąją sodą, tačiau svarbu atsižvelgti į filtro medžiagą.

    Valgomoji soda yra silpnai šarminė medžiaga, galinti padėti pašalinti riebalinius nešvarumus. Vis dėlto ji nėra universali ir visiškai nekenksminga visiems metalams.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su aliumininiais filtrais. Ilgesnis kontaktas su šarminiais tirpalais gali pakeisti aliuminio paviršiaus spalvą ar pažeisti jo apdailą.

    Jeigu gamintojo instrukcija leidžia naudoti sodą, galima į šiltą vandenį su indų plovikliu įberti nedidelį jos kiekį. Tačiau nereikėtų gaminti labai koncentruoto tirpalo ar palikti filtro mirkti per naktį.

    Nežinant, iš kokios medžiagos pagamintas filtras, saugiau rinktis paprastą indų ploviklį arba gamintojo rekomenduojamą riebalų valiklį.

    Ar galima gartraukio filtrą plauti indaplovėje?

    Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų. Atsakymas – taip, tačiau ne visus filtrus.

    Daugelį metalinių gartraukių filtrų galima plauti indaplovėje, jeigu tai leidžia prietaiso gamintojas.

    Prieš plaudami būtinai patikrinkite gartraukio instrukciją.

    Jeigu filtras tinkamas indaplovei, įdėkite jį taip, kad neužstotų vandens purkštukų ir netrukdytų jų veikimui. Stipriai riebaluotus filtrus geriau plauti atskirai nuo indų.

    Kai kurie gamintojai rekomenduoja rinktis trumpesnę programą ir žemesnę temperatūrą.

    Svarbu žinoti, kad aliumininiai filtrai po plovimo indaplovėje gali patamsėti arba prarasti blizgesį. Tai nebūtinai reiškia, kad filtras sugadintas – nedideli spalvos pokyčiai dažnai neturi įtakos jo gebėjimui sulaikyti riebalus.

    Vis dėlto agresyvūs indaplovių plovikliai ir aukšta temperatūra gali ne tik pakeisti išvaizdą, bet ir pažeisti kai kurių filtrų paviršių. Todėl gamintojo nurodymai visada svarbesni už bendrus patarimus.

    Kodėl nereikėtų maišyti sodos su actu?

    Internete gausu patarimų gartraukio filtrus valyti sodos ir acto mišiniu. Dažnai teigiama, kad stipriai putojantis tirpalas itin veiksmingai tirpdo riebalus.

    Tačiau čia slypi vienas nesusipratimas.

    Sumaišius valgomąją sodą su actu, vyksta cheminė reakcija, kurios metu išsiskiria anglies dioksidas – būtent dėl jo mišinys putoja.

    Putojimas gali mechaniškai pajudinti dalį nešvarumų, tačiau kartu soda ir actas neutralizuoja vienas kito savybes.

    Todėl toks mišinys nebūtinai veiksmingesnis už paprastą indų ploviklį.

    Be to, rūgštinės ir šarminės priemonės gali netikti kai kuriems metaliniams filtrams.

    Norint pašalinti riebalus, daug praktiškiau naudoti tam skirtą ploviklį, kuris padeda riebalus atskirti nuo metalinio paviršiaus ir nuplauti vandeniu.

    Ko jokiu būdu nereikėtų daryti?

    Valant gartraukio filtrą galima pridaryti daugiau žalos negu naudos, jeigu pasirenkamos netinkamos priemonės.

    Pirmiausia venkite stiprių orkaitėms ar kanalizacijai skirtų valiklių. Kai kurių jų sudėtyje yra labai šarminių medžiagų, galinčių pažeisti aliuminį.

    Taip pat nereikėtų filtro šveisti metaliniais šepečiais ar šiurkščiomis abrazyvinėmis kempinėmis. Jos gali subraižyti paviršių ir deformuoti ploną metalinį tinklelį.

    Nerekomenduojama filtro kaitinti orkaitėje, virinti puode ar bandyti riebalus išdeginti. Tokie būdai gali sugadinti filtro konstrukciją.

    Dar viena klaida – ką tik išplautą, bet vis dar drėgną filtrą iškart įstatyti atgal. Prieš montuojant jis turi visiškai išdžiūti.

    Svarbu nepamiršti ir paties gartraukio. Kol filtras išimtas, galima drėgna šluoste ir švelniu plovikliu nuvalyti lengvai pasiekiamus, riebalais apsinešusius paviršius. Tačiau skysčio negalima pilti ar purkšti į variklį, elektros jungtis ir valdymo elementus.

    Ne visi gartraukio filtrai yra plaunami

    Tai itin svarbus skirtumas, kurį būtina žinoti prieš pradedant valymą.

    Metalinis riebalų filtras paprastai skirtas daugkartiniam naudojimui. Jį galima reguliariai išplauti ir vėl įstatyti.

    Tačiau gartraukiuose, kurie orą ne išleidžia į lauką, o išvalytą grąžina į virtuvę, dažnai naudojami papildomi aktyvintosios anglies filtrai.

    Jų paskirtis – sugerti maisto kvapus.

    Dauguma įprastų aktyvintosios anglies filtrų nėra plaunami. Susidėvėję jie keičiami naujais.

    Priklausomai nuo modelio ir naudojimo intensyvumo, tokius filtrus dažnai rekomenduojama keisti kas 3–6 mėnesius.

    Tiesa, rinkoje yra ir specialių plaunamų arba regeneruojamų anglies filtrų, tačiau juos galima prižiūrėti tik taip, kaip nurodo gamintojas.

    Jeigu nežinote, kokio tipo filtras įmontuotas jūsų gartraukyje, verta susirasti prietaiso modelį ir patikrinti jo naudojimo instrukciją.

    Kaip suprasti, kad filtrą jau laikas valyti?

    Nebūtina laukti, kol gartraukis pradės veikti prasčiau.

    Vienas aiškiausių požymių – lipnus, gelsvas ar rusvas filtro paviršius.

    Taip pat verta sunerimti, jeigu gaminant maistą garai ilgiau laikosi virtuvėje, o gartraukis net ir veikdamas didesniu greičiu nebesusitvarko taip gerai kaip anksčiau.

    Kai kuriuose šiuolaikiniuose gartraukiuose yra specialūs indikatoriai, primenantys apie būtinybę išvalyti arba pakeisti filtrą.

    Vis dėlto toks indikatorius dažnai veikia pagal sukauptą darbo laiką, todėl nebūtinai tiksliai parodo, kiek riebalų susikaupė.

    Jeigu dažnai kepate mėsą, bulves ar kitus patiekalus aliejuje, filtrą verta apžiūrėti maždaug kartą per mėnesį.

    Maža gudrybė, padedanti sutaupyti laiko

    Lengviausia išvalyti tą filtrą, kuriame riebalai dar nespėjo sukietėti ir susikaupti storu sluoksniu.

    Todėl daug geriau skirti 20–30 minučių reguliariai priežiūrai, negu po pusmečio ilgai šveisti įsisenėjusius nešvarumus.

    Patogu filtro valymą susieti su kitu periodiniu namų ruošos darbu, pavyzdžiui, mėnesiniu virtuvės tvarkymu.

    Reguliariai prižiūrimas gartraukis ne tik geriau šalina garus ir kvapus. Švarus filtras taip pat mažina susikaupusių riebalų užsidegimo riziką.

    O svarbiausia – šiam darbui dažniausiai nereikia brangių specialių priemonių. Pakanka karšto vandens, tinkamo indų ploviklio, minkšto šepetėlio ir šiek tiek kantrybės.

  • Riebaluota gartraukio filtro danga: kaip ją išvalyti namų sąlygomis

    Riebaluota gartraukio filtro danga: kaip ją išvalyti namų sąlygomis

    Gartraukis virtuvėje kasdien atlieka nematomą, bet labai svarbų darbą – sutraukia garus, kvapus ir riebalų daleles, kurios gaminant maistą kyla nuo keptuvių bei puodų.

    Tačiau laikui bėgant visa tai nusėda ant gartraukio filtro.

    Jei jis ilgai nevalomas, paviršius pasidengia lipnia, gelsvai ruda riebalų danga, kurią paprastu vandeniu nuplauti tampa sunku.

    Užsikimšęs filtras ne tik atrodo nemaloniai.

    Jis gali silpninti gartraukio trauką, skleisti nemalonų kvapą, o riebalų sankaupos ilgainiui tampa ir papildomu gaisro rizikos šaltiniu.

    Gera žinia ta, kad metalinį gartraukio filtrą dažniausiai galima išvalyti namų sąlygomis, naudojant paprastas priemones.

    Pirmiausia – saugumas

    Prieš valant gartraukį būtina jį išjungti iš elektros tinklo arba bent jau įsitikinti, kad prietaisas neveikia.

    Filtrą reikėtų išimti pagal gamintojo instrukciją – daugumoje gartraukių jis išsiima paspaudus fiksatorių arba švelniai patraukus už specialios rankenėlės.

    Svarbu atskirti, kokio tipo filtras yra gartraukyje.

    Metaliniai filtrai, dažniausiai aliuminio arba nerūdijančio plieno, yra plaunami.

    O anglies filtrai, naudojami recirkuliaciniuose gartraukiuose, paprastai nėra plaunami – juos reikia periodiškai keisti naujais.

    Veiksmingiausias būdas – karštas vanduo ir soda

    Vienas paprasčiausių būdų išvalyti riebaluotą metalinį filtrą – pamirkyti jį labai karštame vandenyje su soda ir indų plovikliu.

    Į kriauklę, didesnį dubenį ar kepimo skardą įpilkite karšto vandens.

    Įberkite kelis šaukštus valgomosios sodos ir įlašinkite indų ploviklio. Filtrą panardinkite taip, kad jis būtų visiškai apsemtas, ir palikite maždaug 15–30 minučių.

    Soda padeda skaidyti riebalus, o indų ploviklis juos atkelia nuo paviršiaus.

    Po mirkymo filtrą galima švelniai nušveisti minkštu šepetėliu arba kempinėle.

    Ypač riebaluotas vietas verta patrinti atsargiai, nes per stiprus spaudimas gali pažeisti plonesnį aliuminio tinklelį.

    Jei riebalai įsisenėję

    Jeigu filtras nevalytas ilgą laiką, vieno mirkymo gali nepakakti. Tokiu atveju procedūrą galima pakartoti dar kartą, pakeitus vandenį švariu ir vėl įbėrus sodos.

    Kai kurie šeimininkai filtrą trumpai pamerkia į karštą vandenį su skalbimo soda.

    Ji veikia stipriau nei įprasta valgomoji soda, tačiau su ja reikėtų elgtis atsargiau – mūvėti gumines pirštines ir vengti ilgo sąlyčio su aliuminio paviršiais.

    Jei nesate tikri, iš kokios medžiagos pagamintas filtras, geriau rinktis švelnesnį valymo būdą.

    Įsisenėjusiems riebalams taip pat galima naudoti specialius riebalų valiklius, skirtus virtuvei.

    Vis dėlto prieš purškiant cheminį valiklį būtina perskaityti etiketę ir įsitikinti, kad priemonė tinka metaliniams paviršiams bei aliuminiui.

    Ar galima plauti indaplovėje?

    Daugelį metalinių gartraukių filtrų galima plauti indaplovėje, tačiau tai priklauso nuo gamintojo rekomendacijų.

    Jei instrukcijoje nurodyta, kad filtras tinkamas plauti indaplovėje, jį reikėtų dėti atskirai nuo indų ir rinktis aukštesnės temperatūros programą.

    Vis dėlto labai riebaluotą filtrą prieš dedant į indaplovę geriau pirmiausia pamirkyti rankomis. Kitaip dalis riebalų gali nusėsti ant indaplovės sienelių, filtrų ar kitų indų. Be to, aliuminio filtrai po plovimo indaplovėje kartais patamsėja arba praranda blizgesį.

    Tai dažniausiai nepablogina jų veikimo, bet gali pakeisti išvaizdą.

    Ko geriau nedaryti

    Gartraukio filtro nereikėtų šveisti metalinėmis kempinėlėmis, peiliu ar kitais aštriais įrankiais. Taip galima pažeisti tinklelį arba deformuoti filtro rėmelį.

    Taip pat nereikėtų naudoti agresyvių priemonių, kurios neskirtos virtuvės paviršiams.

    Stiprūs vamzdžių valikliai, balikliai ar rūgštiniai preparatai gali sugadinti metalą, o jų likučiai vėliau gali skleisti nemalonų kvapą.

    Išplauto filtro negalima dėti atgal šlapio.

    Jį reikia gerai nuskalauti švariu vandeniu, nuvarvinti ir visiškai išdžiovinti.

    Drėgmė gartraukyje gali pakenkti prietaisui, ypač jei vanduo patektų į elektrines dalis.

    Kaip dažnai valyti?

    Gartraukio filtro valymo dažnumas priklauso nuo to, kaip dažnai gaminate.

    Jei virtuvėje kasdien kepama, verdama ar troškinama, metalinį filtrą verta valyti maždaug kartą per mėnesį. Jei gaminama rečiau, gali pakakti tai daryti kas du ar tris mėnesius.

    Svarbiausias ženklas, kad metas imtis valymo, – silpnesnė gartraukio trauka, riebaluotas filtro paviršius, nemalonus kvapas arba nuo filtro pradedantys lašėti riebalai.

    Paprasta taisyklė

    Gartraukio filtrą lengviausia išvalyti tada, kai riebalai dar nėra stipriai įsisenėję. Todėl geriau nelaukti, kol filtras taps lipnus ir tamsus.

    Reguliarus valymas užtrunka gerokai trumpiau, padeda gartraukiui veikti efektyviau ir virtuvėje palaiko švaresnį orą.

    Namų sąlygomis dažniausiai pakanka karšto vandens, sodos, indų ploviklio ir šiek tiek kantrybės.

    O jei filtras seniai nematė valymo, procedūrą gali tekti pakartoti kelis kartus – tačiau rezultatas paprastai būna akivaizdus.

  • Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Kai lieknėjame, riebalai nesudega — mes juos… iškvėpuojame

    Daugelis įsitikinę, kad riebalai tiesiogine prasme „tirpsta“ ir virsta energija.

    Tačiau tai nėra visai taip: energija – tik šalutinis procesas, o didžioji dalis perteklinio svorio išnyksta kur kas mažiau akivaizdžiu būdu.

    Įsivaizduokite: nubėgate penkis kilometrus, išprakaituojate – atrodo, viskas aišku: prakaitas, kalorijos, riebalai ištirpo.

    Iš tiesų jūs… juos iškvėpavote!

    Kodėl lieknėjant mes iškvėpuojame riebalus

    Kai organizmas naudoja riebalų atsargas, jis skaido riebalų molekules (trigliceridus) į anglies, vandenilio ir deguonies atomus.

    Sudėtingų cheminių reakcijų metu šie elementai virsta anglies dioksidu (CO₂) ir vandeniu (H₂O).

    Ir štai svarbiausias faktas: apie 84 % riebalų mes netenkame su iškvėpimu, o likusius 16 % – su skysčiais (prakaitu, šlapimu ir net ašaromis).

    Kitaip tariant, po aktyvios treniruotės jūs tiesiogine prasme įkvepiate energiją ir iškvepiate riebalus.

    Šis procesas nėra magiškas – tai gryna chemija: norint „sudeginti“ 10 kg riebalų, reikia įkvėpti maždaug 29 kg deguonies ir iškvėpti 28 kg CO₂.

    Iš tų 10 kg riebalų 8,4 kg pasišalina su iškvėpimu (anglies dioksido pavidalu), o likę 1,6 kg – su vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad vien tik dažniau kvėpuoti nepadės sulieknėti – būtinas energijos deficitas ir fizinis aktyvumas.

    Kaip fizinis aktyvumas pagreitina riebalų pasišalinimą iš organizmo

    Mitybos apribojimai sumažina naujos energijos patekimą į kūną, o judėjimas pagreitina jos sąnaudas ir paskatina organizmą aktyviau šalinti anglies dioksidą.

    Kai einate, bėgate ar net juokiatės – jūsų kvėpavimas dažnėja, ir su kiekvienu iškvėpimu jūs išleidžiate į orą mažytes savo buvusių riebalų daleles.

    Net lengvas pasivaikščiojimas paspartina šį procesą.

    Beje, mokslininkai apskaičiavo: jeigu visi sudeginti riebalai virstų vien energija, jūs tiesiog užsidegtumėte – kūno temperatūra pakiltų iki pavojingo lygio.

    Todėl gamta pasirinko saugų kelią: ne sudeginti, o iškvėpuoti riebalus.

    Tad kitą kartą, kai po treniruotės su palengvėjimu ištarsite „uf!“, žinokite – tai ne tik nuovargio garsas.

    Tai garsas, kuriuo jūsų riebalai palieka kūną. 🙂

  • 10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    10 produktų lieknėjimui, kurie padeda deginti riebalus net be treniruočių

    Lieknėjimas jau seniai nebėra vien kalorijų skaičiavimo klausimas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad maisto kokybė medžiagų apykaitai daro ne mažesnę įtaką nei sportas ar miegas.

    Kai kurie produktai tiesiogine prasme „perjungia“ organizmą į riebalų deginimo režimą – stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje ir skatina energiją gauti iš sukauptų atsargų, o ne iš naujai suvartotų angliavandenių.

    Svarbiausia – ne badauti, o tinkamai maitinti kūną: baltymais, skaidulomis ir naudingais riebalais.

    Baltymingi produktai, spartinantys riebalų deginimą

    Rytą pradėti nuo kiaušinių – ne tik tradicija.

    Baltymai ir leucinas, esantys kiaušiniuose, skatina raumenų baltymų sintezę ir termogenezę – procesą, kai organizmas energiją naudoja maistui virškinti.

    Cholinas iš trynių padeda kepenims skaidyti riebalus, o sotumo jausmas išlieka kelias valandas.

    Panašų poveikį turi liesa vištienos ar kalakutienos krūtinėlė.

    Dėl didelio termogeniškumo šie produktai spartina medžiagų apykaitą, o leucinas saugo raumenis mažinant kalorijų kiekį.

    Kuo daugiau raumenų – tuo greitesnis metabolizmas net ir ramybės būsenoje.

    Kitas vertas dėmesio pasirinkimas – laukinis lašišos, skumbrės ar sardinių mėsa.

    Šios žuvys gausios omega-3 riebalų rūgščių, kurios mažina uždegiminius procesus ir gerina ląstelių jautrumą insulinui.

    to, jos yra puikus vitamino D ir seleno šaltinis – tai itin svarbus derinys sveikai skydliaukės veiklai, nuo kurios priklauso medžiagų apykaitos greitis.

    Skaidulų ir gerųjų riebalų turintys produktai

    Kad organizmas neprašytų papildomos porcijos, jam būtinos skaidulos.

    Lapinės daržovės ir kryžmažiedžiai augalai – brokoliai, kopūstai, špinatai – užpildo skrandį, lėtina jo ištuštinimą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą.

    Juose esantis sulforafanas padeda kepenims apdoroti estrogenus ir palaikyti hormonų pusiausvyrą – ypač svarbią moterims.

    Lęšiai, pupelės ir avinžirniai jungia baltymus, tirpiąsias skaidulas ir atsparų krakmolą.

    Tokia kombinacija stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina potraukį saldumynams, o geležis ir magnis padeda ląstelėms efektyviau panaudoti energiją.

    Norint kažko saldaus, geriausia rinktis uogas.

    Mėlynės ir avietės gausios antocianinų – junginių, reguliuojančių insulino veiklą ir stiprinančių žarnyno mikroflorą.

    Tai vienas iš retų atvejų, kai saldumynai – tikrai naudingi.

    Avokadai ir čijos sėklos suteikia „ilgųjų“ riebalų bei skaidulų, todėl maistas virškinamas lėčiau, o energijos lygis išlieka stabilus.

    Avokadai padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K), o čijos sėklos, išbrinkusios skystyje, virsta minkštu geliu, kuris subalansuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Nepamirškite ir nesaldinto graikiško jogurto – jame gausu kazeino, lėtai pasisavinamo baltymo, ilgam suteikiančio sotumo.

    Jei siekiate tik sveikatos naudos, o ilgo sotumo pojūtis nėra būtinas, graikišką jogurtą galima pakeisti kefyru.

    Žalioji arbata ir kiti gėrimai, skatinantys metabolizmą

    Žalioji arbata ar matča pasižymi katechinais (EGCG), kurie didina riebalų oksidaciją fizinio aktyvumo metu.

    Kartu su kofeinu jie švelniai tonizuoja ir gerina susikaupimą, neapkraudami širdies.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus 2–3 puodelių žaliosios arbatos vartojimas per dieną gali pagreitinti metabolizmą 4–5 proc.. Atrodytų nedaug, tačiau per mėnesį tai sudaro dešimtis papildomai sudegintų kalorijų.

    Pagrindinė šių produktų paslaptis ta, kad jie nedegina riebalų tiesiogiai, o sukuria sąlygas, kuriomis organizmas tai daro pats: stabilizuojasi hormonai, nekinta cukraus lygis, o raumenys gauna pakankamai energijos augti.

    Tad nereikia ieškoti stebuklingos tabletės.

    Kartais užtenka lėkštės omleto, dubenėlio brokolių ir puodelio žaliosios arbatos, kad metabolizmas vėl pradėtų dirbti jūsų naudai.

  • Ar būsite gyvenime liekni, priklauso nuo datos

    Ar būsite gyvenime liekni, priklauso nuo datos

    Iš pirmo žvilgsnio pastojimo data gali atrodyti nereikšminga mūsų biografijos detalė, o astrologija, pagal kurią gimimo mėnuo esą lemia žmogaus savybes, apskritai laikoma pseudomokslu.

    Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad pastojimo laikas vis dėlto turi įtakos.

    Remiantis didelės apimties tyrimu, jis daro poveikį žmogaus medžiagų apykaitai ir riebalų kiekiui organizme.

    Ir tai susiję ne tik su įprastais poodiniais riebalais, bet ir su specifiniu riebalų audiniu – rudaisiais riebalais.

    Žinoma, žvaigždžių išsidėstymas danguje su tuo neturi nieko bendra.

    Rudieji riebalai – raktas į medžiagų apykaitos sveikatą

    Daugeliui žodis „riebalai“ kelia neigiamas asociacijas. Tačiau rudieji riebalai (angl. BAT – brown adipose tissue) yra ypatingas riebalinio audinio tipas, atliekantis svarbias funkcijas: jie degina kalorijas, palaiko kūno šilumą šaltyje ir reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Kitaip nei baltieji riebalai, rudieji laikomi „metaboliškai aktyviais“ ir siejami su geresniais sveikatos rodikliais.

    Jie būtini ir normaliai smegenų veiklai.

    Tokijo universiteto mokslininkai nustatė, kad žmonės, pradėti šaltuoju metų laiku, turi aktyvesnius rudųjų riebalų audinius.

    O tai, savo ruožtu, susiję su didesnėmis energijos sąnaudomis net ramybės būsenoje, mažesniu kūno masės indeksu (KMI), mažesniu vidaus organų apnašų riebalų kiekiu ir geresne medžiagų apykaita apskritai.

    Kaip pastojimo laikas veikia organizmą?

    Tyrime dalyvavo 356 jauni sveiki vyrai, neturintys nutukimo.

    Dalyviai buvo veikiami šalčio – jie beveik be rūbų dvi valandas praleido patalpoje, kurioje buvo 19 °C temperatūra.

    Po to buvo matuojamas jų rudųjų riebalų aktyvumas.

    Rezultatai parodė, kad tie, kurie buvo pradėti šaltaisiais mėnesiais (Šiaurės pusrutulyje – nuo sausio 1 d. iki balandžio 15 d. ir nuo spalio 17 d. iki gruodžio 31 d.), pasižymėjo ryškesniu rudųjų riebalų suaktyvėjimu.

    Dalyviai, pradėti šiltuoju metų laiku (nuo balandžio 16 d. iki spalio 16 d.), turėjo mažiau aktyvius rudųjų riebalų audinius ir buvo linkę kaupti daugiau baltųjų riebalų.

    Norėdami patvirtinti rezultatus, mokslininkai išplėtė tyrimo imtį, įtraukdami dar 286 skirtingo amžiaus ir lyties žmones.

    Gauti rezultatai buvo tokie patys – nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, pastojimo sezonas išlaikė reikšmingą sąsają su medžiagų apykaitos sveikata.

    Kodėl svarbu pastojimo laikas, o ne gimimo data?

    Vienas įdomiausių tyrimo išvadų – lemiamu veiksniu pasirodė ne gimimo mėnuo, o būtent pastojimo laikas, t. y. maždaug 266 dienos iki gimimo.

    Šis atradimas patvirtina hipotezę, kad aplinkos veiksniai gali daryti įtaką būsimo vaiko sveikatai dar iki apvaisinimo.

    Šalta aplinka gali suaktyvinti tam tikrus „perjungiklius“ tėvų spermoje ar kiaušialąstėse – epigenetinius pokyčius, kurie vėliau perduodami palikuonims.

    Mokslininkai šį reiškinį vadina „priešapvaisinimo reikšmė sveikatai ir ligoms“ (Pre-fertilization Origins of Health and Disease).

    Šaltis – kaip evoliucinė pasirengimo forma

    Evoliuciniu požiūriu šis atradimas logiškas.

    Jei pastojimas įvyko esant šaltam orui, organizmui naudinga „pasiruošti“ gyvenimui nepalankioje aplinkoje.

    Rudųjų riebalų aktyvacija tampa tarsi išankstinė „programa“, leidžianti naujam organizmui geriau susidoroti su žema temperatūra, greičiau prisitaikyti ir taupyti energiją.

    Panašūs adaptacijos mechanizmai jau buvo pastebėti gyvūnų tarpe.

    Ankstesniuose eksperimentuose su pelėmis buvo įrodyta, kad šalta aplinka iki pastojimo gali pagerinti palikuonių medžiagų apykaitą.

    Naujausiame tyrime Japonijos mokslininkai patvirtino, kad toks poveikis egzistuoja ir žmonėms.

    Ką turėtų žinoti būsimi tėvai?

    Šis tyrimas kelia svarbius klausimus.

    Jei tėvų sveikata ir aplinkos sąlygos pastojimo metu iš tiesų gali taip reikšmingai paveikti būsimo vaiko sveikatą, nėštumo planavimas reikalauja dar daugiau dėmesio detalėms.

    Nors kol kas dar anksti kalbėti apie konkrečias rekomendacijas, jau dabar galima išskirti keletą galimų išvadų.

    Ekologinės sąlygos ir aplinkos temperatūra gali veikti tėvų lytines ląsteles. Taip pat svarbu atminti, kad tiek tėvo, tiek motinos sveikata iki pastojimo yra kritiškai svarbi.

    Be abejo, prieš pastojimą tėvai turėtų vengti alkoholio, narkotikų vartojimo ar kitų žalingų įpročių.

    Apibendrinant galima teigti, kad būsimos kartos sveikata formuojasi gerokai anksčiau nei gimimas – dar tėvų lytinio brendimo ir pastojimo sąlygų metu.

    Šis tyrimas meta iššūkį senajam požiūriui, kad sveikata prasideda nuo gimimo, ir išplečia akiratį iki priešvaisinio lygmens.

    Supratimas, kaip išorinė aplinka gali „užprogramuoti atmintį“ ląstelėse, atveria perspektyvas naujoms metabolinių ligų prevencijos strategijoms.

    Gali būti, kad ateityje mokslininkai netgi sugebės „perprogramuoti“ reprodukcines ląsteles, kad sumažintų vaikų nutukimo ar diabeto riziką.

  • Ko negalima pilti į kriauklę: 5 rimtos klaidos

    Ko negalima pilti į kriauklę: 5 rimtos klaidos

    Pripažinkime – virtuvės kriauklė dažnai atrodo kaip patogus būdas greitai atsikratyti nereikalingų skysčių.

    Tačiau ne viskas gali būti išpilta į kanalizaciją be pasekmių.

    Kai kurios medžiagos sukelia užsikimšimus, gadina vamzdžius ir net kenkia aplinkai.

    Jei į kriauklę patenka netinkamos atliekos, netrukus gali prireikti santechniko pagalbos, o remontas kainuos nemažai.

    Taigi, ko jokiu būdu negalima pilti į kriauklę – tai turėtų žinoti kiekvienas, norintis išvengti problemų!

    Ar galima pilti riebalus į kriauklę?

    Riebalai ir aliejus – vieni didžiausių kanalizacijos priešų. Todėl atsakymas paprastas: ne, jokiu būdu negalima!

    Dar mokykloje sužinome, kad riebalai vandenyje netirpsta.

    Atvėsę jie sustingsta ir kaupiasi ant vamzdžių sienelių, ilgainiui sudarydami storą sluoksnį.

    Tai sukelia užsikimšimus, nemalonų kvapą ir gali rimtai pažeisti vamzdžius.

    Kai kurie žmonės bando riebalus nuplauti karštu vandeniu, tikėdamiesi, kad jie ištirps, tačiau tai nepadeda – riebalai tiesiog nusėda giliau kanalizacijos sistemoje.

    Didžiosios Britanijos specialistai netgi sukūrė terminą fatberg (liet. „riebalų ledkalnis“) – tai didžiulės sukietėjusio riebalų ir šiukšlių sankaupos, kurios užkemša visus kanalizacijos tinklus ištisuose rajonuose.

    Kur dėti riebalus?

    Kad išvengtumėte tokių problemų, prieš plaudami indus pirmiausia nuvalykite juos servetėle ir išmeskite į šiukšlių dėžę.

    Jei susikaupė didesnis kiekis riebalų, supilkite juos į sandarią talpą ir išmeskite kartu su buitinėmis atliekomis arba išvežkite į stambiagabaričių atliekų aikštelę.

    Ar galima išpilti kavos tirščius į kriauklę?

    Kavos tirščiai atrodo nekaltai, tačiau iš tikrųjų jie yra dar vienas rimtas pavojus vamzdžiams.

    Smulkios dalelės netirpsta vandenyje ir veikia kaip smėlis – jos nusėda ant vamzdžių sienelių.

    Laikui bėgant jos kaupiasi, ypač jei susimaišo su riebalais ar kitomis atliekomis, sudarydamos kietus kamščius.

    Tai sukelia užsikimšimus, nemalonų kvapą, o kartais net prireikia santechniko pagalbos.

    Miltai kriauklėje – klaida

    Miltų pylimas į kriauklę – dar viena didelė klaida. Kodėl?

    Miltai, susilietę su vandeniu, virsta lipnia mase, kuri prilimpa prie vamzdžių sienelių, brinksta ir sudaro tvirtus kamščius.

    Tai tas pats, kas palikti tešlą prilipusią prie stalo – tik kanalizacijoje jos jau nebeįmanoma nuvalyti.

    Net ir karštas vanduo nepadės – miltai ir toliau tįs ir blokuos vandens nutekėjimą.

    Kad išvengtumėte problemų, miltų likučius iškart išmeskite į šiukšlių dėžę.

    Jei tešla prilipo prie paviršių, ją patogiausia nuvalyti drėgnu popieriniu rankšluosčiu.

    Ar galima pilti verdantį vandenį į kriauklę?

    Verdančio vandens pylimas į kriauklę – labai prasta idėja, ypač jei jūsų namuose sumontuoti plastikiniai vamzdžiai (o dažniausiai taip ir būna).

    Aukšta temperatūra gali suminkštinti ir deformuoti sifoną.

    O jei kartu su karštu vandeniu nuteka riebalai ar aliejus, situacija tik blogėja – jie dar greičiau nusėda ant vamzdžių sienelių.

    Rezultatas – užsikimšimai, nemalonus kvapas ir galimos vandens pratekėjimo problemos.

    Kaip elgtis teisingai?

    Verdantį vandenį prieš išpilant į kriauklę reikėtų bent kiek atvėsinti arba praskiesti šaltu vandeniu. Jei pilate vandenį po makaronų ar bulvių virimo, geriausia jį leisti į kanalizaciją palaipsniui, o ne iš karto dideliu srautu – taip vamzdžiai tarnaus ilgiau.

    Kodėl negalima palikti plaukų kriauklėje?

    Plaukai – viena dažniausių užsikimšusių vamzdžių priežasčių.

    Nors gali atrodyti, kad keli plaukai nieko nepakeis, jie greitai susivelia į gumulėlius ir trukdo vandeniui laisvai tekėti.

    Laikui bėgant iš mažų plaukų gniutulų susidaro dideli kamščiai, kuriuos dažnai pašalinti gali tik santechnikas.

    Kad išvengtumėte problemų, plaukus geriausia iškart surinkti ir išmesti į šiukšlių dėžę.

    Jų nereikėtų nei palikti kriauklėje, nei nuleisti į tualetą – tai gali sukelti rimtus užsikimšimus.

    Laikantis šių paprastų taisyklių galima išvengti nemalonių užsikimšimų ir brangių remontų. Kriauklė – ne šiukšliadėžė, todėl verta pagalvoti prieš išpilant bet kokius skysčius ar atliekas!

  • Kai svarstyklės meluoja

    Kai svarstyklės meluoja

    Per parą žmogaus svoris gali pakisti nuo vieno iki net trijų kilogramų.

    Tai priklauso nuo to, kiek mes valgome ir geriame, ar gausiai prakaituojame. O kartais svorio pokyčius nulemia nemokėjimas naudotis buitinėmis svarstyklėmis.

    Nepakišti kojos sau

    Kasdieniai svorio svyravimai nesusiję su mūsų sudėjimu – veikiau su tuo, kiek skysčių perdien pasišalina arba, tiksliau, nepasišalina iš mūsų organizmo audinių.

    Sulieknėti norintis žmogus kas kartą lipdamas ant svarstyklių tikisi pamatyti mažesnius skaičius nei prieš tai. Tad išvydęs didesnius neretai puola ir į tikrų tikriausią depresiją.

    Kad išvengtų tokio nusivylimo, dažnas susitelkia į vienintelį tikslą – niekada nepamatyti didesnio skaičiaus. Todėl ne tik marina save badu, bet ir troškuliu, vengia daugiau suvalgyti net jei tai nekaloringas ir sveikas maistas arba išvis daržovės.

    Arba dar blogiau – pasuka pavojingiausiu keliu: ima vartoti šlapimą varančius ir laisvinamuosius preparatus. Trumpai tariant, daro viską, kas ne tik dažnai nepadeda numesti svorio, bet dar ir trukdo.

    Neskubėkite nusivilti

    Taigi ir svėrimosi procedūra, ir rezultato interpretacija nėra menkniekis – anaiptol. Čia reikalingos specialios žinios bei įgūdžiai.

    Štai į kokius dalykus atkreipti dėmesį pataria specialistai.

    Pirmiausia, užsilipę ant buitinių svarstyklių sveriame ne riebalus, o bendrą kūno masę įskaitant ir jo audiniuose susikaupusius skysčius, šlapimo pūslės bei žarnyno turinį, drabužius.

    Antra, net ir laikantis nepriekaištingai ir profesionaliai parinktos dietos retai kada pavyksta atsikratyti daugiau nei kilogramo riebalų masės per savaitę. Tad jeigu per vieną dieną numetėte visą kilogramą svorio, nesitikėkite, jog netekote grynų riebalų.

    Ir atvirkščiai: jeigu per vieną dieną pasunkėjote kilogramu, nepulkite į neviltį – per tokį trumpą laiką priaugti kilogramą riebalų beveik neįmanoma.

    Didžiausi visų apmaudžių netikslumų sveriantis kaltininkai būna skysčiai, linkę kauptis audiniuose.

    Galiausiai, svėrimosi rezultatas kartais priklauso nuo jūsų padėties ant svarstyklių platformos – ar jūs vienodai stipriai remiatės abiem kojomis ar tik viena.

    Kad apsidraustumėte nuo panašių paklaidų, įsigykite svarstykles, užtikrinančias bent jau 100 g tikslumą. Geriau, kad jos būtų elektroninės.

    Tikrindami, ar svarstyklės veikia, būtinai pasisverkite pakartotinai – kad įsitikintumėte, jog jos rodo tą patį rezultatą, ir patikrintumėte, ar rezultatas kinta jums stovint ant svarstyklių tiesiai ir paskui – šiek tiek pasvirus į šoną.

    Sveria ne tik riebalai

    Didžiausi visų apmaudžių netikslumų sveriantis kaltininkai būna skysčiai, linkę kauptis audiniuose.

    Yra situacijų, kai tikimybė, jog padidėjusį kūno svorį lėmė kaip tik jie, itin didelė:

    Valgant daug sūraus ir aštraus maisto. Valgomosios druskos (natrio chlorido) mūsų organizme yra vadinamojo izotoninio tirpalo pavidalu. Jos koncentracija siekia maždaug 0,9–1 procentą. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas gramas druskos, prieš pasišalindamas iš organizmo, sulaiko 100 ml vandens. Atitinkamai 10 g druskos sulaiko visą litrą skysčių, dėl to prie jūsų tikrojo kūno svorio prisideda dar vienas kilogramas.

    Vartojant alkoholį. Situacija ta pati, kaip ir su druska: alkoholis ir jo irimo produktai turi būti atskiesti vandeniu, kad jų koncentracija taptų mažiau toksiška.

    „Tomis“ dienomis. Daugelio moterų organizmuose vanduo linkęs kauptis antrojoje menstruacinio-ovuliacinio ciklo fazėje likus savaitei ar dviem, iki prasidedant mėnesinėms. Kartais su tuo susiję kūno svorio svyravimai būna labai pastebimi ir siekia net 3–5 kilogramus.

    Po intensyvios treniruotės. Jeigu nepatiriate fizinių krūvių nuolat, netikėta intensyvi treniruotė gali baigtis skysčių susilaikymu organizme: pertreniruoti prie to nepratę raumenys pabrinksta. Tai dažna nusprendusiųjų sulieknėti klaida. Jie staiga ima laikytis ne tik griežtos dietos, ko visiškai pakaktų sukelti organizmui šoką, bet ir pradeda intensyviai sportuoti. Tikisi, jog taip svoris kris dvigubai greičiau. Tačiau tenka nusivilti: nepaisant alinamo režimo, pirmosiomis dienomis svoris arba visiškai nekrenta, arba mažėja labai lėtai.

    Jeigu esate ryžtingai nusiteikę sulieknėti, esate pasirinkę tinkamą mitybą, kuri jums patinka, jeigu pakankamai daug judate ir nesiskundžiate nuotaika, kilogramai būtinai nukris – tai faktas. Ir visiškai nesvarbu, kiek jūs svėrėte vakar ir kiek sveriate šiandien. Gal teigiamas rezultatas ir nebus greitas, bet jis bus. O tai juk svarbiausia, ar ne?

         Naudinga žinoti

    • Svėrimosi procedūra turėtų būti maksimaliai unifikuota. Tai reiškia, kad svertis derėtų tuo pačiu paros metu ir vilkint tuos pačius drabužius – arba nevilkint nieko. Geriausia svertis iš ryto, tuščiu skrandžiu ir žarnynu.
    • Stenkitės svertis visada tomis pačiomis svarstyklėmis. Būtų idealu, jeigu tų svarstyklių tikslumas būtų bent 0,1 kg.
    • Mokėkite taisyklingai interpretuoti svėrimosi rezultatus. Jeigu, nepaisant visų pastangų, svoris ėmė ir padidėjo, tai veikiau susiję su skysčių, o ne riebalų kaupimusi organizme.
  • Ar galima valgyti šokoladą, ant kurio atsirado baltų apnašų?

    Ar galima valgyti šokoladą, ant kurio atsirado baltų apnašų?

    Visi mėgstame šokoladą ir esame įpratę jį kaupti savo spintelėse ar stalčiuose.

    Kiekvienas esame susidūrę su nemalonia situacija: pasiėmę ilgą laiką „taupytą“ šokolado plytelę pastebime, kad ji padengta tarsi baltomis apnašomis.

    Tai gali atsitikti su bet kokiu šokoladu – juodu, pienišku ar net baltu.

    Ar tokį šokoladą dar galima valgyti?

    Kai kurie žmonės mano, jog tai pelėsis, todėl nedvejodami išmeta skanėstą. Kiti, prieš priimdami sprendimą, ieško informacijos internete. Jei jūs esate tarp jų, puiku!

    Paaiškinsime, ar galima valgyti pabalusį šokoladą ir kodėl atsiranda apnašos.

    Kodėl šokoladas pabąla?

    Baltų apnašų susidarymas ant šokolado vadinamas „šokolado žydėjimu“.

    Pirmiausia reikia nuraminti visus šokolado mėgėjus – tai nėra pelėsis. Apnašos atsiranda dėl pokyčių šokolado ingredientų struktūroje. Yra dvi pagrindinės apnašų rūšys: riebalų žydėjimas ir cukraus kristalizacija.

    • Riebalų žydėjimas yra dažniausia apnašų rūšis. Jis susidaro, kai sutrinka kakavos sviesto kristalinė struktūra, pavyzdžiui, dėl netinkamo laikymo arba staigių temperatūros svyravimų. Jei šokoladas šiek tiek ištirpsta, o po to vėl sukietėja, riebalai gali atsiskirti nuo kitų sudedamųjų dalių ir iškilti į paviršių, sudarydami baltas ar pilkšvas dėmeles. Nors tai gali atrodyti nepatraukliai, tačiau tai nėra pelėsis, todėl nerimauti neverta.
    • Cukraus kristalizacija atsiranda rečiau ir yra susijusi su drėgme. Kai šokolado paviršiuje atsiranda kondensatas, cukrus ištirpsta, o išgaravus drėgmei, susiformuoja kristalai. Šie kristalai irgi atrodo kaip baltos apnašos, nors jų kilmė yra visai kitokia nei riebalų apnašų.

    Abu šie apnašų tipai gali atrodyti panašiai ir pasirodyti ant bet kokio šokolado – pieniško, juodo ar balto. Tačiau šokoladas su įdarais, kuriuose gausu riebalų, pavyzdžiui, riešutų, yra ypač linkęs į riebalų žydėjimą.

    Ar galima valgyti pabaltusį šokoladą?

    Baltos apnašos ant šokolado nėra pelėsis ar kenksmingos medžiagos. Priešingai – jų atsiradimas rodo, kad šokoladas pagamintas iš natūralių ingredientų. Todėl šokoladą su baltomis apnašomis galima saugiai valgyti.

    Vis dėlto reikėtų žinoti, kad pabalęs šokoladas gali šiek tiek pakeisti skonį ir tekstūrą.

    Šokolado tekstūra yra svarbi skonio dalis, todėl baltos apnašos gali jį padaryti mažiau glotnų, o aromatą – ne tokį intensyvų.

    Kaip tinkamai laikyti šokoladą?

    Kad ant šokolado neatsirastų baltų apnašų, svarbu laikytis tinkamų laikymo sąlygų:

    • Temperatūra. Geriausia šokoladą laikyti nuo 17 iki 20 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Reikėtų vengti staigių temperatūros svyravimų, nes jie skatina riebalų žydėjimą.
    • Drėgmė. Šokoladą laikykite sausoje vietoje, kad išvengtumėte cukraus kristalizacijos. Sandarus indas padės apsaugoti šokoladą nuo drėgmės ir pašalinių kvapų.

    Ar reikia šokoladą laikyti šaldytuve?

    Daugelis mano, kad šokoladą reikia laikyti šaldytuve, kad jis neištirptų. Tačiau ekspertai teigia, jog šaldytuvas nėra tinkamiausia vieta šokoladui laikyti. Žema temperatūra ir didelė drėgmė gali paskatinti cukraus plėvelės susidarymą, sugadindama šokolado išvaizdą ir tekstūrą.

    O ką daryti karštą vasaros dieną? Tokiu atveju geriausia šokoladą laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje, pavyzdžiui, spintelėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių.

    Jei nėra kitos išeities, paprasčiausia sprendimas – suvalgyti šokoladą, kol jis dar nepabaltavo.