Žyma: Rankos

  • Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Nuolat šąla rankos ir kojos: kada verta sunerimti

    Vieniems žiemą pakanka plonų pirštinių, o kiti net šiltuose namuose vaikšto su vilnonėmis kojinėmis ir skundžiasi lediniais pirštais. Pažįstama situacija?

    Dažniausiai tai tėra natūrali organizmo reakcija į šaltį. Tačiau kartais šąlančios galūnės gali įspėti apie kraujotakos sutrikimus, mažakraujystę, skydliaukės ligas ar net autoimuninius susirgimus.

    Ypač verta sunerimti, jei pirštai ne tik šąla, bet ir pabąla, pamėlynuoja, nutirpsta ar pradeda skaudėti. Tokie simptomai gali būti būdingi Reino fenomenui – kraujagyslių reakcijai, apie kurią daugelis žmonių nė nėra girdėję.

    Kaip atskirti paprastą jautrumą šalčiui nuo organizmo siunčiamo įspėjimo? Ir kodėl kartais net karšta arbata bei storiausios kojinės nepadeda sušilti?

    Kodėl pirmiausia sušąla pirštai?

    Žmogaus organizmas veikia kaip gana išmani šildymo sistema. Kai aplinkos temperatūra nukrinta, jis pirmiausia stengiasi apsaugoti svarbiausius organus – smegenis, širdį, plaučius.

    Tam pasitelkiamas paprastas, bet veiksmingas mechanizmas: smulkiosios odos kraujagyslės susiaurėja, todėl į kūno paviršių priteka mažiau šilto kraujo.

    Šis procesas vadinamas vazokonstrikcija.

    Rankos ir kojos, ypač pirštai, yra toli nuo kūno centro. Jų paviršiaus plotas palyginti didelis, todėl jos lengviau netenka šilumos.

    Dėl to visiškai normalu, kad žvarbią dieną pirmiausia sušąla būtent pirštai, o ne pilvas ar nugara.

    Įdomu tai, kad rankos ir kojos gali atvėsti net tada, kai žmogus dar nejaučia bendro šalčio.

    Organizmas tiesiog nusprendžia, jog šilumą svarbiau išsaugoti gyvybiškai svarbiems organams.

    Tačiau sugrįžus į šiltą patalpą kraujagyslės turėtų pamažu išsiplėsti, kraujotaka pagerėti, o galūnės – sušilti.

    Jeigu taip neatsitinka, verta ieškoti priežasties.

    Kada šaltos rankos yra visiškai normalu?

    Kai kurie žmonės iš prigimties jautresni žemai temperatūrai. Jų smulkiosios kraujagyslės į šaltį reaguoja stipriau, todėl pirštai atvėsta greičiau.

    Tam įtakos gali turėti kūno sudėjimas, individualūs kraujotakos reguliavimo ypatumai, fizinis aktyvumas ir aplinkos sąlygos.

    Šalčio pojūtį sustiprina ir ilgas sėdėjimas nejudant. Pavyzdžiui, kelias valandas dirbant kompiuteriu, pėdos gali atvėsti net ir gana šiltame kambaryje.

    Tokiais atvejais padeda trumpas pasivaikščiojimas, lengva mankšta, šiltos kojinės ar puodelis karšto gėrimo.

    Jeigu galūnės sušyla, nėra skausmo, tirpimo ar neįprastų odos spalvos pokyčių, paprastai nerimauti nereikia.

    Vis dėlto nuolat šąlančios rankos ir kojos, ypač atsiradus naujiems simptomams, kartais rodo visai kitą problemą.

    Reino fenomenas: kai pirštai pakeičia net tris spalvas

    Įsivaizduokite: žiemą išeinate į lauką, vos kelias minutes pabūnate šaltyje, ir vienas ar keli pirštai staiga tampa balti, tarsi iš jų būtų dingęs kraujas.

    Po kurio laiko jie gali pamėlynuoti, o grįžus į šilumą – ryškiai parausti, pradėti dilgčioti ar net skaudėti.

    Tai vieni būdingiausių Reino fenomeno požymių.

    Reino fenomenas – būklė, kai smulkiosios kraujagyslės pernelyg stipriai reaguoja į šaltį ar emocinį stresą.

    Dėl staigaus kraujagyslių susiaurėjimo į pirštus kuriam laikui patenka mažiau kraujo.

    Dažniausiai nukenčia rankų pirštai, tačiau panašūs priepuoliai gali paveikti ir kojų pirštus, rečiau – nosį ar ausis.

    Būdinga spalvų kaita: pirmiausia pirštai pabąla, vėliau gali pamėlynuoti, o kraujotakai atsikuriant – parausta.

    Tiesa, ne visiems žmonėms pasireiškia visos trys spalvos.

    Kartais pirštai tik pabąla ir nutirpsta, o priepuoliui pasibaigus juntamas nemalonus dilgčiojimas.

    JAV Nacionalinio artrito, raumenų, kaulų ir odos ligų instituto (NIAMS) duomenimis, tokie priepuoliai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

    Ir štai kas įdomiausia: jiems sukelti kartais pakanka net menko temperatūros pokyčio.

    Pavyzdžiui, iš šilto kambario įėjus į vėsesnę patalpą arba iš šaldiklio išėmus šaldytų produktų pakuotę.

    Kodėl vieniems Reino fenomenas nepavojingas, o kitiems – rimtas signalas?

    Gydytojai skiria dvi Reino fenomeno formas.

    Pirminis Reino fenomenas dažniausiai prasideda jaunesniame amžiuje, neretai iki trisdešimties metų. Jis nėra susijęs su kita nustatyta liga.

    Tokiais atvejais simptomai paprastai būna lengvesni ir nekelia rimtų komplikacijų.

    Antrinis Reino fenomenas yra kitoks.

    Jis gali atsirasti dėl kitų sveikatos sutrikimų, ypač autoimuninių ligų.

    Tarp jų – sisteminė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas ir kai kurios kitos jungiamojo audinio ligos.

    Antrinio Reino fenomeno priepuoliai gali būti stipresni, skausmingesni, o sunkiais atvejais dėl ilgalaikio kraujotakos sutrikimo ant pirštų gali atsirasti sunkiai gyjančių žaizdelių.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei panašūs simptomai pirmą kartą pasireiškia vyresniam nei 30 metų žmogui.

    Tai nebūtinai reiškia sunkią ligą, tačiau yra priežastis pasitarti su gydytoju.

    Nuolat šalta? Kaltas gali būti ne oras, o kraujas

    Šąlančios rankos ir kojos kartais tampa vienu iš mažakraujystės, dar vadinamos anemija, požymių.

    Anemija išsivysto, kai kraujyje sumažėja hemoglobino arba sveikų raudonųjų kraujo kūnelių, todėl organizmo audinius pasiekia mažiau deguonies.

    Viena dažniausių jos priežasčių – geležies trūkumas.

    Geležis būtina hemoglobinui gaminti, o šis baltymas perneša deguonį iš plaučių į kitus organus.

    Kai hemoglobino nepakanka, žmogus gali jausti nuolatinį nuovargį, silpnumą, galvos svaigimą, dusulį fizinio krūvio metu.

    Kartais prie šių simptomų prisideda ir nuolat šąlančios galūnės.

    JAV Nacionalinis širdies, plaučių ir kraujo institutas šaltas rankas bei kojas įvardija tarp galimų geležies stokos anemijos požymių.

    Svarbu tai, kad mažakraujystė nebūtinai išsivysto vien dėl netinkamos mitybos.

    Geležies trūkumą gali sukelti gausios menstruacijos, virškinamojo trakto kraujavimas, sutrikęs geležies pasisavinimas ar kitos ligos.

    Todėl pajutus nuolatinį silpnumą ir šaltį nereikėtų savarankiškai pradėti gerti geležies papildų.

    Pirmiausia verta atlikti kraujo tyrimus ir išsiaiškinti tikrąją priežastį.

    Skydliaukė – dar vienas galimas kaltininkas

    Jeigu žmogus nuolat šąla net tada, kai aplinkiniams visiškai šilta, gydytojas gali įtarti skydliaukės veiklos sulėtėjimą.

    Skydliaukė gamina hormonus, reguliuojančius daugelį organizmo procesų, tarp jų ir medžiagų apykaitą.

    Kai šių hormonų trūksta, organizmas energiją naudoja lėčiau, o žmogus gali tapti jautresnis šalčiui.

    Ši būklė vadinama hipotiroze.

    Jai būdingi ir kiti simptomai: nuovargis, mieguistumas, sausa oda, vidurių užkietėjimas, svorio didėjimas ar sulėtėjęs pulsas.

    Tačiau vien šaltų rankų ar kojų nepakanka diagnozei nustatyti.

    Skydliaukės veikla paprastai vertinama atliekant kraujo tyrimą, pirmiausia nustatant tirotropinio hormono (TSH) kiekį.

    Kai šąla kojos, verta pagalvoti apie arterijas

    Vyresnio amžiaus žmonėms, ypač rūkantiems, sergantiems diabetu, turintiems padidėjusį cholesterolio kiekį ar aukštą kraujospūdį, šąlančios kojos kartais gali būti susijusios su periferinių arterijų liga.

    Tai būklė, kai kojų arterijos susiaurėja, dažniausiai dėl aterosklerozės, todėl į audinius patenka mažiau kraujo.

    Vienas būdingų požymių – blauzdų ar kitų kojų raumenų skausmas vaikštant, kuris palengvėja sustojus pailsėti.

    Tačiau gali pasireikšti ir šaltesnė viena pėda, odos spalvos pokyčiai, silpniau juntamas pulsas ar sunkiau gyjančios žaizdos.

    Svarbu žinoti, kad ši liga ne visada sukelia ryškų skausmą.

    Ypač sergant diabetu, dėl nervų pažeidimų žmogus gali ne taip stipriai jausti nemalonius pojūčius.

    Todėl nuolat šalta viena pėda, ypač jei kartu atsiranda spalvos pokyčių ar žaizdelių, nėra simptomas, kurį reikėtų ignoruoti.

    Ar kaltas gali būti stresas?

    Taip, ir tai nėra vien vaizdingas posakis apie „atšalusį kraują“.

    Patiriant stresą suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Organizmas išskiria signalines medžiagas, kurios gali paskatinti kraujagyslių susiaurėjimą.

    Dėl to delnai ir pirštai gali tapti šaltesni net šiltame kambaryje.

    Žmonėms, turintiems Reino fenomeną, emocinė įtampa kartais sukelia tokius pačius priepuolius kaip ir žema temperatūra.

    Prie problemos gali prisidėti rūkymas, nes nikotinas siaurina kraujagysles.

    Kai kuriems žmonėms simptomus sustiprina ir didelis kofeino kiekis.

    Be to, kraujotaką gali paveikti tam tikri vaistai, pavyzdžiui, kai kurie beta adrenoblokatoriai ar nosies užgulimą mažinantys preparatai.

    Tačiau paskirtų vaistų savarankiškai nutraukti negalima. Jeigu įtariamas šalutinis poveikis, būtina pasitarti su gydytoju.

    Penki signalai, kurių nereikėtų nurašyti šalčiui

    Šaltos galūnės pačios savaime dažniausiai nėra pavojingos. Tačiau svarbu pastebėti, kokie papildomi simptomai jas lydi.

    Pirmasis signalas – ryškus pirštų spalvos pasikeitimas. Jeigu jie pabąla, pamėlynuoja ar parausta, ypač kartu su tirpimu ir skausmu, verta išsiaiškinti, ar tai nėra Reino fenomenas.

    Antrasis – nuolatinis vienos rankos ar kojos šaltumas. Ypač jei viena galūnė aiškiai šaltesnė už kitą.

    Trečiasis – dilgčiojimas, tirpimas arba silpnumas. Tokie simptomai gali būti susiję ne tik su kraujotaka, bet ir su nervų sistemos sutrikimais.

    Ketvirtasis – sunkiai gyjančios žaizdelės ant pirštų ar pėdų. Tai gali būti sutrikusios kraujotakos ženklas.

    Penktasis – šaltos galūnės kartu su dideliu nuovargiu, dusuliu, blyškumu ar neįprastu silpnumu. Tokiu atveju reikėtų įvertinti galimą mažakraujystę ir kitas ligas.

    Ypač svarbu atskirti planinio ištyrimo reikalaujančius požymius nuo skubios būklės.

    Jei ranka ar koja staiga tampa labai šalta, išblykšta, stipriai skauda, nutirpsta arba sutrinka jos judesiai, būtina nedelsiant kreiptis skubios medicininės pagalbos, prireikus skambinti 112.

    Tai gali būti ūminio kraujotakos sutrikimo požymiai, kuriems delsti pavojinga.

    Kokius tyrimus gali paskirti gydytojas?

    Jeigu šaltos rankos ir kojos tampa kasdiene problema, pirmasis žingsnis – šeimos gydytojo konsultacija.

    Tyrimai priklauso nuo simptomų, jų trukmės ir bendros sveikatos būklės.

    Įtariant mažakraujystę gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas, vertinamas hemoglobino kiekis, prireikus nustatomas feritinas – organizmo geležies atsargų rodiklis.

    Jei įtariama skydliaukės liga, gali būti tiriamas TSH ir laisvasis tiroksinas (FT4).

    Įtarus diabetą, gydytojas gali paskirti gliukozės ar glikuoto hemoglobino tyrimą.

    Kai simptomai būdingi Reino fenomenui, svarbus jų pobūdis: ar jie pasireiškia abiejose rankose, ar pirštai keičia spalvą, kiek trunka priepuoliai.

    Kartais atliekama kapiliaroskopija – specialus tyrimas, leidžiantis apžiūrėti smulkiąsias kraujagysles prie nagų.

    Jeigu kyla įtarimų dėl autoimuninės ligos, gali būti reikalingi ir papildomi kraujo tyrimai.

    Įtarus kojų arterijų ligą, gydytojas gali įvertinti pulsą pėdose, palyginti kraujospūdį kulkšnyse ir rankose arba paskirti kraujagyslių tyrimus.

    Svarbu suprasti, kad visų šių tyrimų iš eilės atlikti nereikia. Jų poreikį lemia konkreti situacija.

    Kaip sušildyti rankas ir kojas nepakenkiant sau?

    Pirmasis patarimas gali nustebinti: norint sušildyti pirštus, verta pasirūpinti ne tik pirštinėmis, bet ir visu kūnu.

    Jeigu šąla liemuo, organizmas ir toliau siaurina galūnių kraujagysles, kad išsaugotų šilumą.

    Todėl šiltas megztinis, tinkama striukė ir kepurė kartais padeda daugiau nei papildoma kojinių pora.

    Svarbu ir reguliariai judėti.

    Trumpas pasivaikščiojimas, lengvi rankų bei kojų pratimai gali pagerinti kraujotaką ir padėti sušilti.

    Žmonėms, patiriantiems Reino fenomeno priepuolius, rekomenduojama vengti staigių temperatūros pokyčių.

    Net atidarant šaldiklį ar liečiant šaltus produktus gali praversti pirštinės.

    Jeigu pirštai jau pabalo, juos reikėtų šildyti palaipsniui – laikyti šiltoje aplinkoje, pakišti po pažastimis arba naudoti šiltą, bet ne karštą vandenį.

    Labai karštas vanduo ar šildytuvas nėra geras sprendimas, ypač jei pirštai nutirpę ir žmogus prasčiau jaučia temperatūrą.

    O jeigu galūnės nuolat šąla dėl nustatytos ligos, vien šiltesnės kojinės problemos neišspręs – svarbu gydyti pagrindinę priežastį.

    Kada šaltos rankos jau nebe smulkmena?

    Žvarbų lapkričio rytą sušalę pirštai dar nereiškia, kad organizme kažkas negerai.

    Tai natūralus būdas taupyti šilumą.

    Tačiau žmogaus kūnas gana tiksliai praneša, kai įprasta reakcija tampa nebeįprasta.

    Jeigu rankos ar kojos šąla nuolat, net šiltame kambaryje, jei pirštai keičia spalvą, tirpsta, skauda arba šaltį lydi nepaaiškinamas nuovargis, šių pojūčių nereikėtų laikyti vien asmeniniu jautrumu žiemai.

    Kartais pakanka pakeisti kasdienius įpročius, daugiau judėti ir šilčiau apsirengti.

    O kartais keli paprasti tyrimai padeda nustatyti sveikatos sutrikimą, apie kurį žmogus nė neįtarė.

    Todėl svarbiausias klausimas nėra, kodėl vieni mėgsta vilnones kojines, o kiti gali vaikščioti basi.

    Svarbiausia – ar sušalusios rankos ir kojos sušyla, kai joms suteikiame šilumos, ir ar kartu neatsiranda kitų nerimą keliančių simptomų.

    Jeigu atsakymas neigiamas, metas ne ieškoti dar storesnių kojinių, o pasikalbėti su gydytoju.

  • Ką gali papasakoti mūsų rankos

    Ką gali papasakoti mūsų rankos

    Pasirodo, labai daug įdomaus – ypač apie rankos savininko fizinį bei protinį išsivystymą pradedant individualiais pomėgiais ir baigiant sveikatos problemomis.

    „Stebuklingasis“ santykis

    Tai, ką mokslininkai vadina santykiu 2L:4L, iš tiesų yra dviejų pirštų – smiliaus ir bevardžio – ilgių santykis.

    Vyrų bevardis pirštas paprastai būna ilgesnis už smilių (vidutinė proporcija 0,96–0,98). Moterų šis santykis apie 1,0, o dažnai ir didesnis nei vienetas, arba, kalbant žmonių kalba, dailiosios lyties atstovių bevardis pirštas ir smilius yra daugmaž apylygiai.

    Prieš porą metų amerikiečiai biologai iš Floridos universiteto išsiaiškino, jog tokie skirtumai tarp lyčių yra rezultatas lytinių hormonų poveikio, kurį visi mes patiriame dar gimdoje: vyriškasis hormonas testosteronas stimuliuoja bevardžio piršto augimą, moteriškasis hormonas estrogenas – smiliaus.

    Tačiau ką 2L:4L santykis gali pasakyti apie konkretaus žmogaus sveikatos būklę? Atsakymas į šį klausimą neseniai buvo rastas iškart dviejuose Didžiosios Britanijos universitetuose. Tiesa, jis vis dar laikomas labai ginčytinu, bet jį vis tiek palaiko daugybė specialistų.

    Vyriškasis hormonas testosteronas stimuliuoja bevardžio piršto augimą, moteriškasis hormonas estrogenas – smiliaus.

    Bato universitete 2010-aisiais atliktas tyrimas parodė, jog regbio žaidėjai, pelnantys daugiau įvarčių nei jų komandos draugai, turi itin menką 2L:4L. O Tisaido universiteto antropologai savo ruožtu nustatė, kad žmonės, kurių 2L:4L reikšmė maža, dažniau išsiskiria blaiviu protu, optimizmu ir agresyvumu – trumpai tariant, turi vienas svarbiausių savybių, reikalingų norint pasiekti sėkmę sporte. Juolab kad kitais tyrimais buvo įrodyta, kad žmonės su mažu 2L:4L gali pakelti didesnį svorį, greičiau bėgioti.

    Daugumos genialių muzikantų vyrų, palyginti su jų vidutinių gabumų kolegomis, smiliaus ir bevardžio piršto ilgių santykis taip pat mažas.

    Yra didelė tikimybė, jog pirštų ilgis taip pat susijęs su mūsų sugebėjimu užjausti bei pomėgiu išgerti. Pernai Olandijos Utrechto universitetas bei Kembridžo universitetas Didžiojoje Britanijoje paprašė 16 moterų įvertinti žmonių emocijas žvelgiant tik į jų fotografijas. Paaiškėjo, kad kuo mažesnis buvo eksperimento dalyvės 2L:4L santykis, tuo tiksliau ji atspėdavo nuotraukose pavaizduotų žmonių nuotaikas.

    Na, o Erlangeno-Niurnbergo universitete Vokietijoje 2011-ųjų pavasarį atlikti antropologiniai eksperimentai padėjo išsiaiškinti, kad nuo alkoholio priklausomi žmonės pasižymi mažesniu smiliaus ir bevardžio piršto ilgių santykiu nei blaivininkai.

    Bevardis pirštas

    2009-aisiais Kembridžo universitetas nepatingėjo išanalizuoti kelių prekybininkų pelną per pastaruosius dvejus metus, kad išsiaiškintų, ar rankų pirštų ilgis turi tam įtakos. Paaiškėjo, turi: komersantai, turintys ilgus bevardžius pirštus, uždirba iki vienuolikos kartų daugiau.

    Pirštų atspaudai

    Kadangi visų mūsų pirštų atspaudai yra genetiškai unikalūs, naudoti juos kokiems nors tipiniams asmenybės bruožams nustatyti nepaprastai sunku. Tačiau jie vis tiek gali labai daug apie mus papasakoti.

    2010 metais Rytų Anglijos universiteto mokslininkai sukūrė metodiką, galinčią padėti diagnozuoti vėžį bei širdies ligas. Į geležies oksido miltelius, skirtus pirštų atspaudams imti, jie pridėjo antikūnų ir padarė jų tirpalą. Jeigu žmogaus organizme yra cheminės medžiagos, į kurią orientuotas tirpalas, ant pirštų atspaudų lieka švytinčių molekulių.

    Beje, iš pradžių ši metodika buvo kuriame visiškai ne vėžio, o narkotikų – medžiagų, esančių marihuanoje, kokaine ir heroine, – taip pat sprogstamųjų mišinių ir parako likučių paieškoms.

    Nagai

    Jie, pasirodo, labai veiksminga priemonė mūsų sveikatos analizei atlikti.

    Trapūs, greitai lūžtantys nagai įspėja apie vitaminų trūkumą arba konkrečią ligą – tokią kaip anemija. Kai kada lūžinėjantys nagai gali rodyti daug rimtesnį negalavimą: pavyzdžiui, pernelyg aktyvią skydliaukės funkciją arba kepenų ligas.

    Jeigu nagas baltas ir dar laikosi savo guolyje, tai gali rodyti diabetą, kepenų cirozę ir gyvenimą pusbadžiu.

    Maždaug 40 procentų atvejų lėtinį inkstų nepakankamumą galima nustatyti iš nago, pusę kurio būna ruda, pusė – balta.

    Juodos dėmės ant nago gali byloti apie odos vėžį.

    Sąnariai

    Jeigu pirštų sąnariai sukaulėjo arba nenormaliai padidėjo, būtina apsilankyti pas gydytoją. Tai gali būti ankstyvieji osteoartrozės požymiai.

    Tik nemanykite, jog tokios ligos išsivysto dėl to, kad žmogus pernelyg dažnai traškina pirštus.

    Rankų sąnariai, kaip ir visi kiti, yra apsupti skysčio – sąnarinio tepalo. Sulenkite pirštą ir pajusite, kaip kaulai jame atsiskiria, o jungiamasis audinys išsitempia mažindamas spaudimą. Tuo metu skystyje susidaro dujų burbuliukai. Ir jeigu nesiliausite pirštą lenkę, tie burbuliukai ims sproginėti. Traškesį, girdimą judinant sąnarius, sukelia ne kaulai, o tie sproginėjantys dujų burbulai.

    Delno linijos

    2003 metais specialistai aptiko ryšį tarp delno linijų ir delno savininko polinkio sirgti fluoroze – lėtiniu apsinuodijimu fluoru.

    Apžiūrėję daugiau nei tūkstantį aliuminio fabrikų, kur itin didelė rizika susirgti fluoroze, darbininkų, mokslininkai rado genetinį ryšį tarp žmonių, jau sergančių šia liga, ir tų, kurie nesirgo, bet delnuose turėjo tokios pat formos linijų. Žmonių, neturinčių genetinio polinkio sirgti fluoroze, delno linijų raštas buvo visiškai kitoks.

        Žmogaus organizmas ir skaičiai

    Mūsų organizmas sudarytas iš daugiau nei 100 trilijonų ląstelių.
    60 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo. Likę 40 proc. pasiskirstę taip: 19 proc. sudaro baltymai, riebalai ir į riebalus panašios medžiagos – 15 proc., mineralinės medžiagos – 5 proc. ir angliavandeniai – 1 proc.
    Žmogaus griaučius sudaro truputį daugiau kaip 200 kaulų. Nurodyti tikslų jų skaičių neįmanoma, nes atskiri individai turi skirtingą kaulų skaičių. Pavyzdžiui, 20 proc. žmonių turi skirtingą skaičių stuburo slankstelių, vienas žmogus iš dvidešimties turi perteklinį šonkaulį (vyrai triskart dažniau negu moterys). Be to, kaulų skaičius keičiasi žmogui augant: kai kurie kaulai suauga vienas su kitu, sudarydami kietas siūles (kryžkaulis, pavyzdžiui, sudarytas iš 5 vienas su kitu suaugusių stuburo slankstelių). Pats ilgiausias žmogaus kaulas yra šlaunikaulis – jo ilgis paprastai sudaro 27,5 proc. žmogaus ūgio.
    Tiksliai nustatyti raumenų skaičių taip pat neįmanoma: specialistai teigia, jog jų yra nuo 400 iki 680. Bendras vyro raumenų svoris sudaro 40 proc. viso kūno svorio, moterų – apie 30 proc.
    Ramybės būsenoje vyras per parą naudoja 400–500 litrų deguonies padarydamas 12–20 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę. Vasarą kvėpavimo dažnis būna vidutiniškai trečdaliu didesnis nei rudenį.
    Suaugusio žmogaus širdis per dieną perpumpuoja apie 10 tūkstančių litrų kraujo.
    Bendras žmogaus kraujagyslių ilgis – vidutiniškai 100 tūkstančių kilometrų.
    Per minutę smegenyse prateka apie 750 ml kraujo.
    Su amžiumi žmogaus smegenys keičia ir formą, ir svorį. Vyrų smegenys maksimalų svorį pasiekia 20–29 gyvenimo metais, moterų – 15–19 gyvenimo metais.
    Žmogaus plaukai per parą užauga 0,35–0,40 milimetro. Galvos plaukų skaičius priklauso nuo jų spalvos: blondinai turi 140 tūkstančių plaukų, brunetai – 120 tūkstančių, šatenai – 109 tūkstančius, raudonplaukiai – 88 tūkstančius plaukų.
    Rankų pirštų nagai auga 0,086 mm, kojų – 0,05 mm per parą greičiu.
    Mūsų liežuvis turi apie 9 tūkstančius skonio receptorių. Skonis geriausiai skiriamas esant 24 laipsnių Celsijaus temperatūrai.
    Vidutinis vyro vandens gurkšnis – apie 24 ml, moters – 14 ml.
    Net ir vyrams per parą išteka 1–3 ml ašarų.
    Alkio jausmą pajuntame mūsų organizmui praradus 1 proc. skysčių. Netekus daugiau kaip 5 proc. skysčių galima prarasti sąmonę, daugiau kaip 10 proc. – mirti.

  • Dreba rankos? Pasitikrinkite vaistinėlę

    Dreba rankos? Pasitikrinkite vaistinėlę

    Dešimt ir dar vienas vaistas, kurie gali sukelti tremorą.

    Pradėjusios drebėti rankos dažną kaip reikiant išgąsdina – o kas, jeigu tai Parkinsono ligos simptomas? Tačiau galūnių virpėjimas gali turėti aibę priežasčių. Ir viena populiariausių – tai vaistai.

    Beta adrenoreceptorių agonistų inhaliatoriai

    Šios grupės vaistai skiriami sergantiesiems astma ir lėtinėmis plaučių ligomis. Ir jie garsėja tuo, kad sukelia rankų drebulį.

    Tokie vaistai kaip albuterolis (ventolinas) ir salmeterolis (sereventas) pradėjus juos vartoti gali išprovokuoti tremorą. Tai šalutinis poveikis, kuris paprastai praeina jau po kelių dienų, bet jis faktiškai neišvengiamas, nes beta adrenoreceptorių agonistų inhaliatoriai veikia kūno raumenų funkciją.

    Amjodaronas

    Priklausantis antiaritminių vaistų grupei ir vartojamas širdies ritmo sutrikimams (aritmijoms) gydyti, šis vaistas kartais gali sukelti drebulį. Priežastis – amjodaronas veikia nervų sistemą. Dėl to gali išsivystyti periferinė neuropatija ir imti drebėti rankos.

    Tiesa, šiandien amjodaronas skiriamas mažesnėmis dozėmis, nei buvo įprasta praktikuoti anksčiau, ir dėl to jo šalutinis poveikis nebėra toks dažnas.

    Tricikliai antidepresantai

    Tricikliai antidepresantai, įskaitant amitriptiliną ir nortriptiliną, dažnai skiriami ne tik depresijai gydyti, bet ir vartojami kaip vaistai nuo skausmo. Ir nors šių vaistų ir tremoro ryšio tyrimai nedavė vienareikšmių rezultatų, žinoma, jog tricikliai antidepresantai gali sustiprinti jau esamą tremorą – ypač vartojami didelėmis dozėmis.

    Jeigu jums skirti tokie vaistai, būtinai aptarkite su gydytoju visus galimus šalutinius reiškinius, ir rankų drebulį taip pat.

    Antidepresantai

    Selektyvūs serotonino atgalinio įsiurbimo inhibitoriai, kaip fluoksetinas (prozakas) ir serotoninas, bei noradrenalino atgalinio įsiurbimo inhibitoriai, kaip duloksetinas, irgi gali sukelti rankų tremorą.

    Toks šalutinis antidepresantų poveikis gali būti susijęs su serotonino sindromu, dar vadinamu serotonino toksiškumu. Tai reta, bet rimta būklė, išsivystanti, kai serotonino kiekis organizme tampa per didelis.

    Visada informuokite savo gydytojus, kokius dar vaistus vartojate (šiuo atveju dėl to, kad juose taip pat gali būti serotonino), kad išvengtumėte pavojingos preparatų sąveikos, galinčios padidinti ir tremoro grėsmę.

    Litis

    Naudojamas bipoliniu sutrikimu sergančių žmonių manijos ir depresijos epizodų dažnumui ir sunkumui sumažinti, šis preparatas, deja, pagarsėjo ir tuo, kad sukelia rankų drebulį.

    Taip dažnai nutinka vos pradėjus vartoti vaistą arba bandant sureguliuoti dozę. Vieni vartojantieji litį patiria lengvą tremorą, kitiems pasitaiko itin sunkių atvejų, įspėjančių apie pavojingą būklę – ličio toksiškumą.

    Jeigu drebulys vargina, būtinai pasikonsultuokite su savo gydytoju.

    Valproatas

    Vaistas, skiriamas epilepsijai (traukuliams) ir bipoliniam sutrikimui (manijai) gydyti. Jo dažnas šalutinis poveikis yra tremoras, ypač būdingas vyresnio amžiaus pacientams ir moterims.

    Valproato sukeltas rankų drebulys gali nepraeiti – tuomet būna reikalinga pakoreguoti dozę. Nesuvaldžius tremoro ir šitaip, gydytojas greičiausiai pasiūlo alternatyvų vaistą ar papildomą gydymą.

    Antipsichoziniai vaistai

    Tiek tipiniai, tiek netipiniai antipsichoziniai vaistai, kaip tioridazinas ir olanzapinas, skiriami gydant šizofreniją ir kitas psichikos ligas.

    Tipiniai antipsichoziniai vaistai sukelia tremorą, nes blokuoja smegenyse dopamino receptorius. Drebuliui nepraeinant, gydytojui gali tekti pakoreguoti vaisto dozę arba pasiūlyti alternatyvų preparatą, kurio šalutinis poveikis bus ne toks stiprus.

    Dopamino blokatoriai

    Dopaminą blokuojantys vaistai, tokie kaip metoklopramidas (reglanas), vartojami sergant gastroezofaginio refliukso liga, išties gali sukelti parkinsonizmo simptomus – įskaitant rankų drebulį.

    Tokie preparatai paprastai skiriami trumpam laikui, ilgalaikis vartojimas gali sukelti nuolatinį tremorą.

    Jeigu vartojate dopamino blokatorius ir patiriate rankų drebulį, svarbu aptarti su gydytoju vaistų keitimą.

    Levotiroksinas

    Šis hormonas, kuriuo dažnai gydoma hipotirozė, gali kartais pernelyg padidinti skydliaukės hormonų kiekį. Nervų sistemai tokia stimuliacija pernelyg intensyvi ir drebančios rankos tampa to pasekme.

    Jeigu vartojant levotiroksiną kamuoja rankų drebulys, kreipkitės į gydytoją dėl galimybės pakoreguoti dozę, kad atsikratytumėte tokio šalutinio poveikio.

    Imunosupresantai

    Tokie vaistai kaip ciklosporinas ir takrolimuzas skiriami po organų transplantacijos. Drebančios rankos – gerai žinomas šalutinis reiškinys juos vartojant.

    Imunosupresantai gali paveikti signalus smegenyse perduodančias chemines medžiagas taip sukeldami tremorą.

    Jeigu virpančios galūnės pradeda varginti, pasikonsultuokite su specialistu.

    Bupropionas

    Antidepresantas, kuriuo gydoma depresija ir teikiama pagalba metant rūkyti, veikia noradrenalino kiekį smegenyse – dėl to gali pradėti drebėti rankos.

    Jeigu pastebite tokį šalutinį poveikį vartodami bupropioną, pasikalbėkite su savo gydytoju apie galimybę sureguliuoti dozę arba pakeisti vaistą.

    Kada kreiptis į gydytoją būtina

    Bet koks tremoras, net jei dreba tik rankos, – tai jau priežastis pasikonsultuoti su savo gydytoju. Jis padės nustatyti, ar kalti kokie nors jūsų vartojami vaistai, ar kokia nors sveikatos problema.
    Jeigu priežastis vaistai, paprasčiausia išeitis, kaip jau minėta, būna sumažinti jų dozę arba pakeisti kitu, šalutinio poveikio neturinčiu preparatu.
    Nors drebančios galūnės kelia diskomfortą ir nerimą, tremoras dažniausiai būna laikinas reiškinys dėl vieno ar kito vaisto. Tereikia nustatyti, kokio. Bet tai išskirtinai gydytojo kompetencija: savavališkai keisti gydymo planą negalima.

        Svarbu žinoti

    Stresas, jaudulys, nervinė įtampa yra dažnos fiziologinės priežastys, galinčios sukelti rankų drebulį. Taip pat sunkus fizinis darbas, kai raumenys ilgą laiką būna įtempti, šaltis, piktnaudžiavimas alkoholiu ir net kava.
    Tačiau jeigu tremoras pasireiškia reguliariai ir su laiku tik stiprėja, jis gali būti patologinis – tai yra sukeltas rimtos ligos.
    Medikai dažniausia išskiria šias: cukrinis diabetas (rankos pradeda drebėti staiga sumažėjus gliukozės kiekiui kraujyje), tireotoksikozė (dėl skydliaukės hormonų pertekliaus), antinksčių ligos, apsinuodijimas toksiškomis medžiagomis, Parkinsono liga, smegenų pažeidimai (dėl traumos, naviko, išsėtinės sklerozės ar kraujagyslių ligos), kaklo osteochondrozė, hipertenzija.
    Be viso kito, rankų tremoras gali būti ir paveldimas. Tokiu atveju dėl jo dažniausiai kenčia visi šeimos nariai, o pirmieji požymiai pasireiškia vyresniame amžiuje.

  • Kodėl vyresni žmonės dažnai rankas laiko už nugaros?

    Kodėl vyresni žmonės dažnai rankas laiko už nugaros?

    Matant vyresnius žmones, dažnai pastebima jiems būdinga eisena su rankomis, laikomomis už nugaros.

    Šis įprotis kelia klausimų – kodėl toks elgesys dažniau pasireiškia senstant?

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tiesiog patogi poza. Tačiau egzistuoja gilesnės priežastys, susijusios su fiziologiniais pokyčiais, psichologine būsena ir netgi kultūriniais ypatumais.

    Fiziologiniai veiksniai

    Žmogaus kūnas su amžiumi keičiasi dėl natūralaus senėjimo proceso, kuris yra neišvengiamas ir negrįžtamas. Šie pokyčiai veikia laikyseną, koordinaciją ir eiseną. Pavyzdžiui:

    • Mažėja stuburo lankstumas, tarp slankstelių diskai praranda elastingumą ir aukštį, todėl kūno laikysena tampa pasilenkusi, o ūgis – mažesnis.
    • Rankų laikymas už nugaros padeda kompensuoti laikysenos pokyčius, mažina stuburo apkrovą ir palaiko pusiausvyrą.

    Sąnarių ligos, tokios kaip artritas ar osteochondrozė, taip pat gali sukelti skausmą pečių, rankų ir nugaros srityse. Rankų laikymas už nugaros šiuo atveju gali sumažinti diskomfortą, nes pečiai tokiu būdu mažiau įsitempia.

    Kai kurie gydytojai netgi rekomenduoja šią pozą kaip būdą pagerinti laikyseną ir palengvinti nugaros bei kaklo raumenų įtampą.

    Be to, mažėjant raumenų tonusui, ypač pilvo ir nugaros srityje, keičiasi kūno svorio centras. Rankų laikymas už nugaros stabilizuoja eiseną ir padeda išvengti pusiausvyros praradimo.

    Psichologiniai aspektai

    Rankų laikymas už nugaros turi ne tik fiziologinę, bet ir psichologinę reikšmę. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai pasivaikščiojimus vertina kaip laiką apmąstymams ir ramiai savistabai. Rankų laikymas už nugaros sukuria uždarumo ir jaukumo jausmą, padedantį sutelkti dėmesį į vidinius išgyvenimus bei atsiriboti nuo išorinių dirgiklių.

    Psichologai teigia, kad ši poza gali reikšti ir vidinį pasitikėjimą bei ramybę. Daugelio kultūrų atstovams rankų laikymas už nugaros asocijuojasi su išmintimi ir orumu. Štai garsūs mokslininkai, tokie kaip Albertas Einšteinas, Izaokas Niutonas ar Čarlzas Darvinas, dažnai vaizduojami su rankomis už nugaros, o tai pabrėžia jų susikaupimą ir mąstymą.

    Lėtesnė, mažiau energinga eisena ir rankos už nugaros simbolizuoja gyvenimo tempo sulėtėjimą, pasaulio stebėjimą ir dėmesį smulkmenoms.

    Kultūriniai aspektai

    Įvairiose kultūrose tokia eisena suvokiama skirtingai, tačiau dažniausiai ji siejama su amžiumi ir išmintimi. Pavyzdžiui, rytų kultūrose rankų laikymas už nugaros laikomas gilios kontempliacijos ir dvasinės ramybės ženklu. Filosofai, mokytojai ir išminčiai dažnai vaizduojami šioje pozoje kaip ramybės ir žinojimo simboliai.

    Kai kuriose kultūrose tokia eisena primena karišką laikyseną – vyresni karininkai dažnai vaikšto su rankomis už nugaros, demonstruodami pasitikėjimą ir situacijos kontrolę. Žmonės, turėję ryšių su kariuomene, gali perimti šį įprotį.

    Be to, tokia poza gali būti paveldėta iš vyresnių šeimos narių. Stebėdami savo tėvus ar senelius, žmonės pasąmoningai perima jų eisenos įpročius.

    Tyrimai rodo, kad rankų laikymas už nugaros reikalauja mažiau energijos nei įprasta eisena, nes sumažėja pečių juostos raumenų aktyvumas, o judesiai tampa ekonomiškesni.

    Rankų laikymas už nugaros vyresniame amžiuje – ne vien įprotis, bet ir įvairių fiziologinių, psichologinių bei kultūrinių veiksnių derinys.

    Ši būdinga poza simbolizuoja brandą, ramybę ir apmąstymus, suteikdama eisenai ypatingą reikšmę. Suprasdami šį fenomeną, ne tik patenkiname savo smalsumą, bet ir geriau suvokiame, kaip amžiaus pokyčiai veikia žmogaus kūną ir elgseną.