Žyma: radiatoriai

  • Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Drėkintuvas ar senas močiučių triukas: kuris būdas geresnis

    Prasidėjus šildymo sezonui, daugelio namuose atsiranda pažįstamų nemalonumų. Rytais peršti gerklę, džiūsta nosis, tempia veido odą, o kartais net atrodo, kad kambaryje sunkiau kvėpuoti. Nors radiatoriai šildo puikiai, patalpų oras gali tapti pernelyg sausas.

    Tuomet prisimenamas senas, dar iš močiučių laikų žinomas būdas – ant radiatoriaus užmesti drėgną rankšluostį arba šalia pastatyti dubenėlį su vandeniu.

    Kiti renkasi modernesnį sprendimą – elektrinį oro drėkintuvą, kuris į patalpą skleidžia vos matomą arba visai nematomą drėgmę.

    Tačiau ar verta leisti pinigus papildomam prietaisui, jeigu tą patį darbą, regis, gali atlikti paprastas šlapias rankšluostis? Ir ar visada sausesnis oras reiškia, kad namuose būtina didinti drėgmę?

    Atsakymas gali nustebinti: abu būdai iš tiesų veikia, tačiau jų galimybės labai skiriasi. O netinkamai naudojamas oro drėkintuvas kartais gali sukelti daugiau problemų nei sausas oras.

    Kodėl žiemą namuose oras tampa sausas?

    Daugelis įsitikinę, kad radiatoriai tiesiog išdžiovina orą. Tačiau iš tikrųjų viskas šiek tiek sudėtingiau.

    Šaltame lauko ore paprastai yra mažiau vandens garų nei šiltame. Kai toks oras patenka į namus ir sušyla, jo santykinė drėgmė sumažėja.

    Pavyzdžiui, lauke gali būti keli laipsniai šalčio ir gana didelė santykinė drėgmė. Tačiau tą patį orą sušildžius iki 22 laipsnių, jo santykinė drėgmė gali tapti gerokai mažesnė.

    Taigi radiatorius vandens iš oro tiesiogiai nepašalina. Jis sušildo orą, o šiltesnis oras gali išlaikyti daugiau vandens garų. Jeigu papildomos drėgmės neatsiranda, santykinė drėgmė krinta.

    Prie to prisideda ir vėdinimas, nes pro langus ar vėdinimo sistemą į patalpas nuolat patenka naujo lauko oro.

    Todėl šildymo sezonu kai kuriuose būstuose santykinė oro drėgmė gali nukristi iki 20–30 procentų ar net mažiau.

    Toks oras gali skatinti nosies ir gerklės gleivinių sausėjimą, odos tempimą, akių dirginimą ir statinės elektros kaupimąsi. Vis dėlto šie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl vien iš jų tiksliai nustatyti patalpų drėgmės negalima.

    Kokia oro drėgmė namuose yra tinkamiausia?

    Lietuvoje galiojančioje higienos normoje HN 42:2009 nurodyta, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35–60 procentų.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat rekomenduoja žiemą namuose palaikyti 18–22 laipsnių temperatūrą ir pasirūpinti tinkamu vėdinimu.

    Tačiau praktikoje nebūtina siekti viršutinės leidžiamos drėgmės ribos.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra EPA rekomenduoja naudojant drėkintuvus neviršyti 50 procentų santykinės drėgmės, nes drėgnesnėje aplinkoje gali lengviau daugintis pelėsiniai grybai ir dulkių erkutės.

    Todėl daugeliui namų žiemą praktiškas orientyras yra maždaug 40–50 procentų santykinė oro drėgmė.

    Jeigu ant langų nuolat kaupiasi kondensatas, drėksta palangės ar kampuose atsiranda pelėsis, oro papildomai drėkinti tikrai nereikėtų.

    Svarbu ir tai, kad skirtinguose namuose tinkamos sąlygos gali skirtis. Senesniame, prasčiau apšiltintame būste net vidutinė oro drėgmė kartais gali sukelti kondensato kaupimąsi ant šaltų paviršių.

    Ar šlapias rankšluostis ant radiatoriaus iš tiesų padeda?

    Taip, šis senas būdas turi visiškai racionalų fizikinį pagrindą.

    Vanduo nuo drėgno audinio paviršiaus garuoja. Šiltas radiatorius gali paspartinti garavimą, todėl dalis rankšluostyje esančio vandens patenka į kambario orą.

    Taip santykinė oro drėgmė gali padidėti.

    Tačiau yra viena svarbi aplinkybė: rankšluostis gali išgarinti tik tiek vandens, kiek jame yra. Kai audinys išdžiūsta, drėkinimas baigiasi.

    Be to, garavimo greitis priklauso nuo radiatoriaus temperatūros, rankšluosčio dydžio, audinio savybių, oro judėjimo ir pradinės patalpos drėgmės.

    Nedidelėje patalpoje šlapias rankšluostis gali būti visai naudingas, ypač jeigu oras tik šiek tiek per sausas.

    Tačiau didesniame kambaryje, kuriame nuolat veikia vėdinimas, jo poveikis gali būti menkas ir trumpalaikis.

    Tad teiginys, kad šlapias rankšluostis visiškai neveikia, būtų neteisingas. Jis veikia, tačiau jo galimybės ribotos.

    Kodėl dubenėlis su vandeniu dažniausiai mažiau veiksmingas?

    Kitas populiarus būdas – ant radiatoriaus ar šalia jo padėti indą su vandeniu.

    Vanduo iš jo taip pat garuoja, tačiau svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir garuojančio paviršiaus plotas.

    Platus, negilus indas paprastai gali išgarinti daugiau vandens nei siaura stiklinė, nes jo paviršius didesnis.

    Drėgnas rankšluostis turi dar vieną privalumą: vanduo pasiskirsto audinio pluoštuose, todėl garavimui prieinamas nemažas paviršius.

    Taigi vienas nedidelis dubenėlis su vandeniu kambario drėgmę dažniausiai pakeis mažiau nei didelis drėgnas audinys.

    Vis dėlto toks sprendimas gali būti pakankamas, jeigu patalpos oras tik nežymiai per sausas.

    Svarbiausia nepalikti nešvaraus vandens stovėti ilgą laiką, reguliariai plauti indą ir nestatyti jo ten, kur vanduo gali išsilieti ant elektros įrangos.

    O drėgnų rankšluosčių nereikėtų kabinti ant elektrinių šildytuvų ar kitų prietaisų, kurių gamintojas draudžia uždengti šildymo paviršių. Tai gali sukelti perkaitimą ar gaisro pavojų.

    Kodėl oro drėkintuvas dažniausiai laimi?

    Elektrinis oro drėkintuvas turi vieną didelį pranašumą – jis gali į patalpą tiekti drėgmę nuolat ir gerokai didesniu kiekiu.

    Priklausomai nuo modelio, prietaisas per valandą gali sunaudoti kelis šimtus mililitrų vandens. Tai reiškia, kad per vakarą į kambario orą gali patekti daugiau vandens, negu jo telpa viename šlapiame rankšluostyje.

    Dar svarbiau, kad kai kurie drėkintuvai turi drėgmės matavimo ir automatinio reguliavimo funkciją.

    Pavyzdžiui, nustatę 45 procentų santykinę drėgmę, galite leisti prietaisui pačiam įsijungti arba sumažinti drėkinimą, kai reikia.

    Tiesa, tokia funkcija naudinga tik tada, kai prietaiso jutiklis pakankamai tikslus. Kartais drėkintuvas matuoja drėgmę visai šalia savo korpuso, todėl rodmenys gali neatspindėti viso kambario sąlygų.

    Tokiu atveju praverčia atskiras drėgmės matuoklis.

    Taigi oro drėkintuvas dažniausiai yra veiksmingesnis pasirinkimas tada, kai kambaryje nuolat labai sausa ir reikia palaikyti pastovų drėgmės lygį.

    Ne visi drėkintuvai vienodi

    Parduotuvėse galima rasti įvairių tipų oro drėkintuvų. Nors visi jie skirti tam pačiam tikslui, jų veikimo principai skiriasi.

    Vienas populiariausių variantų – ultragarsinis drėkintuvas.

    Jis aukšto dažnio virpesiais suskaido vandenį į labai smulkius lašelius, kurie paskleidžiami į aplinką kaip vėsi migla.

    Tokie prietaisai dažniausiai veikia tyliai, sunaudoja palyginti nedaug elektros energijos ir gali gana sparčiai drėkinti patalpą.

    Tačiau jie turi trūkumą, apie kurį pirkėjai ne visada pagalvoja.

    Jeigu naudojamas daug mineralų turintis vandentiekio vanduo, ultragarsinis drėkintuvas į orą gali paskleisti ne tik vandens lašelius, bet ir mineralines daleles.

    Dėl to ant baldų kartais atsiranda baltų dulkių sluoksnis.

    Dar svarbiau – netinkamai prižiūrimas prietaisas gali skleisti ir vandenyje esančius mikroorganizmus.

    Kita kategorija – garinamojo tipo drėkintuvai.

    Juose vanduo įsigeria į specialų filtrą ar kitą drėgną paviršių, o ventiliatorius pro jį pučia orą. Vanduo garuoja natūraliai, todėl į aplinką paprastai nepatenka tiek mineralinių dalelių, kiek jų gali paskleisti ultragarsiniai modeliai.

    Tokie prietaisai taip pat gali gana efektyviai reguliuoti drėgmę, nors jiems reikia reguliariai keisti arba valyti filtrus.

    Yra ir garinių drėkintuvų, kurie vandenį kaitina. Tačiau dėl karštų garų ar vandens jie gali kelti nudegimų pavojų, ypač namuose, kuriuose auga maži vaikai.

    Todėl renkantis drėkintuvą svarbu vertinti ne vien jo kainą ar dizainą, bet ir priežiūros reikalavimus bei saugumą.

    Didžiausia klaida – pamirštas vanduo drėkintuve

    Oro drėkintuvas gali pagerinti namų mikroklimatą, tačiau tik tada, kai naudojamas tinkamai.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra perspėja, kad nešvariuose drėkintuvuose gali daugintis bakterijos ir pelėsiniai grybai.

    Ypač svarbu reguliariai prižiūrėti ultragarsinius ir kitus smulkius vandens lašelius paskleidžiančius prietaisus.

    Jeigu jų talpose ilgai stovi vanduo, o viduje kaupiasi nuosėdos, mikroorganizmai gali patekti į patalpos orą.

    Todėl rekomenduojama ne rečiau kaip kasdien išpilti likusį vandenį, nusausinti talpą ir pripildyti ją švaraus vandens.

    Patį prietaisą reikėtų kruopščiai valyti maždaug kas tris dienas arba taip, kaip nurodo gamintojas.

    Svarbu naudoti tinkamą vandenį. Ultragarsiniams drėkintuvams dažnai rekomenduojamas distiliuotas ar demineralizuotas vanduo, nes jame mažiau mineralų.

    Vien filtruotas ar virintas vandentiekio vanduo nebūtinai turi gerokai mažiau ištirpusių mineralų.

    Taip pat nereikėtų savavališkai pilti į drėkintuvą eterinių aliejų, kvapiklių ar dezinfekavimo priemonių, jeigu gamintojas tam nenumatė specialios funkcijos.

    Neatsakingai naudojamas drėkintuvas gali ne pagerinti, o pabloginti namų oro kokybę.

    Ar sausas oras tikrai verčia dažniau sirgti?

    Sausas oras gali dirginti kvėpavimo takų gleivines, todėl žmogus kartais jaučia gerklės perštėjimą, nosies sausumą ar kitus nemalonius pojūčius.

    Pakankama oro drėgmė padeda palaikyti komfortiškesnę aplinką, tačiau būtų neteisinga teigti, kad vien įjungus drėkintuvą galima apsisaugoti nuo peršalimo ar gripo.

    Kvėpavimo takų infekcijų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių – virusų, žmonių tarpusavio kontakto, patalpų vėdinimo, oro kokybės ir kitų aplinkybių.

    Todėl drėkintuvas negali pakeisti reguliaraus patalpų vėdinimo.

    Priešingai, jeigu kambarys nuolat drėkinamas, bet nevėdinamas, jame gali kauptis anglies dvideginis ir kiti teršalai.

    Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja patalpas vėdinti bent ryte ir vakare, trumpam plačiai atveriant langus.

    Tai svarbu net ir šaltuoju metų laiku.

    Per daug drėgmės – dar blogiau nei per mažai

    Kartais, norėdami išvengti sauso oro, žmonės persistengia.

    Jeigu ant langų pradeda kauptis vandens lašai, drėksta sienų kampai, atsiranda pelėsio kvapas, tai ženklas, kad drėgmės gali būti per daug arba namuose yra šaltų paviršių ir vėdinimo problemų.

    Pelėsiai ypač mėgsta drėgnas vietas. Jie gali augti ant sienų, už baldų, aplink langus ir kitose blogai vėdinamose erdvėse.

    Padidėjusi drėgmė taip pat sudaro palankesnes sąlygas dulkių erkutėms.

    Tai ypač aktualu alergiškiems žmonėms ir sergantiesiems astma.

    Todėl drėkintuvo nereikėtų laikyti nuolat įjungto vien dėl to, kad jis yra namuose.

    Jeigu drėgmė jau siekia 45–50 procentų, papildomas drėkinimas paprastai nėra būtinas.

    O jei drėgmė per didelė, svarbesnis uždavinys – pagerinti vėdinimą, nustatyti drėgmės šaltinį ir prireikus naudoti oro sausintuvą.

    Ar kambariniai augalai gali pakeisti drėkintuvą?

    Dar vienas populiarus patarimas – namuose auginti daugiau augalų.

    Augalai iš tiesų išgarina dalį vandens per lapus. Šis procesas vadinamas transpiracija.

    Todėl didesnis augalų kiekis gali šiek tiek prisidėti prie patalpų drėgmės.

    Tačiau poveikis priklauso nuo augalų rūšių, jų dydžio, laistymo, temperatūros ir kambario vėdinimo.

    Keli nedideli vazonai ant palangės paprastai nepakeis elektrinio drėkintuvo, jeigu patalpoje santykinė drėgmė labai maža.

    Be to, pernelyg gausiai laistant augalus gali drėkti žemė, atsirasti pelėsio ar kitų nepageidaujamų mikroorganizmų.

    Taigi kambariniai augalai gali būti naudinga namų aplinkos dalis, tačiau į juos nereikėtų žiūrėti kaip į patikimą oro drėgmės reguliavimo sistemą.

    Prieš pirkdami drėkintuvą, nusipirkite vieną paprastą daiktą

    Geriausias būdas išsiaiškinti, ar namuose iš tiesų trūksta drėgmės, – ją išmatuoti.

    Tam skirtas higrometras – nedidelis prietaisas, rodantis santykinę oro drėgmę.

    Prekyboje galima rasti tiek paprastų mechaninių, tiek elektroninių modelių, kurie dažnai kartu rodo ir kambario temperatūrą.

    Svarbu matuoti ne vieną kartą, o stebėti rodmenis kelias dienas.

    Higrometrą geriausia padėti kambario vietoje, kuri nėra visai šalia radiatoriaus, lango, drėkintuvo ar kito šilumos bei drėgmės šaltinio.

    Jeigu rodmenys nuolat siekia maždaug 40–50 procentų, papildomo drėkinimo paprastai nereikia.

    Jeigu drėgmė krinta žemiau 35 procentų, galima išbandyti paprastus būdus jai padidinti.

    O jeigu kambaryje nuolat tėra apie 20–25 procentus drėgmės, vien šlapias rankšluostis ant radiatoriaus greičiausiai nebus pakankamas sprendimas.

    Tokiu atveju verta pagalvoti apie tinkamo našumo oro drėkintuvą, kurį būtų paprasta valyti ir kuris galėtų automatiškai reguliuoti drėgmę.

    Taigi, kas geriau – rankšluostis ar drėkintuvas?

    Jeigu namuose oras tik šiek tiek per sausas, nebūtina iš karto pirkti papildomo prietaiso.

    Drėgnas rankšluostis ant įprasto vandeniu šildomo radiatoriaus ar indas su vandeniu gali padėti šiek tiek padidinti oro drėgmę. Tai pigus ir paprastas būdas, nors jo rezultatas ne visada bus pakankamas.

    Tačiau jeigu patalpoje nuolat labai sausa, ypač žiemą, elektrinis oro drėkintuvas paprastai veiksmingesnis. Jis gali tiekti daugiau drėgmės ir, turėdamas tinkamą jutiklį, palaikyti stabilesnes sąlygas.

    Vis dėlto drėkintuvas nėra prietaisas, kurį pakanka pripildyti vandens ir pamiršti.

    Jį būtina reguliariai valyti, keisti vandenį ir stebėti, kad kambaryje nesusidarytų drėgmės perteklius.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nepasikliaukite vien pojūčiais.

    Prieš drėkindami namus, išmatuokite oro drėgmę. Gali paaiškėti, kad papildomas prietaisas visai nereikalingas.

    O kartais pakaks ir to seno, paprasto rankšluosčio ant radiatoriaus.

  • Radiatoriai karšti, o namuose šalta? Penkios vietos, pro kurias gali dingti šiluma

    Radiatoriai karšti, o namuose šalta? Penkios vietos, pro kurias gali dingti šiluma

    Šildymo sezonas įsibėgėja, radiatoriai karšti, tačiau namuose vis tiek norisi susisukti į pledą. Prie lango jaučiamas šaltis, grindys nemaloniai vėsios, o kai kuriuose kambariuose temperatūra keliais laipsniais žemesnė nei kituose. Pažįstama situacija?

    Ne visada dėl to kalta šildymo sistema. Net ir gerai veikiantys radiatoriai gali nepajėgti tinkamai prišildyti patalpų, jeigu būstas šilumą praranda greičiau, nei ji tiekiama.

    Lietuvos energetikos agentūros specialistai primena, kad kartais užtenka pašalinti langų ir durų nesandarumus, atlaisvinti radiatorius ar pasirūpinti tinkamu vėdinimu. Tačiau pasitaiko ir rimtesnių problemų, kurioms išspręsti prireikia pastato remonto ar renovacijos.

    Kur pirmiausia ieškoti šilumos nuostolių ir kaip jų sumažinti neišleidžiant tūkstančių eurų?

    1. Langai: net ir plastikiniai gali praleisti šaltį

    Daugelis įsitikinę, kad pakeitus senus medinius langus plastikiniais šilumos nuostolių problema išsprendžiama ilgam. Tačiau taip būna ne visada.

    Laikui bėgant langų sandarinimo tarpinės praranda elastingumą, sukietėja arba sutrūkinėja. Varstomos dalys gali išsireguliuoti, todėl tarp rėmo ir varčios atsiranda nedidelių plyšių.

    Per juos į patalpą skverbiasi šaltas oras, o šiltas pasišalina į lauką.

    Patikrinti lango sandarumą galima paprastu būdu. Tarp rėmo ir varčios įkiškite popieriaus lapelį ir uždarykite langą.

    Jeigu popierių ištraukiate beveik be pasipriešinimo, toje vietoje prispaudimas gali būti per silpnas. Vis dėlto toks bandymas nėra tikslus sandarumo matavimas – jis tik padeda pastebėti galimą problemą.

    Jeigu tarpinės susidėvėjusios, jas verta pakeisti. Kartais pakanka sureguliuoti langų apkaustus arba sutvarkyti nesandarias jungtis tarp rėmo ir sienos.

    Tačiau yra viena svarbi detalė: prie lango gali būti šalta net tada, kai jis visiškai sandarus.

    Taip nutinka todėl, kad šaltas stiklo paviršius atvėsina šalia esantį orą. Šis leidžiasi žemyn ir sukuria pojūtį, panašų į skersvėjį.

    Todėl ne visada verta skubėti keisti langą – pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar problema yra nesandarumas, ar nepakankamos lango šiluminės savybės.

    2. Lauko ir balkono durys: nepastebimas šalto oro kelias

    Dar viena dažna problema – nesandarios lauko arba balkono durys.

    Tai ypač aktualu senesnių daugiabučių gyventojams, kurių laiptinės nešildomos, ir individualių namų savininkams.

    Net ir masyvios metalinės durys nebūtinai gerai sulaiko šilumą. Jeigu jų konstrukcijoje trūksta izoliacijos, durų paviršius gali smarkiai atšalti.

    Tačiau dažniausiai šaltas oras į patalpą patenka ne per pačią durų konstrukciją, o per nesandarius kraštus, slenkstį ir staktos jungtis su siena.

    Norint patikrinti, ar durys sandarios, verta apžiūrėti gumines tarpines, patikrinti, ar varčia tinkamai prisispaudžia prie staktos, ir įsitikinti, kad prie slenksčio nėra plyšių.

    Jei durys praleidžia orą, gali padėti naujos tarpinės ar slenksčio sandarinimas.

    Vis dėlto jeigu pats durų paviršius labai šaltas, vien pakeisti gumines tarpines gali nepakakti. Tokiu atveju gali prireikti geresnės šilumos izoliacijos arba kokybiškesnių durų.

    3. Išorinės sienos ir kampai: kodėl viename kambaryje šalčiau?

    Senesnių daugiabučių, ypač nerenovuotų blokinių namų, gyventojai dažnai pastebi, kad kampiniuose butuose būna šalčiau.

    Priežastis paprasta – tokie butai turi daugiau su lauku besiribojančių sienų, per kurias prarandama šiluma.

    Papildomų problemų gali sukelti nesandarios surenkamųjų konstrukcijų jungtys, pažeistos siūlės ir vadinamieji šiluminiai tilteliai.

    Šiluminis tiltelis – tai pastato konstrukcijos vieta, per kurią šiluma perduodama intensyviau nei per gretimas dalis.

    Tokios vietos dažnai susidaro ties balkonų plokštėmis, sienų ir perdangų jungtimis, langų angokraščiais bei pastato kampais.

    Dėl žemos paviršiaus temperatūros prie tokios sienos gali būti nemaloniai vėsu net tada, kai kambario termometras rodo 20 ar 21 laipsnį.

    Dar viena problema – drėgmė.

    Jeigu šiltas ir drėgnas patalpų oras susiduria su šaltu sienos paviršiumi, gali pradėti kauptis kondensatas. Ilgainiui tokiose vietose atsiranda pelėsis.

    Todėl nerekomenduojama didelių spintų ar kitų baldų pristumti visiškai prie šaltų išorinių sienų. Tarp baldo ir sienos verta palikti tarpą orui cirkuliuoti.

    Pastebėjus, kad kampuose kaupiasi drėgmė, atsiranda pelėsio dėmių arba sienos neįprastai šaltos, reikėtų kreiptis į pastato administratorių ar specialistą.

    Problemai nustatyti gali būti naudojamas termovizorius, tačiau tikslūs rezultatai gaunami tinkamomis sąlygomis, kai vidaus ir lauko temperatūrų skirtumas pakankamai didelis.

    Svarbu ir tai, kad sienų šiltinimas iš vidaus ne visada yra tinkamas sprendimas. Netinkamai parinktos medžiagos ir konstrukcija gali sudaryti sąlygas drėgmei kauptis sienoje.

    Todėl tokius darbus reikėtų planuoti tik įvertinus pastato konstrukciją ir drėgmės kaupimosi riziką.

    4. Grindys: kodėl kojos šąla net šiltame kambaryje?

    Kartais kambaryje temperatūra atrodo normali, tačiau grindys tokios šaltos, kad be šlepečių vaikščioti nemalonu.

    Ypač dažnai su tuo susiduria pirmųjų aukštų gyventojai, kurių butai yra virš nešildomų rūsių, taip pat individualių namų savininkai.

    Jeigu perdanga virš rūsio prastai apšiltinta, per ją gali būti prarandama nemažai šilumos.

    Papildomai šaltas oras gali patekti pro plyšius ties grindjuostėmis, vamzdžių praėjimo vietomis ar kitomis nesandariomis jungtimis.

    Tačiau šaltos grindys nebūtinai reiškia, kad per jas prarandama labai daug šilumos.

    Pavyzdžiui, keraminės plytelės basoms kojoms atrodo gerokai šaltesnės už medines grindis ar kilimą, net jei jų paviršių temperatūra vienoda.

    Taip yra todėl, kad plytelės greičiau perima šilumą iš žmogaus pėdų.

    Paprasčiausias būdas pagerinti komfortą – patiesti kilimą dažniausiai naudojamoje kambario vietoje.

    Vis dėlto kilimas nėra visavertis grindų šiltinimo pakaitalas.

    Jeigu butas yra virš šalto rūsio, verta pasidomėti, ar apšiltinta rūsio perdanga. Individualiuose namuose gali reikėti įvertinti grindų ir pamatų šiluminę izoliaciją.

    Svarbu prisiminti, kad daugiabutyje bendrojo naudojimo konstrukcijų savavališkai keisti negalima – tokius sprendimus būtina derinti su atsakingais asmenimis.

    5. Stogas ir lubos: šiluma gali dingti virš galvos

    Individualiuose namuose ir paskutiniuose daugiabučių aukštuose nemaža dalis šilumos gali būti prarandama per stogą ar viršutinę perdangą.

    Šilumos nuostoliai ypač padidėja, jeigu palėpės izoliacija nepakankama, pasenusi, sudrėkusi arba paklota netolygiai.

    Šiluma per konstrukciją perduodama net ir tada, kai joje nėra jokių matomų skylių.

    Papildomų nuostolių gali atsirasti pro nesandarius palėpės liukus, elektros instaliacijos angas ar kitas vietas, pro kurias iš patalpų į viršų patenka šiltas oras.

    Individualių namų savininkams verta patikrinti, ar palėpėje šiltinamoji medžiaga sudėta tolygiai, ar nėra drėgmės požymių ir ar sandariai užsidaro liukas.

    Jeigu ant lubų pastebimos drėgnos dėmės, pirmiausia būtina išsiaiškinti jų priežastį. Tai gali būti stogo nesandarumas, kondensatas ar kita problema.

    Paskutinių daugiabučių aukštų gyventojams dėl stogo ir perdangos būklės reikėtų kreiptis į namo administratorių arba bendriją.

    Radiatoriai karšti, bet gal šilumą užstoja baldai?

    Patikrinus penkias pagrindines vietas, per kurias gali dingti šiluma, verta atkreipti dėmesį ir į pačius radiatorius.

    Dažna klaida – juos užstatyti sofomis, spintomis, lovomis ar uždengti dekoratyvinėmis grotelėmis.

    Dar viena problema – ilgos, storos užuolaidos, uždengiančios radiatorių iki pat grindų.

    Radiatorius šildo ne tik skleisdamos šilumą tiesiogiai. Svarbi jo veikimo dalis yra oro cirkuliacija: prie radiatoriaus sušilęs oras kyla aukštyn, o vėsesnis patalpos oras juda jo link.

    Jeigu radiatorius uždengtas, ši cirkuliacija sutrikdoma, todėl šiluma prasčiau pasiskirsto kambaryje.

    Lietuvos energetikos agentūra rekomenduoja ne tik neužstatyti radiatorių baldais, bet ir reguliariai nuo jų valyti dulkes.

    Specialistų skaičiavimais, vien radiatorių valymas nuo dulkių gali padėti sutaupyti apie 1–3 procentus šiluminės energijos. Tačiau konkretus rezultatas priklauso nuo šildymo sistemos ir kitų sąlygų.

    Naudinga ir už radiatoriaus įrengta šilumą atspindinti medžiaga, ypač jei radiatorius pritvirtintas prie prastai izoliuotos išorinės sienos.

    Vis dėlto toks sprendimas negali pakeisti pastato šiltinimo.

    Ar verta sumažinti kambario temperatūrą?

    Kai kuriuose namuose vieni kambariai perkaitinami, o kituose vis tiek šalta.

    Jeigu šildymo sistema turi termostatinius ventilius, tinkamas jų reguliavimas gali padėti išvengti nereikalingo energijos naudojimo.

    Tačiau taupyti šilumą nereikėtų sveikatos sąskaita.

    Lietuvos higienos normoje numatyta, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamųjų patalpų temperatūra turi būti 18–22 laipsniai šilumos.

    Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai taip pat rekomenduoja palaikyti 35–60 procentų santykinę oro drėgmę.

    Jeigu patalpose pernelyg šalta ir drėgna, didėja kondensato bei pelėsio susidarymo rizika.

    Ypač svarbu užtikrinti tinkamą temperatūrą namuose, kuriuose gyvena maži vaikai, vyresnio amžiaus ar sveikatos problemų turintys žmonės.

    Kodėl negalima užklijuoti ventiliacijos angų?

    Norėdami sulaikyti šilumą, kai kurie gyventojai stengiasi užsandarinti kiekvieną plyšelį, kartais net uždengia ventiliacijos angas.

    Tai pavojinga klaida.

    Net ir labai šiltame būste būtina užtikrinti tinkamą oro apykaitą.

    Nevėdinamose patalpose kaupiasi drėgmė, anglies dvideginis ir įvairūs oro teršalai.

    Ilgainiui tai gali pabloginti savijautą, skatinti pelėsio atsiradimą ir sudaryti palankesnes sąlygas infekcijų plitimui.

    Ypač pavojinga savavališkai uždaryti vėdinimo angas patalpose, kuriose naudojami dujiniai šildymo ar vandens ruošimo prietaisai.

    Specialistai pataria patalpas vėdinti reguliariai, geriausia trumpai, bet intensyviai atveriant langus.

    Nacionalinio visuomenės sveikatos centro rekomendacijose nurodoma, kad šaltuoju metų laiku pravartu kambarius išvėdinti bent du kartus per dieną, plačiai atvėrus langus kelioms minutėms.

    Toks vėdinimas paprastai veiksmingesnis nei ilgai laikomas vos pravertas langas.

    Ką pirmiausia padaryti, jei namuose šalta?

    Prieš perkant papildomą elektrinį šildytuvą ar užsakant brangius remonto darbus, verta atlikti keletą paprastų patikrinimų.

    Pirmiausia išmatuokite kambario temperatūrą. Termometrą reikėtų laikyti ne tiesiai prie radiatoriaus ar lango, o tokioje vietoje, kur jis parodytų būdingą patalpos oro temperatūrą.

    Tuomet apžiūrėkite langų ir durų sandarinimo tarpines, patikrinkite, ar nėra skersvėjų.

    Įsitikinkite, kad radiatorių neuždengia baldai, užuolaidos ar kiti daiktai.

    Jeigu šalčiausia prie sienų, grindų ar lubų, ieškokite konstrukcinių problemų požymių.

    Jeigu vienas radiatorius šyla gerokai prasčiau nei kiti, verta patikrinti šildymo sistemos veikimą. Tai gali būti susiję su susikaupusiu oru, nesubalansuota sistema arba netinkamu reguliavimu.

    Daugiabutyje dėl tokių problemų pirmiausia reikėtų kreiptis į šildymo sistemos prižiūrėtoją ar namo administratorių, o ne savarankiškai keisti bendros sistemos nustatymus.

    Jeigu patalpos temperatūra neatitinka nustatytų reikalavimų, verta paprašyti atlikti oficialius matavimus.

    Ne visada reikia brangaus remonto

    Lietuvos energetikos agentūros rekomendacijos rodo, kad paprasti energijos taupymo sprendimai gali duoti apčiuopiamos naudos.

    Langų ir durų sandarinimas, tinkamas radiatorių naudojimas, apgalvotas patalpų vėdinimas ir šildymo sistemos priežiūra gali padėti mažinti energijos nuostolius.

    Tačiau jeigu namas prastai apšiltintas, jo sienos, stogas ar perdangos turi didelių šiluminių trūkumų, vien sandarinimo juostelių nepakaks.

    Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, kompleksinė pastato renovacija, priklausomai nuo jo būklės ir pasirinktų priemonių, gali padėti sutaupyti apie 30–50 procentų šildymui reikalingos energijos.

    Tuo tarpu šildymo sistemos modernizavimas, įskaitant šilumos punkto atnaujinimą ir sistemos subalansavimą, gali suteikti papildomos naudos.

    Todėl, jei radiatoriai karšti, o namuose vis tiek šalta, nebūtinai reikia dar labiau didinti šildymą.

    Kartais tikroji problema slypi ten, kur apie ją mažiausiai pagalvojame – po palange, ties durų slenksčiu, už spintos arba virš lubų.

    Ir kuo anksčiau šias vietas patikrinsime, tuo daugiau galimybių turėsime žiemą praleisti šilčiau, nesulaukdami nemalonių staigmenų šildymo sąskaitose.