Žyma: priežiūra

  • Lapkričio gidas bijūnų augintojams

    Lapkričio gidas bijūnų augintojams

    Ką paskutinį rudens mėnesį – taip, lapkritį! – daryti su bijūnais, kada nupjauti lapus ir kuo mulčiuoti kerus.

    Bijūnai – vieni mėgstamiausių augalų, nuo seno vertinami ne tik dėl puošnių, kvapnių žiedų, bet ir dėl gana nereiklios priežiūros.

    Vis dėlto net ir šiems ištvermingiems daugiamečiams kartais reikia dėmesio. O vienas svarbiausių priežiūros etapų yra būtent vėlyvas ruduo.

    Nuo to, kaip bijūnai paruošiami žiemai, priklausys ne tik jų žiemojimas, bet ir kitų metų ūglių bei žiedinių pumpurų būklė, taigi ir žydėjimo gausa.

    Kada genėti bijūnus

    Tinkamas tam laikas priklauso nuo bijūnų rūšies ir lapų būklės. Soduose dažniausiai auginami paprasti vaistiniai ir puikieji bijūnai. Jų antžeminė dalis kasmet nunyksta, o pavasarį išauga nauji ūgliai.

    Tačiau kol rudenį tokių augalų antžeminė dalis pamažu nyksta, šaknų sistema dar kurį laiką aktyviai kaupia atsargas kitam sezonui. Iš lapų maisto medžiagos keliauja į šaknis ir ten kaupiasi, o šakniastiebyje formuojasi atsinaujinimo pumpurai, iš kurių pavasarį išauga nauji žydintys ūgliai.

    Tad jeigu antžeminė bijūnų dalis nupjaunama per anksti, procesas sutrinka. Kol lapai dar bent kiek gyvybingi, jie dalyvauja fotosintezėje ir padeda sukaupti atsargų būsimam augimui.

    Nors nereikėtų genėjimo ir pernelyg atidėlioti.

    Tinkamiausias metas genėti bijūnus – sulaukus pirmųjų stipresnių šalnų, kai dienomis temperatūra laikosi apie nulį. Tuomet antžeminė šių augalų dalis tikrai būna baigusi vegetaciją. Anksčiau taip paprastai nutikdavo spalio antrojoje pusėje, dabar – vis dažniau lapkritį.

    Tik turėkite omenyje: jeigu lapai pasidengę daugybe dėmių, pajuodę, supuvę ar matyti kitų grybelinės infekcijos požymių, nereikėtų laukti, kol jie nunyks savaime. Pažeistas augalo dalis geriau pašalinti anksčiau, kad augalų liekanose iki pavasario nesikauptų ligų sukėlėjai.

    Skirtingi bijūnai – skirtingas genėjimas

    Vaistiniams, puikiesiems bijūnams rudenį pašalinama visa antžeminė dalis. Stiebai nukerpami beveik prie pat žemės, paliekant maždaug 2–3 cm aukščio stagarėlius. Kirpti ar pjauti pernelyg giliai negalima, kad nebūtų pažeisti arti paviršiaus esantys atsinaujinimo pumpurai.

    Nupjautų lapų nereikėtų palikti po keru ar tuo labiau naudoti kaip žieminio mulčio.

    Jeigu vasarą ant lapų atsirado dėmių, jie juodavo, o pumpurai pūdavo, visas augalų liekanas būtina surinkti ir pašalinti iš sklypo. Ant senų lapų gali išlikti grybinių ligų sukėlėjų, kurie kitą sezoną vėl užkrės augalus.

    Jeigu bijūnas visą sezoną buvo sveikas, augalų liekanas galima kompostuoti.

    Net ir visiškai išdžiūvusių stiebų nevalia rauti rankomis ar laužti prie pat pagrindo. Taip galima netyčia pažeisti šaknies kaklelį ir šalia esančius pumpurus.

    Nugenėję kerą atidžiai apžiūrėkite jo pagrindą. Jeigu virš dirvos kyšo atsinaujinimo pumpurai arba dėl lietaus ir dirvos išplovimo atsivėrė dalis šakniastiebio, juos reikėtų užberti puria žeme arba subrendusiu kompostu.

    Ito bijūnai – tarpiniai augalai tarp paprastų ir krūminių bijūnų. Jie išvesti sukryžminus šių grupių augalus.

    Ito bijūnų stiebai tvirti, žiedai dideli, todėl išvaizda primena krūminius bijūnus, tačiau rudeninė priežiūra labiau panaši į paprastų bijūnų prieš žiemą.

    Jų antžeminė dalis rudenį pamažu nunyksta, todėl ją beveik visą reikia pašalinti. Genėti rekomenduojama tada, kai lapai pagelsta ir paruduoja, paprastai lapkričio viduryje arba pabaigoje, po stipresnių šalnų.

    Šie bijūnai turi vieną svarbų ypatumą – jų atsinaujinimo pumpurai formuojasi ne tik šakniastiebiuose po žeme, bet ir virš dirvos, prie stiebų pagrindo. Todėl pernelyg žemai nupjaunant stiebus galima juos pažeisti. Paprastai virš žemės paliekami maždaug 5–10 cm aukščio stagarėliai.

    O krūminius ar reikia genėti?

    Krūminių bijūnų priežiūra rudenį visiškai kitokia. Kadangi tai medėjantys augalai, jų stiebai žiemą nenunyksta iki pat žemės, o kitą sezoną žiedai skleidžiasi būtent ant išlikusių ūglių. Todėl paprastų bijūnų genėjimo būdas jiems netinka.

    Lapkričio mėnesį sumedėjusiems bijūnams pakanka pašalinti sausas, nulūžusias ir akivaizdžiai ligotas šakas. Jeigu ant krūmo liko visiškai sudžiūvusių lapų, juos taip pat galima atsargiai nuskinti.

    Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu.

    Jaunų krūmų šakos gana trapios, todėl prieš gausesnį snygį jas galima atsargiai suglausti ir laisvai surišti minkšta virvele. Taip sumažės tikimybė, kad ūgliai nulūš nuo šlapio sniego svorio.

    Suaugę krūminiai bijūnai paprastai gerai ištveria žiemą, jeigu auga tinkamoje vietoje ir jų nepažeidžia perteklinė drėgmė. Tačiau atvirose, vėjo košiamose vietose jiems gali prireikti papildomos apsaugos – aplink krūmą įrengto karkaso ir orui laidžios dangos.

    Kaip apsaugoti nuo ligų

    Prieš žiemą nugenėtiems bijūnams reikalinga ir ligų prevencija.

    Net jeigu vasarą augalai atrodė sveiki, profilaktinė priežiūra gali būti naudinga. Grybų sporos gali išlikti viršutiniame dirvos sluoksnyje ir ant po genėjimo likusių stiebų.

    Rudeninei apsaugai dažnai naudojami vario turintys preparatai. Šiam tikslui tinka, pavyzdžiui, 1 proc. Bordo mišinys arba vario sulfato tirpalas. Juo pagal preparato naudojimo instrukciją purškiama dirva maždaug pusės metro spinduliu aplink kerą ir likusios stiebų dalys.

    Kai kurie sodininkai kartu su cheminiais fungicidais naudoja ir pelenus. Jais apibarstomos pjūvių vietos ir žemė aplink bijūną.

    Pelenai gali padėti nusausinti pjūvių paviršių, be to, juose yra kalio ir kitų augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Tačiau jie, savaime suprantama, nėra fungicidų pakaitalas ir neturėtų būti tokiais laikomi.

    Kada mulčiuoti bijūnus

    Mulčiavimas – paskutinis rudens darbų etapas. Puri mulčio danga sušvelnina temperatūrų svyravimus, mažina viršutinio dirvos sluoksnio įšalimą ir padeda apsaugoti atsinaujinimo pumpurus , jeigu žiema būna besniegė.

    Bet neskubėkite mulčiuoti ankstyvą rudenį, kol dirva dar šilta. Tinkamiausias metas – po pirmųjų pastovių šalnų, kai pradeda šalti viršutinis dirvos sluoksnis. Prieš mulčiuodami įsitikinkite, kad po keru neliko nupjautų lapų ir piktžolių.

    Ne visus bijūnų kerus būtina uždengti storu mulčio sluoksniu. Suaugę vaistiniai arba puikieji bijūnai paprastai yra atsparūs šalčiui ir gali ištverti net atšiaurias žiemas. Tačiau mulčias ypač naudingas, jeigu:

    – bijūnas pasodintas šį arba praėjusį sezoną,

    – augalas auga atviroje vietoje, kur žiemą vėjas nupusto sniegą,

    – regione dažnai pasitaiko šalčių be sniego dangos,

    – atsinaujinimo pumpurai yra labai arti dirvos paviršiaus;

    – keras nusilpęs po persodinimo ar nepalankaus sezono.

    Kuo mulčiuoti kerus

    Bijūnams mulčiuoti tinka įvairios medžiagos. Svarbiausia, kad jos būtų purios, sausos, laidžios orui ir per atlydžius nesusigulėtų į tankią plutą.

    Vienas tinkamiausių pasirinkimų – brandus, birus kompostas. Jis ne tik apsaugo dirvą nuo staigių temperatūrų svyravimų, bet ir ilgainiui gerina jos struktūrą. Svarbu naudoti visiškai subrendusį kompostą, neturintį puvimo požymių ar nemalonaus kvapo.

    Tinka ir gerai perpuvęs mėšlas – jis padeda išlaikyti šilumą, bet sykiu praleidžia orą ir ilgainiui praturtina dirvą organinėmis medžiagomis. Skirtingai nei šviežias mėšlas, bijūnams mulčiuoti visiškai netinkamas.

    Galima naudoti durpes. Tačiau bijūnams geriausiai tinka neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirva, todėl rūgščių aukštapelkių durpių be išankstinio paruošimo geriau nenaudoti.

    Puriam apsauginiam sluoksniui tinka ir smulkinta medžių žievė, ypač jeigu dirva greitai išdžiūsta. Galima naudoti spygliuočių paklotę. Pušų ar eglių spygliai sudaro purų sluoksnį, nesulaiko perteklinės drėgmės ir gali padėti atbaidyti smulkius graužikus, kurie žiemą mėgsta įsikurti šiltose slėptuvėse. Vis dėlto pavasarį spyglius reikėtų patraukti, kad dirva nebūtų be reikalo rūgštinama.

    Bijūnus galima pridengti eglišakėmis. Jos nepakeičia mulčio sluoksnio, tačiau padeda sulaikyti sniegą ir apsaugo dangą nuo vėjo. Eglišakes patogu uždėti ant puraus komposto ar durpių sluoksnio.

    Daugumai jaunų bijūnų pakanka 5–7 cm storio mulčio sluoksnio. Tikintis atšiaurios, besniegės žiemos jį galima padidinti iki 10 cm ar, esant ypač nepalankioms sąlygoms, dar šiek tiek daugiau.

    Bijūnų nereikėtų mulčiuoti šviežiomis pjuvenomis, šlapiu šienu, nupjauta žole ar storu šiaudų sluoksniu. Tokios medžiagos gali susigulėti, sulaikyti per daug drėgmės ir privilioti graužikus. Ypač nepageidautina po kerais sukurti šiltas, drėgnas slėptuves, kuriose jie galėtų įsikurti žiemoti.

    Taigi apibendrinant, lapkričio mėnesį bijūnams reikia trijų pagrindinių priežiūros darbų. Pirmiausia – tinkamu metu pašalinti nunykusią antžeminę dalį (atsižvelgiant į augalo grupę). Tuomet pasirūpinti ligų prevencija ir, jei reikia, pridengti kerus puriu, orui laidžiu mulčiu.

    Tinkamai paruošti bijūnai lengviau sulauks pavasario ir kitą sezoną vėl džiugins gausiais žiedais.

     

  • Nepageidaujamos įnamės – samanos

    Nepageidaujamos įnamės – samanos

    Kodėl vienoje sklypo vietoje samanos auga ištisu kilimu, o gretimoje jų beveik nėra? Už atsakymą į šį klausimą daugelis sodininkų mielai sumokėtų – jei tik tas padėtų išspręsti problemą.

    Mokėti nereikės, bet ir tikslaus atsakymo į klausimą apie samanas nepažadame. Tiesiog pabandykime pasiaiškinti, kaip nustatyti tikrąją jų atsiradimo priežastį, kokios sąlygos skatina samanas plisti, ir ką daryti, kad viską pamažu baigiantis uždengti žalias kilimas neužgožtų kitos sodo augalijos.

    Kodėl samanos įsikuria ne visur

    Kai sklype pasirodo samanos, kiekvieno sodininko gyvenimas virsta viktorina. Gal trūksta trąšų? Per daug drėgmės? O gal problema ta, kad dirvožemis rūgštus?

    Bet samanos yra sporiniai augalai. Jos neturi tikrų šaknų, o vandenį ir reikalingas medžiagas daugiausia sugeria iš aplinkos. Neturi jos ir vienos mėgstamiausios dirvožemio rūšies ar vienintelės, visais atvejais pasireiškiančios augimo priežasties.

    Samanų sporoms plisti įtakos turi daugybė veiksnių: apšvietimas, drėgmė, dirvožemio sudėtis ir taip, rūgštingumas. Net tai, kaip dažnai žmonės vaikšto žeme.

    Tačiau nors sporos lengvai plinta oru, dar nereiškia, kad samanos būtinai suvešės.

    Nepalankiomis sąlygomis jų galimybės įsitvirtinti menkos. Užtat ten, kur dirvožemis nuolat drėgnas, jo paviršius supluktas, o žolė ar kiti augalai skursta, samanoms atsiranda galimybė užimti laisvą plotą.

    Todėl net greta esantys sklypo ploteliai gali atrodyti visiškai skirtingai, nors prižiūrimi vienodai. Situaciją gali lemti nedidelis nuolydis, tvoros ar pastatų metamas šešėlis, skirtinga dirvožemio sudėtis arba šeimininkų įprotis vaikščioti vis tuo pačiu taku.

    Kokios sąlygos skatina samanas plisti

    Samanų atsiradimas sklype nėra atskira problema – veikiau tai tam tikrų teritorijos planavimo, eksploatavimo ar augalų priežiūros trūkumų požymis.

    Vejose samanos dažniausiai įsikuria ten, kur žolė jau būna nusilpusi. Žalias sluoksnis daržo lysvėse gali byloti apie netinkamą agrotechniką, o tarp trinkelių plyšių suvešėjusios samanos – netinkamai įrengtą drenažą.

    Pirmiausia verta patikrinti šiuos veiksnius.

    Šviesos trūkumas. Tai viena dažniausių samanų atsiradimo priežasčių. Ši problema ypač dažna po suaugusiais vaismedžiais ir spygliuočiais, prie aukštų tvorų, ūkinių pastatų ir šiaurinėje namo pusėje. Tokiose vietose dirvožemis lėčiau įšyla, o po lietaus ar laistymo susikaupusi drėgmė garuoja ne taip greitai kaip atvirose vietose.

    Vejose samanos gerai auga ten, kur varpinės žolės dėl kokių nors priežasčių nebesugeba suformuoti tankios velėnos. Susidaro tarsi uždaras ratas: žolei trūksta šviesos, ji retėja ir užleidžia vietą samanoms, o šios pamažu išplinta. Todėl gali atrodyti, kad žalią veją išstūmė samanos, nors pirminė problema veikiausiai buvo šviesos stoka.

    Atkreipkite dėmesį, kiek šviesos probleminė vieta gauna skirtingu paros metu. Jei įmanoma, praretinkite tankias medžių ir krūmų lajas. Nors pirmiau apsvarstykite, ar tikrai verta tą daryti dėl vejos – per stiprus genėjimas gali pakenkti medžiams.

    Jei šviesos akivaizdžiai per mažai ir šios problemos neįmanoma išspręsti, verčiau atsisakyti pastangų toje vietoje užauginti idealią veją.

    Drėgmės perteklius. Įsivaizduokime situaciją: po lietaus vienoje sklypo vietoje vanduo greitai susigeria į žemę, o kitoje ilgai telkšo balos. Jos gali būti šalia, tačiau augimo sąlygos bus visiškai skirtingos.

    Iš kur atsiranda perteklinė drėgmė? Galbūt toje sklypo vietoje yra sunkiai pastebimas nuolydis arba nedideli įdubimai, kuriuose kaupiasi ir užsilaiko vanduo. Arba po derlinguoju viršutiniu dirvožemio sluoksniu slūgso drėgmę prastai praleidžiantis molis.

    Problemų kartais kyla dėl netinkamai įrengto vandens nuvedimo nuo stogo, takų ar aikštelių. Pridėjus dar šešėlį ir vėsius orus, susidaro puikios sąlygos samanoms augti.

    Jei kliūtis susijusi su paviršinio vandens nutekėjimu, galima pakeisti jo kryptį, panaikinti vietines įdubas arba įrengti tinkamą drenažo sistemą.

    Norint atsikratyti samanų darže, labiausiai reikėtų sureguliuoti laistymo režimą: lieti ne tik atsižvelgiant į orus ir augalų poreikius, bet ir į dirvožemio sudėtį.

    Dirvožemio tankis. Žemė dažniausiai pernelyg susipluka ten, kur nuolat vaikšto žmonės, važinėja karučiai, sandėliuojamos medžiagos arba reguliariai dirba sunkioji technika. Darže tai gali nutikti įdirbant šlapią žemę, o vejoje – daugelį metų minant tuos pačius takelius.

    Tankus dirvožemis prasčiau praleidžia orą. Vandeniui sunkiau prasisunkti į gilesnius sluoksnius, todėl jis užsilaiko paviršiuje. Tuo pat metu žolių ir kitų augalų šaknims ima trūkti deguonies, todėl jos prasčiau vystosi.

    Tokiomis sąlygomis samanos įgyja pranašumą, nes joms nereikia giliai įsišaknyti.

    Nedideliame sklype tą galima spręsti ribojant vaikščiojimą probleminėje vietoje ir gerinant dirvožemio struktūrą. Vejose – atliekama aeracija.

    Jei daržo žemė per sunki, jos struktūrą galima pamažu gerinti įterpiant smėlio, subrendusio komposto ir kitos organikos.

    Padidėjęs dirvožemio rūgštingumas. Įsigalėjusi nuomonė: jei atsirado samanų, vadinasi, dirvožemis rūgštus. Reikia berti kalkių arba dolomitmilčių – ir kuo gausiau!

    Tam tikro pagrindo tokiai nuomonei yra. Kai kurios samanų rūšys išties gerai auga rūgščiame dirvožemyje.

    Vis dėlto samanų aptinkama skirtingo rūgštingumo dirvožemyje. Jos gali išplisti dėl pavėsio, per didelės drėgmės ar dirvožemio tankio net tada, kai jo rūgštingumas tinkamas. Todėl prieš mažinant dirvožemio rūgštingumą patartina nustatyti jo pH. Jeigu įtarimai pasitvirtins, dirvą reikėtų kalkinti atsižvelgiant į matavimo rezultatus.

    Dolomitmilčių, kalkių ir kitų medžiagų negalima berti neįvertinus dirvožemio būklės, nes pernelyg sumažinus jo rūgštingumą ir padidinus šarmingumą augalams gali kilti naujų sunkumų.

    Atminkite, kad dirvožemio rūgštingumas gali skirtis ne tik gretimuose sklypuose, bet ir įvairiose to paties sklypo vietose. Pavyzdžiui, dėl to, kad statant namą dalis dirvožemio buvo pakeista atvežtine žeme, užpilta smėliu ar statybinėmis medžiagomis.

    Kultūriniams augalams trūksta maisto medžiagų. Samanoms augti nereikia tiek maisto medžiagų, kiek jų reikia aktyviai augančiai vejai ar daržovėms. Todėl nederlingame dirvožemyje, kuriame kultūriniai augalai nusilpsta, samanos iškart įgyja pranašumą.

    Tai ypač pastebima vejose, kurios daugelį metų netręšiamos ir nuolat pjaunamos per žemai. Dėl mažo žalumos ploto sulėtėja fotosintezė.

    Veją reikėtų tręšti atsižvelgiant į metų laiką, žolynų būklę ir dirvožemio ypatybes. Tarkime, pavėsyje augančiai žolei azoto gali reikėti mažiau nei saulėtoje vietoje, todėl net ir tame pačiame sklype trąšų kiekį verta parinkti atsižvelgiant į augimo sąlygas.

    Darže samanos gali atsirasti ir derlingame dirvožemyje. Taip nutinka po ilgai trunkančių liūčių, pavėsyje pastatytame šiltnamyje arba lysvėse, kurių viršutinis dirvožemio sluoksnis nuolat drėgnas.

    Taigi vien samanų danga dar neįrodo, kad augalams trūksta trąšų – nereikėtų aklai mėginti didinti dirvožemio derlingumo. Pirmiausia įvertinkite auginamų augalų būklę, dirvožemio struktūrą, apšvietimą ir drėgmės režimą.

    Netinkama dirvožemio sudėtis. Samanų gali atsirasti viename iš dviejų gretimų sklypų net tada, kai apšvietimas, laistymas ir priežiūra, regis, nesiskiria. Tokiu atveju verta atkreipti dėmesį į dirvožemio sudėtį. Vienur gali vyrauti sunkus molis, kitur – priemolis arba lengvas smėlingas dirvožemis. Nereikia nė sakyti, kad po lietaus ar laistymo jie vandenį sugeria nevienodai.

    Kodėl gretimų sklypų dirvožemis gali skirtis?

    Reikėtų prisiminti, kaip jie buvo tvarkomi. Jei statant pastatus buvo nuimtas derlingas dirvožemio sluoksnis, atvežta žemių arba sklypo paviršius paaukštintas pilant smėlį, sluoksnių storis ir savybės gali labai skirtis.

    Net viename šiltnamyje dvi lysvės gali būti skirtingai. Viena arčiau durų greičiausiai yra geriau vėdinama ir greičiau išdžiūsta. Kitoje, giliau šiltnamyje, kur oras juda prasčiau, kondensatas ilgiau išsilaiko paviršiuje. Todėl net ir vienodai laistant tikimybė, kad jose atsiras žalsva danga, skiriasi.

    Sezoniškumas. Dar vienas svarbus veiksnys – metų laikas. Samanos dažnai tampa ypač pastebimos rudenį ir ankstyvą pavasarį. Tuo metu saulė šildo silpniau, oro drėgnumas padidėja, o dirvožemis lėčiau džiūsta – daugeliui samanų rūšių tai idealios sąlygos tarpti.

    Po žiemos samanos neretai aptinkamos ten, kur rudenį buvo paliktas storas nukritusių lapų sluoksnis, veja nupjauta pernelyg žemai arba paviršiuje susikaupęs tankus negyvų augalų liekanų sluoksnis.

    Vien tai, kad tam tikru metų laiku samanų padaugėja, dar nereiškia, jog sklypas sugadintas. Jei vasarą veja ar kultūriniai augalai atsigauna, o dirvožemis nėra pernelyg drėgnas, pakanka pakoreguoti priežiūrą ir stebėti pokyčius.

    Tačiau jei žalsva samanų danga kasmet storėja, o žolės vis mažėja, problemos nereikėtų aiškinti vien orais. Tikėtina, kad vienu metu veikia keli veiksniai.

    Kaip atsikratyti samanų ir neleisti joms vėl išplisti

    Pagrindinis principas paprastas: neužtenka pašalinti tai, kas jau užaugo – būtina panaikinti sąlygas, dėl kurių samanos įgyja pranašumą prieš kitus augalus.

    • Apžiūrėkite sklypą po lietaus, įvertinkite apšvietimą skirtingu paros metu, patikrinkite, kaip greitai išdžiūsta žemė. Jei problema susijusi su veja, atkreipkite dėmesį į žolės tankumą, velėnos būklę ir vietas, kurios nuolat mindžiojamos. Jei įtariate, kad dirvožemis rūgštus, atlikite jo tyrimą.

    • Nedideliuose plotuose samanas galima atsargiai surinkti grėbliu arba nukelti kastuvu, nuo kietų paviršių – nušveisti standžiu šepečiu. Svarbu negrėbstyti velėnos pernelyg intensyviai, kad nebūtų pažeisti kiti augalai.

    • Jei vanduo užsistovi, pasirūpinkite jo nuvedimu. Jei dirvožemis suplūktas, atlikite aeraciją. Jei patvirtintas padidėjęs rūgštingumas, įterpkite jį mažinančios medžiagos. O jeigu vieta pernelyg pavėsinga, parinkite tinkamesnius augalus nei vejos žolė (manoma, kad su samanomis geriausiai konkuruoja eraičinai, miglės, smilgos) – arba būtent tokioms sąlygoms skirtus žolių mišinius.

    • Vejoje svarbu reguliariai ir tinkamu aukščiu pjauti žolę, laiku atsėti pažeistus plotus ir laistyti atsižvelgiant į orus.

    • Daržo lysvėse negalima leisti, kad po laistymo ar lietaus susidarytų kieta dirvožemio pluta. Taip pat reikėtų riboti vaikščiojimą lysvėmis ir vengti pernelyg gausaus laistymo. Šiltnamyje ypač svarbu užtikrinti tinkamą vėdinimą.

    • Jei samanos atsirado ant takų, akmenų ar tarp trinkelių, jas galima pašalinti mechaniškai – standžiu šepečiu arba aukšto slėgio plovimo įrenginiu.

    • Yra specialių samanų naikinimo priemonių, įskaitant geležies junginių pagrindu pagamintus preparatus, pavyzdžiui, 2 proc. geležies sulfato tirpalą. Jie gali padėti sumažinti samanų kiekį vejoje ar ant kitų paviršių, tačiau nepašalina pirminės jų atsiradimo priežasties.

  • 5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    Tokie augalai atrodo nemirtingi, tačiau kas spygliuočius augina, seniai, žino: iš tiesų žiema jiems – rimtas išbandymas.

    Šaltis, ledinis vėjas, ryški vasario saulė ir sunkus, šlapias sniegas vešlią tują ar grakščią eglę gali paversti styrančiu skeletu parudavusiomis šakomis ir byrančiais spygliais.

    Tačiau dažniau nei šaltis spygliuočius žiemos mėnesiais pražudo deginanti saulė ir vandens trūkumas: įšalusioje žemėje šaknys beveik netiekia drėgmės, o spygliai ir toliau ją garina.

    Kad pavasarį netektų gelbėti ir karpyti pažeistų augalų, pasiruošimą reikia pradėti iš anksto – dar prieš užeinant nuolatiniams šalčiams.

    Visą šį atsakingą procesą specialistai suskirstė į 5 aiškius žingsnius, kurie padės spygliuočiams išgyventi žiemą be nuostolių.

    Tręšimas rudenį

    Tai svarbiausias darbas vėlyvą rudenį – kaip reikiant patręšti spygliuočius. Nors sodininkų mėgėjų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria, žinovai vis dėlto ragina patręšti savo spygliuotus augintinius. Svarbu išmanyti, kaip tą daryti tinkamai.

    Šiam tikslui patariama rinktis specialias kompleksines trąšas. Jų sudėtyje turėtų būti:

    • Sieros ir geležies, rūgštinančių dirvožemį.

    • Boro, didinančio atsparumą šalčiui.

    • Magnio, neleidžiančio nubyrėti spygliams ir palaikančio jų sodrią spalvą, stimuliuojančio fotosintezės procesą.

    • Fosforo ir kalio, stiprinančių augalų imunitetą ir atsparumą žemoms temperatūroms.

    Trąšas reikia įterpti ne vėliau kaip likus mėnesiui iki šalnų pradžios.

    Laistymas prieš žiemą

    Tai antras ir ne mažiau svarbus darbas, apsaugosiantis jūsų augalų spyglius nuo išdegimo žiemos pabaigoje.

    Didėjant saulės aktyvumui, iš spyglių ima stipriai garuoti drėgmė, o šaknys nebeišgali reikiamo jos kiekio paimti iš dirvožemio, nes tas vis dar įšalęs. Dėl vandens disbalanso spygliuočių šakelės ima greitai džiūti ir ruduoti.

    Kad to išvengtumėte, augalams būtina užtikrinti tokias vandens atsargas, kurių pakaktų iki žiemos pabaigos.

    Tai vadinama drėkinamuoju liejimu prieš žiemą. Jis ne tik padeda prisotinti augalus drėgmės, bet ir apsaugo šaknis nuo stipraus įšalimo.

    Kada laistyti, tikslius terminus jums pasufleruos spygliuočių kaimynai lapuočiai. Kai tik jie numeta lapus, iškart skubėkite laistyti savo pušeles, eglaites ir kitą spygliuotą grožį.

    Kiek vandens reikės, kad jie iki soties atsigertų?

    Drėgmės kiekis priklauso nuo spygliuočių amžiaus:

    • Jaunam sodinukui – 1 kibiras vandens,

    • 3–4 metų augalui – 2 kibirai,

    • Brandiems medžiams ir krūmams – ne mažiau kaip 5–8 kibirai.

    Baltiesiems ir Lausono puskiparisiams, kanadinei cūgai, paprastiesiems, balzaminiams ir kaukaziniams kėniams vandens kiekį galite drąsiai dvigubinti.

    Bet kuriuo atveju laistyti reikia per du ar tris etapus, kad drėgmė įsigertų palaipsniui.

    Sudrėkintos dirvos aplink kamieną plotas turi atitikti lajos skersmenį.

    Spygliuočių mulčiavimas

    Kad drėgmė mažiau garuotų, o šaknys būtų papildomai apsaugotos nuo šalčio bei staigių temperatūros svyravimų, aplink spygliuočių kamienus esančią dirvą būtina mulčiuoti. Tai ypač svarbu jauniems ir neseniai pasodintiems augalams.

    Šiam tikslui puikiai tiks spygliuočių žievė, skiedros ir net spygliai – kitaip tariant, šąlančiųjų gelbėjimas yra pačių šąlančiųjų „rankose“.

    Mulčiuoti pageidautina tik po pirmųjų lengvų šalnų, kai žemė jau šiek tiek įšalusi, o ne šiltu ir drėgnu oru.

    Užpilkite 5–8 cm mulčio sluoksnį, o jauniems ir šilumamėgiams augalams – iki 10 cm.

    Mulčią, kaip ir vandenį, reikia paskirstyti pagal lajos dydį ir būtinai palikti 3–5 cm tarpą nuo kamieno. Mulčiuojamų augalų šaknies kaklelis visada turi likti atviras.

    Gyvybiškai svarbi taisyklė – negalima naudoti šviežio mėšlo ar šlapių lapų.

    Pavasarį mulčias pašalinamas arba apkasamas, kad šaknys neperkaistų ir nepradėtų pūti.

    Lajos apsauga nuo sniego

    Pastaraisiais metais žiemos ne visada džiugino gausiu sniegu. Tačiau praėję metai buvo įspūdinga išimtis, įtikinusi, kad tikrai verta apsidrausti ir dėl viso pikto apsaugoti spygliuočius nuo galimų apkrovų. Juk nuo sniego svorio lūžta net užgrūdintų miško pušų šakos, ką jau kalbėti apie dekoratyvines eglutes ar tujas.

    Nuo sniego naštos nukenčia visa laja: kūginės ir rutulinės tujos, koloniniai kadagiai ir net tik jie labai greitai praranda patrauklumą – pavirsta išretėjusiais netvarkingais krūmais.

    Kaip išsaugoti egzotinių augalų formą? Patarimas paprastas: atsargiai suriškite šakas virve arba tvirta sintetine juosta taip, kad sniegas negalėtų patekti į lajos vidų.

    Natūralaus pluošto virvių šiam tikslui geriau nenaudoti – jos lengvai trūnija ir nutrūksta.

    Tik jokiu būdu nesutraukite šakų per stipriai! Išlaikykite natūralią augalo formą, kitaip spygliai pradės šusti.

    O jaunus sodinukus būtinai pririškite, kad stiprus vėjas neišjudintų jų šaknų. Taip pat žiemą reguliariai nupurtykite sniego kepures, nes užėjus atšilimui sniegas šlaps, pasunkės ir augalai taps dar nestabilesni. Atminkite: jeigu šaknys dirvoje bent kiek judės, gležniausios iš jų bus pažeistos.

    Apsauga nuo saulės ir vėjo

    Spygliuočiams, ypač jauniems, taip pat šilumą mėgstantiems kėniams, tujeniams, kiparisams, metasekvojoms ir kanadinėms eglėms (pavyzdžiui, ‘Conica’ veislės), priedanga žiemai tiesiog būtina. Nuo ryškių žiemos saulės spindulių jų spygliai labai stipriai nudega.

    Apsaugai galima naudoti agroplėvelę, maišinį audinį, agrodangą. Visos šios medžiagos puikiai apsaugo nuo šalto vėjo, bet praleidžia pakankamai saulės šviesos, kad spygliuose galėtų vykti fotosintezė.

    Dengiant augalus tereikia stebėti, kad dengiamoji medžiaga nesiliestų prie šakų, kitaip spygliai gali sušlapti ir pasidengti ledu.

    Žemus augalus tinka dengti standartinėmis medinėmis daržovių dėžėmis, o ant viršaus užmesti maišinį audinį.

    Virš aukštesnių krūmų bei medžių teks suręsti karkasą iš parankinių medžiagų ir tuomet apvynioti tekstile.

    Polietileno plėvelė spygliuočiams dengti nenaudojama, nes po ja susidarantis kondensatas yra puiki terpė grybeliams ir kitiems patogenams daugintis.

    Įsidėmėkite, kad dengti spygliuočius galima tik įsivyravus pastoviam šalčiui, kai oro temperatūra nukrenta žemiau –5 laipsnių.

    Spygliuočiai augalai puošia sodą visus metus, tačiau jų sveikata ir dekoratyvumas žiemą labai priklauso nuo rudeninio paruošimo.

    Šie penki žingsniai nereikalauja sudėtingų įrankių ar didelių finansinių išlaidų, tačiau padeda augalams lengviau ištverti šalčius, temperatūrų svyravimus ir deginančią žiemos saulę.

    Svarbiausia – veikti laiku ir atsižvelgti į kultūrų ypatybes. Jauni ir šilumamėgiai spygliuočiai reikalingi kruopštesnio paruošimo šaltajam metų laikui. Tačiau neskubėkite ir jų „apkailiniuoti“ per anksti.

    Jeigu tinkamai pasirūpinsite spygliuočiais dabar, pavasarį jie pasitiks stiprūs, žali ir sveiki.

         Naudinga žinoti

    Vėlyvą rudenį būtina rankomis – bet tik dėvint pirštines – arba lengvu šluotelės tipo grėbliuku išvalyti spygliuočių lajų viduje susikaupusius nudžiūvusius, parudavusius spyglius. Natūralus spygliakritis lajos viduje yra normalus reiškinys, tačiau susikaupusių sausų spyglių masė sulaiko drėgmę ir sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms bei žiemoti kenkėjams.
    Jei spygliuočiai auga neutralioje ar kalkingoje dirvoje, vėlai rudenį aplink kamieną galima įterpti rūgščių aukštapelkių durpių (pH 3,0–4,0) arba pabarstyti specialios spygliuočiams skirtos sieros. Dauguma spygliuočių geriausiai pasisavina maistines medžiagas ir jaučiasi sveiki tik rūgščioje dirvoje.

  • Rudeninės dramos ant palangės

    Rudeninės dramos ant palangės

    Galime lažintis, kad su šia problema dauguma susiduriate pasibaigus kiekvienai vasarai.

    Todėl pasistengsime atsakyti į visiems gėlių augintojams nerimą keliantį klausimą, kodėl po perkraustymo iš balkono kambariniai augalai pradeda mesti lapus.

    Vasarą daugelis gėlininkų stengiasi išnešti savo augintinius į lauką – į balkonus, atviras verandas, terasas ar net į sodą. Tai visiškai teisingas sprendimas, nes daugumai kambarinių augalų grynas oras, apdulkinantys vabzdžiai ir natūrali saulės šviesa tik į naudą.

    Tačiau atėjęs ruduo šią idilę greitai sugriauna – pastebimai atvėsta, prasideda dažnesni lietūs ir dienos darosi vis trumpesnės. Tada skubame pernešti vazonus iš atvirų erdvių atgal į patalpą, tačiau augalai, užuot džiaugęsi namais bei grįžimu į savo įprastą vietą, pradeda vysti, nykti ar net masiškai barstyti lapus.

    Pažįstama situacija?

    Dar ir kaip. Dėl to nutarėme nuodugniau apžvelgti jos priežastis ir sprendimo būdus. Kaip padėti kambariniams augalams lengviau prisitaikyti rudenį, pernešus juos iš lauko atgal į kambarius.

    Lepūnėliai ir visi kiti

    Pradėkime nuo akivaizdžiausio: tarp vazoninių gyventojų pasitaiko tikrai kaprizingų ir įnoringų egzempliorių, itin jautrių savo augimo vietai.

    Tokie augalai nepritars ne tik sezoniniams perkėlimams iš vienos vietos į kitą, bet ir mažiausiam pajudinimui ant tos pačios palangės ar nuolatiniam vazono sukinėjimui link šviesos bei šilumos šaltinių.

    Tą drąsiai galima pasakyti apie azalijas, tikruosius plokštenius (kalėdinius kaktusus), kinrožes, klivijas, lapenius, daugelį orchidėjų bei citrinmedžių.

    Ypač jautrūs perkėlimui šie augalai tampa kraudami pumpurus bei žydėjimo metu, tačiau ir kitais gyvavimo tarpsniais į vietos pakeitimą gali sureaguoti sulėtėjusiu augimu bei lapų, pumpurų ar žiedų barstymu.

    Ką daryti su tokiais lepūnėliais?

    Stenkitės iš karto parinkti jiems optimalią vietą namuose ir netrikdyti nuolatiniais perkėlimais. Jei perstatyti vazoną vis dėlto būtina, darykite tai ne dažniau kaip kartą ar du per metus, griežtai prieš arba po žydėjimo (beje, kambariniai citrinmedžiai tikrai apsidžiaugs saulėta vasara balkone). Taip pat galite perkėlimą atlikti palaipsniui – pavyzdžiui, pamažu patraukdami vazoną iš kambario gilumos vis arčiau lango.

    Tačiau dažniausiai, pernešus augalus iš atviro balkono į kambarį, lapų metimo priežastimi tampa vadinamasis adaptacinis šokas. Streso būsena dėl staiga pasikeitusių laikymo sąlygų, prie kurių jie spėjo priprasti per kelis pavasario ir vasaros mėnesius.

    Šoką sukelia daug veiksnių, kuriuos, laimė, galima pakoreguoti taip sumažinant augalų patiriamą sukrėtimą.

    Tamsa žudo

    Pagrindinis iš šių veiksnių – staigus šviesos trūkumas.

    Vasarą balkone, terasoje ir tuo labiau sode augalai gauna maksimaliai daug saulės šviesos, dažnai – iš visų pusių. Rudenį kambaryje, kad ir koks šviesus jis jums atrodytų, šviesos sumažėja kelis kartus, ji paprastai sklinda tik nuo lango, o ir diena nenumaldomai trumpėja. Fotosintezės lygis krenta, augalui ima trūkti energijos tokios pačio dydžio lajai išlaikyti, todėl jis pradeda atsikratyti „perteklinės“ lapijos.

    Kaip padėti kambarinėms gėlėms susidoroti su šia problema? Parsigabenę iš lauko, statykite jas ant pačių šviesiausių palangių – geriausia pietinių arba vakarinėje pusėje, kad kompensuotumėte šviesos trūkumą. Žiemos mėnesiais prireikus gali tekti naudoti ir augalų lempas.

    Čia šilta, čia šalta

    Temperatūrų pokytis – dar viena galima neplanuoto lapų kritimo priežastis.

    Kad ir kokia buvo praėjusi vasara, karšta ar vėsi, patalpos mikroklimatas visada skirsis. Net ir reguliariai vėdinamuose namuose oras užsistovi, ypač prasidėjus šildymo sezonui. Toks kontrastas sukelia augalams stiprų stresą, o lapų metimas – vienas iš galimų jo požymių.

    Bandydami gelbėti augalus, visgi būkite atsargūs. Vėdinkite patalpas, tačiau tuo metu patraukite gėlių vazonus toliau nuo galimų šaltų skersvėjų, apsaugokite nuo iš radiatorių kylančių karšto ir sauso oro srautų.

    Taip pat nepakenks palieti augalus adaptaciją palengvinančiais stimuliatoriais – jie padės sėkmingai išgyventi kraustynes iš lauko į vidų.

    Laistymo iššūkis

    Sutrikdytas drėgmės režimas irgi gali būti kaltas dėl to, kad jūsų gražieji augintiniai nupliko.

    Sausesnis oras patalpoje, palyginti su lauku, išlieka visada – net ir šiltuoju metų laiku. Bet atvėsus orams situacija drastiškai pablogėja dėl uždarytų langų bei veikiančių šildymo prietaisų, šalia kurių ant palangių dažniausiai ir pastatomi augalai.

    Kai prie šito dar prisideda ir laistymo režimo pokyčiai – priminsime, atvirame ore drėgmė iš vazono garuoja kitaip nei uždaroje patalpoje, – problema gerokai paaštrėja.

    Jei augalą ir toliau laistysite pagal vasarinį lauko grafiką rudeniniame kambaryje, kur dirvožemis vazone džiūsta lėčiau, žemė permirks ir šaknys pradės pūti.

    Klaida būtų ir laistyti rečiau, nes tuomet šildomoje patalpoje gruntas gali perdžiūti dar greičiau.

    Bet kuriuo atveju lapų kritimas yra viena iš galimų to pasekmių.

    Išeitis – reguliariai purkšti kambarinius augalus (aišku, jei tai tinka pagal jų priežiūros reikalavimus). Taip pat laikyti juos toliau nuo orą sausinančių šildymo prietaisų ir pakoreguoti laistymo grafiką. Žemę vazonuose drėkinkite tik tada, kai viršutinis jos sluoksnis pradžiūva, tačiau neleiskite jam nei perdžiūti, nei permirkti.

    Taip pat vietoj įprastų lėkštučių po vazonais galite naudoti padėklus su vandeniu.

    Kenkia ne tik permainos, bet ir pastovumas

    Be paties persikraustymo iš vienos aplinkos į kitą ir jo sukeliamo streso, kambarinės gėlės gali mesti lapus ir dėl kitų priežasčių, susijusių su jų pačių individualiomis savybėmis arba priežiūros klaidomis.

    Viena jų – natūralus augalo senėjimo procesas.

    Tokios situacijos aiškiausios: visiems senstantiems augalams krinta lapai. Laiku atlikite atjauninamąjį genėjimą bei krūmo dalijimą, ir jie normaliai augs toliau.

    Laistymo režimo sutrikdymas kartu su sausu kambarių oru – jau minėta, bet pakartojimo verta problema. Tiek dažnas perlaistymas, tiek neprilaistymas, kai žemė vazone visiškai išdžiūva, yra pačios dažniausios augalų vytimo ir lapų kritimo priežastys.

    Suprantama, šios bėdos kambarinius augalus ištinka ne tik po vasarojimo lauke, bet ir nuolat augant bute. Sureguliuoti reikiamą žemės bei oro drėgmę patalpoje, ypač veikiant šildymo prietaisams, tikrai nėra taip paprasta. Todėl ypač svarbu skirti deramą dėmesį šiam priežiūros aspektui būtent rudenį ir žiemą, kai augalams streso veiksnių ir taip netrūksta.

    Ne tik karštas oras iš šildymo sistemų, bet ir žvarbūs skersvėjai gali pražudyti net ir ne pačius jautriausius vazoninius augalus. Šią problemą irgi jau minėjome: patraukite augalus toliau nuo šalto ar sauso oro srautų, kad nesukeltumėte augintiniams temperatūros streso ir ilgainiui lapų kritimo.

    Problema, apie kurią tikrai daugelis susimąstome rečiausiai, – tai senas gruntas arba per ankštas vazonas.

    Bet kokius augalus būtina dalyti, perkelti į didesnius indus bei persodinti, siekiant atjauninti ir sudaryti sąlygas šaknų sistemai vystytis. Žemės vazone, nekeistos mėnesius ar net kelerius metus, nebegali suteikti augalui reikiamų maistinių medžiagų, net jei porą kartų per sezoną ir įbersite trąšų. Todėl atidžiai stebėkite augalų augimą bei būklę ir laiku persodinkite juos į šviežią žemę bei tinkamo dydžio vazonus.

    Vietoj instrukcijos

    Saikingas lapų kritimas rudenį pernešus vazoninį augalą iš lauko į butą – dar ne priežastis panikuoti, o visiškai normali reakcija į persikraustymą. Duokite savo augintiniams laiko prisitaikyti ir pasistenkite, kad sąlygos nepasikeistų drastiškai. Užtikrinkite kuo daugiau šviesos (prireikus net ir dirbtinės) bei pakankamą, reguliarų laistymą. Įsitikinkite, ar vazonai nestovi šaltyje ir skersvėjyje arba šalia veikiančių radiatorių, jei reikia, panaudokite preparatus adaptogenus.

    Jei praėjus kelioms savaitėms po augalų perkėlimo į vidų jie ir toliau barstys lapus, skubiai peržiūrėkite konkretaus augalo priežiūros metodiką ir pasistenkite užtikrinti būtent jai optimalias sąlygas.