Žyma: poza

  • Miego pozos: geriau žvaigždė nei dinozauras

    Miego pozos: geriau žvaigždė nei dinozauras

    Skirtingų miego padėčių nauda sveikatai ir tos, kurios gali padaryti didelę žalą.

    Miegodami praleidžiame maždaug trečdalį savo gyvenimo, tačiau retai susimąstome apie tai, kaip miegame.

    O juk miego poza daro lemiamą įtaką užtikrinant stuburo padėtį, kvėpavimą ir miego kokybę. Kad pastaroji būtų gera, stuburas turi taisyklingai lygiuoti, kvėpavimo takai likti atviri, o galūnės – turėti galimybę lengvai judėti.

    Daugumai žmonių miegas ant šono geriausiai atitinka visus tris kriterijus, ypač jei dar naudojama ir tinkama patalynė bei pagalvės. Nes, kaip mėgsta pabrėžti specialistai, aplinka, kurioje miegame, taip pat be galo svarbi.

    Čiužinys turi būti tvirtas, pagalvės – tinkamos, patalynė – natūralaus pluošto (medvilnės, bambuko), kvėpuojanti. Visa tai ne tik dėl to, kad miegotumėte patogiai, bet ir kad nesukaistumėte, nes dažni prabudimai naktį būna susiję kaip tik su tuo – perkaitimu.

    Rekomenduotina ir dešimties minučių lengva tempimo pratimų mankštelė prieš miegą. Tai padeda pagerinti kraujotaką ir sumažinti raumenų įtampą.

    Bet visų svarbiausia sveikam miegui visgi padėtis. Nes kiekviena jų veikia mūsų kūną skirtingai.

    Ant šono: gemalo, rąsto, ilgesingoji ir tiranozauro pozos

    Miegas ant šono yra labiausiai paplitęs naktinio poilsio būdas. Vien tik gemalo pozą renkasi apie 41 proc. žmonių!

    Ir toks gulėjimas ant šono susirietus išties turi privalumų sveikatai, sako specialistai.

    Gemalo poza ypač naudinga žmonėms, kenčiantiems dėl apnėjos ar kitų panašių miego sutrikimų, nes šitaip jų kvėpavimo takai lieka atviri.

    Miegas ant šono gali būti naudingas kenčiantiems nugaros skausmus, ypač jei tarp kelių įbrukama pagalvė, neleidžianti stuburui išsikreipti.

    Ant šono patariama miegoti ir nėščiosioms, nes gulint ant nugaros gimdos svoris gali suspausti pagrindines kraujagysles ir sutrikdyti kraujo pritekėjimą į placentą.

    Turintiems virškinimo sutrikimų ar kenčiantiems dėl refliukso naudinga gulėti ant kairiojo šono –dėl skrandžio anatomijos.

    Kitos miego ant šono variacijos pasižymi panašiais privalumais.

    Rąsto poza – kai rankos ištiestos palei šonus – gali padėti kenčiantiems pečių, kaklo ar rankų skausmus (ypač jei po viršutine ranka pasikišama minkšta pagalvėlė).

    Ilgesingoji poza, kai rankos ištiestos į priekį, padeda sumažinti pečiams ir rankoms tenkantį spaudimą.

    Miego specialistai išskiria tiranozauro pozą: ji panaši į gemalo pozą, tik rankos sulenkiamos ir pritraukiamos prie krūtinės.

    Šią pozą dažnai renkasi neurodivergentiškos asmenybės (pavyzdžiui, turinčios autizmo spektro ar dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą). Toks miegojimo būdas joms suteikia saugumo ir ramybės pojūtį, taip pat padeda reguliuoti jutiminę stimuliaciją.

    Tačiau gydytojai įspėja, kad taip miegant kartais galima užspausti nervus. Konkrečiai, yra vidurinio nervo suspaudimo rizika, dėl to gali išsivystyti riešo kanalo sindromas.

    Jei miegate kaip dinozauras ir tai kelia problemų, pabandykite alkūnes laisvai apvynioti rankšluosčiais – jie neleis miegant taip smarkiai pritraukti rankų prie krūtinės.

    Ant nugaros: karys ir jūros žvaigždė

    Žmonės ne taip dažnai miega ant nugaros – tik maždaug 8 proc. renkasi kario pozą, su ištiestomis prie šonų rankomis, ir dar 5–7 proc. mėgsta iškelti rankas, praskėsti kojas, tad tampa panašūs į jūrų žvaigždę.

    Anot medikų, miegojimas ant nugaros turi savų pliusų.

    Pirmiausia stuburas yra taisyklingoje padėtyje, todėl gali teikti palengvėjimo esant tam tikriems nugaros skausmams ar sąstingiui.

    Gali tokia poza padėti net išvalyti užsikimšusius sinusus, jau nekalbant apie tai, jog miegant ant nugaros sumažėja veido raukšlių atsiradimo tikimybė, nes gravitacija traukia skruostus į šonus, o ne žemyn.

    Tačiau medikai įspėja, jog tai pati blogiausia padėtis visiems, kas knarkia ir turi su miegu susijusių kvėpavimo sutrikimų. Nes kai užmiegate ant nugaros, galinės ryklės dalies raumenys ir raiščiai atsipalaiduoja ir gali užblokuoti kvėpavimo takus. Kvėpavimas gali sustoti maždaug 10 sekundžių, kartais daug ilgiau, ir tokie nekvėpavimo priepuoliai neretai kartojasi visą naktį. Esant sunkiai miego apnėjai, tai gali nutikti iki 30 kartų per valandą žmogui nė nežinant.

    Užtat kitą dieną jis gali jaustis pavargęs, skųstis galvos skausmais, burnos džiūvimu, būti irzlus ir depresyvus.

    Miego apnėja taip pat siejama su aukštu kraujospūdžiu, širdies ligomis, antro tipo cukriniu diabetu ir prieširdžių virpėjimu.

    Bet net 80 proc. šios būklės atvejų lieka nediagnozuoti.

    Tad nuolatinis garsus knarkimas, poilsio nesuteikiantis miegas ir mieguistumas dieną turėtų paskatinti apsilankymą pas šeimos gydytoją.

    Ant pilvo: laisvojo kritimo poza

    Apie 7 proc. žmonių miega ant pilvo, dažnai pasirinkdami laisvojo kritimo pozą – tai yra pasukę galvą į vieną šoną ir apkabinę pagalvę rankomis.

    Ši padėtis gali sumažinti knarkimą (nes pasukus galvą atsiveria kvėpavimo takai), tačiau specialistai jos nerekomenduoja. Nes tai pati prasčiausia poza stuburui: jis įsitempia, raumenys ir raiščiai – persitempia, ir nugaros skausmai tik stiprėja.

    Jūsų stuburas yra natūralios S formos, o miegant ant pilvo šio išlinkio nebelieka.

    Priverstinis galvos pasukimas taip pat apkrauna kaklo slankstelius, raumenis bei raiščius, didelis spaudimas persiduoda net keliams, tai gali dar labiau padidinti jų skausmus.

    Galiausiai gulėjimas ant pilvo nepadeda išvengti refliukso. Ir jis jokiu būdu nepatartinas žmonėms, patyrusiems stuburo traumų ar sveikstantiems po stuburo operacijos.

         Įdomus faktas

    Sapnus mes regime nepriklausomai nuo miegojimo padėties. bet košmarų skaičius gali priklausyti nuo to, kurion pusėn nusisukę mėgstame miegoti.
    Nors šioje srityje kol kas atlikta nedaug ir ne itin plataus masto tyrimų, tačiau turimi rezultatai leidžia įtarti, kad miegojimas ant dešinio šono užtikrina katarsiškus ir gydančius sapnus, o miegojimas ant kairio – labiau košmariškus.
    Tikėtina, taip yra dėl to, kad tokioje pozoje širdis patiria didesnį stresą.

  • Nuo „mąstytojų“ iki „magistrų“: ką išduoda miegojimo stilius?

    Nuo „mąstytojų“ iki „magistrų“: ką išduoda miegojimo stilius?

    Visi žinome vyturius ir pelėdas. Net balandžiai jau nebėra naujiena.

    Bet retas pasidomime kitokiomis miego įpročių kategorijomis – taip, jų yra daugiau! – galinčiomis daug ką atskleisti apie mūsų sveikatą.

    Pagal tai, kaip miega, žmonės gali būti suskirstyti į mažiausiai devynias kategorijas, pasižyminčias labai specifinėmis charakteristikomis.

    Kuriai iš tų kategorijų priklausytumėte jūs?

    Nenustygstantieji

    Tokie žmonės negali ramiai pabūti nė akimirkos – net ir lovoje. Jie nuolat juda, todėl veikiausiai neišsimiega, nes niekada nepereina visų penkių miego stadijų.

    Daugelis praleidžia ir pačią svarbiausią trečiąją – gilaus miego fazę, užtikrinančią geriausią poilsį kūnui ir protui.

    Specialistai nenustygstantiesiems siūlo specialią kvėpavimo metodiką, pavadintą „4–7–8“: ji padeda nusiraminti ir giliau įmigti.

    Atsigulus reikia kvėpuoti įprastai, kol mintyse iš lėto bus suskaičiuota iki keturių. Tada 7 sekundėms sulaikyti orą ir paskui per 8 sekundes jį iškvėpti.

    Vyturiai

    Jie nubunda taip anksti, kad niekaip neišmiega rekomenduojamų 8 valandų, taigi nesulaukia labiausiai atpalaiduojančių miego stadijų ir tinkamai nepailsi.

    Vyturiai dažnai didžiuojasi tuo, kad jų paros ritmas visiškai sutampa su gamtos, – ir tai tiesa. Bet menkas džiaugsmas, kai pakirdę 5 valandą ryto pavakare jie jau jaučiasi visiškai išsekę.

    Ekspertai mėgėjams anksti keltis pataria tą daryti bent jau su šviesa. Tai padeda sureguliuoti vidinį kūno laikrodį. Be to, kuo daugiau natūralios dienos šviesos gauname, tuo mažiau kamuoja blogos nuotaikos.

    „Negyvėliai“

    Apie tokius žmones nuo seno taip ir sakoma: miega kaip negyvas.

    Daug kas jiems pavydi, nors nelabai yra ko. Ši miegalių kategorija lovoje tikrai „išsijungia“, tačiau giliojo miego stadiją paprastai pasiekia tik vėlai naktį. Tad irgi nespėja gauti tiek poilsio, kiek reikia.

    Kai „negyvėliai“ giliausiai įminga, gali pramiegoti ir karą, bet nubudę jie jaučiasi ne per geriausiai – tarytum ko trūktų. Nes iš tikrųjų ir trūksta – miego.

    Vienintelė išeitis šios kategorijos atstovams – eiti anksčiau miegoti, kad jų giliojo miego stadijai užtektų nakties.

    Dar specialistai pataria prieš gulantis į patalą iš lėto pasirąžyti – tai didina mieguistumą.

    Mąstytojai

    Šiuolaikinėje visuomenėje jų tiek daug, kad miego specialistai griebiasi už galvos.

    Mąstytojai – tai žmonės, niekaip negalintys užmigti, nes jų smegenys vis dar veikia visu pajėgumu. O kai jie pagaliau užmiega, greitai vėl nubunda ir toliau verpia taip ir nespėtą paleisti minties siūlą – arba kelis iškart.

    Kažką primena? Jei taip, įsiklausykite į gydytojų patarimą ir įpraskite perdien reguliariai daryti trumpas pertraukas, kad bent kiek atslūgtų stresas. Ir dar išmokite planuoti, susidaryti darbotvarkę ir reikalingų atlikti darbų sąrašą. Kad paskui naktį negulėtumėte lovoje nerimaudami, kaip ryt reikės viską suspėti.

    „Zuikiai“

    Jie – „negyvėlių“ priešingybė, tačiau turintys ne ką mažiau problemų.

    „Zuikiai“ paprastai išmiega visas rekomenduojamas 8 valandas, tačiau retai kada patiria giliojo miego stadijas, mat, kaip sako senas priežodis, miega tarsi atmerkę vieną akį.

    Norintiesiems atsikratyti paviršutiniško miego prakeiksmo specialistai rekomenduoja trumpus sparčius pasivaikščiojimus saulėkaitoje vidury dienos – kad gautumėte kuo daugiau natūralios šviesos – ir blausų apšvietimą miegamajame vakarais. Storos sunkios užuolaidos – svarbiausias pirkinys kiekvienam „zuikiui“. Nes tik tokioje aplinkoje organizmas normaliai gamins vadinamąjį miego hormoną melatoniną.

    „Originalai“

    Iš visų miego kategorijų ši pati chaotiškiausia, o jos atstovų miegojimo įpročiai – nenuspėjami.

    Žmogaus organizmui labai svarbu stabilumas, tačiau „originalų“ kūnas ir protas apie tai gali tik pasvajoti. Ką su tokiais miegotojais daryti?

    Specialistai tik skėsteli rankomis ir pataria pabandyti laikytis bent elementariausio režimo.

    „Miego magistrai“

    Šie žmonės apie sveiką miegą žino VISKĄ. Jų vidinis organizmo laikrodis nepriekaištingai suderintas su paros ciklais, o režimas artimas tobulam: užmiega vos padėję galvą ant pagalvės, išmiega visą naktį nenubudę, pakyla sulig žadintuvo signalu šypsodamiesi ir gerai pailsėję.

    Kadangi taisyti to, kas nesugedę, nereikia, ekspertai sako tegalintys palinkėti „magistrams“ sėkmės neišklysti iš tiesos kelio.

    „Skolininkai“

    Žvakė, uždegta iš abiejų galų, – taip sakoma apie panašias asmenybes. Jie kiaurą savaitę dūzgia kaip bitės nugriebdami miego tiek, kiek pavyksta kiekvieną naktį, ir nekantriai laukdami laisvadienių, kai galės atiduoti organizmui „skolą“ ir pagaliau išsimiegoti.

    Tokio gyvenimo ritmo rezultatas paprastai būna visiškai išderintas vidinis laikrodis ir būsena, labai primenanti desinchronozę – laiko juostų pakeitimo sindromą.

    Miego ekspertų teigimu, „skolininkams“ gyvenimą labai palengvintų trumpi nusnūdimai, kai pasitaiko proga, jie ypač naudingi po 14 valandos. Žinoma, dar geriau būtų susikurti kažką bent panašaus į dienos režimą.

    Pelėdos

    Kuo vėlesnis paros metas, tuo gyvybingesni mes jaučiamės. Ir viskas būtų puiku, jei ne gyvenimiški reikalai, dažniausiai priverčiantys keltis iš lovos dar nebaigus visų penkių miego ciklų.

    Anot specialistų, pelėdų vidinis laikrodis nustatytas pagal šiek tiek vėlyvesnę laiko zoną, todėl tokie žmonės dažnai kenčia dieną – ypač pirmąją jos pusę, kai jų priešingybės vyturiai skrajoja, tarsi turėtų sparnus.

    Norinčioms pabandyti prisiderinti prie anksčiau besikeliančios daugumos pelėdoms patariama pakoreguoti savo režimą viena valanda. Nuėję miegoti antrą ryto vietoj trečios, jūs iškart pajusite pagerėjimą, tikina žinovai.

    Ne viskas taip paprasta

    Cirkadiniai ritmai – reguliarūs protinės ir fizinės elgsenos pokyčiai, vykstantys per visą dieną – ir yra tas mūsų vidinis biologinis laikrodis. Tik jo pagrindinė rodyklė, skirtingai nuo tikro laikrodžio, visą ratą apsuka per 24 valandas.

    Pagal tokius ritmus gyvena visi planetos padarai, net ir bakterijos. Tie ritmai reguliuoja, galima sakyti, visus mūsų organizmo procesus: miegą ir būdravimą, apetito padidėjimą ir sumažėjimą, ląstelių dalijimąsi, hormonų gamybą, arterinį kraujospūdį ir net širdies dūžių per minutę skaičių.

    Taigi vidinis laikrodis mums reikalingas tam, kad organizmo ląstelės vykdytų konkrečius procesus reikiamu paros metu.

    Idealiomis aplinkybėmis cirkadiniai ritmai turėtų būti sinchronizuoti su aplinkiniu pasauliu: prašvinta – ir mes keliamės, sutemsta – einame miegoti.

    Tačiau realiame gyvenime toks sutapimas – retenybė. Todėl visiems teks išmokti „susimiegoti“ su savo ritmais.

        Įdomus faktas

    Medicinos statistika rodo, kad apie 80 proc. žmonių gali pakoreguoti savo vidinį laikrodį pagal išorinius poreikius ir prisitaikyti prie bet kokio dienos režimo.