Žyma: poilsis

  • „Eurovaistinės“ tyrimas parodė – lietuviai skiria per mažai laiko savo poilsiui. Kaip išmokti ilsėtis be kaltės jausmo?

    „Eurovaistinės“ tyrimas parodė – lietuviai skiria per mažai laiko savo poilsiui. Kaip išmokti ilsėtis be kaltės jausmo?

    Šiuolaikiniam žmogui dažnai nebeužtenka tiesiog ilsėtis. Pasivaikščiojimas turi „deginti kalorijas“, kelionė – „praplėsti akiratį“, laisvas vakaras – „padėti tobulėti“, net knyga neretai pasirenkama ne dėl malonumo, bet dėl naudos. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad toks santykis su poilsiu neatsiranda atsitiktinai: jį formuoja ir vaikystėje išmoktos nuostatos, ir šiandieninė kultūra, kurioje užimtumas dažnai tampa žmogaus vertės matu. Tačiau išmokti atsipalaiduoti be kaltės jausmo – įmanoma.

    Gebėjimas ilsėtis yra svarbi asmeninės gerovės dalis, o Lietuvoje ši tema išlieka gana opi. „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinis savijautos indeksas (NSI) rodo, kad tik kas penktas gyventojas savo savijautą vertina kaip labai gerą. Pusė jaučiasi vidutiniškai, o 3 iš 10 – prastai. NSI tyrimas atskleidė ir įdomų paradoksą. Paklausti, ką jiems reiškia rūpinimasis savimi, žmonės dažniausiai įvardija laiką sau, poilsį ir ramybę – tai paminėjo trečdalis respondentų.

    „Vadinasi, suprantame, kad poilsis yra savirūpos pagrindas. Tačiau realybėje tam laiko skiria gerokai mažiau žmonių, nei norėtų. Tik 38 proc. gyventojų bent kartais skiria laiko atsipalaiduoti, o trečdalis nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų. Šis atotrūkis tarp žinojimo ir elgesio rodo, kad poilsis mums vis dar atrodo kaip prabanga, kurią reikia užsitarnauti, o ne natūralus poreikis. Todėl visuomenės švietimas, kad kokybiškas poilsis yra tokia pat sveikatos dalis kaip mityba ar judėjimas, tampa vis svarbesnis“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.

    Kodėl poilsis sukelia kaltę?

    Pasak psichoterapeuto D. Jakučionio, viena iš priežasčių, kodėl daliai žmonių sunku ilsėtis be kaltės, slypi ankstyvose patirtyse.

    „Kai kuriems žmonėms vaikystėje tiesiog nebuvo leidžiama nieko neveikti – jiems priekaištaudavo, pabardavo, gal net tinginiais išvadindavo. Taip nieko neveikimas susisiejo su nemaloniu jausmu – ta pačia kalte. Žmogus išmoksta labai paprastą, bet klaidingą lygtį: jei veikiu – esu vertingas, jei neveikiu – kažką darau ne taip. Pagal tai pradedama matuoti savivertė, nors iš tiesų žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis padarė ir ko ne“, – aiškina specialistas.

    Prisideda ir dar vienas veiksnys – žmogui apskritai sunku išbūti ramybėje su savo mintimis. „Net ir nieko neveikdamas žmogus dažnai vis tiek kažką daro: žiūri į telefoną, kažką skaito, naršo. Kai lieki vienas su savo smegenimis, atsiranda visokių jausmų – ir ne visi jie malonūs. Todėl laiką norisi kuo nors užpildyti“, – sako D. Jakučionis.

    Užimtumas tapo statuso ženklu ir pasigyrimu

    Įdomu tai, kad požiūris į laisvą laiką istoriškai apsivertė aukštyn kojomis. Praeityje būtent turtingieji galėdavo demonstruoti savo statusą laisvo laiko gausa, pasakoja psichoterapeutas.

    „Šiandien viskas atvirkščiai – jei daug dirbi, vadinasi, esi „kažko vertas“. Užimtumas kitų akyse atrodo kaip darbo rinkoje geidžiamų savybių rinkinys: esą tai byloja apie kompetenciją, ambicijas, atsakomybę. Todėl laiko neturėjimas dažnai skamba kaip pasigyrimas, o ne skundas, poilsis neretai painiojamas su tinginyste ar laiko švaistymu“, – pažymi psichoterapeutas.

    Pasak D. Jakučionio, dalis žmonių laisvą laiką klaidingai sieja su atidėliojimu – prokrastinacija. „Čia svarbu atskirti du dalykus. Prokrastinacija yra vengimas atlikti tai, kas svarbu, ją dažnai lydi įtampa. Poilsis yra sąmoningas atsitraukimas, reikalingas tam, kad žmogus atgautų jėgas. Jei šie dalykai painiojami, laisvas laikas imamas laikyti beverčiu, net sustojęs žmogus jaučiasi taip, tarsi turėtų už tai atsiprašyti“, – aiškina specialistas.

    Vis dėlto jis pastebi ir teigiamą pokytį – vis daugiau jaunų žmonių darbo ir poilsio pusiausvyrą vertina kaip svarbų kriterijų renkantis darbo vietą. Tai rodo, kad požiūris pamažu keičiasi, nors produktyvumo kultūra vis dar stipri.

    „Neproduktyvus“ poilsis reikalingas smegenims

    Pasak D. Jakučionio, įsišaknijęs neigiamas požiūris į paprasčiausią poilsį gali atimti iš pastarojo pačią esmę. Jei manome, kad poilsis irgi turi būti produktyvus, jis vėl tampa užduotimi. Tada žmogus ne ilsisi, o vykdo dar vieną projektą – tik šįkart pavadintą laisvalaikiu.

    „Smegenims reikalingas laikas, kai nereikia siekti rezultato. Tokiais momentais aktyviau veikia vadinamasis numatytojo režimo tinklas – smegenų sistema, kuri padeda apdoroti patirtis, prisiminimus, santykius su kitais žmonėmis, ugdyti socialinius ryšius. Poilsis, kai nereikia nieko produktyvaus veikti, padeda formuoti mūsų tapatybę ir savivoką“, – paaiškina D. Jakučionis.

    Mokytis ilsėtis be kaltės – svarbus įgūdis norint tiesiog jaustis geriau. Psichoterapeutas dalijasi patarimais, kuriuos kiekvienas gali įtraukti į kasdienybę, kad pagerintų savo emocinę savijautą.

     Pergalvokite įsitikinimą, kad poilsis turi būti produktyvus. Laisvalaikio nereikia pateisinti nauda, rezultatu ar pasiekimais – kartais jis reikalingas vien tam, kad žmogus atsigautų.

    • Pagaukite save, kai pagalvojate: „jei esu produktyvus, tai esu vertingas“. Ir paklauskite savęs: ar mylimą žmogų vertinu pagal jo nuveiktus darbus? Ne. Tas pats turėtų galioti ir sau.
    • Lavinkite atjautą sau. Tai nėra savęs gailėjimas – tai gebėjimas su savimi elgtis geranoriškai, kaip su geru draugu. Kuo šis santykis šiltesnis, tuo mažiau vietos lieka kaltės jausmui.
    • Leiskite sau „beprasmį“ poilsį be pasiteisinimų. Pradėti galima nuo mažų dalykų: 5 minučių žiūrėjimo pro langą be telefono ar trumpo pasivaikščiojimo be tinklalaidės.
    • Nenusigąskite, jei iš pradžių ilsėtis bus nejauku. Nerimas tokiu atveju yra normalus – smegenys, pripratusios prie nuolatinio veikimo, gali priešintis tylai ir sustojimui. Tačiau kartojimas pamažu moko, kad nieko neveikti yra saugu.
    • Įvardykite poilsį kaip investiciją, o ne silpnumą. Psichoterapeutas pastebi – daugeliui pacientų moralinį svorį nuo poilsio nuimti padeda žinojimas, kad ramybės akimirkomis smegenys apdoroja patirtis ir brandina sprendimus.

     

    „Trumpai tariant, mokytis ilsėtis be kaltės reiškia ne rasti poilsiui „naudingą“ funkciją, o atsisakyti reikalavimo, kad jis apskritai privalo ją turėti“, – pabrėžia psichoterapeutas D. Jakučionis.

  • Kodėl savaitgalis ne visada padeda pailsėti

    Kodėl savaitgalis ne visada padeda pailsėti

    Penktadienio vakarą dažnas pasitinkame su dideliais planais: pagaliau susitvarkysime namus, aplankysime artimuosius, nueisime pasivaikščioti, pažiūrėsime filmą, išsimiegosime ir dar pasiruošime naujai savaitei.

    Tačiau sekmadienio vakarą neretai apima keistas jausmas – dvi laisvos dienos praėjo, o jėgų nė kiek nepadaugėjo.

    Kartais nutinka ir priešingai: savaitgalis praleidžiamas ant sofos, su telefonu rankoje ar žiūrint serialus, bet pirmadienio rytą kūnas vis tiek atrodo sunkus, galva – apsunkusi, o mintis apie darbą kelia nuovargį. Specialistai pabrėžia: problema dažnai slypi ne tame, kiek veiklų turėjome, o kaip ilsėjomės.

    Geras poilsis neatsiranda savaime. Jį, kaip ir darbus, reikia bent šiek tiek suplanuoti.

    Savaitgalis neturi tapti antru darbu

    Viena dažniausių klaidų – visas laisvas dienas paversti atidėliotų darbų maratonu. Jei šeštadieniui ir sekmadieniui susirašome ilgą sąrašą buities užduočių, savaitgalis greitai ima priminti ne poilsį, o antrą pamainą.

    Todėl verta vadovautis paprasta taisykle: suplanuoti ne dešimt darbų, o tris pagrindinius dalykus. Vieną malonią veiklą, vieną naudingą užduotį ir vieną tikrą poilsio laiką.

    Pavyzdžiui, šeštadienį galima skirti pasivaikščiojimui, išvykai ar susitikimui su draugais, o sekmadienį – ramesniam atsistatymui ir trumpam namų susitvarkymui. Tokiu atveju savaitgalis nepranyksta chaose, bet ir netampa griežtu grafiku.

    Miego režimo geriau neišversti aukštyn kojomis

    Atrodo logiška: jei visą savaitę kėlėmės anksti, savaitgalį pagaliau galima nueiti miegoti paryčiais ir atsikelti prieš pietus. Tačiau organizmui toks režimo šuolis dažnai tampa ne poilsiu, o stresu.

    Staigiai pasikeitus miego laikui, sutrinka vidinis biologinis laikrodis. Dėl to net ilgiau pamiegoję galime jaustis vangūs, suirzę, sunkiau susikaupti. Tai primena lengvą laiko juostų pasikeitimo efektą – tik be kelionės.

    Savaitgalį galima leisti sau atsikelti šiek tiek vėliau, bet geriausia nenutolti nuo įprasto režimo keliomis valandomis. Ypač svarbus sekmadienio vakaras: verta anksčiau pritemdyti šviesas, atidėti telefoną, išvėdinti kambarį ir nepalikti pasiruošimo pirmadieniui paskutinei minutei.

    Poilsiui reikia įspūdžių, bet nebūtinai brangių

    Norint pailsėti, nebūtina išvažiuoti į kitą miestą ar planuoti prabangios pramogos. Kartais užtenka tiesiog pakeisti aplinką. Nueiti į kitą miesto rajoną, pasivaikščioti parke, aplankyti turgų, užsukti į dar nebandytą kavinę ar pasirinkti naują maršrutą.

    Tokie maži „mikro nuotykiai“ padeda smegenims persijungti. Kasdienybės problemos trumpam pasitraukia į antrą planą, o dėmesį užima nauji vaizdai, garsai, kvapai ir patirtys.

    Ypač naudinga savaitgalį turėti bent vieną veiklą, kuri nėra nei darbas, nei pareiga. Tai gali būti ilgas pusryčių rytas, pasivaikščiojimas be konkretaus tikslo, knyga, muziejus, sodas, žvejyba, pirtis ar vakaras su stalo žaidimais.

    Svarbiausia – ne veiklos įspūdingumas, o jausmas, kad tai darote ne iš pareigos.

    Judėjimas atgaivina geriau nei gulėjimas visą dieną

    Po sunkios darbo savaitės norisi kuo mažiau judėti. Vis dėlto visiškas nejudrumas ne visada padeda atsigauti. Jei visą savaitę praleidome sėdėdami prie kompiuterio, kūnui reikia ne tik ramybės, bet ir lengvo fizinio aktyvumo.

    Tai nereiškia, kad savaitgalį būtina eiti į sporto salę ar bėgti dešimt kilometrų. Pakanka to, kas malonu ir realu: ilgesnio pasivaikščiojimo, dviračio, lengvos mankštos, plaukimo, darbo sode ar net tvarkymosi įsijungus mėgstamą muziką.

    Judėjimas padeda išjudinti kraujotaką, sumažinti įtampą, pagerinti nuotaiką ir miegą. Svarbiausia – išeiti iš visiško sustingimo režimo.

    Ne visi žmonės padeda pailsėti

    Kartais labiausiai išvargina ne darbai, o bendravimas. Savaitgalį dažnai atsiranda „reikia“: reikia užsukti, reikia paskambinti, reikia susitikti, nes nepatogu atsisakyti. Tačiau ne kiekvienas susitikimas iš tiesų atkuria jėgas.

    Poilsio dienomis verta sąmoningai rinktis žmones, šalia kurių nereikia apsimetinėti. Tokius, su kuriais po pokalbio tampa lengviau, o ne sunkiau.

    Jei per savaitę daug bendravote darbe, sekmadienį gali būti naudinga palikti daugiau tylos. Ne dėl nemandagumo, o dėl psichologinio atsistatymo.

    Telefonas gali pavogti poilsį

    Savaitgalis su telefonu rankoje dažnai atrodo kaip poilsis, bet smegenys tuo metu toliau dirba. Jos apdoroja naujienas, pranešimus, kitų žmonių gyvenimus, konfliktus, reklamas ir darbo žinutes.

    Dėl to net gulint ant sofos galima jaustis taip, lyg galva nė minutei nebuvo išjungta.

    Nebūtina dingti iš ryšio visam savaitgaliui. Pakanka kelių aiškių ribų: išjungti darbo pranešimus, bent porai valandų padėti telefoną į šalį, nebeskaityti naujienų prieš miegą. Ypač svarbu ekranus sumažinti sekmadienio vakarą, nes ryški šviesa ir nuolatinis informacijos srautas trukdo nusiraminti.

    Sekmadienis – ne laukimo kambarys prieš pirmadienį

    Daugeliui pažįstamas vadinamasis sekmadienio nerimas, kai antroje dienos pusėje mintys ima suktis apie pirmadienį. Kuo daugiau neaiškumo, tuo didesnė įtampa.

    Padėti gali labai paprasti dalykai: susidėti drabužius, peržiūrėti pirmadienio planą, užsirašyti tris svarbiausias užduotis, šiek tiek apsitvarkyti darbo vietą ar krepšį. Tai neturi tapti dideliu pasiruošimo ritualu – tik mažu būdu sumažinti chaoso jausmą.

    Sekmadienio vakarą taip pat verta vengti sunkaus maisto, alkoholio ir ilgo sėdėjimo prie ekrano. Organizmui lengviau grįžti į darbo ritmą, kai jis neapkraunamas paskutinę laisvą naktį.

    Tobulo savaitgalio formulė

    Geriausiai atkuria ne visiškas neveiklumas ir ne veiklų maratonas, o balansas. Vienas naujas įspūdis, viena lengva fizinė veikla, šiek tiek malonaus bendravimo, dalis tylos, normalus miegas ir kuo mažiau darbo minčių.

    Šeštadienis gali būti skirtas įspūdžiams, judėjimui ir žmonėms. Sekmadienis – lėtesniam tempui, pasiruošimui savaitei ir ramesniam vakarui.

    Toks savaitgalis nebūtinai atrodys įspūdingai socialiniuose tinkluose, bet būtent jis dažniausiai leidžia pirmadienį pasitikti ne visiškai išsunktiems, o bent šiek tiek atsigavusiems.

  • Miego pozos: geriau žvaigždė nei dinozauras

    Miego pozos: geriau žvaigždė nei dinozauras

    Skirtingų miego padėčių nauda sveikatai ir tos, kurios gali padaryti didelę žalą.

    Miegodami praleidžiame maždaug trečdalį savo gyvenimo, tačiau retai susimąstome apie tai, kaip miegame.

    O juk miego poza daro lemiamą įtaką užtikrinant stuburo padėtį, kvėpavimą ir miego kokybę. Kad pastaroji būtų gera, stuburas turi taisyklingai lygiuoti, kvėpavimo takai likti atviri, o galūnės – turėti galimybę lengvai judėti.

    Daugumai žmonių miegas ant šono geriausiai atitinka visus tris kriterijus, ypač jei dar naudojama ir tinkama patalynė bei pagalvės. Nes, kaip mėgsta pabrėžti specialistai, aplinka, kurioje miegame, taip pat be galo svarbi.

    Čiužinys turi būti tvirtas, pagalvės – tinkamos, patalynė – natūralaus pluošto (medvilnės, bambuko), kvėpuojanti. Visa tai ne tik dėl to, kad miegotumėte patogiai, bet ir kad nesukaistumėte, nes dažni prabudimai naktį būna susiję kaip tik su tuo – perkaitimu.

    Rekomenduotina ir dešimties minučių lengva tempimo pratimų mankštelė prieš miegą. Tai padeda pagerinti kraujotaką ir sumažinti raumenų įtampą.

    Bet visų svarbiausia sveikam miegui visgi padėtis. Nes kiekviena jų veikia mūsų kūną skirtingai.

    Ant šono: gemalo, rąsto, ilgesingoji ir tiranozauro pozos

    Miegas ant šono yra labiausiai paplitęs naktinio poilsio būdas. Vien tik gemalo pozą renkasi apie 41 proc. žmonių!

    Ir toks gulėjimas ant šono susirietus išties turi privalumų sveikatai, sako specialistai.

    Gemalo poza ypač naudinga žmonėms, kenčiantiems dėl apnėjos ar kitų panašių miego sutrikimų, nes šitaip jų kvėpavimo takai lieka atviri.

    Miegas ant šono gali būti naudingas kenčiantiems nugaros skausmus, ypač jei tarp kelių įbrukama pagalvė, neleidžianti stuburui išsikreipti.

    Ant šono patariama miegoti ir nėščiosioms, nes gulint ant nugaros gimdos svoris gali suspausti pagrindines kraujagysles ir sutrikdyti kraujo pritekėjimą į placentą.

    Turintiems virškinimo sutrikimų ar kenčiantiems dėl refliukso naudinga gulėti ant kairiojo šono –dėl skrandžio anatomijos.

    Kitos miego ant šono variacijos pasižymi panašiais privalumais.

    Rąsto poza – kai rankos ištiestos palei šonus – gali padėti kenčiantiems pečių, kaklo ar rankų skausmus (ypač jei po viršutine ranka pasikišama minkšta pagalvėlė).

    Ilgesingoji poza, kai rankos ištiestos į priekį, padeda sumažinti pečiams ir rankoms tenkantį spaudimą.

    Miego specialistai išskiria tiranozauro pozą: ji panaši į gemalo pozą, tik rankos sulenkiamos ir pritraukiamos prie krūtinės.

    Šią pozą dažnai renkasi neurodivergentiškos asmenybės (pavyzdžiui, turinčios autizmo spektro ar dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą). Toks miegojimo būdas joms suteikia saugumo ir ramybės pojūtį, taip pat padeda reguliuoti jutiminę stimuliaciją.

    Tačiau gydytojai įspėja, kad taip miegant kartais galima užspausti nervus. Konkrečiai, yra vidurinio nervo suspaudimo rizika, dėl to gali išsivystyti riešo kanalo sindromas.

    Jei miegate kaip dinozauras ir tai kelia problemų, pabandykite alkūnes laisvai apvynioti rankšluosčiais – jie neleis miegant taip smarkiai pritraukti rankų prie krūtinės.

    Ant nugaros: karys ir jūros žvaigždė

    Žmonės ne taip dažnai miega ant nugaros – tik maždaug 8 proc. renkasi kario pozą, su ištiestomis prie šonų rankomis, ir dar 5–7 proc. mėgsta iškelti rankas, praskėsti kojas, tad tampa panašūs į jūrų žvaigždę.

    Anot medikų, miegojimas ant nugaros turi savų pliusų.

    Pirmiausia stuburas yra taisyklingoje padėtyje, todėl gali teikti palengvėjimo esant tam tikriems nugaros skausmams ar sąstingiui.

    Gali tokia poza padėti net išvalyti užsikimšusius sinusus, jau nekalbant apie tai, jog miegant ant nugaros sumažėja veido raukšlių atsiradimo tikimybė, nes gravitacija traukia skruostus į šonus, o ne žemyn.

    Tačiau medikai įspėja, jog tai pati blogiausia padėtis visiems, kas knarkia ir turi su miegu susijusių kvėpavimo sutrikimų. Nes kai užmiegate ant nugaros, galinės ryklės dalies raumenys ir raiščiai atsipalaiduoja ir gali užblokuoti kvėpavimo takus. Kvėpavimas gali sustoti maždaug 10 sekundžių, kartais daug ilgiau, ir tokie nekvėpavimo priepuoliai neretai kartojasi visą naktį. Esant sunkiai miego apnėjai, tai gali nutikti iki 30 kartų per valandą žmogui nė nežinant.

    Užtat kitą dieną jis gali jaustis pavargęs, skųstis galvos skausmais, burnos džiūvimu, būti irzlus ir depresyvus.

    Miego apnėja taip pat siejama su aukštu kraujospūdžiu, širdies ligomis, antro tipo cukriniu diabetu ir prieširdžių virpėjimu.

    Bet net 80 proc. šios būklės atvejų lieka nediagnozuoti.

    Tad nuolatinis garsus knarkimas, poilsio nesuteikiantis miegas ir mieguistumas dieną turėtų paskatinti apsilankymą pas šeimos gydytoją.

    Ant pilvo: laisvojo kritimo poza

    Apie 7 proc. žmonių miega ant pilvo, dažnai pasirinkdami laisvojo kritimo pozą – tai yra pasukę galvą į vieną šoną ir apkabinę pagalvę rankomis.

    Ši padėtis gali sumažinti knarkimą (nes pasukus galvą atsiveria kvėpavimo takai), tačiau specialistai jos nerekomenduoja. Nes tai pati prasčiausia poza stuburui: jis įsitempia, raumenys ir raiščiai – persitempia, ir nugaros skausmai tik stiprėja.

    Jūsų stuburas yra natūralios S formos, o miegant ant pilvo šio išlinkio nebelieka.

    Priverstinis galvos pasukimas taip pat apkrauna kaklo slankstelius, raumenis bei raiščius, didelis spaudimas persiduoda net keliams, tai gali dar labiau padidinti jų skausmus.

    Galiausiai gulėjimas ant pilvo nepadeda išvengti refliukso. Ir jis jokiu būdu nepatartinas žmonėms, patyrusiems stuburo traumų ar sveikstantiems po stuburo operacijos.

         Įdomus faktas

    Sapnus mes regime nepriklausomai nuo miegojimo padėties. bet košmarų skaičius gali priklausyti nuo to, kurion pusėn nusisukę mėgstame miegoti.
    Nors šioje srityje kol kas atlikta nedaug ir ne itin plataus masto tyrimų, tačiau turimi rezultatai leidžia įtarti, kad miegojimas ant dešinio šono užtikrina katarsiškus ir gydančius sapnus, o miegojimas ant kairio – labiau košmariškus.
    Tikėtina, taip yra dėl to, kad tokioje pozoje širdis patiria didesnį stresą.

  • Miegas be streso: išbandykite kariškių techniką

    Miegas be streso: išbandykite kariškių techniką

    Kartais miegas vis neateina, net kai atrodo, kad nuovargis jau visiškai apėmė.

    Tačiau įsivaizduokite metodą, leidžiantį užmigti vos per dvi minutes – net esant lėktuvo triukšmui ar šūvių garsams.

    Būtent tokią užmigimo techniką kadaise sukūrė JAV kariškiai – ji buvo skirta pilotams, turėjusiems gebėti greitai atsigauti bet kokiomis sąlygomis.

    Šiandien šis metodas vėl išgyvena populiarumo bangą ir, kaip rodo daugelio žmonių patirtis, iš tiesų veikia.

    Kaip atsirado „karinė užmigimo technika“

    Šis metodas pirmą kartą aprašytas dar 1981 m. išleistoje knygoje Relax and Win: Championship Performance.

    Jį sukūrė JAV karinio jūrų laivyno pilotų rengimo mokykloje, kur gebėjimas užmigti bet kokiomis aplinkybėmis buvo laikomas svarbia kovinės parengties dalimi.

    Knygoje rašoma, kad po šešių savaičių treniruočių 96 proc. pilotų sugebėdavo užmigti per dvi minutes – net išgėrę puodelį kavos ar būdami šaudymo triukšme.

    Paslaptis slypi ne hipnozėje ar kvėpavimo technikose, o nuosekliame raumenų atpalaidavime ir minčių valdyme.

    Šiuolaikiniai miego tyrimai patvirtina, kad ši metodika iš tiesų atitinka natūralų smegenų perėjimo į poilsio būseną procesą – kai sulėtėja nervų sistemos veikla ir sumažėja raumenų tonusas.

    Kaip veikia ši technika

    Pirmiausia reikia atpalaiduoti veido raumenis – kaktą, akis, žandikaulį.

    Tada – pečius ir rankas, leidžiant joms tarsi „nutekėti“ žemyn.

    Kvėpavimas tampa tolygus, ramus.

    Kitas žingsnis – mintimis atpalaiduoti krūtinę, pilvą, kojas ir pėdas.

    Šiame etape kūnas jau pasiruošęs miegui, tačiau protas dar gali priešintis.

    Kad nuramintumėte minčių srautą, rekomenduojama įsivaizduoti save ramiame, saugiame aplinkos vaizde – pavyzdžiui, gulinčiu valtyje ant veidrodinio ežero po giedru dangumi arba tamsiame aksominiame hamake.

    Jei mintys vis tiek sugrįžta, tereikia keletą sekundžių mintyse kartoti frazę: „Negalvok, negalvok, negalvok.“

    Ką apie šią techniką sako mokslas

    Kaip rašo portalas IFLScience, šiuolaikiniai neurofiziologai aiškina metodo sėkmę tuo, kad jis imituoja natūralius užmigimo etapus.

    Kai žmogus fiziškai atsipalaiduoja, suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema – ji sulėtina širdies ritmą ir sumažina streso hormono kortizolio kiekį.

    Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai pažymi, kad sąmoningas kūno atpalaidavimas gali beveik perpus sutrumpinti užmigimo laiką, ypač jei praktikuojamas reguliariai.

    Panašus poveikis stebimas taikant 4-7-8 kvėpavimo metodą ar progresyvaus raumenų atpalaidavimo techniką, tačiau „karinė technika“ išsiskiria savo paprastumu ir universalumu – ją galima naudoti traukinyje, lėktuve ar net vakarinio energijos antplūdžio metu.

    Ar tikrai galima išmokti užmigti per 2 minutes?

    Kaip ir bet kuri treniruotė, šis metodas reikalauja praktikos.

    Pilotams prireikė maždaug šešių savaičių, kad išmoktų „įjungti“ miegą pagal komandą.

    Vis dėlto net pradedantieji jau po kelių dienų pastebi sumažėjusį įtampą ir nerimą prieš miegą.

    Be to, jei prieš miegą išgersite stiklinę pieno, užmigti gali būti dar lengviau.

    Įdomu tai, kad panašios technikos taikomos NASA programose ir tarp profesionalių sportininkų, besiruošiančių varžyboms, kur miego kontrolė yra svarbi sėkmės dalis.

    Net „TikTok“ platforma netikėtai prisidėjo prie šio metodo išpopuliarėjimo – tūkstančiai žmonių visame pasaulyje dalijasi rezultatais, teigdami, jog pirmą kartą per ilgą laiką ėmė miegoti ramiai.

    Apibendrinimas

    Galima teigti, kad technika, sukurta kariniuose mokymo centruose, šiandien padeda paprastiems žmonėms įveikti nemigą.

    Ji gal ir neveikia akimirksniu, tačiau reguliari praktika leidžia kūnui atlikti tai, ką jis moka geriausiai – ilsėtis.

  • Nuo „mąstytojų“ iki „magistrų“: ką išduoda miegojimo stilius?

    Nuo „mąstytojų“ iki „magistrų“: ką išduoda miegojimo stilius?

    Visi žinome vyturius ir pelėdas. Net balandžiai jau nebėra naujiena.

    Bet retas pasidomime kitokiomis miego įpročių kategorijomis – taip, jų yra daugiau! – galinčiomis daug ką atskleisti apie mūsų sveikatą.

    Pagal tai, kaip miega, žmonės gali būti suskirstyti į mažiausiai devynias kategorijas, pasižyminčias labai specifinėmis charakteristikomis.

    Kuriai iš tų kategorijų priklausytumėte jūs?

    Nenustygstantieji

    Tokie žmonės negali ramiai pabūti nė akimirkos – net ir lovoje. Jie nuolat juda, todėl veikiausiai neišsimiega, nes niekada nepereina visų penkių miego stadijų.

    Daugelis praleidžia ir pačią svarbiausią trečiąją – gilaus miego fazę, užtikrinančią geriausią poilsį kūnui ir protui.

    Specialistai nenustygstantiesiems siūlo specialią kvėpavimo metodiką, pavadintą „4–7–8“: ji padeda nusiraminti ir giliau įmigti.

    Atsigulus reikia kvėpuoti įprastai, kol mintyse iš lėto bus suskaičiuota iki keturių. Tada 7 sekundėms sulaikyti orą ir paskui per 8 sekundes jį iškvėpti.

    Vyturiai

    Jie nubunda taip anksti, kad niekaip neišmiega rekomenduojamų 8 valandų, taigi nesulaukia labiausiai atpalaiduojančių miego stadijų ir tinkamai nepailsi.

    Vyturiai dažnai didžiuojasi tuo, kad jų paros ritmas visiškai sutampa su gamtos, – ir tai tiesa. Bet menkas džiaugsmas, kai pakirdę 5 valandą ryto pavakare jie jau jaučiasi visiškai išsekę.

    Ekspertai mėgėjams anksti keltis pataria tą daryti bent jau su šviesa. Tai padeda sureguliuoti vidinį kūno laikrodį. Be to, kuo daugiau natūralios dienos šviesos gauname, tuo mažiau kamuoja blogos nuotaikos.

    „Negyvėliai“

    Apie tokius žmones nuo seno taip ir sakoma: miega kaip negyvas.

    Daug kas jiems pavydi, nors nelabai yra ko. Ši miegalių kategorija lovoje tikrai „išsijungia“, tačiau giliojo miego stadiją paprastai pasiekia tik vėlai naktį. Tad irgi nespėja gauti tiek poilsio, kiek reikia.

    Kai „negyvėliai“ giliausiai įminga, gali pramiegoti ir karą, bet nubudę jie jaučiasi ne per geriausiai – tarytum ko trūktų. Nes iš tikrųjų ir trūksta – miego.

    Vienintelė išeitis šios kategorijos atstovams – eiti anksčiau miegoti, kad jų giliojo miego stadijai užtektų nakties.

    Dar specialistai pataria prieš gulantis į patalą iš lėto pasirąžyti – tai didina mieguistumą.

    Mąstytojai

    Šiuolaikinėje visuomenėje jų tiek daug, kad miego specialistai griebiasi už galvos.

    Mąstytojai – tai žmonės, niekaip negalintys užmigti, nes jų smegenys vis dar veikia visu pajėgumu. O kai jie pagaliau užmiega, greitai vėl nubunda ir toliau verpia taip ir nespėtą paleisti minties siūlą – arba kelis iškart.

    Kažką primena? Jei taip, įsiklausykite į gydytojų patarimą ir įpraskite perdien reguliariai daryti trumpas pertraukas, kad bent kiek atslūgtų stresas. Ir dar išmokite planuoti, susidaryti darbotvarkę ir reikalingų atlikti darbų sąrašą. Kad paskui naktį negulėtumėte lovoje nerimaudami, kaip ryt reikės viską suspėti.

    „Zuikiai“

    Jie – „negyvėlių“ priešingybė, tačiau turintys ne ką mažiau problemų.

    „Zuikiai“ paprastai išmiega visas rekomenduojamas 8 valandas, tačiau retai kada patiria giliojo miego stadijas, mat, kaip sako senas priežodis, miega tarsi atmerkę vieną akį.

    Norintiesiems atsikratyti paviršutiniško miego prakeiksmo specialistai rekomenduoja trumpus sparčius pasivaikščiojimus saulėkaitoje vidury dienos – kad gautumėte kuo daugiau natūralios šviesos – ir blausų apšvietimą miegamajame vakarais. Storos sunkios užuolaidos – svarbiausias pirkinys kiekvienam „zuikiui“. Nes tik tokioje aplinkoje organizmas normaliai gamins vadinamąjį miego hormoną melatoniną.

    „Originalai“

    Iš visų miego kategorijų ši pati chaotiškiausia, o jos atstovų miegojimo įpročiai – nenuspėjami.

    Žmogaus organizmui labai svarbu stabilumas, tačiau „originalų“ kūnas ir protas apie tai gali tik pasvajoti. Ką su tokiais miegotojais daryti?

    Specialistai tik skėsteli rankomis ir pataria pabandyti laikytis bent elementariausio režimo.

    „Miego magistrai“

    Šie žmonės apie sveiką miegą žino VISKĄ. Jų vidinis organizmo laikrodis nepriekaištingai suderintas su paros ciklais, o režimas artimas tobulam: užmiega vos padėję galvą ant pagalvės, išmiega visą naktį nenubudę, pakyla sulig žadintuvo signalu šypsodamiesi ir gerai pailsėję.

    Kadangi taisyti to, kas nesugedę, nereikia, ekspertai sako tegalintys palinkėti „magistrams“ sėkmės neišklysti iš tiesos kelio.

    „Skolininkai“

    Žvakė, uždegta iš abiejų galų, – taip sakoma apie panašias asmenybes. Jie kiaurą savaitę dūzgia kaip bitės nugriebdami miego tiek, kiek pavyksta kiekvieną naktį, ir nekantriai laukdami laisvadienių, kai galės atiduoti organizmui „skolą“ ir pagaliau išsimiegoti.

    Tokio gyvenimo ritmo rezultatas paprastai būna visiškai išderintas vidinis laikrodis ir būsena, labai primenanti desinchronozę – laiko juostų pakeitimo sindromą.

    Miego ekspertų teigimu, „skolininkams“ gyvenimą labai palengvintų trumpi nusnūdimai, kai pasitaiko proga, jie ypač naudingi po 14 valandos. Žinoma, dar geriau būtų susikurti kažką bent panašaus į dienos režimą.

    Pelėdos

    Kuo vėlesnis paros metas, tuo gyvybingesni mes jaučiamės. Ir viskas būtų puiku, jei ne gyvenimiški reikalai, dažniausiai priverčiantys keltis iš lovos dar nebaigus visų penkių miego ciklų.

    Anot specialistų, pelėdų vidinis laikrodis nustatytas pagal šiek tiek vėlyvesnę laiko zoną, todėl tokie žmonės dažnai kenčia dieną – ypač pirmąją jos pusę, kai jų priešingybės vyturiai skrajoja, tarsi turėtų sparnus.

    Norinčioms pabandyti prisiderinti prie anksčiau besikeliančios daugumos pelėdoms patariama pakoreguoti savo režimą viena valanda. Nuėję miegoti antrą ryto vietoj trečios, jūs iškart pajusite pagerėjimą, tikina žinovai.

    Ne viskas taip paprasta

    Cirkadiniai ritmai – reguliarūs protinės ir fizinės elgsenos pokyčiai, vykstantys per visą dieną – ir yra tas mūsų vidinis biologinis laikrodis. Tik jo pagrindinė rodyklė, skirtingai nuo tikro laikrodžio, visą ratą apsuka per 24 valandas.

    Pagal tokius ritmus gyvena visi planetos padarai, net ir bakterijos. Tie ritmai reguliuoja, galima sakyti, visus mūsų organizmo procesus: miegą ir būdravimą, apetito padidėjimą ir sumažėjimą, ląstelių dalijimąsi, hormonų gamybą, arterinį kraujospūdį ir net širdies dūžių per minutę skaičių.

    Taigi vidinis laikrodis mums reikalingas tam, kad organizmo ląstelės vykdytų konkrečius procesus reikiamu paros metu.

    Idealiomis aplinkybėmis cirkadiniai ritmai turėtų būti sinchronizuoti su aplinkiniu pasauliu: prašvinta – ir mes keliamės, sutemsta – einame miegoti.

    Tačiau realiame gyvenime toks sutapimas – retenybė. Todėl visiems teks išmokti „susimiegoti“ su savo ritmais.

        Įdomus faktas

    Medicinos statistika rodo, kad apie 80 proc. žmonių gali pakoreguoti savo vidinį laikrodį pagal išorinius poreikius ir prisitaikyti prie bet kokio dienos režimo.