Žyma: plaučiai

  • Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Kaip kvėpuojate, taip ir gyvuojate

    Ką kvėpavimo dažnis sako apie mūsų sveikatą.

    Žmogaus kvėpavimo dažnis – kiek kartų per minutę įkvepiama ir iškvepiama oro.

    Įkvėpdamas oro mūsų kūnas gauna deguonies, reikalingo ląstelėms gaminti energiją. Iškvėpdamas orą, jis atsikrato anglies dvideginio – nuodingų dujų, kurių susikaupimas gali būti žalingas.

    Medicinoje kvėpavimo dažnis – vienas iš keturių gyvybinių rodiklių (kiti – kūno temperatūra, kraujospūdis ir pulsas), naudojamų pagrindinėms organizmo funkcijoms vertinti.

    Sveikas suaugusysis ramybės būsenoje įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę.

    Įprastai suaugęs asmuo įkvepia nuo 12 iki 18 kartų per minutę. Jeigu mažiau arba daugiau, tai jau gali būti užslėptos sveikatos problemos, tokios kaip širdies ar plaučių liga, nerimas, ženklas.

    Kas yra normalu?

    Kvėpavimo dažnis skaičiuojamas esant ramybės būsenos, taigi sėdint, gulint ir net miegant – pagal tai, kiek kartų per minutę pakyla ir nusileidžia krūtinė.

    Sveikas, arba normalus, kvėpavimo dažnis nėra universalus visiems žmonėms skaičius – kiekviename gyvenimo etape jis būna kitoks. Todėl yra skirstomas pagal amžiaus grupes:

    • 1 mėnuo – 30–60 įkvėpimų per minutę.

    • 3–6 mėnesiai – 30–45 įkvėpimai.

    • 6–12 mėnesių – 25–40 įkvėpimų.

    • 1–3 metai – 20–30 įkvėpimų.

    • 3–6 metai – 20–25 įkvėpimai.

    • 6–12 metų – 14–22 įkvėpimai.

    • 12 metų ir daugiau – 12–18 įkvėpimų.

    Nors plaučių funkcija kasmet po truputį mažėja, suaugusiųjų kvėpavimo dažnis su amžiumi paprastai nekinta, jeigu neatsiranda sveikatos problemų.

    Nuo emocijų iki blogų įpročių

    Faktorių, galinčių paveikti kvėpavimo dažnį, yra ne vienas. Dauguma jų akivaizdūs: žmogaus aktyvumo lygis, patiriamas stresas, miegojimo įpročiai, bendra sveikatos būklė, aplinka.

    Psichologiniai veiksniai

    Sveikiems suaugusiesiems krūviai, poilsis ir stresas kvėpavimo dažnį pakeičia tik laikinai.

    Mankšta ir fizinis aktyvumas: tada širdis ir plaučiai priversti darbuotis sunkiau, kad aprūpintų organizmą papildomu deguonimi – dėl to kvėpavimo dažnis didėja.

    Tačiau žmonėms, kurie aerobine fizine (kardio-) veikla užsiima reguliariai, kvėpavimo dažnis esant ramybės būsenos paprastai vėl sumažėja, nes ilsėdamasis kūnas gali efektyviau aprūpinti deguonimi kraujotaką, o šioji – pristatyti deguonį į raumenis.

    Miegas: užmigus kvėpavimo dažnis natūraliai lėtėja ir giliojo miego metu tampa pats lėčiausias. REM (greito akių judėjimo) fazėje kvėpavimas padažnėja ir tampa ne toks reguliarus.

    Stresas: jis, kaip ir stiprios emocijos, gali padažninti kvėpavimą, nes tokios būklės mūsų kvėpavimo takai susitraukia.

    Be to, dėl streso gali išsiskirti hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Jie priverčia širdį plakti smarkiau, taigi ir padažnina kvėpavimą.

    Įdomu tai, kad ilgalaikis stresas ir nerimas gali lemti lėtesnį už normalų širdies raumens susitraukinėjimą.

    Aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai

    Jie irgi daro įtaką kvėpavimo dažniui.

    Rūkymas: rūkant iš plaučių išstumiamas deguonis, todėl nereikėtų stebėtis, kad rūkaliai beveik triskart dažniau nei nerūkantieji skundžiasi dusuliu.

    Be to, išstumtas deguonis nepatenka ten, kur turėtų, – į raumenis ir kitus kūno audinius.

    Antsvoris ir nutukimas: nereikalingų kilogramų turintiems asmenims tikimybė, kad sumažės plaučių funkcija, išauga, o kartu ir grėsmė, kad tai paveiks kvėpavimo dažnį.

    Oro kokybė: oro tarša, pavyzdžiui, kietosiomis dalelėmis, sudirgina plaučius ir sukelia uždegimą. Įsiplieskus uždegimo židiniui organizmas gali pats bandyti pakoreguoti kvėpavimą – jį pagreitinti, kad į plaučius patektų daugiau deguonies ir jis išstumtų anglies dvideginį.

    Aukštis: kadangi dideliame aukštyje oras retesnis, kvėpavimas tampa dažnesnis, nes reikia palaikyti adekvatų deguonies kiekį kraujyje.

    Alkoholis: reguliarus alkoholio vartojimas arba piktnaudžiavimas juo dideliais kiekiais gali sulėtinti kvėpavimą.

    Liga

    Kvėpavimą gali paveikti tiek ūmios, tiek lėtinės ligos. Pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijos sukeltas uždegimas ir gleivių sankaupos gali pasunkinti kvėpavimą, taigi jį padažninti.

    Bet taip pat yra ligų, kurioms būdingas priešingas poveikis – tarkime, skydliaukės sutrikimai arba elektrolitų disbalansas. Jų atvejų kvėpavimas sulėtėja.

    Per greito kvėpavimo ligos

    Atrodytų, koks skirtumas, kiek kartų per minutę įkvėpti oro, – svarbu, kad organizmui jo užtektų. Bet skirtumas yra, ir didelis.

    Dažnesnis arba retesnis kvėpavimas gali įspėti apie užslėptą sveikatos problemą.

    Greitas paviršutiniškas kvėpavimas ir tankesnis už normalų kvėpavimo dažnis vadinamas tachipnėja. Ją gali sukelti deguonies trūkumas arba anglies dioksido perteklius organizme.

    Jeigu kvėpavimas padažnėja, bet po kurio laiko normalizuojasi, tai vadinama praeinančia tachipnėja.

    Staiga paspartinti kvėpavimo dažnį gali pneumonija, astma, skysčių kaupimas plaučiuose (dėl širdies nepakankamumo). O žmonėms, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga arba plaučių fibroze, tachipnėja gali tapti ir nuolatine būkle.

    Į sąrašą negalavimų, galinčių sukelti tachipnėja, taip pat patenka šios ūminės ir lėtinės ligos:

    • Alerginės reakcijos.

    • Nerimo arba panikos sutrikimai.

    • Trombozės (kraujo krešuliai).

    • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

    • Diabetinė ketoacidozė.

    • Pleuros efuzija (skysčio kaupimasis pleuros ertmėje).

    • Plaučių embolija.

    • Sepsis.

    Per lėto kvėpavimo ligos

    Lygiai taip pat, kaip yra kvėpavimą dažninančių ligų, esama ir jį lėtinančių negalavimų.

    Lėtesnis nei normalus kvėpavimo dažnis vadinamas bradipnėja. Su ja siejamos raumenų nervų ligos, pasireiškiančios raumenų silpnumu, arba kai kurios smegenų ligos.

    Tarp kitų būklių, lėtinančių širdies ritmą, taigi ir kvėpavimą, medikai taip pat išskiria:

    • Įkvėptus neurotoksinus (pvz., kaip anglies monoksidą).

    • Galvos traumas (ypač pažeidus apatinę smegenų kamieno dalį ir nugaros smegenis).

    • Hipotireozę (kai skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų).

    Kada kreiptis į gydytoją

    Kai pasidaro sunku kvėpuoti ir pradeda kamuoti dusulys (vadinamoji dispnėja), būtina kreiptis skubios pagalbos.

    Jeigu kvėpavimas dažnas ir pasireiškia bet kuris iš šių simptomų, taip pat nedelsdami skambinkite pagalbos telefonu arba vykite į ligoninės priimamąjį:

    • Pamėlusi arba papilkėjusi oda, nagai, dantenos, lūpos ar sritis aplink akis.

    • Krūtinės skausmai.

    • Krūtinės ląsta su kiekvienų įkvėpimu įtraukiama į vidų (vadinamoji retrakcija).

    • Karščiavimas.

    • Pirmas kartas, kai pasireiškia padažnėjęs kvėpavimas.

    • Simptomai sunkėja.

        Kaip kvėpuoti sveikai

    Reguliaria mankšta stiprinkite plaučius ir gerinkite deguonies pritekėjimą.
    Sveikai maitinkitės ir palaikykite sveiką svorį – taip sumažinsite kvėpavimo sistemai tenkantį krūvį.
    Praktikuokite kvėpavimo pratimus – jie didina plaučių tūrį ir padeda kontroliuoti kvėpavimą.
    Naudokitės streso mažinimo priemonėmis, kaip meditacija ar joga: atsipalaidavusiam kūnui lengviau kvėpuoti.
    Meskite rūkyti, kad išvengtumėte ilgalaikės žalos plaučiams ir bendrai pagerintumėte kvėpavimo funkciją.
    Kiek įmanoma venkite kontaktų su taršalais, smogu, cheminėmis medžiagomis, kad sumažintumėte uždegimo tikimybę ir apsaugotumėte plaučius.
    Kasmet tikrinkitės plaučių sveikatą. Dėl bet kokių kvėpavimo sutrikimų iškart kreipkitės į gydytoją.

  • Atsikratykite namuose esančių aromatinių žvakių. Nedelsiant

    Atsikratykite namuose esančių aromatinių žvakių. Nedelsiant

    Kvapiosios žvakės atrodo kaip nekaltas būdas sukurti jaukumą namuose – jų švelni šviesa ramina, o malonus kvapas padeda sumažinti stresą.

    Tačiau prieš vėl uždegant mėgstamą žvakę verta susimąstyti: ar jos tikrai tokios nepavojingos?

    Naujausi tyrimai rodo, kad vietoje naudos šios žvakės gali prisotinti orą toksiškomis medžiagomis. Norite sužinoti, kuo iš tikrųjų kvėpuojate?

    Kvapiųjų žvakių pavojai

    Pasak Science Alert, kvapiosios žvakės ne tik skleidžia malonų aromatą – jos taip pat keičia jūsų namų oro sudėtį.

    Tyrimai atskleidė, kad degdamos ar įkaisdamos tokios žvakės išskiria lakiuosius organinius junginius, vadinamus terpenais.

    Šios medžiagos reaguoja su ore esančiu ozonu ir sudaro mikroskopines nanodaleles, kurios išlieka ore ir gali patekti į organizmą.

    Iš pirmo žvilgsnio terpenai atrodo nepavojingi, nes jie natūraliai randami gamtoje.

    Tačiau jų dalelės tokios mažos, kad lengvai patenka į kvėpavimo takus.

    Mokslininkai įtaria, kad dėl šių dalelių gebėjimo prasiskverbti į plaučius ir patekti į kraujotaką jos gali didinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų ligų riziką.

    Nors tikslus jų poveikis sveikatai vis dar tiriamas, žinoma, kad kuo mažesnė dalelė, tuo giliau ji gali įsiskverbti į kvėpavimo sistemą.

    Kvapiąsias žvakes sugalvojo senovės egiptiečiai – jie naudojo bičių vašką ir aromatinius aliejus maloniems kvapams kurti ritualuose ir kasdieniame gyvenime.

    Kvapiųjų žvakių pavojus sveikatai

    Gali atrodyti, kad pavojingos tik dūmus skleidžiančios žvakės.

    Jei taip, galbūt pakaktų įsigyti nedūminančių kvapiųjų žvakių? Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad šis sprendimas problemos neišsprendžia.

    Mokslininkai nustatė, kad kenksmingos gali būti ne tik degančios, bet ir vaško žvakės be dagties.

    Tokios žvakės, kurios laikomos saugesne alternatyva, gali išskirti net daugiau kenksmingų medžiagų.

    Taip nutinka todėl, kad jų paviršius įkaista didesniame plote, todėl intensyviau išgaruoja aromatiniai junginiai ir ore padidėja potencialiai pavojingų dalelių koncentracija.

    Vos po 20 minučių kvapiosios žvakės ar vaško lydymo priemonės naudojimo jūsų įkvepiamame ore gali būti milijardai tokių dalelių.

    Jos nematomos, bekvapės, bet gali lengvai įsiskverbti į plaučius ir ten kauptis.

    Galiausiai paaiškėja, kad kvapiosios žvakės ne tik sukuria jaukumą, bet ir pakeičia jūsų namų oro cheminę sudėtį.

    Iš nekenksmingo kvapo šaltinio jos gali tapti nematomu pavojumi sveikatai – ir tai rimta priežastis susimąstyti, ar verta jas toliau naudoti.

    Oro gaiviklių žala

    Mokslininkai taip pat pabrėžė, kad panašią grėsmę kelia ir kiti kvapų šaltiniai.

    Jie rekomenduoja atsargiai naudoti kvapiuosius difuzorius su lazdelėmis, oro gaiviklius ir kitus kvapus skleidžiančius produktus, nes šie taip pat gali prisotinti orą pavojingomis dalelėmis.

    Ką daryti?

    Jei tyrimų rezultatai jus išgąsdino, tiesiog atsikratykite visų kvapiųjų žvakių ir difuzorių.

    Vietoje to stenkitės kuo dažniau vėdinti patalpas – iš to bus daug daugiau naudos (nebent gyvenate prie intensyvaus eismo gatvės).

    Kelios citrusinių vaisių žievelės ar vaza šviežiai skintų gėlių duos tokį pat, bet sveikesnį efektą.

  • 5 ženklai, kad nugaros skausmas nieko gera nežada

    5 ženklai, kad nugaros skausmas nieko gera nežada

    Nugaros skausmai kankina milijonus. Jie sekina, prastina gyvenimo kokybę.

    Jei tikėsime statistika, 64 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų skundžiasi apatinės nugaros dalies, dar 30 proc. – kaklo, pečių ir viršutinės nugaros dalies skausmais. Tautiečių, kuriuos šie skausmai lanko periodiškai, esama dar daugiau.

    Laimė, daugumai pastarųjų pakanka kelias minutes pasimankštinti ar tik pasirąžyti, kad nemalonūs pojūčiai praeitų. Pavojingesni atvejai, kai nugarą skauda ne dėl pačios nugaros ir kalta būna ne kreiva kėdė prie darbo stalo.

    Nugaros skausmai, gydytojų neurochirurgų įspėjimu, gali tapti ir gerokai rimtesnių ligų pranašais. Todėl svarbu nepražiūrėti pagrindinių simptomų, galimai susijusių su sunkesnėmis vidinėmis sveikatos problemomis.

    Neslopstantis skausmas. Jeigu išbandėte visas namuose prieinamas priemones ir vaistus, bet viršutinė nugaros dalis ir toliau nepaliaujamai skauda, medikų teigimu, yra tikimybė, jog kaltas navikas plaučiuose. Mat daugeliu atvejų skausmas nugaros viršuje atlėgsta ar bent sumažėja išgėrus vaistų, pritaikius šilumos ar šalčio terapiją, savigydos priemones. Kai niekas nepadeda, tai jau priežastis susirūpinti. Apie pažengusį plaučių ar kitokios formos vėžį kartais gali byloti kaulų skausmas. Onkologinei plaučių ligai būdingas ir svorio netekimas, krūtinės skausmai, silpnumas – deja, labai dažnai ignoruojami simptomai.

    Neskubėkite pulti į paniką. Tačiau jeigu nugaros skausmas atsisako trauktis, labai svarbu, kad patikrintų specialistas.

    Šono skausmas. Inkstų akmenligės skausmai, daugelio juos patyrusiųjų vertinami kaip „tikra agonija“, dažnai juntami viršutinėje nugaros dalyje. Kiti juos išduodantis ženklai – šono ir nugaros skausmai po šonkauliais, nemalonūs pojūčiai šlapinantis.

    Silpnumas kojose. Kartu su nugaros skausmu šis simptomas gali įspėti apie neurologinę problemą.

    Skausmas, plintantis į nugarą iš krūtinės. Kaltas gali būti kostochondritas – šonkaulius ir krūtinkaulį jungiančių kremzlių uždegimas. Jis išsivysto dėl fizinių krūvių (dažnai keliant sunkius daiktus), kvėpavimo takų infekcijų, krūtinės traumų.

    Skausmas giliai įkvėpus. Toks skausmas, juntamas nugaroje kvėpuojant, gali būti plaučių embolijos ženklas – būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.