Žyma: pavojus

  • Universalios padangos visus metus: patogu, bet ar tikrai verta?

    Universalios padangos visus metus: patogu, bet ar tikrai verta?

    Du padangų komplektai, eilės servise pavasarį ir rudenį, ratų sandėliavimas, papildomos išlaidos. Nenuostabu, kad vis daugiau vairuotojų susimąsto: gal užtektų vieno universalių, arba visų sezonų, padangų komplekto?

    Šiuolaikinės universalios padangos nebėra tokios, kokios buvo prieš keliolika metų. Geriausi modeliai gali gana saugiai važiuoti ir vasaros karštyje, ir per lietų, ir ant sniego. Tačiau fizikos apgauti nepavyko – viena padanga vis tiek turi atlikti du labai skirtingus darbus.

    Lietuvoje, kur vasarą asfaltas gali stipriai įkaisti, o žiemą per vieną savaitę sulaukiame lietaus, plikledžio, šlapdribos ir sniego, šis kompromisas ypač svarbus.

    Kuo universali padanga skiriasi nuo vasarinės ir žieminės?

    Vasarinė padanga sukurta dirbti esant aukštesnei temperatūrai. Jos gumos mišinys yra standesnis, protektoriaus blokai – tvirtesni, todėl ant sauso ir šlapio asfalto ji paprastai stabdo tiksliau bei geriau reaguoja į vairo judesius.

    Žieminė padanga turi minkštesnį gumos mišinį ir daug smulkių įpjovų – lamelių. Jos padeda padangai išlikti elastingai šaltyje ir „kabintis“ į sniegą.

    Universali padanga mėgina suderinti abi savybes. Jos guma turi išlikti pakankamai minkšta žiemą, bet pernelyg nesuminkštėti vasaros karštyje. Protektoriuje reikia ir žieminių lamelių, ir pakankamai standžių blokų važiavimui sausu asfaltu.

    Todėl universali padanga iš esmės yra kompromisas tarp vasarinės ir žieminės.

    Tik šiais laikais tas kompromisas gali būti visai geras.

    Testai rodo didžiulį skirtumą tarp modelių

    Vokietijos automobilių klubas ADAC 2024 metais išbandė 16 universalių 205/55 R16 dydžio padangų. Pirmą kartą organizacijos universalių padangų teste vienas modelis gavo bendrą įvertinimą „gerai“.

    Tačiau rezultatai kartu parodė ir kitą problemą: šeši modeliai įvertinti patenkinamai, septyni – tik pakankamai, o du apskritai pasirodė prastai.

    Vadinasi, užrašas „All Season“ savaime dar negarantuoja geros padangos.

    Vienas universalus modelis gali puikiai veikti per lietų, bet būti silpnas ant sniego. Kitas – geras žiemą, tačiau vasaros karštyje prasčiau stabdyti ar ne taip tiksliai valdyti automobilį.

    Todėl renkantis tokias padangas ypač verta žiūrėti nepriklausomų testų rezultatus.

    Lietuvoje su universaliomis važiuoti galima

    Lietuvoje lengviesiems automobiliams nuo lapkričio 10-osios iki kovo 31-osios privalomos žiemai skirtos padangos.

    Pagal galiojančius techninius reikalavimus jos gali būti pažymėtos M+S ar atitinkamu žiemos ženklinimu. Tuo laikotarpiu lengvojo automobilio protektoriaus gylis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Šiltuoju metų laiku minimali riba – 1,6 mm.

    Taigi tinkamai pažymėtomis universaliomis padangomis Lietuvoje galima važinėti ištisus metus.

    Tačiau legalu nebūtinai reiškia optimalu.

    Ieškokite kalno su snaige

    Perkant universalias padangas verta ieškoti ne vien užrašo M+S, bet ir simbolio, kuriame pavaizduotos trys kalno viršūnės su snaige.

    Jis vadinamas 3PMSF arba „Alpine“ ženklu.

    Skirtumas svarbus. M+S („Mud + Snow“ – purvas ir sniegas) savaime nepatvirtina, kad padanga išlaikė standartizuotą žieminį bandymą.

    3PMSF ženklą padanga gauna tik atitikusi nustatytus bandymo ant sniego kriterijus. Europos Komisija būtent šį simbolį nurodo kaip ženklą, kad padanga patvirtinta naudoti sudėtingomis sniego sąlygomis.

    Todėl Lietuvos vairuotojui, planuojančiam universaliomis padangomis važinėti ir sausį ar vasarį, 3PMSF būtų vienas svarbiausių pasirinkimo kriterijų.

    Kam universalios padangos tikrai turi prasmę?

    Jos gali būti labai racionalus pasirinkimas vairuotojui, kuris daugiausia važinėja mieste ir pagrindiniais valomais keliais.

    Pavyzdžiui, jei per metus nuvažiuojate 7–10 tūkst. kilometrų, į darbą važiuojate Panevėžio ar kito miesto gatvėmis, o per pūgą ar plikledį automobilį galite palikti kieme, geros universalios padangos gali visiškai tenkinti poreikius.

    Jų privalumai akivaizdūs.

    Nebereikia du kartus per metus keisti padangų, ieškoti vietos antram komplektui, mokėti už montavimą ar ratų saugojimą.

    Dingsta ir vadinamasis pereinamųjų sezonų galvosūkis. Spalį netikėtai pasnigus nereikia jaudintis, kad automobilis dar su vasarinėmis padangomis. Lygiai taip pat balandžio pradžios sniegas nebeužklumpa jau užsidėjus vasarines.

    Lietuvos klimatas universalioms netgi palankėja

    Pastaraisiais metais nemaža dalis žiemos Lietuvoje praeina esant temperatūrai netoli nulio. Vairuotojai dažnai važiuoja ne sniegu, o šlapiu arba sausu asfaltu.

    Tokiose sąlygose geros universalios padangos gali jaustis savo stichijoje.

    Ypač mieste, kur gatvės reguliariai valomos ir barstomos.

    Tačiau Lietuvos žiema nėra vien Vilniaus, Kauno ar Panevėžio centrinės gatvės. Pakanka nuvažiuoti į mažesnį rajoninį kelią ankstų rytą, kad sąlygos visiškai pasikeistų.

    Kada geriau rinktis tikras žiemines?

    Jeigu automobilis būtinas kiekvieną dieną nepriklausomai nuo oro, atskiras žieminių padangų komplektas vis dar yra saugesnis pasirinkimas.

    Ypač jei dažnai važiuojate:

    užmiesčio ir mažesniais keliais, anksti rytais ar naktimis, ten, kur keliai valomi rečiau, daug kilometrų magistralėmis arba regionais, kuriuose dažnesnis sniegas ir plikledis.

    Geros žieminės padangos ekstremalesnėmis žiemos sąlygomis paprastai suteiks daugiau sukibimo atsargos.

    Tai ypač pajuntama ne ramiai važiuojant tiesiai, o tada, kai reikia staigiai stabdyti arba išvengti kliūties.

    Būtent tokiais momentais keli papildomi sukibimo metrai gali tapti svarbiausi.

    Vasarą kompromisas irgi išlieka

    Kartais manoma, kad universalios padangos turi trūkumų tik žiemą. Tačiau kompromisų yra ir vasarą.

    Jų gumos mišinys turi išlikti tinkamas šalčiui, todėl per didelius karščius negali elgtis visiškai taip pat kaip gera vasarinė padanga.

    ADAC bandymai rodo, kad kai kurie universalūs modeliai aukštoje temperatūroje prasčiau reaguoja į vairo judesius, automobilis tampa mažiau tikslus, o ekstremaliuose manevruose saugumo atsarga sumažėja. ADAC

    Jeigu važiuojama ramiai – skirtumas gali būti sunkiai juntamas.

    Tačiau greitai važiuojant magistrale ar prireikus avarinio stabdymo jis tampa svarbesnis.

    O kaip lietus?

    Čia universalių padangų rezultatai labai priklauso nuo konkretaus modelio.

    Kai kurios labai gerai pašalina vandenį ir puikiai stabdo šlapiame kelyje. Kitos gerokai nusileidžia geroms vasarinėms.

    Todėl ant ES padangų etiketės verta pasižiūrėti į sukibimo su šlapia danga klasę.

    Tačiau ir etiketė nepasako visko. Ji neatspindi viso automobilio elgesio posūkiuose, ant sniego, staigiai keičiant juostą ar prasidėjus akvaplanavimui.

    Dėl to nepriklausomi padangų testai yra daug informatyvesni.

    Ar jos iš tikrųjų pigesnės?

    Iš pirmo žvilgsnio – taip.

    Perkate keturias padangas vietoje aštuonių. Nebereikia mokėti už sezoninį permontavimą ir saugojimą.

    Tačiau yra vienas „bet“.

    Naudojant du komplektus kiekvienas jų važiuoja tik pusę metų. Universalios padangos dirba 12 mėnesių per metus, todėl jų kilometražas kaupiasi dvigubai greičiau.

    Jeigu automobilis nuvažiuoja 25–30 tūkst. kilometrų per metus, universalių komplektas gali susidėvėti gana greitai.

    Tokiu atveju ekonominis pranašumas prieš du sezoninius komplektus smarkiai sumažėja.

    Padangų nekeisite, bet ratus vis tiek verta tikrinti

    Vienas pavojus važinėjant visus metus tomis pačiomis padangomis – jos gali būti tiesiog pamirštos.

    Kai padangos keičiamos du kartus per metus, servisas tuo pačiu patikrina jų būklę, slėgį, protektorių ir netolygų dėvėjimąsi.

    Su universaliomis tokio priminimo nebelieka.

    Todėl bent kartą ar du per metus verta patikrinti protektoriaus gylį, slėgį ir ar padangos nesidėvi nevienodai.

    Taip pat naudinga periodiškai sukeisti priekinės ir galinės ašies padangas vietomis, jei tai leidžia automobilio bei padangų gamintojo rekomendacijos.

    3 mm dar nereiškia, kad padanga gera

    Lietuvoje žiemą nustatytas minimalus 3 mm protektoriaus gylis yra teisinė riba, o ne garantija, kad padanga dar puikiai veiks sniege.

    Mažėjant protektoriaus gyliui prastėja galimybės pašalinti vandenį ir šlapdribą, mažėja sukibimas su sniegu.

    Todėl padanga, kuri formaliai dar teisėta, praktikoje gali būti gerokai prastesnė nei nauja.

    Ypač universalioms padangoms tai svarbu: jos turi tinkamai veikti labai skirtingomis sąlygomis iki pat eksploatacijos pabaigos.

    Svarbus ir automobilis

    Universalios padangos nedideliam miesto automobiliui ir galingam, sunkiam visureigiui nėra tas pats.

    Kuo automobilis sunkesnis ir galingesnis, kuo dažniau važiuojama dideliu greičiu, tuo daugiau reikalaujama iš padangos.

    Atskirus vasarinių ir žieminių komplektus dažniau verta rinktis ir tiems, kurie velka priekabą, dažnai važiuoja į užsienį ar žiemą keliauja į kalnus.

    Be to, prieš vykstant į kitą šalį būtina patikrinti ten galiojančius reikalavimus. Tai, kas teisėta Lietuvoje, nebūtinai atitiks, pavyzdžiui, Vokietijos ar kalnuotų Europos šalių žiemos taisykles.

    Taigi – verta ar ne?

    Taip, universalios padangos gali būti visiškai racionalus pasirinkimas Lietuvoje, tačiau ne kiekvienam vairuotojui.

    Jos labiausiai tinka tam, kuris važiuoja palyginti nedaug, daugiausia mieste ir pagrindiniais keliais, vairuoja ramiai ir ekstremaliomis žiemos sąlygomis gali kelionę atidėti.

    Tokiu atveju geros kokybės universalus modelis su 3PMSF ženklu leidžia sutaupyti pinigų, laiko ir išvengti sezoninio padangų keitimo.

    Tačiau žmogui, kuris kasdien nuvažiuoja daug kilometrų, dažnai važinėja nevalytais užmiesčio keliais arba automobilį turi naudoti nepriklausomai nuo pūgos ir plikledžio, saugiau likti prie klasikinės schemos – geros vasarinės vasarą, geros žieminės žiemą.

    Universali padanga jau nebėra prastas sprendimas.

    Tačiau ji vis dar nėra stebuklinga padanga, kuri vienodai geriausiai veikia nuo +30 iki –20 laipsnių.

    Svarbiausia ne tai, kas parašyta ant jos šono, o kaip, kur ir kiek jūs iš tikrųjų važiuojate.

  • Kada nepridegančią keptuvę jau metas keisti?

    Kada nepridegančią keptuvę jau metas keisti?

    Neprideganti keptuvė gali atrodyti apsitrynusi, bet vis dar puikiai tarnauti. Ir atvirkščiai – iš pažiūros beveik naujoje keptuvėje kiaušinienė ima kibti prie dugno.

    Todėl vien keptuvės amžius ar pirmasis įbrėžimas dar nepasako, kad ją būtina išmesti.

    Svarbiausia – kokios būklės yra pati danga ir kaip keptuvė elgiasi gaminant.

    Vienas įbrėžimas – dar ne nuosprendis

    Daugelio nepridegančių keptuvių danga pagaminta iš PTFE – medžiagos, dažnai vadinamos teflonu. Nedidelis paviršinis įbrėžimas savaime nereiškia, kad tokia keptuvė tapo pavojinga.

    Vokietijos federalinis rizikos vertinimo institutas BfR nurodo, kad nuo pažeistos PTFE dangos atsiskyrusios smulkios dalelės organizme nėra suvirškinamos ir pasišalina nepakitusios. Todėl vien dėl kelių negilių įbrėžimų panikuoti nereikia.

    Tačiau situacija kita, jei įbrėžimai gilūs, danga daug kur nusitrynusi, atšokusi ar pro ją jau matyti metalinis pagrindas.

    Tokiu atveju problema ne tiek galimas „apsinuodijimas“, kiek tai, kad apsauginis sluoksnis jau fiziškai suyra ir toliau prastės.

    Tokios keptuvės geriau nebenaudoti.

    Maistas pradėjo kibti? Tai svarbus ženklas

    Vienas aiškiausių nepridegančios dangos susidėvėjimo požymių – maistas ima lipti prie dugno, nors gaminate taip pat kaip anksčiau.

    Vis dėlto prieš nurašant keptuvę verta ją gerai išvalyti. Kartais kaltas ne dangos nusidėvėjimas, o plonas pridegusio aliejaus ir maisto likučių sluoksnis.

    Atvėsusią keptuvę galima pamirkyti šiltame vandenyje su indų plovikliu, o tada nuvalyti minkšta kempine. Metalinių šveistukų, abrazyvinių miltelių ar šiurkščių valymo priemonių geriau vengti – jos gali dar labiau pažeisti dangą.

    Jei po kruopštaus valymo maistas vis tiek nuolat limpa, tikėtina, kad nepridegančios savybės jau gerokai susilpnėjo.

    Pūslės ir atsisluoksniavusi danga – rimtesnis signalas

    Jeigu ant keptuvės paviršiaus atsirado pūslių, danga pradėjo luptis ar atšokinėti gabalėliais, tokia keptuvė jau tikrai artėja prie savo tarnavimo pabaigos.

    Gamykloje neprideganti danga uždedama specialiu technologiniu procesu, todėl namuose jos patikimai „atkurti“ neįmanoma. Įvairūs internete siūlomi tepimo aliejumi ar „dangos atnaujinimo“ metodai tikros PTFE dangos neatstato.

    Jei danga atsisluoksniuoja ar atsidengia metalas, praktiškiausias sprendimas – keptuvę pakeisti.

    Kreivas dugnas – dar viena priežastis keisti keptuvę

    Kartais pati danga atrodo visai neblogai, tačiau keptuvė ant kaitlentės pradeda klibėti, aliejus subėga į vieną pusę, o maistas kepa netolygiai.

    Taip gali nutikti dėl stipraus perkaitinimo, kritimo arba staigaus temperatūros pokyčio – pavyzdžiui, kai labai karšta keptuvė pakišama po šaltu vandeniu.

    Ypač svarbus lygus dugnas naudojant stiklo keramikos ar indukcinę kaitlentę. Jei keptuvė pastebimai išsikraipiusi ir nebesiliečia visu dugnu su kaitviete, ją verta pakeisti.

    Didžiausias priešas – ne įbrėžimai, o perkaitinimas

    Viena dažniausių klaidų – tuščią nepridegančią keptuvę palikti ant stipriai įkaitintos kaitvietės.

    Be maisto ar skysčio ji gali labai greitai pasiekti aukštą temperatūrą. „Health Canada“ rekomenduoja nepridegančių indų nekaitinti tuščių ir nenaudoti jų aukštesnėje nei maždaug 260 °C temperatūroje.

    BfR duomenimis, PTFE danga pradeda irti maždaug ties 360 °C, o tuomet gali išsiskirti sveikatai kenksmingų dujų. Naudojant keptuvę įprastai, tokia temperatūra paprastai nepasiekiama, ypač jei joje yra maisto ar skysčio.

    Todėl saugiausia nepridegančią keptuvę naudoti ant mažos ar vidutinės kaitros ir nepalikti tuščios kaisti be priežiūros.

    O kaip dėl PFAS?

    PTFE priklauso plačiai PFAS medžiagų grupei, todėl nepridegančios keptuvės kartais kelia nerimą. Tačiau čia svarbu neplakti visų PFAS į vieną grupę.

    JAV Maisto ir vaistų administracija FDA nurodo, kad PTFE tipo danga keptuvėje yra stipriai polimerizuota ir tvirtai susieta su paviršiumi, todėl į maistą gali patekti tik nereikšmingi tokių medžiagų kiekiai.

    Didžiausia reali rizika atsiranda ne naudojant tvarkingą keptuvę įprastai, o ją stipriai perkaitinus.

    Ar yra nustatytas keptuvės „galiojimo laikas“?

    Ne. Nėra taisyklės, kad nepridegančią keptuvę būtina keisti kas dvejus, trejus ar penkerius metus.

    Jos tarnavimo laikas priklauso nuo naudojimo dažnumo, kaitros, naudojamų įrankių ir plovimo būdo. Retai ir atsargiai naudojama keptuvė gali tarnauti ilgiau už kasdien ant maksimalios kaitros naudojamą.

    Todėl verta žiūrėti ne į pirkimo datą, o į būklę.

    Trumpai: kada keptuvę jau verta keisti?

    Keitimas pagrįstas, jei danga pradeda luptis ar pūslėtis, matyti metalas, yra daug gilių pažeidimų, po kruopštaus valymo maistas nuolat limpa arba dugnas stipriai deformuotas.

    Jei yra tik keli nedideli paviršiniai įbrėžimai, danga nesilupa, dugnas lygus, o maistas nepridega, vien dėl keptuvės amžiaus jos išmesti nereikia.

  • Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštis gali nepastebimai sugadinti vaistus: kur juos laikyti vasarą

    Karštą vasaros dieną apie namų vaistinėlę dažniausiai nė nesusimąstome. Tabletės guli spintelėje, sirupai – lentynoje, o nuolat vartojami vaistai neretai keliauja kartu automobilyje ar rankinėje.

    Tačiau aukšta temperatūra, tiesioginiai saulės spinduliai ir drėgmė gali paveikti vaistų stabilumą. Pavojingiausia tai, kad iš išvaizdos ne visada galima suprasti, jog preparatas jau nukentėjo nuo netinkamų laikymo sąlygų.

    Todėl vasarą verta ne tik patikrinti vaistų galiojimo laiką, bet ir pasižiūrėti, kokioje temperatūroje jie turi būti laikomi.

    25 laipsniai – dažna, bet ne universali riba

    Ant daugelio vaistų pakuočių galima rasti nurodymą laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje. Tačiau tai nėra visiems vaistams galiojanti taisyklė.

    Europos vaistų agentūra (EMA) pabrėžia, kad kiekvieno preparato laikymo sąlygos nustatomos pagal jo stabilumo tyrimų duomenis. Vienus vaistus leidžiama laikyti įprastomis kambario sąlygomis, kitiems nustatoma konkreti temperatūros riba, o dar kiti turi būti laikomi šaldytuve – paprastai 2–8 °C temperatūroje.

    Todėl svarbiausia taisyklė labai paprasta: vadovaukitės ne bendra rekomendacija, o konkretaus vaisto pakuotės lapeliu.

    Lietuvoje registruotų vaistų pakuočių lapelius galima rasti ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) vaistų paieškos sistemoje. Tarnyba taip pat rekomenduoja prieš vartojant vaistą perskaityti jo lapelį, nes jame pateikiama svarbi informacija apie vartojimą ir atsargumo priemones.

    Automobilis – viena blogiausių vietų vaistams

    Ypač rizikinga vasarą vaistus palikti automobilyje.

    Net jeigu lauke nėra ekstremalaus karščio, saulėje stovinčio automobilio salonas gali labai greitai įkaisti. Todėl daiktadėžė, bagažinė ar ant sėdynės paliktas krepšys nėra tinkama vieta vaistams laikyti ilgesnį laiką.

    Tai ypač svarbu preparatams, kuriems nustatyta konkreti temperatūros riba.

    Pavyzdžiui, kai kurių Lietuvoje vartojamų insulinų pakuotės lapeliuose tiesiogiai nurodoma saugoti juos nuo tiesioginio karščio ir saulės. Nepradėti naudoti insulino švirkštikliai dažniausiai laikomi 2–8 °C temperatūroje, tačiau pradėto naudoti preparato sąlygos priklauso nuo konkretaus produkto.

    Insulino negalima nei perkaitinti, nei užšaldyti

    Insulinas – vienas geriausių pavyzdžių, kodėl negalima visiems vaistams taikyti vienos taisyklės.

    Pavyzdžiui, „Lantus“ nepradėtus naudoti švirkštiklius nurodoma laikyti šaldytuve 2–8 °C temperatūroje. Tačiau naudojamas švirkštiklis gali būti laikomas iki keturių savaičių ne aukštesnėje kaip 30 °C temperatūroje ir jo jau nerekomenduojama dėti atgal į šaldytuvą.

    Kitų insulinų sąlygos gali skirtis. Pavyzdžiui, kai kuriuos naudojamus preparatus leidžiama laikyti iki 28 dienų žemesnėje nei 30 °C temperatūroje, kitų naudojimo laikas gali būti ilgesnis.

    Yra ir kita kraštutinė klaida – norint apsaugoti vaistą nuo karščio jį per daug atšaldyti. Insulino negalima užšaldyti, taip pat nereikėtų jo glausti prie šaldymo elemento ar šaldiklio sienelės.

    Tad keliaujant su tokiu vaistu termokrepšis gali būti naudingas, tačiau pats preparatas neturėtų tiesiogiai liestis su ledo paketais.

    Ar sirupus ir lašus vasarą reikia dėti į šaldytuvą?

    Nebūtinai.

    Tai viena svarbiausių pataisų, palyginti su internete dažnai pateikiamais patarimais. Sirupas, lašai ar kitas skystas vaistas savaime nėra skirtas laikyti šaldytuve.

    Kai kuriems skystiems preparatams šaldytuvas būtinas, kitiems – leidžiamas, o dar kitų atšaldyti apskritai nerekomenduojama.

    EMA nurodo, kad preparatų laikymo sąlygos po atidarymo, praskiedimo ar paruošimo turi būti nustatytos konkretaus vaisto stabilumo tyrimais ir įrašytos jo informaciniuose dokumentuose.

    Todėl logika „vasara – vadinasi, viską į šaldytuvą“ gali pridaryti ne mažiau žalos nei karštis.

    Vonios kambario spintelė – irgi ne pati geriausia vieta

    Daugelyje namų vaistai laikomi vonios kambaryje. Patogu, tačiau čia dažnai svyruoja temperatūra ir padidėja oro drėgnumas.

    Drėgmei jautriems preparatams gamintojai gali nurodyti juos laikyti sandariai uždarytus arba originalioje pakuotėje. Šviesai jautrius vaistus rekomenduojama saugoti nuo šviesos ir taip pat neperkelti į kitą tarą.

    Daugeliu atvejų namų vaistinėlei tinkamesnė sausa, nuo tiesioginės saulės apsaugota spintelė miegamajame, koridoriuje ar kitame mažiau įkaistančiame kambaryje.

    Virtuvėje reikėtų vengti spintelių šalia orkaitės, viryklės, radiatorių ar kitų šilumą skleidžiančių prietaisų.

    Originali pakuotė – ne vien dėl tvarkos

    Tabletes patogu susidėti į savaitines dėžutes, tačiau likusius vaistus verta laikyti gamintojo pakuotėje.

    Ji gali saugoti preparatą nuo drėgmės ar šviesos, o kartu išlieka svarbi informacija: pavadinimas, stiprumas, serijos numeris ir tinkamumo laikas.

    Ypač nereikėtų be reikalo išspausti tablečių iš lizdinių plokštelių ir ilgai laikyti palaidų – gamintojo pakuotė yra vaisto apsaugos dalis.

    Kaip suprasti, kad vaistas galėjo nukentėti?

    Kartais pokyčiai matomi plika akimi. Vertėtų sunerimti, jeigu:

    • tabletės pakeitė spalvą, pradėjo trupėti ar tapo neįprastai minkštos;
    • kapsulės sulipo, deformavosi ar iš jų pradėjo tekėti turinys;
    • tirpalas, kuris turėtų būti skaidrus, tapo drumstas, pakeitė spalvą ar jame atsirado dalelių;
    • pasikeitė preparato kvapas, konsistencija arba atsiskyrė jo sluoksniai.

    Tačiau normali išvaizda dar negarantuoja, kad netinkamai laikytas preparatas išliko tinkamas vartoti. Vaisto stabilumo pokyčių ne visada galima pamatyti.

    Jeigu vaistas ilgai gulėjo įkaitusiame automobilyje ar kitoje vietoje, kur temperatūra aiškiai viršijo pakuotės lapelyje nustatytą ribą, saugiausia pasitarti su vaistininku. Tai ypač svarbu vartojant insuliną ar kitus vaistus, kurių dozės tikslumas ir veiksmingumas yra kritiškai svarbūs.

    Penkios taisyklės namų vaistinėlei vasarą

    Patikrinkite pakuotės lapelį. Būtent jame nurodytos konkretaus vaisto laikymo sąlygos.

    Nepalikite vaistų automobilyje. Ypač saulėje ar ilgesniam laikui.

    Saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės. Palangė ar karšta vonios kambario spintelė – prastas pasirinkimas.

    Nedėkite vaisto į šaldytuvą vien todėl, kad namuose karšta. Šaldytuve laikykite tik tuos preparatus, kuriems tai nurodyta.

    Neužšaldykite šaldytuve laikomų vaistų. Preparatas neturi liestis su šaldymo elementais, jei jo instrukcijoje nenurodyta kitaip.

    Ką daryti su vaistu, kuriuo abejojate?

    Jeigu nežinote, ar perkaitintas preparatas dar tinkamas, geriau neeksperimentuoti. Vaistininkas gali patikrinti konkretaus vaisto pakuotės lapelyje ir gamintojo informacijoje nurodytas laikymo sąlygas.

    O jei preparatas nebetinkamas vartoti, jo nereikia mesti į buitinių atliekų konteinerį ar pilti į kanalizaciją.

    Lietuvoje pasibaigusio galiojimo ir nebereikalingus vaistus gyventojai gali nemokamai pristatyti į bet kurią visuomenės vaistinę – vaistinės privalo juos priimti.

    Karštis nebūtinai akimirksniu pavers vaistą netinkamu, tačiau ilgalaikis netinkamos temperatūros, drėgmės ar šviesos poveikis gali pakeisti jo stabilumą. Todėl vasarą namų vaistinėlei verta skirti vos kelias minutes: patikrinti, kur ji laikoma, perskaityti jautresnių preparatų laikymo sąlygas ir iš automobilio parsinešti ten užmirštus vaistus.

    Svarbiausias orientyras – ne termometras už lango, o konkretaus vaisto pakuotės lapelis.

  • Ar galima valgyti patamsėjusį bananą

    Ar galima valgyti patamsėjusį bananą

    Ar žinote, kodėl bananas laikui bėgant tamsėja?

    Tai vyksta todėl, kad vaisiaus viduje krakmolas palaipsniui virsta cukrumi, o žievėje prasideda cheminė reakcija su oru, dėl kurios atsiranda rudos dėmės.

    Ir dažnai kyla klausimas: ar galima valgyti bananą su juodomis dėmėmis?

    Ar galima valgyti pernokusią bananą

    Tamsus bananas yra valgomas ir jokių ypatingų baimių neturėtų sukelti.

    Patamsėjimas vyksta todėl, kad krakmolas viduje virsta cukrumi, o minkštimas tampa minkštas ir saldus.

    Tokie bananai savaime nėra kenksmingi, tačiau juose yra daugiau cukraus, todėl sergantiems diabetu juos geriau vartoti atsargiai.

    Jei banano žievė tampa visiškai juoda, jo jau nerekomenduojama valgyti šviežio.

    Jis gali pradėti fermentuotis ir skleisti silpną alkoholio kvapą.

    Viename labai pernokusiame vaisiuje gali susidaryti iki apytiksliai 0,5 gramo alkoholio, todėl tokio banano valgyti įprastai nepatariama.

    Tuo tarpu patamsėję bananai puikiai tinka įvairiems kulinarijos gaminiams: juos galima sugrūsti ir paruošti naminius ledus be cukraus, įmaišyti į kokteilį, iškepti keksiuką arba paruošti košę.

    Taip vaisius nebus išmestas, o saldumas ir aromatas tik sustiprės.

    Kada nevalgyti juodo banano

    Kartais bananas tampa tokio tamsumo, kad jį galima laikyti sugedusiu ir pavojingu sveikatai.

    Štai kada bananas gali sukelti sveikatos problemų:

    • Jei matomas pelėsis arba jaučiamas keistas kvapas. Jeigu vaisius nemaloniai kvepia, žievėje ar minkštime yra pelėsio, valgyti pavojinga.
    • Virškinimo problemos. Labai prinokę bananai sunkiai virškinami, ypač esant gastritui ar skrandžio opai.
    • Jei bananas virto juoda koše ir iš jo teka sultys — jo valgyti negalima, nes tai irimo požymis.

     

  • Ar mikrobangų krosnelė sunaikina naudingas medžiagas maiste?

    Ar mikrobangų krosnelė sunaikina naudingas medžiagas maiste?

    Mikrobangų krosnelė jau seniai tapo nepakeičiamu virtuvės pagalbininku.

    Ji išgelbsti tada, kai nėra noro stovėti prie viryklės – vos per kelias minutes šaltą pietų likutį paverčia karšta vakariene.

    Tačiau kartu su patogumu atsirado ir abejonių: ar tiesa, kad mikrobangos „žudo“ vitaminus ir daro maistą kenksmingą?

    Daugelis iki šiol žvelgia į „mikrobangę“ įtariai, tarsi į mažą spintelę su radiacija.

    Tad metas išsiaiškinti – ar ji tikrai naikina naudingas medžiagas, ar vis dėlto tai tik mitai, kilę iš senų baimių.

    Kaip veikia mikrobangų krosnelė

    Įdomus faktas: iš pradžių mikrobangos buvo naudojamos radarų sistemose, o ne maisto ruošimui.

    Į virtuvę ši technologija atkeliavo tik XX a. šeštajame dešimtmetyje.

    Pirmiausia mikrobangų krosnelės išpopuliarėjo JAV, o Sovietų Sąjungoje jos egzistavo, bet buvo sunkiai prieinamos.

    Kai mikrobangų krosnelės tapo plačiai paplitusios, žmonės ėmė svarstyti, kas iš tiesų vyksta su maistu, kai jis „įšyla iš vidaus“.

    Pirmieji tyrimai parodė, kad jokių stebuklų čia nėra – mikrobangos tiesiog priverčia vandens, riebalų ir cukrų molekules vibruoti, o nuo šio judėjimo maistas įkaista.

    Kitaip tariant, mikrobangų krosnelė neveikia radiacijos principu, kaip daugelis manė – radiacija čia visai ne prie ko.

    Ar mikrobangų krosnelė gadina maistą?

    Gerai, maistas nevirsta „mutantu“. Bet gal jis tampa mažiau naudingas?

    Mokslininkai jau daugybę kartų tikrino, kaip mikrobangos veikia vitaminus.

    2009 m. atlikta plataus masto tyrimų apžvalga parodė, kad, lyginant mikrobangų krosnelę ir įprastą viryklę, skirtumas išsaugant maisto naudingąsias savybes – minimalus.

    Žinoma, dalis vitaminų vis tiek suyra, nes bet kokia terminė apdorojimo forma naikina, pavyzdžiui, vitaminą C ar kai kuriuos B grupės vitaminus.

    Tačiau mikrobangų krosnelė jų nesunaikina labiau nei keptuvė ar puodas su verdančiu vandeniu.

    Įdomiausia, kad kai kuriais atvejais mikrobangų krosnelė netgi padeda išsaugoti daugiau naudingų medžiagų nei virimas.

    Kinijos mokslininkai palygino penkis brokolių gaminimo būdus: virimą, kepimą, garinimą, kepimą su vėlesniu virimu ir mikrobangų kaitinimą.

    Paaiškėjo, kad virimas sunaikino daugiausia vitamino C – daugiau nei 30 proc., o mikrobangų krosnelėje jo netekta tik apie 16 proc.

    Kokią indų rūšį rinktis mikrobangų krosnelei

    Tačiau yra vienas niuansas – indai.

    Žymėjimas „tinka mikrobangų krosnelei“ reiškia tik tai, kad plastikas neišsilydys, bet ne tai, kad jis visiškai saugus.

    Naujausi tyrimai rodo, kad kaitinant kai kurie plastikiniai indai išskiria milijardus mikroplastiko dalelių.

    Todėl maistą geriau šildyti stikliniuose arba keraminiuose induose – tai nekeičia maisto skonio ir yra saugiau sveikatai.

    Išvada

    Atsakymas paprastas: mikrobangų krosnelė nenaikina vitaminų ir nepaverčia maisto kenksmingu.

    Viskas priklauso nuo to, ką ir kaip ruošiate.

    Jei neperkaitinate maisto ir vengiate abejotinos kokybės plastiko, patiekalai iš mikrobangų krosnelės išlaiko didžiąją dalį naudingų savybių.

    Tad drąsiai šildykite pietus – pasakos apie „negyvą maistą“ jau seniai liko praeityje.

  • Prieš sodinant: augalai, nuodingi šunims

    Prieš sodinant: augalai, nuodingi šunims

    Atėjus daržininkystės sezonui, daugelis mūsų keliaus į sodybas ar sodus kartu su savo ištikimais keturkojais draugais.

    Šunys – itin smalsūs gyvūnai, ir jų susidomėjimas aplinka kartais gali baigtis nemalonumais, ypač jei jie paragauja ko nors netinkamo.

    Kai kurie augalai, atrodantys visiškai nepavojingi, iš tikrųjų gali būti nuodingi mūsų augintiniams.

    Vieni sukelia tik lengvą virškinimo sutrikimą, kiti gali pažeisti širdį, kepenis, inkstus, nervų sistemą ar net baigtis mirtimi.

    Todėl svarbu žinoti, kurie augalai pavojingi šunims, kaip atpažinti apsinuodijimo požymius ir ką daryti nelaimės atveju.

    Kokie augalai yra toksiški šunims?

    Nors nuodingų augalų sąrašas itin ilgas, pateikiame dažniausiai pasitaikančius ir pavojingiausius.

    Gėlės, kurių nereikėtų sodinti, jei turite šunį:

    Narcizai – sukelia vėmimą, seilėtekį, viduriavimą, traukulius, o sunkesniais atvejais – širdies ritmo sutrikimus ir kvėpavimo pokyčius.

    Pakalnutės ir rusmenės – gali lemti vėmimą, viduriavimą, aritmiją, silpnumą, traukulius ar net komą.

    Amariliai – sukelia vėmimą, viduriavimą, apatiją, seilėtekį ir drebėjimą.

    Chrizantemos ir ramunės – sukelia vėmimą, viduriavimą, koordinacijos sutrikimus, odos dirginimą.

    Tulpės ir hiacintai – vėmimas, viduriavimas, virškinamojo trakto kraujavimas, seilėtekis, širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo problemos, drebėjimas.

    Lelijos (ypač kalijos) – gali sukelti burnos gleivinės tinimą, stiprų seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus. Kai kurios lelijos yra saugios šunims, tačiau verta pasidomėti prieš sodinant.

    Rudeniniai krokai – ypač pavojingi: be vėmimo ir viduriavimo, gali sukelti kepenų, inkstų pažeidimus, slopinti kaulų čiulpų veiklą, apsunkinti kvėpavimą.

    Krūmai, keliantys grėsmę šunims:

    Oleandras – vienas pavojingiausių augalų! Net mažas gabalėlis gali sukelti vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus, silpnumą, traukulius, komą.

    Azalijos ir rododendrai – gali sukelti vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, širdies veiklos sutrikimus, apatiją.

    Plunksninė vyšnia (Prunus pensylvanica) – vėmimas, viduriavimas, silpnumas, kvėpavimo sutrikimai, traukuliai.

    Bukas – skatina vėmimą, kvėpavimo sutrikimus, traukulius, gali sukelti staigią mirtį dėl širdies veiklos sutrikimo.

    Medžiai ir palmės, pavojingos šunų sveikatai:

    Sago palmė (Metroxylon sagu) – labai toksiška, ypač jos sėklos – mirtinai pavojingos net ir mažomis dozėmis. Sukelia vėmimą, viduriavimą, vidinį kraujavimą, kepenų nepakankamumą, komą.

    Kiniškas citrinmedis – sukelia vėmimą, viduriavimą, seilėtekį, silpnumą, traukulius.

    Kambariniai augalai, nesaugūs šunims:

    Difenbachija – sukelia stiprų burnos ir gerklės tinimą, seilėtekį, vėmimą, rijimo sutrikimus; gyvūnas gali uždusti.

    Paprastoji gebenė (gebenė lipikė) – vėmimas, viduriavimas, seilėtekis.

    Sansevjera – nors mažiau pavojinga, vis tiek gali sutrikdyti virškinimą.

    Kalankė – sukelia vėmimą, viduriavimą, širdies ritmo sutrikimus.

    Apsinuodijimo požymiai

    Pirmieji apsinuodijimo požymiai gali pasireikšti jau po 30 minučių ar po kelių valandų. Atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

    Vėmimas, viduriavimas, seilėtekis – dažniausi požymiai.

    Silpnumas, drebulys, traukuliai – gali rodyti nervų sistemos pažeidimus.

    Širdies ritmo sutrikimai, kvėpavimo sunkumai – reikalauja skubios pagalbos.

    Gelta, kraujas šlapime – kepenų ir inkstų pažeidimo ženklai.

    Ką daryti, jei šuo suėdė nuodingą augalą?

    Net jei augintinis suėdė tik mažą nuodingo augalo kiekį, pavojus vis tiek gali būti labai rimtas. Pavyzdžiui, vienos sėklos nuo sagos palmės pakanka sukelti mirtiną apsinuodijimą.

    Veiksmų planas:

    Pastebėjus, kad šuo suėdė pavojingą augalą – nedelskite ir kreipkitės į veterinarą, nelaukite simptomų.

    Nepanikuokite, bet veikite greitai – kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnė prognozė.

    Išsaugokite augalo pavyzdį – galite jį pasiimti pas veterinarą arba parodyti nuotrauką – tai padės diagnozei.

    Neskatinkite vėmimo patys! Tai gali pabloginti situaciją. Tik veterinaras gali nuspręsti, ar reikalingas vėmimo sukėlimas, skrandžio plovimas ar infuzijos.

    Kaip apsaugoti šunį sode ar sodyboje?

    Paprasčiausias būdas – nesodinti ir nelaikyti nuodingų augalų namuose ar kieme. Rinkitės dekoratyvinius augalus, kurie yra saugūs šunims.

    Venkite vietų, kur gali augti toksiški augalai.

    Vedžiokite šunį su pavadėliu ir antsnukiu, ypač nepažįstamoje aplinkoje.

    Jei antsnukio nenaudojate – išmokykite komandą „Fu!“, kad galėtumėte laiku sustabdyti pavojingą veiksmą.

    Net jei jūsų šuo niekada nerodė susidomėjimo augalais – rizika visada egzistuoja. Geriausia prevencija – žinios ir saugi aplinka.

    Rūpinkitės savo augintiniais, ir tegul jūsų sodas jiems būna saugi oazė!

  • Kokia pelėsio spalva laikoma pavojingiausia sveikatai?

    Kokia pelėsio spalva laikoma pavojingiausia sveikatai?

    Pelėsis – vienas iš dažniausių ir nepastebimiausių sveikatos priešų.

    Jis gali atsirasti bet kokiose patalpose, kuriose yra padidėjusi drėgmė.

    Grybelį galima aptikti ant sienų, lubų, tapetų, medžio ir baldų.

    Pelėsis neretai susiformuoja ir ant ilgai laikomų maisto produktų.

    Kai kurios grybelių rūšys yra nekenksmingos ir netgi vartojamos maiste, kaip, pavyzdžiui, sūryje „Camembert“, tačiau yra ir tokių, kurios gali sukelti rimtų sveikatos problemų, įskaitant net vėžį. Apytiksliai įvertinti pelėsio pavojingumą galima pagal jo spalvą.

    Kuo pavojingas pelėsis?

    Pelėsis – tai speciali grybų rūšis, kuri dauginasi sporomis. Šios mikroskopinės dalelės lengvai pasklinda ore ir, įkvėpus, gali patekti į kvėpavimo takus.

    Dažnai tai sukelia alergines reakcijas: slogą, ašarojimą, akių niežėjimą, kosulį ir odos bėrimus.
    Be to, pelėsis gali sukelti lėtines kvėpavimo takų ligas, tokias kaip astma ir bronchitas. Kai kurios pelėsio rūšys išskiria mikotoksinus – medžiagas, kurios nuodija organizmą ir veikia vidaus organų veiklą.

    Ypač pavojingas pelėsis yra žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, nes gali sukelti plaučių uždegimą ir kitas komplikacijas.
    Kuo ilgiau žmogus yra veikiamas pelėsio, tuo didesnė sunkių ligų rizika.

    Reguliarus kontaktas su pelėsiu gali smarkiai susilpninti organizmą, o kai kuriais atvejais net sukelti vėžį.

    Koks pelėsis yra pavojingiausias?

    Pelėsio rūšies tiksliai nustatyti vien pagal spalvą nepavyks, nes skirtingos grybelių rūšys gali būti tos pačios spalvos. Tačiau spalva gali suteikti užuominų apie galimą pavojų.

    Juodasis pelėsis – pavojingiausias

    Vienas dažniausiai namuose aptinkamų yra juodasis pelėsis. Jis atsiranda blogai vėdinamose, drėgnose patalpose – ant sienų, lubų, baldų, gipskartonio.
    Pavojingiausias yra juodasis pelėsis Stachybotrys, nes jis išskiria labai toksiškus mikotoksinus. Šis grybelis mėgsta drėgnas vietas ir dažnai atsiranda ant celiuliozės turinčių medžiagų, tokių kaip gipskartonis, tapetai.

    Jis gali sukelti stiprų galvos skausmą, silpnumą, pykinimą, kvėpavimo takų sudirginimą ir net nervų sistemos pažeidimus.
    Mažiau pavojingas yra juodasis pelėsis Aureobasidium, dažnai randamas vonios kambariuose ir dušo patalpose. Tačiau jis vis tiek gali sukelti alergines reakcijas ir odos dirginimą.

    Mėlynasis pelėsis – potencialiai pavojingas

    Mėlynasis pelėsis dažniausiai aptinkamas ant maisto produktų ir sienų. Nors kai kurie mano, kad jis nekenksmingas, iš tikrųjų jis taip pat gali kelti grėsmę.
    Pavyzdžiui, grybelis Penicillium, iš kurio buvo išgautas pirmasis antibiotikas, buityje gali būti pavojingas – jo sporų įkvėpimas gali sukelti alergines reakcijas ir kvėpavimo takų ligas.

    Kai kurios šio grybelio rūšys gamina mikotoksinus, kurie neigiamai veikia kepenis ir inkstus.
    Be to, grybelis Aspergillus gali sukelti aspergilozę – infekcinę ligą, pažeidžiančią plaučius ir kitus vidaus organus.

    Sunkiais atvejais, ypač žmonėms su silpnu imunitetu, ši infekcija gali būti mirtina.

    Žaliasis pelėsis – dažniausiai pasitaikantis

    Žaliasis pelėsis dažniausiai randamas namuose – ant sienų, medinių paviršių, tekstilės ir maisto produktų.

    Jis gali veistis ant medinių paviršių, minkštų baldų ir net vandentiekio vamzdžių viduje.
    Žalią spalvą gali turėti ir minėtieji Penicillium bei Aspergillus grybai.

    Be to, dažnai aptinkamas Cladosporium grybelis, kuris gali sukelti kosulį, akių dirginimą, slogą, odos bėrimus.

    Jis žinomas savo atsparumu – šio grybelio sporos buvo aptiktos net Černobylio radiacijos zonoje! Apskritai, daugelis pelėsių rūšių gali atlaikyti radiacijos dozes, kurios žmonėms būtų mirtinos.

    Ką daryti, jei atsirado pelėsis?

    Jei pastebėjote pelėsį savo namuose, būtina imtis skubių veiksmų:

    • Nustatykite drėgmės šaltinį – pašalinkite nuotėkius, užtikrinkite gerą vėdinimą.
    • Išvalykite užkrėstus paviršius – naudokite acto, vandenilio peroksido ar specialias pelėsio naikinimo priemones.
    • Neleiskite sporoms pasklisti ore – prieš valydami, paviršius sudrėkinkite.
    • Jei pelėsis įsiskverbė giliai į baldus ar apdailą, gali tekti šiuos elementus pakeisti.
    • Jei pelėsis išplito plačiai, geriausia kreiptis į specialistus.

    Kaip išvengti pelėsio atsiradimo?

    Geriausia kovos su pelėsiu priemonė – jo prevencija:

    • Palaikykite oro drėgmę ne didesnę nei 50%.
    • Reguliariai vėdinkite patalpas, ypač vonios kambarius ir virtuves.
    • Drėgnose patalpose naudokite oro sausintuvus.
    • Laikykite švarą ir šalinkite organinius likučius, ant kurių gali augti grybelis.

    Išvada

    Pavojingiausia pelėsio rūšis yra juodasis Stachybotrys, nes jis išskiria itin toksiškus junginius, galinčius sukelti sunkias ligas.

    Tačiau kiti pelėsiai, tokie kaip Aspergillus, Penicillium ir Cladosporium, taip pat gali būti pavojingi, ypač žmonėms su silpnu imunitetu ar lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis.