Žyma: patarimai

  • Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Vonios kambarį valome, kriauklę šveičiame, unitazą dezinfekuojame, o štai dušo užuolaida neretai lieka pamiršta. Atrodo, kas jai gali nutikti – juk kasdien ją skalauja vanduo ir prausimosi priemonės.

    Tačiau mokslininkai įspėja: ant nuolat drėgnos užuolaidos gali susikaupti ištisos mikroorganizmų bendruomenės.

    Tad kaip dažnai ją reikėtų skalbti ir ar tikrai dėl bakterijų verta nerimauti?

    Mokslininkus nustebino tai, ką rado ant užuolaidų

    Dar 2004 metais JAV mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kas gyvena ant paprastų dušo užuolaidų. Jie ištyrė vinilines užuolaidas, kurios namų ūkiuose buvo naudojamos ilgiau nei pusmetį.

    Rezultatai atskleidė netikėtą mikroorganizmų įvairovę. Mokslininkai aptiko 117 skirtingų bakterijų DNR sekų, rodančių, kad ant užuolaidų susiformuoja sudėtingos bakterijų bendruomenės.

    Tarp dažniau aptiktų mikroorganizmų buvo Sphingomonas ir Methylobacterium genčių bakterijos. Jų galima rasti vandenyje, dirvožemyje ir kitose drėgnose aplinkose.

    Tačiau išsigąsti nereikėtų. Bakterijų DNR aptikimas dar nereiškia, kad visos jos gyvos ar pavojingos žmogui.

    Kodėl dušo užuolaida taip greitai apsineša?

    Dušo užuolaidai vonios kambaryje tenka ne pats maloniausias vaidmuo. Ant jos nuolat patenka vandens lašeliai, muilo, šampūno ir dušo želės likučiai, odos dalelės.

    Visa tai sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Ypač greitai nešvarumai kaupiasi apatinėje užuolaidos dalyje, kuri dažnai liečiasi prie vonios krašto ar dušo padėklo.

    Dar viena probleminė vieta – klostės. Jeigu po maudynių užuolaida sustumiama į vieną pusę ir paliekama susiglamžiusi, drėgmė jose išsilaiko gerokai ilgiau.

    Ilgainiui ant paviršiaus gali susiformuoti vadinamoji bioplėvelė – plonas mikroorganizmų ir jų išskiriamų medžiagų sluoksnis. Jis dažnai būna slidus, sunkiai nusiplauna ir gali atrodyti kaip paprastos muilo nuosėdos.

    Ar tokia užuolaida pavojinga sveikatai?

    Gera žinia ta, kad daugumai sveikų žmonių ant dušo užuolaidos gyvenančios bakterijos didelės grėsmės nekelia.

    JAV Klivlando klinikos šeimos medicinos gydytojas Jeffrey Brownas aiškina, kad tikimybė sveikam žmogui susirgti dėl nešvarios dušo užuolaidos yra nedidelė.

    Vis dėlto atsargesni turėtų būti žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, po organų transplantacijos ar gydomi chemoterapija.

    Dėmesio verta ir pelėsio problema. Drėgname vonios kambaryje jis gali augti ne tik ant užuolaidų, bet ir plytelių siūlėse, ant lubų ar sienų. Pelėsis gali dirginti kvėpavimo takus, sukelti alerginių reakcijų, ypač jautresniems žmonėms.

    Svarbu suprasti, kad moksliniai tyrimai neįrodė, jog įprastos dušo užuolaidos dažnai tampa infekcijų šaltiniu.

    Tačiau reguliari jų priežiūra padeda palaikyti švarą ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kaupimąsi.

    Kaip suprasti, kad užuolaidą jau laikas skalbti?

    Pirmasis ženklas – pasikeitusi užuolaidos išvaizda.

    Rausvos ar oranžinės spalvos apnašos dažnai susijusios su bakterijomis. Juodi, tamsiai žali ar pilkšvi taškai gali būti pelėsio požymis, o baltos apnašos paprastai atsiranda dėl vandens mineralų ir muilo likučių.

    Vis dėlto vien iš spalvos neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie mikroorganizmai susikaupė.

    Dar aiškesni signalai – nemalonus kvapas, gleivėtas paviršius ar dėmės, kurios greitai atsiranda net ir po valymo.

    Jeigu užuolaida pasidarė slidi, pradėjo skleisti priplėkusį kvapą arba ant jos matyti įtartinų dėmių, nereikėtų laukti suplanuotos tvarkymosi dienos.

    Kartą per mėnesį – pakanka?

    Vienos visiems namams tinkamos taisyklės nėra. Tačiau buitinės švaros specialistai rekomenduoja dušo užuolaidą kruopščiai išvalyti maždaug kartą per mėnesį.

    Jeigu vonios kambariu kasdien naudojasi keli šeimos nariai, užuolaida nuolat šlapia, o patalpa prastai vėdinama, ją gali tekti valyti dažniau – kas dvi ar tris savaites.

    Jei apnašos kaupiasi itin greitai, valyti gali prireikti ir kas savaitę. Tačiau svarbiausia tokiu atveju išsiaiškinti, kodėl vonios kambaryje nuolat laikosi drėgmė.

    Šie intervalai nėra griežtos medicininės normos, o praktinės buitinės priežiūros rekomendacijos.

    Kaip tinkamai išskalbti, kad nesugadintume?

    Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, iš kokios medžiagos pagaminta užuolaida.

    Medžiagines ir daugelį poliesterio užuolaidų galima skalbti skalbyklėje, pasirinkus švelnią programą. Dažniausiai tinka 30–40 laipsnių temperatūra, tačiau reikia vadovautis gamintojo priežiūros nurodymais.

    Plastikines ar vinilines užuolaidas saugiau valyti rankomis – šiltu vandeniu, minkšta kempine ir švelniu plovikliu. Kai kurias galima skalbti ir skalbyklėje, tačiau karštas vanduo ar intensyvus gręžimas gali jas deformuoti.

    Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apatiniam kraštui, siūlėms ir klostėms, kur dažniausiai kaupiasi apnašos.

    Išskalbtą užuolaidą geriausia pakabinti išskleistą ir leisti natūraliai išdžiūti.

    Jei pelėsis stipriai įsigėręs į medžiagą, dėmės nebeišsiplauna arba nemalonus kvapas išlieka, užuolaidą geriau pakeisti nauja.

    O naudojant stipresnes valymo priemones būtina laikytis saugumo reikalavimų. Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčių valiklių su actu, rūgštiniais valikliais ar amoniaku – gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Paprastas įprotis gali išspręsti pusę problemos

    Norint, kad užuolaida ilgiau išliktų švari, nebūtina kasdien griebtis šveitimo priemonių.

    Po kiekvieno dušo pakanka ją išskleisti per visą plotį, kad neliktų sulipusių, drėgmę kaupiančių klosčių.

    Taip pat verta trumpai nuplauti ant jos likusias muilo putas ir pasirūpinti, kad apatinis kraštas nemirktų vandenyje.

    Ne mažiau svarbus tinkamas vonios kambario vėdinimas. Jei patalpoje yra ventiliatorius, jį naudinga įjungti prausiantis ir palikti veikti, kol sumažės drėgmė.

    Taigi dušo užuolaida tikrai nėra daiktas, kurį būtina keisti vos pastebėjus kelias dėmeles. Tačiau palikti ją nevalytą pusmetį ar ilgiau – taip pat prastas sumanymas.

    Reguliarus skalbimas, tinkamas džiovinimas ir gera ventiliacija dažniausiai yra viskas, ko reikia, kad vonios kambaryje nesikauptų nepageidaujami nešvarumai.

  • Kodėl net išskalbti rankšluosčiai ima dvokti?

    Kodėl net išskalbti rankšluosčiai ima dvokti?

    Ką tik išskalbti rankšluosčiai turėtų kvepėti švara ir gaiva. Tačiau kartais nutinka priešingai – vos pradėję džiūti jie įgauna nemalonų, drėgną rūsį primenantį kvapą. Dar keisčiau, kai toks kvapas atsiranda net naudojant brangius skalbiklius ir kvapnius audinių minkštiklius.

    Ši problema ypač dažnai išryškėja rudenį ir žiemą, kai skalbinius tenka džiovinti namuose, o dėl šaltų orų rečiau atidarome langus.

    Pasirodo, dėl nemalonaus rankšluosčių kvapo dažnai kaltos visai paprastos kasdienės klaidos. Jas ištaisius, rankšluosčiai gali ilgiau išlikti švarūs, minkšti ir maloniai kvepiantys.

    Kodėl rankšluosčiai pradeda skleisti nemalonų kvapą?

    Pagrindinis priešas – užsilaikanti drėgmė.

    Rankšluosčiai paprastai gaminami iš gerai vandenį sugeriančių audinių, dažniausiai medvilnės. Tai puiki savybė naudojantis vonios kambariu, tačiau džiovinant gali tapti trūkumu.

    Stori, tankūs rankšluosčiai sugeria daug vandens, todėl džiūsta gerokai ilgiau nei ploni drabužiai.

    Jeigu drėgmė audinyje užsilaiko ilgai, susidaro palankios sąlygos įvairiems mikroorganizmams daugintis. Nemalonų kvapą gali lemti bakterijos, pelėsiniai grybeliai ir audinyje likusios organinės medžiagos.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas prastai kvepiantis rankšluostis yra apipelijęs. Tačiau pasikartojantis drėgmės kvapas rodo, kad reikėtų atidžiau įvertinti skalbimo ir džiovinimo įpročius.

    Pirmoji klaida – perkrauta skalbimo mašina

    Norint sutaupyti laiko, vandens ir elektros, dažnai stengiamės į skalbyklę sutalpinti kuo daugiau skalbinių.

    Tačiau rankšluosčiams tai ne visada naudinga.

    Prisigėrę vandens jie tampa sunkūs, o perpildytame būgne negali pakankamai laisvai judėti. Dėl to skalbiklis gali prasčiau pasiskirstyti, o nešvarumai – sunkiau pasišalinti.

    Perkrauta skalbyklė taip pat gali prasčiau išgręžti skalbinius arba dėl netolygiai pasiskirsčiusio svorio sumažinti gręžimo greitį.

    Rezultatas – gerokai drėgnesni rankšluosčiai, kuriems išdžiūti reikia daugiau laiko.

    Todėl skalbiant verta laikytis konkrečios skalbyklės gamintojo nurodyto įkrovos svorio. Svarbu prisiminti, kad ne visoms programoms leidžiama vienoda maksimali įkrova.

    Antroji klaida – per daug skalbiklio

    Gali atrodyti, kad kuo daugiau įpilsime skalbiklio, tuo geriau išsiskalbs rankšluosčiai.

    Iš tiesų jo perteklius kartais sukelia priešingą rezultatą.

    Jeigu skalbiklis nepakankamai išskalaujamas, jo likučiai gali kauptis audinio pluošte. Kartu su kūno riebalais, prakaitu ir kitais nešvarumais jie gali prisidėti prie nemalonaus kvapo.

    Be to, rankšluosčiai gali tapti šiurkštesni ir prasčiau sugerti vandenį.

    Skalbiklio kiekį reikėtų rinktis pagal gamintojo nurodymus, atsižvelgiant į vandens kietumą, skalbinių kiekį ir jų nešvarumą.

    Jeigu išskalbti rankšluosčiai atrodo slidūs ar juose lieka putų, verta patikrinti dozavimą ir prireikus įjungti papildomą skalavimą.

    Trečioji klaida – audinių minkštiklis

    Ši rekomendacija daugelį gali nustebinti.

    Nors minkštikliai suteikia skalbiniams malonų kvapą ir švelnumą, rankšluosčiams jie ne visada naudingi.

    Kai kurių minkštiklių sudėtyje esančios medžiagos padengia audinio pluoštą plona plėvele. Dėl jos rankšluostis gali prasčiau sugerti vandenį.

    Ilgainiui susikaupę likučiai taip pat apsunkina audinio priežiūrą.

    Todėl rankšluosčius galima skalbti visai be minkštiklio arba jį naudoti rečiau, jei tai leidžia gamintojas.

    Jeigu norisi, kad rankšluosčiai būtų minkštesni, svarbu ne tik pasirinkti tinkamą skalbiklį, bet ir jų neperdžiovinti bei kruopščiai išskalauti.

    Ketvirtoji klaida – rankšluosčiai džiovinami per arti vienas kito

    Viena dažniausių žiemos problemų – nedidelėje džiovyklėje sukabinama tiek skalbinių, kad tarp jų beveik nelieka tarpų.

    Tuomet oras negali laisvai cirkuliuoti, o drėgmė išgaruoja gerokai lėčiau.

    Ypač blogai, kai stori rankšluosčiai užlenkiami keliais sluoksniais arba sukabinami vienas ant kito.

    Geriausia kiekvieną rankšluostį ištiesti kuo plačiau, paliekant tarpus tarp gretimų skalbinių.

    Jeigu vietos mažai, geriau vienu metu džiovinti mažiau daiktų.

    Svarbu ir tai, kur pastatyta džiovyklė. Šaltas, drėgnas kampas, kuriame beveik nejuda oras, nėra tinkamiausia vieta.

    Penktoji klaida – drėgni skalbiniai paliekami skalbyklėje

    Tikriausiai daugeliui yra tekę ryte prisiminti, kad vakar vakare išskalbtų drabužių taip ir neišėmėme iš skalbyklės.

    Tačiau uždarame būgne palikti drėgni rankšluosčiai gali gana greitai įgauti nemalonų kvapą.

    Todėl pasibaigus skalbimo programai juos reikėtų kuo greičiau išimti ir pradėti džiovinti.

    Jeigu rankšluosčiai jau įgavo aiškų priplėkusį kvapą, vien jų išdžiovinimo gali nepakakti. Tokiu atveju geriau išskalbti iš naujo.

    Šeštoji klaida – pamirštama pati skalbyklė

    Kartais kaltas ne rankšluostis, o įrenginys, kuriame jis skalbiamas.

    Skalbimo mašinos durelių guminėje tarpinėje, skalbiklio stalčiuje, filtre ir kitose drėgnose vietose gali kauptis nešvarumai bei skalbimo priemonių likučiai.

    Ilgainiui atsiranda nemalonus kvapas, kuris gali persiduoti skalbiniams.

    Todėl skalbyklę būtina reguliariai prižiūrėti.

    Verta periodiškai paleisti gamintojo rekomenduojamą būgno valymo programą, išvalyti skalbiklio stalčių ir durelių tarpines.

    Po skalbimo, jei tai leidžia gamintojo instrukcija ir yra saugu, galima palikti dureles bei skalbiklio stalčių pravirus, kad vidus išdžiūtų.

    Kaip džiovinti rankšluosčius šaltuoju metų laiku?

    Rudenį ir žiemą skalbinių džiovinimas namuose tampa tikru iššūkiu.

    Dėl žemesnės temperatūros, didesnės drėgmės ir prastesnės oro cirkuliacijos rankšluosčiai gali džiūti gerokai ilgiau.

    Svarbu suprasti, kad iš skalbinių išgaravęs vanduo niekur nedingsta – jis patenka į kambario orą.

    Jeigu patalpa nepakankamai vėdinama, padidėja santykinė oro drėgmė, o ant šaltesnių paviršių gali pradėti kauptis kondensatas.

    Ilgainiui tai sudaro palankias sąlygas pelėsiui atsirasti.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra rekomenduoja patalpose palaikyti mažesnę nei 60 procentų santykinę oro drėgmę, o idealiu atveju – maždaug 30–50 procentų.

    Skalbinius geriausia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje nėra pernelyg šalta. Naudinga trumpai ir intensyviai pravėdinti kambarį arba įjungti tinkamai veikiančią vėdinimo sistemą.

    Jeigu namuose nuolat kaupiasi drėgmė, gali padėti oro sausintuvas.

    Tačiau nereikėtų manyti, kad vien atidarius langą kelioms valandoms problema išsispręs. Ypač šaltuoju metų laiku taip galima be reikalo atšaldyti patalpą.

    Ką daryti, jeigu rankšluosčiai jau dvokia?

    Nemalonų kvapą įgavusių rankšluosčių nebūtina iš karto išmesti.

    Pirmiausia verta juos dar kartą išskalbti, pasirinkus aukščiausią audinio priežiūros etiketėje leidžiamą temperatūrą.

    Daugeliui įprastų medvilninių rankšluosčių tinka 40–60 laipsnių skalbimo temperatūra, tačiau konkrečiu atveju būtina vadovautis gamintojo nurodymais.

    Svarbu naudoti tinkamą skalbiklio kiekį, neperkrauti būgno ir prireikus pasirinkti papildomą skalavimą.

    Jeigu kvapas stiprus, galima naudoti tekstilei skirtą kvapų šalinimo ar deguonies pagrindo skalbimo priemonę, suderinamą su konkrečiu audiniu.

    Nereikėtų aklai pasikliauti internete populiariais patarimais į skalbyklę pilti actą, sodą ar įvairių priemonių mišinius. Kai kurie tokie būdai gali būti neveiksmingi, o netinkamai naudojamos medžiagos – pakenkti skalbyklei ar audiniui.

    Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčio baliklio su actu ar kitomis rūgštimis, nes gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Išskalbtus rankšluosčius būtina nedelsiant ir visiškai išdžiovinti.

    Mažas įprotis, kuris gali išspręsti didelę problemą

    Kartais užtenka pakeisti vos vieną kasdienį įprotį.

    Pasinaudojus rankšluosčiu, nereikėtų jo suglamžyti ir pakabinti ant vieno kabliuko, ypač drėgname vonios kambaryje.

    Gerokai geriau jį plačiai ištiesti ant skersinio arba džiovyklės, kad oras pasiektų kuo didesnį audinio plotą.

    Taip rankšluostis greičiau išdžius ir mažės tikimybė, kad jame atsiras nemalonus kvapas.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: net ir geriausias skalbiklis nepadės, jeigu rankšluostis nuolat lieka drėgnas.

  • Kodėl kava termose praranda skonį, o arbata apkarsta?

    Kodėl kava termose praranda skonį, o arbata apkarsta?

    Karšta arbata ar kava termose – tikras išsigelbėjimas šaltą rudens ar žiemos dieną. Įsipilame mėgstamo gėrimo prieš išvykdami į darbą, kelionę ar pasivaikščioti, o po kelių valandų tikimės mėgautis tokiu pat skoniu.

    Tačiau neretai laukia nusivylimas. Ryte išvirta kava įgauna keistą rūgštumą, o arbata tampa gerokai kartesnė nei ką tik užplikyta.

    Kodėl taip nutinka? Ar termose laikomi gėrimai gali sugesti? Ir kokią arbatą geriausia rinktis, jeigu norime, kad ji išliktų skani kuo ilgiau?

    Pasirodo, atsakymas slypi ne vien termoso kokybėje, bet ir pačių gėrimų cheminėje sudėtyje.

    Kodėl arbata termose kartais tampa karti?

    Daugelis yra pastebėję, kad kelias valandas termose stovėjusi arbata būna tamsesnė, stipresnė ir kartesnė.

    Dažniausia priežastis labai paprasta – arbata ir toliau plikosi.

    Kai arbatos lapeliai užpilami karštu vandeniu, iš jų palaipsniui išsiskiria įvairios medžiagos, suteikiančios gėrimui spalvą, aromatą ir skonį.

    Tarp jų yra polifenolų, kurie lemia dalį arbatai būdingo kartumo ir sutraukiančio pojūčio burnoje.

    Įprastai arbatą plikome kelias minutes. Tačiau jeigu lapelius paliekame termose, kuriame vanduo ilgai išlieka karštas, šis procesas tęsiasi gerokai ilgiau.

    Dėl to arbata gali tapti pernelyg stipri, prarasti subtilų aromatą ir įgauti nemalonų kartumą.

    Be to, ilgai veikiant šilumai keičiasi kai kurių arbatoje esančių junginių sudėtis.

    Tai nereiškia, kad gėrimas automatiškai tampa pavojingas sveikatai. Dažniausiai pirmiausia nukenčia jo skonis.

    Kokia arbata geriausiai tinka termosui?

    Ne visos arbatos vienodai išlaiko savo skonį ilgai būdamos karštos.

    Juodoji arbata paprastai yra vienas praktiškiausių pasirinkimų. Jos skonis sodresnis, todėl kai kurie aromato pokyčiai mažiau pastebimi.

    Vis dėlto net ir juodosios arbatos lapelių nepatartina palikti termose kelioms valandoms. Geriausia ją užplikyti atskirame inde, po kelių minučių nukošti ir tik tada supilti į termosą.

    Dar vienas pasirinkimas – pueras, ypač vadinamasis šu pueras. Tai specialiai apdorota kiniška arbata, pasižyminti sodriu, žemišku skoniu.

    Kai kurie puero mėgėjai jį pliko ilgiau, tačiau ir šiuo atveju svarbu nepadauginti arbatos lapelių. Pernelyg stiprus užpilas gali būti nemalonus.

    Žalioji arbata – kiek jautresnė.

    Ji vertinama dėl gaivaus, žoliško aromato ir švelnesnio skonio. Tačiau ilgai laikoma aukštoje temperatūroje gali prarasti dalį būdingų savybių ir tapti karti.

    Todėl žaliąją arbatą geriausia ruošti atskirai, laikantis gamintojo rekomenduojamos vandens temperatūros, dažnai siekiančios apie 70–80 laipsnių, ir nukoštą supilti į termosą.

    Termosui tinka ir įvairūs žolelių užpilai, pavyzdžiui, mėtų ar ramunėlių arbata. Tačiau ir jų nereikėtų be reikalo laikyti kartu su augaline žaliava, nes ilgainiui skonis gali tapti pernelyg intensyvus.

    Kodėl kava po kelių valandų tampa rūgštesnė?

    Su kava vyksta kiek kitokie procesai.

    Šviežiai paruoštos kavos aromatą sudaro daugybė lakiųjų junginių. Būtent jie sukuria malonų šokolado, riešutų, karamelės ar vaisių kvapą.

    Tačiau šie junginiai nėra amžini. Laikui bėgant jų kiekis ir santykis keičiasi, o ilgai laikoma kava gali prarasti dalį savo aromato.

    Termosas šiuos procesus sulėtina, tačiau visiškai nesustabdo.

    Be to, kavoje natūraliai yra įvairių organinių rūgščių. Laikymo metu gali keistis jų kiekis ir bendras gėrimo rūgštingumas.

    Moksliniai tyrimai patvirtino, kad kai kurių rūšių kava po kelių valandų gali tapti pastebimai rūgštesnė.

    Tačiau svarbu nepainioti dviejų dalykų: rūgštesnis skonis dar nereiškia, kad kava surūgo dėl bakterijų veiklos ar tapo netinkama gerti.

    Įdomu ir tai, kad skonio pokyčiai priklauso nuo kavos pupelių skrudinimo.

    Šviesiau skrudinta kava dažnai pasižymi ryškesniu rūgštumu, kuris laikant gali dar labiau išryškėti. Tamsiai skrudintos kavos pokyčiai gali būti kitokie.

    Todėl vienam žmogui kelias valandas termose laikyta kava atrodys visiškai tinkama, o kitam – gerokai mažiau skani.

    Didelė klaida – kavos tirščiai termose

    Jeigu mėgstate maltą kavą užpilti karštu vandeniu tiesiai termose, verta žinoti vieną svarbų dalyką.

    Kavos tirščiai ir toliau liečiasi su vandeniu, todėl iš jų ilgainiui išsiskiria daugiau tirpių medžiagų.

    Dėl to gėrimas gali tapti pernelyg intensyvus, kartus ir nemalonaus skonio.

    Norint išsaugoti geriausią kavos skonį, ją patartina paruošti įprastu būdu, atskirti nuo tirščių ir tik tada supilti į termosą.

    Tokiu būdu sustabdysite tolesnį kavos medžiagų išsiskyrimą iš maltų pupelių.

    Nešvarus termosas gali sugadinti net šviežią kavą

    Kartais prastą kavos skonį lemia ne pats gėrimas, o termosas.

    Kavoje yra natūralių aliejų, kurie gali nusėsti ant indo sienelių, dangtelio ir kitų paviršių.

    Ypač daug nešvarumų gali kauptis sunkiai pasiekiamose vietose – po dangtelio tarpinėmis, vožtuvuose ir sandarinimo detalėse.

    Jeigu termosas plaunamas nepakankamai kruopščiai, jame likę gėrimo pėdsakai ilgainiui gali skleisti nemalonų kvapą.

    Be to, nešvariose, drėgnose vietose gali daugintis mikroorganizmai.

    Todėl termosą reikėtų išplauti po kiekvieno naudojimo, o dangtelį ir nuimamas tarpines periodiškai išardyti bei kruopščiai išvalyti pagal gamintojo instrukciją.

    Vien praskalauti indą vandeniu ne visada pakanka.

    Didžiausią dėmesį reikėtų skirti pienui

    Visai kita situacija, kai į termosą pilame kavą ar arbatą su pienu.

    Pienas yra greitai gendantis produktas, todėl tokių gėrimų laikymo sąlygos gerokai svarbesnės.

    Kol gėrimas išlieka pakankamai karštas, bakterijų dauginimasis yra ribojamas. Tačiau jam atvėsus iki palankios temperatūros, mikroorganizmai gali pradėti daugintis.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja karštus greitai gendančius produktus laikyti ne žemesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje.

    Jeigu pieno turintis gėrimas atvėso ir ilgiau nei dvi valandas buvo laikomas 4–60 laipsnių temperatūroje, jo vartoti neberekomenduojama.

    Svarbu nepamiršti, kad ne visi termosai vienodai ilgai išlaiko šilumą. Todėl vien pagal tai, jog indas vis dar atrodo šiltas, spręsti apie gėrimo saugumą nereikėtų.

    Ilgesnei kelionei patikimiau pasiimti juodos kavos ar arbatos, o pieną įsipilti tik prieš geriant.

    Kaip paruošti termosą, kad gėrimas kuo ilgiau išliktų skanus?

    Yra keletas paprastų gudrybių, padedančių ilgiau išsaugoti norimą gėrimo temperatūrą ir skonį.

    Pirmiausia verta pašildyti patį termosą. Prieš pilant arbatą ar kavą, į jį galima įpilti karšto vandens, trumpai palaikyti ir išpilti. Taip termoso sienelės iš anksto sušils ir mažiau atvėsins gėrimą.

    Arbatą geriausia supilti jau nukoštą, be lapelių ar žolelių.

    Kavą taip pat patartina ruošti atskirai ir į termosą pilti be tirščių.

    Jeigu kelionė ilga, o šviežio gėrimo skonis ypač svarbus, galima rinktis dar paprastesnį sprendimą – į termosą įsipilti tik karšto vandens, o mėgstamą arbatą ar kavą pasiruošti tada, kai norėsis atsigerti.

    Taip išvengsite pernelyg ilgai trunkančio plikymo ir geriau išsaugosite gėrimo aromatą.

    Galiausiai verta prisiminti paprastą taisyklę: termosas puikiai išlaiko šilumą, tačiau nesustabdo visų gėrime vykstančių cheminių procesų.

    Todėl net ir geriausiame termose kelias valandas laikyta kava ar arbata nebūtinai bus tokio pat skonio, kaip ką tik paruošta.

  • Audinių minkštiklis tinka ne viskam: kokių drabužių geriau su juo neskalbti?

    Audinių minkštiklis tinka ne viskam: kokių drabužių geriau su juo neskalbti?

    Atrodo, kad audinių minkštiklis gali tik pagerinti skalbimo rezultatą: drabužiai tampa švelnesni, maloniai kvepia ir mažiau elektrinasi. Todėl daugelis jį pila kone kiekvieną kartą įjungę skalbyklę.

    Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad kai kuriems audiniams toks įprotis gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

    Ypač atsargiai minkštiklį reikėtų naudoti skalbiant rankšluosčius, sportinę aprangą, mikropluošto šluostes ir drėgmei atsparius drabužius. Kodėl taip yra ir ar apskritai verta pirkti šią priemonę?

    Minkštiklis skalbinių neišvalo

    Pirmiausia svarbu suprasti, kuo audinių minkštiklis skiriasi nuo skalbiklio.

    Skalbimo milteliai ar skystas skalbiklis skirti nešvarumams ir dėmėms pašalinti. O minkštiklio paskirtis visai kita – suteikti audiniams švelnumo, sumažinti jų elektrinimąsi ir palikti malonų kvapą.

    Minkštiklio sudėtyje esančios medžiagos nusėda ant audinio pluoštų ir sumažina trintį tarp jų. Dėl to drabužiai tampa malonesni liesti, mažiau glamžosi, juos lengviau lyginti.

    Tačiau toks poveikis turi ir kitą pusę. Ant audinio susidarantis plonas sluoksnis gali pakeisti kai kurias jo savybes. Ypač tais atvejais, kai svarbu, kad medžiaga gerai sugertų arba pašalintų drėgmę.

    Rankšluosčiai gali prasčiau sugerti vandenį

    Minkšti, purūs ir maloniai kvepiantys rankšluosčiai daugeliui atrodo tikras švaros ženklas. Tačiau būtent juos skalbiant minkštiklio verta vengti arba naudoti labai saikingai.

    Priemonės likučiai gali kauptis ant medvilnės pluoštų ir mažinti jų gebėjimą sugerti vandenį. Todėl ilgainiui rankšluostis gali būti malonus liesti, tačiau prasčiau atlikti pagrindinę savo funkciją – sausinti odą.

    Tas pats pasakytina apie virtuvinius rankšluostėlius ir daugkartines medžiagines sauskelnes, kurioms itin svarbus geras drėgmės sugėrimas.

    Jeigu rankšluosčiai po skalbimo pasidaro šiurkštūs, pirmiausia verta patikrinti, ar nenaudojama per daug skalbiklio, ar skalbyklė neperkrauta ir ar skalbiniai tinkamai išskalaujami. Kietas vanduo, kuris aktualus ir daliai Lietuvos gyventojų, taip pat gali turėti įtakos audinių šiurkštumui.

    Sportinė apranga gali prarasti privalumus

    Šiuolaikiniai sportiniai marškinėliai, tamprės ir funkciniai apatiniai drabužiai dažnai gaminami iš specialių sintetinių audinių.

    Jų paskirtis – ne tik dengti kūną, bet ir padėti pašalinti prakaito drėgmę nuo odos. Tokia apranga ypač naudinga sportuojant, žygiuojant ar aktyviai leidžiant laiką.

    Audinių minkštiklio likučiai gali pabloginti drėgmės pašalinimo savybes. Dėl tos pačios priežasties audinyje gali sunkiau pasišalinti kai kurie nešvarumai ir ilgiau išlikti nemalonus kvapas.

    Todėl sportinės aprangos gamintojai dažnai rekomenduoja skalbti tokius drabužius be minkštiklio. Geriausia naudoti jų priežiūros etiketėje nurodytą temperatūrą ir tinkamą skalbiklio kiekį.

    Mikropluošto šluostėms minkštumo nereikia

    Dar viena skalbinių grupė, kuriai minkštiklis dažniausiai nereikalingas, – mikropluošto šluostės.

    Jos naudojamos langams, veidrodžiams, baldams, automobilio salonui ir kitiems paviršiams valyti. Smulkūs sintetiniai pluoštai gerai surenka dulkes, nešvarumus ir drėgmę.

    Tačiau minkštiklio paliekamos medžiagos gali padengti pluoštus ir susilpninti šias savybes. Šluostė gali atrodyti švelnesnė, bet prasčiau valyti.

    Tokius gaminius geriau skalbti atskirai nuo pūkų paliekančių medvilninių audinių, naudojant nedidelį kiekį skalbiklio. Skalbiant būtina laikytis gamintojo nurodymų.

    Atsargiai su striukėmis ir lietpalčiais

    Minkštiklio vertėtų nepilti ir skalbiant drėgmei atsparias striukes, turistines kelnes, lietpalčius bei membraninius drabužius, nebent jų gamintojas aiškiai nurodo kitaip.

    Dalis tokių gaminių turi specialią vandens atstūmimo apdailą. Netinkamos skalbimo priemonės gali pabloginti jos veiksmingumą.

    Pavyzdžiui, „GORE-TEX“ savo gaminių priežiūros rekomendacijose pataria nenaudoti audinių minkštiklio. Vietoj jo siūlomas nedidelis kiekis skysto skalbiklio ir tinkamai parinkta skalbimo programa.

    Tokios aprangos atveju svarbiausia ne ypatingas švelnumas ar stiprus kvapas, o išsaugotos medžiagos apsauginės savybės.

    O kaip dėl vaikų drabužių ir patalynės?

    Įprastiems medvilniniams marškinėliams, pižamoms, paklodėms ar pagalvių užvalkalams minkštiklį naudoti galima, jeigu to nedraudžia gaminio priežiūros etiketė.

    Vis dėlto jautrią odą turintiems žmonėms kvapnios skalbimo priemonės kartais sukelia dirginimą. Todėl tokiu atveju verta rinktis priemones be kvapiųjų medžiagų arba visai atsisakyti minkštiklio.

    Ypač atsargiai reikėtų skalbti kūdikių drabužius. Nebūtina stengtis, kad jie kuo stipriau kvepėtų – tinkamai išskalbti ir išskalauti drabužiai yra svarbiau už papildomą aromatą.

    Atskira taisyklė galioja specialiems ugniai atspariems drabužiams, įskaitant kai kuriuos vaikiškus miego drabužius. Minkštiklis gali pabloginti jų apsaugines savybes, todėl jo naudoti nereikėtų.

    Ar minkštiklį galima pakeisti actu?

    Internete gausu patarimų audinių minkštiklį pakeisti paprastu actu. Esą jis padeda pašalinti skalbiklio likučius, suminkština audinius ir panaikina nemalonius kvapus.

    Tačiau šis būdas nėra universalus. Kai kurie skalbyklių gamintojai įspėja, kad dažnas acto naudojimas gali pakenkti tam tikroms guminėms detalėms ir sandarikliams.

    Todėl prieš pilant actą į skalbyklę reikėtų patikrinti konkretaus prietaiso naudojimo instrukciją. Tai, kad priemonė natūrali ar įprasta virtuvėje, dar nereiškia, jog ji tinka kiekvienai buitinei technikai.

    Jeigu skalbiniai po plovimo skleidžia nemalonų kvapą, pirmiausia verta išvalyti skalbyklės durelių gumą, skalbiklio stalčiuką, filtrą ir paleisti gamintojo rekomenduojamą būgno valymo programą.

    Mažiau kartais reiškia geriau

    Audinių minkštiklis nėra būtina skalbimo dalis. Jis gali būti naudingas, kai norisi minkštesnių, mažiau besielektrinančių ar lengviau lyginamų drabužių, tačiau ne visiems audiniams tokio poveikio reikia.

    Svarbiausia neviršyti ant pakuotės nurodytos dozės. Per didelis priemonės kiekis gali palikti likučių ant drabužių ir skalbyklės viduje.

    Minkštiklį reikia pilti į jam skirtą stalčiuko skyrelį, dažniausiai pažymėtą gėlės simboliu. Skalbimo metu jis automatiškai patenka į būgną per skalavimo etapą.

    O jei skalbiniai ir be papildomų priemonių yra minkšti, švarūs ir malonūs dėvėti, jokio reikalo minkštiklio naudoti kiekvieną kartą nėra.

  • Kaip pašalinti prakaito, dezodoranto ar riebalų dėmes

    Kaip pašalinti prakaito, dezodoranto ar riebalų dėmes

    Net ir kruopščiai prižiūrimi drabužiai kartais nemaloniai nustebina – pažastyse atsiranda gelsvų prakaito žymių, tamsesni audiniai nusidažo baltomis dezodoranto juostomis, o mėgstama palaidinė ar marškiniai pasipuošia riebalų dėme.

    Gera žinia ta, kad daugumą tokių dėmių galima pašalinti paprastomis priemonėmis, tik svarbu žinoti kelias taisykles.

    Svarbiausia – nedelsti. Kuo ilgiau dėmė lieka audinyje, tuo sunkiau ją išvalyti.

    Ypač tai pasakytina apie prakaito ir dezodoranto pėdsakus, kurie laikui bėgant gali įsigerti į audinio pluoštą ir pakeisti jo spalvą.

    Prakaito dėmės: kodėl jos pagelsta?

    Prakaito dėmės dažniausiai išryškėja pažastų srityje. Ant baltų ar šviesių drabužių jos tampa gelsvos, o ant tamsių gali palikti standesnes, tarsi sukietėjusias vietas. Dažnai kaltas ne vien pats prakaitas, bet ir jo reakcija su dezodorantu ar antiperspirantu.

    Prieš skalbiant tokius drabužius verta dėmę apdoroti atskirai. Vienas paprasčiausių būdų – naudoti sodą. Sumaišykite kelis šaukštus sodos su nedideliu kiekiu vandens, kad susidarytų tiršta košelė. Užtepkite ją ant dėmės, švelniai įtrinkite ir palikite maždaug pusvalandžiui. Tuomet drabužį skalbkite įprastai.

    Jeigu dėmė sena, galima naudoti ir actą. Juo sudrėkinkite dėmėtą vietą, palikite 15–20 minučių, o tada skalbkite. Actas padeda neutralizuoti nemalonų kvapą ir atlaisvinti į audinį įsigėrusius nešvarumus. Vis dėlto jautresniems ar spalvotiems audiniams pirmiausia verta atlikti bandymą mažiau matomoje vietoje.

    Dezodoranto žymės: baltos juostos ir sukietėję audiniai

    Dezodoranto dėmės dažnai atsiranda skubant – apsirengus juodus marškinėlius ar suknelę ant audinio lieka baltos juostos. Tokiu atveju kartais pakanka paprasto triuko: švelniai patrinkite dėmę sausa mikropluošto šluoste, nailonine kojine ar kitu švariu audiniu. Dažnai baltos žymės pasišalina net be skalbimo.

    Sudėtingiau, kai dezodorantas kaupiasi audinyje ilgą laiką. Pažastų srityje drabužis gali tapti standus, pakisti spalva, atsirasti nemalonus kvapas. Tokiu atveju dėmę galima pamirkyti šiltame vandenyje su skystu skalbikliu arba ūkišku muilu.

    Dar vienas veiksmingas būdas – naudoti citrinos sultis. Jos ypač tinka šviesiems audiniams. Užlašinkite sulčių ant dėmės, palikite trumpam ir skalbkite. Tačiau su spalvotais drabužiais reikia atsargumo – citrina gali šviesinti audinį.

    Riebalų dėmės: svarbiausia jų „neužkepti“

    Riebalų dėmės – vienos klastingiausių. Jos gali būti beveik nematomos ant šlapio audinio, bet išryškėti drabužiui išdžiūvus. Dar blogiau, jei toks drabužis iš karto dedamas į džiovyklę ar lyginamas – karštis gali dar labiau įtvirtinti dėmę.

    Pirmoji pagalba – popierinis rankšluostis. Juo švelniai prispauskite dėmę, kad sugertumėte riebalų perteklių. Netrinkite stipriai, nes riebalai gali dar giliau įsigerti į audinį.

    Tuomet ant dėmės užlašinkite indų ploviklio. Jis skirtas riebalams skaidyti, todėl dažnai puikiai veikia ir ant audinių. Švelniai įtrinkite, palikite 10–15 minučių ir skalbkite pagal drabužio priežiūros etiketę.

    Jeigu dėmė šviežia, galima naudoti ir bulvių krakmolą, kukurūzų krakmolą arba talką. Užberkite miltelių ant dėmės, palikite bent pusvalandžiui, kad sugertų riebalus, tada nukratykite ir skalbkite.

    Ko geriau nedaryti?

    Viena dažniausių klaidų – iš karto skalbti labai karštame vandenyje. Kai kurioms dėmėms tai gali pakenkti. Prakaito ir dezodoranto likučiai karštyje gali dar labiau įsitvirtinti, o baltyminės kilmės nešvarumai – tarsi „prisivirinti“ prie audinio.

    Taip pat nereikėtų stipriai trinti plonų ar jautrių audinių. Šilkas, vilna, viskozė ar ploni sintetiniai audiniai gali prarasti formą, pasišiaušti ar pakeisti spalvą. Tokius drabužius geriau valyti švelniai, o kilus abejonių – patikėti valyklai.

    Atsargiai reikėtų elgtis ir su balikliais. Chloro baliklis gali pažeisti audinį, palikti dėmių ar pageltinti kai kurias medžiagas. Baltų drabužių atnaujinimui dažniau saugiau rinktis deguonies pagrindo baliklį, tačiau ir jį reikėtų naudoti pagal instrukciją.

    Kada rūbą dar galima išgelbėti?

    Net jei dėmė neišnyko po pirmo skalbimo, drabužio dar nereikėtų nurašyti. Kol jis nebuvo džiovintas aukštoje temperatūroje, dėmę dažnai dar galima pašalinti pakartotinai ją apdorojus.

    Senas prakaito ar dezodoranto dėmes verta mirkyti ilgiau – pavyzdžiui, šiltame vandenyje su skalbikliu, soda ar deguonies pagrindo dėmių valikliu. Riebalų dėmes galima dar kartą apdoroti indų plovikliu.

    Svarbu prieš kiekvieną bandymą įvertinti audinį. Kas tinka medvilniniams marškinėliams, nebūtinai tiks šilkinei palaidinei ar vilnoniui megztiniui.

    Kaip išvengti dėmių ateityje?

    Norint, kad prakaito ir dezodoranto dėmės nesikauptų, drabužius geriau skalbti nelaukiant, kol jie bus stipriai sutepti. Po dėvėjimo pažastų sritį galima lengvai praplauti arba prieš skalbimą patepti skystu skalbikliu.

    Dezodorantą verta tepti ant visiškai sausos odos ir prieš rengiantis palaukti, kol jis nudžius. Taip mažiau priemonės persikelia ant audinio.

    Riebalų dėmių visiškai išvengti sunku, tačiau virtuvėje ar valgant pravartu turėti popierinių servetėlių. Kuo greičiau sugersite riebalų perteklių, tuo didesnė tikimybė, kad dėmė išnyks be pėdsakų.

    Paprastos priemonės dažnai veiksmingiausios

    Soda, actas, indų ploviklis, ūkiškas muilas ar krakmolas – tai priemonės, kurios dažnai padeda geriau nei brangūs valikliai. Vis dėlto svarbiausia yra ne priemonės kaina, o tinkamas jų naudojimas.

    Dėmę reikia apdoroti prieš skalbimą, nenaudoti per karšto vandens, netrinti audinio pernelyg stipriai ir visada atsižvelgti į drabužio priežiūros etiketę. Tuomet net ir įsisenėjusios prakaito, dezodoranto ar riebalų dėmės turi daug daugiau šansų pasitraukti.

  • Šaldytuvas tinka ne viskam: ką geriau laikyti kambario temperatūroje

    Šaldytuvas tinka ne viskam: ką geriau laikyti kambario temperatūroje

    Produktai, kurių nereikėtų laikyti šaldytuve, nors daugelis taip daro.

    Šaldytuvas daugeliui atrodo saugiausia vieta maistui laikyti.

    Vos parsinešę produktus iš parduotuvės, dažnai juos automatiškai sudedame į lentynas, tikėdamiesi, kad taip jie ilgiau išliks švieži.

    Tačiau ne visiems produktams šaltis yra naudingas.

    Kai kurie vaisiai, daržovės ar kiti kasdieniai produktai šaldytuve praranda skonį, pakeičia tekstūrą, greičiau suminkštėja arba net ima gesti.

    Tad verta žinoti, ką geriau laikyti ne šaldytuve, o sausoje, vėsioje ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.

    Pomidorai praranda skonį ir aromatą

    Pomidorai – vienas dažniausių produktų, kurie be reikalo keliauja į šaldytuvą.

    Šaltis keičia jų tekstūrą: pomidorai gali tapti vandeningi, miltingi, prarasti dalį aromato ir natūralaus saldumo.

    Geriausia pomidorus laikyti kambario temperatūroje, toliau nuo tiesioginės saulės.

    Jeigu jie jau labai prinokę ir norisi pristabdyti gedimą, trumpam galima padėti į šaldytuvą, tačiau prieš valgant verta palaikyti kambario temperatūroje – taip skonis bus ryškesnis.

    Bulvės šaltyje keičia skonį

    Bulvių šaldytuve laikyti nereikėtų.

    Žemoje temperatūroje jose esantis krakmolas greičiau virsta cukrumi, todėl bulvės gali įgauti salstelėjusį skonį, o kepamos – greičiau tamsėti.

    Bulvėms geriausiai tinka tamsi, sausa ir vėsi vieta.

    Svarbu jų nelaikyti sandariame plastikiniame maišelyje – jame kaupiasi drėgmė, todėl bulvės greičiau genda ar dygsta.

    Svogūnams reikia sausos ir vėdinamos vietos

    Svogūnai šaldytuve dažnai suminkštėja, sudrėksta, gali pradėti pelyti. Jiems tinkamesnė sausa, tamsi ir gerai vėdinama vieta.

    Tačiau yra viena išimtis – jau perpjautą svogūną reikėtų laikyti šaldytuve, sandariame inde arba gerai suvyniotą.

    Tokį svogūną geriausia sunaudoti per kelias dienas.

    Česnakai šaldytuve gali greičiau dygti

    Česnakams taip pat labiau tinka ne šaldytuvas, o sausa, vėsesnė vieta.

    Šaldytuve jie gali sudrėkti, greičiau dygti, prarasti skonio intensyvumą.

    Geriausia česnakus laikyti pintinėje, popieriniame maišelyje ar kitame kvėpuojančiame inde. Svarbu nelaikyti jų sandariai uždarytų plastike.

    Duona šaldytuve greičiau džiūsta

    Dalis žmonių duoną deda į šaldytuvą tikėdamiesi, kad taip ji ilgiau nepelys.

    Tačiau šaldytuve duona greičiau praranda minkštumą, sausėja ir tampa mažiau skani.

    Jeigu duoną planuojama suvalgyti per kelias dienas, geriausia ją laikyti duoninėje ar popieriniame maišelyje.

    Jei duonos turite daugiau, geresnis sprendimas – ją užšaldyti riekelėmis ir prireikus atitirpinti.

    Bananai šaltyje patamsėja

    Bananai šaldytuve greitai patamsėja.

    Nors pats vaisius viduje dažniausiai dar gali būti tinkamas valgyti, jo išvaizda tampa ne tokia patraukli, o nokimo procesas sulėtėja.

    Neprinokusius bananus geriau laikyti kambario temperatūroje.

    Jei bananai jau labai prinokę, juos galima panaudoti kepiniams, glotnučiams arba supjaustyti ir užšaldyti.

    Avokadams reikia laiko sunokti

    Kietų, dar neprinokusių avokadų nereikėtų dėti į šaldytuvą, nes šaltis stabdo nokimą.

    Jie gali ilgai išlikti kieti, o kartais sunoksta netolygiai.

    Neprinokusius avokadus geriau laikyti kambario temperatūroje.

    Kai jie tampa minkštesni, bet dar nesuvartojami, tuomet šaldytuvas gali padėti trumpam pristabdyti pernokimą.

    Medus šaldytuve sukietėja

    Medui šaldytuvas nereikalingas.

    Žemoje temperatūroje jis greičiau kristalizuojasi, tampa kietesnis, sunkiau tepamas ar maišomas.

    Medų geriausia laikyti sandariai uždarytą kambario temperatūroje, sausoje vietoje.

    Svarbiausia – saugoti nuo drėgmės ir tiesioginės saulės.

    Kava sugeria kvapus

    Kavos šaldytuve laikyti taip pat nerekomenduojama. Ji lengvai sugeria kitų produktų kvapus, be to, temperatūrų kaita gali paveikti jos aromatą.

    Maltą ar pupelių kavą geriausia laikyti sandariame inde, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Taip ji ilgiau išlaiko kvapą ir skonį.

    Agurkai ir kai kurios daržovės nemėgsta per didelio šalčio

    Nors agurkus dažnas deda į šaldytuvą, per žema temperatūra jiems gali pakenkti – jie greičiau suminkštėja, tampa vandeningi ar praranda traškumą.

    Jeigu namuose nėra labai karšta, agurkus trumpai galima laikyti kambario temperatūroje. Vis dėlto, jei juos dedate į šaldytuvą, geriau rinktis ne šalčiausią vietą, o daržovių stalčių ir nelaikyti jų per ilgai.

    Svarbiausia – ne tik vieta, bet ir kaimynystė

    Kai kurie produktai greičiau genda ne dėl šaldytuvo, o dėl netinkamos kaimynystės.

    Pavyzdžiui, obuoliai, bananai, pomidorai išskiria etileną – dujas, kurios skatina kitų vaisių ir daržovių nokimą. Todėl šalia jų laikomi produktai gali greičiau pernokti.

    Taip pat svarbu vengti drėgmės pertekliaus.

    Plastikiniai maišeliai be oro cirkuliacijos dažnai tampa priežastimi, kodėl produktai pradeda pelyti ar minkštėti.

    Kada šaldytuvas vis dėlto reikalingas?

    Nors kai kuriems produktams šaldytuvas nėra geriausia vieta, tai nereiškia, kad jų niekada negalima ten dėti.

    Jei vaisiai ar daržovės jau visiškai prinokę, o jų suvalgyti iškart nepavyksta, šaldytuvas gali padėti laimėti papildomą dieną ar kelias.

    Svarbiausia atskirti du dalykus: šaldytuvas gali pristabdyti gedimą, bet ne visada padeda išsaugoti geriausią produkto skonį, kvapą ir tekstūrą.

    Trumpa atmintinė

    Šaldytuve geriau nelaikyti:

    • pomidorų;
    • bulvių;
    • svogūnų;
    • česnakų;
    • duonos;
    • neprinokusių bananų;
    • neprinokusių avokadų;
    • medaus;
    • kavos;
    • agurkų, jei jie bus suvartoti greitai.
  • Keletas tobulos sriubos paslapčių

    Keletas tobulos sriubos paslapčių

    Nors daugelis šeimininkių verda sriubas kelis kartus per savaitę, jos ne visada pavyksta tobulai.

    Dalijamės keliais patarimais, kurie padės ne tik išgauti idealų pirmojo patiekalo skonį ir konsistenciją, bet ir ištaisyti dažniausiai pasitaikančias gaminimo klaidas.

    Ryškią barščų spalvą išgaukite su actu

    Barščius mėgstame ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl sodrios spalvos.

    Deja, pastarasis aspektas neretai kelia problemų – vietoj ryškios tamsiai raudonos burokėlių spalvos gauname neryškų, nepatrauklų atspalvį.

    Norėdami to išvengti, kepindami svogūnus, morkas ir burokėlius, įpilkite vieną šaukštą acto.

    Jis „užfiksuos“ burokėlių pigmentą, o sriuba išliks ryški ir apetitiška.

    Kreminę sriubą sutirštinkite ryžiais

    Kreminė sriuba – paprasta, tačiau reikalaujanti dėmesio.

    Jei ji pasirodė per skysta, vietoj papildomo virimo įdėkite šiek tiek ryžių – jie ne tik suteiks tirštumo, bet ir prailgins sriubos galiojimo laiką.

    Per sūrią sriubą ištaisysite cukrumi

    Jei persūdėte sriubą, nereikia jos pilti lauk.

    Panardinkite į ją šaukštą su cukraus gabalėliu – jis sugers dalį druskos ir subalansuos skonį. Alternatyva – įmesti visą svogūną su lupena, kuris ne tik sumažins druskingumą, bet ir padarys sultinį skaidresnį.

    Sriubą sutirštinkite miltais

    Jei sriuba atrodo pernelyg skysta ir blanki, į ją įberkite šiek tiek miltų, kuriuos prieš tai pakepinkite sausoje keptuvėje.

    Tai suteiks tirštumo ir sustiprins skonį.

    Buljoną praturtinkite konjaku

    Norėdami suteikti sultiniui gilesnį skonį, į jį įlašinkite kelis lašus konjako.

    Įpylus alkoholio jau užvirus sriubai ir sumažinus kaitrą, skonis taps sodresnis ir ryškesnis.

    Į sriubą dėkite tik apkeptas daržoves

    Kad daržovės atskleistų savo skonį, prieš dedant į puodą, jas trumpai apkepkite – taip jos išskirs sultis ir natūralų cukrų, o sriuba taps aromatingesnė.

    Vienintelė išimtis – bulvės, jas galima virti iš karto.

    Buljoną pagardinkite sūriu

    Jei norite ypatingo skonio, likus pusvalandžiui iki sriubos paruošimo pabaigos, įdėkite gabalėlį kietojo sūrio, pavyzdžiui, parmezano.

    Jis suteiks sodrumo ir papildomą aromatą, tačiau šis triukas tinka tik mėsos ar vištienos sultiniams.

    Šviežius žalumynus dėkite tinkamu metu

    Kad sriuba ilgiau išliktų šviežia, žalumynus dėkite ne iškart užvirus ir nukaitus ją nuo ugnies, o likus dviem minutėms iki to.

    Taip jie ne tik suteiks aromato, bet ir išsaugos vitaminus bei prailgins sriubos galiojimą – nepakankamai termiškai apdoroti žalumynai paspartins sriubos rūgimą..

  • WD-40 panaudojimo gudrybės

    WD-40 panaudojimo gudrybės

    WD-40 priemonė randama beveik kiekviename garaže ar daugelio iš mūsų namuose.

    WD-40 reiškia vandens išstūmimą, 40-oji formulė.  Ši priemonė buvo sukurta 1958 m. bendrovės „Rocket Chemical Company” ir, turėdama beveik 70 metų istoriją, iki šiol naudojama pagal savo pirminę paskirtį – kaip tepalas ir apsauga nuo rūdžių.

    Milijonai žmonių ją naudoja durų vyrių girgždėjimui pašalinti, automobilio veržlėms ir varžtams atlaisvinti.

    Tačiau pagrindinė jos populiarumo priežastis – daugybė kitų pritaikymo būdų.

    WD-40 gali būti naudingas daugybėje gyvenimiškų situacijų: nuo valymo iki ne mechaninių objektų atskyrimo.

    Kaip apsaugoti įrankius nuo purvo, sniego ir augalų likučių

    Vienas iš efektyvių WD-40 panaudojimo būdų, kurį rekomenduoja pati bendrovė, – sodo įrankių apipurškimas. Tai padeda juos išlaikyti švarius, veiksnius ir apsaugotus nuo korozijos bei nusidėvėjimo.

    Tiesiog apipurkškite WD-40 vejapjovės peilius, žirkles, sekatorius ir kitus sodo įrankius, ir pastebėsite, kad žolė, lapai bei šakelės neprilips ir neužstrigs.

    Be to, įmonė teigia, kad šis metodas tinka ir sniego bei žemės kastuvams. Apipurkškite kastuvą WD-40, ir purvas ar sniegas nesikaups ant paviršiaus.

    Ką daryti, jei užstrigo užtrauktukas?

    Dėl savo tepamųjų savybių WD-40 puikiai tinka strigusiems užtrauktukams ant striukių, rankinių, kelnių ir kitų gaminių atlaisvinti.

    Atsargiai apipurkškite užtrauktuką ir jį lengvai pajudinkite. Tačiau būkite atsargūs: WD-40 gali palikti dėmių ant kai kurių audinių, ypač poliesterio. Jei taip nutiktų, dėmes galima išvalyti indų plovikliu.

    Kaip pašalinti kramtomąją gumą

    WD-40 yra veiksminga priemonė kramtomajai gumai iš kilimų, batų ar drabužių pašalinti.

    Naudokite antgalį su vamzdeliu, kad tiksliai apipurkšktumėte gumą, palaukite kelias minutes ir ji lengvai pasišalins. Jei liko pėdsakų, pakartokite procesą. Nepamirškite gerai nuvalyti paties WD-40 likučių.

    Kaip pašalinti išdžiūvusius superklijus

    Superklijai gali būti sunkiai pašalinami, tačiau WD-40 veiksmingai juos išvalo.

    Apipurkškite klijus, palaukite kelias minutes ir nuvalykite audiniu. Šis metodas gerai veikia su mediena, stiklu ir net oda, tačiau ne visoms medžiagoms jis tinka.

    Kaip atskirti LEGO detales

    Kiekvienas, kas žaidė su LEGO, žino, kaip sunku atskirti vienodo dydžio kaladėles.

    Naudokite WD-40 su vamzdeliu ir apipurkškite tarpą tarp detalių, tuomet lengvai jas atskirkite. Po to būtina gerai nuplauti ir išdžiovinti detales. Tačiau venkite naudoti šį metodą ant detalių su lipdukais ar piešiniais, nes WD-40 gali juos ištirpdyti.

    Pieštukų žymių šalinimas

    WD-40 gali pašalinti vaikų piešinius nuo sienų. Jei jūsų sienas kaip drobę naudojo jaunasis dailininkas, čiupkite šią universalią priemonę ir imkitės darbo.

    Apipurkškite piešinių vietas, palaukite kelias minutes ir nuvalykite.

    WD-40 saugi tapetams ir dažytoms sienoms, tačiau rekomenduojama pirmiausia išbandyti ant mažo ploto. Neleiskite priemonei per ilgai likti ant sienos, kad išvengtumėte dėmių.

    Kaip apsaugoti metalą nuo rūdžių

    Apipurkškite WD-40 ant vinių, varžtų ir kitų metalinių detalių – tai apsaugos jas nuo korozijos.

    Jei ilgą laiką nenešiosite auksinio papuošalo, galite jį lengvai padengti WD-40 sluoksniu – taip jis išliks blizgus ir nepatamsės.

    Kaip išnaikinti piktžoles

    WD-40 gali būti naudojamas kaip efektyvi priemonė piktžolėms naikinti.

    Užpurškite priemonę ant piktžolių ir jos greitai sunyks. Šis metodas ypač tinka piktžolėms tarp plytelių sodo takeliuose naikinti. Tačiau dideliems plotams jis gali būti per brangus.

    Kaip pašalinti lipnių juostų ir lipdukų likučius

    WD-40 sudėtyje yra tirpiklių, kurie efektyviai išvalo lipnios juostos ir lipdukų pėdsakus.

    Apipurkškite norimą vietą, palaukite kelias minutes ir nuvalykite audiniu. Priemonė prasiskverbia į klijus ir juos susilpnina, todėl lipdukai lengvai pasišalina.

    Kaip nuvalyti automobilio dalis

    WD-40 gali padėti palaikyti automobilio švarą. Jis nuvalo vabzdžių likučius nuo radiatoriaus grotelių, atkuria apsiblaususias žibintų lęšius ir saugiai pašalina nuo kėbulo paukščių išmatas, medžių sakus ir kitus nešvarumus.

    Svarbūs patarimai, kaip naudoti WD-40

    • Naudokite taupiai: Šiek tiek WD-40 labai praverčia. Venkite pernelyg prisotinti paviršių.
    • Venkite tam tikrų medžiagų: WD-40 nerekomenduojama naudoti ant polikarbonato ir skaidraus polistireno plastikinių paviršių.
    • Tinkamas vėdinimas: Naudodami WD-40 patalpose, užtikrinkite tinkamą vėdinimą, kad neįkvėptumėte garų.
    • Saugojimas: Laikykite WD-40 vėsioje, sausoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių ir liepsnos.
  • Virtuvės šefo patarimai

    Virtuvės šefo patarimai

    Štai 20 geriausių virtuvės šefų patarimų, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį kiekviena namų šeimininkė!

    Norint išvirti sniego baltumo ryžius, į vandenį reikia įpilti šiek tiek acto. Nepersistenkite! Priešingu atveju ryžiai taps lipnūs, tačiau puikiai tiks suši formavimui.

    Kad baklažanai nebūtų kartūs, jie apie 30-40 minučių mirkomi šaltame pasūdytame vandenyje, tačiau tai galima padaryti ir greičiau: daržoves perpjaukite, gausiai pasūdykite ir palikite maždaug 10 minučių, kad išsiskirtų sultys. Po to jas gerai nuplaukite šaltu vandeniu.

    Ruošiant obuolių pyragą Šarlotė, obuolius apvoliokite miltuose. Dėl to jie nenuslys į pyrago dugną.

    Kad kepenėlės visada būtų minkštos, o ne kietos, laikykitės taisyklės jas pasūdyti pačioje kepimo pabaigoje. Dar viena paslaptis – prieš kepant pabarstyti jas cukrumi.

    Norint išgauti aštrų česnakų skonį, nebūtina šio prieskonio dėti į užkandžius ar salotas, tiesiog patrinkite skiltele serviravimo lėkštes.

    Alaus ir sojų padažo su prieskoniais mišinys yra puikus marinatas mėsai. Be to, tamsų alų galima įpilti troškinant daržoves ar verdant bulves, taip suteikiant patiekalui pikantišką skonį ir nuostabų aromatą.

    Daugelis namų šeimininkių yra susidūrusios su problema, kad pjaustant kietai virtus kiaušinius išsibarsto trynys. To galima išvengti, jei peilį pamirkysite šaltame vandenyje –gausite tvarkingus kiaušinio griežinėlius.

    Kad grietinės kremas gautųsi puresnis, įdėkite vieną kiaušinio baltymą.

    Faršas bus skanesnis ir aromatingesnis, jei įdėsite tarkuotų žalių bulvių ir svogūnų, taip pat šiek tiek pakepintų svogūnų.

    Pupeles virkite neuždengę dangčio, tada jos nepatamsės.

    Į baltą mišrainę įpilkite šaukštą pieno ir šiek tiek cukraus, ir ji bus skanesnė. Cukraus dedama ir į barščius, o tai jiems tik į naudą.

    Virdami kavą įberkite žiupsnelį druskos ir gausite aromatingesnį ir skanesnį gaivųjį gėrimą.

    Kepdami mėsą orkaitėje, būtinai ją aptepkite granatų sultimis arba vandenyje atskiestu medumi, tada ji įgaus apetitą žadinančią auksinę plutelę.

    Jei ėmėtės sveiko gyvenimo būdo arba tiesiog norite numesti porą papildomų kilogramų apribodami druskos naudojimą, vietoj jos iš dalies naudokite citrinų sultis, t. y. į nepakankamai sūdytą patiekalą įlašinkite porą lašų citrusinių vaisių sulčių. Patiekalas nepraras skonio, priešingai, taps ne tik sveikesnis, bet ir aromatingesnis.

    Kepdami pyragą, uždenkite jį švaraus, vandenyje sudrėkinto popieriaus lapais – viršus nesudegs.

    Maltus riešutus galima pakeisti džiūvėsėliais – naudinga ir skanu.

    Į daržovių salotas įmaišykite šiek tiek vanilės ir jos sužibės naujomis natomis – taps aromatingesnės ir rafinuotesnės.

    Riešutus daug lengviau nulupti, jei jie apvirti arba pavirti apie 5 minutes (priklausomai nuo to, kokie riešutai ir kaip sunku juos nulupti), o tada nuplauti šaltame vandenyje.

    Prieš kepdami mėsą visada pabarstykite keptuvės dugną druska, kad išvengtumėte purslų.

    Suvytusiems žalumynams galima gražinti prekinę išvaizdą pamirkius juos šaltame vandenyje su actu. Apskritai petražolių ar krapų ryšulėlį visada laikykite stiklinėje vandens, kaip gėlių puokštę, tada jie ilgai išliks švieži.

  • Pinigų medis: kaip paskatinti augimą

    Pinigų medis: kaip paskatinti augimą

    Dažnai manoma, kad zamiokulkas yra nereiklus augalas – tereikia tinkamai pasirinkti vietą ir retkarčiais palaistyti.

    Iš tiesų, zamiokulkai puikiai auga tiek ryškioje išsklaidytoje šviesoje, tiek pusiau pavėsyje. Augalui tinkama universali žemė, sumaišyta su smėliu geresniam drenažui užtikrinti.

    Tačiau neretai nutinka, kad pinigų medžio lapai pradeda gelsti, o pats augalas atrodo silpnas.

    Ekspertai dalijasi patarimais, kaip paskatinti zamiokulkų augimą.

    Optimalios sąlygos zamiokulkams

    Jei zamiokulkas ilgą laiką neišleidžia naujų ūglių ar lapų, pirmiausia verta patikrinti, ar jam sudarytos tinkamos augimo sąlygos.

    Zamiokulkai nėra reiklus oro drėgmei. Vasarą lapus galima apipurkšti vandeniu, kad pašalintumėte dulkes. Augalui tinkamas vidutinis laistymas – tarp laistymų viršutinis žemės sluoksnis turi spėti išdžiūti.

    Optimali zamiokulkų augimo temperatūra yra 18–25 °C. Žiemą temperatūra neturėtų nukristi žemiau 16 °C.

    Jauni augalai persodinami kasmet pavasarį, o suaugę – kas 2–3 metus. Naujas vazonas turėtų būti tik šiek tiek didesnis už ankstesnį. Indo dugne būtinas drenažo sluoksnis.

    Kaip skatinti zamiokulkų augimą

    Norint paskatinti zamiokulkų augimą, ekspertai rekomenduoja netikėtą priemonę – želatiną. Reikia vieną arbatinį šaukštelį želatinos ištirpinti 200 ml šilto vandens, gerai išmaišyti ir palaukti, kol skystis atvės.

    Paruoštą želatinos tirpalą reikia praskiesti trimis stiklinėmis vandens ir šiuo mišiniu kruopščiai palaistyti augalą.

    Manoma, kad rudenį ir žiemą tręšti nerekomenduojama, nes per didelis maistinių medžiagų kiekis gali susilpninti ramybės būsenoje esantį augalą.

    Žiemą želatiną galima pakeisti kalio turtingu tręšimu, kurį lengva pasigaminti namuose. Tereikia banano žievę įdėti į didelį stiklainį, užpilti litru šilto vandens ir palaikyti 24 valandas. Gautu užpilu zamiokulkus laistykite neskiestu tirpalu – netrukus pastebėsite, kaip augalas pradės formuoti naujus lapus.