Žyma: pagalba

  • Kiekvienas gali mesti rūkyti – svarbu kreiptis pagalbos

    Kiekvienas gali mesti rūkyti – svarbu kreiptis pagalbos

    Žmogus sutvertas taip, kad nuolatos ieško būdų nusiraminti, atsipalaiduoti ir atitrūkti. Vieniems tai fizinis aktyvumas, muzika, o kitiems – rūkymas. Vis dėlto šiuolaikinis pasaulis kupinas įvairių veiklų ir praktikų, padedančių atsipalaiduoti ir nekenkiančių organizmui, tad belieka pasirinkti, o rūkymo atsisakyti. Metimo kelias gali būti sunkus, tačiau kiekviena kelionė tikslo link prasideda nuo sprendimo priėmimo, šiuo atveju – sprendimo mesti rūkyti.

     

    Didžiausią įtaką daro aplinkiniai

    „Rūkyti pradėjau dar 2017 metais. Iš pradžių užtekdavo pakelio savaitei, tada poreikis išaugo iki dviejų, trijų pakelių savaitei, kol, galiausiai, pakelio neužtekdavo nė dienai. Mane supę žmonės galėtų patvirtinti, kad galėdavau surūkyti vieną cigaretę po kitos“, – pasakojo prieš metus rūkymo atsisakęs Kristijonas.

    Vaikinas sako, kad, nepaisant to, jog aplinka nespaudė pradėti rūkyti, jis pasidavė „bandos jausmui“ ir nuolat matomas pavyzdys nejučia tapo jo gyvenimo dalimi.

    Antakalnio psichikos sveikatos centro vedėja Aušra Bagdonaitė pabrėžia, jog rūkančių bendraamžių, tėvų ar aplinkinių įtaka yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių tabako vartojimą, greta patraukliai pateikiamų cigarečių ir tabako gaminių pakuočių. Taip pat ji akcentuoja evoliucionuojančią tabako pramonę ir atsirandančių priemonių gausą. Sudaromas klaidingas įspūdis, kad šios priemonės neva sukelia mažiau žalos nei klasikinės cigaretės.

    Anot Antakalnio poliklinikos gydytojos psichiatrės, dirbančios dienos stacionare suaugusiesiems, Auksės Šileikytės, kiekvienais metais pasaulyje nuo tabako rūkymo sukeltų ligų miršta nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, pusė šių mirčių – priešlaikinės, jų galima išvengti.

    „Rūkymas daro neigiamą įtaką imuninei sistemai, todėl didėja plaučių infekcijos rizika. Rūkant dažniau sergama plaučių uždegimu, kitomis ūmiomis kvėpavimo sistemos ligomis, taip pat didėja tikimybė susirgti gripu, peršalimo ligomis, tuberkulioze“, – dėstė ekspertė.

     

    Pokytis priklauso nuo motyvacijos

    Psichiatrės teigimu, mesti rūkyti niekada nėra per vėlu, nes sergamumas ir mirtingumas nuo šio žalingo įpročio didėja priklausomai nuo to, kiek ilgai tuo užsiimama. Priklausomybė yra lėtinė liga, todėl rūkymo nutraukimas gali būti ir dažniausiai yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis keleto bandymų. Pasirinkimas atsisakyti rūkymo – nemenkas gyvenimo būdo pokytis.

    „Daugiausia metimo kelionės vingiams įtakos turi žmogaus asmeninės savybės, motyvacija ir tai, kokios pagalbos jis paprašė ir kam patikėjo savo rūpesčius. Dažniausi motyvai, vedantys sėkmingo tabako atsisakymo link, yra sveikatos išsaugojimas, lėšų taupymas, gamtos išsaugojimas, geras burnos kvapas ir pavyzdys kitiems“, – teigė dienos stacionaro psichiatrė.

    Žurnalistikos studijas Vilniaus universitete baigęs Kristijonas pasakoja, kad studijuodamas universitete vis bandydavo mesti rūkyti, tačiau niekaip nepavykdavo, kol galiausiai  praėjusių metų rugpjūčio 14 d. surūkė paskutinę cigaretę.

    „Netikėtai radau knygutę apie tai, kaip mesti rūkyti. Pradėjau skaityti, domėtis, perskaitęs 4 skyrius, suvokiau, jog man nereikia knygos, kuri paaiškintų, kaip mesti rūkyti, tai galiu padaryti aš pats, be knygos.“

    Tyrimų duomenimis, procentiškai daugiau asmenų metė rūkyti padedami specialistų, lyginant su tais, kurie bandė tai daryti savarankiškai. „Adobe Stock“ nuotr.

    Nusistatykite konkrečią dieną

    Norintiems nutraukti priklausomybę A. Šileikytė duoda vieną patarimą – nustoti rūkyti. Ne „mažiau, ne rečiau“, bet tiesiog nustoti. „Negali būti šiek tiek priklausomas. Arba esi priklausomas, arba ne“, – teigė ji.

    „Metimas rūkyti nėra rūkymo mažinimas, todėl būkite pasirengę atsisakyti visų rūkymo formų. Kad būtų lengviau laikytis šio įsipareigojimo – informuokite savo šeimą, draugus ir bendradarbius, pasikalbėkite su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu apie tai, kokį medikamentinį gydymą galėtų jums pritaikyti.

    Pakeiskite savo rutiną: kasdienę veiklą atlikite kita tvarka kitu dienos metu su žmonėmis, kurie nerūko, kitose vietose. Venkite situacijų ir aplinkos, kuriose dažniausiai rūkydavote,  nuobodulio, turėkite su savimi knygą, telefoną. Kiekviena minutę sau priminkite, kad artėjate prie savo tikslo ir renkatės savo vertybėmis grįstą elgesį, teikiantį ne „malonumą dabar“, o gėrį ilgalaikėje perspektyvoje“, – patarė specialistė.

     

    Padeda specialistai

    Psichikos sveikatos centro dienos stacionare suaugusiesiems dirbanti psichiatrė pridūrė, jog, metant rūkyti, ne mažiau svarbu yra apsvarstyti galimas stresines situacijas ir apmąstyti, kaip jas įveiksite nerūkydami.

    „Numatykite konkrečius veiksmus, pavyzdžiui, pradėkite sportuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, išeikite pasivaikščioti. Visos situacijos gali būti sprendžiamos ir nerūkant. Priminkite sau, kokius svarbius žingsnius žengiate savo ir aplinkinių sveikatos link“, – patarimais dalijosi gydytoja.

    Ji taip pat primena, jog atkrytis yra natūrali sveikimo nuo priklausomybių dalis. Labiau svarbu, ne kiek atkryčių bus, o kaip greitai jie bus atpažinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad procentiškai daugiau sėkmingai metusiųjų rūkyti yra tarp tų, kurie tai darė padedami specialistų, lyginant su tais, kurie bandė atsisakyti rūkymo savarankiškai.

    Svarbiausia, anot psichiatrės A. Šileikytės, yra suvokti, jog norinčiam mesti rūkyti asmeniui gali padėti įvairūs būdai, nenorinčiam to padaryti – nepadės jokia priemonė.

    Daugiau informacijos apie tai, kodėl verta mesti rūkyti ir kaip tai padaryti, galima rasti specialioje Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės svetainėje https://nerukysiu.lt. Taip pat nuo 2024 metų pradžios Lietuvoje pradės veikti telefoninė pagalbos linija, kurios specialistai nemokamai konsultuos gyventojus, norinčius mesti rūkyti. Svetainėje artimiausiu metu taip pat bus galima rasti informacijos apie nuo 2024 metų pradžios Lietuvoje pradėsiančią veikti telefoninę pagalbos liniją, kurios specialistai nemokamai konsultuos gyventojus, norinčius mesti rūkyti.

  • Vėžys mane gąsdina: kaip gyventi be baimės?

    Vėžys mane gąsdina: kaip gyventi be baimės?

    Dažniausiai sužinojus onkologinės ligos diagnozę pirmoji reakcija yra šokas. Žmogus negali patikėti, kad tai atsitiko būtent jam, jį užgriūna didžiulė psichologinė, emocinė ir fizinė našta.

    Kaip tinkamai elgtis, kai sergi pats arba onkologine liga serga artimas žmogus, kai atrodo, kad gyvenimas staiga ėmė ir sugriuvo?

    Išsamiau apie dažniausius sunkumus ir sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

    Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta

    Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję pacientai dažniausiai sako: „Atrodo, kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga.

    „Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elizabet Kiubler-Ros išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir, galiausiai, depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais šios reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali reikėti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji.

    Gydytoja psichiatrė pažymėjo, kad vėžys paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia paciento ar pacientės vaidmuo šeimoje: „Jei žmogus dirba, jis neišvengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svarbius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į lengvesnį. Būna, kad žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų.“

    Tačiau pacientams ir jo šeimos nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitikrintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą.

    „Svarbu suvokti, kad, nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakcija į vėžio nustatymą, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet net ir psichologiškai sustiprėja, įgauna daugiau psichologinio atsparumo“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė.

    Nevertėtų slėpti savo emocijų

    Sužinojus vėžio diagnozę, pirmiausia, labai svarbu būti atviram pačiam sau.

    „Nereikia rodyti laimingo veido, jeigu tuo metu taip nesijaučiate. Patartina atvirai kalbėtis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis jausmais, kadangi tai padeda jausmams „prasiventiliuoti“, sušvelnėti“, – rekomendavo dr. G. Bulotienė ir pridūrė, kad kartais pacientai nenori emociškai apkrauti artimųjų, nes „jiems ir taip sunku“, tačiau tokia taktika dažniausiai nepasiteisina.

    „Dažniausiai sergančiajam nepavyksta visiškai nuslėpti savo jausmų, ir artimieji visgi nujaučia, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Vaikai pajunta mamos ar tėčio emocijas ir gali patys sugalvoti dar baisesnių dalykų, jeigu jiems nebus suprantamai paaiškinta. Kartais pacientai apie savo diagnozę nepasako seniems tėvams, nenorėdami jų jaudinti. Visgi, kaip pastebėjau iš savo ilgametės praktikos konsultuodama vėžiu sergančius pacientus, dažniausiai artimieji sugeba priimti vėžio diagnozę,  susitvarkyti su kilusiais jausmais ir ateityje gali padėti ir palaikyti pacientą. Sutuoktinio ar suaugusių vaikų pagalba gali būti labai naudinga, nuvežant pas gydytoją ar nuperkant ir paruošiant maistą“, – aiškino gydytoja psichiatrė.

    Ji pabrėžė, kad anksčiau ar vėliau artimieji vis tiek sužinos apie ligą ir gali jaustis įskaudinti, kad jiems nebuvo pasakyta anksčiau. Jeigu artimųjų emociniai išgyvenimai labai gilūs, jiems svarbu išdrįsti kreiptis į psichologą, kad padėtų susitvarkyti su užgriuvusia situacija. Jeigu atsiranda nuolatinė nemiga ar nerimas, gali būti reikalingas medikamentinis gydymas.

    Vidinio darnos jausmo svarba

    Anot gydytojos psichiatrės, norint stiprinti savo sveikatą, tiek ligoniui, tiek šeimos nariams svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės.

    „Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pacientų artimųjų nerimas, depresiškumas ir kiti parametrai statistiškai blogesni, lyginant su bendrąja populiacija. O pacientai, kurių geresnė psichologinė būklė, geriau pakelia priešvėžinį gydymą ir patiria mažiau šalutinių reiškinių“, – kalbėjo ji.

    NVI atliktame krūties vėžiu sergančių moterų tyrime buvo nustatyta, kad moterys, kurios labiau jaučia vidinę darną, patiria statistiškai mažesnį su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir mažiau šalutinių reiškinių po krūties operacijų nei moterys, kurių vidinės darnos jausmas žemesnis.

    „Noriu pabrėžti reabilitacijos, taip pat ir psichologinės bei socialinės pagalbos, svarbą po vėžio gydymo. Fizinės medicinos ir reabilitacijos komanda – kineziterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai, masažuotojai, fitoterapeutai, dietologai ir kiti specialistai – gali sėkmingai padėti pacientams pagerinti savijautą ir kiek įmanoma sugrįžti į iki ligos buvusį gyvenimą, – teigė dr. G. Bulotienė. – Labai svarbu prisiminti, kad dvasinė ir psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi negu fizinė ir prireikus reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti vėžio baimes.“

    Daugiau naudingos informacijos, susijusios su onkologinėmis ligomis, galima rasti NVI interneto svetainėje www.nvi.lt. Apie tai, kaip įveikti emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus bei kokios yra nemokamos pagalbos galimybės Lietuvoje, galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.

  • Pradėjau gyventi tuomet, kai sugebėjau atsispirti nuo dugno

    Pradėjau gyventi tuomet, kai sugebėjau atsispirti nuo dugno

    Kalbėti apie savo problemas, kai jos pradėtos spręsti arba išspręstos, yra viena, tačiau išdrįsti pripažinti sau ir tai paversti atspirties tašku – visai kas kita. Kartais sugebėjusių atsitiesti ir pakeisti savo gyvenimą žmonių istorijos gali pasirodyti nereikšmingos ir neturinčios tikslo, tačiau tik ne tada, kai jos pasakojamos pirmuoju asmeniu.

    Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tyrimų duomenimis, nors kartą gyvenime narkotikus yra vartoję 14 procentų lietuvių. Būdamas penkiolikos, Kęstutis Kaupas pirmą kartą išbandė narkotikus, o šiandien, be medikų pagalbos savarankiškai įveikęs narkotikų priklausomybę, jis dalijasi savo patirtimi ir siekia įkvėpti kitus.

    Vaistai nuo emocinių traumų

    „Viskas prasidėjo nuo perskaitytų knygų. Džekoo Keruako „Kelyje“ ir Karloso Kastanedos knygos apie augalus manyje sužadino smalsumą. Suvokiau, kad taip, kaip žmogus ragauja skirtingus maisto patiekalus, taip pat galima išbandyti įvairias medžiagas ir pajusti jų sukeliamą būseną“, – pokalbį pradeda vyras.

    Jis pasakoja narkotikus vartojęs kaip vaistus nuo savo emocinių traumų: „Bandžiau jų padedamas pamiršti žemą savivertę, kurią man įdiegė patėvis. Jis nuolat sakydavo, kad esu nieko vertas ir nieko nesugebu, todėl suprastėjo mano mokymosi rezultatai, o galiausiai mečiau mokyklą ir pabėgau iš namų.“

    Vartoti psichotropines medžiagas paskatino nuolatinė baimė, psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, privertęs nepilnametį pabėgti iš namų ir ieškoti laisvės.

    „Gyvenau gatvėje ir nieko neturėjau. Galėjau grįžti ir gyventi namuose su savo šeima, kaip visi mano bendraamžiai, bet noras pačiam spręsti, kaip noriu gyventi, man to neleido“, – sako K. Kaupas.

    Tokį elgesį paaiškina medicinos psichologė Kotryna Mikalauskaitė. Jos nuomone, vaikystėje ar paauglystėje dėl tam tikrų priežasčių daug streso ir įtampos patyręs žmogus, pabandęs narkotinių medžiagų, pajunta didelį palengvėjimą ir suvokia, kad būtent pasirinkta medžiaga galėtų puikiai pasitarnauti siekiant nuslopinti jausmus, kurių asmuo nenori jausti.

    Į priekį vedė didžiausias noras – laisvė

    Atėjęs pas narkotikų prekeivį, norėdamas nusipirkti dozę, jis pakliuvo į situaciją, kuri apvertė Kęstučio pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Buvo praėję metai nuo pirmos psichotropinių medžiagų dozės.

    „Atėjau nusipirkti dozės. Jis man pasiūlė palaukti 15–20 minučių, kol atveš siuntinį, nes tuo metu neturėjo ko parduoti. Nuėjau į kambarį, kur sėdėjo dar keletas vaikinukų. Jie buvo narkomanai ir palaikė mane „savu“, nes buvau toks pat baltas, kaip ir jie. Klausiausi istorijų apie tai, kaip jie ruošiasi gauti pinigų, kad tik galėtų nusipirkti narkotikų. Išgirdau bent dešimt skirtingų apiplėšimų ir vagysčių versijų. Mane apėmė siaubas. Suvokiau, kad aš einu to link ir tapsiu toks, kaip jie. Kadangi laisvė buvo ir yra vienas iš svarbiausių dalykų, supratau, kad ir toliau taip gyvendamas galiu prarasti patį brangiausią turtą, todėl nusprendžiau niekada daugiau ten negrįžti. Rodos, visą kūną ir sąmonę nudiegė emocinis suvokimas, kad tai turi pasikeisti“, – atvirauja Kęstutis.

    Kamuojamas abstinencinių pagirių, vyras autostopu išvyko į Norvegiją, kur po savaičių klajonių pavyko gauti darbą ir įsitvirtinti – taip prasidėjo kelias į blaivybę.

    Gyvenimo etapas, likęs užnugaryje

    Respublikinio priklausomybių centro specialistė sako, kad psichologiškai priklausomi žmonės galvoja, jog medžiaga, šiuo atveju narkotikai, jiems gyvybiškai reikalinga. Tokie asmenys pradeda mažiau laiko ir dėmesio skirti dalykams, kurie anksčiau būdavo svarbūs, kol galiausiai juos užvaldo vartojama medžiaga. Lietuvis džiaugiasi tądien supratęs, jog vienintelis būdas išsigelbėti yra dirbti su savimi, todėl pradėjo sekti, analizuoti ir keisti savo elgesį.

    „Palikti senus draugus ir veiklas užnugaryje buvo sąmoningas žingsnis. Taip galėjau kurti savo gyvenimą iš naujo, – sprendimu išvykti iš šalies džiaugiasi vyras ir priduria: – Landynės ir laiptinės man pabodo. Norėjau gyventi, norėjau susitvarkyti gyvenimą, turėti stogą virš galvos ir pinigų savo poreikiams.“

    Didžiulė pagalba tapo vieta gerai atlyginamame darbe. Alpinisto profesija reikalauja prisiimti atsakomybę už save, savo sveikatą ir gyvybę – tai motyvavo į Norvegiją emigravusį lietuvį ir kėlė jo savigarbą.

    Kęstutis sako: „Greitai įstojau į 12 darbo dienų iš eilės ir 9 laisvadienių ritmą. Bėgant laikui, atradau veiklas, kurios man tapo savotiški svaigalai ir padėjo užsimiršti. Pavyzdžiui, menas – muzika, poezija, rašymas, šokis ir dainavimas.“

    „Tai ne raketų dėsniai“

    K.Kaupas jau daugiau nei du dešimtmečius nevartoja narkotikų. Išmesti iš gyvenimo svaigalus ir niekada prie jų nebegrįžti paskatino gyvenimo vertės suvokimas. Su narkotikais paprasta gyvenimą sugriauti, o kitomis priemonėmis ir veiksmais galima jį kurti.

    „Žmonės pamiršta sau atsakyti į klausimą, ko jie iš tiesų nori. Kai matai tikslą, pasidaro aišku, ką daryti. Tai ne raketų dėsniai“, – šmaikštauja jis.

    Lygiai taip pat Kęstutis pamatė tikslą su žmona užsukęs į gydymo įstaigą. Nugirdęs specialistų pokalbį apie priklausomybes turinčius žmones, vyras papasakojo apie savo emocinius sukrėtimus ir kaip pavyko su jais susidoroti be medikų pagalbos. Gydytojai paprašė savo išgyvenimais pasidalyti su kitais, kurie jaučiasi beviltiškai, nemato išeities, nesikreipia ir neieško pagalbos, kurios jiems tikrai reikia.

    Netrukus Kęstutis parengė straipsnį, kurį paskelbė vienas didžiausių šalies naujienų portalų. Prisistatęs straipsnio herojumi, vyras pradėjo socialiniame tinkle „Facebook“ kelti savo tekstus.

    „Tikiu, kad mano rašymas padeda žmonėms. Juk prisiregistravę vartotojai neprivalo komentuoti ar spausti „patinka“. Jie gali likti anonimais, tačiau klausytis mano pasakojimų ir bandyti juose atrasti dalelę savęs. Jau yra pasitaikę keletas atvejų, kai visiškai nepažįstami žmonės parašo žinutę, kad mano patirtis paskatino juos veikti ir atsisakyti narkotikų. Tai šviesiausia tamsios istorijos dalis“, – teigia jis.

    Pagalba suteikiama kiekvienam

    Medicinos psichologė K. Mikalauskaitė sako, kad svarbiausia – noras padėti sau ir pacientui.

    Dalydamasi savo patirtimi, K. Mikalauskaitė pastebi, kad tiek vyrai, tiek moterys išgyvena stiprų gėdos ir kaltės jausmą. Vis dėlto galima atkreipti dėmesį, kad moterys kartais būna labiau linkusios slėpti problemą, vengti atsiverti artimiesiems ar pasitarti su specialistais. Bet kokiu atveju kiekvienas žmogus pereina psichologinį procesą, kurio metu pradeda suprasti savo elgesį, jo pasekmes ir pradeda svarstyti galimus kitus pasirinkimus, kol galiausiai priima sprendimą imtis atitinkamų veiksmų. Reikšmingiausiai prisidėti prie žmogaus apsisprendimo gydytis gali pagarbus, humaniškas ir geranoriškas specialistų ir aplinkinių požiūris, kuris gali žmogui padėti atrasti drąsos ir vidinių resursų pradėti pokytį.

    Įtarę besivystančią priklausomybę, pasikonsultuokite su kvalifikuotu specialistu privačioje arba valstybinėje gydymo įstaigoje. Specialistas, atsižvelgdamas į pacientą, parinks tinkamiausią gydymo būdą.

    Jaučiant emocinius sunkumus, telefonu 1809 galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas. Visą Lietuvoje veikiančių psichologinės pagalbos linijų sąrašą ir kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba prieinama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biuruose. Iškilus pavojui sveikatai arba gyvybei, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

  • Kaip išlaikyti psichinę ir emocinę gerovę?

    Kaip išlaikyti psichinę ir emocinę gerovę?

    Dabartinis pasaulis nestokoja išbandymų šiuolaikiniam žmogui – tenka kovoti su stereotipais, norima visur suspėti, tapti geriausiais ir užsikabinti sau nematomus medalius. Deja, dažnai tai atneša daugiau nusivylimo nei džiaugsmo, nes nuolatinis lėkimas ar aplinkinių poreikių tenkinimas priverčia pamesti save, pamiršti asmeninius norus, svajones ir tikslus.  

    Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, be vis dar matomų sunkių pandemijos padarinių, visuomenėje išryškėja perdegimo sindromas, baimė padaryti klaidą, santykių bei vienišumo problemos.

    Pasak jos, norint stiprinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, visų svarbiausia yra gebėti įvardyti savo emocijas ir turėti žmogų, su kuriuo galėtumėte nuoširdžiai pasikalbėti.

    Jaučiamos pandemijos pasekmės

    Visuotinė pandemija visame pasaulyje sukėlė neigiamų pasekmių žmonių emocinei ir psichologinei sveikatai. Daugelis susidūrė su neplanuotais sunkumais, o nežinomybė dėl ateities kėlė nerimą, suirzimą ir nuovargį.

    Per karantiną žmonės buvo priversti stipriai apriboti savo socialinį gyvenimą ir užsidaryti namie. Tai kai kuriems išėjo ne į naudą – namiškiai susipyko, nepasidalijo atsakomybėmis, pyko vienas ant kito dėl to, kad nepatiria jokių įspūdžių, negali planuoti savo laiko, atostogų, pramogų ir net susitikimų su draugais, artimaisiais.

    Tačiau dabar, praėjus jau daugiau nei dvejiems metams, dauguma adaptavosi.

    Anot psichologės G. Petronienės, didžiulis visuotinis nerimas praėjo, todėl dabar yra likę patys rimčiausi atvejai – sergantieji rimtomis depresijomis ar neurozėmis, šie žmonės vis dar „laižosi žaizdas“.

    Neigiama įtaka bendravimui

    Be viso to, per pandemiją labai išryškėjo vienišumo jausmas. Daliai asmenų iki šiol sunku grįžti į normalų socialinį gyvenimą, pradėti naujas pažintis, bendrauti su kitais.

    Psichologė sako, kad, siekiant pokyčių, pirmiausia žmogus turėtų įsivardinti, kokie yra esminiai jo bendravimo trūkumai, kas jį stabdo nuo socialinio gyvenimo ar nuo antros pusės susiradimo.

    Ji pažymi, kad, vos pradėję naujas pažintis, žmonės daro kelias pagrindines klaidas: „Dažnai koją kiša per didelis įtarumas, kai iškart gerai nepažįstamas žmogus yra nurašomas už pačią menkiausią klaidą, ar priešingai – per didelis pasyvumas – kai manoma, kad kitas turi daugiau investuoti į santykius, stengtis, rodyti dėmesį.“

    Perdegimas yra panašus į depresiją

    Nors stresą patiria kone kiekvienas šiuolaikinis žmogus, nuolatinis ir lėtinis stresas galiausiai gali virsti perdegimu, kai žmogui jokių teigiamų emocijų nebekelia tai, kas anksčiau jį džiugino.

    Psichologė G. Petronienė teigia: perdegimo sindromas  panašus į lengvą depresiją, nuo kurios žmogus tampa irzlesnis, prastesnės nuotaikos, patiria daugiau neigiamų emocijų, nepasitiki savimi, jaučia graužatį ir susitelkia į neigiamus aspektus.

    Neretai tai veikia ne tik žmogaus psichiką, bet ir kūną – gali kamuoti sutrikęs kvėpavimas, įtempti kūno raumenys, pasirodyti tokie fiziniai sutrikimai kaip persivalgymas.

    Pasak psichologės, dažniausiai tai pasireiškia žmonėms, kurie įdeda per daug pastangų ar perfekcionistiškai žvelgia į tai, ką daro, nori būti geriausi visose srityse.

    Konsultuodama savo pacientus, pašnekovė pastebi, kad dažniausiai tai liečia labiau moteris nei vyrus: „Būtent moteris dažniausiai stengiasi tinkamai išbalansuoti tarp karjeros, savirealizacijos ir šeimos.“

    G. Petronienė sako: „Būtinai reikia sustoti, o tam, kad tai įvyktų, reikalingas kokybiškas poilsis.“. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

    Ką daryti dėl geresnės savijautos?

    Psichologė G. Petronienė pataria: norint stiprinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, visų pirma labai svarbu gebėti teisingai įvardinti savo jausmus, su jais išbūti.

    Reikėtų apsibrėžti, dėl ko kyla tam tikros neigiamos emocijos, ir tik vėliau jas „neštis“ į bendravimą su kitais. Kitu atveju bus tik blogiau.

    „Kai žmonės rodo pyktį vieni kitiems, pavyzdžiui, dėl nesėkmių darbe išsiliedami ant savo antrosios pusės ar vaikų, kyla dar daugiau problemų, negu jų buvo prieš tai“, – aiškina G. Petronienė.

    Taip pat naudingas ir kiekvienam žmogui yra būtinas nuoširdus pokalbis su kitu asmeniu – sutuoktiniu, draugu ar psichologu, psichoterapeutu.

    „Jeigu niekas nežino, kas dedasi jūsų širdyje, anksčiau ar vėliau tikriausiai teks susidurti su depresija, tapti nerimastingam ar palinkti į priklausomybes. Todėl labai svarbu žmogui nuoširdžiai kalbėti ir būti išklausytam, kitu atveju – liepto galas bus anksčiau ar vėliau pasiektas“, – perspėja psichologė.

     

     

    Kokybiškas poilsis – ne tik kūnui, bet ir sielai

    Kiekvienam žmogui yra svarbus ir naudingas kokybiškas poilsis, kai pailsi kūnas, išvalomos mintys.

    „Šiais laikais visi visur bandome suspėti ir dažnas yra įpratęs gyventi jausdamas įtampą. Visiems būtinai reikia sustoti, o tam, kad tai įvyktų, reikalingas kokybiškas poilsis“, – tvirtina psichologė.

    Vieni geriausiai atsipalaiduoja skaitydami knygas, kiti – užsiimdami sportu ar kita aktyvia veikla. Visų svarbiausia, kad tai padėtų jums atsiriboti nuo gyvenimo chaoso, įtampos ir streso.

    Anot G. Petronienės, žmogaus energija nėra begalinė, o poilsis padeda „persikrauti“, išlaikyti stabilumą, į stresines situacijas žvelgti ramiau, racionaliau priimti sprendimus.

    „Ne tik kūnui, bet ir mūsų psichikai reikalingas poilsis. Tik tokiu būdu galime atgauti jėgas ir išlikti sveiki, produktyvūs ir gebėti nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu“, – priduria ji.

    Kodėl delsiama kreiptis pagalbos?

    Jeigu žmogų kamuojantys simptomai: nerimas, negebėjimas valdyti emocijų, nemiga, įkyrios mintys, emocinis valgymas ar fiziniai požymiai, tokie kaip galvos skausmas ir kiti, kurių negali paaiškinti šeimos gydytojas, – trunka ilgiau nei dvi savaites, patariama nedelsti ir kreiptis į specialistą, kuris padės greičiau išspręsti problemas, užkirsti kelią rimtesniems sutrikimams ir susigrąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą.

    Nors šiais laikais vis dažniau ir garsiau kalbama apie psichologinės pagalbos svarbą ir naudą, dalis žmonių delsia kreiptis pagalbos.

    Pasak G. Petronienės, kiekvieno žmogaus atvejis ir kreipimosi į specialistus atidėliojimo priežastys yra skirtingos: „Vieni bijo sužinoti, kad turi didesnių sutrikimų, kiti priešingai – yra nusiteikę optimistiškai ir mano, kad jiems pagalba nereikalinga. Treti gėdijasi eiti pas psichologą ar psichiatrą, o ketvirti tam neranda laiko. Priežasčių daugybė, tačiau reikėtų įsisavinti tai, kad emocinė ir psichinė sveikata yra ne ką mažiau svarbesnė už fizinę sveikatą. Nesikreipiant pagalbos mes kenkiame tik patys sau.“

     

    Nemokamos pagalbos galimybės

    Išgyvenant emocinius sunkumus, užsiregistravus psichikos sveikatos centruose arba visuomenės sveikatos biure galima gauti nemokamų psichologo konsultacijų, tam nereikia gydytojo siuntimo.

    Taip pat rekomenduojama kreiptis į emocinės paramos tarnybas – pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/.

    Šioje interneto svetainėje galima atlikti geros savijautos testą apie tai, kaip jautėtės per pastarąsias dvi savaites. Tai padės jums suprasti, ar dėl esamos psichinės ir emocinės būsenos vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus.

    Patariama parsisiųsti ir naudotis šiomis interneto programėlėmis – „Pagalba sau“, „Ramu“, „Pauzė“ bei „Mindletic“. Jos skirtos savigalbos įgūdžiams lavinti, sąmoningumui ugdyti, be to, gali padėti panikos atakos metu.

  • Užtrukau, kol sugebėjau priimti savo kūną

    Užtrukau, kol sugebėjau priimti savo kūną

    Ilgą laiką visuomenėje sklandžiusios socialinės nuostatos pamažu keičiasi – vis dažniau pabrėžiama, kad ne tik itin lieknas kūnas yra vienintelis grožio etalonas ir gali būti mylimas.  Be to, garsiau kalbama apie stereotipų keliamą grėsmę ir valgymo sutrikimus, galinčius turėti itin skaudžių psichologinių ir fizinių padarinių. Nustatyta, jog kas 62 minutes miršta bent vienas asmuo, kenčiantis nuo valgymo sutrikimų, o didžiausia rizika kyla paaugliams ir jaunoms moterims.

    Savo asmenine patirtimi dalijasi du kartus anoreksija sirgusi Adriana Gulbinovič. Kaip pati tikina, ji buvo maištinga paauglė, todėl pagalbos kreipėsi tik tuomet, kai situacijos nebegalėjo suvaldyti savo jėgomis.

    Prasidėjo sulaukus vos 11 metų

    Iš Švenčionių rajono, Pabradės miestelio kilusi A. Gulbinovič vaikystėje svajojo šokti ir pradėjusi tuo užsiimti 2 klasėje, sėkmingai šoka iki šiol.

    „Ne paslaptis, kad visais laikais šokėjas turėjo būti geros parengties, lieknas. Nors pastaruoju metu šie stereotipai yra sėkmingai išsklaidomi žymių apvalesnių formų šokėjų – anksčiau reikalavimai buvo itin griežti“, – pokalbį pradeda mergina.

    Jos kelias valgymo sutrikimų link prasidėjo būnant vienuolikos metų, kai prieš kitus  bendraklasius ir vyresniuosius šokėjus jos šokių mokytoja pradėjo neigiamai komentuoti mergaitės kūną dėl priaugto svorio.

    Galiausiai tyčiotis iš mergaitės pradėjo vaikai – mergina prisimena vieną pirmųjų „juokelių“, kai, perkant bandelę mokykloje, kitas moksleivis visų akivaizdoje jai išrėžė: „Kaip tu dar drįsti pirkti bandeles? Tu ir taip esi stora karvė!“

    „Po šių žodžių ilgai verkiau, o grįžusi namo sulaukiau mamos klausimo, kas gi man nutiko, tačiau jai taip ir neatsakiau. Po šio atvejo prasidėjo mano badavimai“, – teigia A. Gulbinovič.

    Kritinis svoris – 29 kilogramai

    Mergina pasakoja, kad visos jos mintys buvo tik apie tai, kaip sulieknėti, nevalgyti ar papildomai pasportuoti, kad tik svoris kuo greičiau sumažėtų.

    Tėvams pastebėjus krentantį dukros svorį, buvo bandoma priversti mergaitę valgyti. „Mama ir tėtis sakydavo, kad nepasitrauks nuo stalo tol, kol aš nepavalgysiu“, – prisimena ji.

    Tėvai daugelį kartų bandė su ja kalbėti ir net išvežti į ligoninę, tačiau ji nieko prie savęs neprisileido ir melavo, kad viskas gerai.

    a.Gulbinovič pripažįsta, kad buvo labai užsispyrusi paauglė: „Mokėjau puikiai prieš visus vaidinti, su manimi niekas negalėjo ginčytis. Aš šaukdavau, kad niekur nevažiuosiu, nors tuo metu buvau pasiekusi savo kritinę ribą – būdama 155 cm ūgio svėriau vos 29 kilogramus.“

    Praėjus kuriam laikui, mergina pavargo nuo nuolatinės įtampos ir galvojimo apie maistą, todėl išsiilgusi jo (maisto) ji tiesiog pamažu pradėjo valgyti, badavimų vis mažėjo.

    Ji priduria: „Džiaugiuosi, kad grįždama į normalų svorį tuomet nesusilaukiau jokių komentarų iš aplinkinių. Manau, kad tai man padėjo, nes, priešingu atveju, būčiau toliau save alinusi.“

    Sveikatos problemos – ilgalaikės

    A.Gulbinovič: „Visiems melavau, kad man viskas gerai.“ Asm. arch. nuotrauka

    Neilgai trukus, vos po kelerių metų, penkiolikmetė A. Gulbinovič, stebėdama lieknesnes ir daugiau vaikinų dėmesio sulaukiančias drauges bei matydama nepaprastai gražias moteris socialiniuose tinkluose, nusprendė grįžti prie sveikatai žalingų įpročių.

    „Kartu su jomis lankiau šokius ir aš visuomet atkreipdavau dėmesį, kaip gražiai jos atrodo su šokių apranga ir kaip atrodau aš. Maniau, kad jei pavyko pirmą kartą – pavyks ir antrąjį“, – pasakoja mergina.

    Šįkart ji išbandė viską: pradedant protarpiniu badavimu ir baigiant visišku angliavandenių atsisakymu. Merginos organizmas buvo taip stipriai išvargintas, kad jai dingo mėnesinės. „Mano mamai tai prilygo tragedijai ir tik dabar suprantu, ką ji tuomet išgyveno. Nors ji stengėsi padėti, aš neleidau ir sakiau, kad čia mano gyvenimas“, – atvirauja A. Gulbinovič.

    Sulaukusi šešiolikos metų, mergina svėrė vos 38 kilogramus. „Pamenu, kai išvydusi šiuos skaičius aš verkiau negalėdama suvokti, kodėl negaliu būti normali kaip ir visi, kodėl turiu nuolat galvoti apie tai, kaip atrodau, kiek sveriu ir kiek valgau“, – kalba ji apie anuometinę situaciją.

    Jai nuolat svaigo galva, trūko energijos, o galų gale prasidėjo kompulsyvūs persivalgymai.

    „Persivalgydavau tiek, kad negalėdavau net kvėpuoti“, – prisimena mergina. Tuomet ji suprato, kad nori tai sustabdyti ir tam reikalinga pagalba.

    „Dabar esu laiminga, nes mano gyvenimas pasidarė daug spalvingesnis – esu geros nuotaikos, turiu energijos, nebevengiu draugų, stengiuosi kuo labiau įsiklausyti į savo kūno poreikius ir stebėti savo būseną“, – apie teigiamus pokyčius pasakoja ji.

    Šiuo metu mergina ruošiasi artėjančioms psichologijos studijoms ir planuoja užsienyje gilinti žinias apie sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą, mitybą.

    Ji sako, kad jos gyvenimo misija – padėti kitiems, kenčiantiems nuo valgymo sutrikimų.

    Kūnas simbolizuoja gėdą

    Psichologės Monikos Lukoševičiūtės teigimu, pacientai, kovojantys su valgymo sutrikimais, turi daugybę emocinių ir elgesio požymių, tokių, kaip baimė priaugti svorio, nuotaikų kaita, socialinis atsitraukimas ar perteklinis fizinis aktyvumas.

    „Greta gali vystytis ir kitos ligos: depresija, nerimo sutrikimai, polinkis į alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, gali atsirasti savęs žalojimas bei mintys apie savižudybę“, – sako M. Lukoševičiūtė.

    Valgymo sutrikimais sergantys pacientai dažnai nurodo savo kūną kaip būdą netiesiogiai išreikšti tai, kas vyksta jų mintyse ir širdyse.

    „Tie, kurie save apibrėžia vien savo išvaizda, tiki, kad bus geri tik tada, kai jų kūnas bus pakankamai geras. Jie mano, kad pakeitę išvaizdą gali priversti kitus žmones juos pamėgti. Jie nesąmoningai įsivaizduoja, kad atsikratę „antsvorio“ atsikrato niekinančių savo aspektų. Šie pacientai naudoja savo kūną, kad išreikštų tai, ko jų protas negali. Jų kūnai dažnai yra gėdos ir pažeminimo, o ne malonumo šaltinis“, – teigia psichologė.

    Pagalba – būtina

    Psichologė M. Lukoševičiūtė perspėja – negydomi valgymo sutrikimai gali pasibaigti mirtimi. Asm. arch. nuotrauka.

    Pokalbis su patikimu žmogumi gali suteikti reikalingą paguodą, paramą, nors iš pradžių gali būti jaučiama baimė, pyktis, nerimas ar sumišimas.
    „Visiškai normalu, kad galite nežinoti, ką pasakyti, todėl pirmiausia vertėtų sau atsakyti į šiuos klausimus: kada pradėjote galvoti apie svorį? Kada prasidėjo kitoks jūsų elgesys? Ar pastebėjote poveikį fizinei ar emocinei sveikatai? Kaip žmonės jūsų gyvenime gali geriausiai jus palaikyti? Ar norite, kad jie stebėtų jūsų elgesį? Kokius pokyčius norėtumėte padaryti savo gyvenime, kad imtumėtės sveikos gyvensenos?“ – pataria M. Lukoševičiūtė. Ji perspėja, kad artimieji, išgirdę problemą, gali reaguoti emocionaliai, parodyti šoko reakciją, baimę, pyktį ar neigimą. Tačiau svarbu išlikti ramiems, nes tik abipusis darbas leis pažinti problemą ir ją spręsti.

    „Kiekviena diskusija su valgymo sutrikimu sergančiu žmogumi bus skirtinga – pernelyg didelis atkaklumas gali paskatinti sergantįjį nuo jūsų atsiriboti, tačiau ignoruoti mirtinos ligos taip pat negalima. Svarbu palikti „pravertas duris“ ir nuolat pasiteirauti mylimo žmogaus, kaip jam sekasi ir ar jis nori gydytis – tai gali padėti jį nukreipti teisinga linkme“, – pataria psichologė.

    Ji pabrėžia, kad valgymo sutrikimui susiformuoti įtakos turi genetika, asmenybė, psichologinė patirtis, o negydomi valgymo sutrikimai gali turėti nesugrąžinamų komplikacijų ir pasibaigti mirtimi. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo mažesnis rimtų pasekmių pavojus, didesnė išgijimo tikimybė.

    Turintieji įtarimų dėl asmeninių mitybos įpročių kviečiami atlikti valgymo sutrikimų testą interneto svetainėje: https://pagalbasau.lt/valgymo-sutrikimu-testas/

    Nemokama psichologinė pagalba teikiama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biuruose.

    Antradieniais nuo 18 iki 22 val. veikia valgymo sutrikimų linija, tel. 8 631 22 777.