Žyma: nuodai

  • Kaip atbaidyti peles ir žiurkes: natūralūs kvapai, kurių jos negali pakęsti

    Kaip atbaidyti peles ir žiurkes: natūralūs kvapai, kurių jos negali pakęsti

    Pelės ir žiurkės dažniausiai į namus braunasi vasaros pabaigoje ir rudenį, kai lauke ima trūkti maisto šaltinių, o orai vėsta.

    Tuomet graužikai ieško šiltesnio prieglobsčio patalpose, sukeldami nemalonumų daugybei namų ūkių.

    Atsikratyti jų neretai būna sudėtinga. Vis dėlto, sprendimas gali slypėti jų itin jautrioje uoslėje.

    Kenkėjų kontrolės specialistai nustatė keletą aromatų, kurių tiek pelės, tiek žiurkės negali pakęsti.

    Pasitelkus šiuos kvapus, galima veiksmingai apsaugoti savo namus.

    Tad kitą kartą, pirkdami namų kvapą, prisiminkite šiuos natūralius atbaidiklius.

    Levanda

    Pasak specialistų, pelės ir žiurkės itin nemėgsta levandos kvapo.

    Todėl levandų eterinis aliejus, purškiklis su šiuo aromatu ar net šalia namų auganti levanda gali padėti jas atbaidyti.

    Galite pasigaminti ir naminį purškiklį – sumaišykite ketvirtadalį–pusę stiklinės levandų žiedų su ketvirčiu stiklinės vandens buteliuke su purkštuvu.

    Tokį mišinį reikėtų atnaujinti kartą per mėnesį.

    Taip pat rekomenduojama patalpinti maišelius su džiovinta levanda vietose, pro kurias pelės gali patekti į namus.

    Citrusiniai vaisiai

    Kitas stiprus kvapas, kurio graužikai negali pakęsti, yra citrusinių vaisių aliejus.

    Limonenas, esantis maisto aromatuose, kvepaluose, vaistuose ir valymo priemonėse, taip pat aptinkamas citrinų bei apelsinų eteriniuose aliejuose.

    Ekspertų teigimu, šie aliejai veiksmingai atbaido peles ir žiurkes nuo tam tikrų vietų ar daiktų.

    Kadangi citrusinių aliejų poveikis gana stiprus, prieš naudojimą juos rekomenduojama praskiesti vandeniu.

    Pipirmėtė

    Pipirmėtės kvapas – dar vienas efektyvus būdas atbaidyti graužikus.

    Joje esantis mentolis dirgina pelių ir žiurkių nosies gleivinę bei sukelia dezorientaciją.

    Ekspertai aiškina, kad pajutusios pipirmėtės aromatą pelės jį sieja su pavojumi ir stengiasi laikytis kuo toliau.

    Pipirmėtė dažnai naudojama ir naminiuose graužikų atbaidikliuose: užlašinkite kelis lašus eterinio aliejaus ant vatos gumulėlių ir padėkite juos vietose, kur dažniausiai slepiasi pelės.

    Čili milteliai

    Ieškantiems ekonomiško sprendimo verta išbandyti čili miltelius, kurių nesunku įsigyti daugelyje parduotuvių.

    „Tai veiksminga naminė priemonė nuo pelių, nes kvapas joms itin nemalonus – jos nepasiliks šalia pakankamai ilgai, kad prie jo priprastų“, – aiškina specialistai.

    Kad šis metodas būtų efektyvus, sumaišykite maždaug du šaukštus čili miltelių su litru vandens ir supilkite į purškiklį ar indelį su dozatoriumi.

    Taip pat galite pabarstyti čili miltelių vietose, kur, jūsų manymu, gali lankytis pelės.

  • Dujinė viryklė ir vėžio rizika: ką svarbu žinoti

    Dujinė viryklė ir vėžio rizika: ką svarbu žinoti

    Dujinė viryklė – įprastas daiktas daugelyje Lietuvos butų ir namų.

    Tačiau retas susimąsto, kad ji ne tik padeda gaminti maistą, bet ir pamažu kenkia mūsų sveikatai.

    Daugelis žmonių baiminasi dujų nuotėkio, kuris gali sukelti sprogimą ar apsinuodijimą.

    Vis dėlto net ir įprasto maisto ruošimo metu viryklė gali išskirti į orą medžiagas, griaunančias žmogaus organizmą.

    Ypač pavojingos jos vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Ar žinote, apie kokį cheminį junginį kalbama?

    Pagrindinis dujinės viryklės trūkumas

    Dujinė viryklė išskiria ne tik šilumą, bet ir sveikatai pavojingas medžiagas.

    Viena iš jų – benzenas.

    Tai toksiškas junginys, susidarantis degant gamtinėms dujoms ar propanui.

    Neseniai JAV mokslininkai nustatė, kad net įprasta viryklė virtuvėje gali išskirti tokį benzolo kiekį, kuris padidina vėžio riziką.

    Įjungus vieną dujinės viryklės degiklį arba įkaitinus dujinę orkaitę iki maždaug 180 laipsnių, kancerogeno benzeno kiekis patalpose gali būti didesnis nei pasyvaus rūkymo metu įkvepiamuose tabako dūmuose.

    Ypač tai aktualu butams su prasta ventiliacija – šis junginys pasklinda po visus namus ir patalpų ore išlieka kelias valandas.

    Didesnį pavojų patiria tie, kurie daug laiko praleidžia namuose.

    Benzolo keliama grėsmė sveikatai

    Benzenas (benzolas) – ne šiaip kenksmingos dujos.

    Tai pripažintas kancerogenas, galintis patekti į plaučius ir laikui bėgant kauptis organizme.

    Tyrimai parodė, kad vaikams, gyvenantiems namuose, kuriuose dėl dujinių viryklių susidaro didelė benzolo koncentracija, gyvenimo metu rizika susirgti vėžiu beveik dvigubai didesnė nei suaugusiesiems.

    Priežastis paprasta: vaikai kvėpuoja dažniau, o jų organizmas greičiau įsisavina kenksmingas medžiagas.

    Ypač pažeidžiami maži butai, kur virtuvė yra arti miegamojo.

    Kaip saugiai naudotis dujine virykle

    Geroji žinia – riziką galima sumažinti.

    Pakanka reguliariai vėdinti virtuvę, naudoti gartraukį ir nepalikti viryklės įjungtos ilgą laiką.

    Net šalia atidarytas langas kelis kartus sumažina kenksmingų medžiagų kiekį ore.

    Mokslininkai pabrėžia: kuo mažiau laiko naudojame dujas, tuo saugesni tampa mūsų namai.

    Svarbu pažymėti, kad benzenas – ne vienintelė kenksminga medžiaga, kurią gali išskirti virtuvės viryklės.

    Pavyzdžiui, jos taip pat gali skleisti azoto dioksidą – medžiagą, kuri giliai prasiskverbia į plaučius ir sukelia uždegimą.

    Žmonėms, sergantiems astma, šis junginys gali sukelti dusulio priepuolius.

  • Atsisakykite rudųjų ryžių – juose aptikta nuodingų medžiagų

    Atsisakykite rudųjų ryžių – juose aptikta nuodingų medžiagų

    Rudieji ryžiai daugelį metų buvo laikomi kone sveikos mitybos simboliu.

    Jie vertinami dėl nesmulkintų grūdų, išlikusių sėlenų, skaidulų, B grupės vitaminų ir antioksidantų.

    Šį produktą dažnai rekomenduoja dietologai ir sveikos gyvensenos šalininkai, žadėdami greitą sveikatos pagerėjimą.

    Tačiau naujas Mičigano valstijos universiteto mokslininkų tyrimas keičia įprastą požiūrį.

    Paaiškėjo, kad rudieji ryžiai turi gerokai daugiau arseno nei balti.

    Be to, kalbama apie neorganinį arseną – labiausiai toksišką jo formą, priskiriamą pirmosios klasės kancerogenams.

    Rudieji ryžiai ir arsenas: koks ryšys?

    Arsenas – natūralus elementas, randamas dirvožemyje, vandenyje ir ore.

    Aplinkoje jis pasitaiko tiek organine, tiek neorganine forma.

    Didžiausią pavojų žmogaus sveikatai kelia būtent neorganinis arsenas.

    Net ir mažos jo dozės, vartojamos reguliariai, siejamos su padidėjusia plaučių, šlapimo pūslės ir odos vėžio rizika, širdies ir kraujagyslių ligomis bei nervų sistemos sutrikimais.

    Ryžiai – viena iš nedaugelio kultūrų, gebanti įsisavinti didelius arseno kiekius.

    Tai susiję su jų auginimo technologija – dauguma ryžių veislių auginamos užlietose laukų teritorijose.

    Tokios sąlygos palengvina arseno pasisavinimą augalų šaknimis.

    Patekęs į augalą, arsenas kaupiasi išorinėse grūdo dalyse – tose, kurios pašalinamos gaminant baltuosius ryžius, bet lieka rudųjų sudėtyje.

    Kodėl rudieji ryžiai pavojingi vaikams

    Tyrimo, paskelbto žurnale Risk Analysis, rezultatai ypač aktualūs mažų vaikų tėvams.

    Nustatyta, kad 6–24 mėnesių vaikai, reguliariai valgantys rudųjų ryžių, gali gauti ypač pavojingą arseno dozę.

    Taip nutinka dėl to, kad mažų vaikų suvartojamo maisto kiekis, palyginti su jų kūno mase, yra labai didelis – jie valgo nedaug, tačiau jų organizmas mažas ir jautrus.

    Kai kuriems vaikams neorganinio arseno suvartojimas pasiekė 0,295 mikrogramo kilogramui kūno svorio per parą, nors saugia laikoma 0,21 mikrogramo riba.

    Tai reiškia, kad net nedidelis rudųjų ryžių kiekis maiste gali sukelti lėtinį toksinių medžiagų poveikį vystymuisi jautriam organizmui.

    Kam dar vertėtų vengti rudųjų ryžių

    Nors daugiausia dėmesio skiriama kūdikiams ir mažiems vaikams, tyrimas atskleidė ir kitas pažeidžiamas grupes.

    Tai – žmonės, besilaikantys begliutenės dietos, kuriems ryžiai dažnai tampa kviečių pakaitalu.

    Svarbu pažymėti, kad pasaulyje yra daug žmonių, turinčių ribotą prieigą prie įvairaus maisto.

    Jų mityba gali būti menka, tačiau gausi ryžių – tai reiškia, kad padidėjusi arseno poveikio rizika gali apimti plačias visuomenės grupes.

    Baltieji ryžiai – ne tokie jau ir „tušti“

    Pastaruoju metu baltieji ryžiai sulaukia nemažai kritikos – jie vadinami „tuščiomis kalorijomis“. Visgi realybė sudėtingesnė.

    Grūdų šlifavimas, kurio metu pašalinamos išorinės dalys ir gemalas, ne tik sumažina skaidulų kiekį, bet ir, kaip jau minėta, ženkliai sumažina toksinų lygį.

    Baltuose ryžiuose arseno yra bent 24 proc. mažiau, o neorganinio – beveik 40 proc. mažiau nei ruduosiuose.

    Be to, šiandieninėje maisto pramonėje baltieji ryžiai dažnai papildomi vitaminais, taip iš dalies kompensuojant maistinių medžiagų netekimą apdorojimo metu.

    Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad arseno kiekis ryžiuose labai priklauso nuo jų auginimo regiono.

    Pavyzdžiui, ryžiai iš Kalifornijos, Indijos ir Pakistano paprastai turi mažiau arseno nei tie, kurie auginami pietinėse JAV valstijose ar Kinijoje.

    Saugiausiais pripažinti tajų jazmininiai ryžiai.

    Kaip sumažinti riziką vartojant ryžius

    Visiškai atsisakyti ryžių nebūtina, tačiau atsargumo priemonės nepakenks.

    Visų pirma, kruopščiai skalaukite ryžius dideliu kiekiu vandens – tai padeda pašalinti dalį paviršinio arseno.

    Ryžius rekomenduojama virti santykiu 6:1 (vanduo:grūdai) ir po to nupilti likusį skystį – taip galima sumažinti toksinų kiekį iki 60 proc.

    Vis dėlto, net laikantis šių priemonių, verta ryžius keisti kitais grūdais – bulguru, kuskusu ar grikiais.

    Tai paįvairins mitybą ir sumažins toksinių medžiagų poveikį organizmui.

    Mažiems vaikams ryžių apskritai geriau neduoti – ypač rudųjų.

    Apibendrinant

    Produktas, turėjęs sveiko maisto reputaciją, iš tikrųjų gali būti pavojingas.

    Nors sėlenos padeda išsaugoti daugiau maistinių medžiagų, jos kartu išlaiko ir pavojingą arseną.

    Didžiausią riziką patiria kūdikiai, mažamečiai vaikai ir tie, kurie dažnai ir gausiai vartoja rudųjų ryžių.

  • Grožis, kuris žudo kates

    Grožis, kuris žudo kates

    Nuostabios, ryškios ir kvapnios lelijos yra vienos populiariausių gėlių pasaulyje.

    Dėl savo nepakartojamo grožio floristai jas dažnai naudoja puokštėms komponuoti, sodininkai dievina šią gėlę ne tik dėl jos išvaizdos, bet ir dėl veislių įvairovės.

    Žmonėms šios gėlės teikia estetinį malonumą (nors kai kurių veislių kvapas labai stiprus – patiks ne kiekvienam).

    Tačiau katėms lelijos yra labai nuodingos ir mirtinai pavojingos.

    Todėl jei tikrai mylite savo murklę, apsaugokite savo namus, kiemą, sodą nuo šios gėlės – kačių sielų naikintojos.

    Kodėl lelijos nuodingos katėms?

    Tikslus toksinas, sukeliantis kačių apsinuodijimą, nenustatytas, tiksliau – nustatytas, bet ne visose lelijose.

    Tačiau tikrai žinoma, kad bet kurios augalo dalies poveikis katėms gali sukelti staigų inkstų nepakankamumą ir net neurologinius simptomus.

    Sunkus, potencialiai negrįžtamas ir mirtinas inkstų funkcijos nepakankamumas atsiranda net ir dėl nereikšmingo žiedlapių, lapų ar žiedadulkių, atsitiktinai patekusių ant augintinio kailio, prarijimo. Tokias baisias pasekmes gali sukelti net augalo kramtymas ar vandens gėrimas iš vazos, kurioje buvo užmerktos šios gėlės.

    Kokios lelijos yra nuodingos katėms?

    Daugelio augalų rūšių pavadinime yra žodis „lelija“, tačiau ne visos jos turi tų pačių toksinų.

    Vieni jų yra labai stiprūs ir greitai veikiantys, kiti – vidutinio stiprumo.

    Nuodingiausios katėms yra tikrosios lelijos (Lilium) ir vienadienės (Hemerocallis), kurios gyvūnams gali sukelti inkstų nepakankamumą.

    Jos patenka į labiausiai paplitusių toksiškų augalų penketuką, kurių poveikis yra didelis.

    Mūsų mažesniųjų draugų organizmai skiriasi nuo mūsų, todėl juos gali mirtinai apnuodyti mums saugūs dalykai.

    Sekanti toksiškumo sąraše – lelijainių klasei priskiriama paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis). Kardiotoksinas, esantis pakalnutėse, neigiamai veikia jūsų katės širdį, sukeldamas ritmo sutrikimus (aritmiją) ir net mirtį.

    Gloriozės, arba liepsninės lelijos (Gloriosa) sudėtyje yra kolchicino, kuris yra toksiškas greitai besidalijančioms ląstelėms ir jį kramtančioms katėms gali sukelti multiorganinį nepakankamumą, t. y. visą kaskadą patologinių procesų ir organų nepakankamumą vieną po kito.

    Kas atsitiks, jei katė suės leliją?

    Kai kurios katės yra jautresnės šiems toksinams nei kitos, todėl kiekvienos murklės patiriamos žalos laipsnis taip pat bus skirtingas.

    Beje, lelijos nėra vienintelės toksiškos gėlės katėms, tačiau jos yra pačios pavojingiausios.

    Apsinuodijimo požymiai pasireiškia per 6-12 valandų po nurijimo. Simptomai gali būti šie: vėmimas, viduriavimas, seilėtekis, sumažėjęs apetitas, mieguistumas, padažnėjęs širdies plakimas, opos ar žaizdelės ant dantenų, katė gali pradėti garsiai skųstis.

    Po 12 valandų prasideda inkstų pažeidimas, padidėja troškulys, gyvūnas pradeda dažnai bėgioti į tualetą, atsiranda drebulys ir depresija.

    Būtent šiuo tarpsniu reikia spėti padėti gyvūnui, kol neįvyko negrįžtama žala. Tokiu atveju po gydymo jūsų augintinis visiškai pasveiks.

    Jei nepradėsite gydyti savo katės, jai atsisakys inkstai. Tai sukels mirtį praėjus maždaug 24-72 valandoms po nelaimę katei nešančio augalo patekimo į organizmą.

    Maždaug po 18 valandų inkstų pažeidimas tampa negrįžtamas ir augintinėms, išgyvenusioms šį etapą, visą gyvenimą reikės medicininės priežiūros ir specialios dietos.

    Po 24 valandų inkstų pažeidimas taps letaliniu: prasideda traukuliai, dezorientacija, gyvūnas nebesugeba judėti, negali šlapintis ir jį ištinka mirtis.

    Kaip išvengti visų šių baisių problemų jums ir jūsų pūkuotam draugui?

    Tai paprasta – nesineškite lelijų į namus ir nesodinkite jų sode, jei turite augintinę katę ar katiną.

  • Kodėl svogūnai yra mirtinai pavojingi katėms?

    Kodėl svogūnai yra mirtinai pavojingi katėms?

    Daugelis mūsų kartais nori palepinti savo augintinius ypatingu skanėstu.

    Tačiau mūsų maistas gyvūnams gali būti visiškai netinkamas – kai kurie vaisiai ir daržovės katėms yra saugūs, o kiti gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

    Ar katės gali valgyti svogūnus? Atsakymas vienareikšmis – jokiu būdu!

    Jokia forma ar aplinkybėmis katėms negalima duoti svogūnų.

    Svogūnai, taip pat česnakai, laiškiniai svogūnai ir porai, priklauso svogūninių šeimai ir yra itin toksiški katėms.

    Nors apsinuodijimas svogūnais pasitaiko ir šunims, katės šiai daržovei yra ypač jautrios.

    Kodėl katėms negalima svogūnų?

    Katės greičiausiai nevalgys žalių svogūnų pačios, tačiau gali paragauti maisto, kuriame jie yra. Net jei svogūnai yra virti ar džiovinti, jie išlieka pavojingi, todėl būtina laikyti kates atokiai nuo patiekalų, kuriuose yra svogūnų, pavyzdžiui, padažų, sriubų, troškinių ar picos.

    Svogūnuose yra cheminė medžiaga, vadinama N-propildisulfidu, kuri yra toksiška gyvūnams. Ji gali sukelti skrandžio veiklos sutrikimus, o sunkesniais atvejais pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus), sukeldama anemiją – būklę, kuri gali kelti grėsmę gyvybei.

    Atminkite, kad net kasdieniai produktai gali būti pavojingi mūsų augintiniams, nes jų organizmas funkcionuoja kitaip nei mūsų. Todėl rūpinkitės savo augintinių saugumu ir neduokite jiems maisto, kuris gali sukelti pavojų.

    Net nedidelis svogūnų kiekis gali sutrikdyti katės virškinimą, o rimčiausi padariniai kyla, jei gyvūnas suvalgo daugiau nei 5 gramus svogūnų kilogramui savo svorio. Tai sudaro tik apie 0,5 % katės kūno masės. Tačiau apsinuodijimų užfiksuota net po to, kai buvo suvartotas mažesnis nei vienas šaukštelis virto svogūno.

    Svarbu žinoti, kad svogūnų milteliai yra daug labiau koncentruoti nei švieži svogūnai, todėl net maža jų žiupsnelė gali būti pavojinga. Pavyzdžiui, viena vidutinio dydžio svogūno galvutė sveria apie 226 gramus, kas atitinka vieną valgomąjį šaukštą svogūnų miltelių.

    Apsinuodijimo svogūnais simptomai

    Anemijos požymiai gali pasireikšti jau po 12 valandų, tačiau dažniausiai pirmieji simptomai pasirodo per 2–5 dienas:

    • vėmimas, viduriavimas, seilėtekis;
    • vangumas, silpnumas;
    • pagreitėjęs širdies ritmas ir kvėpavimas;
    • patamsėjusi šlapimo spalva;
    • odos ir akių baltymų pageltimas;
    • dantenų ir gleivinių spalvos pokyčiai (geltona, pilka, mėlyna ar ruda);
    • traukuliai ir net sąmonės netekimas.

    Galiausiai apsinuodijimas svogūnais gali baigtis mirtimi.

    Ką daryti, jei katė suvalgė svogūnų?

    Jei jūsų katė suvalgė svogūnų ar patiekalo su svogūnais, o galbūt tik įtariate, kad tai galėjo nutikti, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Uždelsta reakcija gali kainuoti jūsų augintinio gyvybę.

    Jei svogūnai buvo suvalgyti per pastarąsias dvi valandas, veterinaras gali išprovokuoti vėmimą, kad pašalintų toksinus iš skrandžio, taip pat skirti aktyvintos anglies ir atlikti kitas detoksikacijos procedūras.

    Svarbu! Niekada nebandykite patys sukelti vėmimo be gydytojo rekomendacijos – tai gali dar labiau pabloginti situaciją.

    Greičiausiai katė bus palikta veterinarijos klinikoje stebėjimui, kur jai bus leidžiami skysčiai per lašelines, atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai, siekiant įvertinti organų (kepenų ir inkstų) būklę, o esant rimtai anemijai – skiriamas kraujo perpylimas.

    Jei katė sėkmingai išgyvena gydymo kursą, jai prireiks dar keleto vizitų pas veterinarą, kad būtų stebimas eritrocitų kiekis kraujyje ir bendra būklė.

    Deja, jei anemija buvo itin sunki ar pažeisti svarbūs organai, prognozės gali būti prastesnės, ypač jei pagalba suteikta pavėluotai ar augintinis jau turėjo sveikatos problemų.