Žyma: namų priežiūra

  • Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Kaip dažnai reikia skalbti dušo užuolaidą

    Vonios kambarį valome, kriauklę šveičiame, unitazą dezinfekuojame, o štai dušo užuolaida neretai lieka pamiršta. Atrodo, kas jai gali nutikti – juk kasdien ją skalauja vanduo ir prausimosi priemonės.

    Tačiau mokslininkai įspėja: ant nuolat drėgnos užuolaidos gali susikaupti ištisos mikroorganizmų bendruomenės.

    Tad kaip dažnai ją reikėtų skalbti ir ar tikrai dėl bakterijų verta nerimauti?

    Mokslininkus nustebino tai, ką rado ant užuolaidų

    Dar 2004 metais JAV mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kas gyvena ant paprastų dušo užuolaidų. Jie ištyrė vinilines užuolaidas, kurios namų ūkiuose buvo naudojamos ilgiau nei pusmetį.

    Rezultatai atskleidė netikėtą mikroorganizmų įvairovę. Mokslininkai aptiko 117 skirtingų bakterijų DNR sekų, rodančių, kad ant užuolaidų susiformuoja sudėtingos bakterijų bendruomenės.

    Tarp dažniau aptiktų mikroorganizmų buvo Sphingomonas ir Methylobacterium genčių bakterijos. Jų galima rasti vandenyje, dirvožemyje ir kitose drėgnose aplinkose.

    Tačiau išsigąsti nereikėtų. Bakterijų DNR aptikimas dar nereiškia, kad visos jos gyvos ar pavojingos žmogui.

    Kodėl dušo užuolaida taip greitai apsineša?

    Dušo užuolaidai vonios kambaryje tenka ne pats maloniausias vaidmuo. Ant jos nuolat patenka vandens lašeliai, muilo, šampūno ir dušo želės likučiai, odos dalelės.

    Visa tai sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Ypač greitai nešvarumai kaupiasi apatinėje užuolaidos dalyje, kuri dažnai liečiasi prie vonios krašto ar dušo padėklo.

    Dar viena probleminė vieta – klostės. Jeigu po maudynių užuolaida sustumiama į vieną pusę ir paliekama susiglamžiusi, drėgmė jose išsilaiko gerokai ilgiau.

    Ilgainiui ant paviršiaus gali susiformuoti vadinamoji bioplėvelė – plonas mikroorganizmų ir jų išskiriamų medžiagų sluoksnis. Jis dažnai būna slidus, sunkiai nusiplauna ir gali atrodyti kaip paprastos muilo nuosėdos.

    Ar tokia užuolaida pavojinga sveikatai?

    Gera žinia ta, kad daugumai sveikų žmonių ant dušo užuolaidos gyvenančios bakterijos didelės grėsmės nekelia.

    JAV Klivlando klinikos šeimos medicinos gydytojas Jeffrey Brownas aiškina, kad tikimybė sveikam žmogui susirgti dėl nešvarios dušo užuolaidos yra nedidelė.

    Vis dėlto atsargesni turėtų būti žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, po organų transplantacijos ar gydomi chemoterapija.

    Dėmesio verta ir pelėsio problema. Drėgname vonios kambaryje jis gali augti ne tik ant užuolaidų, bet ir plytelių siūlėse, ant lubų ar sienų. Pelėsis gali dirginti kvėpavimo takus, sukelti alerginių reakcijų, ypač jautresniems žmonėms.

    Svarbu suprasti, kad moksliniai tyrimai neįrodė, jog įprastos dušo užuolaidos dažnai tampa infekcijų šaltiniu.

    Tačiau reguliari jų priežiūra padeda palaikyti švarą ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų kaupimąsi.

    Kaip suprasti, kad užuolaidą jau laikas skalbti?

    Pirmasis ženklas – pasikeitusi užuolaidos išvaizda.

    Rausvos ar oranžinės spalvos apnašos dažnai susijusios su bakterijomis. Juodi, tamsiai žali ar pilkšvi taškai gali būti pelėsio požymis, o baltos apnašos paprastai atsiranda dėl vandens mineralų ir muilo likučių.

    Vis dėlto vien iš spalvos neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie mikroorganizmai susikaupė.

    Dar aiškesni signalai – nemalonus kvapas, gleivėtas paviršius ar dėmės, kurios greitai atsiranda net ir po valymo.

    Jeigu užuolaida pasidarė slidi, pradėjo skleisti priplėkusį kvapą arba ant jos matyti įtartinų dėmių, nereikėtų laukti suplanuotos tvarkymosi dienos.

    Kartą per mėnesį – pakanka?

    Vienos visiems namams tinkamos taisyklės nėra. Tačiau buitinės švaros specialistai rekomenduoja dušo užuolaidą kruopščiai išvalyti maždaug kartą per mėnesį.

    Jeigu vonios kambariu kasdien naudojasi keli šeimos nariai, užuolaida nuolat šlapia, o patalpa prastai vėdinama, ją gali tekti valyti dažniau – kas dvi ar tris savaites.

    Jei apnašos kaupiasi itin greitai, valyti gali prireikti ir kas savaitę. Tačiau svarbiausia tokiu atveju išsiaiškinti, kodėl vonios kambaryje nuolat laikosi drėgmė.

    Šie intervalai nėra griežtos medicininės normos, o praktinės buitinės priežiūros rekomendacijos.

    Kaip tinkamai išskalbti, kad nesugadintume?

    Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, iš kokios medžiagos pagaminta užuolaida.

    Medžiagines ir daugelį poliesterio užuolaidų galima skalbti skalbyklėje, pasirinkus švelnią programą. Dažniausiai tinka 30–40 laipsnių temperatūra, tačiau reikia vadovautis gamintojo priežiūros nurodymais.

    Plastikines ar vinilines užuolaidas saugiau valyti rankomis – šiltu vandeniu, minkšta kempine ir švelniu plovikliu. Kai kurias galima skalbti ir skalbyklėje, tačiau karštas vanduo ar intensyvus gręžimas gali jas deformuoti.

    Ypatingą dėmesį reikėtų skirti apatiniam kraštui, siūlėms ir klostėms, kur dažniausiai kaupiasi apnašos.

    Išskalbtą užuolaidą geriausia pakabinti išskleistą ir leisti natūraliai išdžiūti.

    Jei pelėsis stipriai įsigėręs į medžiagą, dėmės nebeišsiplauna arba nemalonus kvapas išlieka, užuolaidą geriau pakeisti nauja.

    O naudojant stipresnes valymo priemones būtina laikytis saugumo reikalavimų. Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčių valiklių su actu, rūgštiniais valikliais ar amoniaku – gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Paprastas įprotis gali išspręsti pusę problemos

    Norint, kad užuolaida ilgiau išliktų švari, nebūtina kasdien griebtis šveitimo priemonių.

    Po kiekvieno dušo pakanka ją išskleisti per visą plotį, kad neliktų sulipusių, drėgmę kaupiančių klosčių.

    Taip pat verta trumpai nuplauti ant jos likusias muilo putas ir pasirūpinti, kad apatinis kraštas nemirktų vandenyje.

    Ne mažiau svarbus tinkamas vonios kambario vėdinimas. Jei patalpoje yra ventiliatorius, jį naudinga įjungti prausiantis ir palikti veikti, kol sumažės drėgmė.

    Taigi dušo užuolaida tikrai nėra daiktas, kurį būtina keisti vos pastebėjus kelias dėmeles. Tačiau palikti ją nevalytą pusmetį ar ilgiau – taip pat prastas sumanymas.

    Reguliarus skalbimas, tinkamas džiovinimas ir gera ventiliacija dažniausiai yra viskas, ko reikia, kad vonios kambaryje nesikauptų nepageidaujami nešvarumai.

  • Kodėl net išskalbti rankšluosčiai ima dvokti?

    Kodėl net išskalbti rankšluosčiai ima dvokti?

    Ką tik išskalbti rankšluosčiai turėtų kvepėti švara ir gaiva. Tačiau kartais nutinka priešingai – vos pradėję džiūti jie įgauna nemalonų, drėgną rūsį primenantį kvapą. Dar keisčiau, kai toks kvapas atsiranda net naudojant brangius skalbiklius ir kvapnius audinių minkštiklius.

    Ši problema ypač dažnai išryškėja rudenį ir žiemą, kai skalbinius tenka džiovinti namuose, o dėl šaltų orų rečiau atidarome langus.

    Pasirodo, dėl nemalonaus rankšluosčių kvapo dažnai kaltos visai paprastos kasdienės klaidos. Jas ištaisius, rankšluosčiai gali ilgiau išlikti švarūs, minkšti ir maloniai kvepiantys.

    Kodėl rankšluosčiai pradeda skleisti nemalonų kvapą?

    Pagrindinis priešas – užsilaikanti drėgmė.

    Rankšluosčiai paprastai gaminami iš gerai vandenį sugeriančių audinių, dažniausiai medvilnės. Tai puiki savybė naudojantis vonios kambariu, tačiau džiovinant gali tapti trūkumu.

    Stori, tankūs rankšluosčiai sugeria daug vandens, todėl džiūsta gerokai ilgiau nei ploni drabužiai.

    Jeigu drėgmė audinyje užsilaiko ilgai, susidaro palankios sąlygos įvairiems mikroorganizmams daugintis. Nemalonų kvapą gali lemti bakterijos, pelėsiniai grybeliai ir audinyje likusios organinės medžiagos.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas prastai kvepiantis rankšluostis yra apipelijęs. Tačiau pasikartojantis drėgmės kvapas rodo, kad reikėtų atidžiau įvertinti skalbimo ir džiovinimo įpročius.

    Pirmoji klaida – perkrauta skalbimo mašina

    Norint sutaupyti laiko, vandens ir elektros, dažnai stengiamės į skalbyklę sutalpinti kuo daugiau skalbinių.

    Tačiau rankšluosčiams tai ne visada naudinga.

    Prisigėrę vandens jie tampa sunkūs, o perpildytame būgne negali pakankamai laisvai judėti. Dėl to skalbiklis gali prasčiau pasiskirstyti, o nešvarumai – sunkiau pasišalinti.

    Perkrauta skalbyklė taip pat gali prasčiau išgręžti skalbinius arba dėl netolygiai pasiskirsčiusio svorio sumažinti gręžimo greitį.

    Rezultatas – gerokai drėgnesni rankšluosčiai, kuriems išdžiūti reikia daugiau laiko.

    Todėl skalbiant verta laikytis konkrečios skalbyklės gamintojo nurodyto įkrovos svorio. Svarbu prisiminti, kad ne visoms programoms leidžiama vienoda maksimali įkrova.

    Antroji klaida – per daug skalbiklio

    Gali atrodyti, kad kuo daugiau įpilsime skalbiklio, tuo geriau išsiskalbs rankšluosčiai.

    Iš tiesų jo perteklius kartais sukelia priešingą rezultatą.

    Jeigu skalbiklis nepakankamai išskalaujamas, jo likučiai gali kauptis audinio pluošte. Kartu su kūno riebalais, prakaitu ir kitais nešvarumais jie gali prisidėti prie nemalonaus kvapo.

    Be to, rankšluosčiai gali tapti šiurkštesni ir prasčiau sugerti vandenį.

    Skalbiklio kiekį reikėtų rinktis pagal gamintojo nurodymus, atsižvelgiant į vandens kietumą, skalbinių kiekį ir jų nešvarumą.

    Jeigu išskalbti rankšluosčiai atrodo slidūs ar juose lieka putų, verta patikrinti dozavimą ir prireikus įjungti papildomą skalavimą.

    Trečioji klaida – audinių minkštiklis

    Ši rekomendacija daugelį gali nustebinti.

    Nors minkštikliai suteikia skalbiniams malonų kvapą ir švelnumą, rankšluosčiams jie ne visada naudingi.

    Kai kurių minkštiklių sudėtyje esančios medžiagos padengia audinio pluoštą plona plėvele. Dėl jos rankšluostis gali prasčiau sugerti vandenį.

    Ilgainiui susikaupę likučiai taip pat apsunkina audinio priežiūrą.

    Todėl rankšluosčius galima skalbti visai be minkštiklio arba jį naudoti rečiau, jei tai leidžia gamintojas.

    Jeigu norisi, kad rankšluosčiai būtų minkštesni, svarbu ne tik pasirinkti tinkamą skalbiklį, bet ir jų neperdžiovinti bei kruopščiai išskalauti.

    Ketvirtoji klaida – rankšluosčiai džiovinami per arti vienas kito

    Viena dažniausių žiemos problemų – nedidelėje džiovyklėje sukabinama tiek skalbinių, kad tarp jų beveik nelieka tarpų.

    Tuomet oras negali laisvai cirkuliuoti, o drėgmė išgaruoja gerokai lėčiau.

    Ypač blogai, kai stori rankšluosčiai užlenkiami keliais sluoksniais arba sukabinami vienas ant kito.

    Geriausia kiekvieną rankšluostį ištiesti kuo plačiau, paliekant tarpus tarp gretimų skalbinių.

    Jeigu vietos mažai, geriau vienu metu džiovinti mažiau daiktų.

    Svarbu ir tai, kur pastatyta džiovyklė. Šaltas, drėgnas kampas, kuriame beveik nejuda oras, nėra tinkamiausia vieta.

    Penktoji klaida – drėgni skalbiniai paliekami skalbyklėje

    Tikriausiai daugeliui yra tekę ryte prisiminti, kad vakar vakare išskalbtų drabužių taip ir neišėmėme iš skalbyklės.

    Tačiau uždarame būgne palikti drėgni rankšluosčiai gali gana greitai įgauti nemalonų kvapą.

    Todėl pasibaigus skalbimo programai juos reikėtų kuo greičiau išimti ir pradėti džiovinti.

    Jeigu rankšluosčiai jau įgavo aiškų priplėkusį kvapą, vien jų išdžiovinimo gali nepakakti. Tokiu atveju geriau išskalbti iš naujo.

    Šeštoji klaida – pamirštama pati skalbyklė

    Kartais kaltas ne rankšluostis, o įrenginys, kuriame jis skalbiamas.

    Skalbimo mašinos durelių guminėje tarpinėje, skalbiklio stalčiuje, filtre ir kitose drėgnose vietose gali kauptis nešvarumai bei skalbimo priemonių likučiai.

    Ilgainiui atsiranda nemalonus kvapas, kuris gali persiduoti skalbiniams.

    Todėl skalbyklę būtina reguliariai prižiūrėti.

    Verta periodiškai paleisti gamintojo rekomenduojamą būgno valymo programą, išvalyti skalbiklio stalčių ir durelių tarpines.

    Po skalbimo, jei tai leidžia gamintojo instrukcija ir yra saugu, galima palikti dureles bei skalbiklio stalčių pravirus, kad vidus išdžiūtų.

    Kaip džiovinti rankšluosčius šaltuoju metų laiku?

    Rudenį ir žiemą skalbinių džiovinimas namuose tampa tikru iššūkiu.

    Dėl žemesnės temperatūros, didesnės drėgmės ir prastesnės oro cirkuliacijos rankšluosčiai gali džiūti gerokai ilgiau.

    Svarbu suprasti, kad iš skalbinių išgaravęs vanduo niekur nedingsta – jis patenka į kambario orą.

    Jeigu patalpa nepakankamai vėdinama, padidėja santykinė oro drėgmė, o ant šaltesnių paviršių gali pradėti kauptis kondensatas.

    Ilgainiui tai sudaro palankias sąlygas pelėsiui atsirasti.

    JAV aplinkos apsaugos agentūra rekomenduoja patalpose palaikyti mažesnę nei 60 procentų santykinę oro drėgmę, o idealiu atveju – maždaug 30–50 procentų.

    Skalbinius geriausia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje nėra pernelyg šalta. Naudinga trumpai ir intensyviai pravėdinti kambarį arba įjungti tinkamai veikiančią vėdinimo sistemą.

    Jeigu namuose nuolat kaupiasi drėgmė, gali padėti oro sausintuvas.

    Tačiau nereikėtų manyti, kad vien atidarius langą kelioms valandoms problema išsispręs. Ypač šaltuoju metų laiku taip galima be reikalo atšaldyti patalpą.

    Ką daryti, jeigu rankšluosčiai jau dvokia?

    Nemalonų kvapą įgavusių rankšluosčių nebūtina iš karto išmesti.

    Pirmiausia verta juos dar kartą išskalbti, pasirinkus aukščiausią audinio priežiūros etiketėje leidžiamą temperatūrą.

    Daugeliui įprastų medvilninių rankšluosčių tinka 40–60 laipsnių skalbimo temperatūra, tačiau konkrečiu atveju būtina vadovautis gamintojo nurodymais.

    Svarbu naudoti tinkamą skalbiklio kiekį, neperkrauti būgno ir prireikus pasirinkti papildomą skalavimą.

    Jeigu kvapas stiprus, galima naudoti tekstilei skirtą kvapų šalinimo ar deguonies pagrindo skalbimo priemonę, suderinamą su konkrečiu audiniu.

    Nereikėtų aklai pasikliauti internete populiariais patarimais į skalbyklę pilti actą, sodą ar įvairių priemonių mišinius. Kai kurie tokie būdai gali būti neveiksmingi, o netinkamai naudojamos medžiagos – pakenkti skalbyklei ar audiniui.

    Ypač svarbu niekada nemaišyti chloro turinčio baliklio su actu ar kitomis rūgštimis, nes gali išsiskirti nuodingos dujos.

    Išskalbtus rankšluosčius būtina nedelsiant ir visiškai išdžiovinti.

    Mažas įprotis, kuris gali išspręsti didelę problemą

    Kartais užtenka pakeisti vos vieną kasdienį įprotį.

    Pasinaudojus rankšluosčiu, nereikėtų jo suglamžyti ir pakabinti ant vieno kabliuko, ypač drėgname vonios kambaryje.

    Gerokai geriau jį plačiai ištiesti ant skersinio arba džiovyklės, kad oras pasiektų kuo didesnį audinio plotą.

    Taip rankšluostis greičiau išdžius ir mažės tikimybė, kad jame atsiras nemalonus kvapas.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: net ir geriausias skalbiklis nepadės, jeigu rankšluostis nuolat lieka drėgnas.

  • Kaip išvalyti gartraukio filtrą nuo riebalų: paprasti būdai, kurie tikrai veikia

    Kaip išvalyti gartraukio filtrą nuo riebalų: paprasti būdai, kurie tikrai veikia

    Gartraukis kasdien tyliai atlieka vieną nešvariausių darbų virtuvėje – surenka gaminant maistą į orą patenkančius riebalus, garus ir kvapus.

    Tačiau ilgainiui jo filtras pasidengia lipniu, sunkiai pašalinamu riebalų sluoksniu. Tuomet gartraukis gali pradėti prasčiau traukti orą, o virtuvėje ilgiau užsilaiko maisto kvapai.

    Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų metalinį gartraukio filtrą galima išvalyti namuose, naudojant paprastas priemones. Svarbiausia žinoti, ką naudoti, kiek laiko mirkyti ir kokių populiarių valymo gudrybių geriau atsisakyti.

    Kodėl gartraukio filtrą būtina reguliariai valyti?

    Gartraukio metalinis filtras sulaiko mažus riebalų lašelius, kurie kyla kartu su garais kepant, verdant ar troškinant maistą. Laikui bėgant riebalai kaupiasi filtro tinklelyje, maišosi su dulkėmis ir sudaro lipnų sluoksnį.

    Užsikimšęs filtras apsunkina oro judėjimą. Dėl to gartraukis gali veikti garsiau, prasčiau šalinti garus ir kvapus.

    Tačiau yra ir rimtesnė priežastis nepamiršti valymo – susikaupę riebalai yra degūs. Ypač didelį pavojų jie gali kelti tada, kai ant viryklės kepama aukštoje temperatūroje arba užsidega keptuvėje esantys riebalai.

    Gartraukių gamintojai rekomenduoja metalinius filtrus reguliariai valyti. Pavyzdžiui, „Elica“ daugeliui savo modelių nurodo maždaug mėnesio intervalą, o kai kurių „Bosch“ modelių instrukcijose rekomenduojama tai daryti kas du mėnesius.

    Jeigu namuose dažnai kepama aliejuje ar ruošiami riebūs patiekalai, filtrą verta patikrinti ir valyti dažniau.

    Paprasčiausias būdas – karštas vanduo ir indų ploviklis

    Daugeliui metalinių gartraukio filtrų visiškai pakanka karšto vandens ir riebalus tirpdančio indų ploviklio.

    Pirmiausia išjunkite gartraukį ir leiskite jam atvėsti. Prieš valydami patį prietaisą, atjunkite jį nuo elektros tinklo, jeigu tai galima saugiai padaryti.

    Atsargiai išimkite filtrą. Daugelyje gartraukių jis tvirtinamas nedidele spyruokline rankenėle arba fiksatoriumi.

    Į kriauklę ar pakankamai didelį dubenį pripilkite karšto vandentiekio vandens. Vanduo turi būti karštas, tačiau nebūtina naudoti verdančio.

    Įpilkite šiek tiek indų ploviklio ir gerai išmaišykite, kad susidarytų muiluotas tirpalas.

    Panardinkite filtrą ir palikite mirkti maždaug 15–30 minučių. Per šį laiką riebalai suminkštės, todėl juos bus lengviau pašalinti.

    Vėliau švelniu šepetėliu arba kempine atsargiai išvalykite filtro paviršių. Ypatingą dėmesį skirkite kampams ir tinklelio vietoms, kuriose susikaupę daugiausia nešvarumų.

    Galiausiai filtrą kruopščiai nuplaukite šiltu vandeniu ir palikite visiškai išdžiūti.

    Toks būdas yra vienas saugiausių ir tinkamiausių reguliariai priežiūrai.

    Kai riebalai įsisenėję: ar padės valgomoji soda?

    Jeigu gartraukio filtras nevalytas kelis mėnesius ar net metus, vien indų ploviklio gali nepakakti.

    Tokiu atveju kai kuriems metaliniams filtrams galima naudoti valgomąją sodą, tačiau svarbu atsižvelgti į filtro medžiagą.

    Valgomoji soda yra silpnai šarminė medžiaga, galinti padėti pašalinti riebalinius nešvarumus. Vis dėlto ji nėra universali ir visiškai nekenksminga visiems metalams.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su aliumininiais filtrais. Ilgesnis kontaktas su šarminiais tirpalais gali pakeisti aliuminio paviršiaus spalvą ar pažeisti jo apdailą.

    Jeigu gamintojo instrukcija leidžia naudoti sodą, galima į šiltą vandenį su indų plovikliu įberti nedidelį jos kiekį. Tačiau nereikėtų gaminti labai koncentruoto tirpalo ar palikti filtro mirkti per naktį.

    Nežinant, iš kokios medžiagos pagamintas filtras, saugiau rinktis paprastą indų ploviklį arba gamintojo rekomenduojamą riebalų valiklį.

    Ar galima gartraukio filtrą plauti indaplovėje?

    Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų. Atsakymas – taip, tačiau ne visus filtrus.

    Daugelį metalinių gartraukių filtrų galima plauti indaplovėje, jeigu tai leidžia prietaiso gamintojas.

    Prieš plaudami būtinai patikrinkite gartraukio instrukciją.

    Jeigu filtras tinkamas indaplovei, įdėkite jį taip, kad neužstotų vandens purkštukų ir netrukdytų jų veikimui. Stipriai riebaluotus filtrus geriau plauti atskirai nuo indų.

    Kai kurie gamintojai rekomenduoja rinktis trumpesnę programą ir žemesnę temperatūrą.

    Svarbu žinoti, kad aliumininiai filtrai po plovimo indaplovėje gali patamsėti arba prarasti blizgesį. Tai nebūtinai reiškia, kad filtras sugadintas – nedideli spalvos pokyčiai dažnai neturi įtakos jo gebėjimui sulaikyti riebalus.

    Vis dėlto agresyvūs indaplovių plovikliai ir aukšta temperatūra gali ne tik pakeisti išvaizdą, bet ir pažeisti kai kurių filtrų paviršių. Todėl gamintojo nurodymai visada svarbesni už bendrus patarimus.

    Kodėl nereikėtų maišyti sodos su actu?

    Internete gausu patarimų gartraukio filtrus valyti sodos ir acto mišiniu. Dažnai teigiama, kad stipriai putojantis tirpalas itin veiksmingai tirpdo riebalus.

    Tačiau čia slypi vienas nesusipratimas.

    Sumaišius valgomąją sodą su actu, vyksta cheminė reakcija, kurios metu išsiskiria anglies dioksidas – būtent dėl jo mišinys putoja.

    Putojimas gali mechaniškai pajudinti dalį nešvarumų, tačiau kartu soda ir actas neutralizuoja vienas kito savybes.

    Todėl toks mišinys nebūtinai veiksmingesnis už paprastą indų ploviklį.

    Be to, rūgštinės ir šarminės priemonės gali netikti kai kuriems metaliniams filtrams.

    Norint pašalinti riebalus, daug praktiškiau naudoti tam skirtą ploviklį, kuris padeda riebalus atskirti nuo metalinio paviršiaus ir nuplauti vandeniu.

    Ko jokiu būdu nereikėtų daryti?

    Valant gartraukio filtrą galima pridaryti daugiau žalos negu naudos, jeigu pasirenkamos netinkamos priemonės.

    Pirmiausia venkite stiprių orkaitėms ar kanalizacijai skirtų valiklių. Kai kurių jų sudėtyje yra labai šarminių medžiagų, galinčių pažeisti aliuminį.

    Taip pat nereikėtų filtro šveisti metaliniais šepečiais ar šiurkščiomis abrazyvinėmis kempinėmis. Jos gali subraižyti paviršių ir deformuoti ploną metalinį tinklelį.

    Nerekomenduojama filtro kaitinti orkaitėje, virinti puode ar bandyti riebalus išdeginti. Tokie būdai gali sugadinti filtro konstrukciją.

    Dar viena klaida – ką tik išplautą, bet vis dar drėgną filtrą iškart įstatyti atgal. Prieš montuojant jis turi visiškai išdžiūti.

    Svarbu nepamiršti ir paties gartraukio. Kol filtras išimtas, galima drėgna šluoste ir švelniu plovikliu nuvalyti lengvai pasiekiamus, riebalais apsinešusius paviršius. Tačiau skysčio negalima pilti ar purkšti į variklį, elektros jungtis ir valdymo elementus.

    Ne visi gartraukio filtrai yra plaunami

    Tai itin svarbus skirtumas, kurį būtina žinoti prieš pradedant valymą.

    Metalinis riebalų filtras paprastai skirtas daugkartiniam naudojimui. Jį galima reguliariai išplauti ir vėl įstatyti.

    Tačiau gartraukiuose, kurie orą ne išleidžia į lauką, o išvalytą grąžina į virtuvę, dažnai naudojami papildomi aktyvintosios anglies filtrai.

    Jų paskirtis – sugerti maisto kvapus.

    Dauguma įprastų aktyvintosios anglies filtrų nėra plaunami. Susidėvėję jie keičiami naujais.

    Priklausomai nuo modelio ir naudojimo intensyvumo, tokius filtrus dažnai rekomenduojama keisti kas 3–6 mėnesius.

    Tiesa, rinkoje yra ir specialių plaunamų arba regeneruojamų anglies filtrų, tačiau juos galima prižiūrėti tik taip, kaip nurodo gamintojas.

    Jeigu nežinote, kokio tipo filtras įmontuotas jūsų gartraukyje, verta susirasti prietaiso modelį ir patikrinti jo naudojimo instrukciją.

    Kaip suprasti, kad filtrą jau laikas valyti?

    Nebūtina laukti, kol gartraukis pradės veikti prasčiau.

    Vienas aiškiausių požymių – lipnus, gelsvas ar rusvas filtro paviršius.

    Taip pat verta sunerimti, jeigu gaminant maistą garai ilgiau laikosi virtuvėje, o gartraukis net ir veikdamas didesniu greičiu nebesusitvarko taip gerai kaip anksčiau.

    Kai kuriuose šiuolaikiniuose gartraukiuose yra specialūs indikatoriai, primenantys apie būtinybę išvalyti arba pakeisti filtrą.

    Vis dėlto toks indikatorius dažnai veikia pagal sukauptą darbo laiką, todėl nebūtinai tiksliai parodo, kiek riebalų susikaupė.

    Jeigu dažnai kepate mėsą, bulves ar kitus patiekalus aliejuje, filtrą verta apžiūrėti maždaug kartą per mėnesį.

    Maža gudrybė, padedanti sutaupyti laiko

    Lengviausia išvalyti tą filtrą, kuriame riebalai dar nespėjo sukietėti ir susikaupti storu sluoksniu.

    Todėl daug geriau skirti 20–30 minučių reguliariai priežiūrai, negu po pusmečio ilgai šveisti įsisenėjusius nešvarumus.

    Patogu filtro valymą susieti su kitu periodiniu namų ruošos darbu, pavyzdžiui, mėnesiniu virtuvės tvarkymu.

    Reguliariai prižiūrimas gartraukis ne tik geriau šalina garus ir kvapus. Švarus filtras taip pat mažina susikaupusių riebalų užsidegimo riziką.

    O svarbiausia – šiam darbui dažniausiai nereikia brangių specialių priemonių. Pakanka karšto vandens, tinkamo indų ploviklio, minkšto šepetėlio ir šiek tiek kantrybės.