Žyma: namų patarimai

  • Kodėl šaldytuve kaupiasi vanduo?

    Kodėl šaldytuve kaupiasi vanduo?

    Atidarote šaldytuvą, ištraukiate daržovių stalčių, o po juo – vandens balutė. Kartais vanduo kaupiasi ant lentynų, varva galine sienele ar net išteka ant virtuvės grindų.

    Pirmoji mintis dažniausiai būna nemaloni: nejaugi sugedo šaldytuvas?

    Tačiau skubėti kviesti meistro ar dairytis naujo prietaiso tikrai neverta. Dažnai vandens kaupimosi priežastis būna visai paprasta – užsikimšusi vandens nutekėjimo anga, netinkamai uždaromos durelės arba šaldytuve susidaręs kondensatas.

    Iš kur šaldytuve apskritai atsiranda vandens?

    Nors šaldytuvo paskirtis – vėsinti maistą, vandens atsiradimas jo viduje yra visiškai natūralus reiškinys.

    Kaskart atidarius dureles į šaldytuvą patenka šilto, drėgno kambario oro. Susidūrę su šaltais paviršiais, ore esantys vandens garai virsta mažyčiais lašeliais. Tai vadinama kondensacija.

    Panašų reiškinį galima stebėti vasarą ant iš šaldytuvo išimto šalto gėrimo butelio. Jo paviršius netrukus pasidengia drėgme, nors pats butelis nėra kiauras.

    Daugelyje įprastų šaldytuvų vandens lašeliai susidaro ant galinės vidinės sienelės. Vėliau jie nuteka į specialų griovelį, pro nedidelę angą patenka į surinkimo indą prie kompresoriaus ir ten palaipsniui išgaruoja.

    Visa tai vyksta automatiškai, todėl žmogus paprastai nė nepastebi, kad šaldytuvas nuolat atsikrato susikaupusios drėgmės.

    Problemos prasideda tada, kai vandeniui kažkas sutrukdo nutekėti.

    Dažniausias kaltininkas – užsikimšusi anga

    Jeigu vanduo nuolat kaupiasi šaldytuvo apačioje, ypač po daržovių stalčiais, pirmiausia verta patikrinti kondensato nutekėjimo angą.

    Daugelyje modelių ji yra galinės sienelės apačioje, nedideliame griovelyje, tiesiai virš daržovių stalčiaus.

    Laikui bėgant į šią angą gali patekti maisto trupinių, nešvarumų, smulkių daržovių likučių ar kitų nuosėdų.

    Užsikimšus angai, vanduo nebegali nutekėti į jam skirtą indą. Jis kaupiasi griovelyje, o vėliau pradeda tekėti į šaldytuvo vidų.

    Galiausiai vandens balutė atsiranda ant dugno, po stalčiais arba net ima sunktis pro dureles.

    Gera žinia ta, kad tokią problemą daugeliu atvejų galima išspręsti be meistro pagalbos.

    Kaip išvalyti vandens nutekėjimo angą?

    Pirmiausia iš šaldytuvo išimkite apatinius stalčius ir produktus, kurie trukdo pasiekti galinę sienelę.

    Suraskite kondensato nutekėjimo griovelį ir jame esančią angą. Jeigu jos vieta neaiški, verta pasižiūrėti konkretaus šaldytuvo naudojimo instrukciją. Kai kuriuose „No Frost“ modeliuose vandens nutekėjimo sistema yra paslėpta ir iš vidaus nepasiekiama.

    Prieš valydami šaldytuvą išjunkite, jeigu taip nurodo gamintojas.

    Matomus nešvarumus švelniai pašalinkite drėgnu vatos pagaliuku arba specialiu plastikiniu valymo įrankiu, jeigu toks buvo pridėtas prie šaldytuvo.

    Svarbu nenaudoti metalinių vielų, adatų, peilių ar kitų aštrių daiktų. Jais galima pažeisti nutekėjimo kanalą ir vietoje nedidelės problemos prisidaryti gerokai daugiau rūpesčių.

    Išvalę angą, minkšta šluoste nusausinkite griovelį ir šaldytuvo dugną.

    Jeigu po valymo vanduo ir toliau kaupiasi, gali būti užsikimšusi gilesnė nutekėjimo kanalo dalis arba atsiradusi kita problema. Tokiu atveju geriau kreiptis į specialistą.

    Vanduo gali kauptis ir dėl durelių

    Dar viena dažna priežastis – nesandariai užsidarančios šaldytuvo durelės.

    Kartais jos neužsidaro dėl visai paprastų dalykų: per didelio puodo, netinkamai įstumto stalčiaus ar pernelyg prikrautos durelių lentynos.

    Net ir nedidelis tarpelis leidžia į šaldytuvą nuolat patekti šiltam, drėgnam orui. Dėl to susidaro daugiau kondensato, šaldytuvas intensyviau dirba, o ant sienelių gali atsirasti ne tik vandens lašelių, bet ir šerkšno.

    Problemų gali sukelti ir susidėvėjusi arba išsitepusi durelių guminė tarpinė.

    Jos sandarumą galima preliminariai patikrinti paprastu popieriaus lapu. Prispauskite lapą uždarytomis durelėmis ir švelniai traukite. Jeigu jis visiškai lengvai išslysta, toje vietoje verta atidžiau apžiūrėti tarpinę. Vis dėlto šis bandymas nėra tikslus sandarumo matavimas.

    Kartais užtenka tarpinę kruopščiai nuvalyti, tačiau pažeistą gumą gali tekti pakeisti.

    Netinkamai laikomi produktai taip pat didina drėgmę

    Nemažai žmonių į šaldytuvą deda neuždengtus puodus, dubenėlius su maistu ar dar šiltus patiekalus.

    Iš jų garuojanti drėgmė prisideda prie kondensato susidarymo.

    Ypač daug drėgmės gali išsiskirti iš šilto maisto, todėl karštą puodą įdėjus į šaldytuvą ant vidinių paviršių gali atsirasti daugiau vandens lašelių.

    Vis dėlto čia svarbu nepersistengti ir su laukimu. Pagaminto maisto nereikėtų valandų valandas laikyti kambario temperatūroje. Geriau jį padalyti į mažesnes, negilias talpas, kad greičiau atvėstų, ir laiku padėti į šaldytuvą.

    Kondensato kiekį gali padidinti ir per daug prikrautas šaldytuvas. Kai produktai užstoja oro cirkuliacijos angas arba priglunda prie galinės sienelės, šaltas oras sunkiau pasiskirsto, o drėgmė gali kauptis tam tikrose vietose.

    Todėl tarp produktų verta palikti šiek tiek laisvos vietos, o maistą laikyti tinkamai uždarytuose induose.

    Ką reiškia vanduo po daržovių stalčiumi?

    Vandens vieta neretai padeda suprasti, kur ieškoti problemos.

    Jeigu drėgmė kaupiasi ant galinės sienelės, tačiau greitai išnyksta, tai gali būti įprastas šaldytuvo veikimo procesas.

    Jeigu vanduo telkšo po daržovių stalčiumi, ypač kai balutė nuolat atsinaujina, tikėtina nutekėjimo sistemos problema.

    Jeigu vandens lašeliai atsiranda ant lentynų, durelių ar produktų pakuočių, pirmiausia verta patikrinti durelių sandarumą, maisto laikymo sąlygas ir tai, ar šaldytuvas nėra pernelyg prikrautas.

    O jeigu vanduo teka iš po paties šaldytuvo, situacija gali būti sudėtingesnė.

    Tokiu atveju reikėtų patikrinti, ar vanduo nesusijęs su vandens dozatoriumi, ledukų gaminimo sistema, vandens filtru arba jo tiekimo žarnelėmis, jeigu šaldytuvas tokią įrangą turi.

    Kai kuriuose modeliuose vandens kaupimąsi gali lemti ir užšalęs automatinio atitirpinimo sistemos nutekėjimo kanalas.

    Kada jau reikia meistro?

    Viena nedidelė balutė dar nereiškia rimto gedimo. Tačiau yra požymių, kurių ignoruoti nereikėtų.

    Jeigu vanduo kaupiasi kasdien, nors nutekėjimo anga išvalyta ir durelės užsidaro sandariai, problema gali slypėti giliau.

    Specialisto pagalbos verta ieškoti ir tada, kai kartu su vandeniu šaldytuve susidaro storas ledo sluoksnis, neįprastai svyruoja temperatūra arba prietaisas nebešaldo taip, kaip turėtų.

    Jeigu vanduo teka ant grindų, ypač šalia elektros lizdo ar laidų, svarbu pirmiausia pasirūpinti saugumu. Nesaugu mėginti remontuoti prie elektros prijungtą, vandeniu aplietą prietaisą.

    Kaip išvengti šios problemos ateityje?

    Norint, kad šaldytuvo dugne nebeatsirastų netikėtų balučių, dažniausiai pakanka kelių paprastų įpročių.

    Verta reguliariai apžiūrėti kondensato nutekėjimo griovelį, nuvalyti durelių tarpines, neperkrauti lentynų ir pasirūpinti, kad maisto produktai neužstotų oro cirkuliacijos angų.

    Taip pat naudinga kartkartėmis patikrinti temperatūrą. Šaldytuvo skyriuje rekomenduojama palaikyti maždaug 4 °C arba žemesnę temperatūrą, tačiau neleisti maistui užšalti, jeigu tam jis neskirtas.

    Svarbiausia prisiminti, kad vanduo šaldytuve nebūtinai yra gedimo požymis. Nedidelis kondensato kiekis – natūrali šaldymo proceso dalis.

    Tačiau jeigu vanduo pradeda kauptis balutėmis, tai jau ženklas, kad verta pasidomėti priežastimi. Ir neretai pakanka vos kelių minučių valymo, kad šaldytuvas vėl veiktų taip, kaip priklauso.

  • Baltos apnašos gėlių vazone: priežastys ir ką daryti

    Baltos apnašos gėlių vazone: priežastys ir ką daryti

    Kambarinės gėlės puošia daugelį namų, tačiau kartais net ir kruopščiai prižiūrint augalus jų vazonuose atsiranda keistų baltų apnašų. Vieni jas palaiko pelėsiu, kiti mano, kad žemė tiesiog paseno ir ją būtina pakeisti.

    Vis dėlto balta žemė vazone dar nereiškia, kad augalas serga. Priežasčių gali būti kelios – nuo vandentiekio vandenyje esančių mineralų iki per gausaus laistymo. Svarbiausia suprasti, kas iš tiesų susikaupė dirvožemio paviršiuje, nes skirtingoms problemoms reikia skirtingų sprendimų.

    Baltos apnašos nebūtinai yra pelėsis

    Pirmiausia verta atidžiau apžiūrėti žemės paviršių.

    Jeigu baltos apnašos sausos, kietos, primena kreidą ar smulkius kristalus, greičiausiai tai mineralinių druskų sankaupos. Jos gali sudaryti ploną plutelę, kauptis palei vazono kraštus ar net atsirasti ant išorinių molinio vazono sienelių.

    Visai kitaip atrodo balta ar pilkšva puri danga, primenanti vatą arba ploną voratinklį. Dažniausiai tai grybiena – dirvožemyje augančių grybų dalis.

    Tačiau šie požymiai nėra visiškai patikimi. Išdžiūvusi grybiena kartais taip pat gali priminti plutelę.

    Dar vienas visai nekaltas paaiškinimas – perlitas. Tai smulkios baltos, lengvos granulės, kurių dažnai būna parduotuvėse įsigyjamame gėlių substrate. Perlitas padeda žemei išlikti puresnei ir gerina oro patekimą prie šaknų. Jo šalinti nereikia.

    Kaltas gali būti paprasčiausias vanduo

    Viena dažniausių baltų apnašų atsiradimo priežasčių – vanduo, kuriuo laistome kambarines gėles.

    Vandentiekio vandenyje yra ištirpusių mineralų, tarp jų kalcio ir magnio junginių. Kai vanduo išgaruoja arba jį sunaudoja augalas, dalis mineralinių medžiagų lieka substrate.

    Laikui bėgant jos gali susikaupti dirvožemio paviršiuje ir sudaryti balkšvą sluoksnį.

    Tai panašu į kalkių nuosėdas, kurios atsiranda virdulio dugne ar ant vonios kambario čiaupų.

    Kuo vanduo kietesnis, tuo didesnė tikimybė, kad tokių nuosėdų susidarys ir gėlių vazonuose.

    Prisidėti gali ir trąšos. Jeigu augalai tręšiami pernelyg dažnai arba naudojama didesnė nei rekomenduojama koncentracija, dirvožemyje kaupiasi tirpios druskos.

    Ypač svarbu, kad vazonas turėtų vandens nutekėjimo angas. Jeigu vanduo negali pasišalinti, kartu su juo iš dirvožemio neišplaunamos ir susikaupusios druskos.

    Kodėl druskų perteklius pavojingas augalams?

    Nedidelis balkšvas sluoksnis dažniausiai yra tik kosmetinė problema. Tačiau ilgainiui susikaupusios druskos gali pradėti kenkti augalo šaknims.

    Kai jų koncentracija substrate tampa pernelyg didelė, šaknims sunkiau pasisavinti vandenį. Dėl to augalas gali atrodyti tarsi ištroškęs, nors žemė vazone pakankamai drėgna.

    Apie galimą problemą gali signalizuoti parudavę lapų galiukai, pageltę lapai, sulėtėjęs augimas ar vytimas.

    Vis dėlto tokie požymiai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, todėl vien pagal lapų išvaizdą druskų pertekliaus nustatyti negalima.

    Puri balta danga išduoda kitą problemą

    Jeigu žemės paviršiuje atsirado minkštų, pūkuotų baltų apnašų, tikėtina, kad vazone įsikūrė grybai.

    Daugelis jų minta negyvomis organinėmis medžiagomis – pūvančiomis augalų dalelėmis, medienos likučiais ir kitais substrate esančiais junginiais.

    Geroji žinia ta, kad tokie grybai dažniausiai nėra pavojingi pačiam augalui.

    Tačiau jų gausus augimas gali rodyti, kad žemė nuolat per drėgna, o aplink vazoną trūksta oro judėjimo.

    Ypač dažnai tokios problemos išryškėja rudenį ir žiemą.

    Trumpėjant dienoms ir sumažėjus šviesos kiekiui, daugelis kambarinių augalų auga lėčiau ir sunaudoja mažiau vandens.

    Jeigu šeimininkai juos ir toliau laisto taip pat dažnai kaip vasarą, žemė gali ilgai neišdžiūti.

    Nuolat šlapias substratas mažina deguonies kiekį aplink šaknis ir sudaro palankias sąlygas šaknų puviniams.

    Per didelė drėgmė taip pat gali paskatinti smulkių juodų muselių, dažnai skraidančių aplink vazonus, dauginimąsi. Tai grybiniai uodeliai, kurių lervos gyvena drėgname substrate.

    Ką daryti pastebėjus baltą plutelę?

    Jeigu apnašos sausos ir kietos, pirmiausia galima atsargiai nuimti ploną viršutinį žemės sluoksnį ir pakeisti jį šviežiu substratu.

    Toliau svarbu įvertinti laistymui naudojamą vandenį ir tręšimo įpročius.

    Jeigu įtariama, kad dirvožemyje susikaupė daug druskų, jas galima išplauti mažai mineralų turinčiu vandeniu. Tam būtina sąlyga – vazonas turi turėti gerai veikiančias drenažo angas.

    Vandeniui reikia leisti laisvai ištekėti pro vazono dugną, o susikaupusį skystį iš padėklo išpilti.

    Tačiau jeigu žemė nuolat šlapia, augalas vysta ar įtariamas šaknų puvinys, papildomas gausus laistymas gali tik pabloginti padėtį. Tokiu atveju pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl substratas nepradžiūsta.

    Jei druskų susikaupė labai daug, gali tekti augalą persodinti į naują žemę.

    Kaip atsikratyti pelėsio?

    Jeigu baltas sluoksnis purus ir primena pelėsį, svarbiausia pašalinti jo atsiradimo priežastį.

    Pirmiausia galima nuimti apnašomis padengtą viršutinį substrato sluoksnį.

    Tuomet reikėtų leisti žemei šiek tiek pradžiūti ir pasirūpinti geresne oro cirkuliacija aplink augalą.

    Nereikėtų gėlių laistyti vien todėl, kad praėjo tam tikras dienų skaičius nuo ankstesnio laistymo.

    Prieš imant laistytuvą geriau pirštu patikrinti žemės drėgnumą. Daugeliui kambarinių augalų naudinga, kai viršutinis substrato sluoksnis tarp laistymų pradžiūsta, tačiau konkrečios sąlygos priklauso nuo augalo rūšies.

    Pavyzdžiui, sukulentams paprastai reikia gerokai retesnio laistymo negu drėgmę mėgstantiems tropiniams augalams.

    Nereikėtų skubėti pilti į vazoną acto, vandenilio peroksido ar kitų namuose randamų priemonių. Netinkamai naudojamos jos gali pakenkti augalo šaknims, o pagrindinės problemos – per didelės drėgmės – neišspręs.

    Ar padeda vandens palaikymas inde?

    Daugelis kambarinių gėlių augintojų prieš laistydami vandenį palaiko atvirame inde. Tai gali būti naudinga, tačiau yra viena svarbi aplinkybė.

    Vandens laikymas inde savaime nepašalina jame ištirpusių kalcio ir magnio druskų, dėl kurių vanduo yra kietas.

    Todėl jeigu baltos apnašos atsiranda būtent dėl mineralinių medžiagų, vien vandens atstovėjimas problemos neišspręs.

    Jautresniems augalams galima naudoti lietaus vandenį, jeigu jis surinktas švariai, arba mažai mineralų turintį filtruotą vandenį.

    Tinka ir atvirkštinio osmoso būdu išvalytas vanduo.

    Svarbu nepainioti tokio vandens su buitinių minkštinimo įrenginių apdorotu vandeniu. Kai kurie minkštinimo įrenginiai kalcio ir magnio jonus pakeičia natrio jonais, todėl toks vanduo kambariniams augalams gali būti netinkamas.

    Kada augalą būtina persodinti?

    Jeigu gėlė atrodo sveika, leidžia naujus lapus ir normaliai auga, keli balti taškeliai žemės paviršiuje dar nėra priežastis skubėti persodinti.

    Tačiau sunerimti reikėtų, jeigu substratas ilgą laiką išlieka šlapias, iš vazono sklinda nemalonus puvimo kvapas, o lapai gelsta ir vysta.

    Tokiu atveju verta atsargiai išimti augalą ir apžiūrėti šaknis.

    Sveikos šaknys paprastai būna tvirtos, o pažeistos puvinio – suminkštėjusios, kartais patamsėjusios ir lengvai yrančios. Vis dėlto natūrali šaknų spalva priklauso ir nuo augalo rūšies.

    Jeigu šaknys pūva, augalą reikėtų persodinti į tinkamą, orui laidų substratą ir pasirūpinti, kad vazone nesikauptų vandens perteklius.

    Galiausiai svarbu prisiminti, kad kambariniai augalai dažniau nukenčia ne nuo trumpalaikio drėgmės trūkumo, o nuo nuolatinio perlaistymo. Ypač šaltuoju metų laiku, kai augalų vandens poreikis dažnai sumažėja.

    Todėl pastebėjus baltas apnašas nereikia iš karto griebtis cheminių priemonių. Kartais pakanka pakeisti laistymo įpročius, kad problema nebesikartotų.

  • Daiktai, kurių žiemą geriau nelaikyti balkone

    Daiktai, kurių žiemą geriau nelaikyti balkone

    Stiklainiai su rudenį raugtais agurkais, likę dažai po remonto, senas kompiuteris, dėžės su drabužiais ar šeimos nuotraukų albumai. Daugelyje Lietuvos daugiabučių balkonai jau seniai tapę savotiškais sandėliukais, kuriuose vietos atsiranda viskam, kas nebetelpa spintose.

    Atėjus žiemai dažnas dėl ten sukrautų daiktų nė nesuka galvos. Juk balkonas įstiklintas, lietus ir sniegas į vidų nepatenka, o šaltis, atrodytų, netgi padeda daiktams ilgiau išsilaikyti.

    Tačiau iš tiesų kai kuriems daiktams tokios sąlygos gali būti pražūtingos.

    Didžiausią pavojų kelia ne vien minusinė temperatūra. Kur kas klastingesni nuolatiniai temperatūros svyravimai ir drėgmė. Dieną saulė įstiklintą balkoną gali gerokai prišildyti, o naktį temperatūra jame nukrinta žemiau nulio.

    Tokie pokyčiai gali sugadinti maisto atsargas, statybines medžiagas, elektronikos prietaisus ir net brangius šeimos prisiminimus.

    Specialistų rekomendacijos leidžia išskirti penkias daiktų grupes, kurioms žiemą balkone ne vieta.

    1. Stiklainiai su uogienėmis, konservais ir raugintomis daržovėmis

    Lietuvoje vis dar įprasta rudenį prisiruošti atsargų žiemai. Uogienės, konservuoti agurkai, marinuoti grybai, pomidorų padažai ar kompotai dažnai keliauja į sandėliukus, rūsius, o kai jų nėra – į balkonus.

    Tačiau būtent čia slypi viena didžiausių žiemos laikymo klaidų.

    Stiklainiuose yra nemažai vandens, o šaldamas jis plečiasi. Ledo tūris yra maždaug 9 procentais didesnis nei tokio paties kiekio skysto vandens.

    Jeigu stiklainis pripildytas beveik iki viršaus, užšąlantis skystis ima spausti stiklines sieneles ir dangtelį.

    Blogiausiu atveju stiklainis gali įtrūkti ar net sudužti.

    Tačiau ir iš pažiūros sveikas indas nebūtinai reiškia, kad viskas gerai. Dėl susidariusio slėgio gali būti pažeistas dangtelio sandarumas.

    Atšilus orams ir turiniui atitirpus, toks stiklainis jau gali būti nebehermetiškas.

    Tuomet į vidų gali patekti mikroorganizmų, o produktas pradėti gesti.

    Svarbu atskirti du dalykus: pats užšalimas savaime nebūtinai padaro konservus pavojingus, tačiau jis gali pažeisti pakuotę ir pabloginti maisto kokybę.

    Metalinės konservų skardinės taip pat nėra visiškai atsparios. Užšalęs turinys gali jas deformuoti, pažeisti siūles, o balkone besikaupianti drėgmė skatina rūdijimą.

    Todėl naminius konservus geriausia laikyti vėsioje, sausoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje, kurioje temperatūra nenukrinta žemiau nulio.

    Jeigu stiklainis įskilo, praleidžia skystį arba dangtelis nebesandarus, jo turinį saugiausia išmesti.

    2. Dažai, klijai ir po remonto likusios statybinės medžiagos

    Po remonto beveik visuose namuose lieka nepanaudotų medžiagų: pusė kibirėlio sienų dažų, grunto, plytelių klijų, glaisto ar sandariklio.

    Išmesti gaila, nes galbūt dar prireiks. Tad visa tai neretai iškeliauja į balkoną.

    Tačiau dalis statybinių medžiagų net ir vieną kartą užšalusios gali prarasti svarbiausias savybes.

    Ypač jautrūs šalčiui vandens pagrindo dažai.

    Juose yra vandens ir smulkių rišamųjų medžiagų dalelių. Skysčiui užšalus, gali sutrikti jų pasiskirstymas.

    Atitirpę dažai kartais susisluoksniuoja, sutirštėja arba tampa panašūs į varškę.

    Net jeigu pavyksta juos išmaišyti, tai dar negarantuoja, kad dažai tinkami naudoti.

    Gali pablogėti jų sukibimas su paviršiumi, atsirasti nelygumų, pakisti spalva ar sumažėti dangos atsparumas.

    Jeigu atitirpinus dažus matyti neišmaišomų gumulėlių, sukietėjusių dalelių ar kitų negrįžtamų pakitimų, jų naudoti nereikėtų.

    Panašiai gali nukentėti kai kurie gruntai, paruošti naudoti glaistai, medienos klijai ir vandens pagrindo sandarikliai.

    Tačiau ne visos statybinės medžiagos bijo šalčio.

    Kai kurie produktai specialiai gaminami taip, kad juos būtų galima transportuoti ar laikyti žemoje temperatūroje.

    Todėl prieš paliekant medžiagas balkone būtina perskaityti jų etiketę arba techninių duomenų lapą. Jame paprastai nurodomos leidžiamos laikymo temperatūros.

    Jeigu parašyta „saugoti nuo užšalimo“, net ir įstiklintas, bet nešildomas balkonas žiemą nėra tinkama vieta.

    Svarbu ir tai, kad degių dažų, tirpiklių bei kitų pavojingų cheminių medžiagų negalima tiesiog sukrauti gyvenamajame kambaryje. Jiems galioja atskiri saugaus laikymo reikalavimai.

    3. Kompiuteriai, telefonai ir akumuliatoriniai įrankiai

    Seną nešiojamąjį kompiuterį išmesti gaila, televizorius gal dar kada pravers, o akumuliatorinis suktuvas iki pavasario nereikalingas.

    Atrodytų, kas jiems gali atsitikti balkone?

    Pasirodo, didžiausias elektronikos priešas dažnai būna ne pats šaltis, o drėgmė.

    Iš šalto balkono į šiltą kambarį įneštas prietaisas gali pradėti rasoti.

    Taip nutinka dėl kondensacijos: šiltame patalpos ore esantys vandens garai, susidūrę su šaltu paviršiumi, virsta mažais vandens lašeliais.

    Lygiai taip pat žiemą aprasoja akiniai, įėjus iš lauko į šiltą patalpą.

    Tik elektronikos atveju drėgmė gali nusėsti ne vien ant korpuso, bet ir prietaiso viduje.

    Tai kelia korozijos, elektros grandinių pažeidimo ir gedimo riziką.

    Dar atidžiau reikėtų elgtis su ličio jonų akumuliatoriais, naudojamais telefonuose, kompiuteriuose, elektriniuose įrankiuose ir kituose prietaisuose.

    Šaltyje jų veikimas gali laikinai suprastėti – akumuliatorius greičiau išsikrauna, sumažėja jo atiduodama galia.

    Tačiau svarbesnis pavojus kyla bandant šaltą akumuliatorių krauti.

    Įprastų ličio jonų akumuliatorių paprastai nerekomenduojama krauti esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai, nebent gamintojas aiškiai leidžia tokias sąlygas.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas šaltyje pabuvęs telefonas ar akumuliatorius sugenda. Daug kas priklauso nuo prietaiso konstrukcijos, temperatūros ir buvimo šaltyje trukmės.

    Tačiau saugiausia elektronikos prietaisus bei nuimamus akumuliatorius laikyti sausoje vietoje, gamintojo nurodytomis sąlygomis.

    Jeigu prietaisą teko atsinešti iš šalto balkono, leiskite jam palaipsniui sušilti iki kambario temperatūros. Jeigu matomas kondensatas, nejunkite jo, kol visiškai neišdžius.

    4. Drabužiai, batai, pagalvės ir patalynė

    Balkone laikomi vasariniai drabužiai, nebenešiojami batai, atsarginės antklodės ar pagalvės – labai įprastas vaizdas.

    Daugelis įsitikinę, kad šalti orai tekstilei nekenkia. Ir iš dalies tai tiesa.

    Sausam medvilniniam drabužiui ar vilnoniam megztiniui trumpalaikis šaltis paprastai didelės žalos nepadaro.

    Tačiau situacija pasikeičia, kai atsiranda drėgmė.

    Nešildomame balkone jos gali susikaupti dėl temperatūros svyravimų, kondensato ant langų, nesandarių konstrukcijų ar iš lauko patenkančio drėgno oro.

    Drabužiai, patalynė ir kiti tekstilės gaminiai ilgainiui gali prisigerti drėgmės.

    Tuomet atsiranda nemalonus kvapas, o palankiomis sąlygomis gali pradėti augti pelėsis.

    Ypač didelė rizika kyla pagalvėms, antklodėms ir čiužiniams.

    Jų paviršius gali atrodyti sausas, nors užpildo viduje drėgmė išlieka ilgai.

    Pelėsis gali pažeisti audinį, o jo sporos – patekti į patalpų orą.

    Ne mažiau jautrūs odiniai batai ir rankinės.

    Dėl drėgmės ant odos gali atsirasti pelėsis, o staigūs temperatūros pokyčiai bei netinkamas džiovinimas gali bloginti jos savybes.

    Todėl sezoninius drabužius ir patalynę geriausia laikyti sausoje spintoje, po lova įrengtose dėžėse ar kitoje patalpoje, kurioje temperatūra ir drėgmė smarkiai nesvyruoja.

    Prieš supakuojant daiktus svarbu įsitikinti, kad jie visiškai sausi.

    Sandarios plastikinės dėžės gali apsaugoti nuo dulkių ir atsitiktinio vandens patekimo, tačiau jos neišspręs problemos, jeigu viduje uždarysite jau drėgnus daiktus.

    5. Knygos, dokumentai ir šeimos nuotraukos

    Seni albumai, vaikų piešiniai, laiškai, dokumentų aplankai ar knygos dažnai atrodo tinkami daiktai laikyti balkone.

    Juk popierius nesudūžta nuo šalčio, kaip stiklainis su kompotu.

    Tačiau drėgmė jam gali padaryti nepataisomos žalos.

    Popierius sugeria vandens garus iš aplinkos. Padidėjus drėgmei, jo pluoštai brinksta, todėl lapai gali deformuotis, susiraukšlėti ar pradėti lipti vienas prie kito.

    Ilgainiui atsiranda ir pelėsio rizika.

    Ypač jautrios senos fotografijos.

    Jų paviršiuje esantis vaizdą sudarantis sluoksnis gali suminkštėti ir tapti lipnus.

    Jeigu dvi nuotraukos sulimpa, bandant jas atskirti galima negrįžtamai pažeisti patį vaizdą.

    Panašios rekomendacijos taikomos ir knygoms.

    Beje, sandari plastikinė dėžė ne visada išgelbsti. Jeigu į ją pateko drėgmės, uždaroje erdvėje gali susidaryti dar palankesnės sąlygos pelėsiui.

    Šeimos nuotraukas, svarbius dokumentus ir vertingas knygas geriausia saugoti buto viduje, atokiau nuo šildymo prietaisų ir drėgnų sienų.

    Ypač svarbias fotografijas bei dokumentus verta nuskenuoti ir išsaugoti skaitmenines kopijas.

    Jos neatstos originalų, tačiau bent jau apsaugos juose užfiksuotą informaciją ir prisiminimus.

    Įstiklintas balkonas – dar ne šilta patalpa

    Viena dažniausių klaidų – manyti, kad įstiklintas balkonas savaime apsaugo daiktus nuo žiemos šalčių.

    Stiklas sulaiko vėją, lietų ir sniegą, tačiau neužtikrina pastovios teigiamos temperatūros.

    Jeigu balkonas nešildomas ir nepakankamai izoliuotas, per didesnius šalčius temperatūra jame gali nukristi žemiau nulio.

    Net jeigu už lango saulėta, tai dar nereiškia, kad visą parą balkone išlieka vienodos sąlygos.

    Dieną saulės spinduliai gali prišildyti įstiklintą erdvę, o naktį ji vėl atšąla.

    Toks nuolatinis šilimas ir vėsimas skatina kondensato susidarymą ant šaltų paviršių, ypač jei į balkoną patenka drėgnas buto oras.

    Todėl svarbu ne vien tai, ar balkonas įstiklintas, bet ir jo šiluminė izoliacija, sandarumas, vėdinimas bei faktinė temperatūra.

    Paprasčiausias būdas išsiaiškinti sąlygas – balkone pastatyti termometrą su mažiausios ir didžiausios temperatūros fiksavimo funkcija.

    Dar naudingesnis termometras su drėgmės matuokliu.

    Vos po kelių šaltesnių dienų paaiškės, ar balkone laikomiems daiktams iš tiesų saugu.

    Ką žiemą balkone laikyti galima?

    Visiškai ištuštinti balkono nebūtina.

    Jame galima laikyti daiktus, kurie pagal savo paskirtį ar gamintojo rekomendacijas atsparūs šalčiui ir drėgmei.

    Pavyzdžiui, kai kuriuos lauko baldus, tuščius plastikinius indus, sodo įrankius ar kitus lauke naudoti skirtus daiktus.

    Tačiau ir juos verta apsaugoti nuo kritulių bei kondensato.

    Metalinius įrankius drėgmė gali paveikti korozija, todėl juos pravartu laikyti sausai, o prireikus metalinius paviršius apsaugoti tinkamomis priemonėmis.

    Atskiras klausimas – augalai.

    Ne visi daugiamečiai augalai vazonuose vienodai atsparūs šalčiui. Net ir šalčiui atsparaus augalo šaknys vazone gali nukentėti labiau nei augančio žemėje.

    Todėl prieš paliekant augalus žiemoti balkone svarbu įvertinti jų rūšį, vazono dydį ir augimo sąlygas.

    Taip pat verta prisiminti, kad balkonas neturėtų virsti pavojingu degių ar sprogių medžiagų sandėliu.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas primena būtinybę laikytis gaisrinės saugos reikalavimų, neužkrauti evakuacijos kelių ir saugiai laikyti degias medžiagas.

    Balkonuose bei lodžijose draudžiama naudoti kietuoju kuru kūrenamas kepsnines ir rūkyklas.

    Ką daryti, jeigu daiktai balkone jau peržiemojo?

    Pirmiausia nereikėtų skubėti jų naudoti.

    Jeigu konservų stiklainiai buvo užšalę, atidžiai patikrinkite jų sandarumą. Įskilusius, pratekančius ar pažeistais dangteliais stiklainius išmeskite.

    Dažus, gruntus ir klijus palaipsniui sušildykite iki gamintojo nurodytos temperatūros ir įvertinkite jų būklę. Jeigu produktas susisluoksniavo ar atsirado neišmaišomų gumulėlių, jis gali būti netinkamas naudoti.

    Elektronikos prietaisų nejunkite vos atsinešę į šiltą kambarį. Leiskite jiems sušilti ir įsitikinkite, kad nesusidarė kondensatas.

    Drabužius, patalynę bei kitus tekstilės gaminius apžiūrėkite, ar nėra drėgmės, pelėsio ar neįprasto kvapo.

    Knygas ir fotografijas iš balkono perkelkite į sausą aplinką. Jeigu jos jau sudrėkusios ar sulipusios, vertingų originalų geriau nebandyti atskirti jėga – galima kreiptis į restauravimo specialistą.

    Svarbiausia suprasti, kad ne visi šalčio paveikti daiktai būtinai sugenda. Kartais nieko blogo nenutinka net po kelių žiemos mėnesių.

    Tačiau rizika išlieka, o didžiausia problema ta, kad dalis pažeidimų iš karto nepastebimi.

    Balkonas gali būti sandėliukas, bet ne viskam

    Lietuviška žiema pasižymi ne tik šalčiais, bet ir dažnais atlydžiais. Vieną savaitę temperatūra laikosi aukščiau nulio, kitą gali smarkiai pašalti.

    Būtent tokie svyravimai nešildomą balkoną paverčia ne pačia patikimiausia daiktų saugojimo vieta.

    Todėl prieš išnešant į jį stiklainius, dažus, elektronikos prietaisus ar šeimos albumus verta savęs paklausti: ar šiam daiktui tikrai nepakenks šaltis ir drėgmė?

    Kartais geriau atlaisvinti vieną lentyną spintoje, nei pavasarį skaičiuoti sugadintus daiktus.