Žyma: namai

  • 5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

    Tokie augalai atrodo nemirtingi, tačiau kas spygliuočius augina, seniai, žino: iš tiesų žiema jiems – rimtas išbandymas.

    Šaltis, ledinis vėjas, ryški vasario saulė ir sunkus, šlapias sniegas vešlią tują ar grakščią eglę gali paversti styrančiu skeletu parudavusiomis šakomis ir byrančiais spygliais.

    Tačiau dažniau nei šaltis spygliuočius žiemos mėnesiais pražudo deginanti saulė ir vandens trūkumas: įšalusioje žemėje šaknys beveik netiekia drėgmės, o spygliai ir toliau ją garina.

    Kad pavasarį netektų gelbėti ir karpyti pažeistų augalų, pasiruošimą reikia pradėti iš anksto – dar prieš užeinant nuolatiniams šalčiams.

    Visą šį atsakingą procesą specialistai suskirstė į 5 aiškius žingsnius, kurie padės spygliuočiams išgyventi žiemą be nuostolių.

    Tręšimas rudenį

    Tai svarbiausias darbas vėlyvą rudenį – kaip reikiant patręšti spygliuočius. Nors sodininkų mėgėjų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria, žinovai vis dėlto ragina patręšti savo spygliuotus augintinius. Svarbu išmanyti, kaip tą daryti tinkamai.

    Šiam tikslui patariama rinktis specialias kompleksines trąšas. Jų sudėtyje turėtų būti:

    • Sieros ir geležies, rūgštinančių dirvožemį.

    • Boro, didinančio atsparumą šalčiui.

    • Magnio, neleidžiančio nubyrėti spygliams ir palaikančio jų sodrią spalvą, stimuliuojančio fotosintezės procesą.

    • Fosforo ir kalio, stiprinančių augalų imunitetą ir atsparumą žemoms temperatūroms.

    Trąšas reikia įterpti ne vėliau kaip likus mėnesiui iki šalnų pradžios.

    Laistymas prieš žiemą

    Tai antras ir ne mažiau svarbus darbas, apsaugosiantis jūsų augalų spyglius nuo išdegimo žiemos pabaigoje.

    Didėjant saulės aktyvumui, iš spyglių ima stipriai garuoti drėgmė, o šaknys nebeišgali reikiamo jos kiekio paimti iš dirvožemio, nes tas vis dar įšalęs. Dėl vandens disbalanso spygliuočių šakelės ima greitai džiūti ir ruduoti.

    Kad to išvengtumėte, augalams būtina užtikrinti tokias vandens atsargas, kurių pakaktų iki žiemos pabaigos.

    Tai vadinama drėkinamuoju liejimu prieš žiemą. Jis ne tik padeda prisotinti augalus drėgmės, bet ir apsaugo šaknis nuo stipraus įšalimo.

    Kada laistyti, tikslius terminus jums pasufleruos spygliuočių kaimynai lapuočiai. Kai tik jie numeta lapus, iškart skubėkite laistyti savo pušeles, eglaites ir kitą spygliuotą grožį.

    Kiek vandens reikės, kad jie iki soties atsigertų?

    Drėgmės kiekis priklauso nuo spygliuočių amžiaus:

    • Jaunam sodinukui – 1 kibiras vandens,

    • 3–4 metų augalui – 2 kibirai,

    • Brandiems medžiams ir krūmams – ne mažiau kaip 5–8 kibirai.

    Baltiesiems ir Lausono puskiparisiams, kanadinei cūgai, paprastiesiems, balzaminiams ir kaukaziniams kėniams vandens kiekį galite drąsiai dvigubinti.

    Bet kuriuo atveju laistyti reikia per du ar tris etapus, kad drėgmė įsigertų palaipsniui.

    Sudrėkintos dirvos aplink kamieną plotas turi atitikti lajos skersmenį.

    Spygliuočių mulčiavimas

    Kad drėgmė mažiau garuotų, o šaknys būtų papildomai apsaugotos nuo šalčio bei staigių temperatūros svyravimų, aplink spygliuočių kamienus esančią dirvą būtina mulčiuoti. Tai ypač svarbu jauniems ir neseniai pasodintiems augalams.

    Šiam tikslui puikiai tiks spygliuočių žievė, skiedros ir net spygliai – kitaip tariant, šąlančiųjų gelbėjimas yra pačių šąlančiųjų „rankose“.

    Mulčiuoti pageidautina tik po pirmųjų lengvų šalnų, kai žemė jau šiek tiek įšalusi, o ne šiltu ir drėgnu oru.

    Užpilkite 5–8 cm mulčio sluoksnį, o jauniems ir šilumamėgiams augalams – iki 10 cm.

    Mulčią, kaip ir vandenį, reikia paskirstyti pagal lajos dydį ir būtinai palikti 3–5 cm tarpą nuo kamieno. Mulčiuojamų augalų šaknies kaklelis visada turi likti atviras.

    Gyvybiškai svarbi taisyklė – negalima naudoti šviežio mėšlo ar šlapių lapų.

    Pavasarį mulčias pašalinamas arba apkasamas, kad šaknys neperkaistų ir nepradėtų pūti.

    Lajos apsauga nuo sniego

    Pastaraisiais metais žiemos ne visada džiugino gausiu sniegu. Tačiau praėję metai buvo įspūdinga išimtis, įtikinusi, kad tikrai verta apsidrausti ir dėl viso pikto apsaugoti spygliuočius nuo galimų apkrovų. Juk nuo sniego svorio lūžta net užgrūdintų miško pušų šakos, ką jau kalbėti apie dekoratyvines eglutes ar tujas.

    Nuo sniego naštos nukenčia visa laja: kūginės ir rutulinės tujos, koloniniai kadagiai ir net tik jie labai greitai praranda patrauklumą – pavirsta išretėjusiais netvarkingais krūmais.

    Kaip išsaugoti egzotinių augalų formą? Patarimas paprastas: atsargiai suriškite šakas virve arba tvirta sintetine juosta taip, kad sniegas negalėtų patekti į lajos vidų.

    Natūralaus pluošto virvių šiam tikslui geriau nenaudoti – jos lengvai trūnija ir nutrūksta.

    Tik jokiu būdu nesutraukite šakų per stipriai! Išlaikykite natūralią augalo formą, kitaip spygliai pradės šusti.

    O jaunus sodinukus būtinai pririškite, kad stiprus vėjas neišjudintų jų šaknų. Taip pat žiemą reguliariai nupurtykite sniego kepures, nes užėjus atšilimui sniegas šlaps, pasunkės ir augalai taps dar nestabilesni. Atminkite: jeigu šaknys dirvoje bent kiek judės, gležniausios iš jų bus pažeistos.

    Apsauga nuo saulės ir vėjo

    Spygliuočiams, ypač jauniems, taip pat šilumą mėgstantiems kėniams, tujeniams, kiparisams, metasekvojoms ir kanadinėms eglėms (pavyzdžiui, ‘Conica’ veislės), priedanga žiemai tiesiog būtina. Nuo ryškių žiemos saulės spindulių jų spygliai labai stipriai nudega.

    Apsaugai galima naudoti agroplėvelę, maišinį audinį, agrodangą. Visos šios medžiagos puikiai apsaugo nuo šalto vėjo, bet praleidžia pakankamai saulės šviesos, kad spygliuose galėtų vykti fotosintezė.

    Dengiant augalus tereikia stebėti, kad dengiamoji medžiaga nesiliestų prie šakų, kitaip spygliai gali sušlapti ir pasidengti ledu.

    Žemus augalus tinka dengti standartinėmis medinėmis daržovių dėžėmis, o ant viršaus užmesti maišinį audinį.

    Virš aukštesnių krūmų bei medžių teks suręsti karkasą iš parankinių medžiagų ir tuomet apvynioti tekstile.

    Polietileno plėvelė spygliuočiams dengti nenaudojama, nes po ja susidarantis kondensatas yra puiki terpė grybeliams ir kitiems patogenams daugintis.

    Įsidėmėkite, kad dengti spygliuočius galima tik įsivyravus pastoviam šalčiui, kai oro temperatūra nukrenta žemiau –5 laipsnių.

    Spygliuočiai augalai puošia sodą visus metus, tačiau jų sveikata ir dekoratyvumas žiemą labai priklauso nuo rudeninio paruošimo.

    Šie penki žingsniai nereikalauja sudėtingų įrankių ar didelių finansinių išlaidų, tačiau padeda augalams lengviau ištverti šalčius, temperatūrų svyravimus ir deginančią žiemos saulę.

    Svarbiausia – veikti laiku ir atsižvelgti į kultūrų ypatybes. Jauni ir šilumamėgiai spygliuočiai reikalingi kruopštesnio paruošimo šaltajam metų laikui. Tačiau neskubėkite ir jų „apkailiniuoti“ per anksti.

    Jeigu tinkamai pasirūpinsite spygliuočiais dabar, pavasarį jie pasitiks stiprūs, žali ir sveiki.

         Naudinga žinoti

    Vėlyvą rudenį būtina rankomis – bet tik dėvint pirštines – arba lengvu šluotelės tipo grėbliuku išvalyti spygliuočių lajų viduje susikaupusius nudžiūvusius, parudavusius spyglius. Natūralus spygliakritis lajos viduje yra normalus reiškinys, tačiau susikaupusių sausų spyglių masė sulaiko drėgmę ir sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms bei žiemoti kenkėjams.
    Jei spygliuočiai auga neutralioje ar kalkingoje dirvoje, vėlai rudenį aplink kamieną galima įterpti rūgščių aukštapelkių durpių (pH 3,0–4,0) arba pabarstyti specialios spygliuočiams skirtos sieros. Dauguma spygliuočių geriausiai pasisavina maistines medžiagas ir jaučiasi sveiki tik rūgščioje dirvoje.

  • Rudeninės dramos ant palangės

    Rudeninės dramos ant palangės

    Galime lažintis, kad su šia problema dauguma susiduriate pasibaigus kiekvienai vasarai.

    Todėl pasistengsime atsakyti į visiems gėlių augintojams nerimą keliantį klausimą, kodėl po perkraustymo iš balkono kambariniai augalai pradeda mesti lapus.

    Vasarą daugelis gėlininkų stengiasi išnešti savo augintinius į lauką – į balkonus, atviras verandas, terasas ar net į sodą. Tai visiškai teisingas sprendimas, nes daugumai kambarinių augalų grynas oras, apdulkinantys vabzdžiai ir natūrali saulės šviesa tik į naudą.

    Tačiau atėjęs ruduo šią idilę greitai sugriauna – pastebimai atvėsta, prasideda dažnesni lietūs ir dienos darosi vis trumpesnės. Tada skubame pernešti vazonus iš atvirų erdvių atgal į patalpą, tačiau augalai, užuot džiaugęsi namais bei grįžimu į savo įprastą vietą, pradeda vysti, nykti ar net masiškai barstyti lapus.

    Pažįstama situacija?

    Dar ir kaip. Dėl to nutarėme nuodugniau apžvelgti jos priežastis ir sprendimo būdus. Kaip padėti kambariniams augalams lengviau prisitaikyti rudenį, pernešus juos iš lauko atgal į kambarius.

    Lepūnėliai ir visi kiti

    Pradėkime nuo akivaizdžiausio: tarp vazoninių gyventojų pasitaiko tikrai kaprizingų ir įnoringų egzempliorių, itin jautrių savo augimo vietai.

    Tokie augalai nepritars ne tik sezoniniams perkėlimams iš vienos vietos į kitą, bet ir mažiausiam pajudinimui ant tos pačios palangės ar nuolatiniam vazono sukinėjimui link šviesos bei šilumos šaltinių.

    Tą drąsiai galima pasakyti apie azalijas, tikruosius plokštenius (kalėdinius kaktusus), kinrožes, klivijas, lapenius, daugelį orchidėjų bei citrinmedžių.

    Ypač jautrūs perkėlimui šie augalai tampa kraudami pumpurus bei žydėjimo metu, tačiau ir kitais gyvavimo tarpsniais į vietos pakeitimą gali sureaguoti sulėtėjusiu augimu bei lapų, pumpurų ar žiedų barstymu.

    Ką daryti su tokiais lepūnėliais?

    Stenkitės iš karto parinkti jiems optimalią vietą namuose ir netrikdyti nuolatiniais perkėlimais. Jei perstatyti vazoną vis dėlto būtina, darykite tai ne dažniau kaip kartą ar du per metus, griežtai prieš arba po žydėjimo (beje, kambariniai citrinmedžiai tikrai apsidžiaugs saulėta vasara balkone). Taip pat galite perkėlimą atlikti palaipsniui – pavyzdžiui, pamažu patraukdami vazoną iš kambario gilumos vis arčiau lango.

    Tačiau dažniausiai, pernešus augalus iš atviro balkono į kambarį, lapų metimo priežastimi tampa vadinamasis adaptacinis šokas. Streso būsena dėl staiga pasikeitusių laikymo sąlygų, prie kurių jie spėjo priprasti per kelis pavasario ir vasaros mėnesius.

    Šoką sukelia daug veiksnių, kuriuos, laimė, galima pakoreguoti taip sumažinant augalų patiriamą sukrėtimą.

    Tamsa žudo

    Pagrindinis iš šių veiksnių – staigus šviesos trūkumas.

    Vasarą balkone, terasoje ir tuo labiau sode augalai gauna maksimaliai daug saulės šviesos, dažnai – iš visų pusių. Rudenį kambaryje, kad ir koks šviesus jis jums atrodytų, šviesos sumažėja kelis kartus, ji paprastai sklinda tik nuo lango, o ir diena nenumaldomai trumpėja. Fotosintezės lygis krenta, augalui ima trūkti energijos tokios pačio dydžio lajai išlaikyti, todėl jis pradeda atsikratyti „perteklinės“ lapijos.

    Kaip padėti kambarinėms gėlėms susidoroti su šia problema? Parsigabenę iš lauko, statykite jas ant pačių šviesiausių palangių – geriausia pietinių arba vakarinėje pusėje, kad kompensuotumėte šviesos trūkumą. Žiemos mėnesiais prireikus gali tekti naudoti ir augalų lempas.

    Čia šilta, čia šalta

    Temperatūrų pokytis – dar viena galima neplanuoto lapų kritimo priežastis.

    Kad ir kokia buvo praėjusi vasara, karšta ar vėsi, patalpos mikroklimatas visada skirsis. Net ir reguliariai vėdinamuose namuose oras užsistovi, ypač prasidėjus šildymo sezonui. Toks kontrastas sukelia augalams stiprų stresą, o lapų metimas – vienas iš galimų jo požymių.

    Bandydami gelbėti augalus, visgi būkite atsargūs. Vėdinkite patalpas, tačiau tuo metu patraukite gėlių vazonus toliau nuo galimų šaltų skersvėjų, apsaugokite nuo iš radiatorių kylančių karšto ir sauso oro srautų.

    Taip pat nepakenks palieti augalus adaptaciją palengvinančiais stimuliatoriais – jie padės sėkmingai išgyventi kraustynes iš lauko į vidų.

    Laistymo iššūkis

    Sutrikdytas drėgmės režimas irgi gali būti kaltas dėl to, kad jūsų gražieji augintiniai nupliko.

    Sausesnis oras patalpoje, palyginti su lauku, išlieka visada – net ir šiltuoju metų laiku. Bet atvėsus orams situacija drastiškai pablogėja dėl uždarytų langų bei veikiančių šildymo prietaisų, šalia kurių ant palangių dažniausiai ir pastatomi augalai.

    Kai prie šito dar prisideda ir laistymo režimo pokyčiai – priminsime, atvirame ore drėgmė iš vazono garuoja kitaip nei uždaroje patalpoje, – problema gerokai paaštrėja.

    Jei augalą ir toliau laistysite pagal vasarinį lauko grafiką rudeniniame kambaryje, kur dirvožemis vazone džiūsta lėčiau, žemė permirks ir šaknys pradės pūti.

    Klaida būtų ir laistyti rečiau, nes tuomet šildomoje patalpoje gruntas gali perdžiūti dar greičiau.

    Bet kuriuo atveju lapų kritimas yra viena iš galimų to pasekmių.

    Išeitis – reguliariai purkšti kambarinius augalus (aišku, jei tai tinka pagal jų priežiūros reikalavimus). Taip pat laikyti juos toliau nuo orą sausinančių šildymo prietaisų ir pakoreguoti laistymo grafiką. Žemę vazonuose drėkinkite tik tada, kai viršutinis jos sluoksnis pradžiūva, tačiau neleiskite jam nei perdžiūti, nei permirkti.

    Taip pat vietoj įprastų lėkštučių po vazonais galite naudoti padėklus su vandeniu.

    Kenkia ne tik permainos, bet ir pastovumas

    Be paties persikraustymo iš vienos aplinkos į kitą ir jo sukeliamo streso, kambarinės gėlės gali mesti lapus ir dėl kitų priežasčių, susijusių su jų pačių individualiomis savybėmis arba priežiūros klaidomis.

    Viena jų – natūralus augalo senėjimo procesas.

    Tokios situacijos aiškiausios: visiems senstantiems augalams krinta lapai. Laiku atlikite atjauninamąjį genėjimą bei krūmo dalijimą, ir jie normaliai augs toliau.

    Laistymo režimo sutrikdymas kartu su sausu kambarių oru – jau minėta, bet pakartojimo verta problema. Tiek dažnas perlaistymas, tiek neprilaistymas, kai žemė vazone visiškai išdžiūva, yra pačios dažniausios augalų vytimo ir lapų kritimo priežastys.

    Suprantama, šios bėdos kambarinius augalus ištinka ne tik po vasarojimo lauke, bet ir nuolat augant bute. Sureguliuoti reikiamą žemės bei oro drėgmę patalpoje, ypač veikiant šildymo prietaisams, tikrai nėra taip paprasta. Todėl ypač svarbu skirti deramą dėmesį šiam priežiūros aspektui būtent rudenį ir žiemą, kai augalams streso veiksnių ir taip netrūksta.

    Ne tik karštas oras iš šildymo sistemų, bet ir žvarbūs skersvėjai gali pražudyti net ir ne pačius jautriausius vazoninius augalus. Šią problemą irgi jau minėjome: patraukite augalus toliau nuo šalto ar sauso oro srautų, kad nesukeltumėte augintiniams temperatūros streso ir ilgainiui lapų kritimo.

    Problema, apie kurią tikrai daugelis susimąstome rečiausiai, – tai senas gruntas arba per ankštas vazonas.

    Bet kokius augalus būtina dalyti, perkelti į didesnius indus bei persodinti, siekiant atjauninti ir sudaryti sąlygas šaknų sistemai vystytis. Žemės vazone, nekeistos mėnesius ar net kelerius metus, nebegali suteikti augalui reikiamų maistinių medžiagų, net jei porą kartų per sezoną ir įbersite trąšų. Todėl atidžiai stebėkite augalų augimą bei būklę ir laiku persodinkite juos į šviežią žemę bei tinkamo dydžio vazonus.

    Vietoj instrukcijos

    Saikingas lapų kritimas rudenį pernešus vazoninį augalą iš lauko į butą – dar ne priežastis panikuoti, o visiškai normali reakcija į persikraustymą. Duokite savo augintiniams laiko prisitaikyti ir pasistenkite, kad sąlygos nepasikeistų drastiškai. Užtikrinkite kuo daugiau šviesos (prireikus net ir dirbtinės) bei pakankamą, reguliarų laistymą. Įsitikinkite, ar vazonai nestovi šaltyje ir skersvėjyje arba šalia veikiančių radiatorių, jei reikia, panaudokite preparatus adaptogenus.

    Jei praėjus kelioms savaitėms po augalų perkėlimo į vidų jie ir toliau barstys lapus, skubiai peržiūrėkite konkretaus augalo priežiūros metodiką ir pasistenkite užtikrinti būtent jai optimalias sąlygas.

  • Prietaisai, kurie tyliai didina jūsų elektros sąskaitą

    Prietaisai, kurie tyliai didina jūsų elektros sąskaitą

    Atrodo, televizorius išjungtas, kavos aparatas neveikia, o telefono įkroviklis tiesiog paliktas rozetėje.

    Tačiau dalis buitinių prietaisų elektros energiją naudoja net tada, kai jų ekranas užgesęs ir mes manome juos išjungę.

    Kiek tokie „nematomi“ vartotojai gali kainuoti ir kuriuos prietaisus verta iš tiesų atjungti nuo elektros tinklo?

    Išjungtas dar nereiškia išjungtas

    Daugelis šiuolaikinių prietaisų turi ne mechaninį išjungimo jungiklį, visiškai nutraukiantį elektros tiekimą, o budėjimo režimą.

    Paspaudus televizoriaus pultelio mygtuką ekranas užgęsta, tačiau televizorius ir toliau laukia signalo iš nuotolinio valdymo pulto. Žaidimų konsolė gali tikrinti, ar nėra programinės įrangos atnaujinimų. Spausdintuvas laukia komandos iš kompiuterio, o išmanusis garsiakalbis – balso komandos.

    Elektros suvartojimas tokiu metu paprastai būna nedidelis, tačiau prietaisas gali budėti 20–24 valandas per parą.

    Europos Komisijos duomenimis, 2020 metais vidutiniuose ES namuose buvo apie 18 prietaisų, naudojančių elektrą išjungimo arba budėjimo režimu. Naujiems įrenginiams taikomi vis griežtesni energijos vartojimo reikalavimai: nuo 2025 metų daugeliui reglamento apimamų prietaisų budėjimo ar išjungimo režimu leidžiama vartoti ne daugiau kaip 0,5 W, o informaciją ekrane rodančiam įrenginiui – iki 0,8 W. Tinklą palaikantiems išmaniesiems įrenginiams gali būti taikomos kitokios ribos. (Energy Efficient Products)

    Tačiau namuose tebėra daugybė senesnių prietaisų, kurių energijos sąnaudos gali būti gerokai didesnės.

    Kiek kainuoja vos vienas vatas?

    Vienas vatas atrodo beveik niekas. Tačiau jei prietaisas tiek energijos naudoja visą parą ir visus metus, susidaro:

    1 W × 24 val. × 365 dienos = 8,76 kWh per metus.

    Tarkime, skaičiavimo pavyzdžiui elektros kilovatvalandė kainuoja 0,25 euro. Tikroji kaina priklauso nuo jūsų turimo elektros plano.

    Tuomet:

    • 1 W nuolatinis vartojimas – apie 2,19 Eur per metus;
    • 5 W – apie 10,95 Eur;
    • 10 W – apie 21,90 Eur;
    • 20 W – apie 43,80 Eur.

    Vieno prietaiso atveju suma gali atrodyti menka. Tačiau jei namuose tokių įrenginių dešimt ar dvidešimt, skaičiai tampa visai kitokie.

    Televizorius ir visa jo kompanija

    Vienas televizorius budėjimo režimu paprastai nėra didžiausias elektros švaistūnas, ypač jei tai naujas modelis.

    Tačiau prie televizoriaus dažnai stovi visa elektronikos kompanija: TV priedėlis, garso sistema, žaidimų konsolė, maršrutizatorius, stiprintuvas.

    Kiekvienas atskirai gali naudoti nedaug energijos, bet visą šį komplektą sudėjus nuolatinis vartojimas tampa pastebimesnis.

    Ypač verta patikrinti senesnius televizijos priedėlius ir garso sistemas. Kai kurie jų budėdami suvartoja beveik tiek pat energijos, kiek ir būdami tiesiog įjungti, bet aktyviai nenaudojami.

    Patogus sprendimas – televizorių ir prie jo prijungtą techniką jungti į vieną ilgintuvą su jungikliu. Išeinant iš namų ilgesniam laikui visą grupę galima atjungti vienu paspaudimu.

    Žaidimų konsolė gali tik apsimesti mieganti

    Žaidimų konsolėms verta skirti ypatingą dėmesį.

    Jos gali turėti kelis skirtingus režimus: visiško išjungimo, energiją taupančio miego ir greito paleidimo. Pastaruoju atveju įrenginys lieka prijungtas prie interneto, gali atsisiųsti žaidimų bei sistemos atnaujinimus ir yra pasiruošęs greitai pradėti darbą.

    Patogu, tačiau už patogumą mokama elektra.

    Jei konsole naudojamasi tik savaitgaliais, verta jos nustatymuose pasirinkti energiją taupantį režimą arba visiškai ją išjungti.

    Interneto maršrutizatorius – visai kita istorija

    Wi-Fi maršrutizatorius dažniausiai nėra budėjimo režimo prietaisas. Jis dirba visą parą, todėl ir elektrą naudoja nuolat.

    Pavyzdžiui, jei maršrutizatorius vidutiniškai naudoja 10 W:

    10 W × 24 val. × 365 dienos = 87,6 kWh per metus.

    Pagal mūsų pavyzdyje naudojamą 0,25 Eur/kWh kainą tai būtų apie 22 eurus per metus.

    Tačiau kas vakarą išjunginėti maršrutizatorių nebūtinai verta. Prie jo gali būti prijungtos apsaugos kameros, signalizacija, šildymo valdymas ar kiti išmanieji namų įrenginiai.

    Išvykstant atostogų maršrutizatorių verta išjungti tik įsitikinus, kad nuotolinio ryšio namuose tikrai nereikės.

    Įkroviklis rozetėje – kaltas, bet ne pats didžiausias

    Dažnai patariama būtinai ištraukti telefono įkroviklį iš rozetės, nes jis esą be reikalo „ryja“ elektrą.

    Elektros jis iš tiesų gali naudoti, tačiau šiuolaikinių kokybiškų įkroviklių vartojimas be prijungto telefono paprastai yra labai mažas. Tad vienas tuščioje rozetėje paliktas telefono įkroviklis tikrai nėra pagrindinis namų elektros sąskaitos kaltininkas.

    Vis dėlto ištraukti įkroviklius verta dėl tvarkos ir saugumo, ypač jei jie seni, nekokybiški, kaista arba ilgesniam laikui išvykstama iš namų.

    Daug aktualesni gali būti didesni maitinimo blokai – nešiojamųjų kompiuterių, monitorių, kolonėlių ir kitos elektronikos.

    Kavos aparatas laukia kito puodelio

    Automatiniai kavos aparatai, mikrobangų krosnelės, orkaitės ir kiti prietaisai su laikrodžiais bei ekranais taip pat nuolat gauna elektros.

    Naujausiems modeliams taikomi gana griežti energijos vartojimo reikalavimai, todėl vien dėl laikrodžio sąskaita smarkiai neišaugs.

    Daugiau dėmesio verta skirti senesniems kavos aparatams. Kai kuriuose jų tam tikrą laiką palaikoma šiluma, šildomas vanduo arba veikia kitos komforto funkcijos.

    Jeigu kavos geriama tik rytais, nėra prasmės aparatui būti pasirengusiam gaminti puodelį visą parą.

    Spausdintuvas, kurio prireikia kartą per mėnesį

    Dar vienas klasikinis pavyzdys – namų spausdintuvas.

    Daugelyje šeimų jis naudojamas vos kelis kartus per mėnesį, tačiau prie elektros tinklo ir Wi-Fi būna prijungtas nuolat.

    Jeigu spausdintuvo nereikia kasdien, jį galima visiškai išjungti. Tas pats pasakytina apie dokumentų smulkintuvus, kolonėles, papildomus kompiuterio monitorius ir kitą retai naudojamą biuro techniką.

    Kaip sužinoti, kuris prietaisas „valgo“ elektrą?

    Spėlioti nebūtina.

    Parduotuvėse galima rasti į rozetę jungiamų elektros energijos matuoklių. Į rozetę pirmiausia įjungiamas matuoklis, o į jį – tikrinamas prietaisas.

    Ekrane galima matyti, kiek vatų įrenginys naudoja veikdamas ir kiek – tariamai išjungtas.

    Pavyzdžiui, matuoklis parodo, kad senas TV priedėlis budėjimo režimu naudoja 8 W.

    Per metus:

    8 W × 24 × 365 = 70,08 kWh.

    Jei kilovatvalandė kainuotų 0,25 Eur, vien budėjimas atsieitų apie 17,50 Eur per metus.

    Tokį prietaisą išjungti jau tikrai verta.

    Ne viską reikia traukti iš rozetės

    Taupant svarbu nepersistengti.

    Nereikėtų nuolat atjunginėti prietaisų, kuriems elektra būtina jų funkcijoms atlikti: šaldytuvo, šaldiklio, apsaugos sistemos, šildymo įrangos, cirkuliacinių siurblių ar kitų svarbių sistemų.

    Kai kurie televizoriai ir kita elektronika po išjungimo dar gali atlikti programinės įrangos priežiūros ar atnaujinimo procesus, todėl prieš visiškai atjungiant techniką verta perskaityti gamintojo rekomendacijas.

    Didžiausia nauda – ne medžioti kiekvieną vatą

    Nereikia kiekvieną vakarą apeiti namų ir iš rozečių traukti visko, kas turi laidą.

    Daug daugiau naudos duoda surasti kelis prietaisus, kurie be reikalo naudoja po 5, 10 ar daugiau vatų daugybę valandų per parą.

    Pradėti verta nuo televizoriaus aplinkos, žaidimų konsolės, senų TV priedėlių, garso aparatūros, kompiuterinės technikos ir retai naudojamų prietaisų.

    O paprasčiausias būdas sužinoti tiesą – kelioms dienoms pasiskolinti ar įsigyti elektros sąnaudų matuoklį.

    Kartais paaiškėja, kad didžiausias elektros švaistūnas namuose yra visai ne tas prietaisas, kurį įtarėme.