Žyma: liaudies medicina

  • Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Citrina, imbieras ar česnakas: kas tikrai gydo?

    Vos tik pradeda perštėti gerklę, varvėti nosis ar krėsti šaltis, lietuvių virtuvė neretai virsta savotiška namų vaistine. Ant stalo atsiranda citrina, medus, imbieras, o drąsiausieji griebiasi česnako.

    Vieni tiki, kad šie produktai „užmuša“ virusus, kiti tikina, jog tinkamai paruoštas stebuklingas mišinys gali pastatyti ant kojų vos per vieną naktį.

    Tačiau ką apie šias seniai pamėgtas priemones sako mokslas? Ar tikrai verta valgyti česnaką skiltelėmis, gerti imbiero arbatą litrais ir į kiekvieną puodelį spausti citrinos sultis?

    Atsakymas gali nustebinti: kai kurios močiučių rekomendacijos iš tiesų naudingos, tačiau dažniausiai visai ne dėl tų priežasčių, kurias įsivaizduojame. O viena paprasčiausių priemonių turi daugiau mokslinių įrodymų nei garsieji natūralūs „antibiotikai“.

    Pirmiausia – nemaloni tiesa apie virusus

    Prieš renkantis citriną ar česnaką svarbu suprasti vieną dalyką: paprastas peršalimas nėra viena konkreti liga, kurią sukelia vienas virusas.

    Peršalimo simptomus gali sukelti daugybė skirtingų kvėpavimo takų virusų, o vieni dažniausių kaltininkų – rinovirusai.

    Jiems patekus į organizmą, imuninė sistema pradeda kovoti su infekcija. Dėl šio proceso atsiranda gerklės skausmas, sloga, čiaudulys, kosulys ir bendras silpnumas.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) pabrėžia, kad nėra vaisto, kuris išgydytų įprastą peršalimą. Dažniausiai organizmas su virusu susitvarko pats, o gydymo tikslas – palengvinti simptomus.

    Būtent čia ir prasideda naminių priemonių vaidmuo.

    Jos gali padėti geriau jaustis, sumažinti gerklės dirginimą ar palengvinti kosulį. Tačiau tai visai kas kita nei sunaikinti infekciją sukėlusį virusą.

    Citrina: vitamino C karalienė, bet ne virusų žudikė

    Citrina tikriausiai yra vienas populiariausių peršalimo simbolių. Jos griežinėlis arbatoje daugeliui atrodo kone privalomas vos pajutus pirmuosius ligos požymius.

    Citrinose gausu vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai. Tačiau čia slypi dažnas nesusipratimas: tai, kad organizmui reikia vitamino C, dar nereiškia, jog didesnis jo kiekis greičiau išgydys peršalimą.

    Tarptautinės mokslinių tyrimų organizacijos „Cochrane“ apžvalga parodė, kad reguliariai vartojamas vitaminas C daugumai žmonių nesumažina tikimybės peršalti.

    Vis dėlto pastebėtas nedidelis poveikis ligos trukmei.

    Tyrimų duomenimis, reguliariai vitaminą C vartojusių suaugusiųjų peršalimas vidutiniškai truko maždaug 8 proc., o vaikų – apie 14 proc. trumpiau.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Jeigu peršalimas paprastai trunka septynias dienas, 8 proc. sutrumpėjimas reikštų maždaug pusdieniu trumpesnę ligą.

    Tačiau yra svarbi išlyga: pradėjus vartoti dideles vitamino C dozes tik tada, kai jau pasirodė peršalimo simptomai, tyrimuose patikimos naudos paprastai nenustatyta.

    Vadinasi, citrina arbatoje tikrai nėra bevertė. Ji suteikia skonio, šiek tiek vitamino C, o pats gėrimas padeda gauti skysčių.

    Tik nereikėtų tikėtis, kad keli citrinos griežinėliai per naktį išvarys virusą iš organizmo.

    Be to, rūgštus gėrimas kai kuriems žmonėms gali dar labiau dirginti jau skaudančią gerklę ar sustiprinti rėmens pojūtį.

    Imbieras: sušildo, bet ar gydo?

    Imbiero arbata pastaraisiais metais tapo beveik neatsiejama šaltojo sezono dalimi.

    Ir tam yra priežasčių.

    Imbiero šakniastiebiuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų gingerolių ir šogaolių. Laboratoriniuose tyrimuose šios medžiagos pasižymi įvairiu biologiniu poveikiu, įskaitant priešuždegimines savybes.

    Tačiau laboratorinis tyrimas nėra tas pats, kas įrodymas, kad imbiero arbata padeda žmogui greičiau pasveikti nuo peršalimo.

    Patikimų klinikinių tyrimų, įrodančių, kad imbieras reikšmingai sutrumpina paprasto peršalimo trukmę arba sunaikina jį sukeliančius virusus, kol kas nepakanka.

    Kodėl tuomet išgėrus imbiero arbatos dažnai pasijuntame geriau?

    Viena priežasčių – šiltas skystis gali laikinai nuraminti sudirgusią gerklę. Kita – pats imbieras suteikia malonų šilumos pojūtį.

    Imbieras taip pat tiriamas kaip priemonė nuo pykinimo, todėl jo nauda virškinimo sistemai pagrįsta geriau nei poveikis peršalimo virusams.

    Taigi imbiero arbata gali būti puikus pasirinkimas, kai norisi sušilti ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Tik reikia prisiminti, kad stiprus imbiero gėrimas gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą, o vartojantiems tam tikrus vaistus ir ypač didesnes imbiero papildų dozes verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Česnakas: stiprus kvapas dar nereiškia stipraus vaisto

    Jeigu reikėtų išrinkti garsiausią lietuvišką naminį „antibiotiką“, česnakas neabejotinai pretenduotų į pirmąją vietą.

    Jis valgomas žalias, maišomas su medumi, spaudžiamas į sultis, o kartais net siūloma jo prisidėti prie lovos.

    Česnakuose iš tiesų yra įdomių cheminių junginių.

    Vienas jų – alicinas, susidarantis pažeidus česnako skiltelės audinius, pavyzdžiui, ją susmulkinus ar sutraiškius.

    Laboratorinėmis sąlygomis alicinas ir kai kurie kiti česnako junginiai gali veikti įvairius mikroorganizmus.

    Šis faktas dažnai tampa pagrindu interneto teiginiams, kad česnakas yra natūralus antibiotikas, galintis išgydyti peršalimą.

    Tačiau mokslininkai perspėja nepainioti tyrimų mėgintuvėlyje su gydymu žmogaus organizme.

    2014 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nagrinėti česnako poveikio peršalimui tyrimai. Autoriai padarė išvadą, kad patikimų duomenų veiksmingumui patvirtinti nepakanka.

    Viename tyrime pastebėta, kad česnako papildus vartoję žmonės peršalo rečiau, tačiau vieno tyrimo neužtenka tokiam poveikiui patikimai įrodyti.

    Be to, česnakas gali dirginti skrandį, sukelti nemalonų kvapą, o koncentruoti jo papildai gali padidinti kraujavimo riziką, ypač vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus.

    Taigi česnakas gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis.

    Tačiau valgyti jį skiltelėmis vien tam, kad rytoj atsikeltumėte sveiki, mokslinio pagrindo nėra.

    Ir dar viena svarbi detalė: česnako ar jo sulčių negalima kišti į nosį arba tepti ant gleivinių. Tai gali sukelti stiprų dirginimą ir net pažeisti audinius.

    Netikėtas lyderis – paprastas medus

    Štai čia daugelio laukia staigmena.

    Pasirodo, iš visų populiarių naminių priemonių viena geriausiai ištirtų kosuliui palengvinti yra ne citrina, ne imbieras ir net ne česnakas, o paprastas medus.

    Mokslininkai nustatė, kad medus gali sumažinti kosulio dažnumą ir intensyvumą, ypač vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis.

    2018 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje nustatyta, kad medus kai kuriais atvejais veiksmingiau mažino vaikų kosulį nei jokio gydymo netaikymas ar placebas.

    2020 metais paskelbta sisteminė 14 tyrimų apžvalga taip pat parodė, kad medus gali palengvinti viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomus, ypač kosulį.

    Tačiau ir čia reikia išlaikyti sveiką protą.

    Medus nėra antivirusinis vaistas. Jis nepašalina infekcijos priežasties, bet gali padengti sudirgusią gerklės gleivinę ir sumažinti kosulį skatinantį dirginimą.

    Todėl puodelis šiltos arbatos su medumi tikrai nėra vien gražus šeimos ritualas.

    Svarbiausia – vienerių metų nesulaukusiems kūdikiams medaus duoti negalima dėl kūdikių botulizmo rizikos.

    O gal stebuklas slypi ne produktuose, o pačioje arbatoje?

    Įsivaizduokime du žmones.

    Vienas geria šiltą vandenį su citrina ir medumi. Kitas – brangų egzotiškų augalų mišinį, kurio pakuotėje žadamas kone žaibiškas imuniteto sustiprinimas.

    Kuris pasijus geriau?

    Atsakymas nebūtinai priklausys nuo kainos ar sudėties įmantrumo.

    Sergant peršalimu svarbu pakankamai gerti. Skysčiai padeda išvengti dehidratacijos, o šiltas gėrimas gali nuraminti gerklę ir palengvinti nemalonius pojūčius.

    Britanijos nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) rekomenduoja šiltą citrinos ir medaus gėrimą kaip vieną iš naminių priemonių gerklės dirginimui ir kosuliui palengvinti, nors mokslinių įrodymų apie būtent tokio gėrimo veiksmingumą nėra daug.

    Taigi kartais geriausiai veikia visai ne egzotiškas ingredientas, o paprastas derinys: šiltas skystis, šaukštelis medaus ir poilsis.

    Ir svarbu nepainioti šilto gėrimo su plikinančiai karštu. Pastarasis sudirgusiai gerklei gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

    Dar vienas netikėtumas – cinkas

    Kalbant apie natūralias priemones nuo peršalimo, dažniausiai minimi vitaminai, česnakas ar imbieras. Tačiau mokslininkai nemažai dėmesio skiria kitai medžiagai – cinkui.

    2024 metais paskelbtoje „Cochrane“ apžvalgoje išnagrinėti 34 tyrimai, kuriuose vertintas cinko poveikis peršalimo profilaktikai ir gydymui.

    Nustatyta, kad pradėjus vartoti cinko preparatus jau susirgus, peršalimo trukmė galbūt gali sutrumpėti vidutiniškai maždaug dviem dienomis.

    Skamba viliojančiai, tačiau yra svarbių išlygų.

    Tyrimų rezultatai labai skyrėsi, o įrodymų patikimumas buvo žemas. Be to, cinko preparatai dažniau sukeldavo nemalonų skonį burnoje, pykinimą ar skrandžio sutrikimus.

    Todėl mokslininkai kol kas negali tvirtai rekomenduoti cinko visiems peršalusiems žmonėms.

    Ypač nereikėtų savarankiškai vartoti didelių dozių. O cinko preparatų į nosį patariama vengti dėl anksčiau nustatytos galimos uoslės pažeidimo rizikos.

    Trys senos gudrybės, kurios tikrai vertos dėmesio

    Jeigu citrina nenaikina virusų, česnakas nėra antibiotikas, o imbieras negarantuoja pasveikimo, kas iš tiesų padeda?

    Medicinos specialistų rekomendacijos gali pasirodyti nuobodžios, tačiau jos pagrįstos gerokai tvirčiau nei daugelis interneto receptų.

    Pirmoji – nosies druskos tirpalas. Fiziologinio tirpalo purškalai ir lašai gali padėti sudrėkinti nosies gleivinę, pašalinti sekretą ir palengvinti užgulimą.

    Jeigu naudojamos nosies plovimo priemonės, būtina rinktis sterilų, distiliuotą arba virintą ir atvėsintą vandenį. Paprastas vanduo tiesiai iš čiaupo tam netinka.

    Antroji – gerklės skalavimas šiltu sūriu vandeniu. Tai gali laikinai sumažinti gerklės dirginimą, nors pačios virusinės infekcijos neišgydo. Tokia priemonė skirta suaugusiesiems, kurie gali saugiai išskalauti gerklę.

    Trečioji – poilsis.

    Skamba pernelyg paprastai? Vis dėlto organizmui kovojant su infekcija pakankamas miegas ir galimybė atsigauti yra svarbesni nei bandymai ligą išprakaituoti sporto salėje ar darbe.

    Kodėl atrodo, kad naminiai receptai suveikia stebuklingai?

    Turbūt kiekvienoje šeimoje yra istorija apie tai, kaip žmogus vakare išgėrė imbiero, citrinos, medaus ir česnako mišinio, o ryte pasijuto gerokai geriau.

    Ar tai įrodo mišinio veiksmingumą?

    Nebūtinai.

    Paprastas peršalimas dažniausiai praeina savaime. Simptomai keičiasi kasdien, o jų intensyvumas gali svyruoti net per kelias valandas.

    Jei naminę priemonę išgeriame tuo metu, kai organizmas jau pradeda sveikti, labai lengva pagerėjimą priskirti būtent jai.

    Prie savijautos prisideda ir kiti dalykai: žmogus pagaliau atsigula pailsėti, išgeria daugiau skysčių, išsimiega.

    Negalima pamiršti ir placebo poveikio. Tikėjimas, kad pasirinkta priemonė padės, gali paveikti subjektyvų simptomų vertinimą, nors pats virusas dėl to neišnyksta.

    Tai nereiškia, kad naminės priemonės yra apgaulė. Jos tiesiog gali suteikti komforto, net jei neturi tiesioginio gydomojo poveikio infekcijai.

    Kada arbatos jau nebeužtenka?

    Didžiausia naminių receptų problema prasideda tada, kai jie tampa priežastimi atidėti reikalingą medicininę pagalbą.

    Įprastas peršalimas dažniausiai praeina per vieną ar dvi savaites. Tačiau ne kiekvienas karščiavimas, kosulys ar gerklės skausmas reiškia paprastą peršalimą.

    Panašiais simptomais gali prasidėti gripas, COVID-19 ar kitos infekcijos.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu karščiavimas trunka ilgiau nei keturias dienas, simptomai daugiau kaip dešimt dienų nemažėja, būklė po pagerėjimo vėl blogėja arba paūmėja lėtinė liga.

    Atsiradus dusuliui, ryškiam kvėpavimo pasunkėjimui ar kitiems pavojingiems simptomams, reikalinga skubi medicininė pagalba.

    Ypač atsargūs turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios, sergantieji lėtinėmis ligomis ir nusilpusio imuniteto asmenys.

    Jeigu įtariamas gripas ar COVID-19, didesnę komplikacijų riziką turintiems žmonėms svarbu kreiptis anksti – šioms infekcijoms yra specialių antivirusinių vaistų, kurių veiksmingumas priklauso ir nuo gydymo pradžios laiko.

    Tai ką rinktis – citriną, imbierą ar česnaką?

    Jeigu reikėtų surengti šių produktų varžybas, rezultatas būtų kiek netikėtas.

    Citrina naudinga kaip vitamino C šaltinis, tačiau jau prasidėjusio peršalimo neišgydo.

    Imbieras gali padaryti gėrimą malonesnį ir suteikti šilumos pojūtį, tačiau patikimų įrodymų, kad jis išgydo peršalimą, nėra.

    Česnakas turi biologiškai aktyvių junginių, bet mokslas kol kas nepatvirtino, kad valgant jį galima išvengti peršalimo ar greičiau pasveikti.

    O štai paprastas medus turi daugiau klinikinių įrodymų, kad gali palengvinti vieną nemaloniausių simptomų – kosulį.

    Tad jei už lango dargana, nosis varva, o gerklė peršti, puodelis šiltos arbatos su citrina ir medumi yra visai protingas pasirinkimas.

    Galima įsidėti ir imbiero, jeigu patinka jo skonis.

    Česnaką geriau pasilikti gardžiai vakarienei.

    Svarbiausia suprasti, kad peršalus mūsų tikslas nėra kuo stipresniu mišiniu „išdeginti“ virusus. Organizmas su infekcija paprastai susitvarko pats, o mes galime jam padėti ilsėdamiesi, gerdami pakankamai skysčių ir pasirinkdami saugias simptomus palengvinančias priemones.

    Galų gale geriausias naminis vaistas kartais būna ne česnako skiltelė, o galimybė išjungti telefoną, įsitaisyti po antklode ir gerai išsimiegoti.

  • Alijošius: nauda ir žala

    Alijošius: nauda ir žala

    Alijošius – dažnas augintinis ant palangių. Jis ne tik puošia namus, bet ir turi daug sveikatai naudingų savybių. Net sakoma, kad alijošius gydo visas ligas.

    Daugiau nei prieš du tūkstantmečius Aleksandro Makedoniečio kariai tepė juo žaizdas, o Kleopatra naudojo kaip grožio eliksyrą.

    Bet ar tik teigiamas savybes turi šis augalas?

    Ką žinote apie avaviją?

    Kad tai stebuklingas augalas, naudojamas kaip universali priemonė „nuo visų ligų“?

    O gal girdėjote, jog jis gali ir pakenkti sveikatai?

    Nepaisant prieštaringų nuomonių, visa tai – tiesa!

    Kaktusų šeimai priklausančio alavijo tėvynė – Afrika, Azija, Amerika, bet jis auga ir Pietų Europoje, o šaltesnio klimato kraštuose kaip kambarinis augalas. Įdomu tai, kad šis augalas gali ne tik net 7 metus išgyventi visiškos sausros sąlygomis, bet ir leisti naujus lapus!

    Alijošius, kaip ir daugelis dalykų mūsų pasaulyje, gali ir gydyti, ir kenkti.

    Šis augalas medicinoje naudojamas jau daugiau nei 4000 metų – senovės Graikijoje ir Egipte iš jo gamino gydomuosius antpilus ir tepalus, gydė pūlingas žaizdas, lėtines opas, gerino apetitą bei virškinimą, stiprino smegenų veiklą ir šalino galvos skausmus.

    Tad ką šiandien žinome apie šį augalą po tiek amžių jo naudojimo?

    Kuo naudingas alijošius?

    Iš visų gydomųjų augalų alijošius yra vienas populiariausių.

    Beveik kiekvienuose namuose ant palangės galima rasti šio augalo vazonėlį.

    Dažniausiai auginami medėjantis alavijas (Aloe arborescens, dar vadinamas šimtamečiu dėl ilgaamžiškumo ir gydomųjų savybių) bei tikrasis alavijas (aloe vera).

    Šie du tipai yra išsamiausiai ištirti ir pripažinti naudingiausiais.

    Aloe arborescens

    Šimtametis turi storą stiebą, nuo kurio auga sultingi lapai, o alijošius vera – tankus krūmelis su plačiais lapais, nukreiptais į viršų.

    Jų cheminė sudėtis ir gydomosios savybės skiriasi nežymiai.

    Šiuolaikiniame pasaulyje alijošius naudojamas kremų, losjonų ir veido kaukių sudėtyje.

    Aloe vera

    Juo gydomos nudegimai ir žaizdos, ir ne tik pasitelkiant paruoštas priemones, bet ir tradicinę mediciną, kurioje naudojami paties augalo lapai. Šių gydomųjų savybių veiksmingumas įrodytas moksliniais tyrimais.

    Gydymui naudojami apatiniai ir viduriniai lapai, kurių ilgis ne mažesnis nei 15 cm. Lapai pjaunami, kruopščiai plaunami, pjaustomi mažais gabaliukais ir džiovinami.

    Vaistams gaminti taip pat naudojamas alijošiaus sultys ir gelis.

    Sultys naudojamos ne tik šviežios. Vaistams naudojamos tirštos alavijo sultys, gaunamos garinant mėsingus lapus. Po to šis gelis maišomas su alkoholiu arba kitais ingredientais, kad būtų galima pagaminti reikiamą preparatą.

    Tad kodėl medicinoje ar kosmetologijoje alavijo sultys neperpilamos tiesiog į stiklainį?

    Viskas paprasta: šviežios alavijo žaliavos naudingosios savybės ir jų koncentracija išlieka 1-2 dienas, o laikui bėgant nauda mažėja.

    Kuo naudinga alavijo sudėtis?

    tai yra vienas iš nedaugelio augalų, turinčių ypač gausią ir unikalią cheminę sudėtį:

    • Eteriniai aliejai ir kompleksiniai esteriai;
    • Fitoncidai ir flavonoidai;
    • Taninai ir sakai;
    • Vitaminai (A, C, E, B grupės);
    • Mikroelementai (seleną, kalcį, kalį, magnis, cinką ir kt.);
    • Aminokarboninės rūgštys;
    • Aukštos molekulinės masės angliavandeniai (pvz., acemananas);
    • Alantoinas;
    • Alkaloidai.

    Kuo pavojingas alijošius?

    Nors išorinis naudojimas dažniausiai yra saugus, retais atvejais gali pasireikšti alerginė reakcija (paraudimas, niežulys ar dilgčiojimas).

    Tačiau vidinis vartojimas – kas kita. Čia reikia būti atsargiems, nes alijošius gali sukelti: rėmenį, viduriavimą, pilvo skausmus, širdies ritmo sutrikimus, raumenų silpnumą, nemigą, kepenų ar inkstų veiklos sutrikimus.

    Be to, alijošius turi kontraindikacijų. Jis negali būti vartojamas:

    • Nėštumo metu (gali sukelti persileidimą ar vaisiaus vystymosi sutrikimus);
    • Vaikams iki 3 metų;
    • Sergant tam tikromis širdies, kepenų ir inkstų ligomis;
    • Esant kraujavimo sutrikimams ar onkologinėms ligoms;
    • Sergant ūminėmis virškinamojo trakto ligomis.

    Preparatų su alaviju nerekomenduojama žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, širdies ar inkstų ligų, nes tai gali sustiprinti galimą šalutinį vaistų poveikį.

    Nėščioms moterims griežtai draudžiama vartoti alijošių bet kokia forma. Jis sukelia persileidimus ir gali lemti nenormalų vaisiaus vystymąsi.

    Labai ilgas alavijo preparatų vartojimas irgi turi neigiamą poveikį organizmui. Jis gali sukelti hemoraginio pobūdžio uždegiminius procesus apatinėje ir storojoje žarnoje.

    Alavijo ir jo preparatų vartojimo sveikatai pavojų kelia ir trys augalą sudarantys komponentai: emodinas – jam priskiriama hepatotoksiškumo savybė (medicinos žurnaluose yra aprašyta atvejų, kai alavijas sukėlė ūminį toksinį hepatitą), aloinas – mokslininkai nustatė jo kancerogeninį poveikį, sukeliantį auglių atsiradimą, ir rūgštis, dėl kurios negalima naudoti augalo sulčių grynu pavidalu, pavyzdžiui, įšvirkštus į nosį galima nudeginti gleivinę ar iššaukti atrofinį rinitą (nosies džiuvimą).

    Kitas svarbus dalykas yra tai, kad alavijas yra toksiškas gyvūnams.

    Jame yra saponinų, kurie gali sukelti augintinių virškinimo sutrikimus: gyvūnas viduriuos, vems, sunkiais atvejais – dehidratuos; taip pat suvalgytas alavijas gali sukelti silpnumą, koordinacijos trūkumą, traukulius ir bendrą negalavimą.

    Nors alavijas toli gražu nėra vienintelis kambarinis augalas, keliantis pavojų visiems šeimos nariams.

    Tačiau labiausiai gąsdina tai, kad reguliariai vartojant alaviją atsiranda auglių, o tai patvirtina moksliniai tyrimai. 2011 m. moksliniame žurnale „New Scientist“ buvo paskelbtas straipsnis, kurio autoriai patikrino šią hipotezę.

    Dvejus metus mokslininkai laboratorines žiurkes maitino alaviju ir girdė vandeniu, kuriame buvo 1,5 proc. augalo ekstrakto. Eksperimento pabaigoje 74 proc. patinų ir 39 proc. patelių buvo nustatyti augliai.

    Alijošius yra unikalus augalas, galintis būti naudingas, tačiau jo naudojimas turi būti atsargus ir saikingas.

    Prieš vartojant, ypač vidiniam gydymui, rekomenduojama pasitarti su specialistu.

  • Šaltalankis liaudies medicinoje

    Šaltalankis liaudies medicinoje

    Šaltalankio uogos – sultingos, rūgštoko skonio, su oranžinės ar raudonos spalvos kauliukais, turi labai trumpus stiebelius.

    Atrodo, kad uogos tiesiog apkibusios šakas. Vaisių aromatas primena citrusinius vaisius. Uogose randama daug karotino, organinių rūgščių, taip pat vitamino C bei B ir E grupės vitaminų. Šaltalankio uogos – vienas didžiausių vitaminų šaltinių.

    Virškinimo trakto ligos. Šviežios šaltalankio uogos ir sultys rekomenduojamos nuo sumažėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo, esant vidurių užkietėjimui. Šaltalankio sėklų nuoviras – puiki žarnyno laisvinamoji priemonė.

    Nuo skrandžio ligų geriamas šaltalankio uogų nuoviras: 3 valg. šaukštus uogų užpilti 0,5 l karšto vandens, pavirinti 10 minučių ant silpnos ugnies ir nukošti. Gerti vietoje arbatos po 2–3 stiklines per dieną.

    Skrandžio ir žarnyno sutrikimams, viduriavimui gydyti taip pat vartojami šaltalankio lapai ir šakelės. 1 valg. šaukštą smulkintos žaliavos užpilti 1 stikline šalto vandens, užvirinti, pavirinti 5 minutes ant silpnos ugnies, pusvalandį palaikyti ir nukošti. Išgerti per vieną kartą. Jei būtina, pakartoti gydymą.

    Odos ir gleivinės ligų gydymas. Esant alerginėms odos ligoms (dermatitas, egzema), trofinėms opoms ir spinduliniams dermatitams ruošiamas toks nuoviras: 20 g uogų užpilti 1 stikline vandens, pavirinti 15 minučių, palaikyti pusę valandos, nukošti. Vartoti per dieną 100 g išgeriant arba dedant kompresus.

    Nuo nušalimo, nudegimo, pūlingų žaizdų rekomenduojama prie pažeistų vietų dėti šviežias šaltalankio uogas. Šaltalankio lapai ir šakelės įeina į sudėtį gydomųjų vonių, skirtų odos ligoms gydyti.

    Šaltalankio aliejus vartojamas gydyti nudegimams, nušalimams, trofinėms opoms, praguloms, egzemoms, sunkiai gyjančioms žaizdoms. Pažeistą odos vietą gerai nuplauti antiseptine priemone, truputį nudžiovinti, pipete užlašinti šaltalankio aliejaus, uždėti sterilią marlės servetėlę, vaškinį popierių ir apibintuoti. Raištis keičiamas kas antrą dieną. Gydymo kursas būna ilgas – 4–6 savaitės, o kartais ir ilgiau.

    Širdies ir kraujagyslių ligos. Šaltalankio aliejus neleidžia vystytis aterosklerozei ir pagerina bendrą savijautą sergant šia liga. Sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje ir paretėja stenokardijos priepuolių. Šaltalankio uogos naudingos aterosklerozės profilaktikai ir gydymui bei senyvo amžiaus žmonių pakitimų, susijusių su amžiumi, gydymui. Šaltalankio lapuose ir uogose yra kumarino, kuris neleidžia kraujagyslėse susiformuoti trombams.